2019-03-19 Nr. AB-6702-3-62-3-00523-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-282-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00523-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. su skundu (b. l. 5–10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Alytaus skyrius), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija 2015 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 3R-82(2.13.-1.) „Dėl E. B. 2015-01-05 skundo dalyje dėl jo asmens duomenų tvarkymo“ (toliau – ir Sprendimas) pripažino pagrįstu jo skundo dalį dėl VSDFV Alytaus skyriaus veiksmų teikiant jo asmens duomenis advokatui. Sprendime Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija konstatavo, jog VSDFV Alytaus skyrius pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (toliau – ir Įstatymas, ADTAĮ). Buvo nustatyta, kad VSDFV Alytaus skyriaus neteisėta veika pasireiškė dviem aspektais: 1) neteisėtu neveikimu (nesupažindino pareiškėjo, kaip duomenų subjekto, su teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys); 2) neteisėtais veiksmais (išdavė pažymą pagal advokato prašymą, kuriame nebuvo pagrįstas prašomų jo asmens duomenų ryšys su jo teikiamomis teisinėmis paslaugomis). Pareiškėjo teigimu, atsakovas yra vienas iš VSDFV teritorinių skyrių, todėl privalo vadovautis centrinės įstaigos teikiamomis rekomendacijomis ir aktualia teismų praktika, tačiau šiuo atveju VSDFV Alytaus skyrius, teikdamas duomenis apie pareiškėja, sąmoningai nesivadovavo nei centrinės įstaigos, nei Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos rekomendacijomis ir nurodymais, nei teismų praktika. Pareiškėjas pabrėžė, jog neteisėtai pateiktų jo asmens duomenų mastas yra itin didelis (už 11 metų 5 mėn.) ir apima praktiškai visą jo darbo stažą. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė intensyvius, didelius ir stiprius išgyvenimus, todėl 5 000 Eur neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

3. Atsakovas VDFV Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 30–34) prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas prašyme dėl neturtinės žalos atlyginimo remiasi Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Sprendimu, kurį atsakovas yra apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, jog neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai tapo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu ar keletu išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija Sprendime nenurodė, kad advokatui tokia informacija negalėjo būti teikiama, o apsiribojo tik formaliu nurodymu užtikrinti, kad advokatams pagal jų prašymus būtų teikiami duomenys tik tais atvejais, jei advokato prašymas atitinka ADTAĮ nustatytus reikalavimus. Atsakovo vertinimu, formalaus pažeidimo konstatavimas neleidžia daryti išvados, kad VSDFV Alytaus skyrius, išduodamas pažymą, veikė neteisėtai pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atžvilgiu. Net ir pripažinus, kad VSDFV Alytaus skyrius formaliai pažeidė duomenų teikimo procedūras reglamentuojančius teisės aktus, toks atsakovo veikimas objektyviai negalėjo lemti tokių neturtinio pobūdžio padarinių, kuriuos nurodė pareiškėjas. Šiuo atveju pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas, nes nėra visų būtinų sąlygų žalai atlyginti – įrodytos žalos. VSDFV Alytaus skyriaus veiksmai buvo vienkartiniai, neturėjo tęstinio pobūdžio, todėl jie neturėtų būti vertinami kaip ilgalaikiai, intensyvūs, keičiantys pareiškėjo gyvenimo kokybę.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo E. B. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo sąlygas, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 5 d. kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją su skundu, kuriame nurodė, jog 2014 m. gegužės 22 d. advokatas P. M. kreipėsi į VSDFV Alytaus skyrių, prašydamas pateikti duomenis apie pareiškėjo darbovietes bei draudžiamąsias pajamas nuo 2003 m. sausio 1 d. iki prašymo padavimo dienos. VSDFV Alytaus skyrius 2014 m. gegužės 30 d. raštu Nr. (7.65)R1-13124 pateikė 2014 m. gegužės 29 d. pažymą apie asmens valstybinį socialinį draudimą Nr. D59-808, kurioje buvo pateikti prašomi pareiškėjo asmens duomenys nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. Šios pažymos kopija buvo pateikta Druskininkų miesto apylinkės teismui kartu su 2014 m. birželio 23 d. atsiliepimu į patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-508-182/2014. Pareiškėjas nurodė, kad advokatui P. M. nebuvo teisinio pagrindo rinkti, o VSDFV Alytaus skyriui teikti duomenis apie pareiškėjo darbovietes bei draudžiamas pajamas, be to advokatas nenurodė duomenų naudojimo tikslo arba jį nurodė tik labai abstrakčiai. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija Sprendimu pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu ir konstatavo, kad advokato prašymas nebuvo pagrįstas ryšys tarp duomenų ir advokato teikiamų teisinių paslaugų. Advokato prašyme nebuvo nurodyta jokių kitų aplinkybių, pagrindžiančių, kodėl pareiškėjo asmens duomenys yra reikalingi teikiant teisines paslaugas. VSDFV Alytaus skyrius neįvertino, kad advokato prašyme nėra nurodyta, už kokį laikotarpį yra pateiktas pareiškėjo ieškinys, nesiaiškino, kodėl advokato teikiamoms teisinėms paslaugoms yra reikalingi pareiškėjo duomenys už ilgesnį nei 11 metų laikotarpį. Be to, skundo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad VSDFV Alytaus skyrius būtų informavęs pareiškėją apie jo teisę nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu, todėl neužtikrino Įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos duomenų subjekto teisės. Atsižvelgusi į tai, Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sprendė, jog VSDFV Alytaus skyrius, pateikdamas advokatui duomenis apie pareiškėjo darbovietes bei draudžiamas pajamas nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gegužės 29 d. bei neįgyvendindamas pareiškėjo teisės nesutikti su jo asmens duomenų tvarkymu, šiuos pareiškėjo asmens duomenis teikė advokatui neteisėtai ir pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

7. VSDFV Alytaus skyrius 2015 m. kovo 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos Sprendimą ir 2015 m. kovo 13 d. nurodymą Nr. 2R-1454 (2.13) „Dėl asmens duomenų tvarkymo“. Teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies: panaikino Sprendimo 2 punktą ir minėta nurodymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu patenkino Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos apeliacinį skundą, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir VSDFV Alytaus skyriaus skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, nurodė, kad minėtoje byloje teismas iš esmės konstatavo neteisėtus VSDFV Alytaus skyriaus veiksmus (neveikimą), pateikiant pareiškėjo asmens duomenis advokatui P. M.. Teismo vertinimu, dėl VSDFV Alytaus skyriaus neteisėtų veiksmų atskleidžiant pareiškėjo asmens duomenis, jis patyrė stipresnius bei emocinius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms, susijusioms su valstybės valdžios institucijų aktais bei veiksmais, taip pat neteisybės bei nesaugumo jausmą. Būtent dėl neteisėtų atsakovo veiksmų nevykdant savo, kaip duomenų tvarkytojo, pareigų, numatytų ADTAĮ, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys.

9. Teismo nuomone, šiuo atveju pareiškėjo teisės buvo pažeistos jautrioje duomenų apsaugos srityje, kas jam neabejotinai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, kurie, įvertinus bendrai su kitomis aplinkybėmis, patvirtino, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti. Vis dėlto, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo dėstomas aplinkybes dėl negalėjimo dalyvauti kasdienėje ir darbinėje veikloje, socialinių ryšių susilpnėjimo, sveikatos sutrikimų. Skunde nurodytas aplinkybes dėl galimo pareiškėjo asmeninių duomenų tolesnio platinimo, taip pat dėl galimo reputacijos pablogėjimo ir neigiamos visuomenės nuomonės apie antstolius, teismas laikė tik subjektyvaus pobūdžio samprotavimais, kurie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo nurodomų aplinkybių apie galimai patirtą turtinę žalą dėl jam nepalankios civilinės bylos baigties, teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 2 dalimi, nevertino. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

III. 10. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą ir prašymą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti.

11. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo. Pagal naujausią teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, yra vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala. Asmens duomenys yra itin svarbūs ir už jų neteisėtą pateikimą negali pakakti vien paties teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

12. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju yra aktualus Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 11 d.. sprendimas byloje Nr. I-597-142/2008, kuriame buvo nustatyta, jog Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija savo sprendimu konstatavo neteisėtus Utenos rajono policijos komisariato pareigūno veiksmus renkant duomenis apie asmens darbovietes (buvo padaryti ADTAĮ 3 str. 1 d. 1 ir 2 p., 5 str. 1 d. pažeidimai) ir priteisė 250 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybės pareigūnai veikė aiškiai nekvalifikuotai, o valstybei turi būti taikoma didesnė atsakomybė, nes ji pažeidė ne tik savo pareigą užtikrinti, kad jos pareigūnai veiktų rūpestingai, bet ir pareigą užtikrinti tinkamą savo pareigūnų kvalifikaciją. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, teikdamas jo asmens duomenis tai darė aiškiai nekvalifikuotai, nes nesilaikė įstaigos nustatytų veiklos taisyklių, nesivadovavo centrinės įstaigos rekomendacijomis bei nurodymais, nesivadovavo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos rekomendacijomis ir nurodymais, taip pat nesivadovavo aktualia teismų formuojama praktika šioje srityje.

14. Pareiškėjas pažymi, kad jo darbinei veiklai taikomi papildomi apribojimai, nes pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 32 straipsnį antstolio padėjėjas negali eiti kitų mokamų pareigų, todėl advokatui neteisėtai pateikta pažyma apie jo darbo užmokestį (draudžiamas pajamas) turėjo didesnę neigiamą reikšmę. Pareiškėjo įsitikinimo, nors neteisėtas duomenų pateikimas buvo vienkartinis, bet su juo susijusios pasekmės jaučiamos iki šiol. VSDFV Alytaus skyrius iki šiol ne tik neišreiškė apgailestavimo ar atsiprašymo, bet ir savo tolesniais veiksmai toliau gynė savo neteisėtą veikimą, tokiu būdu sukeldamas dar didesnį nesaugumo, neteisingumo ir nepasitikėjimo valstybės institucijomis jausmą, kuris tęsiasi beveik 3 metus.

15. Atsakovas VSDFV Alytaus skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovo nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į individualias bylos aplinkybes. Pažeidimas nebuvo tęstinis, intensyvus ir nepertraukiamas. Teismas nenustatė neigiamų pasekmių, kurios galėjo turėti įtakos tolimesniam pareiškėjo gyvenimui, kurios pakeitė iki pažeidimo buvusią gyvenimo kokybę ar paliko neišdildomą ir skaudų pėdsaką. Atsakovas pabrėžia, jog pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kuria būtų būtina įvertinti pinigais, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

17. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad neturtinė žala pinigais buvo priteista bylose ginant mažiau reikšmingas vertybes ir už daug mažesnes dvasines (moralines) kančias ir išgyvenimus. Pareiškėjas lygina kasacinio teismo civilinėse bylose priteistą neturtinę žalą su savo situacija, tačiau jo nurodytų ir šios bylos faktinės aplinkybės yra esmės skiriasi, neturtinė žala pinigais priteista ginant skirtingas vertybes, todėl šie precedentai nagrinėjamai bylai netinka ir jais remtis negalima.

18. Konstatuojant neturtinės žalos atsiradimo faktą, nepakanka remtis vien pareiškėjo parodymais, jo subjektyviu aplinkybių vertinimu, privalu surinkti įrodymus, patvirtinančius žalą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis taip pat turi privalo pagrįsti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl vienkartinio neteisėto veiksmo kilo šios realios pasekmės – negalėjimas dalyvauti kasdienėje ir darbinėje veikloje, socialinių ryšių susilpnėjimas, sveikatos sutrikimai, tolesnis duomenų platinimas kitiems asmenims, reputacijos pablogėjimas, neigiamos nuomonės apie antstolius formavimas, - kurias pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį būtų galima pripažinti neturtine žala. Jokių objektyvių duomenų, be paties pareiškėjo paaiškinimo, apie jo patirtą neturtinę žalą, nėra.

19. VSDFV Alytaus skyrius nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad neteisėtas veiksmas tęsėsi beveik 3 metus. Pareiškėjo teisė į asmens duomenų apsaugą buvo pažeista tik tiek, kiek tai nurodyta Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nurodyme VSDFV Alytaus skyriui, todėl ir neturtinė žala turi būti vertinama tik tame kontekste.

20. Atsakovas pažymi, kad VSDFV Alytaus skyriaus veiksmai nebuvo tyčiniai, siekiant sąmoningai pakenkti pareiškėjui. Atsakovo vertinimu, neturtinės žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubausti žalą padariusį asmenį, o kompensuoti nukentėjusiojo patirtus neigiamus išgyvenimus, esminę reikšmę suteikiant pažeistos vertybės pobūdžiui ir kilusiems padariniams. Todėl teismo sprendimas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti teisės į teisės aktuose nustatytas asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo sąlygas pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais VSDFV Alytaus skyriaus veiksmais, atlyginimo.

22. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pripažinta pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas asmens duomenų apsaugos ir tvarkymo sąlygas, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas.

23. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, ADTAĮ) reikalavimus, nes nesupažindino pareiškėjo, kaip duomenų subjekto, su teise nesutikti, kad būtų tvarkomi jo asmens duomenys, taip pat išdavė pažymą pagal advokato prašymą, kuriame nebuvo pagrįstas prašomų jo asmens duomenų ryšys su jo teikiamomis teisinėmis paslaugomis. Šios aplinkybės nustatytos Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2015m. kovo 9d. sprendimu Nr. 3R-82(2.13.-1), taip pat įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017m. kovo 27d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-471-756/2017.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų bei nesant aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl pareiškėjui nepriteisto neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

26. Taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Be to, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

28. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

29. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

30. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

31. Apeliaciniame skunde pateikta įvairi teismų praktika sprendžiant bylas dėl žalos atlyginimo, nagrinėjamoje byloje nelaikytina aktualia, nes visose apeliaciniame skunde nurodytose bylose faktinės aplinkybės yra skirtingos nei šioje nagrinėjamoje byloje.

32. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisnius pagrindus, būdo ar (ir) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, tai, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, poveikis pareiškėjo sveikatai ir pan. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šių įrodinėjimo standartų laikėsi. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir pakankamai išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria ginčijamo teismo sprendimo motyvams.

34. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus bei pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams bei papildydamas juos, pažymi, kad vadovaujantis pažeidimo padarymo metu galiojusio Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir 8 dalies nuostatomis, duomenys apie asmens darbo užmokestį, draudžiamąsias pajamas bei darbovietę nebuvo priskiriami ypatingiesiems asmens duomenims, t.y. tokių duomenų paviešinimas sukelia mažesnes neigiamas pasekmes. Kaip skunde teismui pripažįsta ir pats pareiškėjas, asmens duomenų paviešinimas buvo pakankamai ribotas, duomenys buvo paviešinti tik civilinės bylos dalyviams bei su civiline byla dirbusiems teismo darbuotojams. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su savo asmens duomenų viešinimu, turėjo galimybę, vadovaudamasis LR Civilinio proceso kodekso 10 straipsnio nuostatomis, prašyti bylą nagrinėjusį teismą nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, tuo pačiu iki minimumo sumažinant galimybę viešinti atsakovo pateiktus asmens duomenis, o tuo pačiu ir neigiamas pasekmes. Pareiškėjo teiginiai, kad dėl duomenų paviešinimo suprastėjo jo darbo kokybė, sumažėjo reputacija, kad pateikti asmens duomenys sumažino pareiškėjo bendravimą su jo advokatu, kad patyrė psichologinį spaudimą, nagrinėjamoje byloje nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymai ir vertintini kaip pareiškėjo hipotetiniai teiginiai.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į teisės aktuose įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į pažeidimo trukmę, kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovo padaryto pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija ir nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

36. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė