2013-07-04 Nr. AB-3309-3-61-3-02066-2010-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1323/2013

Teisminio proceso numeris Nr. 3-61-3-02066-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas I. P. skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2010 m. birželio 21 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, LR VRM) sprendimą Nr. 1D-4981 (2); 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 262,13 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kurio 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. LR VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui 2010 m. vasario 28 d. neišmokėjo 262,13 Lt valstybinės pensijos dalies. Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

Nurodė, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų LR VRM veiksmų jam nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, manė, kad abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.279 str. 1 d. pagal analogiją).

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13-15) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kurio pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, tuo metu galiojo. Be to, pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, pagal 2010 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 992 atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, turtinės žalos atlyginimo neįrodė, kad minėta institucija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17-18) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formulė, pagal kurią pareiškėjo I. P. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8180 (K = 0,8180). Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjo I. P. pensijos dydis perskaičiuotas: 1 440,30 Lt x 0,8180 = 1 178,17 Lt, t. y. pareiškėjui 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 1 178,17 Lt dydžio pensija. Pažymėjo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo I. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame konstatuota, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pažymėta, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų. Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgta, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nustatyta, kad pareiškėjui nuo 1997 m. gruodžio 9 d. buvo mokama valstybinė pareigūnų ir karių pensija (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu). Nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjui paskirta pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, perskaičiuota: 1 440,30 Lt x 0,8180 K = 1 178,17 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pavirtino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų konstitucingumą, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mokėdama pareiškėjui 1 178,17 Lt dydžio valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, veikė teisėtai ir pagrįstai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Dėl nurodytų motyvų, padaryta išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo bei ginčijamo sprendimo naikinimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p., 90 str.).

III. Pareiškėjas I. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56-60), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – solidariai priteisti iš atsakovų po 262,13 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Aplinkybė, kai pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netenkinti pareiškėjo skundo, neturėjo vadovautis vien tuo, kad Laikinajame įstatyme nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų pensijų sumažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims.

2. Atsakovas LR VRM, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, nurodytas formules, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėjo po 262,13 Lt kas mėnesį valstybinės pensijos dalies. Neišmokėtą valstybinės pensijos dalį patvirtina skundžiamas atsakovo LR VRM 2010 m. birželio 21 d. sprendimas Nr. 1D-4981 (2).

3. Pagal Konstitucijos 5 straipsnį bet kokie Seimo veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Seimas Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo (juridinio asmens statuso) neturi, todėl pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Seimo veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (CK 6.273 str.).

4. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Tai reiškia, jog, atsižvelgiant į CK 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai. Tokios faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Be to, atsižvelgiant į tai, kad iš vienos pusės Lietuvos valstybei yra taikytina civilinė atsakomybė, o iš kitos pusės dėl neteisėtų LR VRM veiksmų pareiškėjui nebuvo išmokėta visa priklausanti valstybinė pensija, nenustatytas teisingas susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmas, todėl abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai (CK 6.279 str. 1 d. pagal analogiją).

5. Pareiškėjo teisės reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nepaneigia ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atvejų – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (201 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

6. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Lygių galimybių įstatymo (Žin., 2003, Nr. 114-5115) 7 straipsnį, elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija, todėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuotų pareiškėją kitų Lietuvos Respublikos pensininkų tarpe, nes kitų kategorijų pensininkams paskirtos pensijos yra kompensuojamos ir išmokami patirti praradimai dėl pensijų sumažinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 67-68) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes. Teismas tinkamai pritaikė materialiosios bei procesinės teisės normas. Atkreipia dėmesį, kad naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino, pareiškėjas nepateikė.

Atsakovai Lietuvos valstybės, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, bei Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 69-70) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė aktualias materialiosios teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo, taikant Laikinąjį įstatymą.

Pareiškėjas prašė panaikinti 2010 m. birželio 21 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-4981 (2) bei solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 262,13 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymu ir ginčo teisiniams santykiams ginčo laikotarpiu.

Nustatyta, kad 1998 m. sausio 21 d. atsakovo patvirtinta išvada Nr. 14189 dėl pensijos paskyrimo už tarnybą pareiškėjui skirta neterminuota valstybinė pensija nuo 1997 m. gruodžio 9 d. (b. l. 5, 19). 2004 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 2/17-1351 pareiškėjui nustatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis – 1 080,30 Lt nuo 2004 m. gegužės 1 d. (b. l. 6, 20). 2010 m. kovo 30 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo (b. l. 21). Išnagrinėjusi 2010 m. kovo 30 d. pareiškėjo I. P. prašymą, LR VRM 2010 m. birželio 21 d. priėmė sprendimą Nr. 1D-4981 (2), kuriame nurodė, kad pareiškėjui paskirta 1 440,30 Lt valstybinė pensija su priedu buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą. Taip pat nurodė, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 7-8, 22).

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo sumažinta (perskaičiuota) tik Laikinojo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodė, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir į nurodytą Konstitucinio Teismo išaiškinimą, konstatuojama, jog pareiškėjui, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, sumažinta ir išmokėta valstybinė pareigūnų ir karių pensija buvo pagrįstai, atsižvelgiant į ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, todėl teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką, suformuotą panašiose bylose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo I. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas