2015-10-28 Nr. AB-20886-3-61-3-03450-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-132-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03450-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. J. 2014 m. liepos 11 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą (I t., b. l. 1), prašydama įpareigoti atsakovą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Elektrėnų skyrių pateikti žemės sklypo planą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi (I t., b. l. 175–178) administracinę bylą pagal pareiškėjos M. J. skundą nutraukė, konstatavęs, kad pareiškėja dar 2010 m. birželio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, vėliau patikslintais skundais, prašydama teismo įpareigoti Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių pateikti jai dokumentus, liudijančius jos žemės sklypo ribas (administracinė byla Nr. I-2829-189/2010).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjos prašymą tenkino ir įpareigojo atsakovą Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių pateikti pareiškėjai dokumentus, liudijančius apie jai priklausančio žemės sklypo ribas. 2015 m. gegužės 4 d. nutartyje teismas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje (administracinė byla Nr. I-2829-189/2010) konstatavo, jog atsakovui 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. 46SS-129 pareiškėjai pateikus: žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plano kopiją, žemės sklypo abriso kopiją, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 9 d. pažymos Nr. 8098 kopiją ir 1923 m. Žikorių dvaro parceliacijos plano kopiją, teismo sprendimas buvo įvykdytas tinkamai. Nustatė, kad visi atsakovo turimi dokumentai, liudijantys apie pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribas, buvo pateikti ir kitų dokumentų, kuriuos būtų galima pateikti, nėra. Teismas vertino, kad abejose administracinėse bylose pagrindas ir dalykas yra tas pats, t. y. pareiškėja siekia, jog būtų nustatytos kitos žemės sklypo ribos nei jos pavaizduotos 2005 m. spalio 10 d. įregistruotame žemės sklypo plane, tuo pačiu siekia paneigti sudarytą žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymų aktą. Taip pat pažymėjo, kad toks ginčas, susijęs su asmenų žemės sklypų ribų nustatymu, yra civilinio teisinio pobūdžio klausimas, reguliuojamas daiktinės teisės normomis.

Nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, pareiškėja M. J. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį, nurodydama, kad teismas nesivadovavo protingumo ir teisingumo kriterijais. Paaiškino, kad svetimos žemės nevogė, pamatuotos žemės ribos priklausė tėvams prieš okupaciją, tačiau atsakovo pateiktuose dokumentuose šios ribos pažymėtos kitaip. Teisingas žemės planas su teisingomis ribomis jai iki šiol nėra pateiktas. Kadangi atsakovas nevykdo teismo sprendimo, pareiškėjos manymu, jam taikytina bauda.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-912-492/2015 pareiškėjos M. J. atskirojo skundo netenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-54/2008, nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-2829-189/2010 pagal pareiškėjos skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriui dėl įpareigojimo pateikti dokumentus, liudijančius apie pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribas, kurios buvo suderintos su pareiškėja ir yra jos pasirašytos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2829-189/2010 pareiškėjos prašymą tenkino ir įpareigojo atsakovą Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių pateikti pareiškėjai dokumentus, liudijančius apie jai priklausančio žemės sklypo ribas. Teisėjų kolegijos vertinimu, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 14 straipsnio 1 dalimi bei 96 straipsnio 4 dalimi, toks įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas įgijo res judicata galią ir yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2829-189/2010 konstatavo, jog atsakovui 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. 46SS-129 pareiškėjai pateikus: žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) plano kopiją, Žemės sklypo abriso kopiją, Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kaišiadorių rajono žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gegužės 9 d. pažymos Nr. 8098 kopiją ir 1923 m. Žikorių dvaro parceliacijos plano kopiją, teismo sprendimas buvo įvykdytas tinkamai. Nustatė, kad visi atsakovo turimi dokumentai, liudijantys apie pareiškėjai priklausančio žemės sklypo ribas buvo pateikti, kitų dokumentų, kuriuos būtų galima pateikti, nėra.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja reiškia reikalavimą įpareigoti Elektrėnų žemėtvarkos skyrių pateikti jai privačios žemės sklypo teisingą ribų planą, kurį komisija, dalyvaujant jai pačiai, pažymėjo kuoliukais. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja iš esmės reiškia reikalavimą dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y. dėl, pareiškėjos manymu, teisingo ribų plano pateikimo, dėl kurio jau yra priimtas įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2829-189/2010. Tiek jau išnagrinėtoje, tiek šioje byloje pareiškėja nurodė, kad 2004 m. paskirta komisija pažymėjo sklypo ribas, su kuriomis ji sutiko, ir būtent šį dokumentą prašė įpareigoti atsakovą jai pateikti. Teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes bei aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.).

III. 2015 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjos skundas (II t., b. l. 23), kuriuo prašoma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, atnaujinti ir (ar) peržiūrėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį.

Šiame rašte pareiškėja paaiškina, jog 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl proceso peržiūrėjimo administracinėje byloje Nr. AS-912-492/2015. Nurodo, kad su teismo nutartimi nesutinka, nes jau nuo pat civilinio proceso pradžios teismui pateikti pareiškėjos prašymai, parodymai ir įrodymai dėl atkurtos nuosavybės žemės dokumentų pateikimo teisme yra painiojami, taip, pareiškėjos teigimu, užkertant jai kelią apginti savininkės teises, įgyvendinant teisingumą. Pareiškėjos manymu, teismas netyrė ir neteisingai vertino rašto Nr. 46SS-129 priedus, nes juos pateikus nebuvo įvykdytas teismo sprendimas, o žemėtvarkininkai akivaizdžiai klaidina teismą. Pažymėjo, jog teismas, nepaisydamas pareiškėjos prašymo, nepakvietė į teismą liudininkų, kurių parodymai padėtų įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes (tai, kad O. Z. savo valia sukeitė, suklastojo žemės paženklinimo ribas akte, taip pat savanaudiškai sukeitė ir žemės plano ribas, taisė datas). Pareiškėja teigia, jog į teismą kreipiasi ne siekdama, kad byla būtų iš naujo išnagrinėta, o dėl teismo sprendimo nevykdymo ir neįvykdymo, nepateiktų ir nepateikiamų nuosavybės žemės atkūrimo dokumentų, todėl nurodyta teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, tai yra akivaizdus materialinių teisės normų pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėtos nutarties priėmimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.

Tačiau proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

Taigi, proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Nagrinėjamu atveju, 2015 m. rugsėjo 24 d. skundu (II t., b. l. 23) pareiškėja M. J., vadovaudamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu (padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), prašo atnaujinti procesą ir peržiūrėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį, kuri buvo priimta administracinėje byloje Nr. AS-912-492/2015.

Teisėjų kolegija, vykdydama nurodytus įstatymo leidėjo įpareigojimus ir vertindama, ar nėra praleistas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, pažymi, jog ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pagal administracinių teismų praktiką, jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomas padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo (turėjimo paaiškėti) momentas (taigi ir trijų mėnesių termino pradžios eiga) paprastai siejamas su sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, įsiteisėjimo (pirmosios instancijos teisme) ar paskelbimo (apeliacinės instancijos teismo sprendimo atveju) momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–166/2009, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–17/2012, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146–73/2012). Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra grindžiamas būtent ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, darytina išvada, jog prašymas, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2015 m. rugsėjo 24 d., dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS-912-492/2015, kurioje 2015 m. birželio 5 d. priimta galutinė ir neskundžiama nutartis, paduotas praleidus įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą.

Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėja savo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. AS-912-492/2015 iš dalies grindžia nesutikimu su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P-112-552/2015, kurioje nagrinėtas proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. AS-912-492/2015 klausimas, t. y. su aplinkybe, kuri paaiškėjo teismui priėmus ir paskelbus nutartį administracinėje byloje Nr. P-112-552/2015 – 2015 m. rugsėjo 9 d. (nepraleidus minėto termino), atsižvelgus į pareiškėjos 2015 m. rugsėjo 24 d. skunde suformuluotą reikalavimą, konstatuotina, jog pareiškėja iš esmės siekia proceso atnaujinimo būtent administracinėje byloje Nr. AS-192-492/2015, todėl ABTĮ 156 straipsnyje įtvirtintas trijų mėnesių terminas turėtų būti siejamas būtent su šio teismo procesinio sprendimo paskelbimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu skundu pareiškėja iš esmės siekia, kad administracinė byla būtų išnagrinėta iš naujo, kad teismas iš naujo įvertintų bylos faktines aplinkybes ir priimdamas naują sprendimą dėl ginčo galbūt tenkintų pareiškėjos skundo reikalavimus.

Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis numato, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi šiuo atveju pareiškėja prašymo atnaujinti terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti neprašė bei nenurodė jokių priežasčių, kurios galėtų pagrįsti šio termino praleidimą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti klausimą dėl termino prašymui atnaujinti procesą paduoti atnaujinimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos M. J. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. AS-912-492/2015 pagal pareiškėjos M. J. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė