2018-03-28 Nr. AB-6684-3-62-3-01991-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1249-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01991-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose ir kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose veisėsi parazitai, buvo šalta, trūko vėdinimo, buvo įrengta per mažai kriauklių ir tualetų, virtuvėlėje neįrengtas vandens tiekimas, taip pat joje įrengta per mažai viryklių ir šaldytuvų, kamerose nebuvo šilto vandens, nesudaroma galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Taip pat nurodė, kad naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę, dušo patalpa buvo netvarkinga, nehigieniška. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepimu, kurį patikslino (b. l. 45–53) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos namų administraciją pareiškėjas nesikreipė. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, jose nereglamentuojamas pasivaikščiojimo kiemų dydis. Dušu nuteistiesiems leidžiama naudotis kartą per savaitę, maudymosi dieną jiems suteikiama galimybė išsiskalbti drabužius. Skalbinių džiovinimo vieta įrengta lauke, be to, nuteistųjų drabužiai skalbiami ir centralizuotai, todėl pareiškėjo argumentai dėl nesudarytos galimybės skalbti drabužius, atmestini. Įstaigoje periodiškai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai pagal sutartį su šias paslaugas teikiančia įmone. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu (b. l. 91–97) pareiškėjo Ž. Š. skundą patenkino iš dalies, priteisė Ž. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 190 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad valstybės pareiga atlyginti žalą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

7. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. A6-317/2007 ir kt.). Žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d., o skundą teismui pateikė 2016 m. spalio 3 d. Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Įstatymų nežinojimas teismų praktikoje laikomas subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo termino atnaujinimui. Pareiškėjas nurodė, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, todėl teismas sprendė, kad galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą, rėmėsi šiuo klausimu aktualia LVAT praktika (pvz., 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis byloje Nr. A-442-1096/2014). Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis nežinojo apie galimybę pateikti teismui skundą, nelaikė svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis laiku kreiptis į teismą ir, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, taikė ieškinio senaties terminą bei ginčą nagrinėjo laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d.

8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2 punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 9 būrio 8 ir 3 gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpoje Nr.

5. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 9 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 8 laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. kovo 6 d., nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2014 m. liepos 23 d. ir nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., šios patalpos plotas – 17.90 kv. m. Laikotarpiais nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. pareiškėjas gyveno 9 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 33,21 kv. m. Atsakovas nurodo, jog 9 būrio 8 gyvenamojoje patalpoje įrengtos 6 miegamosios vietos, o 3 patalpoje – 10 miegamųjų vietų, tačiau pareiškėjas teigia, kad minėtose patalpose ginčo laikotarpiu gyveno 8 asmenys (8 patalpoje) ir 16 asmenų (3 patalpoje).

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė patvirtino, kad tikslių duomenų, kiek asmenų gyveno kartu su pareiškėju 9 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 8 ir Nr. 3 ginčo laikotarpiui pateikti negali, nes tokie duomenys pataisos namuose nėra kaupiami. Informacija apie miegamųjų vietų skaičių minėtose patalpose pateikiama 2016 m. lapkričio 22 d. datai, taigi, ne ginčo laikotarpiu. Teismas, remdamasis teismų praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, atsižvelgęs į tai, kad Pravieniškių PN-AK nepateikė informacijos, kurioje būtų nurodytas konkretus kalinčiųjų ir drauge su pareiškėju 9 būrio 8 ir 3 patalpose laikytų asmenų skaičius arba miegamųjų vietų skaičius, sprendė, kad ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai, pripažįstant, jog pareiškėjui būnant minėtose patalpose laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. kovo 6 d., nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2014 m. liepos 23 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. ir nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. nebuvo užtikrinta teisė į 3,1 kv. m ploto normą.

Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad, remiantis bylos duomenimis, 8 gyvenamoji patalpa yra 17,90 kv. m ploto, o pareiškėjas nurodo, kad joje buvo įrengta 8 miegamųjų vietų, taigi, asmeniui tenkanti ploto norma buvo 2,2 kv. m. Tuo tarpu 3 patalpoje plotas – 33,21 kv. m, pareiškėjo teigimu, joje įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 2,07 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad minimalaus ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 393 dienas.

10. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. kovo 16 d. pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 5, kurios plotas 15,90 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,97 kv. m. ploto. Argumentų ar duomenų, paneigiančių šias atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, pareiškėjas nepateikė. Atsakovo atstovė nurodė, kad duomenys apie kamerų tipo patalpose buvusių asmenų skaičių yra pateikiami ginčo laikotarpiui. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentą dėl kamerų perpildymo atmetė, kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Šios higienos normos 26 punkte numatyta, kad santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35-65 %, oro temperatūra šiltuoju metų laiku – nuo 18 iki 28 laipsnių, šaltuoju – nuo 18 iki 22 laipsnių. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų (60 p.). Laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (64 p.).

12. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus, o dušinėje įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Įvertinęs HN 76:2010 reikalavimus, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas nurodė, kad HN 76:2010 numatyta, jog karšto vandens tiekimo sistema įrengiama sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (27 p.), tačiau nėra reglamentuota, kad kitose patalpose (šiuo atveju, kamerose ar virtuvėje), išskyrus išvardintas, turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai dėl vandens tiekimo yra nepagrįsti, todėl atmestini.

14. Teismas nurodė, kad pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 ir 5.10 punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms – ir virtuvėlė. Virtuvės įrenginių kiekiai numatyti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139. Minėtose normose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų bendrabučio gyvenamųjų patalpų virtuvėlėse turi būti 1 šaldytuvas, o tikslus viryklių kiekis nenurodytas, jis nustatomas pagal poreikį. Pats pareiškėjas nurodė, jog virtuvė pataisos namuose yra įrengta, joje yra viryklė, o maistui laikyti skiriami du šaldytuvai. Teismas vertino, kad Pravieniškių PN-AK nuteistiesiems suteikiama pakankamai vietos maisto produktams susidėti bei gaminti, todėl pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas nustatė, kad teismo posėdžio metu ir Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymoje atsakovo atstovas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose yra įrengta centrinio šildymo sistema, kuri nuolat palaiko tinkamą oro temperatūrą. Pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo šalta, tačiau, teismo vertinimu, neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Teismo posėdžio metu pareiškėjas negalėjo tiksliai paaiškinti, kokia neturtinė žala jam kilo dėl skunde nurodomų aplinkybių, nedetalizavo ir neindividualizavo skunde nurodomų aplinkybių dėl tualetų ir praustuvių trūkumo, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Pareiškėjo argumentus šiais aspektais teismas laikė deklaratyviais ir nepakankamais neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, jog į Visuomenės sveikatos centrą ginčo laikotarpiu nesikreipė.

16. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas skundžiasi nešvara gyvenamosiose patalpose, HN 76:2010 58 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius bei priemonės. Byloje pateiktame Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2011-07-20 įsakymu Nr. V-416 patvirtintame Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 6 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji. Taigi, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pravieniškių PN-AK negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl nešvaros patalpose bei nehigieniškos patalpų būklės atmetė kaip nepagrįstus.

17. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN-AK ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią įstaigoje reguliariai atliekami buitinių parazitų naikinimo darbai, fiksuojami Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Teismo vertinimu, šie duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose, kadangi savo argumentams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė.

18. Teismas nurodė, kad HN 76:2010 numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui tokia galimybė nebuvo suteikta. Atsakovo atstovas pateikė Dušų, kirpyklos ir skalbyklos darbo grafiką, iš kurio matyti, kad kiekvienam būriui skirtingomis savaitės dienomis yra skiriamas laikas maudytis duše. Pats pareiškėjas patvirtina, jog tokia teisė jam buvo suteikiama, todėl teismas šią skundo dalį atmetė.

19. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė paaiškino, jog nuteistiesiems sudaroma galimybė išsiskalbti drabužius maudymosi duše metu. Prausyklos patalpose įrengta skalbimo mašina, džiovykla, drabužiams džiovinti skirta vieta įrengta pataisos namų kieme. Kartą per savaitę nuteistųjų drabužiai skalbiami centralizuotai, tai patvirtina į bylą pateiktas Dušų, kirpyklos ir skalbyklos darbo grafikas. Pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad jam nesudaroma galimybė skalbti drabužius, tačiau nenurodė, kodėl jam galimai nebuvo leidžiama naudotis skalbimo mašina ar priduoti drabužius į skalbyklą. Pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kodėl esant įrengtai skalbyklai ir skalbimo mašinai, jomis nesinaudojo, o buvo priverstas skalbti drabužius šaltu vandeniu. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl to jam galimai kilusių neigiamų pasekmių.

20. Teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio laikė neatsiejamai susijusiais su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertino juos kaip šio pažeidimo dalį.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinės patalpų būklės ir kitų netinkamų buities sąlygų, išskyrus pripažintą pažeidimą dėl minimalaus ploto normos neužtikrinimo, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

22. Teismas sprendė, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 393 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatavo, kad Pravieniškių PN-AK šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto patalpose.

23. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

24. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą dėl išgyvenimų, susijusių su kalinimo sąlygomis, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio nepateikė. Nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas, įvertinęs pažeidimo trukmę, pobūdį, nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę sveikatos sutrikimai, įvertinęs tai, kad pareiškėjas visą dieną galėjo laisvai judėti, sportuoti, eiti į biblioteką ir pan., o gyvenamajame kambaryje turėjo būti tik nakties metu, nenustatę kitų kalinimo sąlygų pažeidimų, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertino 190 Eur ir ją priteisė iš atsakovo.

III. 25. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, padavė apeliacinį skundą (b. l. 102–105), kuriuo prašo: pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

26. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nevisiškai įvertino pateiktus įrodymus, todėl teismo sprendimas turi būti pakeistas. Nors formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą, tačiau pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju būtų pakankama satisfakcija už padarytą pažeidimą. Apelianto teigimu, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visuomet savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo sportuoti, užsiimti kita veikla, todėl nežymus minimalaus ploto pažeidimas nėra pagrindas konstatuoti, kad jo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios ar kankinančios. Apeliantas rėmėsi aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98), nurodė, kad pareiškėjas nebuvo išskirtas iš kitų pataisos įstaigoje laikomų asmenų, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad pareiškėjas buvo kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nesant įrodymų apie laikymo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatai, pareiškėjui nesikreipus dėl laikymo sąlygų su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo teisei apginti, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

27. Pareiškėjas Ž. Š. atsiliepimu (b. l. 112) atsakovo atstovo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, o jo skundą tenkinti arba palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas pateikė į bylą melagingus duomenis apie miegamųjų vietų įrengimą gyvenamosiose patalpose. Nurodo, kad palaiko skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (b. l. 107-110) prašo atsakovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti.

30. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo užsiimti įvairiomis veiklomis. Tai kompensavo nežymius nustatytus minimalaus ploto pažeidimus. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų nesiskundė, laikymo sąlygos pareiškėjo sveikatai nesukėlė neigiamų pasekmių, teisės pažeidimo pripažinimas būtų pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo Ž. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 190 Eur neturtinės žalos atlyginimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

32. Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą siekdamas, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 4 d. Pravieniškių PN-AK.

33. Išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas netinkamas kalinimo sąlygas, atsakovo atsikirtimus į pareiškėjo pretenzijas, įvertinęs pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui pakankamai ilgą laiką – 393 dienas, nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose (trūko nuo 0,9 kv. m iki 1,03 kv. m ploto), kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis. Pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas – 190 Eur – dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo.

34. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo pripažinimas.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

37. Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą ir kt.).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje S. ir D. prieš Lietuvą).

40. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

41. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 190 Eur suma yra per didelė ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

43. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų argumentų dėl to, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu ar jo dalimi, turėjo pateikti apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132–134 straipsniuose nustatyta tvarka ir terminais, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinio skundo nepateikė.

44. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė