2020-06-23 Nr. AB-12626-3-61-3-01418-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-715-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01418-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. E. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. balandžio 23 d. iki 2016 m. sausio 15 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m. iki 8,1 kv. m. Kamerose buvo laikoma po 3–4 asmenis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamosios kameros plotas. Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai užtikrinamos kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginiai, todėl pareiškėjas negalėjo sportuoti bei dirbti. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta ventiliacija, vėdinimas, natūrali šviesa, oras ir šilumos pakankamumas. Kamerose buvo tik dvi kėdės, lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas, praustuvė, daiktų spintelė, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Neužtekdavo vietos prie stalo, todėl turėjo valgyti atšalusį maistą. Kamerose signalizacijos mygtukai budinčiam pareigūnui iškviesti buvo sugedę, todėl tekdavo daužyti į duris. Lukiškių TI-K suteikdavo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti lauke, nors pagal CPT standartų II skyrių Pataisos įstaigų antrąjį CPT bendros ataskaitos pranešimą Nr. CPT/Inf (92)3 asmenys turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Esant prastoms oro sąlygoms, Lukiškių TI-K atsisakydavo vesti į pasivaikščiojimo kiemelius. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, nevalomi. Pasivaikščiojimui skirtose patalpose kiti suimtieji rūkydavo, todėl jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, tai trukdė mankštintis gryname ore. Kamerų langus dengė keturių eilių grotos, todėl nepateko grynas oras. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nebuvo įrengta atskira kabina, todėl jis buvo matomas pareigūnų. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), nebuvo atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Pareiškėjas teigė dėl nurodytų aplinkybių patyręs fizinius skausmus, emocinius, dvasinius išgyvenimus ir bendravimo galimybių sumažėjimą.

3. Pareiškėjas paaiškinimuose nurodė, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Baldų užimamas plotas sudaro 3,5 kv. m bendro kameros ploto, į kurį neįskaičiuoti pakabinamų spintelių, radiatoriaus ir tualeto pertvaros plotai. Sanitarinio mazgo sienelė neužtikrina privatumo. Dėl netinkamos ventiliacijos kameroje jausdavo dūmų kvapą.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Lukiškių TI-K teigė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Suimtieji ir nuteistieji nuolat stebimi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes siekiant užtikrinti jų saugumą ir tvarką. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Yra sudarytos sutartys su įmonėmis, atliekančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K gyvenamosios kameros aprūpintos baldais, įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, o suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Kamerose yra dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitinka apšvietimo normas. Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai niokoja valstybės turtą, todėl tenka daryti pakartotinį remontą. Visi suimtieji kasdien turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Jeigu suimtasis sutinka, pasivaikščiojimo gali nebūti arba jis gali būti sutrumpinamas. Pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatas, 8 valandų rekomendacija yra taikoma įvairiai veiklai kalinimo metu, tačiau ne pasivaikščiojimui gryname ore. Suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose, koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai. Suimtieji ir nuteistieji gali naudotis sporto sale, biblioteka, dalyvauti ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, eiti pasivaikščioti, žiūrėti kabelinę televiziją ar naudotis riboto interneto prieiga.

Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys turi parodyti iniciatyvą ir pareikšti norą žodžiu ar raštu bei kreiptis į būrio viršininką. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K nėra registruota pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų. Nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo D. E. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

7. Teismas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111.2 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

8. Teismas, atsižvelgęs į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršič prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pateiktą išaiškinimą, pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygas, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neįskaičiuotini į bendrą kameros plotą. Iš Lukiškių TI-K atsiliepimo matyti, kad sanitariniai įrenginiai Lukiškių TI-K kamerose užima 0,56 kv. m. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 kv. m, neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 kv. m.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 22 d. ir nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2016 m. vasario 2 d. buvo laikomas šiose kamerose: 17,02 kv. m ploto kameroje Nr. 404 (1, 4–6 asm.); 32,33 kv. m ploto kameroje Nr. 398 (4–5 asm.); 6,48 kv. m ploto kameroje Nr. 125 (1 asm.); 7,79 kv. m ploto kameroje Nr. 270 (1–3 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 92 (1–3 asm.), iš viso 396 paras. Nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 9 d., 2015 m. sausio 13 d., nuo 2015 m. sausio 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. vasario 27 d., nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. balandžio 22 d., nuo 2015 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. ir nuo 2015 m. gegužės 30 d. iki 2015 m. rugpjūčio 12 d., iš viso 168 paras, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo mažesnis, nei 3,6 kv. m.

10. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

11. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, jog suimtieji ir nuteistieji turi lygias galimybes dalyvauti užimtumo programose, t. y. organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos, koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, gali naudotis sporto sale, biblioteka, dalyvauti ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, eiti pasivaikščioti, žiūrėti kabelinę televiziją ar naudotis riboto interneto prieiga. Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje asmenys turi parodyti iniciatyvą ir pareikšti norą žodžiu ar raštu bei kreiptis į būrio viršininką. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K su prašymais ar skundais, susijusiais su dalyvavimu socialinės reabilitacijos programose ar socialinių poreikių tenkinimu, ir kad tokie prašymai / skundai nebuvo patenkinti, nėra. Teismas neabejojo Lukiškių TI-K paaiškinimu, ir darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmai užtikrinant suimtųjų ar nuteistųjų užimtumą yra teisėti.

12. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Byloje pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešimas „Dėl D. E. skundo“, kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darė išvadą, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiais, kai kamerų sanitariniai mazgai buvo atitverti užuolaidomis, nebuvo pažeista. Byloje nėra pateikti įrodymai, kurie pagrįstų aplinkybes, kad ginčo laikotarpiu visose kamerose asmens privatumui užtikrinti sanitariniai mazgai buvo atitverti sienele ir užuolaida. Atsakovas iš esmės nepateikė teismui išsamių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų nustatyti tikslų laikotarpį, kada pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo užtikrinta dėl to, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas tinkamai, t. y. sienele ir užuolaidomis. Teismas iš esmės sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad tam tikrą laikotarpį jo teisės privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintos, todėl yra pagrindas teismo diskrecijos ribose spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

13. Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime „Dėl D. E. skundo“ pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Kadangi pagal higienos normas reikalavimas sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją buvo privalomas iki 2015 m. spalio 31 d., laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 22 d. ir nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. spalio 31 d., iš viso 302 paras, Lukiškių TI-K sanitariniame mazge neįrengęs atskiros oro šalinimo sistemos iš esmės pažeidė pareiškėjo teises.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamo vėdinimo, natūralios šviesos, oras ir šilumos trūkumo, drėgmės kamerose, aptarė higienos normų, langų kamerose įrengimo reikalavimus. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 92, 125, 270, 398, 404. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. birželio mėn. pranešime „Dėl D. E. skundo” nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui; tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose, yra išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo; dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema, todėl šildymo sezono metu, visose gyvenamosiose kamerose, palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į kompetentingas institucijas dėl galbūt netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Kadangi byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

15. Teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) reikalavimus kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka teisės aktų reikalavimus. Todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai nenustatyti.

16. Teismas nustatė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms sudėti, atsižvelgiant į tai, kiek kameroje yra miegamųjų vietų. Lovos matmenys apie 1,9 m x 0,7 m, kamerose, kuriose iki 4 gultų, stalo matmenys apie 0,6 m x 0,5 m, kitose kamerose – atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus, kėdės matmenys apie 0,3 m x 0,3 m, suolai atitinka stalo dydį. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, tam tikrais laikotarpiais buvo laikoma nuo 2 iki 6 asmenų, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu ne visuomet užteko vietos prie stalo.

17. Teismas nurodė, kad Eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktis nustato, jog kameroje turi būti vidinio ryšio sistema, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertino kaip deklaratyvius ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

18. Teismas pažymėjo, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne laiko praleidimui lauke. Pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kada jam nebuvo leista išeiti pasivaikščioti, kai jis tokia teise dar nebuvo pasinaudojęs. Pareiškėjas neneigė, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamai organizuojamo pasivaikščiojimo gryname ore. Teismas atsakovo veiksmų suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, neteisėtumo nenustatė.

19. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kurie Lukiškių TI-K esantys kiemeliai buvo netvarkingi, todėl nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą dėl netinkamai prižiūrimų pasivaikščiojimo kiemelių.

20. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatas, pažymėjo, kad pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teisės aktai nedetalizuoja, kaip turi būti apibrėžta rūkymo vietos teritorija. Įstatyme numatyta, jog turi būti įspėjamieji užrašai ir ženklai. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo, jog pasivaikščiojimui skirtose patalpose asmenys rūkydavo. Be to, pats pareiškėjas skunde teigia, kad buvo laikomas atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu ar skundu dėl netinkamai įrengtų rūkymo vietų pasivaikščiojimo kiemelių patalpose, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatyta.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kurioje kameroje nebuvo veidrodžio ir (ar) tualeto reikmenų spintelės. Byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K visose gyvenamosiose kamerose yra lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti ir įrengti veidrodžiai. Teismas neabejojo atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl šį pareiškėjo nusiskundimą atmetė kaip neįrodytą.

22. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto (iš viso 168 paras), pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, neįrengiant sanitariniame mazge atskiros oro šalinimo sistemos nuo gyvenamųjų patalpų ir neužtikrinant pakankamai kėdžių prie stalo, yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir priteisė pareiškėjui 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 23. Pareiškėjas D. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pripažinti, kad visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo pažeidžiamos jo teisės ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos straipsnis.

24. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nustatant jam tekusį kameros plotą, iš kameros ploto turėjo būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas, prašo remtis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika. Pareiškėjas cituoja EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir teigia, kad privatumas naudojantis sanitariniais mazgais Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas. Dėl to jis patyrė didelių nepatogumų tiek prieš pareigūnus, tiek prieš kameroje kalėjusius asmenis. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamos ventiliacijos buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais iš kitų kamerų, nors buvo pareiškęs norą gyventi su nerūkančiais, taip pat kamerose vasarą būdavo per karšta. Pareiškėjas nesutinka, kad jam neturtinės žalos atlyginimas priteistas tik už dalį pažeidimų, nes jo atžvilgiu pažeidimai buvo kiekvieną dieną. Todėl teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas neadekvatus.

25. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovo atstovas nurodo, teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti CK 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, kad tam tikri įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo ir sukėlė jam neigiamas pasekmes. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Byloje kilo ginčas dėl 17 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas D. E. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 15 d., atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo nusiskundimus iš dalies pagrįstais ir, konstatavęs Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto normos, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, neįrengiant sanitariniame mazge atskiros oro šalinimo sistemos nuo gyvenamųjų patalpų ir neužtikrinant pakankamai kėdžių prie stalo, priteisė jam 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža, dar kartą akcentuodamas netinkamas jo kalinimo sąlygas.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

33. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartotinai nurodo aplinkybes dėl pilnai neatitvertų sanitarinių mazgų, šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas įvertino ir konstatavo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais pažeidimą visą ginčo laikotarpį, t. y. 396 paras. Atsakovo atstovas atsiliepime taip pat nepateikė konkrečių argumentų dėl nagrinėjamu atveju nustatyto privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo. Todėl šių aplinkybių teisėjų kolegija iš naujo netiria ir nevertina.

34. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas nebuvo užtikrintas 168 paras, pažymi, kad Įsakymo 1.3.1. papunktyje nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje nuostatoje nėra nurodyta, jog į gyvenamojo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

35. Taikant tokias taisykles ir atsižvelgiant į Lukiškių TI-K teismui pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 38-39), pareiškėjui kameroje teko nuo 2,41 kv. m iki 8,08 kv. m ploto. Pažymėtina, kad mažesnis nei 3 kv. m kameros plotas pareiškėjui teko 164 paras, mažesnis nei 3,6 kv. m.- 4 paras, o likusį ginčo laikotarpį pareiškėjui teko daugiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, taigi pagal nurodytą teisinį reglamentavimą turėjusi tekti ploto norma (3,6 kv. m) ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui iš tikrųjų nebuvo užtikrinta 168 paras, ką teisingai paminėjo teismas.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

37. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

38. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 17 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio žalos atlyginimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad nėra pagrindo padidinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Priteistoji 1500 Eur suma yra adekvati kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

39. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius