2024-01-31 Nr. AB-2337-3-63-3-02926-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-89-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02926-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. sausio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. P. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. P. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Projekto partneris“) dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. N. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) 2023 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (19.5 E) D3-3502 „Dėl teritorijos planavimo proceso sustabdymo“ (toliau – ir Raštas) priimtą sprendimą netenkinti pareiškėjos prašymo dėl detalaus plano rengimo procedūrų sustabdymo, įpareigojant atsakovą vykdyti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. sustabdyti rengiamo (duomenys neskelbtini) rajono detalaus suplanavimo projekto keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), procedūrą.

Pareiškėja taip pat teismo prašė taikyti skundo reikalavimo užtikrinimą, atsakovui uždrausti vykdyti teritorijos planavimo procesą TPDRIS Nr. K-VT-25-20-616 iki sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2023 m. gruodžio 19 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjos skundą, tačiau atmetė pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundas atitinka esminius ir minimalius reikalavimus skundo formai ir turiniui, bei skundas priimtas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – atsakovui uždrausti vykdyti teritorijos planavimo procesą TPDRRIS Nr. K-VT-25-20-616 iki sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos. Reikalavimo užtikinimo priemonių taikymo būtinybę grindė tuo, kad nėra užbaigta nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra procedūra.

Teismas nurodė, kad šioje byloje skundo į teismą dalyku yra 2023 m. lapkričio 8 d. atsakovo sprendimas (raštas) Nr. (19.5 E) D3-3502, kuriuo buvo išspręstas pareiškėjos prašymas atsakovui, prašant pačiai Palangos miesto savivaldybės administracijai sustabdyti teritorijų planavimo procesą rengiant (duomenys neskelbtini) rajono detalaus suplanavimo projekto keitimo teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), procedūrą.

Teismas spręsdamas dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Teismo vertinimu, ginčijamu raštu (sprendimu) atsakovas išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, nurodė, kad teritorijų planavimo organizatoriui nėra suteikta teisė stabdyti teritorijų planavimo procesą, todėl atsisakyta tenkinti prašymą dėl teritorijų planavimo proceso sustabdymo. Taigi ginčijamo akto turinys, kuriuo Palangos miesto savivaldybės administracija atsisakė tenkinti prašymą, pats savaime nesukuria tokių teisinių pasekmių dėl kurių gali kilti sunkiai atitaisoma ar neatitaisoma žala, todėl teismui nebuvo teisinių pagrindų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui.

Teismas pažymėjo, kad skundo į teismą dalyku būtent ir yra atsakovo raštiškas atsisakymas stabdyti teritorijų planavimo procesą. Įvertinęs skundo į teismą dalyką, kad juo byloje yra Palangos miesto savivaldybės administracijos 2023 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. (19.5 E) D3-3502 „Dėl teritorijos planavimo proceso sustabdymo“, o ne pats teritorijų planavimo sprendinys ar jį tvirtinantis aktas, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo nagrinėdamas ginčijamo rašto (sprendimo) teisėtumo klausimą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę vykdomo teritorijų planavimo proceso atžvilgiu.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pareiškėjos skundo reikalavimo užtikrinimui, atsakovui uždrausti vykdyti teritorijos planavimo procesą TPDRIS Nr. K-VT-25-20-616 iki sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja laikosi pozicijos, jog skundžiama nutartis iš dalies yra neteisėta ir nepagrįsta dėl šių motyvų:

1) Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra piliečiui S. V. P. procedūra (toliau – ir Procedūra), pradėta 1991 metais, nėra užbaigta. Atitinkamai, nėra ir pradinių Procedūros dokumentų teritorijų planavimo sprendinių tikslumo, kuriais remiantis galimas naujojo detalaus plano organizavimas.

2) Palangos miesto savivaldybės administracijos 2023 m. lapkričio 8 d. raštas Nr. (19.5 E) D3-3502 „Dėl teritorijos planavimo proceso sustabdymo“ visapusiškai apima visų teritorijų planavimo subjektų priimtų sprendinių teisėtumą ar neteisėtumą, dėl kurių gali kilti sunkiai atitaisoma ar neatitaisoma žala, tiek detalaus plano organizatoriui, tiek kitiems šio proceso dalyviams.

3) Procedūra yra susijusi su pareiškėjos 2023 m. birželio 29 d. apeliaciniame skunde adresuotame Lietuvos vyriausiajam administraciniams teismui (administracinė byla Nr. eI3-4975-583/2023, kurią taip pat nagrinėjo teisėjas R. A.) išdėstytais nepaneigtais faktiniais duomenimis apie atsakovų neteisėtus veiksmus, be pagrindo negrąžinant S. V. P. grąžintinos žemės gretimybėje esančią Laisvos valstybinės žemės fondo žemę, kurios egzistavimas pasirašytinai buvo patvirtintas S. U. geodezinių darbų įmonės vadovo S. U. 2005 m. gegužės 5 d. sudarytame nurodyto žemės sklypo plane, nes dabartinis detalusis planas iš esmės skiriasi ir apima ne jau suplanuotos teritorijos sprendinių patvirtinimą, o jos keitimą, o būtent, (duomenys neskelbtini) rajono detalaus suplanavimo projekto keitimo pagal naujai suplanuota plano rengėjo UAB „Projektų partneris“ detalaus plano rengimo procedūra, kurios koncepcijai buvo pritarta tik po 18 metų, tai yra 2023 m. birželio 20 d., Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus raštu Nr. (4.17.) D3-2146.

4) Atsakovas, būdamas planavimo organizatoriumi, nevykdo jo kompetencijai priskirtų veiksmų, o būtent: nestabdo teritorinio planavimo dokumento vykdymo, esant pareiškėjos prieštaravimams dėl plano rengėjo UAB „Projektų partneris“ (trečiojo suinteresuoto asmens) sprendinių. Pastarieji parengti be pareiškėjos ir kaimyninių žemės sklypų valdytojų ir pareiškėjos žinios. Todėl, pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra teisinių pagrindų taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytas reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad planavimo proceso sustabdymo klausimas yra pačio teisminio proceso dalykas: dėl sustabdymo ar nestabdymo pagrįstumo yra užvesta pati byla. Pareiškėjos skundo motyvai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (ne)taikymo yra susiję ne su nurodytu planavimo procesu, bet tuo, kad Nacionalinė žemės tarnyba jai neatkūrė nuosavybės teisių. Nuosavybės teisų atkūrimas ar neatkūrimas nėra šios bylos dalykas, o Nacionalinė žemės tarnyba net nėra šio proceso dalyvis. Atsakovo nuomone, kadangi teritorijos suplanavimas negali turėti įtakos nuosavybės teisių atkūrimui (jei yra pagrindas, teisės kažkuriam pretendentui turi būti atkurtos), kadangi byloje Nacionalinė žemės tarnyba nedalyvauja, jokių reikalavimų jos atžvilgiu byloje nėra, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikytos pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konstatavęs, jog Rašto turinys, kuriuo Administracija atsisakė tenkinti prašymą, pats savaime nesukuria tokių teisinių pasekmių dėl kurių gali kilti sunkiai atitaisoma ar neatitaisoma žala, todėl teismui nebuvo teisinių pagrindų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui. Teismas, įvertinęs skundo teismui dalyką, kad juo byloje yra Raštas, o ne pats teritorijų planavimo sprendinys ar jį tvirtinantis aktas, neturėjo jokio teisinio pagrindo nagrinėdamas Rašto teisėtumo klausimą, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę vykdomo teritorijų planavimo proceso atžvilgiu.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-11-556/2022).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016; ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – atsakovui uždrausti vykdyti teritorijos planavimo procesą TPDRRIS Nr. K-VT-25-20-616 iki sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos. Pareiškėja būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, kad nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra piliečiui S. V. P. procedūra, pradėta 1991 metais, nėra užbaigta, bei pats Raštas visapusiškai apima visų teritorijų planavimo subjektų priimtų sprendinių teisėtumą ar neteisėtumą, dėl kurių gali kilti sunkiai atitaisoma ar neatitaisoma žala, tiek detalaus plano organizatoriui, tiek kitiems šio proceso dalyviams. Pareiškėjos nuomone, Procedūra, kuri yra susijusi ir su kitoje administracinėje byloje pateiktu apeliaciniu skundu (administracinė byla Nr. eI3-4975-583/2023), užtruko nepagrįstai ilgai, o atsakovas, būdamas planavimo organizatoriumi, nevykdo jo kompetencijai priskirtų veiksmų.

Dėl pareiškėjos teiginių, kad jos reikalavimas tikėtinai pagrįstas (t. y. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra procedūra nėra užbaigta, bei pats Raštas visapusiškai apima visų teritorijų planavimo subjektų priimtų sprendinių teisėtumą ar neteisėtumą, dėl kurių gali kilti sunkiai atitaisoma ar neatitaisoma žala) teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Todėl pareiškėjos teiginiai, susiję su planavimo proceso sustabdymo klausimais, kurie ir yra pačio teisminio proceso dalykas ir susiję su Rašto teisėtumu ir pagrįstumu, savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su neatitaisoma (sunkiai atitaisoma) didele žala, pasireiškiančia tiek detalaus plano organizatoriui, tiek kitiems šio proceso dalyviams, nes pats Raštas apima teritorijų planavimo subjektų priimtų sprendinių teisėtumą ar neteisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog proceso dalyvis gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se (pati savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jei proceso dalyvis neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Įvertinusi pareiškėjos skundo ir atskirojo skundo argumentus, kuriais grindžiama neatitaisoma (sunkiai atitaisoma) žala, teisėjų kolegija pažymi, kad iš visos turimos bylos medžiagos nėra jokios galimybės spręsti dėl žalos pareiškėjai, detalaus plano organizatoriui ar kitiems šio proceso dalyviams atsiradimo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjos argumentai, kuriais tvirtinama, kad atsakovui neuždraudus vykdyti teritorijos planavimo procesą TPDRIS Nr. K-VT-25-20-616, bus padaryta didelė, neatitaisoma žala, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, kad Rašto turinys, kuriuo Administracija atsisakė tenkinti prašymą, pats savaime nesukuria tokių teisinių pasekmių dėl kurių gali kilti sunkiai atitaisoma ar neatitaisoma žala.

Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad buvo pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir dėl to, kad kitoje byloje, kurioje sprendžiama dėl galimai neteisėtų atsakovo veiksmų nevykdant nuosavybės teisių atkūrimo natūra, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra gautas pareiškėjos apeliacinis skundas administracinėje byloje Nr. eA-651-602/2024 (teisminio proceso Nr. 3-63-00352-2023-2) dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-4975-583/2023 pagal pareiškėjos J. N. P. skundą bei patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021). Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nevertinami Nacionalinės žemės tarnybos, kuri nėra šios bylos šalimi, veiksmai. Tuo atveju, jeigu pareiškėja manė, kad minėtoje byloje (teisminio proceso Nr. 3-63-00352-2023-2) turėtų būti taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, turėjo galimybę jų prašyti būtent šioje byloje.

Kaip jau buvo nustatyta, byloje nėra jokių įrodymais pagrįstų duomenų, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėja patirs neproporcingą, sunkiai atitaisomą žalą. Vien formalus nurodymas, kad detalaus plano organizatoriai ar proceso dalyviai, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, nukentės, savaime nepagrindžia neatitaisomos (sunkiai atitaisomos) žalos pareiškėjai kilimo tikimybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, atskirajame skunde išdėstytus argumentus, byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę vykdomo teritorijų planavimo proceso atžvilgiu nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad kiti pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti argumentai, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nekeičia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti ar keisti atsižvelgiant į pareiškėjos atskirojo skundo argumentus nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. N. P. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2023 m. gruodžio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė