2018-12-05 Nr. AB-22171-3-61-3-00794-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2520-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00794-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių tarymo izoliatorius-kalėjimas, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. kovo 6 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjimų departamentas yra atsakingas už visos Lietuvos pataisos įstaigų bei kalėjimų priežiūrą ir saugumą. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) kamerose, nėra įrengtos signalizacijos sistemos. Pareiškėjas dėl to skundėsi Lukiškių TI-K, o šio atsakymą skundė Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamentas atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

3. Pasak pareiškėjo, Kalėjimų departamentas privalėjo imtis visų priemonių ir garantuoti, kad visose pataisos įstaigose, kalėjimuose būtų nepriklausomi inspekcijos darbuotojai ir, kad suimtieji ar nuteistieji nedelsdami galėtų kreiptis dėl pažeistų kažkokių savo teisių. Atsižvelgdamas į tai, kad jo teisės yra sistemingai pažeidinėjamos ir nesiimama jokių priemonių aplinkybėms pagerinti, pareiškėjas mano, kad teisinga, sąžininga ir protinga būtų jam priteisti 6 000 Eur.

4. Kalėjimų departamentas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–12).

5. Kalėjimų departamentas nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjo 2017 m. sausio 6 d. skundą dėl Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 2 d. rašto Nr. 96-3894 ir 2017 m. vasario 8 d. raštu Nr. 2S-710 atsakė pareiškėjui, kad pareiškėjo skundžiamo Lukiškių TI-K sprendimo nėra pagrindo naikinti. Be to, išaiškino pareiškėjui, kad jo skundas dėl Lukiškių TI-K kamerose neįrengtų iškvietimo mygtukų ir pareigūnų veiksmų nebus nagrinėjamas, nes atsižvelgiant į skundžiamų aplinkybių datą (2015 m. balandžio 21 d.) yra praėjęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 183 straipsnyje įtvirtintas 1 mėnesio terminas skundui paduoti. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas nepatyrė skunde minimos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo kalbėti apie jos atlyginimą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 19–22).

7. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, yra įrengti. Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad šią signalizaciją suimtieji ir nuteistieji piktybiškai gadina. Lukiškių TI-K pareiškėjo prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 85–88).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 17 d. pateikė Lukiškių TI-K skundą dėl kamerose neįrengtų iškvietimo mygtukų bei pareigūnų veiksmų, o 2017 m. sausio 6 d. dėl to paties pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris 2017 m. vasario 8 d. atsakė pareiškėjui, kad jo skundas nebus nagrinėjamas, nes pareiškėjas praleido BVK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą 1 mėnesio apskundimo terminą.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės vyko 2015 m. balandžio 21 d., todėl tiek Lukiškių TI-K 2016 m. gruodžio 2 d. rašte, tiek ir Kalėjimų departamentas 2017 m. vasario 8 d. rašte, remdamiesi BVK 183 straipsniu, pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundus.

11. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių Kalėjimų departamento veiksmų neteisėtumą. Nesant pareigūnų veiksmų neteisėtumo, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti žalą.

III. 12. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 98).

13. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas negali būti taikomas. Pareiškėjas paaiškina, kad Kalėjimų departamentas ignoruoja įstatymų reikalavimus nuolat tikrinti įkalinimo įstaigas, nevykdo savo pareigos imtis visų priemonių, kad žmogaus teisės nebūtų pažeidinėjamos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, nes šis atmetimas yra nemotyvuotas.

14. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodydamas, kad dėl Kalėjimų departamento neveikimo, pareigų nevykdymo ir įstatymų nesilaikymo patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus (b. l. 110–112).

15. Kalėjimų departamentas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 102–104).

16. Kalėjimų departamentas teigia, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti, todėl nėra pagrindo remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kalėjimų departamento nuomone, teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

17. Kalėjimų departamentas, pateikdamas atsiliepimą į pareiškėjo papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodo, kad šie paaiškinimai taip pat yra deklaratyvūs. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios galėjo sukelti pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimo faktą (b. l. 122–124). Pareiškėjas, pasak Kalėjimų departamento, remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos iš valstybės.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 106–109).

19. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų patikra tam tikra žala, tenka pareiškėjui. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K taip pat nurodo, kad nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Kalėjimų departamento neveikimo (pareigų nevykdymo, įstatymų nesilaikymo), atlyginimo priteisimo.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šį teismo sprendimą prašo panaikinti, nurodydamas, kad „nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, nes šis atmetimas yra nemotyvuotas“.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pateikto apeliacinio skundo ribose, nes nagrinėjamu atveju nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje (kai to reikalauja viešasis interesas arba, kai neperžengus skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai), dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

23. ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Kaip minėta, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia iš esmės tik tuo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus atmetė nemotyvuotai. Kitų argumentų, kodėl apeliacinės instancijos teismas turėtų panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl netaikytino senaties termino yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime senaties termino netaikė ir neatmetė pareiškėjo reikalavimų šiuo pagrindu.

24. Reikalavimus teismo sprendimo turiniui nustato ABTĮ 87 straipsnis, kurio 4 dalis įtvirtina reikalavimus teismo sprendimo motyvuojamajai daliai. Pagal šią ABTĮ nuostatą, motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus bei įstatymai, kuriais teismas vadovavosi.

25. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas pakankamai detaliai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų ir juos įvertino. Pirmosios instancijos teismas laikėsi ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų teismo sprendimo motyvuojamajai daliai, t. y. tinkamai motyvavo priimtą sprendimą, todėl su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos yra atmetami kaip nepagrįsti.

26. Kaip minėta, kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentų pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė. Likusioje apeliacinio skundo dalyje iš esmės yra pakartojami pareiškėjo pirmosios instancijos teismui išdėstyti skundo argumentai dėl Kalėjimų departamento neteisėto neveikimo. Taigi, iš apeliacinio skundo turinio galima manyti, kad pareiškėjas juo siekia, kad apeliacinėje instancijoje byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, todėl ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktuose yra įtvirtinti reikalavimai, kad apeliaciniame skunde būtų nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas) bei įrodymai, patvirtinantys apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes.

27. Pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo, t. y. nenurodė, kaip konkrečiai Kalėjimų departamento, pareiškėjo nuomone, netinkamai vykdomos funkcijos (pataisos įstaigų netinkama priežiūra ar nepriežiūra), neigiamai tiesiogiai paveikė pareiškėjo teises. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai ir kitokios aplinkybės, susijusios su konkrečiu asmeniu ir jo individualiais patyrimais, t. y. neturtinė žala pagal savo pobūdį yra asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenys ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų.

28. Pareiškėjo argumentai, kad dėl Kalėjimų departamento neveikimo, pareigų nevykdymo ir įstatymų nesilaikymo jis patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus nėra nei teisiškai, nei faktiškai pagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos atmetami dėl jų abstraktaus pobūdžio. Tokia pati išvada daroma ir dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad Kalėjimų departamentas ignoruoja įstatymų reikalavimus nuolat tikrinti įkalinimo įstaigas, nevykdo savo pareigos imtis visų priemonių, kad žmogaus teisės nebūtų pažeidinėjamos.

29. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius