2017-12-12 Nr. AB-23175-3-61-3-03662-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1030-858/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03662-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.2; 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. M. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2017 m. spalio 4 d. raštą Nr. BR6-10502 „Dėl atsakymo į prašymą“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą išmokėti jam priklausančias išmokas jaunajam ūkininkui pagal 2016 m. paraišką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo D. M. skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas nurodė, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 9 d., 8 str. 1 ir 2 d.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš esmės kelia ginčą dėl pritaikytų sankcijų. Sankcijos jam pritaikytos Agentūros 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. BR6-177, vėliau Agentūros 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 209142 pareiškėjui skirtos tam tikros išmokos, todėl būtent šie sprendimai sukelia pareiškėjui teisines pasekmes. Tuo tarpu Agentūros 2017 m. spalio 4 d. raštu Nr. BR6-10502 pareiškėjui nei skiriamos išmokos, nei taikomos sankcijos. Raštas yra informacinio pobūdžio, jame nėra jokių privalomojo pobūdžio patvarkymų, sukuriančių pareiškėjui ar kitiems asmenims tam tikrų teisių ar pareigų.

Vadovaudamasis tuo teismas sprendė, kad pagal savo turinį Raštas nėra individualus administracinis aktas, todėl negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Teismas išaiškino pareiškėjui, kad manydamas, jog sankcijos pritaikytos neteisėtai, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su skundu dėl Agentūros 2017 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. BR6-177 ir / ar 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo Nr. 209142 panaikinimo.

III. Pareiškėjas D. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti skundą.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog vienas iš skundo reikalavimų negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nepagrįstai skundą atsisakė priimti visa apimtimi, t. y. nepasisakydamas dėl kito pareiškėjo skundo reikalavimo – įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui priklausančias išmokas.

Be to, teismas nepagrįstai pripažino, kad Agentūros 2017 m. spalio 4 d. raštas Nr. BR6-10502 nelaikytinas individualiu administraciniu aktu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, informaciniame Agentūros portale 2017 m. rugsėjo 11 d. pastebėjęs, kad prie išmokų už 2016 m. deklaruotus plotus nėra nurodytos išmokos jaunajam ūkininkui, tos pačios dienos raštu kreipėsi į Agentūrą, prašydamas pervertinti jo 2016 m. paraišką ir priskaičiuoti išmokas jaunajam ūkininkui. Agentūra, išnagrinėjusi 2017 m. rugsėjo 11 d. prašymą, priėmė 2017 m. spalio 4 d. sprendimą netenkinti pareiškėjo prašymo skirti išmoką jaunajam ūkininkui. Nesutikdamas su 2017 m. spalio 4 d. atsakymu ir siekdamas, kad jo pažeista teisė būtų apginta, pareiškėjas 2017 m. spalio 30 d. kreipėsi į teismą dėl Rašto panaikinimo.

Pareiškėjo teigimu, Raštas sukelia teisines pasekmes. Skundo patenkinimo atveju pareiškėjo teisių apimtis pasikeistų, t. y. jam būtų skirta išmoka jaunajam ūkininkui. Raštas nelaikytinas tik informacinio pobūdžio, kaip nurodė teismas, kadangi jame aiškiai ir imperatyviai išreikštas viešojo administravimo subjekto patvarkymas.

Tuo atveju, jei teismas laikė, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukelia Agentūros 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas „Dėl skirtos išmokų sumos“, kuris pareiškėjui buvo įteiktas kartu su raštu, spręsdamas skundo priėmimo klausimą turėjo taikyti skundo trūkumų šalinimo institutą. Atsisakydamas priimti skundą, teismas apsunkino pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, kadangi iš naujo kreipdamasis į teismą pareiškėjas bus praleidęs skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo D. M. skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Nustatyta, kad įvertinęs skundžiamo akto turinį, pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 6 d. nutartyje padarė išvadą, jog Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir dėl šios priežasties negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia teismo pozicija, atskirajame skunde nurodo, jog Raštas tiesiogiai sukelia jam teisines pasekmes, todėl neturėtų būti jam užkirstas kelias ginti savo pažeistas teises ir teisėtus interesus teisme.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti pareiškėjo skundą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) teisės aktų.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pabrėžęs, kad vadovaujantis ABTĮ normomis galima daryti išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės betikslis (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008, 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-486/2014). Dėl šios priežasties administraciniuose teismuose nenagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio bei tarpiniai (procedūriniai) viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-671/2011, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011, 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-29/2013, 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-292-146/2017).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Raštą, nustatė, kad tai yra informacinio turinio dokumentas, kuriuo D. M. paaiškinta, jog atsižvelgiant į tai, jog D. M. neatitiko amžiaus reikalavimo, reikalingo norint gauti išmoką jaunajam ūkininkui, pagal 2016 m. paraišką ši išmoka jam nebuvo skirta. Be to, minėtame Rašte Agentūra pabrėžė, kad su 2016 m. paraiškos vertinimo rezultatais pareiškėjas buvo supažindintas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 2095142, 2017 m. rugsėjo 21 d. jam išsiųstu per Agentūros informacinį portalą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas, skunde formuluodamas reikalavimą panaikinti Raštą, pirmosios instancijos teismui nenurodė konkrečių argumentų, jog Agentūra, nagrinėdama jo 2017 m. rugsėjo 11 d. prašymą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatas tuo aspektu, kad neatsakė į klausimus aiškiai ar išsamiai. Priešingai, skunde pareiškėjas teigia, kad atsakovo sprendimas neskirti jam išmokos pagal 2016 m. paraišką iš esmės yra neteisėtas ir nepagrįstas, ir šią savo poziciją grindžia aktualių faktinių aplinkybių bei ginčui taikytino teisinio reguliavimo analize. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad kreipdamasis į teismą dėl Rašto panaikinimo, pareiškėjas siekė inicijuoti bylą dėl jo prašymo netinkamo nagrinėjimo (nenagrinėjimo) pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino, kad Raštas yra informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, todėl nelaikytinas ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu.

Kita vertus, pareiškėjas pagrįstai nurodo, kad teismas, matydamas, jog skunde pareiškėjas kaip išvestinį reikalavimą formuluoja prašymą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – išmokėti jam priklausančias išmokas pagal 2016 m. pateiktą paraišką – vadovaudamasis šalių dispozityvumo principu bei būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.), turėjo atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad ginčijamos teisinės pasekmės jam kyla iš kitų Agentūros sprendimų.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalį, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai pašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas paduotu pradinio jo padavimo teismui dieną. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo priėmimo medžiagą, daro išvadą, kad aptariamu atveju pareiškėjas skundo dalyką apibrėžė netinkamai. Tokie skundo trūkumai užkerta kelią nustatyti, kokio pobūdžio ir apimties ginčą siekia inicijuoti pareiškėjas. Todėl nesudarius pareiškėjui galimybės patikslinti skundo konkrečiai ir aiškiai nustatant kilusio ginčo ribas, t. y. ginčijant jam tiesiogines teisines pasekmes sukeliančius individualius administracinius aktus, galėjo būti nepagrįstai apribota pareiškėjo teisė į teisminę gynybą. Šis proceso teisės normų pažeidimas sudaro pagrindą iš dalies naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį.

Kadangi vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis skundo priėmimo klausimą sprendžia pirmosios instancijos teismo pirmininkas ar teisėjas, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies ir byla grąžinama apygardos administraciniam teismui, kuris įgaliotas tikrinti procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. M. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir nurodyta grąžinti jam žyminį mokestį, panaikinti ir šia apimtimi pareiškėjo D. M. skundo priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė