2019-11-20 Nr. AB-21898-3-61-3-03754-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1474-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03754-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. A., R. A., A. B., B. B., S. Č., A. G., R. G., S. G., J. G., G. K., R. K., G. L., L. L., J. V. M., V. M., D. M., D. N., R. P., M. S., A. S., D. T., A. V., V. V., E. V. ir L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduotas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, atstovaujama bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – ir Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) (toliau – ir Ministerija), priteisti turtinės žalos atlyginimą: G. A. – 330,05 Eur, R. A. – 330,04 Eur, A. B. – 472,03 Eur, B. B. – 472,03 Eur, S. Č. – 273,84 Eur, A. G. – 273,84 Eur, R. G. – 328,90 Eur, S. G. – 328,90 Eur, J. G. – 328,89 Eur, G. K. – 405,18 Eur, R. K. – 405,18 Eur, G. L. – 440,15 Eur, L. L. – 440,14 Eur, J. V. M. – 522,73 Eur, V. M. – 247,47 Eur, D. M. – 247,46 Eur, D. N. – 522,73 Eur, R. P. – 521,58 Eur, M. S. – 299,61 Eur, A. S. – 299,61 Eur, D. T. – 521,58 Eur, A. V. – 299,61 Eur, V. V. – 299,60 Eur, E. V. – 299,60 Eur, L. V. – 299,60 Eur, taip pat 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 025 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisiant kiekvienam iš pareiškėjų po 121 Eur.

2. Pareiškėjai nurodė, kad kelionių organizatorius bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 14 d. paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą, o 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015, BUAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla. Turistai, kurie buvo sudarę turizmo paslaugų teikimo sutartis su BUAB „Freshtravel“, ir kuriems nebuvo suteiktos turizmo paslaugų sutartyse numatytos paslaugos, pateikė kelionių agentūrai arba Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) prašymus dėl pinigų grąžinimo. Departamentui įvertinus gautus nukentėjusiųjų turistų prašymus, paaiškėjo, kad bendrą turistų patirtų nuostolių sumą sudaro 734 090,21 Eur, savo ruožtu BUAB „Freshtravel“ veikla buvo apdrausta 202 734 Eur sumai. Pareiškėjų interesams atstovaujanti Vartotojų federacija 2015 m. birželio 25 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl piniginių lėšų grąžinimo pareiškėjams ir neturtinės žalos atlyginimo. 2015 m. birželio 26 d. iš Vyriausybės kanceliarijos buvo gautas atsakymas, kad minėta pretenzija yra persiunčiama Ministerijai, o 2015 m. liepos 2 d. iš Ministerijos gautas atsakymas, kad Ministerija kreipėsi į Vyriausybę dėl pasitarimo sukvietimo ir atsakymas į pretenziją bus pateiktas įvykus šiam pasitarimui, tačiau iki skundo pateikimo teismui dienos žala nebuvo atlyginta.

3. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytos prievolių užtikrinimo priemonės nepakankamos tam, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Taigi, nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turistų patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam. Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, ir tai sudaro pagrindą teigti, kad buvo padarytas reikšmingas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės pažeidimas, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei jokie kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgiu.

6. Nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nebuvo pateikta įrodymų apie tai, kad Europos Komisija ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas būtų konstatavę, jog valstybė į nacionalinę teisę netinkamai perkėlė 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos Direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai taip pat nėra pagrindo pareiškėjams priteisti žalos atlyginimą.

7. Pagal Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, ar garantiją, kurie, esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad į šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

8. Atsakovo įsitikinimu, pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, patvirtinančių skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą. Pareiškėjų pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma, kad paslaugų sutartis tarp pareiškėjų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Atsakovo teigimu, skundas turėtų būti atmestas vien todėl, kad pareiškėjai neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, tiek ir iš valstybės.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

10. Pažymėjo, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Teismui nusprendus pareiškėjams atlyginti turtinę žalą, pareiškėjų gauta draudimo išmokos suma turėtų būti eliminuota iš atlygintinos sumos. Turizmo departamento nuomone, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – BUAB „Freshtravel“ – veiksmų.

11. Atkreipė dėmesį, kad ne visi pareiškėjai turi reikalavimo teisę – pareiškėjų G. A. ir R. A. į bylą pateikti dokumentai patvirtina, kad visą turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodytą sumą sumokėjo byloje reikalavimų nereiškiantis asmuo – L. A., kuris yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, todėl pareiškėjai G. A. ir R. A. neturi reikalavimo teisės dėl turtinės žalos atlyginimo, savo ruožtu pareiškėjams R. K. ir G. K. nebuvo išmokėta draudimo išmoka už neįvykusią kelionę ir nei vienas iš šių pareiškėjų nėra įtrauktas į Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą, todėl šių pareiškėjų reikalavimai taip pat atmestini.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjams G. A. ir R. A. po 330,04 Eur, A. B. ir B. B. po 472,03 Eur, S. Č. ir A. G. po 273,89 Eur, R. G., S. G. ir J. G. po 328,89 Eur, G. K. ir R. K. po 385,08 Eur, G. L. ir L. L. po 440,14 Eur, J. V. M. ir D. N. 522,73 Eur, V. M. ir D. M. po 247,46 Eur, R. P. ir D. T. po 521,58 Eur, M. S., A. S., A. V. po 299,61 Eur, V. V., E. V. ir L. V. po 299,60 Eur turtinei žalai atlyginti, taip pat visiems pareiškėjams po 5 proc. metinių palūkanų bei po 87,27 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Teismas nustatė, kad Departamento direktoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdytas kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“ išduotas pažymėjimas, patvirtinantis, kad bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizavimo paslaugas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikintas minėto pažymėjimo galiojimas. BUAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtintas patikslintas BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašas.

14. Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjai S. Č. ir A. G. 2014 m. lapkričio 3 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Šarm el Šeichą, už kurią sumokėjo 578,66 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 30,98 Eur, todėl negrąžinta suma – 547,68 Eur; pareiškėjai S. G., R. G. ir J. G. 2014 m. spalio 7 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Hurgadą, už kurią sumokėjo 752,43 Eur + 289,33 Eur priemoką už vaiką, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 55,08 Eur, todėl negrąžinta suma – 986,68 Eur; pareiškėjai R.

A. ir G. A. 2014 m. lapkričio 11 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Hurgadą, už kurią sumokėjo 694,51 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 34,42 Eur, todėl negrąžinta suma – 660,09 Eur; pareiškėjos J. V. M. ir D. N. 2014 m. rugsėjo 1 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą, už kurią sumokėjo 1 099,98 Eur, draudimo bendrovė joms išmokėjo 54,52 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 045,46 Eur; pareiškėjai E. V., A. V., L. V., V. V., kartu su reikalavimų byloje nereiškiančiais A.

M. ir V. M. 2014 m. lapkričio 10 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Hurgadą, už kurią sumokėjo 2 778,04 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 146,88 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 797,63 Eur; pareiškėjai V. M. ir D. M. 2014 m. lapkričio 11 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Antaliją, už kurią sumokėjo 520,74 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 25,81 Eur, todėl negrąžinta suma – 494,93 Eur; pareiškėjai L. L. ir G. L. 2014 m. spalio 17 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą, už kurią sumokėjo 926,20 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 45,91 Eur, todėl negrąžinta suma – 880,29 Eur; pareiškėjai D.

T. ir R. P. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Egiptą, už kurią sumokėjo 1 099,98 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 56,82 Eur, todėl negrąžinta suma – 1 043,16 Eur; pareiškėjai A. B. ir B. B. 2014 m. rugsėjo 8 d. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Šarm el šeichą, už kurią sumokėjo 1 042,05 Eur, draudimo bendrovė jiems išmokėjo 51,65 Eur, todėl negrąžinta suma – 944,06 Eur; pareiškėjai G. K. ir R. K. su BUAB „Freshtravel“ sudarė sutartį dėl kelionės į Fuerteventūrą, už kurią sumokėjo 810,36 Eur, tačiau kelionė neįvyko, todėl negrąžinta suma – 810,36 Eur.

15. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

16. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 7 d. iki 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartis su UAB „Freshtravel“. Už kelionę mokėtinas sumas pareiškėjai sumokėjo Cherry Media LT, UAB (dabar – Beta Media, UAB) valdančiai grupinio apsipirkimo internetinius portalus www.beta.lt ir www.grupinis.lt. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-337-565/2016 vertindamas tarp Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ susiklosčiusius santykius, nustatė, kad Cherry Media LT, UAB, sutarties, sudarytos su UAB „Freshtravel“ pagrindu už atlyginimą tarpininkavo šiai bendrovei, teikdama jos iš anksto organizuotų turistinių kelionių pardavimo vartotojams paslaugas, t. y. veikė kaip prekybos agentas, tačiau Cherry Media LT, UAB pati neteikė turizmo paslaugų pirkėjams, o priėmusi apmokėjimą už įsigytas paslaugas (parduotus kuponus) ir atskaičiavusi jai tenkantį atlyginimą pagal Cherry Media LT, UAB ir UAB „Freshtravel“ sudarytą sutartį, likusias pinigų sumas pervesdavo UAB „Freshtravel“, kuri sudarydavo turizmo paslaugų teikimo sutartis su turistais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog Cherry Media LT, UAB, nebūdama turizmo paslaugų teikimo sutarties šalimi, veikė UAB „Freshtravel“ naudai, todėl pareiškėjai, sumokėję už kelionę mokėtinas sumas Cherry Media LT, UAB, tinkamai atsiskaitė su UAB „Freshtravel“, turėjusia suteikti jiems turizmo paslaugas.

17. Departamentas atsilipime į pareiškėjų skundą nurodė, kad pareiškėjams G. K. ir R. K. nepriteistinas turtinės žalos atlyginimas, nes nei vienam iš šių asmenų nėra išmokėta draudimo išmoka už neįvykusią kelionę ir nei vienas jų nėra įtrauktas į Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą. Be to, turtinės žalos atlyginimas nagrinėjamu atveju nepriteistinas taip pat ir pareiškėjams G. A. ir R. A., nes visą turizmo paslaugų sutartyje nurodytą sumą sumokėjo ne pareiškėjai, bet savarankiškų reikalavimų byloje nereiškiantis L.

A., kuris yra įtrauktas į Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi patvirtintą kreditorių sąrašą. Vertindamas šiuos trečiojo suinteresuoto asmens teiginiu, teismas pažymėjo, jog asmenys, nukentėję dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, visų pirma turėtų pasinaudoti nacionalinės teisės aktuose įtvirtintais mechanizmais, užtikrinančiais pinigų, sumokėtų už neįvykusią kelionę, grąžinimą, ir tik tuo atveju, jei dėl netinkamo nacionalinio reglamentavimo, asmens sumokėta suma nebūtų grąžinta visa apimtimi, likusi negrąžinta suma pripažintina asmens patirta žala ir priteistina iš valstybės. Nagrinėjamu atveju turistams išmokėtos kompensacijos sudarė 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto sumokėtos sumos, todėl tuo atveju, jei pareiškėjai R.

K. ir G. K. nustatytu laiku būtų kreipęsi dėl draudimo išmokos sumokėjimo, jiems atlygintina suma (4,96 proc. nuo jų sumokėtos kelionės kainos – 810,36 Eur) būtų sudariusi ne daugiau, nei 40,19 Eur. Taigi, pareiškėjų patirta žala būtų kompensuota tik iš dalies, likusi pareiškėjams R. K. ir G. K. neatlyginta suma sudarytų 770,17 Eur (810,36 Eur – 40,19 Eur), todėl, teismo vertinimu, ši suma (770,17 Eur) laikytina pareiškėjų R. K. ir G. K. patirta žala ir priteistina jų naudai iš valstybės. Negana to, Direktyvoje įtvirtintos garantijos, inter alia (be kita ko) ir garantija dėl sumos, sumokėtos už neįvykusią kelionę, grąžinimo, yra taikomos visiems turistams, t. y. tiek asmenims, sudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutartis, tiek ir asmenims, nesudariusiems turizmo paslaugų teikimo sutarčių, kai kiti asmenys sudaro turizmo paslaugų teikimo sutartis šių asmenų naudai, taigi, tam, kad būtų taikomos šios garantijos, nėra būtina, kad turistas pats būtų atlikęs mokėjimą už įgyjamą kelionę.

Todėl G. A. ir R. A. įgijo teisę į turtinės žalos atlyginimą, nepaisant to, kad sumą, mokėtiną pagal jų sudarytą turizmo paslaugų teikimo sutartį, pareiškėjų naudai sumokėjo L. A.

18. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad dėl visų neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo turi būti sprendžiama pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nebuvo svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

19. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, įvertinęs nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis ES teisiniu reguliavimu ir jį aiškinančio ESTT suformuota praktika, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama pareiškėjų teisių į visišką pinigų, sumokėtų už keliones, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

III. 20. Atsakovo atstovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti savo sprendimą, t. y. sprendime nėra nei vieno motyvo, kuriuo remiantis teismas sprendė, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246, 6.247 ir 6.249 straipsniuose numatytų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Taip pat pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrintos Direktyvoje minimos teisės, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintą draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, taip pat draudimą vertinti Seimo (kaip įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Taip pat teismas pažeidė ES Sutartyje nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir ESTT kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimų. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas spręsti klausimus dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų ES direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę tikslų, taip pat konstatuoti, kad valstybė yra padariusi ES tesės pažeidimą.

22. Atsakovas pažymi, kad teismas visiškai netinkamai taikė CK normas, aktualias nagrinėjant reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, šiuo atveju neegzistuoja visų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl teismas visiškai nepagrįstai iš valstybės priteisė turtinę žalą pareiškėjų naudai. Turizmo įstatymas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir ES teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartis tarp jų ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta. Todėl teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudarytą paslaugų sutartį, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai priteisė turtinės žalos atlyginimą.

24. Atsakovas nurodo, jog bankroto byloje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl BUAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Todėl netoleruotina, kad pareiškėjai savo reikalavimus dėl žalos, atsiradusios dėl privataus juridinio asmens veiklos, atlyginimo reiškia valstybei. Atsakovo teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą.

25. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė aiškiai per dideles bylinėjimosi išlaidas.

26. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

27. Pareiškėjai teigia, jog šiuo atveju dėl žalos atlyginimo, t. y. dėl negrąžintų pinigų už neįvykusios keliones grąžinimo, jie kreipėsi į teismą, kuris, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, priteisė pareiškėjams patirtos turtinės žalos atlyginimą. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas Turizmo įstatymo nei politinio, nei ekonominio tikslingumo požiūriu nevertino. Teismas tik konstatavo, jog pareiškėjai patyrė žalą, kuri atsirado dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos veiksmų ir tarp žalos ir neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys.

28. Šiuo atveju yra vertinami ne kurios nors institucijos (Seimo ar konkretaus asmens) veiksmas, o visos Lietuvos Respublikos, kaip ES narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti ES teisės normas, šiuo atveju Direktyvą, veiksmai, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams. Todėl pareiškėjai atsakovo argumentus, kad nesant Komisijos ar ESTT sprendimo, jog Lietuvos Respublika netinkamai perkėlė Direktyvą, negalima spręsti, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos nuostatas. Direktyvų netinkamam perkėlimui į nacionalinę teisę konstatuoti nebūtinas atitinkamų ES institucijų konstatavimas, tai gali padaryti ir nacionaliniai teismai, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsiradusios žalos atlyginimo.

29. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina jų kelionės apmokėjimo išlaidas. Šiuo atveju aplinkybė, jog ne kiekvienas asmeniškai mokėjo už kelionę, nereiškia, kad pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo, nepatyrė turtinės žalos.

30. Pareiškėjai pažymi, jog šio atveju akivaizdu, kad kelionių organizatorius BUAB „Freshtravel“ yra nemokus ir nežinoma, kokia šiuo metu yra finansinė bankrutavusios įmonės padėtis ir ar ji yra pajėgi išmokėti pareiškėjams jų patirtą žalą. Vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra patirtos turtinės žalos priteisimas iš Lietuvos Respublikos.

31. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo argumentais, kad jiems priteista per daug bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjai gyvena ne tik Vilniuje, todėl advokatui teko vykti ir į kitus miestus. Byloje yra 25 pareiškėjai, todėl kiekvieno iš jų reikalavimų aptarimas ir reikalingų dokumentų surinkimas užėmė daug laiko. Vien tas faktas, kad skundai kitose administracinėse bylose dėl žalos atlyginimo dėl kelionių organizatorių bankroto, kuriuos rengė advokatas Justas Vilys yra panašaus turinio, nereiškia, jog jiems paruošti nereikia dėti jokių pastangų.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

33. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

35. Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies pareiškėjų skundą ir priteisė jiems turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

38. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1478-552/2019; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1414-525/2019).

39. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

40. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojamų argumentų.

41. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

42. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

43. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti.

44. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą ir atsakovo argumentą, kad pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą turi būti sprendžiamas BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje, kadangi būtent Lietuvos valstybei, kaip Europos Sąjungos narei, šiuo atveju kilo pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, o to nepadariusi turi atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą, t. y. atlyginti pareiškėjų patirtus nuostolius.

45. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėjai sumokėjo pinigus už kelionę, į kurią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo neišvyko. Tai, kad turizmo paslaugų teikimo sutartys nebuvo šalių pasirašytos, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo, kadangi pareiškėjai sumokėjo UAB „Cherry Media LT“. Tai, kad pareiškėjų nurodytos sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti. Tai patvirtina ir Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėtos draudimo išmokos pareiškėjams dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų.

46. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigyto kelionės paketo iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjams iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

47. Ministerija apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinį rekomenduojamas priteistinas maksimalus užmokesčio dydis yra 2,5 koeficiento. Pareiškėjų skundas buvo paduotas 2017 m. IV ketvirtį, todėl nagrinėjamu atveju aktualus 2017 m. II ketvirčio darbo užmokestis (838,70 Eur). Taigi, maksimalus rekomenduojamas priteistinas dydis už skundo teismui padavimą šiuo atveju yra 2 096,75 Eur (838,70 Eur x 2,5). Pareiškėjai, kaip minėta, prašė priteisti iš atsakovo 3 025 Eur skundo parengimo išlaidų. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą. Ją dar labiau mažinti nėra pagrindo.

48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius