P-146-57-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P146-57/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01588-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, atsakovas) skirti jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. Paaiškino, kad 2004 metais, remdamasis 2001 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 1422 (toliau – ir Išvada), pateikė pašymą atkurti nuosavybės teises į turėtą mišką, t. y. skirti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje. 2004 m. liepos 7 d. buvo paženklintos sklypo ribos, o vėliau paruoštas projektas.

Kelis kartus domėjosi, kada gaus nuosavybės dokumentus. Jam paaiškinta, kad institucija turi daug darbo, prašė palaukti. Raštiškų pranešimų pareiškėjas negavo. 2010 m. birželio mėn., t. y. praėjus šešeriems metams nuo pareiškimo ir Išvados pristatymo dienos, iš UAB „Vilniaus hidroprojektas“ projektuotojų sužinojo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir Vilniaus AVA) pateikto projekto nepatvirtino, o sprendimą motyvavo tuo, kad už grąžintiną mišką negalima formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo.

Nurodė, kad Vilniaus AVA apie tai privalėjo pranešti pareiškimo pateikimo dieną. Pasiūlymas rinktis mišką yra pavėluotas ir pareiškėjui nepriimtinas. Anot pareiškėjo, įstatymų neatitinkančio projekto tvarkymas turi būti atliktas taip, kad nebūtų pažeidžiami kiti įstatymai. Pasirinkęs mišką, jis iš pretendentų miškui gauti sąrašo eilės pradžios būtų perkeltas į jos galą, nes miško sklypų pasiūla 2004 ir 2011 metais yra skirtinga, todėl pareiškėjas privalėtų rinktis iš to, kas liko. Be to, taip jis verčiamas vadovautis pakitusia įstatymine baze, nes dabar žemės, miško išvadų negalima nei pirkti, nei parduoti.

Nurodė, kad Vilniaus AVA netinkamai atliko tarnybines pareigas. Jeigu dabar iš jo būtų reikalaujama pateikti naują prašymą, tuo būtų įvykdyti nusikaltimai. Nustačius įstatymo pažeidimą, piliečio teisės turi būti atstatomos į tą padėtį, kurioje buvo iki įstatymo pažeidimo. Sugrįžti į tą padėtį, kuri buvo prieš šešerius metus, neįmanoma – laikas yra force majeure. Šiuo konkrečiu atveju iš pareiškėjo nepagrįstai yra reikalaujama sugrįžti į pradinę padėtį, nors, visų pirma, tai kaip įstatymų pažeidėja turi padaryti Vilniaus AVA teisių ir pareigų perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba.

Ši institucija turėtų pateikti rinktis miško sklypus, kurie buvo siūlomi 2004 metais. Jeigu pagal Išvadą būtų skirtas žemės sklypas, niekas nenukentėtų, nes tiek žemės sklypas, tiek miškas yra vertinami tais pačiais ekvivalentiškumo matais – pinigais. Svarbu, kad sumos būtų vienodos.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Švenčionių žemėtvarkos skyrius) bendru atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti. Paaiškino, kad pareiškėjas 2004 m. liepos 7 d. Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus (duomenys neskelbtini) kaime, o ne (duomenys neskelbtini) kaime, kaip teigė skunde.

Pareiškėjas pagal 2001 m. lapkričio 12 d. parengtą išvadą Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. L. nuosavybės teisėmis valdytą 32,45 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone, – 16,23 ha miško. Pareiškėjo prašymu minėta Išvada buvo įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2835-86 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3222-86 patvirtinto Švenčionių rajono (savivaldybės) (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II papildymo“ patvirtinto Piliečių, pateikusių prašymus bei išvadas gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, sąrašo 10 eiliškumo grupę.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Tvarka) 24 punkte nurodyta, kad, jeigu pilietis nepageidauja susigrąžinti žemės natūra turėtoje vietoje, jo teisės gali būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą iš laisvos žemės fondo. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektavo žemės sklypą Nr. 294 – 3,42 ha, miškų ūkio paskirties, ir žemės sklypą Nr. 295 – 8,45 ha, žemės ūkio paskirties. 2008 metais parengė kadastro duomenų bylą, kurią pateikė Švenčionių žemėtvarkos skyriui.

Tikrinant nuosavybės teisių atkūrimo bylą, buvo nustatytas Tvarkos 46 punkto pažeidimas: negalima už grąžintiną mišką formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, todėl dokumentai nebuvo pasirašyti. Į pareiškėjo 2010 m. gruodžio 5 d. prašymą pranešti, kaip sprendžiamas žemės paveldėjimo klausimas (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. LS-274-(1.13) atsakė, kad žemės sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų ir kad pagal pirmiau minėtą Išvadą pareiškėjas turi galimybę atkurti nuosavybės teises į mišką tik mišku, todėl jam pasiūlyta pasirinkti Švenčionių rajono kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą pagal parengtą 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422.

Šis raštas nebuvo apskųstas. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 17 d. pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl suprojektuoto žemės sklypo Nr. 295, esančio (duomenys neskelbtini) kaime (nors žemės sklypas suprojektuotas (duomenys neskelbtini) kaime). Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1473 paaiškino, kad negalima pagal Išvadą suprojektuoti žemės ūkio paskirties sklypo. Tvarkos 46 punkte nustatyta, kad, jeigu piliečiams grąžintinas miškas neišlikęs, jų pageidavimu grąžinamas žemės sklypas, kuriame buvo miškas, arba perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis miško sklypas iš laisvo miško – tik už turėtą mišką ir tik piliečiams, gyvenantiems tose apskrityse, kuriose yra perduodamas nuosavybėn miškas.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo 2004 m. liepos 7 d. pateiktame prašyme Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašoma suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus už buvusio savininko grąžintiną mišką (duomenys neskelbtini) kaime (buvusi žemė (duomenys neskelbtini) kaime), pareiškėjui galėjo būti projektuojami tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai. Žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika). Metodikos 35 punkte nurodyta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo, todėl pareiškėjas turi rašyti Švenčionių žemėtvarkos skyriui prašymą ir nurodyti konkrečią kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą iš laisvo fondo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos) nuostatas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas 2004 metais pateiktame prašyme Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui prašė suteikti neatlygintinai lygiaverčius žemės ir miško sklypus už buvusio savininko grąžintiną mišką, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, todėl jam galėjo būti projektuojami tik miško ūkio paskirties žemės sklypai. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ pareiškėjui suprojektavo 3,54 ha miško paskirties (sklypo Nr. 294) ir 8,45 ha žemės ūkio paskirties (sklypo Nr. 295) sklypus (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte ir 2008 metais parengė kadastro duomenų bylas, kurias pateikė Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui.

Nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos tik į žemės sklypą Nr. 294, o tikrinant nuosavybės teisių atkūrimo bylą buvo pastebėta, kad sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų, todėl pagrįstai atsisakyta pasirašyti nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus. Teismas pripažino nepagrįstą pareiškėjo poziciją, kad Nacionalinė žemės tarnyba turėjo pateikti rinktis miško sklypus, kurie buvo siūlomi 2004 metais. Anot teismo, žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 207, o šios Metodikos 28 punkte nurodyta, kad žemės sklypai pretendentams projektuojami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo. Dėl šios priežasties pareiškėjas Švenčionių žemėtvarkos skyriui turi pateikti prašymą ir jame nurodyti konkrečią kadastro vietovę, kurioje norėtų gauti miško sklypą iš laisvo fondo. Gavus prašymą, jo nekilnojamojo turto klausimas bus sprendžiamas rengiant pasirinktos kadastro vietovės žemėtvarkos projektą. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui žemės sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjui suprojektuotą žemės ūkio paskirties sklypą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodė, kad susidarė force majeure situacija, t. y. sugrįžti į tą ūkinę, finansinę, administracinę situaciją, kuri buvo prieš septynerius metus, yra neįmanoma, todėl būtina ieškoti, nepažeidžiant kitų įstatymų, tokio sprendimo, kuris tenkintų abi proceso šalis ir nebūtų pažeistas valstybės interesas. Sklypas Nr. 295 buvo suprojektuotas laikantis visų projektavimo įstatymų reikalavimų. Nustačius įstatymo pažeidimą, būtina įvertinti, kokios tai turi įtakos galutiniam rezultatui, ar yra pažeidžiami kitų proceso dalyvių interesai. Šiuo konkrečiu atveju pačiame pradiniame nuosavybės teisių atkūrimo etape netinkamas įstatymo taikymas galutiniame rezultate nepažeidžia proceso dalyvių ir valstybės interesų. Taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad projekto įteisinimas nepažeidžia šalių ir valstybės interesų. Teismo sprendimas, anot pareiškėjo, prieštarauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTI) 86 straipsnio reikalavimams, nes yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas nereikalavo iš atsakovo argumentų, kodėl pareiškėjas privalo laikytis reikalavimo, kad už mišką negalima skirti žemės, ir praėjus šešeriems metams rašyti naują pareiškimą miškui gauti. Teismas nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų ir juos ignoravo. Teismo sprendimas yra be motyvų ir nepagrįstas, šališkas. Išvada yra įvertintina visuotinu ekvivalentiškumo matu – pinigais. Lygiai už tokią pačią pinigų sumą pareiškėjui buvo skiriama žemė, todėl nukentėjusiųjų nėra. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracine byla Nr. A525-19/2010.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad administracinėje byloje nagrinėtinas klausimas dėl įpareigojimo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą skirti pareiškėjui suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, kad ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui byloje nėra, nesutariama tik dėl šios teisės įgyvendinimo būdo.

Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2001 m. lapkričio 12 d. buvo parengta išvada Nr. 1422 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nustatyta, kad V. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į dalį (16,23 ha iš 32,45 ha) miško, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajone, kurį nuosavybės teise valdė J. L. (b. l. 4, 37). V. S. 2004 m. liepos 7 d. prašymu kreipėsi į Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas neatlygintinai suteikti lygiaverčius miško ir žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaime iš jam priklausančios žemės, kurios vertė 12 237 Lt (b. l. 35).

Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 2835-86 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3222-86 patvirtinto Švenčionių rajono (savivaldybės) (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto II papildymo“ pareiškėjas buvo įtrauktas į patvirtintą sąrašą piliečių, pateikusių prašymus ir išvadas gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius žemės sklypus po Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gegužės 28 d.

įsakymu Nr. 2694-86 patvirtinto projekto papildymo iki 2006 m. kovo 1 d. (b. l. 19–20, 21). Minėto įsakymo 3.1 punktu UAB „Vilniaus hidroprojektas“ projekto autoriui iki 2006 m. spalio 30 d. pavesta papildyti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. UAB „Vilniaus hidroprojektas“ (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektavo pareiškėjui miškų ūkio paskirties žemės sklypą Nr. 294 (3,42 ha) ir žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 295 (8,45 ha) (b. l. 23–24). 2008 metais buvo parengtos kadastro duomenų bylos, kurios buvo pateiktos Švenčionių žemėtvarkos skyriui. 2010 m. gruodžio 5 d. pareiškėjas Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą informuoti, kaip sprendžiamas žemės paveldėjimo klausimas (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje (b. l. 26).

Išnagrinėjęs šį prašymą, Švenčionių žemėtvarkos skyrius 2010 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. LS-274-(1.13) (b. l. 28–29) informavo pareiškėją, kad žemės sklypas Nr. 295 buvo suformuotas nesilaikant galiojančių teisės aktų ir kad pagal 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422 jis turi galimybę atkurti nuosavybės teises į mišką tik mišku, buvo pasiūlyta pasirinkti, kurioje Švenčionių rajono kadastro vietovėje iš laisvo valstybinio žemės fondo nori gauti miško sklypą pagal 2001 m. lapkričio 12 d. išvadą Nr. 1422. 2011 m. gegužės 17 d. pareiškėjas pateikė prašymą Nacionalinei žemės tarnybai dėl suprojektuoto žemės sklypo Nr. 295, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Švenčionių rajone, skyrimo.

Nacionalinė žemės tarnyba 2011 m. birželio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-1473 atsakė, kad pagal pareiškėjo pateiktą Išvadą negalima suprojektuoti žemės ūkio paskirties sklypo, nes pareiškėjui galėjo būti projektuojami tik miškų ūkio paskirties žemės sklypai, nurodė, kad nekilnojamojo turto klausimas bus sprendžiamas rengiant pasirinktos kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektą, pareiškėjui Švenčionių žemėtvarkos skyriui pateikus prašymą, kuriame bus nurodyta konkreti kadastro vietovė, kurioje pareiškėjas pageidauja gauti miško sklypą iš laisvo žemės fondo (b. l. 30–32).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, administracinės bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė bylai aktualias teisės aktų normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje. Todėl atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog šie administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Pažymėtina, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-976/2009, 2007 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-184/2007, 2004 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3–438/2004).

1991 m. liepos 25 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas Nr. I-1607, kurio 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2000 m. birželio 27 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1757) numatyta, kad vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų vykdant žemės reformą yra nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), pagal kurį buvo pradėta atkurti nuosavybės teises, buvo specialus (ad hoc) įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti. Tokį jo pobūdį lėmė tai, kad jis buvo taikomas ne visiems turtiniams santykiams, o tik tiems, kurie atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo atkuriamos ne pagal bendras civilinės teisės normas, o tik šio įstatymo nustatyta tvarka. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris reguliuoja to paties pobūdžio, t. y. restitucijos, santykius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Konstitucija nedraudžia nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių įstatymu reguliuoti diferencijuotai ir tuo aspektu, kad nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka gali skirtis inter alia pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką, vandens telkinį) yra atkuriamos nuosavybės teisės, taip pat pagal tai, kokioje teritorijoje yra nuosavybė, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalį piliečiams, nurodytiems Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą: 1) žemę;

2) miškus;

3) vandens telkinius; 4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius;

5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Pagal nekilnojamojo turto objektą, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, Atkūrimo įstatyme yra atskirai įtvirtintos atkūrimo sąlygos ir tvarka. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja nuosavybės teisių į miškus atkūrimo sąlygas ir tvarką, t. y. šio įstatymo 2 dalis numato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtą valstybės išperkamam, taip pat buvusio miško plotą, kurio šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, 4 dalis numato, kad už mišką, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtą valstybės išperkamam, taip pat už mišką, kurio susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, valstybė jiems atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis numato, kad kai atlyginama už pagal šį įstatymą negrąžinamą žemę, mišką, vandens telkinį, vietoj jų perduodamos nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio lygiavertiškumas nustatomas pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką. Pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalį (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo redakcija Nr. VIII-1181, 2010 m. birželio 19 d. įstatymo redakcija Nr. XI-919, kuriose buvo įtvirtintas tas pats teisinis reguliavimas dėl atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą – mišką) miškas, kurio susigrąžinti natūra turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, jiems gali būti grąžinamas perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose gyvena šie piliečiai.

Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 46 punkte (2004 m. balandžio 7 d. nutarimo redakcija Nr. 387). Įvertinusi sistemiškai minėtas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Tvarkos 46 punkto nuostatas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad už grąžintiną mišką negalima formuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas.

Taip pat nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėjo, kad pagal Tvarkos 50 punktą (2003 m. spalio 14 d nutarimo redakcija Nr. 1270) perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai miško sklypai projektuojami laisvos žemės fondo žemėje, laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytos miško ir vandens telkinių įsigijimo eilės; šie sklypai perduodami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus. Žemės reformos žemėtvarkos projektas rengiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 207 (2008 m. rugpjūčio 7 d. redakcija Nr. 3D-438). Iš Metodikos 22 ir 28 punktuose įtvirtintų nuostatų matyti, kad prieš pradedant rengti žemės reformos žemėtvarkos projektą (jo papildymą) yra sudaromi ir patvirtinami nauji piliečių, pageidaujančių inter alia gauti miško sklypą pasirinktoje teritorijoje ir sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatytą eiliškumą, sąrašai, į kuriuos įtraukiami visi piliečiai, iki apskrities viršininko įsakymu nustatyto termino pateikę prašymus gauti žemę toje teritorijoje.

Teisėjų kolegija, įvertinus minėtą įstatyminį reglamentavimą ir byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių įgyvendinimo, skiriant jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, nes pareiškėjas vietoj miško, kurio turėtoje vietoje natūra susigrąžinti nepageidavo, prašo skirti sklypą, kuris yra žemės ūkio paskirties.

Atsakovas, nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu nustatęs, kad pareiškėjui už mišką, kurio jis susigrąžinti natūra turėtoje vietoje nepageidavo, nepagrįstai suprojektuotas žemės ūkio paskirties žemės sklypas Nr. 295, turėjo teisę atsisakyti pasirašyti nuosavybės teisės atkūrimo dokumentus. Kolegija pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas konkretų miško, kurio turėtoje vietoje natūra susigrąžinti piliečiai nepageidauja, atlyginimo būdą perduodant nuosavybėn lygiavertį miško plotą iš laisvo miško fondo tik už turėtą mišką ir žemę, apaugusią mišku, ir tik tose apskrityse, kuriose šie piliečiai gyvena, nesuteikė institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisės kitokiais negu įstatyme numatytais būdais atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kurio piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūroje turėtoje vietoje.

Taigi reikalaujant, kad atsakovas skirtų pareiškėjui suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, nors toks nuosavybės teisės atkūrimo įgyvendinimo būdas konkrečiu atveju pagal paminėtus teisės aktus negalimas, kiltų grėsmė atsakovui tapti ne teisėtai nuosavybės teises atkuriančia, o nepagrįstai jas suteikiančia institucija, be to, sudarytų prielaidas pažeisti viešąjį interesą, kad žemės reforma, inter alia nuosavybės teisių grąžinimo procesas, kuris yra neatskiriama žemės reformos dalis, būtų vykdoma pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Teismų praktikoje taip pat yra konstatuota, kad įstatymų leidėjas nesuteikė teisės institucijai, priimančiai sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, teisės kitokiais būdais negu įstatyme numatytais būdais atlyginti už nekilnojamąjį turtą, kurio piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra turėtoje vietoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje 2010 m. sausio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-19/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepateikė išaiškinimų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog vietoj miško pareiškėjui būtų galima skirti žemės ūkio paskirties sklypą.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovo pasiūlymas rinktis mišką yra pavėluotas ir pareiškėjui nepriimtinas, nes, reikalaujant mišką išsirinkti ne iš 2004 metų sąrašo, yra apribojama pareiškėjo teisė pasirinkti dėl sumažėjusios miškų pasiūlos, pažymėjo, jog pareiškėjas, pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui, jame išreiškė valią dėl pasirinkto teisių gynybos būdo, t. y. prašė įpareigoti atsakovą skirti jam suprojektuotą sklypą Nr. 295, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, tačiau tai, kaip nustatyta, yra negalima. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nereiškė reikalavimų, susijusių su tuo, kad jam būtų sudaryta galimybė pasirinkti mišką iš sąrašo, kuris buvo sudarytas 2004 metais, nekėlė žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijos veiksmais, atlyginimo klausimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturėjo pagrindo nagrinėti aplinkybių, susijusių su pareiškėjo nurodomais atsakovo veiksmais, kuriais nebuvo įgyvendinta pareiškėjo teisė atsikurti nuosavybės teises į mišką pagal Išvadą.

Be to, teisėjų kolegija nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, o teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, buvo šališkas, nes tai neatitinka realios padėties. Pabrėžė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, suponuojančių išvadą apie pirmosios instancijos teismo suinteresuotumą. Pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į esminius pareiškėjo argumentus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, paremtas faktinių bylos aplinkybių ir bylai aktualių teisės normų analize (ABTĮ 86 straipsnis), kurių teisingumo vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, pagrįstas jo nesutikimu su priimtu sprendimu, nepaneigia. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, pasak pareiškėjo, ignoravo bet kokios ūkinės-finansinės veiklos rezultato vertinimo galutinį kriterijų – pinigus, kad pagal ekvivalentą pareiškėjui turėjo būti skiriama žemė, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas buvo šališkas. Kaip minėta, įstatymai, reglamentuojantys atsakovo veiksmus, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, nenumato, kad už išlikusį mišką, kurio susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja, gali būti skiriama žemės ūkio paskirties žemė. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nei apeliaciniame skunde, nei pirmosios instancijos teismo pateiktuose samprotavimuose (b. l. 65) nenurodė įstatymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas privalėjo konstatuoti, kad atsakovas turi skirti žemės ūkio paskirties žemę už mišką.

V. Pareiškėjas V. S. 2012 m. gruodžio 31 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 125–127) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).

Prašyme nurodo, kad naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė – klaidinga Išvados rūšis. Apie tai pareiškėjas sužinojo iš Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-1771. Teigia, kad 2001 m. lapkričio 12 d. išvada Nr. 1422, kurioje padarytas įrašas – 16,23 ha, vertė – 12 237 Lt, yra klaidinanti, kadangi perrašinėjant dokumentus buvo suklysta, įrašas padarytas viena eilute žemiau. Anot pareiškėjo, šį teiginį įrodo tai, kad:

1) atkuriant nuosavybės teises į pareiškėjo senelio J. L. turėtą 77,75 ha žemės ūkio paskirties žemę buvo vadovautasi 1935 m. (duomenys neskelbtini) kaimo suskirstymo į viensėdžius ūkius sąrašu ir jo dukros Š. S., J. (gim. 1919 m.), parodymais. Kadangi 1935 m. lenkų sudaryta archyvine medžiaga negalima buvo pasinaudoti, nes dalis lapų iš archyvinės bylos buvo išplėšti, bendrame kaimo gyventojų susirinkime, dalyvaujant žemėtvarkos specialistams, buvo nustatytos savininkų sklypų ribos. Plane šis sklypas yra pažymėtas Nr. 10 (32,45 ha sklypą pareiškėjas dalinasi perpus po 16,23 ha su pussesere G.

Š.); 2) 1999 m. sausio 14 d. Ignalinos rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti konstatavo, kad J. L. nuosavybės teise valdė bendro žemės ploto 77,75 ha; 3) 2001 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius išdavė pažymą dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, kurioje nurodoma, kad, remiantis Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 3 punktu, pareiškėjas įgyja neatlygintinai 16,23 ha žemės sklypą;

4) kadangi nutarė „perkelti“ žemės sklypą į Švenčionių rajoną, prašė paskaičiuoti 16,23 ha paveldėto žemės sklypo kainą ir suteikti išvadą žemės perkėlimui; 5) Švenčionių rajone žemės sklypų projektavimo darbus vykdanti AB „Vilniaus hidroprojektas“ atliko skaičiavimus ir nustatė 16,23 ha žemės vertę – 12 237 Lt. Taigi, remiantis kaimo bendruomenės ir komisijų išvadomis, buvo nustatyta, kad J. L. nuosavybės teise valdė žemės ūkio paskirties 77,75 ha žemės sklypą. Vadinasi, jo dalis – 16,23 ha sklypas taip pat yra žemės ūkio paskirties žemės sklypas. Pareiškėjo teigimu, vėliau perrašinėjant dokumentus įsivėlė klaida. 2001 m. lapkričio 12 d. išvadoje Nr. 1422 nurodoma, kad J. L. Vilniaus apskrities Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kaime turėjo nekilnojamą turtą ne žemę, bet mišką – 32,45 ha. Mano, kad perrašinėjant dokumentus buvo suklysta, t. y. įrašas padarytas viena eilute žemiau. Tokiu būdu J. L. žemės ūkio paskirties žemė Išvadoje pateikiama kaip miškas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų, ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Administracinė byla Nr. A520-1504/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartį (b. l. 106–115), kuria teismas paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje buvo pateiktas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2012 m. gruodžio 31 d. (b. l. 125–127), t. y. praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo bylos užbaigimo.

Prašymas grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, tai yra, anot pareiškėjo, paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, jog 2001 m. lapkričio 12 d. išvadoje Nr. 1422 padarytas įrašas – 16,23 ha, vertė – 12 237 Lt, yra klaidingas, kadangi buvo suklysta nurodant, kad buvęs savininkas J. L. Vilniaus apskrities Švenčionių rajono (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teisėmis valdė ne žemę (žemės ūkio paskirties žemę), o mišką (miško ūkio paskirties žemę) – 32,45 ha. Todėl pareiškėjas mano, kad jam grąžintina 16,23 ha taip pat yra žemės ūkio paskirties žemės sklypas. Teigia, kad apie šią esminę bylos aplinkybę sužinojo iš Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-1771.

Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Kaip minėta, pareiškėjas prašo atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Šiame punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P525-222/2009, P858-43/2010, P63-129/2011, P261-107/2011, P858-157/2011, kt.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2001 m. lapkričio 12 d. išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 1422, kurios duomenų atitikimo tikrovei klausimą jis kelia savo prašyme dėl proceso atnaujinimo, kopiją pateikė į bylą dar kartu su savo skundu, adresuotu pirmosios instancijos teismui. Iš teismų procesinių dokumentų, priimtų šioje byloje, matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas vertino šią Išvadą kaip tinkamą įrodymą ir rėmėsi ja darydami savo išvadas dėl kilusio ginčo. Atkreiptinas dėmesys, kad kreipdamasis su skundu į pirmosios instancijos teismą ir su apeliaciniu skundu į apeliacinės instancijos teismą, pareiškėjas neginčijo Išvados duomenų pagrįstumo ir neteikė teismams šiuo klausimu jokių argumentų ar įrodymų. Tuo pačiu pažymėtina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo teigdamas, jog 2001 m. lapkričio 12 d. išvadoje Nr. 1422 (b. l. 37) padarytas įrašas, susijęs su pagrindine grąžintinos žemės naudojimo paskirtimi, yra klaidingas, pareiškėjas remiasi duomenimis ir teikia kartu su savo prašymu dokumentus, kurie visi egzistavo ir šios administracinės bylos nagrinėjimo metu (t. y. (duomenys neskelbtini) kaimo planas; 1999 m. sausio 19 d. Ignalinos rajono (miesto) komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymas; 2001 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities administracijos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus pažyma dėl žemės sklypo suteikimo nuosavybėn neatlygintinai; pareiškėjo 2001 m. balandžio 21 d. prašymas Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriui; AB „Vilniaus hidroprojektas“ 2001 m. spalio 13 d. atlikto perduodamo neatlygintinai žemės sklypo vertės skaičiavimas). Prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodoma, ar administracinės bylos nagrinėjimo metu pareiškėjui apskritai buvo žinoma apie minėtus dokumentus. Tačiau šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pareiškėjui nebuvo objektyvių kliūčių sužinoti apie prašyme minimus 1999–2001 metų dokumentus bei pateikti teismui savo samprotavimus dėl Išvados pagrįstumo anksčiau, t. y. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo (iki 2012 m. kovo 22 d.).

Pareiškėjas teigia, kad apie tai, jog Išvados duomenys yra klaidingi, jis sužinojo iš Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. rašto Nr. ISS-(7.5)-1771 (b. l. 135–137).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto rašto turinį, su tokiu pareiškėjo teiginiu nesutinka, nes šiame rašte nėra jokių duomenų, kurie sukeltų kokių nors abejonių dėl Išvados duomenų atitikimo tikrovei, taip pat jokių nuorodų į pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo minimus dokumentus, kuriais jis grindžia Išvados įrašų klaidingumą. Be to, pažymėtina, kad Nacionalinės žemės tarnybos raštas Nr. ISS-(7.5)-1771, iš kurio, anot pareiškėjo, jis sužinojo apie proceso atnaujinimo pagrindą – naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę dėl Išvados įrašų klaidingumo, buvo priimtas 2012 m. rugsėjo 24 d., t. y. daugiau nei prieš tris mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl proceso atnaujinimo 2012 m. gruodžio 31 d. Netgi pareiškėjo 2012 m. rugpjūčio 13 d. ir 15 d. prašymai, į kuriuos buvo atsakyta aptariamu Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. rugsėjo 24 d. raštu Nr. ISS-(7.5)-1771, buvo pateikti šiai institucijai akivaizdžiai viršijus trijų mėnesių terminą, skaičiuojant nuo bylos užbaigimo 2012 m. kovo 22 d.

Pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis delsė anksčiau kreiptis dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 ir kurios ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies nuostatų prasme būtų pagrindas atnaujinti jam praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Atsižvelgdama į tai, kad ABTĮ 156 straipsnyje nustatytas prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, vadovaudamasi nurodyta ABTĮ 159 straipsnio 1 dalies norma, teisėjų kolegija nenagrinėja iš esmės prašyme nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Apibendrinant išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytus terminus kreiptis dėl proceso administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 atnaujinimo prašyme nurodytu pagrindu, todėl atnaujinti procesą šioje byloje atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

V. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A520-1504/2012 pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Švenčionių žemėtvarkos skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys