2025-07-09 Nr. AB-11480-3-61-3-06762-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-360-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06762-2023-1

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hodleris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hodleris“ skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Hodleris“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, ir FNTT) 2023 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. 4-4023 (toliau – ir Sprendimas) „Dėl Uždarosios akcinės bendrovės „Hodleris“ padaryto Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimo ir piniginės baudos paskyrimo“, taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

2.1. Tarnyba Sprendime nurodė, jog pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, PPTFPĮ) 9 straipsnio 12, 14, 15, 16 ir 18 dalį, 11 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 29 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 8 punktus, todėl jam skirta 33 060 Eur bauda.

2.2. Patikrinimo metu, įvertinus pareiškėjo vykdomą verslo modelį ir pareiškėjo pateiktą 21 kliento bylų informaciją, buvo padaryta išvada, kad tarp pareiškėjo ir minėtų klientų buvo susiklostę dalykiniai santykiai ir pareiškėjas privalėjo taikyti platesnės apimties pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones, kadangi nurodyti klientai atliko nuoseklias, pasikartojančias finansines operacijas ir tai tęsėsi ilgą laiką (t. y. mėnesiais, metais). Patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjas, turėdamas ribotą informaciją apie šiuos klientus ir jų vykdomas operacijas, jų tikslą, neturėjo galimybės užtikrinti tinkamos klientų veiklos stebėsenos, kuri būtina siekiant efektyviai ir savalaikiai nustatyti, vertinti bei valdyti iš to kylančias rizikas. Tokią išvadą patvirtina Europos bankininkystės institucijos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos veiksnių gairės (2021 m. kovo 1 d. Europos bankininkystės institucijos gairės pagal Direktyvos (ES) 2015/849 17 straipsnį ir 18 straipsnio 4 dalį dėl deramo klientų tikrinimo ir veiksnių, į kuriuos kredito ir finansų įstaigos turėtų atsižvelgti vertindamos su atskirais dalykiniais santykiais ir vienkartiniais sandoriais ir (ar) operacijomis susijusią pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką (pinigų plovimo ir terorizmo finansavimo rizikos veiksnių gairės), kuriomis panaikinamos ir pakeičiamos gairės JC/2017/37) (toliau – ir Gairės).

2.3. FNTT nepagrįstai konstatavo nurodytus pažeidimus, kadangi tarp pareiškėjo ir patikrinimo metu nagrinėtų klientų nebuvo užmegzti dalykiniai santykiai. Pareiškėjas yra virtualiųjų valiutų keityklos operatorius, tačiau ši pareiškėjo vykdoma veikla betarpiškai susieta su UAB „Simplex Payment Services“ (toliau – ir Simplex), t. y. pareiškėjas veikė išimtinai Simplex sistemoje, be kurios pareiškėjo pasirinktas veiklos modelis būtų neįmanomas. Simplex administruoja internetinę platformą, per kurią, be kita ko, klientams sudaroma galimybė įsigyti virtualią valiutą (kriptovaliutą). Šią galimybę Simplex klientams užtikrina atskiri tokių paslaugų teikėjai. Pareiškėjo veiklos modelis su Simplex, lyginant su kitais virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą vykdančiais subjektais, yra išskirtinis, bei lemia, jog pareiškėjui, užmezgant ryšius su Simplex klientais, nėra numatoma šiuos santykius tęsti, t. y. pareiškėjas su Simplex klientais, įsigyjančiai virtualią valiutą (kriptovaliutą), nesudaro jokių sutarčių, neatidaro jiems jokių paskyrų ar sąskaitų, nevykdo jokių registracijos procesų, su Simplex klientais neužmezgamas joks tiesioginis ryšys, pareiškėjas neturi savo internetinio puslapio, kuriame Simplex klientai lankytųsi, neatliekami jokie kiti veiksmai, kurie sudarytų prielaidas santykių tęstinumui. Priešingai nei sprendė FNTT, tarp pareiškėjo ir Simplex klientų dalykiniai santykiai neatsiranda.

2.4. Pagal aptartą veiklos modelį su Simplex, pareiškėjas negali objektyviai įvertinti tikėtinumą, kad santykiai išsivystys ateityje ir peraugs į dalykinius santykius, nes nėra jokių objektyvių kriterijų, kuriais vadovaudamasis pareiškėjas galėtų įvertinti, ar tas pats klientas dar sugrįš ir pakartotinai naudosis pareiškėjo paslaugomis. Faktiškai daugiau nei 70 proc. Simplex klientų su pareiškėju yra atlikę tik po 1 operaciją; 20 proc. klientų yra atlikę 2–3 operacijas, o klientų, atlikusių daugiau nei 3 operacijas, yra mažiau nei 10 proc., t. y. tie patys Simplex klientai Simplex sistemos pas pareiškėją pakartotinai yra nukreipiami itin retai, todėl pareiškėjas, aptarnaudama Simplex klientus, neturi ketinimų užmegzti dalykinių santykių ir jų neužmezga. FNTT į šias aplinkybes ir skirtingą pareiškėjo veiklos modelį neatsižvelgė, todėl nepagrįstai sprendė, jog tarp pareiškėjo ir FNTT išskirtų Simplex klientų susiklostė dalykiniai santykiai, todėl Sprendime nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas (9 str. 14 d., 9 str. 16 d., 9 str. 18 d.).

2.5. Atsižvelgiant į Gaires (4.7 p.), pareiškėjas savo pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos politikoje buvo nustatęs kriterijus dėl to, kada galėtų būti laikoma, jog vienkartinės operacijos gali būti prilyginamos dalykinių santykių užmezgimui dėl jų pasikartojimo dažnumo ir sumos masto. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į aptarnautų asmenų atliekamų operacijų mastą, buvo nustatęs, kad momentas, nuo kurio galėtų būti laikoma, kad su tam tikru asmeniu yra pereinama į dalykinių santykių stadiją, yra tuomet, kada atitinkamo asmens sandorių suma viršija 15 000 Eur sumą dvi dienas iš eilės arba sandorių suma viršija 45 000 Eur sumą du mėnesius iš eilės.

2.6. Tarnybos direktoriaus 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. V-191 sudarytos Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2023 m. gegužės 9 d. Išvadoje dėl uždarosios akcinės bendrovės „Hodleris“ veiksmų atitikties Įstatymo reikalavimams Nr. 4-3998 (toliau – ir Išvada) nurodyta, kad šios pareiškėjo nustatytos sandorių sumos ir kriterijai nėra racionalūs bei pernelyg mažai atsižvelgiama į dažnumo ir reguliarumo kriterijus, tačiau šie pareiškėjo nustatyti kriterijai neatitinka FNTT nuomonės ar požiūrio, o ne teisės aktų reikalavimų. Gairės tapo taikytinomis ne anksčiau nei 2021 m. birželio 1 d., o patikrinimas vyko už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. spalio 12 d. Taigi FNTT vykdyto patikrinimo laikotarpis nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2021 m. birželio 1 d. apskritai negali būti siejamas su Gairių nuostatų nesilaikymu, kadangi Gairės tuo metu nebuvo taikytinos.

2.7. Nei Sprendime, nei Išvadoje nėra aiškiai detalizuotos ir individualizuotos FNTT nurodytų Įstatymo nuostatų (9 str. 14 d., 9 str. 16 d., 9 str. 18 d.) pažeidimo aplinkybės, t. y., nors patikrinimo metu FNTT tyrimas buvo atliktas 21 kliento atžvilgiu, Sprendime ir Išvadoje nėra atskleista, kokiais konkrečiais atvejais ir kada konkretus pažeidimas buvo padarytas, kaip konkrečiai pažeidimas pasireiškė, kaip pažeidimas buvo nustatytas ir t. t. Išvadoje pateikti tik abstraktūs bendro pobūdžio FNTT teiginiai, kad šie pažeidimai nustatyti visų patikrinimo metu FNTT nagrinėtų klientų atžvilgiu, tačiau, kaip minėta, niekaip detaliau faktinės aplinkybės dėl šių pažeidimų nėra atskleistos.

2.8. Pareiškėjas nepažeidė Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies, kadangi savo veikloje taiko priemones, kurios sudaro pakankamas prielaidas įsitikinti, kad klientas veikia savo vardu, t. y. tuo, kad klientas veikia savo vardu ir nėra kontroliuojamas trečiųjų asmenų, yra įsitikinama, kadangi visi klientų mokėjimai yra atliekami iš jų disponuojamų banko kortelių, kurias išduoda atitinkamų asmenų pasirinkti bankai, vadovaudamiesi savo specialiomis vidinėmis procedūromis; operacijų metu taip pat yra naudojamas sukčiavimo prevencijos (angl. anti-fraud) 3D saugumo patikrinimas (kai tai techniškai įmanoma), kuris yra įdiegtas Simplex sistemos infrastruktūroje. Simplex sistemoje įdiegta „3D verification“ procedūra tikrina, ar kliento vardas bei pavardė sutampa su jo banko kortelės duomenimis, be to, papildomai reikalaujama, kad klientas patvirtintų atsiskaitymą prisijungdamas prie savo banko paskyros (kai tai techniškai įmanoma).

2.9. Priemonių nustatyti, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, taikymą pareiškėjas užtikrina pagal 2020 m. kovo 9 d. su UAB „ONDATO“ sudarytą paslaugų sutartį Nr. PTS-18-9-1 (toliau – ir Paslaugų sutartis), taip pat pagal pareiškėjo ir Simplex sudarytą Pažink savo klientą Informacija ir dokumentai Pasitikėjimo sutartį (toliau – ir Sutartis).

2.10. FNTT nurodytas Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies pažeidimas nėra niekaip individualizuotas ir detalizuotas, t. y. Sprendime jokios aplinkybės, susijusios su šiuo pažeidimu apskritai neatskleistos, o Išvadoje apsiribojama glaustais bendro pobūdžio argumentais, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies reikalavimų.

2.11. Pareiškėjas, nustatydamas kliento tapatybę, naudojasi profesionalių tapatybės nustatymo paslaugų teikėjų paslaugomis, t. y. paslaugų sutarties pagrindu pareiškėjas atlieka patikrą dėl politiškai pažeidžiamų asmenų, sankcionuotų asmenų, negatyvių žiniasklaidos įrašų (angl. adverse media) ir kt. Pareiškėjas pasirūpino, kad, vykdant veiklą įvairiomis techninėmis priemonės bei naudojantis įvairiomis duomenų bazėmis, būtų patikrintas kliento asmens tapatybės dokumento autentiškumas. Nors FNTT sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 15 dalį vien tuo pagrindu, jog patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad nagrinėtų klientų ataskaitose būtų fiksuojama, jog buvo atliekama kliento tapatybės patikra dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų, priešingai nei nurodė FNTT, pareiškėjas šiuos duomenis savo veikloje fiksavo ir tikrino. Tai, kad, FNTT vertinimu, pareiškėjas nerinko duomenų dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų, pareiškėjui tapo žinoma tik tuomet, kai buvo gauta Išvada (Sprendimas). Nei Sprendime, nei Išvadoje nėra nurodyti jokie teisės aktai, kurie nustatytų pareigą tokius duomenis rinkti / tikrinti, t. y. neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis FNTT vertino, jog duomenys dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų turėtų būti tikrinami / renkami.

2.12. Pareiškėjas 2020 m. kovo mėn. sudarė sutartį su Simplex ir pradėjo pasiruošimą veiklos vykdymui, tačiau, užsitęsus pasiruošimo procesams, faktiškai šią veiklą pradėjo vykdyti 2020 m. birželio mėn., todėl apie darbuotoją, organizuojantį pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikantį ryšius su FNTT, pareiškėjas FNTT pranešė 2020 m. gegužės 14 d., t. y. tuo metu, kai dar faktiškai nebuvo pradėta vykdyti pareiškėjo veikla. Pareiškėjas informavo FNTT apie minėto darbuotojo paskyrimą ir tai buvo padaryta iki faktinės veiklos vykdymo pradžios, todėl FNTT nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalį. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas terminas, per kurį FNTT turi būti informuota apie darbuotoją, organizuojantį Įstatymo nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikantį ryšius su FNTT, taip pat nėra nustatyta, kad apie minėtą darbuotoją FNTT turi būti pranešta prieš pradedant vykdyti veiklą (ar pirmą veiklos vykdymo dieną).

2.13. FNTT nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas (9 str. 1 d. 1, 3 ir 8 p.), nes pareiškėjas nuo pat virtualių valiutų keityklos operatoriaus veiklos pradžios savo veikloje buvo patvirtinęs ir taikė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką. 2022 m. kovo 1 d. ši pareiškėjo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politika buvo tik atnaujinta, t. y. 2022 m. kovo 1 d. buvo patvirtinta atnaujinta šios politikos redakcija. Be to, 2022 m. vasario mėn. pareiškėjas patvirtino ir kitas naujas tvarkas bei politikas (pvz., interesų konfliktų vengimo, incidentų ir pan.), kurios buvo pateiktos patikrinimo metu ir buvo taip pat dalis pareiškėjo vykdyto dokumentų atnaujinimo, kaip ir pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politikos atveju. Tai, kad pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politika buvo patvirtinta ir taikoma nuo pat pareiškėjo veiklos pradžios, be kita ko, patvirtina: Grant Thornton (Cyprus) Limited raštas dėl atlikto pareiškėjo taikomų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos procedūrų audito; pareiškėjo vadovo elektroniniai laiškai (2020 m. kovo 23 d., 2020 m. kovo 25 d., 2021 m. rugsėjo 16 d.), iš kurių matyti, kad dar iki 2022 m. kovo 1 d. pareiškėjas teikė savo turėtą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką Simplex darbuotojams.

2.14. Pareiškėjui paskirtos baudos yra tinkamai nemotyvuotos ir nepagrįstos, kadangi Išvadoje nėra nurodyta ir detalizuota, kurie konkretūs pareiškėjo padaryti pažeidimai vertintini kaip šiurkštūs ir sistemingi, kokiu pagrindu FNTT sprendė, jog šie pažeidimai atitinka Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų ir 2 dalies 2 punkto požymius. Be to, Išvadoje nėra atskleista, kokiu pagrindu parinktos konkrečios procentinės dalys nuo bazinio baudos sumos apskaičiuojant (mažinant) pareiškėjui taikytinos baudos dydį. Šių procentinių dalių ribos nustatytos FNTT direktoriaus 2019 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. V-71 patvirtintame Baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus, apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – ir Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašas), tačiau Išvadoje (ir Sprendime) nenurodyta kaip FNTT kiekvienu atveju apskaičiavo procentinę dalį, kuria mažintinas bazinės baudos dydis.

2.15. Pareiškėjas papildė savo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką trečiosios šalies apibrėžimu, ėmėsi veiksmų ištaisyti Įstatymo 11 straipsnio pažeidimą, todėl antruoju baudos skyrimo etapu iš bazinės baudos dydžio turėjo būti atimta 70 proc. bazinio baudos dydžio suma (o ne 40 proc.). Be to, apskaičiuojant taikytinos baudos dydį ketvirtuoju etapu (pagal Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo 5.4 p.), FNTT nepagrįstai papildomai bazinio baudos dydžio nemažino atsižvelgiant į aplinkybes įtvirtintas Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 6 punkte.

2.16. Sprendimas (kartu su Išvada) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) keliamų reikalavimų, kadangi FNTT nustatyti pažeidimai, kuriuos padarė pareiškėjas, nėra tinkamai individualizuoti ir detalizuoti.

3. Atsakovas FNTT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. FNTT atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis:

4.1. Patikrinimo metu, įvertinus Bendrovės vykdomą verslo modelį ir Bendrovės pateiktą 21 kliento bylų informaciją, buvo padaryta išvada, kad tarp Bendrovės ir minėtų klientų buvo susiklostę dalykiniai santykiai, kadangi nurodyti klientai atliko nuoseklias, pasikartojančias, finansines operacijas ir tai tęsėsi ilgą laiką. Kai užmezgami dalykiniai santykiai, privaloma taikyti platesnės apimties pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones: nustatyti dalykinių santykių tikslą ir pobūdį, vertinti kliento keliamą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, nustačius didesnę kliento pinigų plovimo ir teroristų finansavimo riziką, taikyti sustiprintą kliento tapatybės nustatymą, vykdyti nuolatinę kliento dalykinių santykių stebėseną ir kita.

4.2. Pareiškėjas nustatė tokius dalykinių santykių kriterijus (kliento sandorių suma viršija 15 000 Eur sumą dvi dienas iš eilės arba sandorių suma viršija 45 000 Eur sumą du mėnesius iš eilės), kurie leidžia bendrovei netaikyti šių prevencijos priemonių, taip sukuriant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos spragą, kai Lietuvoje registruotos Bendrovės klientai – nepažįstant savo kliento, nestebint, neanalizuojant jų operacijų – atlieka didelės vertės operacijas virtualiąja valiuta.

4.3. Pareiškėjo patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė nesiėmė priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas – nei kliento ataskaitoje, nei kituose kliento tapatybės nustatymo dokumentuose ši aplinkybė nebuvo aiškinamasi. Pareiškėjas neturi galimybės žinoti ir negali teigti, ar konkretus kitas įpareigotasis subjektas tinkamai įgyvendina Įstatymo reikalavimus, todėl negali remtis prielaida, kad jo pareigas atliks kiti subjektai.

4.4. UAB „Hodleris“ patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė nesiėmė priemonių, kad nustatytų kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį – nei kliento ataskaitoje, nei kituose kliento tapatybės nustatymo dokumentuose ši aplinkybė nebuvo aiškinamasi, todėl pagrįstai konstatuotas ir Įstatymo 9 straipsnio 14 dalies pažeidimas.

4.5. Įstatymo 9 straipsnio 15 dalyje nustatyta, kad visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę, remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kad nagrinėtų klientų ataskaitose būtų fiksuojama, jog buvo atliekama kliento tapatybės patikra dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų.

4.6. UAB „Hodleris“ patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė praktikoje neužtikrino nuolatinės dalykinių santykių stebėsenos, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigos turimas žinias apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį, tuo pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 16 dalį.

4.7. Nesilaikydama Įstatymo 9 straipsnio 12–16 dalyse nurodytų reikalavimų, Bendrovė neturėjo teisės vykdyti sandorių, užmegzti ar tęsti dalykinių santykių, taigi pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 18 dalies nuostatas.

4.8. Pareiškėjo patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė 2020 m. gegužės 14 d. paskyrė Bendrovės atstovą, kuris organizuotų Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir užtikrintų bendradarbiavimą su FNTT, ir pranešimą apie tokio asmens paskyrimą FNTT išsiuntė 2020 m. gegužės 14 d., reg. Nr. 0-8649, nors turėjo tai padaryti 2020 m. kovo 6 d., kai Bendrovė Juridinių asmenų registro tvarkytojui 2020 m. kovo 6 d. pateikė pranešimą apie UAB „Hodleris“ virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklos vykdymą, todėl pareiškėjas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

4.9. Bendrovės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūros buvo patvirtintos 2022 m. vasario 1 d., šios politikos ir jos priedų versija atnaujinta 2022 m. kovo 1 d. UAB „Hodleris“ patikrinimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. kovo 1 d. Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu ir tikrinimu. Bendrovės paaiškinimai, neva Bendrovė nuo veiklos pradžios buvo patvirtinusi ir taikė Bendrovės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, yra nepagrįsti įrodymais. Bendrovė su paaiškinimais pateikė tik fragmentinio turinio duomenis, kuriuose yra minima 2019 m. lapkričio 6 d. ir 15 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politika, nors ji iš esmės negalėjo būti patvirtinta, kadangi Bendrovė virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą pradėjo vykdyti 2020 m. kovo 6 d., todėl Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 8 punktų reikalavimų pažeidimai nustatyti pagrįstai.

4.10. Tarnyba įvertino visas Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes bei, vadovaudamasi Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašu, pareiškėjui paskyrė individualizuotą, proporcingą, veiksmingą ir nuo pažeidimų atgrasančią baudą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė šias ginčui svarbias faktines aplinkybes:

6.1. 2022 m. spalio 12 d. pagal pavedimą Nr. 4-8293 buvo pradėtas UAB „Hodleris“ veiklos patikrinimas, siekiant nustatyti, ar UAB „Hodleris“ nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. spalio 12 d. tinkamai vykdyti bei vykdomi pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimai, įskaitant, bet neapsiribojant, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymu ir tikrinimu, rizikos vertinimu pagrįsto metodo įdiegimu, kliento pažinimo reikalavimų įgyvendinimu, dalykinių santykių ir (arba) kliento operacijų stebėsena, pranešimų teikimu FNTT registracijos žurnalų tvarkymu ir informacijos saugojimu, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos atnaujinimu, tarptautinių finansinių sankcijų, ribojančių priemonių įgyvendinimu.

6.2. 2022 m. gruodžio 14 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 4-10264 buvo užbaigtas UAB „Hodleris“ patikrinimas ir nustatyti Įstatymo 9 straipsnio 1, 12, 14, 15, 16, 17 ir 18 dalių, 11 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 8 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 25 straipsnio 4 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 8 punktų reikalavimų pažeidimai.

6.3. Tarnybos direktoriaus 2017 m. gruodžio 28 įsakymu Nr. V-191 buvo sudaryta Komisija, kuriai pavesta nagrinėti galimus Įstatymo pažeidimus, 2023 m. balandžio 27 d. organizavo posėdį, į kurį buvo pakviesti UAB „Hodleris“ atstovai ir kuriame dalyvavo Bendrovės direktorius V. Z., advokatas V. Š.. Šiame posėdyje Komisija išnagrinėjo UAB „Hodleris“ patikrinimo rezultatus, veiksmų atitiktį Įstatymo reikalavimams ir, atsižvelgdama į visas reikšmingas aplinkybes, išklausiusi Bendrovės atstovų pateiktus paaiškinimus, priėmė Išvadą.

6.4. Komisija, nustačiusi pažeidimus, Išvadą pateikė Tarnybos direktoriui sprendimui dėl UAB „Hodleris“ nustatytų Įstatymo pažeidimų priimti.

6.5. Tarnybos direktorius, vadovaudamasis Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, 37 straipsnio 2 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimų nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Tarnybos 2017 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-132 „Dėl Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymų pažeidimų nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas), 45 punktu, Išvadoje, kuri yra sudėtinė sprendimo dalis, nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais motyvais, Sprendimu už Įstatymo 9 straipsnio 12, 14, 15, 16 ir 18 dalių, 11 straipsnio 1 dalies, 22 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 8 punktų reikalavimų pažeidimą skyrė 33 060 Eur baudą.

7. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, Aprašas ir Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašas.

8. Apžvelgęs Įstatymo nuostatas (1 str. 1 d., 3 str., 5 str. 7 str.), teismas nurodė, kad konkrečią patikrinimų metu nustatytų galimų Įstatymo pažeidimų nagrinėjimo, sprendimo priėmimo ir vykdymo tvarką Tarnyboje nustato Aprašas, o kaip konkrečiai ir individualizuotai apskaičiuojamos baudos, skiriamos už Įstatymo pažeidimus, nustato minėtas Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašas.

9. Įvertinęs Įstatymo nuostatas (9 str.), teismas nurodė, kad Bendrovė vykdo virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą, pagrindinė Bendrovės teikiama paslauga yra kriptovaliutos keitimas iš dekretinės valiutos, pirkėjų atsiskaitymai už Bendrovės parduodamą kriptovaliutą yra pervedami į Bendrovės sąskaitą. Teismas pareiškėjo argumentus, jog klientai yra ne Bendrovės, o Simplex, kad Bendrovė su klientais, įsigyjančiais virtualią valiutą, nesudaro jokių sutarčių, neatidaro jiems sąskaitų, nevykdo jokių registracijos procesų, atmetė kaip nepagrįstus ir vertino kaip nepaneigiančius, kad tarp Bendrovės ir jos klientų buvo užmegzti dalykiniai santykiai.

10. Teismas, įvertinęs patikrinimo metu surinktus duomenis apie Bendrovės klientus, nurodė, kad šie patikrinimo duomenys patvirtina, jog nurodyti klientai atliko nuoseklias, pasikartojančias finansines operacijas ir tai tęsėsi ilgą laiką (t. y. mėnesiais, metais), todėl Tarnybos išvada, kad tarp Bendrovės ir įvertintų klientų buvo susiklostę dalykiniai santykiai, yra teisėta ir pagrįsta.

11. Teismas akcentavo, kad Tarnybos pozicija dėl Bendrovės nustatytų dalykinių santykių kriterijų remiasi teisiniu reglamentavimu (Įstatymo 9 str.), be to, remiantis Įstatymo 4 straipsnio 9 dalimi, 30 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Tarnyba yra vienintelė institucija, kuriai teisės aktai suteikia įgaliojimus prižiūrėti virtualiųjų valiutų keityklos operatorių veikloje taikomų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių efektyvumą ir atitiktį teisės aktams. Teismas sutiko su Tarnybos išvada, kad Bendrovė nustatė tokius dalykinių santykių kriterijus (kliento sandorių suma viršija 15 000 Eur sumą dvi dienas iš eilės arba sandorių suma viršija 45 000 Eur sumą du mėnesius iš eilės), kurie leidžia Bendrovei netaikyti prevencijos priemonių, taip sukuriant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos spragą, kai Lietuvoje registruotos Bendrovės klientai – nepažįstant savo kliento, nestebint, neanalizuojant jų operacijų – atlieka didelės vertės operacijas virtualiąja valiuta (virš 50 000 Eur). Teismas pabrėžė, kad šie kriterijai neatitinka pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos tikslų, todėl Tarnybos išvada, priimta įgaliojimus vertinti turinčios ir kompetentingos institucijos (Tarybos), atsižvelgus į Įstatymo apibrėžtą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reguliavimą, yra pagrįsta.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nei Išvadoje, nei Sprendime nėra konstatuota, kad Gairės suponuoja pareiškėjo atsakomybę už nustatytus pažeidimus, o aplinkybė, kad Gairės taikytinos nuo 2021 m. birželio 1 d., esminės reikšmės neturi, kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui atsakomybė kyla už Įstatymo reikalavimų pažeidimus, be to, Gairių taikymo pradžia apima ir pareiškėjo veiklos vertinimo laikotarpį.

13. Teismas, pasisakydamas dėl Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies pažeidimo, nurodė, kad iš Išvados aiškiai matyti, jog šis pažeidimas buvo nustatytas visų patikrinimo metu nagrinėtų klientų atžvilgiu visais atvejais. Teismas pažymėjo, kad, priešingai, nei pareiškėjas nurodė skunde, tiek Išvadoje, tiek Sprendime įvertinta, jog pareiškėjo taikytos nuotolinio kliento tapatybės nustatymo procedūros ir priemonės nėra pakankamos, kadangi jos neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, jomis negalėjo būti užtikrinama, kad tapatybės nustatymo procese nedalyvauja daugiau asmenų, kas jau savajame sukėlė riziką, jog Bendrovei, neužtikrinus tinkamo tapatybės nustatymo, klientų, su kuriais Bendrovė užmezgė santykius, vardu galėjo veikti kiti asmenys, suinteresuoti nuslėpti savo tapatybę bei tikrąją mokėjimo operacijų paskirtį.

14. Teismas pabrėžė, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog Bendrovė atliko kliento tapatybės patikrą remiantis dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, taip pat nebuvo fiksuoti bei išsaugoti tokių patikrų rezultatai. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjo į bylą pateiktas papildomas dokumentas (2023 m. liepos 23 d. el. laiškas), kadangi iš pateikto dokumento, neva patvirtinančio, kad asmuo tikrintas negatyvios žiniasklaidos informacijos (adverse media) duomenų bazėje, APĮ užklausų žurnalo fragmento (juodame langelyje) nematyti, nei koks asmuo, nei kokiu metu buvo tikrintas, nei kaip buvo vykdomas patikrinimas, be to, pirminei kliento pažinimo informacijai surinkti Bendrovė netaikė anketavimo ar kito tinkamo būdo, siekiant gauti objektyvius ir išsamius duomenis apie klientą. Teismas padarė išvadą, kad Bendrovės pateikti paaiškinimai ir įrodymai nepagrindžia, kad Bendrovė ėmėsi priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas.

15. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas neturi galimybės žinoti ir negali teigti, kad kitas konkretus įpareigotasis subjektas tinkamai įgyvendina Įstatymo reikalavimus, todėl negali remtis prielaida, kad jo pareigas atliks kiti subjektai. Tik pareiškėjas yra atsakingas ir privalėjo įgyvendinti visas jam privalomas pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones.

16. Teismas pažymėjo, kad iš Išvados matyti, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė nesiėmė priemonių, kad nustatytų kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį – nei kliento ataskaitoje, nei kituose kliento tapatybės nustatymo dokumentuose ši aplinkybė nebuvo aiškinamasi visų patikrinimo metu nagrinėtų klientų atžvilgiu, tuo UAB „Hodleris“ pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 14 dalies reikalavimus.

17. Teismas konstatavo, kad patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog nagrinėtų klientų ataskaitose būtų fiksuojama, kad buvo atliekama kliento tapatybės patikra dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų (adverse media), šį prevencinės veiklos trukumą atskleidžia visų patikrinimo metu nagrinėtų klientų tapatybės nustatymo dokumentai ir tuo Bendrovė pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 15 dalies reikalavimus.

18. Teismas pabrėžė, kad patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog Bendrovė praktikoje neužtikrino nuolatinės dalykinių santykių stebėsenos, įskaitant sandorių, kurie buvo sudaryti tokių santykių metu, tyrimą, siekiant užtikrinti, kad vykdomi sandoriai atitiktų finansų įstaigos turimas žinias apie klientą, jo verslą, rizikos pobūdį ir lėšų šaltinį, dalykinių santykių stebėsenos nevykdymą įrodo visų patikrinimo metu nagrinėtų klientų duomenys, todėl tokiais savo veiksmais Bendrovė pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 16 dalies reikalavimus.

19. Teismas nurodė, kad, Bendrovei nesilaikant Įstatymo 9 straipsnio 12–16 dalyse nurodytų reikalavimų, Bendrovė neturėjo teisės vykdyti sandorių, užmegzti ar tęsti dalykinių santykių, taigi ji pažeidė ir Įstatymo 9 straipsnio 18 dalį.

20. Apžvelgęs Įstatymo nuostatas (22 str. 1 d., 2 d.), teismas nurodė, kad Bendrovė 2020 m. gegužės 14 d. paskyrė bendrovės atstovą, kuris organizuotų Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir užtikrintų bendradarbiavimą su FNTT ir pranešimą apie tokio asmens paskyrimą FNTT išsiuntė 2020 m. gegužės 14 d. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė nepateikė konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus paslaugas pradėjo teikti būtent nuo 2020 m. birželio mėn., o ne nuo 2020 m. kovo 6 d. kaip pati buvo deklaravusi, todėl teismas sprendė, kad pareiga pranešti FNTT apie Bendrovėje paskirtą darbuotoją, kuris organizuotų PPTFPĮ nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikytų ryšius su FNTT, Bendrovei kilo nuo 2020 m. kovo 6 d.

21. Apžvelgęs Įstatymo nuostatas (25 str. 4 d., 5 d.), teismas padarė išvadą, kad Bendrovė laiku nepaskyrė darbuotojo, atsakingo už Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą, kadangi tokį pranešimą turėjo pateikti per 7 darbo dienas nuo 2020 m. kovo 6 d., o pateikė 2020 m. gegužės 14 d., todėl pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

22. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. kovo 1 d. Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu ir tikrinimu. Teismas, įvertinęs ir nustatęs Bendrovės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politikos trūkumus, pažymėjo, kad Bendrovė su paaiškinimais pateikė tik fragmentinio turinio duomenis, kuriuose yra minima 2019 m. lapkričio 6 d. ir 15 d. pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politika, nors ji iš esmės negalėjo būti patvirtinta, kadangi Bendrovė virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą pradėjo vykdyti 2020 m. kovo 6 d.

23. Teismas padarė išvadą, kad visiškai pagrįstai yra pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo reikalavimus, o Tarnyba tinkamai nustatė šiai bylai svarbias faktines aplinkybes bei tinkamai kvalifikavo pareiškėjo atliktus veiksmus (neveikimą).

24. Pasisakydamas dėl sankcijos pareiškėjui, teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (36 str. 1 d. 2 d., 36 str. 2 d., 40 str. 1 d. 2 p., 37 str. 2 d.), Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatas (5 p.). Teismas nurodė, kad Tarnyba įvertino Bendrovės atsakomybę lengvinančią aplinkybę (UAB „Hodleris“ savo noru užkirto kelią neigiamoms pažeidimo pasekmėms ir ėmėsi veiksmų taisyti padėtį ir dėl to bauda, vadovaujantis Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo 12 p., buvo sumažinta 40 proc.), nustatytų pažeidimų sunkumą (pobūdį, mastą ir padarinius) ir trukmę, todėl konstatavo, kad Tarnyba, įvertinusi visas Įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes bei, vadovaudamasi Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašu, paskyrė individualizuotą, proporcingą baudą pareiškėjui.

25. Teismas nurodė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, jame aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, todėl Sprendimas atitinka ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

III. 26. Pareiškėjas UAB „Hodleris“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo iš atsakovo priteisti pareiškėjui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

27.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas (9 str. 14 d., 9 str. 16 d., 9 str. 18 d.), nes šių normų pažeidimas galimas tik esant dalykiniams santykiams, kaip jie suprantami pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, tačiau tarp pareiškėjo ir patikrinimo metu nagrinėtų klientų tokie santykiai nebuvo susiklostę, nes pareiškėjo veiklos modelis su Simplex, lyginant su kitais virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą vykdančiais subjektais, yra išskirtinis, bei lemia, jog pareiškėjui užmezgant ryšius su Simplex klientais nėra numatoma šiuos santykius tęsti, t. y. pareiškėjas su Simplex klientais, įsigyjančiai virtualią valiutą (kriptovaliutą), nesudaro jokių sutarčių, neatidaro jiems jokių paskyrų ar sąskaitų, nevykdo jokių registracijos procesų, su Simplex klientais neužmezgamas joks tiesioginis ryšys, pareiškėjas neturi savo internetinio puslapio, kuriame Simplex klientai lankytųsi, ir neatlieki jokie kiti veiksmai, kurie sudarytų prielaidas santykių tęstinumui.

27.2. Pareiškėjas pirkėjų pinigines lėšas už įsigytą kriptovaliutą gauna ne tiesiogiai, o į elektroninių pinigų įstaigose Nexpay ar Simplex esančias sąskaitas, todėl joks tiesioginis santykis tarp pareiškėjo ir patikrinimo metu nagrinėtų klientų neatsiranda, juo labiau nesusiklosto tęstinis santykis, kurio pagrindu būtų galima spręsti apie dalykinių santykių atsiradimą.

27.3. Pagal pareiškėjo veiklos modelį su Simplex pareiškėjas negali objektyviai įvertinti tikėtinumą, kad santykiai išsivystys ateityje ir peraugs į dalykinius santykius, nes nėra jokių objektyvių kriterijų, kuriais vadovaudamasi pareiškėjas galėtų įvertinti, ar tas pats klientas dar sugrįš ir pakartotinai naudosis pareiškėjo paslaugomis.

27.4. Pirmosios instancijos teismas į aplinkybę, jog tam, kad konstatuoti dalykinių santykių atsiradimą būtina nustatyti atitinkamų santykių tęstinumo perspektyvą jų užmezgimo momentu, neatsižvelgė.

27.5. Remiantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkto turiniu, pirmosios instancijos teismo išskirtas kriterijus dėl 700 Eur ribos taikytinas kliento ir naudos gavėjo tapatybės patikrinimui, o ne nustatyti, ar susiklostė dalykiniai santykiai. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas reglamentavimas nepatvirtina, kad pareiškėjo nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis būtų sprendžiama, kada pasikartojančios vienkartinės kliento operacijos yra prilyginamos dalykiniams santykiams, buvo netinkami.

27.6. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad FNTT yra vienintelė institucija, kuriai teisės aktai suteikia įgaliojimus prižiūrėti virtualiųjų valiutų keityklos operatorių veikloje taikomų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių efektyvumą ir atitiktį teisės aktams, taip pat nepatvirtina, kad minėti pareiškėjo nustatyti kriterijai dėl to, kada pasikartojančios vienkartinės kliento operacijos yra prilyginamos dalykiniams santykiams, buvo netinkami. Priešingai, šiais motyvais pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė FNTT kompetencijos (įgalinimų) ribas.

27.7. FNTT pagal Išvadą, siekdama pagrįsti, kad pareiškėjo nustatyti kriterijai neva yra netinkami, tik nurodė, jog „kriterijai nėra racionalūs“ ir „pernelyg mažai atsižvelgiama“, tačiau, tai yra vertinamo pobūdžio sąvokos, kuriomis formuojama nuomonė / požiūris, o ne konstatuojamas teisės aktų pažeidimas.

27.8. Ribos dalykinių santykių įvertinimui buvo nustatytos, kadangi visi atsiskaitymai už virtualią valiutą (kriptovaliutą), įsigyjamą iš pareiškėjo, yra atliekami naudojantis tik debeto / kredito kortelėmis, kurios turi žemus limitus, lyginant, pavyzdžiui, su bankinių pavedimų limitais. Todėl asmuo, norėdamas įsigyti virtualios valiutos už didesnę sumą, automatiškai turi atlikti daugiau nei vieną operaciją, kol įsigyja norimą sumą virtualios valiutos. Atitinkamai, pareiškėjas savo veikloje didesne apimtimi orientuojasi ne į operacijų skaičių, o į operacijų sumą. Egzistuoja įprasta praktika, kuomet kortelę išdavusi finansų įstaiga standartiškai sumažina dienos, savaitės limitus ir vienos operacijos limitus, kad išvengtų su netinkamu kortelės panaudojimu susijusių rizikų. Tai, atitinkamai, skatina klientą daryti daugiau operacijų, o ne iš karto atlikti vieną didesnę operaciją. Tokį faktą pagrindžia ir pareiškėjo veikloje susiklosčiusi praktika, pagal kurią dažnai klientai pavedimus (atsiskaitymus) daro per sąlyginai trumpą dienų skaičių (pavyzdžiui, per savaitę po kartą – keletą per dieną), o ne vieną operaciją per dieną. Ši informacija aiškiai atsispindi ir būtent FNTT nagrinėtų klientų atveju, iš kurios matyti, kad atitinkami klientai atliko nemažą skaičių operacijų, kurių sumos buvo sąlyginai mažos, t. y. nedaro vienos didelės operacijos per dieną – tokį elgesį būtent ir lemia atsiskaitymo debeto / kredito kortelėmis specifika, be to, pareiškėjas nedirba su aukštos rizikos klientais, pareiškėjas yra numatęs griežtus operacijų limitus.

27.9. FNTT Įstatymo nuostatas dėl to, kada laikytina, jog susiklostė dalykiniai santykiai, aiškino remdamasi Gairėmis, bei šiuo pagrindu sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas, todėl, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, nagrinėjamu atveju Gairių taikymas suponavo pareiškėjui atsakomybę už Įstatymo nuostatų (9 str. 14 d., 9 str. 16 d., 9 str. 18 d.) pažeidimus.

27.10. Gairės yra privalomosios teisinės galios neturintis švelniosios teisėkūros aktas, kurio nesilaikymas negali suponuoti pareiškėjo atsakomybės. Gairių pagrindu negali būti sprendžiama, kad pareiškėjas padarė FNTT nurodytus Įstatymo nuostatų reikalavimų, susijusių su dalykiniais santykiais, pažeidimus. FNTT pagal Išvadą Įstatymo nuostatas aiškino remiantis Gairių turiniu, todėl negali būti nereikšminga aplinkybė, jog dalį laikotarpio, už kurį buvo atliktas patikrinimas, Gairės nebuvo taikytinos.

27.11. Nei Sprendime, nei Išvadoje nėra aiškiai detalizuotos ir individualizuotos FNTT nurodytų Įstatymo nuostatų (9 str. 14 d., 9 str. 16 d., 9 str. 18 d.) reikalavimų pažeidimo aplinkybės, t. y. nėra atskleista, kokie įrodymai patvirtina šiuos pažeidimus; kada konkretus pažeidimas neva buvo padarytas; kaip konkrečiai pažeidimas pasireiškė; kaip pažeidimas buvo nustatytas ir t. t. Išvadoje pateikti tik abstraktūs bendro pobūdžio FNTT teiginiai, kad šie pažeidimai nustatyti visų patikrinimo metu FNTT nagrinėtų klientų atžvilgiu, tačiau niekaip detaliau faktinės aplinkybės dėl šių pažeidimų nėra atskleistos.

27.12. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies nuostatas, nes pareiškėjas savo veikloje taiko priemones, kurios sudaro pakankamas prielaidas įsitikinti, kad klientas veikia savo vardu – tuo, kad klientas veikia savo vardu ir nėra kontroliuojamas trečiųjų asmenų, yra įsitikinama, kadangi visi klientų mokėjimai yra atliekami iš jų disponuojamų banko kortelių, kurias išduoda atitinkamų asmenų pasirinkti bankai, vadovaudamiesi savo specialiomis vidinėmis procedūromis; operacijų metu taip pat yra naudojamas sukčiavimo prevencijos 3D saugumo patikrinimas (kai tai techniškai įmanoma), kuris yra įdiegtas Simplex sistemos infrastruktūroje. Simplex sistemoje įdiegta „3D verification“ procedūra tikrina, ar kliento vardas bei pavardė sutampa su jo banko kortelės duomenimis, be to, papildomai reikalaujama, kad klientas patvirtintų atsiskaitymą prisijungdamas prie savo banko paskyros (kai tai techniškai įmanoma). Priemonių nustatyti, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, taikymą pareiškėjas užtikrina pagal Paslaugų sutartį, taip pat pagal Sutartį. Pirmosios instancijos teismas ir FNTT nepateikė jokio aiškaus vertinimo, kodėl šios priemonės neva neužtikrina tinkamo patikrinimo dėl to, ar klientas veikia savo vardu. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju tik pakartojo Išvadoje nurodytus argumentus, nepateikdamas jokio savarankiško aplinkybių vertinimo.

27.13. Pareiškėjo tariamai padarytas Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies nuostatų pažeidimas nėra niekaip individualizuotas ir detalizuotas, t. y. jokios aplinkybės, susijusios su šiuo pažeidimu, nėra atskleistos, o apsiribojama tik glaustais bendro pobūdžio argumentais, kad pareiškėjas tinkamai neįgyvendino Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies reikalavimų.

27.14. Išvadoje nurodytas pažeidimas nėra niekaip susietas su konkrečios situacijos aplinkybėmis, t. y. kokie šioje byloje esantys įrodymai (išskyrus Išvadą, kurioje išdėstytas FNTT vertinimas) patvirtina pažeidimo padarymą; kaip pažeidimas buvo nustatytas; kokiu konkrečiu laiku pažeidimas padarytas; kaip konkrečiu atveju pažeidimas pasireiškė ir t. t.

27.15. Pirmosios instancijos teismas ir FNTT nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjo taikytos nuotolinio kliento tapatybės nustatymo procedūros ir priemonės nėra pakankamos, kadangi jos neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, jomis negalėjo būti užtikrinama, kad tapatybės nustatymo procese nedalyvauja daugiau asmenų. Remiantis šiuo pirmosios instancijos teismo ir FNTT vertinimu, Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies pažeidimas neva savaime lemia PPTFPĮ 9 straipsnio 12 dalies pažeidimą, tačiau šis FNTT vertinimas yra nepagrįstas, kadangi Įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje ir Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atskiri ir savarankiški reikalavimai. Nepriklausomai nuo to, ar įgyvendinami Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai ar ne, tai neturi įtakos sprendžiant, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, t. y. net ir tinkamai įgyvendinat Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, egzistuoja rizika, jog klienas veikia ne savo vardu / yra kontroliuotas. Būtent dėl šios priežasties pagal Įstatymą šie reikalavimai yra išskirti ir numatytas savarankiškas šių reikalavimų įgyvendinimas. Pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų jokio vertinimo nepateikė.

27.16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 15 dalies nuostatas, nes pareiškėjas pasirūpino, jog vykdant veiklą būtų atliekamos visos pagal Įstatymą privalomos procedūros tinkamam tapatybės nustatymui, įskaitant nepalankios žiniasklaidos sąrašų patikrą. Šias aplinkybes patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Išvada, kuriose nurodyta, kad atlikus verifikavimo procesą, sistemos suformuodavo ataskaitą, kurioje buvo pateikiami asmens ir jo tapatybės dokumento patikros rezultatai, patikrinimo sankcionuotų valstybių ar politiškai pažeidžiamų asmenų sąrašuose rezultatai, tapatybės nustatymo eiga.

27.17. Pirmosios instancijos teismas ir FNTT sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 15 dalies nuostatas vien tuo pagrindu, kad patikrinimo metu tariamai nebuvo nustatyta, kad nagrinėtų klientų ataskaitose būtų fiksuota, jog buvo atliekama kliento tapatybės patikra dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų, tačiau šie pirmosios instancijos teismo ir FNTT argumentai yra nepagrįsti, kadangi pareiškėjas šiuos duomenis savo veikloje fiksavo ir tikrino. FNTT pareiškėjui nepateikė jokių pastabų ar prašymų patikslinti aplinkybes dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų tikrinimo, todėl patikrinimo metu pareiškėjas šią aplinkybę patikslinančių duomenų FNTT negalėjo pateikti. Tai, kad pareiškėjas tariamai nerinko duomenų dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų pareiškėjui, tapo žinoma tik tuomet, kai buvo gauta Išvada.

27.18. Po skundo pateikimo pareiškėjas papildomai gavo UAB „ONDATO“, kurios paslaugomis naudojantis buvo atliekamas fizinio asmens nuotolinis tapatybės nustatymas, 2023 m. liepos 19 d. rašytinį patvirtinimą, kad Paslaugų sutarties pagrindu duomenys dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų buvo tikrinami, taip pat UAB „ONDATO“ paaiškino, jog tai, kad sugeneruotame „pdf“ dokumente nesimato atitinkamos žymos, reiškia, jog apie asmenį tokios informacijos nebuvo rasta. Pareiškėjo pateikti įrodymai ir aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas patikrinimo metu nagrinėtų klientų atžvilgiu tinkamai atliko patikrą dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų.

27.19. Pirmosios instancijos teismo sprendime, Sprendime ir Išvadoje nėra nurodyti jokie teisės aktai, kurie nustatytų pareigą tokius duomenis rinkti / tikrinti, t. y. neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis FNTT vertino, jog duomenys dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų turėtų būti tikrinami / renkami, todėl, net jei būtų vertinama, kad pareiškėjas nepagrindė, jog dėl patikrinimo metu nagrinėtų klientų atliko negatyvių žiniasklaidos įrašų patikrą, Įstatymo 9 straipsnio 15 dalies nuostatų pažeidimas negalim būti konstatuojamas.

27.20. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas patikrinimo metu paaiškino FNTT, kad pranešimas 2020 m. kovo 6 d. Juridinių asmenų registrui buvo pateiktas, kadangi 2020 m. kovo mėn. Pareiškėjas sudarė Sutartį su Simplex ir pradėjo pasiruošimą veiklos vykdymui, iki veiklos pradžios turėjo savo viduje atlikti technines integracijas, įdegti bei suderinti technines integracijas su partneriais ir kt. Šie procesai buvo neįmanomi neįregistravus virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus teisinio statuso, tačiau faktiškai savo veiklą pareiškėjas pradėjo 2020 m. birželį, todėl nepažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos.

27.21. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas terminas, per kurį turi būti paskirtas darbuotojas, organizuojantis Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikantis ryšius su FNTT, taip pat nėra nustatyta, kad apie minėtą darbuotoją FNTT turi būti pranešta prieš pradedant vykdyti veiklą (ar pirmą veiklos vykdymo dieną).

27.22. Pagal Įstatymą vyresnysis vadovas ir darbuotojas, organizuojantis Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikantis ryšius su FNTT, savaime nėra tapatūs subjektai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad Įstatymo 25 straipsnio 4 ir 5 dalys paneigia pareiškėjo argumentus, jog Įstatymas nenumato termino per kurį turi būti paskirtas darbuotojas, organizuojantis pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikantis ryšius su FNTT, yra nepagrįsti.

27.23. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 8 punktų nuostatas, nes pareiškėjas nuo pat virtualių valiutų keityklos operatoriaus veiklos pradžios savo veikloje buvo patvirtinęs ir taikė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką, ką patvirtina Grant Thornton (Cyprus) Limited raštas ir pareiškėjo vadovo elektroniniai laiškai.

27.24. Išvadoje nurodyta, kad Patikrinimo metu FNTT nenustatė atvejų, kurie įrodytų jog pareiškėjas praktikoje neužtikrino kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo metu pateiktų dokumentų, duomenų ar informacijos atnaujinimo, todėl ši FNTT nustatyta aplinkybė taip pat pagrindžia pareiškėjo argumentus, jog nuo pat savo veiklos pradžios pareiškėjas turėjo patvirtintą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos atnaujinimu, kuriomis tinkamai vadovavosi.

27.25. Pareiškėjui pritaikytas baudos dydis yra nepagrįstas, nes pagal Išvadą nėra nurodyta ir detalizuota, kurie konkretūs pareiškėjo tariamai padaryti pažeidimai vertintini kaip šiurkštūs ir sistemingi bei kokiu pagrindu FNTT sprendė, jog šie pažeidimai atitinka Įstatymo nuostatų (34 str. 1 d. 1 ir 4 p. ir 2 d. 2 p.) požymius.

27.26. Išvadoje nėra atskleista, kokiu pagrindu parinktos konkrečios procentinės dalys nuo bazinio baudos sumos apskaičiuojant (mažinant) pareiškėjui taikytinos baudos dydį.

27.27. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo neva padaryti pažeidimai sukėlė neigiamas pasekmes rinkos stabilumui ir patikimumui, todėl, vadovaujantis Baudų apskaičiavimo tvarkos aprašo 5.4 punktu, bazinės baudos dydis turėjo būti mažinamas papildomai.

27.28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas sankcijos proporcingumą, nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nebevykdys veiklos.

27.29. Sprendimas ir Išvada neatitinka VAĮ reikalavimų.

28. Atsakovas FNTT atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

IV. 29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Tarnybos Sprendimo, kuriuo Bendrovei skirta bauda už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo pažeidimus, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad Bendrovės klientai atliko nuoseklias, pasikartojančias finansines operacijas ir tai tęsėsi ilgą laiką, todėl, teismo vertinimu, Tarnybos išvada, kad tarp Bendrovės ir įvertintų klientų buvo susiklostę dalykiniai santykiai, yra teisėta ir pagrįsta; Bendrovė nesiėmė priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, kadangi nei kliento ataskaitoje, nei kituose kliento tapatybės nustatymo dokumentuose ši aplinkybė nebuvo aiškinamasi; Bendrovė nesiėmė priemonių, kad nustatytų kliento dalykinių santykių tikslą ir numatomą pobūdį; Bendrovė neužtikrino nuolatinės dalykinių santykių stebėsenos; Bendrovė laiku nepaskyrė darbuotojo, atsakingo už Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą; laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. kovo 1 d. Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu ir tikrinimu; Bendrovės teiginiai, kad nuo veiklos pradžios buvo patvirtinusi ir taikė bendrovės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, nepagrįsti įrodymais; Bendrovei skirta bauda yra proporcinga nustatytoms pažeidimo aplinkybėms.

31. Apeliantas Bendrovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju tarp Bendrovės ir patikrinimo metu nagrinėtų klientų buvo užmegzti dalykiniai santykiai; teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas padarė Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies pažeidimą, nustatantį, kad visais atvejais, kai yra nustatoma kliento tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai turi imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją; jis pasirūpino, jog vykdant veiklą būtų atliekamos visos pagal Įstatymą privalomos procedūros tinkamam tapatybės nustatymui, įskaitant nepalankios žiniasklaidos sąrašų patikrą, sudarydamas sutartis su UAB „ONDATO“ ir Simplex pagrindu; jis vykdė kliento tapatybės patikrą dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų ir tai įrodo API užklausų, neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis atsakovas vertino, jog duomenys dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų (angl. adverse media) turėtų būti tikrinami; faktiškai virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą pradėjo vykdyti 2020 m. birželio mėn., todėl Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepažeidė; nuo pat virtualių valiutų keityklos operatoriaus veiklos pradžios savo veikloje buvo patvirtinęs ir taikė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką; baudos dydis yra nepagrįstas; Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Dėl apelianto Bendrovės argumentų, kad nagrinėjamu atveju tarp Bendrovės ir patikrinimo metu nagrinėtų klientų nebuvo užmegzti dalykiniai santykiai, nes pareiškėjui užmezgant ryšius su Simplex klientais nėra numatoma šiuos santykius tęsti, teismas pažymi, kad sąvoka „dalykiniai santykiai“ yra apibrėžta įstatymu ir įstatymo leidėjo nustatyta, kad dalykiniai santykiai yra verslo, profesiniai arba komerciniai kliento ir finansų įstaigų ar kitų įpareigotųjų subjektų santykiai, susiję su jų profesine veikla, kuriuos ryšių užmezgimo momentu buvo numatyta tęsti tam tikrą laikotarpį (Įstatymo 2 str. 3 d.). Įstatymas nenustatė, kas laikytina „ryšių užmezgimo momentu“ ir kaip turėtų būti nustatoma, kad ketinama santykius tęsti tam tikrą laikotarpį. Teismas, sistemiškai vertindamas šią teisės normą viso įstatymo kontekste, mano, kad tai, ar buvo tarp komercinių santykių dalyvių susiklostę dalykiniai santykiai, ar ne, yra įrodinėjimo dalykas kiekvienu konkrečiu atveju.

34. Papildomai teismas pažymi, kad į įmonės nustatytus kriterijus, nuo kada laikyti atsiradus dalykiniams santykiams, galėtų būti atsižvelgiama, jeigu jie būtų racionalūs ir jie efektyviai prisidėtų prie pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos, tačiau tokių Bendrovė nenustatė.

35. Apelianto Bendrovės paaiškinimai, kad pareiškėjui užmezgant ryšius su klientais nėra numatoma šiuos santykius tęsti, nėra gyvenimiški ir įtikinami. Paprastai rinkoje veikiančios privačios įmonės tikslas yra uždirbti maksimalų pelną iš veiklos. Be kita ko, tai pasiekiama didinant klientų skaičių ir pardavimus. Apeliantas nenurodė, kad Bendrovės veikla būtų kitokia, nei įprastai. Bendrovė nepateikė įrodymų, kad jos gaunamos pajamos, uždirbamas pelnas nėra susiję su klientų skaičiumi ar pinigine apyvarta. Faktas, kad kai kurie klientai vykdė šimtus ir dešimtis operacijų, klientai atliko nuoseklias, pasikartojančias finansines operacijas ir tai tęsėsi ilgą laiką (t. y. mėnesiais, metais) rodo, kad Bendrovė tikslingai ir sąmoningai siekė sukurti patrauklių klientams verslo modelį, sąmoningai skatino tęsti santykius tarp klientų ir Bendrovės.

36. 2022 m. spalio 12 d. patikrinimo akte, dalyvaujant Bendrovės vadovui, užfiksuotas Bendrovės veiklos modelis, kur, be kita ko, nurodoma, „Pirkėjas atsiskaitydamas už UAB „Hodleris“ parduodamą kriptovaliutą pateikia UAB „Simplex Payment Services“ aptarnaujamoje sistemoje savo kortelės duomenis iš kurios per UAB „Hodleris“ partnerių – banko Nuwei ar ECB mokėjimo infrastuktūrą lėšos yra pervedamos į UAB „Hodleris“ sąskaitą. Lėšos yra pervedamos į UAB „Hodleris“ valdomas sąskaitas elektroninių pinigų įstaigoje Nexpay ar Simplex, tik kada, kai UAB „Hodleris“ patvirtina kliento tinkamumą“; „Esant atvejams, kai UAB „Hodleris“ potencialų klientą, pagal įtvirtinamas vidaus tvarkas, įvertina kaip neaptarnautiną, bendrovė tokią informaciją automatiškai pateikia per UAB „Simplex payment“ administruojamą infrastruktūrą“. Iš šių bylos duomenų seka, kad apeliantas sudarydavo civilinio pobūdžio sutartis su pirkėjais, turėjo galimybę disponuoti klientų pinigais, savo klientus laiko pirkėjais, vertina jų tinkamumą, nustato jų asmenybę, todėl apelianto argumentai, kad klientai yra ne Bendrovės, o UAB „Simplex Payment Services“, kad Bendrovė su klientais, įsigyjančiais virtualią valiutą, nesudaro sutarčių, yra atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems įrodymams.

37. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, tame tarpe ir Išvadoje minimų 21 kliento bylų informaciją, neabejoja, kad tarp Bendrovės ir minėtų klientų buvo susiklostę dalykiniai santykiai dėl to, kad abi komercinių santykių pusės siekė juos sukurti, nurodyti klientai atliko nuoseklias, pasikartojančias, finansines operacijas ir tai tęsėsi ilgą laiką (t. y. mėnesiais, metais). Atsakovo išvados šiuo atžvilgiu nėra subjektyvus vertinimas, o faktais pagrįsta argumentuota nuomonė.

38. Kaip matyti iš teisės, nurodytos šios nutarties 33 punkte, dalykinių santykių buvimas ar ne nėra susijęs konkrečiomis sumomis arba sandorių skaičiumi. Iš bylos medžiagos matyti, kad Bendrovė, buvo įsivertinusi, kad momentas, nuo kurio galėtų būti laikoma, kad su tam tikru asmeniu yra pereinama į dalykinių santykių stadiją, yra tuomet, kada atitinkamo asmens sandorių suma viršija 15 tūkst. Eur sumą dvi dienas iš eilės arba sandorių suma viršija 45 tūkst. Eur sumą du mėnesius iš eilės (Išvados 26 puslapis). Tokia, Bendrovės pozicija akivaizdžiai prieštarauja Įstatymo 2 straipsnio 3 daliai.

39. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto pozicija, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktas dėl 700 Eur ribos taikytinas kliento ir naudos gavėjo tapatybės patikrinimui, o ne nustatyti, ar susiklostė dalykiniai santykiai, kad Gairių nesilaikymas negali suponuoti pareiškėjo atsakomybės, kad Gairės tapo taikytinomis ne anksčiau nei 2021 m. birželio 1 d., tačiau tai neturi reikšmės aukščiau paminėtų Bendrovės ir 21 klientų santykių kvalifikavimui kaip dalykinių. Šiuos teisės šaltinius atsakovas panaudojo kaip papildomą motyvavimo priemonę, jų pažeidimo nekonstatavo ir už jų pažeidimą apelianto nenubaudė. Todėl teismas atmeta apelianto argumentus, kad tarp Bendrovės ir klientų nebuvo susiklostę dalykiniai santykiai Įstatymo taikymo prasme.

40. Tai pat apeliantas Bendrovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog apeliantas padarė Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies pažeidimą, nustatantį, kad visais atvejais, kai yra nustatoma kliento tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai turi imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją. Apeliantas akcentuoja, kad klientas veikia savo vardu ir nėra kontroliuojamas trečiųjų asmenų, yra įsitikinama, kadangi visi klientų mokėjimai yra atliekami iš jų disponuojamų banko kortelių; tai taip pat pasiekiama sutartinių santykių su UAB „ONDATO“ ir Simplex pagrindu.

41. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Įstatymo 2 straipsnio 14 punkte nustatyta, kad naudos gavėjas gali būti ir fizinis asmuo, kuris kontroliuoja klientą, ir (arba) fizinis asmuo, kurio vardu yra vykdomas sandoris ar veikla. Taigi, tai, kad mokėjimas atliktas banko kortele, niekaip neįrodo tikrojo naudos gavėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje įrodyta, kad Bendrovė nesiėmė priemonių, jog nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas – nei kliento ataskaitoje, nei kituose kliento tapatybės nustatymo dokumentuose ši aplinkybė nebuvo aiškinamasi. Taip pat byloje įrodyta, kad pirminei kliento pažinimo informacijai surinkti Bendrovė netaikė anketavimo ar kito tinkamo būdo savo nuožiūra, siekiant gauti objektyvius ir išsamius duomenis apie klientą.

42. Teismas pažymi, kad apeliantas Bendrovė neturi galimybės žinoti ir negali teigti, ar konkretus kitas įpareigotasis subjektas tinkamai įgyvendina Įstatymo reikalavimus, todėl negali remtis prielaida, kad jos pareigas atliks kiti subjektai. Be to, Įstatyme nėra nustatyta išimčių, pagal kurias Įstatymo įpareigotieji subjektai galėtų nevykdyti savo prievolių tuo atveju, kai sandoryje dalyvauja kitas Įstatymo įpareigotasis subjektas. Taigi, apeliantas privalėjo savarankiškai įgyvendinti visas jam privalomas pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemones.

43. Teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad tai, ar įgyvendinami Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyti reikalavimai ar ne, tai neturi įtakos sprendžiant, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas. Bet tai nepaneigia, kad padarytas Įstatymo 9 straipsnio 12 dalies pažeidimas.

44. Apeliantas Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Bendrovė pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 15 dalį. Apeliantas akcentuoja, kad pasirūpino, jog vykdant veiklą būtų atliekamos visos pagal Įstatymą privalomos procedūros tinkamam tapatybės nustatymui, įskaitant nepalankios žiniasklaidos sąrašų patikrą sudarydamas sutartis su UAB „ONDATO“ ir Simplex pagrindu. Jis vykdė kliento tapatybės patikrą dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų ir tai įrodo APĮ užklausų žurnalų įrašai. Sprendime ir Išvadoje nėra nurodyti jokie teisės aktai, kurie nustatytų pareigą tokius duomenis rinkti / tikrinti, t. y. neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis atsakovas vertino, jog duomenys dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų (angl. adverse media) turėtų būti tikrinami. Atsakovo išvada, kad šaltiniai, kuriuos pareiškėjas pasitelkė klientų tapatybės nustatymui, nėra patikimi ir nepriklausomi, niekaip papildomai nėra detalizuota.

45. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis atsakovas vertino, jog duomenys dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų (angl. adverse media) turėtų būti tikrinami. Nei Išvados konstatuojamoje dalyje, nei atsiliepime į apeliacinį skundą nėra nurodyta, koks norminis aktas įpareigojo Bendrovę tikrinti negatyvius žiniasklaidos įrašus. Todėl teismas pašalina iš Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo 9 straipsnio 15 dalį netikrindama duomenų dėl negatyvių žiniasklaidos įrašų (angl. adverse media).

46. Bet pirmosios instancijos teismas dėl pažeidimo, numatyto Įstatymo 9 straipsnio 15 dalyje, konstatavo, kad Bendrovės taikytos nuotolinio kliento tapatybės nustatymo procedūros ir priemonės nėra pakankamos, kadangi jos neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, jomis negalėjo būti užtikrinama, kad tapatybės nustatymo procese nedalyvauja daugiau asmenų, kas jau sukėlė riziką, jog Bendrovei neužtikrinus tinkamo tapatybės nustatymo, klientų, su kuriais Bendrovė užmezgė santykius, vardu galėjo veikti kiti asmenys, suinteresuoti nuslėpti savo tapatybę bei tikrąją mokėjimo operacijų paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Išvadoje teigiama, kad, įvertinus Bendrovės pateiktą 21 kliento bylų informaciją, darytina išvada, kad „tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovės taikytos nuotolinio kliento tapatybės nustatymo procedūros buvo netinkamos, kadangi neatitiko Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad nors Bendrovės pateiktose 21 kliento bylose yra asmens tapatybės dokumentų kopijos, vienu atveju kliento veido atvaizdo nuotrauka, bet Bendrovė patikrinimo metu nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad atliekant verifikaciją buvo užtikrinamas kliento veido atvaizdo ir kliento parodytos tapatybės dokumento originalo fiksavimas tiesioginio nuotraukos perdavimo būdu. Bendrovė netinkamai vykdė kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymą, kadangi visais 21 atvejais netikrino kliento ir naudos gavėjo tapatybės remdamasi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio, nerinko informacijos, kuri leistų suprasti kliento dalykinių santykių tikslą ir pobūdį“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, mano, kad apeliantas šių išvadų nenuginčijo ir nepateikė šias išvadas paneigiančių įrodymų. Todėl teismas atmeta apelianto argumentus, kad nepadarė pažeidimo numatyto Įstatymo 9 straipsnio 15 dalyje.

47. Apeliantas Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Bendrovė pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apeliantas akcentuoja, kad faktiškai virtualiųjų valiutų keityklos operatoriaus veiklą pradėjo vykdyti 2020 m. birželio mėn. Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintas terminas, per kurį turi būti paskirtas darbuotojas, organizuojantis Įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir palaikantis ryšius su FNTT, taip pat nėra nustatyta, kad apie minėtą darbuotoją FNTT turi būti pranešta prieš pradedant vykdyti veiklą (ar pirmą veiklos vykdymo dieną). Apeliantas nesiekė pažeisti teisės aktų reikalavimų ar išvengti šios pareigos. Dėl apelianto veikos nekilo kokios nors neigiamos pasekmės.

48. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba; apie tokių darbuotojų ir valdybos narių paskyrimą ne vėliau kaip per 7 darbo dienas nuo jų paskyrimo ar pakeitimo turi būti raštu pranešta Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai. Teismo nuomone, ši teisės norma aiškintina sistemiškai, atsižvelgiant į Įstatymo 25 straipsnio 5 dalį ir įstatymų leidėjo ketinimus užtikrinti efektyvią ir veiksmingą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos sistemą. Todėl paminėta teisės norma aiškintina kaip numatanti Bendrovei pareigą paskirti vadovaujančius darbuotojus, kurie organizuotų šiame įstatyme nustatytų pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimą ir bendradarbiautų su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba nuo atitinkamos veiklos pradžios. Teismo nuomone, juridinio asmens veikla pradedama įgavus teisę vykdyti tokią veiklą, t. y. atitinkamus pakeitimus įregistravus Juridinių asmenų registre. Apelianto nurodomi pasirengimo veiksmai prekybai yra bendrovės veikla. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad įmonė pranešimą turėjo pateikti per 7 darbo dienas nuo 2020 m. kovo 6 d., o pateikė 2020 m. gegužės 14 d. Taigi, tiek Išvadoje, tiek Sprendime pagrįstai konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

49. Apeliantas Bendrovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Bendrovė pažeidė Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 8 punktus. Apeliantas akcentuoja, kad nuo pat virtualių valiutų keityklos operatoriaus veiklos pradžios savo veikloje buvo patvirtinęs ir taikė pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką. Tai patvirtina Grant Thornton (Cyprus) Limited raštas, dėl atlikto apelianto taikomų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos procedūrų audito ir pareiškėjo vadovo elektroniniai, iš kurių matyti, kad dar iki 2022 m. kovo 1 d. pareiškėjas teikė savo turėtą pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos politiką Simplex darbuotojams. Patikrinimo metu atsakovas nenustatė atvejų, kurie įrodytų, jog apeliantas praktikoje neužtikrino kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo metu pateiktų dokumentų, duomenų ar informacijos atnaujinimo.

50. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 8 punktuose nustatyta, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai privalo nustatyti atitinkamą vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, susijusias su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu ir tikrinimu, dalykinių santykių ir (arba) operacijų stebėsenos organizavimu, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo informacijos atnaujinimu. Teismo vertinimu, šios teisės normos aiškintinos kaip įpareigojančios įpareigotąjį subjektą atitinkamą vidaus politiką ir kontrolės procedūras išdėstyti vidaus dokumentuose ir būtent jie kartu su veikiančiais procesais įrodo aukščiau paminėtų pareigų vykdymą.

51. Atsakovas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. kovo 1 d. Bendrovė nebuvo nustačiusi vidaus politikos ir vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su klientų ir naudos gavėjų tapatybės nustatymu ir tikrinimu, taip pat nebuvo nustačiusi vidaus kontrolės procedūrų, susijusių su dalykinių santykių ir operacijų stebėsenos organizavimu; taip pat Bendrovė laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 6 d. iki 2022 m. kovo 1 d., bei nuo 2022 m. kovo 1 d., po Bendrovės aktualios politikos patvirtinimo, Bendrovė nebuvo nustačiusi tvarkos ir detalaus bei nuoseklaus informacijos atnaujinimo proceso. Teismas, įvertinęs šiuos byloje esančius įrodymus, vertina, kad apelianto nurodytos aplinkybės dėl šio pažeidimo atsakovo nustatytų faktų nepaneigia, nes jos nėra patvirtintos vidaus dokumentais ir realiai veikiančiomis konkrečiomis procedūromis. Bendrovės paaiškinimai, kad Bendrovė nuo veiklos pradžios buvo patvirtinusi ir taikė bendrovės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos vidaus politiką ir vidaus kontrolės procedūras, nepagrįsti tinkamais įrodymais. Pažymėtina, kad viso atliekamo patikrinimo metu bei po susipažinimo su patikrinimo išvadomis Bendrovė galėjo pateikti galiojusiais tvarkas ir politikas su jų atnaujinimais, bet to nepadarė. Dėl to teismas atmeta apelianto argumentus susijusius su šiuo pažeidimu.

52. Apeliantas Bendrovė nurodo, kad pritaikytas baudos dydis yra nepagrįstas. Apeliantas akcentuoja, kad nėra aišku, kurie pažeidimai vertintini kaip šiukštūs ir sistemingi; Išvadoje nėra atskleista, kokiu pagrindu parinktos konkrečios procentinės dalys nuo bazinio baudos sumos apskaičiuojant apeliantui taikytinos baudos dydį; bazinės baudos dydis turėjo būti mažinamas papildomai.

53. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad Išvadoje nurodoma, kad „UAB „Hodleris“ pažeidimas yra šiurkštus ir sistemingas, nes atitinka Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų ir 2 dalies 2 punkto požymius“. Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu laikoma kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo reikalavimų, nurodytų šio įstatymo 9–15 straipsniuose, nesilaikymas. Įstatymo 34 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad šiurkščiu šio įstatymo pažeidimu laikoma jeigu finansų įstaiga ar kitas įpareigotasis subjektas neturi nustatęs šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytų vidaus kontrolės procedūrų. Taigi, Iš išvados yra aišku, kurie pažeidimai laikomi šiurkščiais.

54. Išvadoje yra detaliai motyvuojama kaip apskaičiuota bauda, tame tarpe nurodyta konkrečios procentinės dalys nuo bazinio baudos sumos taikytos. Teismas, įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, nemano, kad bazinės baudos dydis turėjo būti mažinamas papildomai.

55. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 punktu, už nustatytus Įstatymo pažeidimus UAB „Hodleris“ taikytina nuo 2 000 iki 1 100 000 Eur bauda. Baudos vidurkis – 551 000 Eur. UAB „Hodleris“ 2021 metų bendrosios metinės pajamos yra 10 083 185 Eur. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad paskirta 33 060 Eur bauda yra akivaizdžiai pernelyg griežta.

56. Apeliantas Bendrovė nurodo, kad Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų, atsakovas nedetalizavo ir individualizavo Įstatymo pažeidimo aplinkybių. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, kad bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui įtvirtinti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose. Šio straipsnio 5 dalies 5–6 punktuose, be kita ko, numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (VAĮ 10 str. 5 d. 5 p.) ir administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 str. 5 d. 6 p.).

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai.

58. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo ir Išvados turinį bei vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams, nes jame nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis sprendimo pagrindas, Sprendimas pakankamai motyvuotas ir suprantamas. Išvada yra 45 puslapių didelės apimties dokumentas, kuriame gausu faktų ir aplinkybių, kurios siejamos su konkrečiomis teisės normomis, įvardinti visi 21 klientai, nurodyta, kada tapo klientais, kiek operacijų atliko ir kokia pinigų suma disponavo ir t.t. Teismo nuomone, Išvadoje pakankamai detalizuotos ir individualizuotos Įstatymo pažeidimo aplinkybės.

59. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų dalis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų keičiami, tačiau iš esmės sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

60. Apeliantas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, atsižvelgus į tai, kad galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne apelianto naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.) ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Hodleris“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius