2015-09-30 Nr. AB-19034-3-61-3-04014-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1773-662/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04014-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. (M. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. (M. L.) skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. L. (M. L.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Vilniaus TM) 2013 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0063 dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes, Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1A-256 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2014 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. S-147(7-101/2014), taip pat panaikinti sprendimą laikyti jį solidariai atsakančiu skolininku muitinei kartu su kitais asmenimis, išvardintais sprendime, ir priimti sprendimą laikyti jį subsidiariai atsakančiu skolininku muitinei, panaikinti sprendimą apskaičiuoti delspinigius už akcizą (19 200 Lt) ir delspinigius už PVM (4 991 Lt).

Nurodė, kad ginčijami sprendimai yra prieštaringi, neišsamūs, juose neatsakyta į visus pareiškėjo skunduose pateiktus reikalavimus bei prašymus, nurodyti faktai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu, kuriame nustatyta, kad jis nedalyvavo neteisėtai įvežant prekes, t. y. neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų. Pareiškėjas manė, kad negali būti pripažintas skolininku muitinei 1992 m. spalio 12 d. Europos Sąjungos Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 202 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme. Pareiškėjas teigė, kad MGK ginčijamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimu byloje C-454/10, kuriame pateiktas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros įtraukos nuostatų aiškinimas, kadangi nesutampa ginčo nagrinėjamoje byloje ir Teisingumo Teismo byloje nurodytos faktinės aplinkybės – gabenant prekes jis neatliko tarpininkavimo veiksmų. Negalima vadovautis ir Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08, kadangi prekės nebuvo gabenamos per muitinės įstaigą ir jos negalėjo būti sulaikytos įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje. Pareiškėjas teigė, kad MGK ginčijamame sprendime nepasisakė dėl nagrinėtuose sprendimuose buvusių prieštaravimų, faktų neatitikimo ir dėl teisės normų taikymo pažeidimų, o Muitinės departamento sprendime neaptartas pareiškėjo argumentas, kad Vilniaus TM sprendime vadovavosi neįsiteisėjusiu ir negaliojančiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-343/2012. Pareiškėjas šį įsakymą buvo apskundęs ir jo atžvilgiu yra priimtas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. I-390-318/2012. Muitinės departamentas vadovaujasi nuosprendyje konstatuotais faktais, nors juo Vilniaus TM ginčijamame sprendime nesivadovavo, kaip ir nesivadovavo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 pastraipa (įtrauka).

Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 31 d. teismo nuosprendžiu buvo pripažintas padėjusiu daryti kontrabandos ir neteisėto akcizais apmokestinamų prekių vykdymo nusikaltimus, o Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis nenustato skolos muitinei už padėjimą. Pareiškėjas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies kriterijų. Pareiškėjui netaikytina Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1 pastraipa, kadangi jis prekių neįvežė. Normoje nėra išskirta, kad žinojimas sudaro įsiskolinimą muitinei, taip pat žinojimas nėra išskirtas kaip veiksmas arba sąlyga, nustatanti skolą muitinei. Prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, buvo sulaikytos jų neteisėto įvežimo metu ir 2012 m. gruodžio 31 d. teismo nuosprendžiu sunaikintinos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punktą, pagal kurį pareiškėjo skola muitinei išnyksta nuo pat prekių sulaikymo momento. Kadangi prekės yra sunaikintos, todėl nėra prievolės objekto. Pareiškėjo teigimu, delspinigiai už nesumokėtą akcizą ir PVM nepagrįstai skaičiuoti laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 222 straipsnio 2 dalį, skolininko prievolė sumokėti muitą sustabdoma, kai prekės sulaikomos ketinant vėliau jas konfiskuoti pagal 233 straipsnio c punkto antrą įtrauką arba d punktą, todėl mokesčiai ir delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami nuo prekių sulaikymo (2011 m. lapkričio 5 d.). Skola muitinei įregistruota tik 2013 m. liepos 18 d., todėl pareiškėjas iki to laiko neturėjo jokio teisinio pagrindo ir pareigos mokėti mokesčių. Pareiškėjas teigė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis nenumato solidariosios atsakomybės, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teismų praktika 2007 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2007, 2007 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2007 ir nurodė, kad šiai atsakomybei kilti būdingas bendrumas ir nedalumas kreditoriaus atžvilgiu, ko nėra nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedalyvavo įsigyjant, kraunant, gabenant, saugant ar laikant nustatytas cigaretes, todėl taikytina subsidiarioji atsakomybė.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 79-81) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendis apskųstas nebuvo, todėl jame konstatuoti faktai dėl cigarečių gabenimo bei laikymo fakto, cigarečių kiekio bei tos aplinkybės, kad rastos cigaretės buvo pažymėtos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, neginčytinos – pareiškėjas suprato į Bendrijos muitų teritoriją įgabentų cigarečių neteisėto įvežimo bei laikymo pobūdį, todėl pagrįstai buvo pripažintas skolininku muitinei. Teismo nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas dalyvavusiu nusikaltime – būdamas valstybės pareigūnu, atsakingu už valstybinės sienos saugojimą, piktnaudžiavo tarnyba ir kaip padėjėjas bendrininkavo vykdant kontrabandą bei neteisėtai disponuojant akcizais apmokestinamomis prekėmis.

Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies c punkte kaip viena iš sąlygų skolos muitinei išnykimui numatytas prekių deklaravimas ir muitinės procedūros, sąlygojančios prievolės sumokėti muitus, įforminimas. Pareiškėjas neginčijo, kad prekės muitinei pateiktos nebuvo, todėl pareiškėjo argumentą dėl skolos išnykimo atsakovas laikė visiškai nepagrįstu. Šiame ginče netaikytinas ir Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas, nustatantis skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu ar vėliau yra konfiskuojamos, kadangi ginčo prekės – cigaretės – buvo sulaikytos ne pirmojoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos, o paimtos iš jų laikymo vietos – miško masyvo, esančio Vilniaus rajone.

Atsakovas nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnį, Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 9 straipsnio 13 punktą, kai skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Bendrininkavimo faktas konstatuotas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl jis taikytinas preziumuojant solidarią skolininkų atsakomybę. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, pagal kuriuos delspinigiai skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį ir pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus TM atsiliepimu į skundą (b. l. 84-87) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu, kartu su kitu pareigūnu užtikrino, kad valstybės sienos ruožas sutartoje vietoje nebūtų saugomas ir tokiu būdu sudarė sąlygas netrukdomai kitiems bendrininkams, apeinant muitinės patikros punktus, pernešti iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ir sukrauti į specialiai paruoštą automobilį, be valstybinių numerių, ne mažiau kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest 7” su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir sudaro 154 119,20 Lt.

Kontrabanda atgabentą krovinį Lietuvos Respublikos teritorijoje 2011 m. lapkričio 5 d. sulaikė Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai. Vilniaus TM 2013 m. liepos 18 d. sprendimu pripažino pareiškėją kartu su kitais asmenimis solidariai atsakančiais skolininkais muitinei ir jų atžvilgiu už sulaikytas prekes (cigaretes) įregistravo 162 780 Lt mokestinę prievolę (8 946 Lt muito, 102 895 Lt akcizo, 26 748 Lt PVM, 19 200 Lt akcizo delspinigių, 4 991 Lt PVM delspinigių) už deklaruojamų mokesčių nedeklaravimą. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei.

Taikant šį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas, pažeidžiant 38-41 straipsnių nuostatas. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį, skolos atsiradimo momentas yra neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentas. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją ir antrąją įtraukas, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę neteisėtai įvežant tokias prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje Nr. C-459/07, kuriame išaiškinta, kad prekės neteisėtai įvežamos tuomet, kai jos nepristatomos pirmajai Bendrijos muitų teritorijoje esančiai muitinės įstaigai, išvežamos iš jos arba ji aplenkiama. Net ir tokiu atveju prekės, pravažiavusios pirmąją muitinės įstaigą, privalo būti apmokestintos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės paneigia skundo argumentus, kad pareiškėjas negali būti laikomas solidariai atsakančiu skolininku, nes nenustatytas solidariajai skolininkų pareigai būdingas bendrumas ir nedalumas kreditoriaus atžvilgiu.

Pareiškėjas ne tik žinojo apie neteisėtą akcizinių prekių (cigarečių) įvežimą, bet ir sudarė sąlygas šiai nusikalstamai veikai atlikti, už tai gaudamas sutartą atlygį. Pareiškėjas buvo vienas iš šios nusikalstamos veikos dalyvių – dalyvavo neteisėtai įvežant prekes ir žinojo, kad tos prekės įvežamos neteisėtai. Trečiasis suinteresuotas asmuo vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika 2007 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 ir teigė, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini.

Nurodė, kad Vilniaus TM, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties, privalo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Priimant ginčo sprendimą, buvo nurodomos Muitinės kriminalinės tarnybos atlikto tyrimo bei baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės, nepaneigtos galutiniame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje, todėl pareiškėjo argumentą, jog vadovavosi negaliojančiu teismo baudžiamuoju įsakymu, laikė nepagrįstu.

Taip pat nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, kad mokestinė prievolė neturėtų būti taikoma, kai prekės yra konfiskuotos. Nurodė, kad šiuo atveju netaikytina MAĮ 93 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostata, kadangi prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, apeinant muitinės patikros postą. Pažymėjo, kad delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti pagrįstai, vadovaujantis MAĮ 96–98 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstė, kad remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes, atsiranda skola muitinei. Taikant šį straipsnį, neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas, pažeidžiant 38-41 straipsnių nuostatas. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Pagal to paties straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką, skolininkais laikomi bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant tokias prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas. Teisingumo Teismo praktikoje pažymima, kad Bendrijos teisės aktų leidėjai siekė plačiai apibrėžti asmenis, laikytinus skolininkais, kai neteisėtai įvežamos importo muitais apmokestinamos prekės (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulustrans, C‑414/02). Teisingumo Teismas, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką, yra nurodęs, kad siekiant asmenį pripažinti skolininku pagal šią nuostatą reikia, kad būtų įvykdytos dvi sąlygos, kurių pirmoji yra objektyvi, t. y. dalyvavimas įvežant, o antroji subjektyvi, t. y. asmenys turi būti sąmoningai dalyvavę neteisėtai įvežant prekes (2005 m. kovo 3 d. sprendimas byloje Papismedov ir kt., C‑195/03, 2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje Jestel, C-454/10).

Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nurodė, kad jis negali būti pripažįstamas dalyvavusiu įvežant prekes, nes teismo nuosprendžiu nustatyta, kad jis betarpiškai neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų. Tokie pareiškėjo argumentai mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų buvo atmesti pagrįstai.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką, dalyvavusiais neteisėtai įvežant laikytini asmenys, kurie kaip nors prisidėjo prie šio įvežimo (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulustrans, C‑414/02). Teisės aktų leidėjas nenurodė, kad ši nuostata taikoma tik tiems asmenims, kurie tiesiogiai prisidėjo prie neteisėto įvežimo. Taigi ši nuostata gali būti taikoma ir asmenims, kurie dalyvavo atliekant su šiuo įvežimu susijusius veiksmus (2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje Jestel, C-454/10).

Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo kontrabandos ir muitinės apgaulės nusikaltimų padaryme kaip padėjėjas, t. y. būdamas pareigūnu, veikdamas pagal išankstinį susitarimą, užtikrino, kad nusikaltimo padarymo metu valstybės sienos ruožas ir pasienio apsaugos zona nebūtų saugomi ir apie tai pranešė nusikaltimų bendrininkams – vykdytojams, taip padėjo nusikaltimų vykdytojams šiuos nusikaltimus daryti. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas, nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau, veikdamas bendrininkų grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją. Taigi pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrąją įtrauką, įvykdyta pirmoji (objektyvi) sąlyga, t. y. pareiškėjo dalyvavimas įvežant prekes.

Iš įsiteisėjusio teismo nuosprendžio matyti, kad pareiškėjas prisipažino dėl nusikaltimų padarymo, paaiškino aplinkybes, kuriomis buvo daromi nusikaltimai. Pareiškėjas skunde teismui neneigia, kad žinojo apie neteisėtai įvežamas prekes, todėl pagrįstai įvertinta, kad egzistuoja Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antrojoje įtraukoje nustatyta subjektyvioji sąlyga, t. y. pareiškėjo sąmoningas dalyvavimas neteisėtai įvežant prekes. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjas buvo pagrįstai pripažintas muitinės skolininku. Šiuo atveju buvo nustatytas abiejų būtinųjų sąlygų buvimas, todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis buvo pripažintas skolininku muitinei vien tik už neteisėto prekių įvežimo fakto žinojimą.

Atmesti pareiškėjo argumentai, kad MGK ginčijamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Teisingumo Teismo sprendimu byloje Jestel, C-454/10. Nors pastarojoje Teisingumo Teismo nagrinėtoje byloje faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos, tačiau Teisingumo Teismas pateikė reikšmingus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros įtraukos išaiškinimus, aktualius nagrinėjamu atveju, pareiškėjui neigiant dalyvavimą neteisėtame prekių įvežime. Įgaliojimai vertinti konkrečius byloje nustatytus faktus priklauso ginčą nagrinėjančioms institucijoms ir nacionaliniams teismams.

Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nurodė, kad prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, buvo sulaikytos jų neteisėto įvežimo metu ir 2012 m. gruodžio 31 d. teismo nuosprendžiu sunaikintos, todėl pareiškėjo skola muitinei išnyko Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pagrindu. Tokie pareiškėjo argumentai mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų buvo pagrįstai atmesti. Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas numato, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos.

Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad neteisėtas įvežimas įvyksta tuo momentu, kai prekės, apie jas nepranešus, pravežamos pro pirmąją minėtoje teritorijoje esančią muitinės įstaigą. Pagal kodekso 202 straipsnį, į Bendrijos muitų teritoriją „neteisėtai įvežtos“ tos prekės, kurios, kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma, yra minėtoje teritorijoje už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo joje pristatytos, todėl muitinės institucijos negavo pranešimo apie šių prekių įvežimą iš už šios pareigos įvykdymą atsakingų asmenų (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Elshani, C‑459/07).

Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš minėtų prekių išvežimą iš pirmosios šioje teritorijoje esančios muitinės įstaigos (2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Elshani, C‑459/07, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Dansk Transportog Logistik, C‑230/08). Kaip teisingai nustatė MGK, iš įsiteisėjusio teismo nuosprendžio matyti, kad nagrinėjamu atveju neteisėtai įvežtos cigaretės buvo sulaikytos ne pirmoje jų įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje, o paimtos iš jų laikymo vietos – miško masyvo, esančio Vilniaus r.

Todėl tai, kad prekės buvo sulaikytos ir sunaikintos, nelemia skolos muitinei išnykimo Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pagrindu. Pareiškėjo skundo teismui argumentai, kad negalima vadovautis Teisingumo Teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu byloje C-230/08, kadangi prekės nebuvo gabenamos per muitinės įstaigą ir jos negalėjo būti sulaikytos įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje metu, nepagrįsti. Kaip aiškiai matyti iš Teisingumo Teismo formuojamos teisės aiškinimo praktikos, tuo atveju, kai neteisėtai įvežtos prekės gabenamos ne per muitinės įstaigą (kaip šiuo atveju) ir yra sulaikomos, skolos muitinei išnykimas Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto pagrindu apskritai negalimas.

Toks aiškinimas grindžiamas tuo, kad Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkte numatytas prekių sulaikymas ir konfiskavimas jas neteisėtai įvežus yra skolos muitinei išnykimo priežastis, kuri turi būti aiškinama siaurai. Pats neteisėtai įvežtų prekių buvimas Bendrijos muitų teritorijoje jau kelia didelę riziką, kad šios prekės pateks į valstybių narių rinkas ir kad joms palikus zoną, kurioje yra pirmoji minėtoje teritorijoje esanti muitinės įstaiga, yra labai nedidelė tikimybė, kad muitinės įstaiga atsitiktinai jas atras vykdydama pasirinktinius patikrinimus.

Todėl tokių prekių sulaikymas ir konfiskavimas tuo pat metu arba vėliau pagal Muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktą gali reikšti, kad skola muitinei išnyksta tik tuo atveju, jei minėtos prekės sulaikomos prieš joms paliekant zoną, kurioje yra pirmoji muitinės įstaiga, esanti Bendrijos muitų teritorijoje.

Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nesutiko su sprendimo dalimi, kuria apskaičiuoti delspinigiai už akcizą (19 200 Lt) ir PVM (4 991 Lt). Pareiškėjo teigimu, delspinigiai už nesumokėtą akcizą ir PVM nepagrįstai skaičiuoti laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Be to, pareiškėjas teigia, kad skola muitinei įregistruota tik 2013 m. liepos 18 d., todėl iki to laiko jis neturėjo jokio teisinio pagrindo ir pareigos mokėti mokesčių. Tokie pareiškėjo argumentai atmesti kaip neatitinkantys teisinio reglamentavimo. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje). MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio Įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos.

Teismas išdėstė Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalių, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 94 straipsnio 1 dalies nuostatas. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis numato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu. Vadinasi, skundžiamu Vilniaus TM sprendimu pareiškėjui pagrįstai apskaičiuoti akcizo ir PVM delspinigiai nuo neteisėto prekių įvežimo iki Vilniaus TM sprendimo priėmimo, o ikiteisminio tyrimo atlikimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo eiga delspinigių skaičiavimui įtakos neturi. Kadangi, minėta, mokesčių skola atsirado prekių neteisėto įvežimo metu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad pareiga mokėti mokesčius atsirado tik 2013 m. liepos 18 d., kai buvo įregistruota skola muitinei. Konstatuota, kad delspinigiai pareiškėjui apskaičiuoti teisingai, vadovaujantis MAĮ 96–98 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis.

Pareiškėjas mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalis nenumato solidariosios atsakomybės. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nėra solidariajai atsakomybei kilti būdingo bendrumo ir nedalumo, nes jis nedalyvavo įsigyjant, kraunant, gabenant, saugant ar laikant nustatytas cigaretes, todėl taikytina subsidiarioji atsakomybė. Tokie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti. Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis nustato aiškią taisyklę, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. PVM įstatymo 93 straipsnis nustato, kad mokėtina importo PVM suma apskaičiuojama Muitinės kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 13 dalis taip pat numato, kad tais atvejais, kai prievolė mokėti akcizus tenka keliems asmenims, jie solidariai atsako už akcizų sumokėjimą. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, visi skolininkai, nustatyti pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį, PVM ir Akcizų įstatymus, atsako solidariai. Pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių skolos solidarumu, nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėse bylose Nr. 3K-3-275/2007 ir Nr. 3K-3-410/2007, nes pastarosiose bylose yra išaiškintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos, reglamentuojančios solidariąsias prievoles (CK 6.6, 6.8, 6.9 ir kt. straipsniai), o solidariosios mokesčių mokėtojų skolos atsiradimo pagrindai reglamentuojami mokesčių teisės nuostatomis. Kita vertus, pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį, solidarioji skolininkų prievolė atsiranda įstatymų nustatytais atvejais, o tokie atvejai numatyti aptartuose mokesčių įstatymuose.

MGK sprendime pasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad Vilniaus TM sprendime vadovavosi neįsiteisėjusiu ir negaliojančiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. 1-343/2012. Teismas sutiko su MGK motyvais, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo Vilniaus TM sprendimo, nes Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimų padarymo. Vilniaus TM, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties, privalėjo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Vilniaus TM sprendime nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos galutiniame Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nuosprendyje.

Teismo vertinimu, skundžiamuose sprendimuose iš esmės yra atsakyta į visus esminius pareiškėjo skundų argumentus, skundžiami sprendimai išsamiai motyvuoti, juose nurodytos taikytos teisės normos. Pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokie faktai neatitinka tikrovės, ar kokie prašymai nebuvo išspręsti. Skundžiami sprendimai priimti nepažeidus nustatytų procedūrinių taisyklių, nustačius visas svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl pagrindo juos panaikinti nėra, skundo reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti.

III. Pareiškėjas M. L. apeliaciniu skundu nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu ir prašo jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog Vilniaus TM vadovavimasis neįsiteisėjusiu ir negaliojančiu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. baudžiamuoju įsakymu, priimant 2013 m. liepos 18 d. sprendimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus TM sprendimas turi būti panaikintas. Taip pat nesutinka su teismo išvada, jog skundžiamuose sprendimuose yra iš esmės atsakyta į visus esminius pareiškėjo klausimus.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovas išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Laikosi nuomonės, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, priimtas laikantis atitinkamų teisės aktų ir įvertinus byloje esančius įrodymus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vilniaus teritorinė muitinė išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, jog teismas, išnagrinėjęs rašytinius įrodymus, įvertinęs šalių atstovų paaiškinimus, teisingai pritaikęs teisės aktus, padarė pagrįstą išvadą, jog muitinės institucijų sprendimai priimti nepažeidus nustatytų procedūrinių taisyklių, nustačius visas svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikius teisės normas, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus pareiškėjui papildomai paskaičiuotų ir nurodytų sumokėti į valstybės biudžetą 8 946 Lt muito, 102 895 Lt akcizų, 26 748 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 19 200 Lt akcizo delspinigių ir 4 991 Lt PVM delspinigių.

Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0063 „Dėl skolos muitinei įregistravimo už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes“ pripažino pareiškėją, kartu su kitais asmenimis, solidariai atsakingais skolininkais muitinei dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizinių prekių – cigarečių „Fest 7“, ir įregistravo jam anksčiau minėtą mokestinę prievolę.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 31 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-390-318/2012 M. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį, pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos BK 228 straipsnio 2 dalį bei subendrinus bausmes M. L. paskirta 500 MGL (65000 Lt) dydžio bauda. Šiame teismo nuosprendyje nustatyta, jog pareiškėjas, veikdamas su kitais asmenimis, 2011 m. lapkričio 5 d. apie 4 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos atgabenus ne mažiau kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest7“, būdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu, užtikrino, kad valstybės sienos ruožas nebūtų saugomas ir tokiu būdu sudarė sąlygas netrukdomai kitiems asmenims pernešti iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją ne mažiau kaip 22 840 pakelių cigarečių „Fest7“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Teismo nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas pats betarpiškai neatliko jokių kontrabandos ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmų, tačiau būdamas pareigūnu ir turėdamas tam galimybes, veikdamas pagal išankstinį susitarimą, užtikrino, kad nusikaltimo padarymo metu valstybės sienos ruožas ir pasienio apsaugos zona nebūtų saugomi ir apie tai pranešė nusikaltimų bendrininkams – vykdytojams, taip padėjo nusikaltimų vykdytojams šiuos nusikaltimus daryti.

1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo disponuotų cigarečių (akcizinių prekių) kiekis su Baltarusijos Respublikos banderolėmis leidžia daryti išvadą, kad šios prekės neteisėtai pateko į Lietuvos Respubliką, tuo pačiu ir į Bendrijos muitų teritoriją, todėl dėl šių cigarečių atsirado importo skola muitinei.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Bendrijos muitinės kodeksas nereikalauja, kad asmuo būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas pats neteisėtai neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją nurodytų cigarečių, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga vertinant, ar pareiškėjas pripažintinas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Įvertinusi nagrinėjamos bylos duomenis ir tai, kad pareiškėjas nors betarpiškai prekių įvežimo veiksmų neatliko, tačiau veikdamas bendrininkų grupėje, atliko padėjėjo vaidmenį ir tuo prisidėjo prie neteisėto prekių įvežimo į bendrijos teritoriją bei būdamas sąmoningas, elgdamasis rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai turėjo suprasti, jog dalyvauja ir padeda neteisėtai į šalies teritoriją įvežti tabako gaminius. Todėl nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pripažinus pareiškėją skolininku Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 2 įtraukos prasme, atsižvelgiant į Akcizų įstatymo 9 straipsnio 2 dalį ir 3 dalį, jam atsiranda prievolė mokėti akcizus už importuojamas prekes.

Pasisakant dėl pareiškėjo prievolės sumokėti importo PVM, pažymėtina, kad prekės importuotojas, kuriam, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, tenka pareiga mokėti importo PVM, yra apibrėžiamas kaip asmuo, kuris turi sumokėti už importuojamas šalies teritorijoje prekes nustatytą importo skolą muitinei arba turėtų sumokėti importo skolą muitinei, jeigu importuojamoms prekėms būtų nustatyti importo muitai, žemės ūkio ar kitos rinkliavos (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkte apibrėžiamą muitinės skolininko sąvoką („skolininkas – bet kuris asmuo, privalantis sumokėti skolą muitinei“), asmuo, kuris pripažįstamas muitinės skolininku dėl prekių importo, laikomas ir importuotoju Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 dalies ir 94 straipsnio 3 dalies prasmėmis. Kadangi, kaip minėta, pareiškėjas pagristai buvo pripažintas skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, jis taip pat pripažintinas importuotoju ir pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą. Todėl, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjui tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes). Taigi nagrinėjamu atveju pareiga sumokėti importo PVM bei akcizą už importuotas akcizais apmokestinamas prekes pareiškėjui buvo nustatyta pagrįstai.

Pareiškėjas nesutinka su solidaria mokestine prievole, apeliaciniame skunde teigdamas, kad nagrinėjamu atveju skolininkų solidarumas nekilo iš įstatymo ar sutarties (CK 6.6 straipsnio 3 dalis), be to, pareiškėjas nedalyvavo įsigyjant, kraunant, gabenant, saugant ar laikant cigaretes, t. y. nėra būdingas visiems skolininkams bendrumas ir nedalumas, todėl jo atžvilgiu taikytina subsidiari atsakomybė.

Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas šiuos pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus nepagrįstais, vadovaujasi teismų praktika panašiose bylose, kadangi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) reglamentuota, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>, o teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos yra nustatęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad, jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Nr. C-414/02). Nagrinėjamos bylos kontekste pareiškėjai pagrįstai Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto prasme buvo pripažinti skolininkais muitinei, jų atsakomybė nedalijama, neindividualizuojama ir laikoma solidaria. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjų atsakomybę muitinei laikė solidaria (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013).

Šiuo atveju pareiškėjas nuteistas baudžiamoje byloje dėl neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją akcizinių prekių – cigarečių, kartu su kitais asmenimis, todėl pagrįstai pripažinta jo mokestinė prievolė yra solidari su kitais nuteistais asmenimis, nepriklausomai nuo pareiškėjo nusikalstamos veikos apimties.

Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką, dalyvavusiais neteisėtai įvežant laikytini asmenys, kurie kaip nors prisidėjo prie šio įvežimo (2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimas byloje Spedition Ulustrans, C 414/02). Teisės aktų leidėjas nenurodė, kad ši nuostata taikoma tik tiems asmenims, kurie tiesiogiai prisidėjo prie neteisėto įvežimo. Taigi ši nuostata gali būti taikoma ir asmenims, kurie dalyvavo atliekant su šiuo įvežimu susijusius veiksmus (2011 m. lapkričio 17 d. sprendimas byloje Jestel, C-454/10).

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimas Nr. 2TR-19-0063, Muitinės departamento 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 1A-256, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 18 d. sprendimas, ir MGK 2014 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. S-147(7-101/2014), kuriuo buvo patvirtintas minėtas Muitinės departamento 2014 m. gegužės 14 d. sprendimas bei nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo akcizo ir PVM delspinigių, yra teisėti bei pagrįsti. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių naujų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. L. (M. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan