A-602-167-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A756-174/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00281-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui T. A., pareiškėjo atstovui advokatui A. G.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei D. C.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas T. A. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, 3 916,98 Lt turtinės žalos atlyginimą, 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.20)3-65983 bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-7596 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. (administracinė byla Nr. 1-786-426/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą nepakeistą (administracinė byla Nr. A502-740/2010). Vykdydamas šį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, VSDFV Vilniaus skyrius paskaičiavo ir 2010 m. rugpjūčio 13 d. išmokėjo pareiškėjui 17 322 Lt senatvės pensijos dalį, kuri turėjo būti išmokėta dar 2008 metais, vykdant Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymą.

Pareiškėjas gavo jam priklausančią senatvės pensijos dalį, tačiau dėl VSDFV Vilniaus skyriaus vengimo išmokėti jam priklausančią senatvės pensijos dalį jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, kurios atlyginimas priteistinas iš Lietuvos valstybės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius, po Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo įsigaliojimo išmokėdamas tik dalį pareiškėjui priklausančios senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d., pažeidė norminių teisės aktų reikalavimus.

Minėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu pripažinta, kad VSDFV Vilniaus skyrius, pritaikydamas perskaičiuojamai pareiškėjo senatvės pensijai maksimalų draudžiamųjų pajamų koeficientą – 5, pažeidė tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos nuostatas. Tokiu būdu, išmokėdamas mažesnę nei pareiškėjui priklauso senatvės pensijos sumą ir vengdamas mokėti susidariusį pensijos skirtumą, VSDFV Vilniaus skyrius elgėsi neteisėtai.

Dėl tokių VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę žalą. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Aukščiau nurodyti VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai sąlygojo tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolių dėl negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę šių neteisėtų veiksmų. Nuostoliai, kuriuos pareiškėjas patyrė negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais skaičiuotini vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolė praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

Pareiškėjui priklausanti senatvės pensijos dalis (17 322 Lt) turėjo būti išmokėta kartu su kitomis per laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam sumokėtomis senatvės pensijos dalimis. Tačiau 17 322 Lt VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo pareiškėjui tik 2010 m. rugpjūčio 13 d. Todėl laikytina, kad per visą šį laikotarpį (nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d.) pareiškėjas patyrė žalą negautų pajamų forma. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalis numato sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo, pareiškėjui priteistina tik ta palūkanų suma, kuriai nėra suėjęs senaties terminas, t. y. už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 13 d., – 3 919,98 Lt.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl minėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų jis patyrė ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalis neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitą. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 1994 m. liepos 18 d. Pensijų įstatymą, pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal šio įstatymo nuostatas jam priklausančios senatvės pensijos dydis turi sudaryti apie 3 000 Lt, 1995 m. vasario 15 d. pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį ir nuo 1995 m. balandžio 3 d. išėjo į pensiją. Tačiau laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. pareiškėjui buvo mokama vidutiniškai tik 400 Lt dydžio pensija. Dėl to pareiškėjas pajuto kasdieniam pragyvenimui reikalingų lėšų trūkumą. Įsigaliojus Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymui, pareiškėjas tikėjosi, kad neišmokėtą senatvės pensijos dalį gaus kartu su šio įstatymo pagrindu mokėtinomis senatvės pensijų kompensacijomis. Tačiau VSDFV Vilniaus skyrius to nepadarė. Siekdamas apginti savo teises pareiškėjas turėjo kreiptis į teisininkus, bylinėtis teismuose, turėjo išlaidų. Per visą minėtą laikotarpį pareiškėjas patyrė nemažą nervinę įtampą dėl atsakovo pozicijos jo prašymų atžvilgiu ir dėl teismuose vykusių procesų. Susidūręs su norminių teisės aktų reikalavimų ignoravimu, pareiškėjas taip pat patyrė didelius dvasinius išgyvenimus. Visa tai prisidėjo prie dar didesnio pareiškėjo silpnos sveikatos pablogėjimo. Pareiškėjas jautėsi pažemintas, kadangi ilgą laiką sąžiningai dirbo ir mokėjo mokesčius, o jam priklausančios išmokos turėjo laukti ilgiau kaip 15 metų. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, jam priteistinas 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, jam taip pat priteistinos ir procesinės penkių procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą, 2010 m. rugpjūčio 13 d. išmokėjo pareiškėjui 17 322,68 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui; 2) žalai;

3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008). Viešoji atsakomybė yra deliktinė atsakomybė, kuri atsiranda dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Tačiau pareiškėjas prašomą atlyginti turtinę žalą sieja su palūkanomis, kurių mokėjimą, kaip sutarčių neįvykdymo teisinę pasekmę, nustato CK 6.210 straipsnio 1 dalis. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai.

Pareiškėjo ir atsakovo sutartiniai santykiai nesieja, o deliktinę atsakomybę reglamentuojančios CK normos palūkanų, kaip žalos atlyginimo, mokėjimo nenumato. CK 6.249 straipsnio 1 dalis numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė turtinės žalos atsiradimo, nes pareiškėjo prašomos priteisti 3 919,98 Lt palūkanos nelaikytinos žala, apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje.

VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas teismo sprendimą, išmokėjo pareiškėjui 17 322,68 Lt dydžio senatvės pensijos nepriemoką, todėl laikytina, kad atlygino pareiškėjui jo patirtą žalą, t. y. negautas pajamas. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo atmestinas. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo nenumato nei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymas, nustatantis valstybinio socialinio draudimo santykių pagrindus, nei Pensijų įstatymas, reglamentuojantis valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygas ir tvarką.

Todėl netenkintinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų neturtinės žalos dydžiui pagrįsti. Pareiškėjo skunde minimos bylinėjimosi išlaidos nelaikytinos žala, nes šių išlaidų atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti pareiškėjui 128,00 Lt sumokėto žyminio mokesčio, VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 27 d. nutartį, atlygino pareiškėjui 2 616,00 Lt išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba prašė atmesti pareiškėjo skundą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantis specialusis teisės aktas – Pensijų įstatymas – nenumato palūkanų skaičiavimo net tuo atveju, jeigu pensijų sumos laiku neišmokėtos dėl pensiją skiriančios ir mokančios įstaigos kaltės (Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalis). Palūkanų skaičiavimas nėra nustatytas ir Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatyme. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokią žalą jis patyrė, o tik nurodė, jog laikytina, kad jis patyrė žalą negautų pajamų forma. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose – Pensijų įstatyme ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintuose Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) – nėra nustatyta neturtinės žalos atlyginimo galimybė. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių atsiradimą dėl to, kad 1995 metų liepos mėnesį jam už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. buvo išmokėta senatvės pensija, apskaičiuota pagal apribotą koeficientą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nurodo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju yra praleidęs CK nustatytą ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas apie pensijos, mokamos nuo 1995 m. sausio 1 d., dydį žinojo 1995 metų pradžioje. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2011 m. vasario 1 d. Tokiu būdu, pareiškėjas praleido ne tik CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą terminą, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo teiginys, kad apie laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. negautą senatvės pensijos dalį jis sužinojo tik 2008 m. liepos 8 d., kai jam buvo išmokėta senatvės pensijos dalis vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymu, neatitinka tikrovės. Iš pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundo, paduoto VSDF valdybai, matyti, kad apie senatvės pensijos dydį pareiškėjas žinojo 1995 metų vasario mėnesį. Reikalaudamas išmokėti senatvės pensijos dalį, neapribotą koeficientu 5, pareiškėjas 2002 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į tuometinį socialinės apsaugos ir darbo ministrą. Kadangi pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą, kuris šiuo atveju taikytinas, pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmestini.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 26 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Trečiojo suinteresuoto asmens nurodyta ieškinio senaties termino eigos pradžia yra reikšminga reiškiant reikalavimą dėl pačios pensijos nepriemokos. Tačiau ši aspektas neanalizuotinas, nes teismo sprendimas dėl pensijos nepriemokos yra įsiteisėjęs. Šioje byloje yra nagrinėjamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, anot pareiškėjo, pasireiškusios tuo, kad jis dėl atsakovo kaltės (neveikimo) laiku negavo (t. y. gavo tik po 15 metų) pensijos dalies ir dėl to patyrė nuostolių, negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais. Šiuo atveju senaties termino eiga turi būti pradėta skaičiuoti nuo to momento, kai pareiškėjui objektyviai tapo žinoma, kad jam neteisėtai dėl atsakovo kaltės buvo neišmokėta dalis pensijos, kuri jam teisėtai priklausė pagal įstatymą. Tokiu momentu laikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, išnagrinėjusio bylą apeliacine tvarka, 2010 m. liepos 12 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimas dėl pensijos nepriemokos paliktas nepakeistas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2011 m. vasario 1 d., t. y. nepraleidęs termino.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas turtine žala laiko dėl atsakovo kaltės (neveikimo) laiku negautą pensijos dalį, dėl ko jis, negalėdamas naudotis jam priklausančiais pinigais, patyrė nuostolių. Nuostolių atlyginimą pareiškėjas prašo priteisti palūkanų forma. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pagal CK, reikalavimai dėl palūkanų priteisimo tenkinami:

1) kai yra civilinių teisinių santykių nulemtas šalių susitarimas tokias palūkanas mokėti esant tam tikroms sąlygoms (dažniausiai – nevykdant pinigines prievoles); 2) įstatymų (viešojoje teisėje tai turėtų būti specialūs įstatymai) nustatytais atvejais. Santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo mokant pensiją nėra civiliniai teisiniai, o specialūs (t. y. pensijos mokėjimą reglamentuojantys) įstatymai nei materialinių, nei procesinių palūkanų mokėjimo nenumato. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, 3 916,98 Lt turtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A502-1627/2010, Nr. A438-232/2010).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektas, pažeidęs šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Byloje yra nustatyta, kad atsakovas neteisingai, ne pagal įstatymus, perskaičiavo pareiškėjui mokėtiną pensiją, dėl ko pareiškėjas dėl jos dalies turėjo bylinėtis teismuose. Atsakovo veiksmų (aktų) neteisėtumas nustatytas teismų sprendimais ir dėl to ginčo nėra. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių jo sveikatos pablogėjimo per nurodytą laikotarpį įrodymų. Pareiškėjo teiginys dėl 15 metų negautos pensijos nepriemokos yra pagrįstas tik iš dalies, nes pats pareiškėjas dėl savo subjektinių teisių gynimo į teismą kreipėsi tik 2008 m. gruodžio 29 d. (LITEKO duomenys, adm. byla Nr. I-786-426/2010). Tačiau teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad įstatyme gana aiškiai apibrėžtas teises jis buvo priverstas įrodinėti teisme, dėl ko patyrė nepatogumų, nervinę įtampą, buvo priverstas ieškoti teisinės pagalbos ir pan. Todėl, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo patirta neturtinė žala vertintina 3 000 Lt.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003) laikomasi nuomonės, kad susidūrus su situacija, kai viešosios teisės santykiai yra tiesiogiai reglamentuoti atitinkamos viešosios teisės normomis ir kai tokia situacija įsakmiai nenurodyta CK, turi būti taikomos atitinkamos viešosios teisės normos, o CK normos tokiais atvejais netaikytinos. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo netenkintinas.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas T. A. prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti 3 919,98 Lt turtinės žalos atlyginimą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo 3 919,98 Lt turtinės žalos atlyginimą; 2) pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas iš atsakovo 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, ir priteisti iš atsakovo 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad į teismą jis kreipėsi prašydamas atlyginti jo patirtą žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis). Šiuo atveju tarp pareiškėjo ir valstybės yra susiklostę santykiai dėl žalos atlyginimo, kurie pagal savo teisinę prigimtį yra civiliniai teisiniai santykiai, kadangi žalos atlyginimo klausimus reguliuoja būtent civilinė teisė. Todėl, sprendžiant žalos atlyginimo klausimus, turi būti vadovaujamasi CK įtvirtintomis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas, nustatydamas bendro pobūdžio pareigą atlyginti neteisėtais veiksmais padarytą žalą, šios pareigos nesieja su žalą padariusio asmens teisiniu statusu, t. y. nedaro jokio skirtumo, kas padarė žalą – viešas ar privatus asmuo. Nepriklausomai nuo to, kokio asmens – privataus ar viešojo (valstybės institucijos ar pareigūno) – neteisėtais veiksmais padaroma žala, tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai dėl žalos atlyginimo, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 92/1999).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. spalio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K.-3-926/2000, taip pat yra pažymėjęs, kad, nesant specialiuose įstatymuose numatytų civilinės atsakomybės ypatumų (išimčių iš bendrųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų), valstybės atsakomybė turi būti nustatoma pagal bendras taisykles. Priešinga išvada reikštų, kad civiliniuose santykiuose pripažįstamas valstybės imunitetas, kas prieštarautų tiek konstituciniam lygybės prieš įstatymą principui, tiek Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai asmens teisei į žalos atlyginimą.

Todėl nagrinėjamu atveju teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, turėjo vadovautis CK Šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus nuostatomis. Jokie specialūs (pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojantys) teisės aktai šiuo atveju neturi būti taikomi, kadangi jokių išimčių iš CK įtvirtintų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų šie įstatymai nenumato. Pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo grindžiamas CK 6.271 straipsniu, nustatančiu atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiais ir įvykdytais teismo procesiniais sprendimais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartimi). Šie procesiniai sprendimai turi prejudicinę galią šioje byloje. Dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų pareiškėjas patyrė nuostolių (turtinę žalą) negautų pajamų forma (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). CK 6.261 straipsnis numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais.

Šia teisės norma įstatymų leidėjas įtvirtina nenuginčijamą prezumpciją, kad, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius visada patiria nuostolių negautų pajamų pavidalu. Numatytos palūkanos ir yra skirtos šioms negautoms pajamoms padengti. Pensijų skaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai jokių išimčių iš CK 6.37, 6.249, 6.261 straipsnių nenumato, todėl ginčo atveju galioja aukščiau nurodyta prezumpcija. Priteistinų palūkanų (įstatymo preziumuojamų minimalių nuostolių) dydis yra apibrėžtas CK 6.210 straipsnio 1 dalyje.

Pensijų skaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato palūkanų dydžio, todėl ginčo atveju turi būti taikomos CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos. Dėl nurodytų priežasčių, vadovaujantis CK 6.37, 6.210 ir 6.261 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteistinas iš atsakovo 3 919,98 Lt turtinės žalos atlyginimas.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas nesudarė jam galimybių tinkamai pagrįsti savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismo posėdžio dienos rytą pareiškėją ištiko priepuolis, todėl jis dėl sveikatos būklės negalėjo dalyvauti bylos nagrinėjime. Dėl šios priežasties pareiškėjas per savo atstovą pateikė prašymą atidėti teismo posėdį, kad jam būtų sudaryta galimybė išsamiai paaiškinti aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos buvimu ir jos įvertinimu. Tačiau teismas šį prašymą atmetė ir bylą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės nurodyti su neturtine žala bei jos dydžiu susijusių faktų bei pateikti juos pagrindžiančių įrodymų. Esant tokiai situacijai, paaiškinimai dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir juos pagrindžiantys įrodymai pateikiami kartu su apeliaciniu skundu. Pareiškėjo sveikatos pablogėjimą pagrindžia kartu su apeliaciniu skundu pateikti 2003-2011 metų medicininiai dokumentai. Dėl susiklosčiusios situacijos pareiškėjas patyrė nuolatinę nervinę įtampą, stresą ir dvasinius išgyvenimus, kurie 2002 metais sąlygojo miokardo infarktą bei širdies šuntavimo operaciją. Vėliau pareiškėją nuolat vargino didelis kraujospūdis, kurio mažinimui jis turėjo reguliariai vartoti medikamentus, kuriems įsigyti per mėnesį išleisdavo apie 100 Lt. Dėl patirtos depresijos ir nervinės įtampos pablogėjo pareiškėjo regėjimas, 2007 m. spalio 26 d. jam buvo atlikta dešinės akies operacija. Gydytojo nefrologo 2009 m. sausio 19 d. atlikti tyrimai parodė, kad inkstuose yra cistos, vystosi lėtinis inkstų nepakankamumas. Ilgą laiką pareiškėjas vartoja medikamentus širdies ritmui palaikyti. Per 2009-2010 metus pareiškėjui iškrito apie pusė dantų, nors iki tol, daugiau kaip 30 metų, nereikėjo jokios odontologo pagalbos, išskyrus profilaktiką. Dėl VSDF valdybos darbuotojų veiksmų ir jų sąlygotos nervinės įtampos pareiškėjo sveikatos būklė nuolat prastėjo. Pareiškėjo sveikata 2003 metais buvo priskirta didelės rizikos grupei, o 2004 ir 2005 metais – labai didelės rizikos grupei. Dėl šios priežasties pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą tik 2008 metais. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjui priteistinas 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Apeliaciniu skundu trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas iš Lietuvos valstybės 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, ir atmesti pareiškėjo skundą šioje dalyje kaip nepagrįstą, o kitą teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, palikti nepakeistą.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas, priteisdamas pareiškėjui 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nepagrįstai netaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius teismo posėdžio metu taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią. Pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kildinamas iš to, kad dėl VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam nebuvo išmokėta senatvės pensijos dalis. Todėl sprendžiant, ar pareiškėjas nėra praleidęs ieškinio senaties termino, svarbu nustatyti, kada jis sužinojo ar galėjo sužinoti apie šią pažeistą teisę. Pareiškėjas apie jam nuo 1995 m. sausio 1 d. perskaičiuotos pensijos dydį sužinojo 1995 metų rugpjūčio mėnesį. Todėl ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju skaičiuotina nuo šios datos. Iš pareiškėjo 2008 m. spalio 27 d. skundo, paduoto VSDF valdybai, matyti, kad apie senatvės pensijos dydį pareiškėjas žinojo jau 1995 metų vasario mėnesį. Reikalaudamas išmokėti senatvės pensijos dalį, neapribotą koeficientu 5, pareiškėjas 2002 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į tuometinį socialinės apsaugos ir darbo ministrą. Pats pareiškėjas nurodė, kad apie pensijos, mokamos nuo 1995 m. sausio 1 d., dydį jis žinojo 1995 metais. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą tik 2011 m. vasario 1 d., praleido ne tik CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą terminą, bet ir CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų bendrąjį ieškinio senaties terminą. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, o atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti teismo atmestas kaip nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, reikalaudamas 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių atsiradimą dėl to, kad 1995 metų liepos mėnesį jam už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. buvo išmokėta senatvės pensija, apskaičiuota pagal apribotą koeficientą. Todėl, net tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo būtų pareikštas laiku, teismo priteistas 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas laikytinas per dideliu.

Atsiliepimu į pareiškėjo T. A. ir trečiojo suinteresuoto asmens VSDF valdybos apeliacinius skundus atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą tą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas iš Lietuvos valstybės 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Atsiliepimu į pareiškėjo T. A. apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo VSDF valdyba prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas iš Lietuvos valstybės 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimas, o kitą teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas skundą atmestas kaip nepagrįstas, palikti nepakeistą.

Atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens VSDF valdybos apeliacinį skundą pareiškėjas T. A. prašo atmesti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą ir palikti trečiojo suinteresuoto asmens skundžiamą teismo sprendimo dalį nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas T. A. prašo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo jam padaryta neteisėtais VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmais. Pareiškėjo teigimu, turtinę ir neturtinę žalą jis patyrė dėl to, kad VSDFV Vilniaus skyrius išmokėjo jam ne visą valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d.

Pareigą atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, kuris taip pat nustato, kad tokia žala turi būti atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, kaip yra ne vieną kartą išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39).

Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir atmesti pareiškėjo skundą (b. l. 59). Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nurodė, kad senaties termino eiga šiuo atveju turi būti pradėta skaičiuoti nuo to momento, kai pareiškėjui tapo žinoma, jog jam neteisėtai dėl atsakovo kaltės nebuvo išmokėta dalis pensijos, kuri jam teisėtai priklausė pagal įstatymą. Teismas padarė išvadą, kad tokiu momentu laikytinas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimas, priėmimas, t. y. 2010 m. liepos 12 d. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija laikytina nepagrįsta dėl toliau nurodytų argumentų.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kaip pažymėta minėtoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje, pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Sunki asmens liga, neturėjimas pakankamai lėšų kreiptis į teismą, įrodymų neturėjimas, nežinojimas, kas yra atsakovas, kur yra jo gyvenamoji vieta arba turto buvimo vieta, arba koks konkretus ieškinio dydis, ir kitos panašios kliūtys kreiptis į teismą gali būti vertinamos sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo, bet ne jo eigos pradžios momento nustatymo klausimą.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjo skundo, turtinės ir neturtinės žalos atsiradimas siejamas su tuo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. buvo mokama ne tokio dydžio senatvės pensija, kokia jam priklausė pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2008 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus senatvės pensijos dalį, kuri nebuvo jam išmokėta už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-786-426/2009, įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2010 m. liepos 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą nepakeistą. Kaip nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartyje, nuo 1995 m. sausio 1 d.

įsigaliojusio Pensijų įstatymo 45 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad: „Valstybinio socialinio draudimo valdybos teritoriniai skyriai privalo pradėti mokėti perskaičiuotas pensijas ne vėliau kaip praėjus 6 mėnesiams nuo šio įstatymo įsigaliojimo. Iki to laiko pensininkui mokama paskirtoji pensija, indeksuojant ją šio įstatymo 50 straipsnyje nustatyta tvarka. Jei perskaičiuota pensija yra didesnė, skirtumas pensininkui kompensuojamas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos.“ Tos pačios redakcijos Pensijų įstatymo 50 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta, kad perskaičiuotos ar pagal šį įstatymą naujai paskirtos pensijos dydis neribojamas.

Nuo 1995 m. liepos 20 d. įsigaliojusi Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalis numatė, kad perskaičiuojant paskirtas pensijas, asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas imamas ne didesnis kaip 5. Iki 1995 m. liepos 20 d. Pensijų įstatyme nebuvo numatytas toks ribojimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyrius perskaičiavo pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. vadovaudamasis vėliau įsigaliojusia Pensijų įstatymo 48 straipsnio 2 dalies nuostata, nors iš pradžių buvo atlikti kitokie skaičiavimai, kuriais pareiškėjas ir grindė savo prašymą priteisti jam atitinkamo dydžio senatvės pensijos nepriemoką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė išvadą, kad tokiu būdu buvo pažeistas lex retro non agit principas, ir dėl nurodytų motyvų paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimą, kuriuo VSDFV Vilniaus skyrius buvo įpareigotas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. (b. l. 6-17). Kaip matyti iš bylos medžiagos, VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas minėtą teismo sprendimą, 2010 m. rugpjūčio 13 d. išmokėjo pareiškėjui neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d.

– 17 322,68 Lt (b. l. 31).

Kaip jau buvo minėta, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne nuo tos dienos, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo išmokėta mažesnė senatvės pensija, nei pagal tuo metu galiojusius įstatymus jam priklausė. Pažymėtina, kad analogiškai ieškinio senaties termino eigą reglamentuojančios CK normos buvo taikomos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-150/2011. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties terminą skaičiavo nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y., nuo 2010 m. liepos 12 d. Šiuo atveju, vertinant, ar iki pareiškėjo kreipimosi į teismą (2011 m. vasario 1 d.) ieškinio senaties terminas nebuvo pasibaigęs, būtina nustatyti, kada pareiškėjas sužinojo ar, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes, turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. apie tai, kad laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. liepos 19 d. jam buvo mokama mažesnė senatvės pensija, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius įstatymus.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas naikintinas, ir, atsižvelgiant į tai, kad minėtoms aplinkybėms nustatyti būtina surinkti naujus įrodymus, kurių byloje nebuvo surinkta, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas CK, kurio 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (su tam tikromis įstatymo numatytomis išimtimis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 2000 m. liepos 18 d. priimto CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Vadovaujantis šio įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, jeigu CK nustatomas trumpesnis ieškinio senaties terminas, jis ir taikomas, tačiau pradedamas skaičiuoti nuo šio kodekso įsigaliojimo dienos, išskyrus atvejus, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs ir pagal šio kodekso normas. Į nurodytas normas atsižvelgtina sprendžiant ieškinio senaties taikymo klausimą šioje byloje, priklausomai nuo to, nuo kurios dienos bus skaičiuojama ieškinio senaties termino eiga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. A. ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė