2020-03-10 Nr. AB-5467-3-63-3-01844-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1521-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01844-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Tauragės AVPK) viršininko 2018 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. 85-TE-303 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad tarnybinė nuobauda jam buvo paskirta už tai, jog tarnybinėse patalpose, pasinaudodamas savo kaip policijos pareigūno statusu, paveikė savo tiesioginį vadovą (duomenys neskelbtini) G. V., kad šis veiktų neteisėtai ir išnagrinėjęs pareiškėjo tėvo administracinio nusižengimo bylą skirtų jam švelnesnę nuobaudą, t. y. neatimtų teisės vairuoti transporto priemonę.

3. Pareiškėjas teigė, jog jis žinojo apie savo tėvo padarytą administracinį nusižengimą, tačiau su G. V. apie tai nekalbėjo. Pareiškėjas paaiškino, jog G. V. nėra jo artimos aplinkos asmuo, jokių draugiškų santykių su juo niekuomet nepalaikė, juos sieja tik dalykiniai, darbiniai, pavaldumo santykiai. G. V. už neteisėtus veiksmus ir priimtą neteisėtą sprendimą 2018 m. birželio mėnesį, atlikus tarnybinį patikrinimą, paskirta tarnybinė nuobaudą – griežtas papeikimas. Pareiškėjas nurodo, kad jo tarnybinis nusižengimas pradėtas ir įrodytas remiantis vien tik išgalvotais G. V. parodymais. Pareiškėjas nurodė, kad atliekant tarnybinį patikrinimą pareiškėjo tėvas du kartus (vieną kartą telefonu, kitą kartą susitikus) buvo apklaustas Tauragės AVPK Imuniteto padalinio pareigūnų ir nurodė, kad pareiškėjo neprašė jokios pagalbos dėl administracinio nusižengimo, tačiau šios apklausos nėra įformintos tarnybiniame patikrinime. Pareiškėjas teigė, kad jo tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, kokiais konkrečiais veiksmais jis padarė poveikį G. V., jo dalyvavimas tėvo administracinio nusižengimo bylos nagrinėjime yra nepagrįstas nei teisiškai, nei jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo tėvo administracinio nusižengimo atveju įstatyme nėra numatyta alternatyva neatimti teisės vairuoti transporto priemonę. Pareiškėjas nesutiko su Tauragės AVPK 2018 m. rugpjūčio 13 d. patikslintos tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 85-IS-27 „Dėl (duomenys neskelbtini) T. R. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) siūlymu tarnybinės nuobaudos galiojimo metu netaikyti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 5-V-850 patvirtintos Policijos pareigūnų darbo užmokesčio didinimo programos „Programa 1000“ (toliau – ir Programa 1000), nes vertino tai kaip dvigubą atsakomybę.

4. Atsakovas Tauragės AVPK atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad 2017 m. gruodžio 14 d. G. V., išnagrinėjęs pareiškėjo tėvo administracinio nusižengimo bylą, paskyrė jam 120 Eur baudą, nors pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 416 straipsnio 3 dalį, 416 straipsnio 4 dalį, turėjo būti paskirta bauda ir privalomas teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas nuo 3 iki 6 mėnesių. Patikrinus G. V. visus 2017 metais ir 2018 metų I ketvirtį priimtus nutarimus administracinių nusižengimų bylose, daugiau priimtų neteisingų nutarimų nerasta. G. V. paaiškino, jog 2017 m. gruodžio 14 d. jo darbo kabinete pareiškėjas jam pasakė, kad būtų gerai, jog jo tėvui nebūtų atimta teisė vairuoti bei užsiminė, kad gal galima viską sutvarkyti greičiau, nes norėjo įsitikinti, koks sprendimas bus priimtas, tačiau už tai jokio atlygio nedavė – tik padėkojo. Atsakovas nurodė, kad tai, jog pareiškėjas darė įtaką priimant nutarimą administracinio nusižengimo byloje, paaiškėjo tik apklausus G. V.. Atsakovas teigė, kad nėra faktų ar motyvų, sudarančių pagrindą netikėti ar nesiremti G. V. parodymais – nenustatyta, kad jis meluotų, konfliktuotų su pareiškėju, turėtų interesą jam pakenkti ir kitokių aplinkybių. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas visą atsakomybę siekia perkelti G. V. ir tai yra jo gynybinė taktika. G. V. neskundė jam paskirtos tarnybinės nuobaudos.

6. Atsakovas pažymėjo, kad Išvadoje nurodyta kaip, kokiais veiksmais ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėjas darė įtaką G. V., G. V. turimas statusas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo kliūtis poveikiui padaryti. Atsakovas teigė, kad įvertinus skirtingas pareiškėjo skunde teismui ir 2018 m. birželio 6 d. rašytiniame paaiškinime nurodytas aplinkybes apie bendravimą su tėvu, akivaizdu, kad pareiškėjas meluoja ir stengiasi išvengti atsakomybės. Atsakovas nurodė, kad Įsakyme nepasisakyta dėl Programa 1000 12 punkto taikymo bei, kad šio teisės akto atitiktis aukštesnės galios teisės aktams nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas pažymėjo, kad Tauragės AVPK 2017 m. balandžio 20 d. viršininko įsakymu Nr. 85-TE-169 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo T. R.“ pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – pastaba už tai, kad savo veiksmais tyčia ar dėl neatsargumo du kartus sugadino vaizdo registratoriaus vidinės kameros sujungimo laidus.

II. 7. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo T. R. skundą tenkino ir Įsakymą panaikino.

8. Teismas analizavo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtino Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tarnybinių nusižengimų bylose.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Įsakymu, kuris buvo priimtas vadovaujantis Statutu ir remiantis Išvada, paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

10. Teismas nustatė, kad byloje nekyla ginčas dėl to, jog G. V. 2017 m. gruodžio 14 d., išnagrinėjęs pareiškėjo tėvo administracinio nusižengimo bylą, jam paskyrė 120 Eur baudą, nors turėjo būti paskirta bauda ir privalomas teisės vairuoti transporto priemonės atėmimas nuo 3 iki 6 mėnesių. Taip pat ginčas nekyla dėl faktinės aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) viršininkas Z. G., peržiūrėjęs G. V. visus 2017 metais ir 2018 metų I ketvirtį priimtus nutarimus administracinių nusižengimų bylose, daugiau priimtų neteisingų nutarimų nerado.

11. Teismas nustatė, kad byloje kyla ginčas dėl šių Išvadoje G. V. nurodytų aplinkybių: 2017 m. gruodžio 14 d. ryte jam būnant darbo kabinete, ten pat buvo ir pareiškėjas, kuris teiravosi, kada pareigūnas žada priimti sprendimus administracinių nusižengimų bylose. G. V. nurodė, kad priims sprendimus, kai turės laiko. Pareiškėjas jam paaiškino, kad jo tėvas yra viršijęs greitį ir reikia priimti nutarimą administracinio nusižengimo byloje. G. V. suprato, kad pareiškėjas žinojo, jog tą dieną turi būti priimtas sprendimas jo tėvo administracinio nusižengimo byloje. G. V. nurodė, jog pareiškėjas jam pasakė, kad būtų gerai, jei šis neatimtų tėvui teisių. G. V. prisiminė, jog pareiškėjas tą dieną buvo po tarnybos ir jau norėjo vykti, todėl užsiminė, kad gal galima viską sutvarkyti greičiau. G. V. suprato, kad pareiškėjas norėjo įsitikinti, kokį sprendimą jis priims. G. V., prisijungęs prie Administracinių nusižengimų registro, priėmė nutarimą P. R. skirti tik piniginę baudą, neskyrė specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. G. V. teigė, kad už tai jokio atlygio negavo, o pareiškėjas jam tik padėkojo.

12. Teismas pažymėjo, kad G. V. 2018 m. birželio 4 d. tarnybiniame pranešime Nr. 85-PR2-4915 „Dėl tarnybinio nusižengimo aplinkybių“, be kita ko, nurodė, jog jokios tyčios padaryti tarnybinį nusižengimą neturėjo, jokia forma jokio atlygio už tai negavo ir kad jam niekas nedarė jokio spaudimo priimti vienokį ar kitokį sprendimą pareiškėjo tėvo administracinio nusižengimo byloje. G. V. teigė, kad šį pažeidimą padarė dėl laiko stokos ir užimtumo tinkamai ir deramai neįsigilinęs į konkrečią administracinio nusižengimo bylos medžiagą.

13. Teismas nurodė, kad Išvadoje nustatyta, jog pareiškėjas paaiškino, kad savo tėvo administracinio nusižengimo byloje nedalyvavo ir niekada su G. V. nėra bendravęs ar bandęs jį paveikti dėl tėvui palankaus nutarimo priėmimo. G. V. priėmė tokį nutarimą dėl kompetencijos stokos. Teismas nusprendė, kad Išvadoje nurodyti pareiškėjo paaiškinimai atitinka nurodytus pareiškėjo 2018 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 85-PR2-5560 „Dėl aplinkybių patikslinimo tarnybinio nusižengimo tyrime“, kuriame taip pat pažymėta, kad apie galimai netinkamą G. V. priimtą nutarimą sužinojo tik iš pranešimo apie galimą pareiškėjo tarnybinį nusižengimą.

14. Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas, prašydamas, kad G. V. nepaskirtų privalomo teisių atėmimo jo tėvui ir dalyvaudamas bylos nagrinėjime, siekė, kad jo tėvas nepajustų neigiamų pasekmių dėl savo veiksmų ir dėl to nebuvo pasiekti administracinės nuobaudos tikslai. Išvadoje teigiama, jog pareiškėjas, dalyvaudamas administracinio nusižengimo bylos nagrinėjime ir siekdamas, kad tėvui būtų skirta tik piniginė bauda, nesivadovavo Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 6 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neužtikrino, kad jo veikla būtų teisėta, nešališka, vienoda visiems asmenims. Išvadoje taip pat nurodyta, jog savo veiksmais pareiškėjas neužtikrino, kad tinkamai būtų įgyvendinti policijos uždaviniai. Išvadoje nurodyta, kad pareiškėjas savo veikloje nesivadovavo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 3, 4.6, 4.8, 4.9, 4.12, 4.14 punktų nuostatomis, neveikė sąžiningai, teisingai, nešališkai, savo veiksmais neužtikrino, kad būtų apgintas viešasis interesas, o priešingai – veikė taip, kad būtų įgyvendintas asmeninis interesas, pažeidžiant viešąjį interesą. Išvadoje nuspręsta, kad pareiškėjas pažeidė aukščiau nurodytų norminių aktų reikalavimus ir tokiais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą.

15. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje konstatuota, jog pagal surinktą medžiagą tikėtina, kad G. V. priėmė pareiškėjo tėvui palankų sprendimą administracinio nusižengimo byloje paprašytas būtent pareiškėjo. Tokia išvada padaryta remiantis anksčiau minėtais pareiškėjo ir G. V. paaiškinimais, faktine aplinkybe, jog G. V. anksčiau tokių neteisėtų sprendimų analogiškose bylose nėra priėmęs ir tuo, kad pareiškėjas nurodė, jog apie jo tėvui priimtą sprendimą sužinojo tik iš pranešimo apie tarnybinį nusižengimą, nors jam tokia situacija jau buvo žinoma, kad buvo atliekamas tarnybinis patikrinimas G. V. atžvilgiu.

16. Teismas nusprendė, kad iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas visada laikėsi nuoseklios pozicijos, jog niekada neįkalbinėjo ir nebandė paveikti G. V.. Tuo tarpu G. V. paaiškinimai skirtingais laikotarpiais buvo prieštaringi, todėl juos vertino kaip keliančius abejonių dėl jų teisingumo. Teismas pažymėjo, kad G. V. 2018 m. birželio 4 d. paaiškinimai, atliekant pareiškėjo tarnybinį patikrinimą, apskritai nebuvo vertinti. Teismas atkreipė dėmesį, kad Išvadoje nurodoma, jog tikėtina, kad pareiškėjas atliko tam tikrus veiksmus, t. y. daroma tik prielaida, o ne teigiama konkrečiai. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas įkalbinėjo ar kitaip veikė G. V. priimti atitinkamą sprendimą, paremta tik prielaidomis ir abejotino patikimumo paaiškinimais.

17. Teismas pažymėjo, kad Išvadoje, vertinant pareiškėjo veiksmus Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalies aspektu daroma visiškai priešinga išvada dėl jo veiksmų. Išvadoje nurodyta, jog, atsižvelgiant į Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos argumentus, daryta išvada, kad tarnybinio patikrinimo metu nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, dalyvavo priimant sprendimus ar atliko kitus veiksmus, keliančius jam interesų konfliktą. Išvadoje teigiama, kad šiuo atveju pareiškėjas nebuvo subjektas, kuriam buvo pavesta išnagrinėti administracinio nusižengimo bylą ir priimti sprendimą joje. Taigi nėra nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, kuris sukeltų jam interesų konfliktą. Išvadoje taip pat nurodyta, jog tyrimo metu iš esmės buvo vadovautasi tik pareigūnų paaiškinimais, o tai, kad G. V. anksčiau tokių sprendimų analogiškose bylose nėra priėmęs – yra tik netiesioginis įrodymas. Išvadoje nurodyta, kad šiuo konkrečiu atveju tiesioginių įrodymų, kurių pakaktų konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatas, nenustatyta. Teismas nusprendė, kad pačioje Išvadoje padarytos dvi skirtingos ir viena kitai prieštaraujančios išvados – vienu atveju teigiama, t. y. daroma prielaida, kad tikėtina, jog pareiškėjas galėjo paveikti G. V. sprendimą, kitu atveju teigiama, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dalyvavo priimant ar kitaip paveikė G. V. priimtą sprendimą.

18. Teismas darė išvadą, jog nors pagal faktinę situaciją labai tikėtina, jog pareiškėjas galėjo prašyti G. V. priimti palankų sprendimą savo tėvo administracinio nusižengimo byloje, tačiau tai nėra įrodyta, abejonės aiškiai įtvirtintos ir Išvadoje. Teismas nusprendė, kad esant tokiai situacijai, tarnybinės atsakomybės taikymas negalimas, Įsakymą panaikino kaip savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams – Statuto 33 straipsnio 1 daliai bei Aprašo 26 punktui. Panaikinęs Įsakymą, teismas dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Išvados siūlymu pareiškėjui taikyti Programa 1000 12 punktą, plačiau nepasisakė.

III. 19. Atsakovas Tauragės AVPK apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus statutinio institucijos pobūdžio, taip pat neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų ir jų visumos, visiškai nevertinant pareiškėjo tiek rašytinių, tiek žodinių paaiškinimų logiškumo.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas sprendimą ir konstatuodamas, kad pareiškėjo tarnybinis nusižengimas neįrodytas, visiškai nevertino ir neatkreipė dėmesio į šio pobūdžio pažeidimo (siekiant paveikti asmenį) specifiką – paprastai yra bendraujama be pašalinių asmenų, todėl nėra ir kitų liudytojų. Atsakovas teigia, jog šiuo atveju teismas, priimdamas sprendimą, turėjo vertinti visus ir tiesioginius, ir netiesioginius įrodymus.

22. Atsakovas pažymi, kad teismas apklausė liudytoju G. V., tačiau jo parodymų priimant sprendimą nevertino ir neanalizavo, tik pažymėjo, kad G. V. paaiškinimai skirtingais laikotarpiais buvo prieštaringi, todėl juos vertino kaip keliančius abejonių dėl jų teisingumo. Atsakovas pabrėžia, kad G. V. rašė ne kelis, o tik vieną 2018 m. birželio 6 d. paaiškinimą. 2018 m. birželio 4 d. G. V. surašė tarnybinį pranešimą Nr. 85-PR2-4915, o apie jame nurodytas aplinkybes ir kodėl jos skiriasi nuo paaiškinime nurodytų aplinkybių, G. V. paaiškino teismo posėdžio metu, tačiau teismas, priimdamas sprendimą G. V. duotus paaiškinimus ignoravo.

23. Atsakovas teigia, kad teismas taip pat nevertino pareiškėjo tiek rašytinių, tiek teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų turinio ir jų pagrįstumo bei logiškumo. Pareiškėjas skunde ir rašytiniame paaiškinime nurodė, kad G. V. priėmė neteisingą nutarimą dėl kompetencijos stokos, taip pat galimai siekdamas išvengti asmeninės atsakomybės arba norėdamas, kad jam būtų paskirta švelnesnė nuobauda. Tačiau teismas neanalizavo ir visiškai nevertino tokių paaiškinimų logiškumo. Teismo posėdžio metu ir pareiškėjas, ir G. V. pripažino, kad jų santykiai nebuvo konfliktiški, kad neturėjo jokio tikslo vienas kitą apkalbėti. Taigi akivaizdu, kad G. V. neturėjo jokio asmeninio suinteresuotumo apkaltinti pareiškėją poveikio darymu. Teismas, vertindamas įrodymus, turėjo vertinti G. V. rašytiniame paaiškinime nurodytas aplinkybes bei teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, nes nelogiška, kad G. V. be jokios priežasties sugalvojo parašyti rašytinį paaiškinimą ir apkaltinti pareiškėją poveikio jam padarymu.

24. Atsakovas teigia, kad teismas nevertino dar vieno prieš teismo posėdį pateikto dokumento, t. y. pareiškėjo tėvo 2017 m. spalio 3 d. prašymo, kuriuo prašė administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą vykdyti jam dalyvaujant žodinio proceso tvarka ir paskirtą bylos nagrinėjimo laiką 2017 m. spalio 5 d., atidėti iki 2017 m. gruodžio 9 d. 10.00 val. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo tėvas, prašydamas nukelti bylos nagrinėjimą net dviem mėnesiams, norėjo kuo ilgiau išlaikyti vairuotojo pažymėjimą, nes jis jam buvo reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti ir tai buvo pagrindas pareiškėjui įkalbėti G. V. priimti jo tėvui palankų sprendimą administracinio nusižengimo byloje.

25. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pats skunde pažymėjo, kad žinojo apie savo tėvo padarytus nusižengimus dėl greičio viršijimo, nes yra artimi ir bendrauja aktualiomis temomis, pasikalba apie asmeninius dalykus, padeda vienas kitam.

26. Atsakovas teigia, kad teismas, konstatuodamas, kad Išvadoje padarytos dvi skirtingos ir viena kitai prieštaraujančios išvados, neteisingai suprato Išvadoje nurodytas aplinkybes ir priimdamas sprendimą atliko neteisingą jų vertinimą, nes Išvadoje buvo tik išvardyti argumentai, paminėti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2018 m. liepos 26 d. rašte ir padaryta išvada, kad pareiškėjas nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatų.

27. Atsakovas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į atsiliepime nurodytas aplinkybes ir nevertino faktų, kad pareiškėjas už neteisėtus veiksmus yra nubaustas ne pirmą kartą. Pareiškėjas toleruoja neteisėtą elgesį yra linkęs daryti tarnybinius nusižengimus ir nesilaikyti jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, nors eidamas (duomenys neskelbtini) pareigas, yra atsakingas už nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų atskleidimą, ištyrimą, nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų prevenciją.

28. Pareiškėjas T. R. atsiliepime į atsakovo Tauragės AVPK apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

29. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pažymima, jog labai svarbu įvertinti, kokią reikšmę liudytojų, kurių parodymų patikimumas reikalauja atidesnio (griežtesnio) vertinimo, duomenys turi įrodinėjimo procese: ar asmens parodymai yra lemiami (tam tikrais atvejais vieninteliai) nuosprendžiui priimti. EŽTT įrodymus apibūdina kaip lemiamus, remdamasis šios sąvokos siaurąja prasme, t. y. kaip tokios reikšmės ar svarbos įrodymą, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės. Pareiškėjas nurodo, kad šioje administracinėje byloje pagrindinis ir vienintelis liudytojas buvo pareigūnas G. V., kuris buvo apklaustas teisme, o taip pat buvo vertinti jo anksčiau duoti parodymai dėl šio įvykio. Pareiškėjas įsitikinęs, jog šio pareigūno parodymai negali būti vertinami kaip patikimi, nes akivaizdu, kad jis suinteresuotas asmuo, pats padarė tarnybinį nusižengimą.

30. Pareiškėjas teigia, kad jo tėvo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą neturi loginio ir priežastinio ryšio su kitomis bylos aplinkybėmis.

31. Pareiškėjas pabrėžia, kad viso procesu metu laikėsi nuoseklios ir aiškios pozicijos: jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais atsakovo buvo kaltintas ir nubaustas tarnybine nuobauda.

32. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo apeliacinio skundo teiginiai dėl jo artimų ir gerų santykių su tėvu, ar normalių (nekonfliktiškų) ir dalykinių santykių su G. V., atmestini ir vertintini kritiškai, atsakovas jokių naujų įrodymų ar byloje nenagrinėtų (netirtų ar nevertintų) aplinkybių, kurios galėtų tapti įrodymais nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tauragės AVPK viršininko 2018 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. 85-TE- 303 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo

34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nors pagal faktinę situaciją yra labai tikėtina, kad pareiškėjas galėjo padaryti tarnybinį nusižengimą, tačiau ši aplinkybė paremta netiesioginiais ir, teismo vertinimu, nepatikimais įrodymais, o nustatytos objektyvios faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti įtikinamos išvados, jog pareiškėjas padarė atsakovo nustatytą tarnybinį nusižengimą, todėl tarnybinės atsakomybės taikymas pareiškėjui yra negalimas.

35. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus statutinio institucijos pobūdžio, taip pat neobjektyviai, neišsamiai, nevisapusiškai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai neįvertinus byloje esančių įrodymų ir jų visumos, visiškai nevertinant pareiškėjo tiek rašytinių, tiek žodinių paaiškinimų logiškumo, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

36. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

38. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas apklausė liudytoju G. V., tačiau jo parodymų priimant sprendimą nevertino ir neanalizavo. Liudytojo parodymai teismo sprendime nėra užfiksuoti, ištirti bei įvertinti, todėl atsakovas pagrįstai teigia, kad nėra aišku kokiu pagrindu liudytojo G. V. duotus parodymus teismas vertino kaip prieštaringus ir keliančius abejonių. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal ABTĮ 59 straipsnį šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Liudytojas G. V. bylos proceso metu buvo apklausiamas ir davė parodymus įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, todėl teismo posėdžio metu duotais parodymais turėjo būti pašalinti galimai kituose įrodymuose užfiksuoti netikslumai, o nustačius neteisėtą liudytojo elgesį, reaguoti ABTĮ 111 straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu ir apie tai pranešti prokurorui. Pastebėtina, jog teismas taip pat neanalizavo pareiškėjo duotų paaiškinimų visumos, jų pagrįstumo, vadovaujantis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neįsigilino į tarnybinio nusižengimo pobūdį bei šio nusižengimo tyrimo specifiką. Esant galimai padarytam ginčijamam nusižengimui pirmosios instancijos teismo atliekamas įrodymų tyrimas bei vertinimas turi pašalinti bet kokias galimas įrodymų interpretacijas nustatinėjamam faktui pagrįsti, juos įvertindamas nuosekliai bei visapusiškai.

40. Pagal ABTĮ nustatytą kompetenciją apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir objektyviai, visapusiškai jas ištirti bei teisiškai įvertinti privalo pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 56 str. 6 d., 80, 86 str.). Atsakovas apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šis apeliacinio skundo reikalavimas negali būti tenkinamas, nes apeliacinės instancijos teisme pareiškėjo argumentų įvertinimas, nesant tokio įvertinimo pirmojoje instancijoje, reikštų, kad šalys (tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas) prarastų teisę į apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, jų visapusiškai ir objektyviai neištyrė (ABTĮ 80 str.), todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2019 m. vasario 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė