A-143-225-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-225/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00388-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 21;58 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2011 m. gegužės 18 d. nutarimą Nr. 25/04-548, kuriuo jam paskirta nuobauda – atėmimas teisės pirkti maisto produktus vienam mėnesiui.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. gegužės 13 d. apie 14 val. jis buvo etapuotas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato į Šiaulių tardymo izoliatorių. Atlikus jo asmens apžiūrą ir kratą, jis buvo vedamas į paskirstymo kamerą. Į paskirstymo kamerą turėjo eiti siaurais ir stačiais laiptais, o neštis turėjo apie 80 kg sveriančius daiktus, todėl dalį daiktų paliko pirmo aukšto koridoriuje. Priėjus prie paskirstymo kameros Nr. 5, jis paklausė pareigūno V. J., ar atsidaro kameros langas, ar neprirūkyta.

Jis ne kartą buvo talpinamas į paskirstymo kamerą Nr. 5, todėl žinojo, kad langas yra viršuje, apie 30–35 cm dydžio, stiklas įdėtas ir pritvirtintas medinėmis juostelėmis, ant lango yra įrengtos grotos, už lango yra niša, ant kurios taip pat yra uždėtos grotos, todėl lango atidaryti nėra galimybės, jį galima tik išimti, tai gali padaryti tik atsakovo darbuotojai, kameroje būna po kelis suimtuosius, joje yra rūkoma. Kameros patalpa yra nedidelė, nevėdinama, oro judėjimo greitis neatitinka higienos normų. Jis dėl blogų sąlygų paskirstymo kameroje Nr. 5 ne vieną kartą rašė skundus Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriui, Visuomenės sveikatos centrui, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrai.

Nurodė, kad, atidarius paskirstymo kameros Nr. 5 duris, pamatė, kad langas yra neišimtas, kameroje buvo 5 ar 6 suimtieji, buvo prirūkyta. Pareigūnui išsakė pretenzijas, kad jis yra nerūkantis, todėl patalpoje, kurioje nuolat rūkoma, trūksta oro, jis gali apsinuodyti nikotinu, tai jam kenkia sveikatai, darosi bloga, jį pykina. Po daugkartinių pareigūno reikalavimų jis buvo priverstas įeiti į kamerą Nr.

5. Tačiau uždarius kameros duris, nuo oro trūkumo ir dūmų jam pasidarė bloga, jis pradėjo alpti. Prašė pareigūnų, kad jį išvestų iš kameros, tačiau į jo prašymus pareigūnai nereagavo, todėl nusprendė bet kokiu būdu išeiti iš kameros. Išgirdęs, kad ruošiamasi atnešti pietums maistą, jis paprašė leisti pasiimti indus, kuriuos buvo palikęs lagamine su asmens daiktais pirmo aukšto koridoriuje. Jis buvo išleistas iš paskirstymo kameros Nr. 5 pasiimti indų. Pareigūnui V. J. pareikalavus vėl grįžti į kamerą, jis atsisakė vykdyti šį reikalavimą, kadangi kameroje Nr. 5 dėl blogos patalpų ventiliacijos, oro trūkumo, dūmų jam svaigo galva, jis duso, alpo, jį siekė nunuodyti, nužudyti, sužaloti jo sveikatą, psichiką.

Atėjus Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnui O. J. skirstyti suimtųjų, nuteistųjų į gyvenamąsias kameras, jis buvo paskirtas į kamerą Nr. 101. Pareigūnas V. J. surašė tarnybinį pranešimą, kurio pagrindu jam buvo paskirta nuobauda. Konstitucijoje yra numatyta, kad žmogus turi teisę ginti savo gyvybę ir sveikatą, todėl, pareiškėjo nuomone, nuobauda jam paskirta nepagrįstai ir turėtų būti panaikinta.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 45–46) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2011 m. gegužės 13 d. suimtasis pareiškėjas grįžo iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato į Šiaulių tardymo izoliatorių ir buvo patalpintas į paskirstymo kamerą Nr. 5. Pietų dalinimo metu apie 14 val. 40 min. pareiškėjas nevykdė pareigūnų reikalavimų grįžti į paskirstymo kamerą Nr. 5, iš kurios buvo išleistas pasiimti lėkštes, paliktas lagamine pirmo aukšto koridoriuje. Pareigūno teisėtus reikalavimus grįžti į paskirstymo kamerą Nr. 5 pareiškėjas atsisakė vykdyti, motyvuodamas blogomis sąlygomis, grasino susižaloti. Šias aplinkybes patvirtino Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresnysis V. J. 2011 m. gegužės 13 d. tarnybiniame pranešime. Faktą, kad pareiškėjas nevykdė pareigūnų reikalavimų, patvirtina ir pats pareiškėjas savo 2011 m. gegužės 16 d. pareiškime, nurodydamas, jog „gelbėdamas savo gyvybę atsisakiau grįžti į PK-5, prašiau vesti į kitą, kur atidarytas langas ir prašiau gydytojo“. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. balandžio 27 d. atliko patikrinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. 144 nurodė, kad paskirstymo kameroje Nr. 5 nenustatytas pažeidimas dėl oro judėjimo greičio. Pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. atsisakė vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 18 d. nutarimas dėl nuobaudos paskyrimo pareiškėjui yra pagrįstas ir teisėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas, apeliantas) atsiliepimu į skundą (b. l. 106–107) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu (b. l. 166–170) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 18 d. nutarimą Nr. 25/04-548, kuriuo pareiškėjui atimta teisė pirkti maisto produktus vienam mėnesiui.

Teismas nustatė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 25/04-548, ginčijamu šioje byloje, pareiškėjui atimta teisė vienam mėnesiui pirkti maisto produktus už tai, jog jis 2011 m. gegužės 13 d. apie 14 val. 10 min. atsisakė vykdyti pareigūnų reikalavimą grįžti į paskirstymo kamerą Nr. 5, iš kurios buvo išleistas pasiimti lėkštes, paliktas lagamine, kurį jis atsisakė neštis į paskirstymo kamerą ir buvo palikęs pirmo aukšto koridoriuje. Nutarime konstatuota, kad šiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Paskirtą nuobaudą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, kuris, išnagrinėjęs skundą, 2011 m. birželio 17 d. raštu Nr. 25-1786 Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus nutarimą paliko galioti. Teismas taip pat nustatė, kad Atvykusiųjų suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščio išrašas patvirtina, kad suimtasis pareiškėjas 2011 m. gegužės 13 d. apie 13 val. 20 min. buvo atvežtas iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato į Šiaulių tardymo izoliatorių. Bylos duomenimis nustatyta, kad atlikus asmens apžiūrą ir kratą, vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. lapkričio 23 d.

įsakymu Nr. 1/01-297 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) II dalies 5 punkto nuostatomis, kad tardymo izoliatoriaus direktoriaus budintysis padėjėjas, atsižvelgdamas į Suimtųjų ir nuteistųjų laikymo atskirai reikalavimus, paskirsto į režiminėje teritorijoje esančias karantino kameras PK-1-PK-9, bei Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. Nr. 20/01-554 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planu (toliau – Planas)‚ pareiškėjas buvo patalpintas į paskirstymo kamerą Nr.

5. Aprašo 6 punkte numatyta, kad karantino kamerose suimtieji ir nuteistieji laikomi iki jiems bus patikrinta sveikata, bet ne ilgiau kaip 1 darbo dieną nuo patalpinimo į šias kameras datos. Remdamasis liudytojo V. J. parodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjas, vedamas į paskirstymo kamerą Nr. 5, jokių pretenzijų nereiškė, pakluso reikalavimui eiti į kamerą ir joje buvo apie pusvalandį. Tačiau pietų dalinimo metu apie 14 val. 40 min. pareiškėjas nevykdė pareigūno V. J. reikalavimų grįžti į paskirstymo kamerą Nr. 5, iš kurios buvo išleistas pasiimti lėkštes, paliktas lagamine pirmo aukšto koridoriuje.

Tai patvirtina byloje esantis Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresniojo V. J. 2011 m. gegužės 13 d. tarnybinis pranešimas, 2011 m. birželio 1 d. tarnybinis pranešimas (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą byla Nr. 68), liudytojo V. J. teismo posėdyje duoti parodymai. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas tiek 2011 m. gegužės 16 d. savo paaiškinime, kuriame nurodė, kad „gelbėdamas savo gyvybę atsisakiau grįžti į PK-5, prašiau vesti į kitą, kur atidarytas langas ir prašiau gydytojo“, tiek paaiškinimuose, duotuose teismo posėdžiuose.

Liudytojas V. J. nurodė, kad pareiškėjas lyg tai išreiškė norą būti nuvestas į paskirstymo kamerą Nr.

4. Liudytojas Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnas O. J. parodė, kad jis, eidamas į savo kabinetą prie paskirstymo kameros Nr. 5, pastebėjo pareiškėją ir V. J., jie stovėjo vienas priešais kitą ir kalbėjosi. Jis pokalbio negirdėjo. Kadangi jis tuo metu skirstė suimtuosius ir nuteistuosius į gyvenamąsias kameras, pareiškėją paskyrė į gyvenamąją kamerą Nr. 101. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas savo atsisakymą vykdyti pareigūno nurodymą motyvavo tuo, kad paskirstymo kameroje Nr. 5 yra blogos sąlygos, kurios neatitinka higienos normų, t. y. neatsidaro langas, patalpa nevėdinama, joje suimtieji ar nuteistieji rūko, jam nerūkančiam trūksta oro, darosi bloga, svaigsta galva, jis alpsta, o tai kenkia jo sveikatai.

Liudytojas V. J. nurodė tą pačią pareiškėjo atsisakymo vykdyti nurodymą grįžti į paskirstymo kamerą Nr. 5 priežastį. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsniu, 32 straipsnio 1 dalimi. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, ar Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso vyresniojo V. J. nurodymas pareiškėjui grįžti į paskirstymo kamerą Nr. 5, pastarajam išsakius pretenzijas dėl to, kad jis, kaip nerūkantis asmuo, negali būti vienoje kameroje su suimtaisiais ir nuteistaisiais, kurie rūko, kameroje, kur langas neatsidaro, patalpa nevėdinama, ir tai kenkia jo sveikatai, buvo teisėtas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 6, 14, 24, 26 punktais. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog paskirstymo kamera Nr. 5 yra nevėdinama, nes langas yra kameros viršuje, apie 30–35 cm dydžio, jis neatsidaro, stiklas yra įdėtas ir pritvirtintas medinėmis juostelėmis, o ant lango dar yra pritvirtintos grotos, už lango yra plytomis išmūryta niša, ant kurios taip pat yra grotos, kameroje suimtieji rūko, iš esmės patvirtino liudytojai O.

J. ir D. J. Liudytojas O. J. patvirtino, kad paskirstymo kameroje Nr. 5 ant lango yra uždėtos grotos, stiklas dažnai būna išdaužomas, tačiau, ar langas atsidaro, jis negalėjo patvirtinti. Nurodė, kad šiuo metu kamerose yra ženklai, draudžiantys rūkyti, 2011 m. gegužės 13 d. kameroje tokių ženklų nebuvo. Tačiau niekas griežtai draudimais nesivadovauja, būna, kad kamerose suimtieji ir nuteistieji parūko. Liudytoja D. J. nurodė, kad ant kameros lango yra grotos, o už lango dar yra niša, suimtieji lango atidaryti negali, paskirstymo kameroje Nr. 5, kaip ir kitose izoliatoriaus patalpose, yra bendra ištraukiamoji ventiliacija ortakiais.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtieji prašo išimti langus, kadangi jiems yra tvanku. Nurodė, kad šiuo metu yra draudžiamieji ženklai rūkyti kamerose, draudimas atsirado 2011 m. pabaigoje. Teismas taip pat nustatė, jog atsakovas 2012 m. gegužės 31 d. rašte Nr. 14/01-11571 nurodė, kad paskirstymo kamerose yra įstatomi langai, kuriuos galima išimti bei taip pat juos įdėti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2010 m. gruodžio 27 d., 2011 m. kovo 30 d., 2011 m. balandžio 28 d. kreipėsi skundais į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją, Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą byla Nr. 47), kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose, taip pat ir paskirstymo kameroje Nr. 5, laikymo sąlygos neatitinka Higienos normos HN 76:2010, nes langai neatsidaro, jie neišimami, patalpos nevėdinamos, prirūkytos, dėl to trūksta oro, žmonės dūsta.

Šiaulių visuomenės sveikatos centras, pagal gautus suimtųjų ir nuteistųjų skundus atlikęs Šiaulių tardymo izoliatoriuje operatyviosios kontrolės patikrinimą, 2011 m. sausio 13 d. patikrinimo akte Nr. EP-1 konstatavo paskirstymo kameroje Nr. 5 oro judėjimo greičio 0,02/ 0,02 m/s pažeidimą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2011 m. balandžio 27 d. atliko grįžtamosios kontrolės patikrinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kurio metu buvo patikrinta ir paskirstymo kamera Nr.

5. Patikrinimo rezultatai užfiksuoti 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte Nr. 144. Paskirstymo kameroje Nr. 5 nustatytas dirbtinės naktinės apšvietos ir oro temperatūros pažeidimas, tačiau dėl oro judėjimo greičio pažeidimas nenustatytas. Patikrinimo akte nurodyta, kad tikrinimo metu oro judėjimo greitis buvo 0,03 m/s, neapibrėžtis 0,02 m/s. Liudytoja D. J., Šiaulių visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vyriausioji specialistė, atlikusi patikrinimą, nurodė, kad ji šiuos duomenis patikrinimo akte įrašė vadovaudamasi Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Šiaulių skyriaus šiluminės aplinkos matavimo 2011 m. balandžio 28 d. protokolu Nr. F-S-M-245 (atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą byla Nr. 47).

D. J. nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatorius po pirmojo patikrinimo faktiškai neatliko jokių veiksmų šalinant oro judėjimo greičio pažeidimą, kadangi Šiaulių tardymo izoliatorius yra sename pastate ir pašalinti pažeidimą finansiškai nėra galimybės. Šiaulių mieste numatoma naujo tardymo izoliatoriaus statyba. Todėl Visuomenės sveikatos centras, vadovaudamasis protingumo kriterijais, 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte oro judėjimo greičio pažeidimo nefiksavo. Teismas akcentavo, kad patikrinimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo atliktas 2011 m. balandžio 27 d., kai patalpos nebešildomos, t. y.

šiltuoju metų periodu, todėl oro judėjimo greičiui nustatyti taikytinos šiltojo metų periodo normos – 0,15–0,25 m/s. Nors 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo akte oro judėjimo greičio pažeidimas nenustatytas, oro judėjimo greitis nurodytas 0,03 m/s, neapibrėžtis 0,02 m/s (sudėjus 0,05 m/s), tačiau akivaizdu, kad oro judėjimo greitis neatitiko normų, taikomų šiltajam metų periodui (Higienos normos HN 76:2010 26 p.). Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus paskirstymo kameroje Nr. 5 nebuvo draudžiama rūkyti, todėl nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, patalpa nebuvo vėdinama per langą, mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema nebuvo įrengta, oro judėjimo greitis neatitiko numatytų normų, t. y. nebuvo laikomasi Higienos normos HN 76:2010 6, 14, 24, 26 punktų reikalavimų.

Todėl, atsižvelgiant į visuotinai pripažintą tiesą, kad pasyvus rūkymas nerūkančiam asmeniui kenkia sveikatai, pareiškėjas turėjo teisę saugoti savo sveikatą, teisę į saugią sveikatai aplinką, todėl pareigūno reikalavimas grįžti į paskirstymo kamerą Nr. 5, kurioje laikymo sąlygos neatitinka higienos normų, pažeidžia žmogaus teises, nebuvo teisėtas. Neteisėto nurodymo nevykdymas negali užtraukti atsakomybės, todėl teismas konstatavo, kad skundžiamu nutarimu nuobauda pareiškėjui paskirta nepagrįstai, dėl to nutarimas naikintinas.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 174–175) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad neprieštarauja teiginiui, jog pasyvus rūkymas nerūkančiam asmeniui kenkia sveikatai, tačiau teismas neišsamiai įvertino visas su šiuo ginču susijusias aplinkybes. Teismas pareiškėjo teiginį, kad paskirstymo kameroje Nr. 5 yra rūkoma, laikė kaip prejudicinį faktą, tačiau byloje niekas nepatvirtino, ar tuo metu, kai pareiškėjas buvo kameroje, joje buvo trumpą laiko tarpą, apie pusvalandį, patalpoje buvo rūkoma, ar joje jautėsi dūmai. Bylai svarbi aplinkybė, į kurią teismas neatkreipė pakankamo dėmesio, yra ir tai, kad pareiškėjo patalpinimas į paskirstymo kamerą Nr. 5 buvo trumpalaikis, ir tai negalėjo turėti įtakos nuteistojo sveikatai, gyvybei ir orumui. Teigia, jog toks pareiškėjo elgesys, kai jis atsisako eiti į jam nurodytą kamerą, grubiai pažeidžia tardymo izoliatoriuje nustatytus režimo reikalavimus, o pareigūnas teisėtai ir pagrįstai, vykdydamas savo pareigas bei siekdamas užtikrinti suėmimo vykdymo režimą, pareikalavo, kad pareiškėjas eitų į jam nurodytą paskirstymo kamerą Nr. 5. Pareiškėjas privalėjo vykdyti pareigūno reikalavimą eiti į jam nurodytą kamerą, o, manydamas, kad buvo pažeistos jo teisės, Suėmimo vykdymo įstatymo 49 straipsnyje nustatyta tvarka galėjo pasinaudoti teise apskųsti tardymo izoliatoriaus veiksmus ir sprendimus. Įstatymų leidėjas ne be pagrindo Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatė pareigą vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus, o esant neteisėtam reikalavimui nustatė jau paminėtą jų apskundimo tvarką. Jei tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys, numatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 7 straipsnyje, pagal teismo formuojamą praktiką svarstys, ar tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimai teisėti, ar prieštarauja kokioms nors teisės normoms, ir tada šiuos reikalavimus vykdys arba ne, tardymo izoliatoriuje nedelsiant susidarytų ypatinga situacija. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 34 ir 36 straipsniais, teisėtai ir pagrįstai 2011 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 25/04-548 pareiškėjui už Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytos pareigos – vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus – nevykdymą paskyrė nuobaudą – atėmimą teisės pirkti maisto produktų vieną mėnesį.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 182–183) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nepagrįstai yra manoma, kad suimtieji, nuteistieji turi vykdyti neteisėtus reikalavimus. Byloje yra pakankamai duomenų apie higienos reikalavimų nesilaikymą paskirstymo kameroje Nr. 5. Pažymi, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 7 dalis numato, kad Šiaulių tardymo izoliatorius privalo vadovautis Bausmių vykdymo kodekso 118 straipsnio 1 dalimi. Turi išsiaiškinti atsisakymo priežastis. Teigia, jog norima, kad suimtieji, nuteistieji neturėtų teisių į sveikatą, gyvybę, pažeidžiami Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti draudimai. Pabrėžia, kad jis neis į prirūkytą kamerą, kur jį nori sumušti, grasina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje neginčijamai yra nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. gegužės 13 d. po sugrįžimo iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pas atsakovą, atlikus būtinas procedūras, apie 14 val. buvo nukreiptas į paskirstymo kamerą Nr. 5 ir joje patalpintas laikinai, prieš paskiriant jį į gyvenamąją kamerą. Taip pat neginčijamai yra nustatyta, kad po nedidelio buvimo kameroje Nr. 5 laiko (apytikriai po pusvalandžio) pareiškėjas jo prašymu pasiimti kitoje vietoje esančius jam reikalingus daiktus tam tikslui buvo išleistas iš kameros Nr. 5, tačiau atsisakė vykdyti pareigūno V. J. reikalavimą sugrįžti į šią kamerą, motyvuodamas šį atsisakymą tuo, kad kameroje Nr. 5 yra blogos, neatitinkančios higienos normų sąlygos (kameroje neatsidarantis vienintelis langas, patalpa nevėdinama, joje suimtieji ar nuteistieji rūko, jam nerūkančiam trūksta oro, darosi bloga, svaigsta galva, jis alpsta, o tai kenkia jo sveikatai). Be šių, kaip pažymėta neginčijamai nustatytų faktinių bylos aplinkybių, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino nustatytomis aplinkybes, kad nurodytoje kameroje Nr. 5 nurodyto incidento metu iš tikrųjų nebuvo draudžiama rūkyti (nebuvo rūkymą draudžiančio ženklo, o rūkymas kameroje buvo toleruojamas, nes paskirstymo kameros, skirtingai nuo gyvenamųjų kamerų, nebuvo atskirtos rūkantiems ir nerūkantiems asmenims), kameroje esantis langas nebuvo atsidaromas ir oro judėjimo greitis neženkliai neatitiko Higienos normos HN 76:2010 šiam parametrui nustatytų reikalavimų. Kalbant apie pastarąsias aplinkybes, kolegija pažymi, kad jas patvirtina pirmosios instancijos teismo aptarti ir įvertinti įrodymai (aukščiau paminėti Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2011-01-13 ir 2011-05-02 patikrinimo aktai Nr. ER-1 ir Nr. 144, liudytojų O. J. ir D. J. parodymai), byloje nėra ir apeliantas nenurodė įrodymų, paneigiančių šiuos teismo aptartus įrodymus. Todėl kolegija pritaria teismo išvadai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir - ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu šios nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės laikytinos nustatytomis.

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad pareiškėjo (jo neneigiamas) paminėtas atsisakymas vykdyti pareigūno reikalavimą grįžti į jam laikinai paskirtą kamerą Nr. 5 Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo požiūriu atitinka šioje teisės normoje suimtiesiems nustatyto draudimo pažeidimą. Tačiau nagrinėjamo ginčo esmė yra klausimas, ar nurodytas pareigūno reikalavimas, esant aukščiau nurodytoms kameroje Nr. 5 suimtųjų laikymo sąlygoms, gali būti pripažintas teisėtu pareigūno reikalavimu, t. y. ar šios sąlygos Suėmimo vykdymo įstatymo taikymo požiūriu gali pateisinti pareiškėjo pasirinktą elgesį.

Atsakydama į šį klausimą, kolegija pirmiausia pažymi, kad suėmimo vykdymo režimas – tai asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma (Suėmimo vykdymo įstatymo 9 str. 1 d.). Tai, viena vertus, reiškia, kad suimtieji turi būti laikomi tardymo izoliatoriuose tokiomis sąlygomis, kurios atitiktų bendrąsius jų teisinės padėties nuostatas, nurodytas Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje (kurioje, be kita ko, nurodyta, kad, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą).

Antra vertus, tai reiškia, kad suimtieji privalo paklusti tardymo izoliatoriuje nustatytai vidaus tvarkai ir, laikydamiesi jos, privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Pažymėtina, kad pastaroji nuostata Suėmimo vykdymo įstatyme nurodyta vienareikšmiškai ir imperatyviai. Šiame įstatyme nėra aptartas suimto asmens elgesys esant situacijai, kai pareigūno tam tikras reikalavimas galbūt yra neteisėtas. Tačiau Suėmimo vykdymo įstatymo 15 straipsnyje yra išvardintos teisinės priemonės, kurias suimtasis gali panaudoti, gindamas savo tariamai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į suėmimo vykdymo režimo ypatumus, šių priemonių sąrašas yra baigtinis. Todėl visi kiti suimtųjų reagavimo būdai į, jų manymu, pareigūnų neteisėtus veiksmus Suėmimo vykdymo įstatymo taikymo požiūriu yra neleistini, o tuo pačiu laikytini neteisėtais. Pasisakydama aptariamu klausimu, kolegija taip pat pažymi, kad panašius teisinius santykius reglamentuojantis Bausmių vykdymo kodekso 118 straipsnis, tarp kitų nuteistųjų reagavimo į jų tariamai padarytus ar daromus jų teisių pažeidimus būdų, numato ir atsisakymus vykdyti administracijos įsakymus ir nurodymus.

Tačiau ši teisės norma yra skirta nustatyti atitinkamą administracijos ir pareigūnų elgesio modelį, esant joje (nurodytoje normoje) aptartai situacijai, nustato administracijai pareigą imtis įmanomų priemonių tesėtiems nuteistųjų reikalavimams patenkinti ir savaime nepateisina nuteistųjų atsisakymų vykdyti administracijos įsakymus ir nurodymus.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, aiškindama bylai aktualų Suėmimo vykdymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymą, daro išvadą, kad suėmimo vykdymo režimo paskirties ir jo laikymosi užtikrinimo prasme suimtojo pareiga vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus yra pamatinė šio režimo tikslams pasiekti skirta taisyklė, išimtis iš kurios yra galima tik tuo atveju, kai suimtajam adresuotas administracijos reikalavimas akivaizdžiai kertasi su aukščiau paminėtu Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatytu draudimu žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus nurodyto akivaizdumo kriterijaus taikymo aspektu, daro išvadą, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo laikinas patalpinimas į kamerą Nr. 5 gali būti prilygintas jo kankinimui, žiauriam su juo elgesiui arba jo orumo žeminimui. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad per pareiškėjo buvimo šioje kameroje laiką joje buvo rūkoma, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikytas šioje kameroje trumpą laiką (apie pusvalandį) ir iš karto po nurodyto incidento buvo patalpintas į kitą kamerą (tai patvirtina liudytojo O. J. parodymai ir to neneigia pats pareiškėjas), kad prieš tai paminėtais 2011 m. sausio 13 d. ir 2011 m. gegužės 2 d. patikrinimo aktais nustatyti nukrypimai nuo Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyto reikalavimo oro judėjimo greičiui yra nežymūs. Be to, byloje nėra jokių medicininių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą jo buvimo nurodytoje kameroje metu ir duomenų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi į medicininį personalą su atitinkamais skundais.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė byloje taikytiną materialinės teisės normą (Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 d. 2 p.), dėl to netinkamai nustatė bylos aplinkybių reikšmingumą. Todėl teismo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir kolegijos naikintinas (ABTĮ 143 str.). Atsižvelgiant į aukščiau pateiktus argumentus ir padarytas išvadas, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka, kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį (2012-04-17 įstatymo Nr. XI-1973 redakcija) atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Kolegija neatsižvelgė į šį pareiškėjo prašymą ir dėl to, kad byloje esantys įrodymai, tarp jų ir pareiškėjo paaiškinimai, pirmosios instancijos teismo ištirti išsamiai, aktyviai dalyvaujant pareiškėjui. Todėl poreikio dar kartą išklausyti pareiškėją nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo G. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas