A-822-512-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-512/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02457-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „City Service“, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 24 d. įsakyme Nr. 30-2065 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubikon City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto pakeitimas numatė, kad savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas ir mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Nuo 2011 m. spalio 19 d. taip pat galioja analogiška šio punkto nuostata (su kai kuriais papildymais) dėl sprendime skirti administratorių mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą nustatymo būtinybės. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostata vietos savivalda grindžiama savivaldybės veiklos ir institucijų savivaldybės priimamų sprendimų teisėtumu, jie turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu Vyriausybės atstovas pateikė 2011 m. spalio 20 d. teikimus Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui, kurie turėjo būti pasvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo, o apie sprendimo priėmimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, tačiau toks pranešimas negautas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603, įgyvendinant savarankiškąją savivaldybių funkciją. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, jog daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Pareiškėjas nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ teisėtumo neginčijo ir prašymo tirti šių norminių teisės aktų teisėtumo nepareiškė. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą.

Pažymėjo, kad įsakymu paskirtas administratorius, vadovaujantis Savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 p.). Administratorius nėra laisvas nevaržomai nusistatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, nes šis mokestis griežtai apskaičiuojamas pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką ir negali viršyti pagal tokią metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Priešingai, administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį), todėl teigti, jog savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją – nustatyti administravimo mokestį, yra nepagrįsta. Vykdant tokį pareiškėjo reikalavimą, administratorius privalėtų, skaičiuojant mokestį, vadovautis ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Tais atvejais, kai administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas. Atsakovei įvykdžius tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą įsakymo laikymasis daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų administratoriui būtų neįmanomas, nes įsakyme ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, jog administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį.

Nei CK, nei Vyriausybės nutarime, nei juo patvirtintuose Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniuose nuostatuose nėra įtvirtintas joks įpareigojimas, siūlymas arba rekomendacija, kuri būtų susijusi su savivaldybių administracijų direktorių tvirtinamais administravimo nuostatais ar priimamais įsakymais dėl administratorių skyrimo. Įstatymai nenumato Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Vyriausybės patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami į savivaldybės teisės aktus, kadangi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiškoji savivaldybės funkcija, kildinama iš Konstitucijos, LR CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas). Daro išvadą, kad vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi, Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad administracijos direktoriaus įsakymas ar jo dalis yra neteisėta.

Atsakovui kyla abejonių, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Mano, kad Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis, kuriose teisė nustatyti savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo skiriamas turto administratorius, turinį suteikta savivaldybės administravimo subjektams. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 30 d. nutarime išaiškino, jog „Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis“. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus; pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams; jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose ar nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstituciniai teisinės valstybės ir valdžių padalijimo principai bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas). Mano, kad Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, galimai prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

Pažymėjo, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai (per 20 ūkio subjektų), teikdami būsto administravimo paslaugas, iš esmės konkuruoja paslaugos teikimo kaina (tarifu Lt/kv. m). Savivaldybės administracijos direktorius, vykdydamas Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą, būtų priverstas įsakymu nustatyti konkretų administravimo mokesčio tarifą būsto administravimo paslaugoms teikti. Tokiu būdu administratoriai, teikdami paslaugas ir vadovaudamiesi įsakymu, privalėtų taikyti tik jame nurodytą tarifą ir negalėtų taikyti mažesnio administravimo mokesčio, dėl ko būtų nekonkurencingi.

Administratoriai paskiriami laikui, kol bus įsteigta daugiabučių namų patalpų savininkų bendrija arba kol sudaroma jungtinės veiklos sutartis. Vadinasi, administratorius turėtų taikyti įsakyme nurodytą tarifą nepaisant tarifo dydį įtakojančių veiksnių pokyčio (pvz., infliacija, minimalaus darbo užmokesčio pokytis, nuostatų pakeitimai). Taip savivaldybės administratorius tiesiogiai įtakotų administravimo paslaugų rinką, įsakymais reguliuodamas administravimo paslaugų teikimo kainą. Šių skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymas, dėl Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto nuostatos gali būti pagrįstas tik Lietuvos Respublikos įstatymų vykdymu.

Konkretaus administravimo paslaugos mokesčio dydžio nustatymas nėra sąlygotas Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų. Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ yra priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi. CK 4.84 straipsnio 3 dalis nesuteikia Vyriausybei teisės nustatyti administravimo mokesčio tarifo, jo apskaičiavimo ar taikymo metodikos, taip pat nesuteikia teisės įpareigoti administracijos direktorių nustatyti konkretų administravimo paslaugos mokestį įsakyme, išreikštą Lt/kv. m, o tik suteikia teisę patvirtinti pavyzdinius nuostatus.

CK 4.84 straipsnio 3 dalis taip pat nenustato Konkurencijos įstatymo nuostatų taikymo apribojimų. Nesant įstatyminio reglamentavimo, kuriuo administracijos direktorius būtų įpareigotas nustatyti konkretų administravimo mokestį kiekviename įsakyme, kuriuo paskiriamas administratorius, bet koks bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją prieštarautų Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir būtų pripažįstamas negaliojančiu. Atsižvelgiant į tai, Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punktas, kuriame numatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas konkretus mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „City Service“ atsiliepime pareiškėjo prašymą prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad su Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pozicija nesutinka, mano, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nepažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ 2.2 punkto reikalavimų dėl mokesčio nustatymo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, buvo nurodoma, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio.

Mano, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pasirinkimas būtent tokia forma įsakyme dėl konkretaus administratoriaus skyrimo nustatyti administravimo mokestį yra tinkamas Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto reikalavimų įgyvendinimas. Teisės aktuose ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis.

Pažymėjo, kad nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų redakcijos 8.1. punktas numatė, kad administratorius apskaičiuoja patalpų savininkų mėnesines įmokas ir paskirsto proporcingai jų bendrosios nuosavybės daliai (patalpų naudingajam plotui) pagal šias išlaidas: bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas, kurios apskaičiuojamos vadovaujantis savivaldybės institucijos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika.

Nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusi šio teisės akto redakcija numatė galimybę daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Vilniaus miesto savivaldybė pasirinko antrąjį būdą, nes 2006 m. birželio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-1206 patvirtino Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką.

Minėtas teisės aktas galioja iki dabar, todėl jis privalomai turi būti vykdomas visiems jame nurodytiems subjektams. Taigi sistemiškai aiškinant to paties teisės akto nuostatas (Vyriausybės nutarimo 2.2 p. ir Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 p.), pagrįstai galima teigti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtu nutarimu sukūrė tokį teisinį reglamentavimą, kuriuo suteikė vietos savivaldos institucijoms teisę pasirinkti vieną iš dviejų tarifų nustatymo bei nurodymo būdų.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, kuriais konkretus subjektas buvo skiriamas konkrečių namų administratoriumi, nurodžius, kad administratorius yra įpareigojamas neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, Vyriausybės nutarimo nuostatos buvo įgyvendintos vienu iš leistinų būdų, todėl galima pagrįstai konstatuoti, kad Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje teiginiai dėl teisės aktų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.

Nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis. Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto nuostatų, susijusių su mokesčio už administravimą nustatymu savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, paskirtis – teisinio tikrumo daugiabučių namų bendraturčiams (dėl mokėtinų įmokų už administravimą) sukūrimas.

Tačiau nepriklausomai nuo to, ar administratoriaus paskyrimo įsakymuose administravimo mokestis bus nustatytas konkrečiu tarifo dydžiu, ar duodant nuorodą į teisės aktais patvirtintą tarifo nustatymo metodiką, konkretaus daugiabučio namo bendraturtis informaciją apie taikomą tarifo dydį bet kokiu atveju gaus administratoriui įvykdžius kitas teisės normas (Vyriausybės nutarimu patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 5.7 p. ir kt.). Priešingai, administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodžius konkretų mokestį už namo administravimą, bus pažeisti daugiabučių namų savininkų interesai, nes savivaldybės administracijos direktoriaus įsakyme konkrečiai nustačius konkretų mokestį už namo administravimą, bus apribota laisva konkurencija bei bendrasavininkų galimybė už namo administravimą mokėti rinkos siūlomas geriausias kainas.

Praktikoje dažnai pasitaiko, kad daugiabučio namo administratorius mokestį už namo administravimą skaičiuoja tokį, kokį lemia konkurencinga rinkos kaina, ir jis būna gerokai mažesnis, nei turėtų būti apskaičiuotas pagal administravimo mokesčio apskaičiavimo metodiką. Vilniaus miesto administracijos direktoriaus sprendimas įsakymuose dėl administratoriaus paskyrimo nustatyti ne konkretų administravimo mokestį, o tiesiog nurodyti, kad skaičiuojamas konkretus administravimo mokestis negali viršyti administravimo tarifų apskaičiavimo metodikoje nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, yra naudingas daugiabučių namų bendrasavininkams, nes tai suteikia jiems teisę suderėti mažesnį administravimo mokestį.

Administratoriaus paskyrimo įsakymuose nustačius konkretų administravimo mokesčio tarifą, išryškėtų teisinio reglamentavimo spraga, nes galiojančiuose teisės aktuose nėra reglamentuojama, ar namo administratorius turėtų teisę skaičiuoti mažesnį nei administratoriaus paskyrimo įsakyme nurodytą administravimo mokestį, taip pat kieno iniciatyva, pagal kokią tvarką ar taisykles turėtų būti pakeičiamas administravimo mokestis, kai namo administratorius ir bendrasavininkai sudera kitokį namo administravimo mokestį, nei kad nurodytas administratoriaus paskyrimo įsakymuose, ir pan.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino: įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 24 d. įsakyme Nr. 30-2065 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubikon City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Teismas, išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto, Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus, padarė išvadą, kad šių teisės aktų nuostatos numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą administracinių teismų praktiką, teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog Vyriausybės nutarimu patvirtinti pavyzdiniai nuostatai yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčo įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą, yra nepagrįsti. Taip pat teismas kaip nepagrįstus vertino atsakovo teiginius, kad įvykdžius pareiškėjo reikalavimą ginčo įsakyme ir Nuostatų 8 punkte būtų dvi prieštaringos teisės normos: viena – numatanti, kad administratorius turi neviršyti pagal patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, kita – nustatanti konkretų administravimo mokesčio dydį. Teismas vertino, kad administracijos direktoriaus nustatytas administravimo mokestis administravimo akte ir administratoriaus apskaičiuotas mokestis neturėtų skirtis, nes abu turėjo būti nustatomi vadovaujantis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika. Administratorius apskaičiuoja administravimo mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių (Nuostatų 8.1 p.), taigi nuostatų konkuravimo administratoriui apskaičiuojant mokesčius už administravimą nėra.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl Nutarimo Nr. 603 konstitucingumo, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 67–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, jog nustatant, ar Administracijos direktorius pareiškėjo kreipimosi metu turėjo pareigą Įsakyme nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, buvo būtina taikyti Nuostatų 8.1 punktą. Atsakovas veikė pagal minėtus Nuostatus, t. y. teisėtai, pagal galiojančių įstatymų ir juos lydinčių norminių administracinių aktų nuostatas. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui kreipusis į Konstitucinį Teismą dėl Nuostatų 8.1 punkto teisėtumo, tik įsiteisėjus Konstitucinio Teismo sprendimui dėl norminio administracinio akto ištyrimo bus galima spręsti, ar Administracijos direktorius veikė pagal tuo metu galiojusių norminių administracinių aktų nuostatas. Administracijos direktoriaus neveikimas Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, gali būti tiriamas teisme tik po to, kai bus ištirtas norminių administracinių aktų, kuriais Administracijos direktorius vadovavosi skirdamas administratorius, teisėtumas.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė administracinio bylų nagrinėjimo procesą, nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-2361/2012, kurioje pareiškėjas prašo ištirti Administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punkto teisėtumą. Nurodytas administracinio bylų nagrinėjimo proceso pažeidimas lėmė iš esmės neteisėto ir neteisingo sprendimo byloje priėmimą.

Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkų teisių ir pareigų, nes būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, todėl jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (ABTĮ 48 str.). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).

Pažymi, kad Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39, nes jie prieštaravo Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS858-293/2011 ir pažymi, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į atsakovą, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti Įsakymo atitikimą Nutarimui Nr. 603.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė Sprendimą, kurio iš esmės negalima įgyvendinti. Teismas įpareigojo Administracijos direktorių nustatyti mokestį (-čius) už bendrosios nuosavybės administravimą. Skundžiamą Įsakymą papildžius punktu, kuriame būtų buvęs įtvirtintas konkretus mokesčio dydis, administratoriui būtų likusi pareiga apskaičiuoti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą savarankiškai, t. y. vadovaujantis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktu, ir skaičiuoti mokestį pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką. Be to, tais atvejais, kai administracijos direktoriaus patvirtintas tarifas skirtųsi nuo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio, arba administratoriui taikant mažesnes (konkurencingas) administravimo kainas, neaišku, kuris mokestis turėtų būti pritaikytas.

Nurodo, jog esant konkurencinei aplinkai, administravimo paslaugų teikėjų mokestis skiriasi nuo mokesčio, apskaičiuotino pagal Savivaldybės tarybos patvirtintą metodiką, todėl teismui sprendimu įpareigojus nustatyti konkretų bendrųjų patalpų administravimo mokestį Įsakyme, būtų pažeidžiami nediskriminavimo, proporcingumo, būtinumo ir skaidrumo principai, kuriais remiantis atrenkami administratoriai (Nutarimo Nr. 603 2.1 p.).

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netaikė Administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų 8.1 punkto nuostatos, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Įsakymas, ir taip pažeidė įstatymo viršenybės principą. Teismas nenustatė ir nenurodė jokių ginčijamo Įsakymo prieštaravimų Administracijos direktoriaus patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatams, taip pat netyrė ir nenustatė Administracijos direktoriaus patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų prieštaravimo Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 2.2 punktui ar minėtu nutarimu patvirtintiems Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniams nuostatams. Todėl išvada, kad Administracijos direktorius privalėjo nustatyti mokestį už administravimą Įsakyme, prieštarauja įstatymo viršenybės principui yra nepagrįsta ir neteisėta. Nurodo, kad įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 str. 1 d.), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Todėl savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami teisės aktų. Tuo tarpu CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Teigia, kad šiuo atveju Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį. Todėl mano, jog Vyriausybės Nutarimo 2.2 punktas, kuriuo buvo nustatytas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendrojo naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinys, prieštarauja CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

Teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A2-916/2007, nes bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka (b. l. 86–94) ir prašo jį atmesti, mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Paaiškina, kad ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Ši pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš CK ir Nutarimo Nr. 603 nuostatų. Todėl atsakovo teiginys, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė administracinių bylų nagrinėjimo procesą, nesulaukęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2029/2012, ir dėl to priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą, yra visiškai nepagrįstas ir nelogiškas. Mano, kad Nutarimas Nr. 603 ir Nuostatai reguliuoja skirtingų subjektų teises ir pareigas, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti siejami. Atsakovo nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I4-19/2001 visiškai neatitinka nei bylos faktinių aplinkybių, nei ginčo nagrinėjimo dalyką reglamentuojančių teisės normų, todėl šioje byloje netaikytinas.

Nepagrįstais laiko atsakovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nurodo, kad skundžiamas įsakymas yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš Nuostatų. Atkreipia dėmesį, kad į šią bylą yra įtrauktas daugiabučių namų butų ir kitų patalpų administratorius, kuris turi visas teises atstovauti daugiabučių namų savininkams.

Pažymi, jog atsakovas neteisingai teigia, kad pareiškėjas kėlė ne tik individualaus teisės akto atitikimo Nutarimo 2.2 punkto nuostatoms klausimą, bet ir netiesiogiai Nuostatų, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, teisėtumo klausimą. Teigia, kad atsakovui pačiam kyla pareiga pašalinti savo priimtų teisės aktų prieštaravimus aukštesnės galios teisėms aktams. Atsakovo pateikti teiginiai dėl mokesčių administravimo akte nustatymo prieštaravimo, siejant tai su administratoriaus pareiga apskaičiuoti mokesčius, yra nepagrįsti ir neteisingi. Tiek nustatytas pagal Vyriausybės nutarimo 2.2 punktą mokestis už administravimą, tiek ir apskaičiuotas pagal Savivaldybės administracijos direktoriaus nuostatų 8.1 punktą mokestis už administravimą (visos bendrosios nuosavybės), turėjo būti vienodas, nes mokesčiai turėjo būti nustatomi pagal tą patį principą – pagal savivaldybės tarybos nustatytus tarifus arba jų apskaičiavimo metodiką. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo patvirtinusi tarifų, bet patvirtino tarifų apskaičiavimo metodiką, laikytina, kad buvo tik vienas būdas nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, pagal kurį administratorius privalo proporcingai butų ir kitų patalpų savininkams apskaičiuoti mėnesinius mokesčius už turto administravimą. Atsižvelgiant į tai, jokių nurodytų nuostatų konkuravimo nebuvo ir nėra. Mano, kad atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Pareiškėjo vertimu, atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, nes vienas to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas.

Mano, kad teismas pagrįstai netaikė savivaldybės administracijos direktoriaus Nuostatų to paties pobūdžio bylose, nes išnagrinėjus norminio akto bylą, kurioje buvo ginčijami Nuostatai, šios bylos baigties rezultatas būtų neturėjęs įtakos nagrinėjamos bylos ginčo dalykui. Be to, vien savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintų Nuostatų įvardinimas ginčijamo akto preambulėje, neįrodo, kad savivaldybės administracijos direktorius negalėjo nustatyti mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, nenuginčijus Nuostatų 8.1 punkto nuostatų.

Dėl administratoriaus teisės sumažinti mokestį pareiškėjas nurodo, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Tačiau, butų ir kitų patalpų savininkams įsteigus bendriją ar sudarius jungtinės veiklos sutartį (pagrindai, kuriems esant pasibaigia nustatytas administravimas), savininkams yra suteikta laisvė nevaržomai pasirinkti administratorių bei mokėti sutartą mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Jokie teisės aktai nesuteikia teisės savivaldybės administracijos direktoriaus administravimo aktu paskirtam administratoriui taikyti kitokį (mažesnį ar didesnį) mokestį už administravimą, nei nustato Lietuvos Respublikos teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, savivaldybės administravimo subjektas (t.y. konkrečiu atveju – savivaldybės administracijos direktorius), vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktu, privalo vykdyti paskirto administratoriaus priežiūrą ir kontrolę, tikrinant ar administratorius teisingai nustato ir taiko gyventojams mokesčius už bendrosios nuosavybės administravimą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, nes abejonių dėl minėtų normų (Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso nuostatoms) konstitucingumo nekyla. Atsakovas neįvertino tos aplinkybės, kad turto administravimą reglamentuoja ne tik Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 3 dalies nuostata, bet ir kitos Civilinio kodekso nuostatos. Vyriausybė ginčijamo nutarimo 2.2 punkte nenustatė jokio konkuruojančio ar prieštaraujančio teisinio reguliavimo, o tik atkartojo Civilinio kodekso įstatymo leidėjo nustatytą reguliavimą, konkretizuojant administruojamą turtą apibūdinančius bei turto administratorių identifikuojančius duomenis. Keldamas abejones ir dėl Vyriausybės nutarimo 2.2. punkto prieštaravimo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, atsakovas tapatina dvi visiškas skirtingas funkcijas. Atsakovo nurodyta funkcija kalba apie savivaldybės paskirtų butų ir kitų patalpų administratorių veiklos priežiūrą ir kontrolę, o nagrinėjamoje byloje yra keliamas klausimas dėl turto administravimo nustatymo. Todėl, priešingai nei teigia atsakovas, butų ir kitų patalpų, kurių savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, administravimo nustatymas yra ne savarankiškoji, o valstybinė (valstybės perduota savivaldybėms) funkcija.

Mano, kad nagrinėjamoje byloje nėra pažeidžiamos konkurencijos sąlygos. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas savo konkliudentiniais veiksmais, t. y. papildomai priskirtiems administruoti namams nustatydamas administravimo mokestį per mėnesį 0,12 Lt/kv. m, de facto ir de jure pripažino pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą ir išreiškė savo valią vykdyti aukštesnės galios teisės aktų (CK ir Nutarimo Nr. 603) nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė prašymą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. lapkričio 24 d. įsakyme Nr. 30-2065 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubikon City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-2065).

Nustatyta, kad Įsakymu Nr. 30-2065 Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubikon City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintas akcinės bendrovės „City Service“ (buvusi akcinė bendrovė „Rubikon City Service“) administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas buvo papildytas 73 ir 74 eilutėmis, t. y. prie akcinės bendrovės „City Service“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašo buvo priskirti ir daugiabučiai gyvenamieji namai, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Pasibaigus įstatyme numatytiems teikimo svarstymo ir pranešimo Vyriausybės atstovui terminams (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 str. 1 d. 1 p.), pareiškėjui atsirado pagrindas pasinaudoti Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi suteikta teise kreiptis į teismą dėl atsisakymo patenkinti paminėtus teikimus. Dėl šių priežasčių atsakovo argumentai dėl kreipimosi į administracinį teismą procedūros galimo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-2065 įžanginės dalies, jis priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“.

Pagal CK 4.84 straipsnį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius (1 d.); administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas (t. y. savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas atstovas po 2003 m. sausio 28 d. įstatymu Nr. IX-1327 padarytų Vietos savivaldos įstatymo pakeitimų). Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (2 d.); administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (3 d.). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog tam tikrus santykius, susijusius su įstatymų reikalavimų – taigi ir įstatymų, kuriais nustatomos savivaldybių funkcijos, reikalavimų – įgyvendinimo tvarka (procedūromis), reguliuoja Vyriausybė, Vyriausybė privalo tai padaryti; toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas yra privalomas ir savivaldybių institucijoms (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas, 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas daugiabučio namo (namų) adresas, jo naudingasis plotas, gyvenamųjų patalpų (butų) ir kitų patalpų skaičius, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka daugiabučiam namui ar keliems daugiabučiams namams priskirto žemės sklypo plotas ir patalpų savininkų teisės į jį ar jo dalį, informacija apie asmenį, kuris skiriamas administratoriumi (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie juridinį asmenį, pridėtinės vertės mokėtojo kodas, jeigu juridinis asmuo yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas), mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Ši Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgdama į Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į Civilinio kodekso nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš Civilinio kodekso 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Pagal atsakovo teisinės informacijos duomenis (www.vilnius.lt) Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-26 „Dėl AB „Rubicon City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“, kuris buvo papildytas 2010 m. lapkričio 24 d. Įsakymu Nr. 30-2065, yra galiojantis, jame aptariamas administravimo mokestis nėra numatytas. Todėl, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Apeliacinio skundo argumentus, kad atsakovas negalėjo nevykdyti 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, kurių prieštaravimas aukštesnės galios teisės aktams nebuvo nustatytas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus, nes pagal teisės aktų hierarchiją žemesnės teisinės galios poįstatyminis norminis teisės aktas negali paneigti tų pareigų, kurios teisinių santykių subjektui kyla iš įstatymų ir aukštesnės teisinės galios poįstatyminių norminių teisės aktų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas pažeidė iš aukštesnės galios teisės aktų kylančią pareigą, atmestini ir apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo stabdyti bylą kol bus išnagrinėta norminė byla dėl 2011 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai 8.1 punkto teisėtumo.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nevisiškai tiksliai apibūdino Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pažeidimą. Įsakymo priėmimo metu galiojusi Vyriausybės 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija reglamentavo, kad sprendime skirti administratorių, be kita ko, turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Taigi pagal šią teisės normą savivaldybės administracijos direktorius turėjo ne pats nustatyti bendrosios nuosavybės administravimo mokestį, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, o nurodyti šį mokestį, apskaičiuotą vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Teisėjų kolegija ištaiso šį netikslumą, patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kartu atsižvelgdama į šiuo metu galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto redakciją (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija).

Kaip minėta, nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančios Vyriausybės nutarimo Nr. 603 (2011 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 1194) redakcijos 2.2 punktas nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu yra iš dalies pakeitęs ankstesnį teisinį reguliavimą, numačiusį, kad sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika, ir numatęs alternatyvų šio mokesčio nustatymo būdą – šis mokestis gali būti nustatytas pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką. Iš 2012 m. redakcijos Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų (patvirtintų atsakovo 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454) 8.1 punkto matyti, kad atsakovas šioje normoje nurodydamas, jog savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto asmens) sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsižvelgė į Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcija) numatytus alternatyvius šio mokesčio nustatymo būdus. Todėl, pirmosios instancijos teismo sprendimas, įpareigojantis atsakovą atitinkamai pakeisti Įsakymą, neturi sudaryti atsakovui kliūčių sprendime dėl administratoriaus skyrimo nurodyti mokestį, nustatytą vienu iš alternatyvių šio mokesčio nustatymo būdų, kaip yra numatyta pagal Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakciją. Kuriuo iš Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkte numatytų būdų turi būti nustatytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovas turi nustatyti pagal faktines aplinkybes.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto taikymo prasme nevisiškai tiksliai nustatė įpareigojimą atsakovui, taip pat atsižvelgdama į minėtą Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto pakeitimą, teisėjų kolegija patikslina pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą taip, kad ja būtų nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui pakeisti Įsakymą Nr. 30-2065, nurodant šiame Įsakyme mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą.

Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, jo teigimu, į bylą turėjo būti įtraukti ir daugiabučio gyvenamojo namo patalpų savininkai. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, šios bylos dalykas – administracijos direktoriaus pareiga nustatyti konkretų administravimo mokestį. Taigi sprendžiamas būtent atsakovo pareigos, o ne kitų asmenų teisių ar pareigų klausimas. Teismo sprendimas savaime jokių teisių ar pareigų atsakovo nurodytiems asmenims nesukuria, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismas išsprendė remdamasis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismui pagrįstų abejonių dėl sprendžiant ginčą taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo. Tokių abejonių nekyla ir apeliacinės instancijos teismui. Apelianto argumentus, esą pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažeidė procesinės teisės normas, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti šio sprendimo rezoliucinės dalies antrąją pastraipą ir ją išdėstyti taip: „Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių pakeisti 2010 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 30-2065 „Dėl administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymo Nr. 30-26 „Dėl AB „City Service“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“, nurodant mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė