2021-02-03 Nr. AB-2581-3-61-3-00120-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-207-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00120-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Palink“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 1S-163 (2019) (toliau – ir Nutarimas); 2) įpareigoti Tarybą pašalinti iš poėmio medžiagos patikrinimo metu paimtą informaciją, kuri nėra susijusi su tyrimu, konkrečiai – el. laiškus, nurodytus priede Nr. 2, susijusius išskirtinai su tiekėjais (duomenys neskelbtini), taip pat pašalinti šiuos tiekėjus iš tyrimo apimties; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. Taryba 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimu pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir MPĮNVDĮ, Įstatymas) 3 straipsnio reikalavimams (toliau – ir Tyrimas). 2019 m. lapkričio 13 d. Taryba atliko patikrinimą pareiškėjo patalpose ir peržiūrėjo, atrinko bei paėmė tam tikrą pareiškėjo darbuotojų darbo kompiuteriuose esančią informaciją (toliau – ir Poėmio medžiaga). Pareiškėjas patikrinimo metu pateikė pastabas, jog dalis Poėmio medžiagos nėra susijusi su Tyrimu, kadangi yra susijusi su tiekėjais ((duomenys neskelbtini)), kuriems MPĮNVDĮ netaikytinas. MPĮNVDĮ šiems tiekėjams nėra taikytinas, kadangi jų įmonių grupės bendrosios pajamos viršija 40 milijonų eurų ribą, numatytą MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalyje. Tuo tarpu Taryba laikėsi pozicijos, jog atsižvelgti reikia tik į juridinio asmens, sudariusio sutartį su mažmeninės prekybos įmone, bendrąsias pajamas.

2.2. Skaičiuojant mažmeninės prekybos įmonės pajamas (ir sprendžiant, ar MPĮNVDĮ joms taikytinas), MPĮNVDĮ aiškiai įvardija, jog reikia atsižvelgti ir į susijusių asmenų pajamas. Tarybos pozicija, jog bendrosios metinės pajamos pagal MPĮNVDĮ turėtų būti skaičiuojamos neatsižvelgiant į susijusių su tiekėjais asmenų pajamas, prieštarauja MPĮNVDĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui („riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą“). Be to, tokia Tarybos pozicija lemtų mažmeninės prekybos įmonių diskriminaciją. Skirtinga pajamų skaičiavimo metodika neužtikrintų šalių interesų pusiausvyros ir lemtų perteklinę tiekėjų apsaugą. Įstatymo tikslas yra pusiausvyra būtent tarp ūkio subjektų, t. y. įmonių grupių, todėl siekiant MPĮNVDĮ tikslo pajamų skaičiavimo metodika turėtų būti vienoda tam, jog įmonių derybinė galia ir jų interesų pusiausvyra būtų tinkamai atspindėta.

2.3. Taryba nepateikė argumentų, kaip gali būti pateisinama būtent skirtinga pajamų skaičiavimo metodika ir kodėl tai nebūtų mažmeninių prekybos įmonių diskriminacija, prieštaraujanti įstatymo tikslui ribojimais siekti užtikrinti būtent šalių interesų pusiausvyrą, o ne visų tiekėjų apsaugą. Taryba nepakomentavo pareiškėjo nurodytų pavyzdžių, susijusio su įmonių išskaidymu. Taryba nepaaiškino, kodėl priklausymas įmonių grupei „savaime nereiškia“ derybinės galios turėjimo. Mažmeninės prekybos įmonių derybinė galia ir metinės pajamos būtų skaičiuojamos atsižvelgiant į įmonių grupės pajamas. Taigi formali MPĮNVDĮ interpretacija reiškia, jog mažmeninės prekybos įmonėms jų įmonių grupės pajamos yra reikšmingos nustatant jų derybinę galią, o tiekėjų atveju į tokias pajamas nebūtų atsižvelgiama. Taryba nepagrindė, kodėl skirtingų įmonių derybinė galia turėtų būti matuojama skirtingomis pajamų skaičiavimo metodikomis, kitais argumentais nei formalus, įstatymo tikslams prieštaraujantis požiūris į įstatymo sąvokas.

2.4. Pagal 2019 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2019/633 dėl įmonių vienų kitoms taikomos nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje (toliau – ir Direktyva), 350 milijonų eurų bendrųjų pajamų viršijantys tiekėjai Europos Sąjungos (toliau – ir ES) įstatymų leidėjų yra laikomi turinčiais pakankamą derybinę galią prieš visas mažmeninės prekybos įmones visų valstybių narių mastu. Nutarime teigiama, jog MPĮNVDĮ tiekėjo sąvoka gali būti aiškinama skirtingai, nei nurodyta Direktyvoje, tačiau Taryba nepaaiškino, kodėl būtent Direktyva nėra tinkama aiškinant ginčą dėl tiekėjo sąvokos ir nenurodo konkrečių Direktyvos normų, pagrindžiančių šią poziciją. Direktyva iš esmės reguliuoja tą pačią sritį, kaip ir MPĮNVDĮ – galimus mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningus veiksmus prieš maisto ar gėrimų tiekėjus. Direktyva taip pat draudžia veiksmus, dėl kurių pareiškėjui pradėtas Tyrimas pagal MPĮNVDĮ – reikalauti kompensuoti išlaidas dėl marketingo veiksmų, jei nebuvo raštu susitarta tiek dėl kainos, tiek dėl konkrečių marketingo veiksmų.

2.5. Tai, jog į Direktyvos taikymo sritį patenka visa žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinė, o ne tik santykiai tarp tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių, nėra reikšmingas skirtumas sprendžiant klausimą dėl tiekėjų pajamų skaičiavimo. Tai neturi įtakos aplinkybei, jog bendrosios pajamos yra šalių derybinės galios matas ir skirtingas jų skaičiavimas neužtikrintų šalių interesų pusiausvyros. Jokios Direktyvos nuostatos ar skirtumai su MPĮNVDĮ nepagrindžia, jog tiekėjų pajamų skaičiavimo metodika turėtų būti skirtinga, nei mažmeninės prekybos įmonių.

2.6. Taryba taip pat nurodo, jog Direktyva numato minimalaus suderinimo metodą. Taigi valstybės narės nacionaliniais įstatymais gali taikyti ir griežtesnes kovos su nesąžiningais veiksmais taisykles, nei numatyta Direktyvoje. Tačiau Taryba nenurodo, kodėl būtent griežtesnės taisyklės būtų reikalingos bei kaip jos būtų suderinamos su MPĮNVDĮ tikslais.

3. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Taryba tinkamai taikė ir aiškino MPĮNVDĮ nuostatas. MPĮNVDĮ priimtas siekiant tiekėjams suteikti apsaugą nuo mažmeninės prekybos įmonės (toliau – ir MPĮ, mažmeninės prekybos įmonė) taikomų ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančių veiksmų. Tiekėjai pripažįstami silpnesniąja santykių su MPĮ šalimi, todėl MPĮNVDĮ tiksliai aiškinant tiekėjo sąvoką neturėtų susiaurinti tiekėjų apsaugos, taip sudarant galimybes MPĮ išvengti ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančių veiksmų draudimo taikymo. MPĮNVDĮ apsaugos suteikimas platesniam ratui tiekėjų, negu pageidauja pareiškėjas, nelaikytinas pertekliniu ar diskriminuojančiu MPĮ. MPĮNVDĮ priėmimo tikslas ir buvo tiekėjams suteikti apsaugą nuo MPĮ bei pažaboti MPĮ ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujančius veiksmus. Aplinkybė, kad virš 40 milijonų eurų pajamų turintiems tiekėjams MPĮNVDĮ apsauga netaikoma, nepagrindžia, jog tiekėjo sąvoka turėtų būti suprantama kitaip, nei expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta MPĮNVDĮ, ir aiškinama sumažinant šiuo įstatymu saugomų tiekėjų ratą, nes MPĮNVDĮ tikslas yra tiekėjų, o ne MPĮ interesų apsauga.

3.2. Susijusių ūkio subjektų sąvoka pateikiama MPĮNVDĮ 2 straipsnio 4 dalyje. Tai, kad susijusių ūkio subjektų grupės sąvoka MPĮNVDĮ yra expressis verbis išskirta, t. y. įstatymų leidėjui sąvoka yra žinoma ir ji įstatyme yra naudojama, parodo įstatymų leidėjo valią, kad susijusių ūkio subjektų grupės pajamos skaičiuotinos būtent MPĮ, o ne tiekėjų, atveju. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad įstatymų leidėjo valia yra tiek tiekėjus, tiek MPĮ laikyti susijusių ūkio subjektų grupėmis, kai įstatymo leidėjas susijusių ūkio subjektų grupės sąvoką vartoja apibūdinti tik MPĮ.

3.3. Toks reguliavimas leidžia teigti, jog MPĮNVDĮ prasme šiems subjektams nustatytas netapatus reguliavimas, o MPĮNVDĮ apsauga taikoma fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį parduoda MPĮ maisto prekes ir (ar) gėrimus, ir kurių bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra didesnės kaip 40 milijonų eurų.

3.4. Aplinkybė, kad tam tikra bendrųjų pajamų riba laikoma pagrindu netaikyti MPĮNVDĮ apsaugos tiekėjams, nereiškia, jog dėl to kitas MPĮNVDĮ nuostatas (šiuo atveju tiekėjo sąvoką) reikia aiškinti ir interpretuoti taip, kad apsauga būtų taikoma mažiau tiekėjų. MPĮNVDĮ nustato konkrečius kriterijus, kaip atribojami tiekėjai, kuriems taikytina apsauga, ir šie kriterijai Tarybos interpretuojami remiantis MPĮNVDĮ vartojamomis sąvokomis ir šio įstatymo tikslais. Nėra pagrindo pareiškėjo išvadai, kad tiekėjas įstatymo prasme turėtų būti suprantamas kaip susijusių ūkio subjektų grupė. Taip pat nėra pagrindo pareiškėjo teiginiams, jog Taryba remiasi formalia MPĮNVDĮ interpretacija.

3.5. MPĮNVDĮ tiesiogiai numato skirtingus šių subjektų apibrėžimus ir nelaiko tiekėjų bei MPĮ lygiaverčiais subjektais, t. y. MPĮNVDĮ priimtas įvertinus poreikį užtikrinti tiekėjų apsaugą jų santykiuose su MPĮ. Atitinkamai atvejai, kai subjektai, kurie yra skirtingose padėtyse, reguliuojami (apibrėžiami) skirtingai, nelaikytina diskriminacija. Tarybos pozicijos pagrindimas ir argumentai, priešingai nei teigia pareiškėjas, yra pateikti.

3.6. MPĮNVDĮ reguliavime nepateikiama indikacijų, kad tiekėjai MPĮNVDĮ turėtų būti vertinami kaip ūkio subjektų grupė ir kad jų galia turėtų būti vertinama atsižvelgiant ne tik į to tiekėjo (fizinio ar juridinio asmens) bendrąsias pajamas, tačiau ir jo įmonių bendrąsias pajamas. Pagal MPĮNVDĮ derybinės galios atspindys gali būti tiek susijusių ūkio subjektų grupės, tiek ir pavienio juridinio asmens bendrosios pajamos. Tai, kad bendrųjų metinių pajamų skaičiavimas apimant tiekėjo ir su juo susijusių įmonių pajamas būtų palankesnis pareiškėjui, nelemia, kad būtent taip turėtų būti aiškinamas MPĮNVDI. Be to, tai, kad tiekėjo įmonių grupė gali būti finansiškai pajėgi, savaime nereiškia, jog viena šios grupės įmonių, tiekianti maisto prekes ir gėrimus MPĮ, vien dėl kitų grupės įmonių finansinio pajėgumo turi derybinę galią prieš didelę rinkos galią turinčias MPĮ. Savaime priklausymas įmonių grupei, kurios kitos įmonės gali net neveikti žemės ūkio ir (ar) maisto tiekimo sektoriuje bei neturėti jokių ryšių su MPĮ, neturi įtakos konkretaus tiekėjo santykiams su MPĮ ar poveikio MPĮ požiūriu į santykius su konkrečiu tiekėju. Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su įmonių grupių reorganizavimo ir tam tikros veiklos išskaidymu ar išskyrimu į atskirą juridinį asmenį, neleidžia teigti, jog nėra pagrindo tokiems tiekėjams taikyti MPĮNVDĮ apsaugos.

3.7. Tiekėjams (duomenys neskelbtini) yra taikoma MPĮNVDĮ apsauga ir su jų bei pareiškėjo tarpusavio santykiais marketingo srityje susijusi informacija yra reikalinga Tyrimui. Tarybos pareigūnai iš pareiškėjo turimų duomenų atrinko pareiškėjo elektroninį susirašinėjimą su šiais ir kitais tiekėjais bei kitus dokumentus, atskleidžiančius pareiškėjo veiksmus, susijusius su marketingo biudžeto (pardavimo skatinimo veiksmų biudžeto) nustatymu ir mokėjimu. Nėra pagrindo išvadai, kad tokia informacija nebūtų reikalinga ar nebūtų susijusi su Tyrimu, kuris pradėtas įtarius, kad pareiškėjas įpareigoja tiekėjus skirti ir sumokėti marketingo (pardavimo skatinimo) biudžetą iki metų pabaigos, o neišnaudojus marketingo biudžeto einamaisiais metais, perkelia biudžeto likutį į kitus metus, taip pažeidžiant MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimus. Pareiškėjo ginčijamas jo ir tiekėjų susirašinėjimas yra susijęs su pardavimų skatinimo (marketingo) klausimais, todėl nėra pagrindo teiginiams, kad Taryba šią informaciją atrinko netinkamai ar neturėtų jos turėti Tyrimo medžiagoje.

3.8. Šiuo metu Direktyva dar nėra perkelta į nacionalinę teisę ir nėra pagrindo remtis jos nuostatomis aiškinant MPĮNVDĮ normas. Direktyvos ir MPĮNVDĮ reguliuojamos sritys sutampa tik iš dalies. Direktyvos reguliavimo sritis platesnė, reguliavimo turinys taip pat nėra tapatus. Direktyvos tikslai, joje vartojamos sąvokos ar reguliavimas nėra tinkamas šiuo metu aiškinant ir taikant MPĮNVDĮ nuostatas.

3.9. Taryba nepažeidė pareiškėjo teisių į būsto ir informacijos neliečiamumą ar į teisminę gynybą. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimąsi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės saugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Gaunant iš pareiškėjo ginčijamą informaciją, buvo laikomasi šių reikalavimų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, ginčijamo Nutarimo turinį, sutiko su atsakovo Nutarime ir atsiliepime į skundą pateiktais argumentais.

6. Teismas pabrėžė, kad MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalis „Šis įstatymas netaikomas didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų, kurių bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra didesnės kaip keturiasdešimt milijonų eurų, santykiams“ ir MPĮNVDĮ 2 straipsnio 2 dalis „Maisto prekių ir gėrimų tiekėjas (toliau – tiekėjas) – asmuo, pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį parduodantis mažmeninės prekybos įmonei maisto prekes ir (ar) gėrimus, skirtus parduoti vartotojui“ aiškiai nurodo, kad MPĮNVDĮ vartojama sąvoka „tiekėjas“ reiškia fizinį ar juridinį asmenį, o ne ūkio subjektą (juridinių asmenų grupę), kaip tai yra mažmeninės prekybos įmonių atžvilgiu (MPĮNVDĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „Didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais atitinkantis visus šiuos reikalavimus: 1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 m2 prekybos ploto; 2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip vienas šimtas šešiolika milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma)“.

7. Teismas vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog toks formalus rėmimasis MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalimi ir 2 straipsnio 2 dalimi pažeidžia MPĮNVDĮ tikslą, numatytą šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, yra nepagrįstas, nes pagal bendrąsias aiškinimo taisykles, taikomos konkrečios, specialios teisės normos (MPĮNVDĮ 1 str. 3 d. ir 2 str. 2 d.), o ne tikslus brėžiantys bendrojo pobūdžio principai (MPĮNVDĮ 1 str. 1 d.), t. y. sprendimo priėmimo procese specialiosios normos turi prioritetą prieš principus. Be to, teismo nuomone, pareiškėjas nepagrindė, kodėl, jo manymu, pažeidžiamas įstatymo tikslas, nes skunde pateikti tik bendro pobūdžio pareiškėjui naudingi teiginiai, kad tiekėjų interesai iškeliami virš mažmeninės prekybos įmonių interesų. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nėra jokio teisinio pagrindo remtis į Lietuvos teisinę sistemą neperkeltomis Direktyvos nuostatomis, juolab, kad direktyvos nubrėžia tik gaires ir nėra tiesioginio taikymo aktai.

8. Dėl pareiškėjo argumentu, kad jis yra diskriminuojamas prieš tiekėjus, nes mažmeninės prekybos įmonių bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip ūkio subjekto, t. y. visų susijusių subjektų, o tiekėjo – tik asmens, teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde nepaminėjo reikšmingų MPĮNVDĮ minimų skirtumų tarp mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų: MPĮNVDĮ 2 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad mažmeninės prekybos įmonių bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip 116 milijonų eurų, o jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma, tuo tarpu pagal MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalį tiekėjo bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra didesnės kaip 40 milijonų eurų. Taigi MPĮNVDĮ aiškiai atskiriami tiekėjai ir mažmeninės prekybos įmonės, net nurodomos skirtingos bendrųjų pajamų sumos, todėl pareiškėjo argumentai, lyginant visiškai skirtingus subjektus, nėra teisiškai korektiški.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad dėl netinkamo sąvokos „tiekėjas“ aiškinimo pažeidžiamos jo teisės, nes paimti ginčo duomenys nėra ir negali būti susiję su Tyrimu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai pateikė sąvokos „tiekėjas“ aiškinimą, todėl šiuo aspektu jo argumentai negali būti laikomi pagrįstais. Teismas pabrėžė, kad duomenų sąsajumas reiškia tai, jog tie duomenys potencialiai gali būti įrodymais Tyrime. Patikrinimų, kurių tikslas surinkti ūkio subjektų turimą, tačiau viešai neskleidžiamą (slepiamą) informaciją, reikalingą tinkamai įvertinti ūkio subjektų veiksmus, apimtis gali būti pakankamai plati ir turi ypatingą svarbą. Tyrimui reikalinga informacija gali būti įvairios formos, turinio, pavadinimų, gauta iš įvairių šaltinių ir nebūtinai identifikuojama vienu įtariamo pažeidimo epizodu. Konkretūs konkurencijos teisės pažeidimą sudarantys veiksmai, jų trukmė ir juos pagrindžiantys įrodymai nustatomi jau Tyrimo metu.

10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimą Nr. 1S-163 (2019), o netenkinus reikalavimo dėl ginčijamo Nutarimo panaikinimo – nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Tarybą pašalinti iš Poėmio medžiagos patikrinimo metu paimtą informaciją.

III. 11. Pareiškėjas UAB „Palink“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodoma:

11.1. Taryba, įeidama į pareiškėjo patalpas, akivaizdžiai viršijo MPĮNVDĮ numatytus įgaliojimus. MPĮNVDĮ nėra numatyta Tarybos teisė, gavus teismo leidimą, įeiti į ūkio subjektų, kurie įtariami MPĮNVDĮ pažeidimu, patalpas ir jose atlikti poėmį. Tuo tarpu Konkurencijos įstatyme tokia galia yra expressis verbis įtvirtinta 32 straipsnio 1 dalyje. Tarybai pradėjus tyrimą pagal Konkurencijos įstatymą ir norint įeiti į pažeidimu įtariamų ūkio subjektų patalpas, yra būtinas teismo leidimas. Įėjimo į patalpas teisėtumo klausimas neatsiejamas nuo pareiškėjo prašymų įpareigoti Taryba pašalinti tam tikrą Poėmio medžiagą. Jei į patalpas Taryba įėjo neteisėtai, Poėmio medžiaga buvo gauta ir iki šiol laikoma taip pat neteisėtai. Pareiškėjo atstovė klausimą dėl neteisėto įėjimo į patalpas, t. y. neturint teismo leidimo ir akivaizdžiai viršijant įgaliojimus, kurie numatyti MPĮNVDĮ, kėlė žodinio teismo posėdžio metu, tačiau teismas šių reikšmingų bylos aplinkybių apskritai netyrė ir sprendime dėl jų nepasisakė. Įėjimo į patalpas teisėtumo klausimas yra aktualus ne tik pareiškėjui, bet ir platesniam subjektų, kurių atžvilgiu Taryba galėtų atlikti tyrimus dėl MPĮNVDĮ pažeidimo ateityje, ratui.

11.2. Taryba taip pat viršijo savo įgaliojimus į Poėmio medžiagą įtraukdama ir Tyrimo tikslais naudodama su tiekėjais, kuriems MPĮNVDĮ nėra taikomas, susijusią informaciją. Taryba, vadovaudamasi MPĮNVDĮ, turi teisę gauti tik Tyrimui reikalingą medžiagą. Informacija, kuri susijusi su tiekėjais, kuriems MPĮNVDĮ nėra taikomas, objektyviai negali būti laikoma susijusia su Tyrimu ar jam reikalinga. Šios reikšmingos aplinkybės teismas taip pat tinkamai neištyrė.

11.3. Teismas sprendimu nepagrįstai pritarė formaliam MPĮNVDĮ aiškinimui, pagal kurį tiekėjų pajamos skaičiuojamos atsižvelgiant tik į juridinio asmens, o ne ūkio subjekto pajamas. Toks formalus aiškinimas prieštarauja įstatymų leidėjo valiai ir MPĮNVDĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam tikslui. Pagrindiniai du kriterijai, priskiriantys tiekėją MPĮNVDĮ apsaugos sričiai: a) tiekėjo generuojamos pajamos, kur 40 milijonų eurų riba yra lemiama vertinant, ar tiekėjas gali pats pasipriešinti mažmeninės prekybos įmonės derybinei galiai; ir b) tiekėjo parduodamos prekės, t. y. maisto prekes ir (ar) gėrimai, skirti parduoti vartotojui. Tiekėjai ir mažmeninės prekybos įmonės nėra lygiavertės MPĮNVDĮ prasme. Įstatymas yra nukreiptas į tam tikrų tiekėjų (kurie parduoda maisto prekes ir / ar gėrimus, ir kurie generuoja mažesnę nei 40 milijonų eurų apyvartą) interesų apsaugą santykiuose su konkrečiais mažmeninės prekybos tinklais. Be to, pagal MPĮNVDĮ generuojamos apyvartos prasme didelę rinkos galią turinčia mažmeninės prekybos įmone laikomas toks tinklas, kurio bendrosios pajamos yra bent 116 milijonų eurų, tuo tarpu tiekėju, galinčiu „atsilaikyti“ derybose su tokia mažmeninės prekybos įmone, laikomas maisto prekių ir / ar gėrimų tiekėjas, kuris generuoja daugiau nei 40 milijonų eurų suma. Visgi tai, jog MPĮNVDĮ apibrėžto komercinio santykio šalys nėra traktuojamos vienodai, nereiškia, kad jų derybinė galia turi būti matuojama skirtingais būdais, t. y. vienu atveju įvertinant susijusius asmenis, o kitu – ne.

11.4. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad vertinant MPĮNVDĮ numatytą tiekėjo sąvoką tikslinga atsižvelgti į Direktyvą, kurios tikslas identiškas MPĮNVDĮ tikslui, ir kur tiekėjas yra suprantamas kaip ūkio subjektas, o ne kaip juridinis asmuo. Teismo ir Tarybos pozicija, kad skirtinga pajamų skaičiavimo metodika nėra diskriminuojanti, nes tarp tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių yra reikšmingų skirtumų, yra nepagrįsta.

12. Pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuos nurodo, kad Lietuvos Respublikos Seimui pateiktos MPĮNVDĮ pataisos, paskelbtos 2020 m. balandžio 7 d., ir kurios galėtų įsigalioti 2021 m. lapkričio 1 d. Pataisomis siūloma papildyti MPĮNVDĮ 9 straipsnio 1 dalį ir numatyti Tarybos teisę, gavus teismo leidimą, atlikti patikrinimą įmonių patalpose. Taigi, įėjimas į patalpą (ir tik turint teismo leidimu) būtų nauja, šiuo metu nenumatyta Tarybos teisė, atliekant MPĮNVDĮ tyrimus. Be to, Taryba 2020 m. balandžio 29 d. paskelbė aiškinamąją atmintinę dėl Tarybos atliekamų patikrinimų, kurioje pakartotinai pabrėžė, jog Taryba, atlikdama tyrimus, į patalpas įeiti gali tik su teismo leidimu.

13. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ši administracinė byla ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjama administracinė byla Nr. eI4-4433-816/2020 (naujas bylos Nr. eI4-754-816/2021), yra susijusios, nes abiejuose inter alia (be kita ko) yra keliamas Tarybos teisių pagal MPĮNVDĮ klausimas, t. y. ar Tarybos pareigūnai, neturėdami teismo leidimo, turėjo teisę įeiti į Bendrovės patalpas ir jose atlikti netikėtą patikrinimą bei surinkti įrodymus, kuriais buvo grindžiamas Nutarimas, ar ne. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui šioje administracinėje byloje pasisakius, kad Tarybos pareigūnai neturėjo teisės, tirdami galimą MPĮNVDĮ pažeidimą, įeiti į Bendrovės patalpas ir surinkti įrodymų, kuriais grindžiamas Nutarimas, šis klausimas neturėtų būti iš naujo sprendžiamas administracinėje byloje Nr. eI4-754-816/2021, kuri teismo 2020 m. lapkričio 9 d. nutartimi buvo sustabdyta iki kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išspręs šią administracinę bylą.

14. Pareiškėjas pažymi, kad MPĮNVDĮ 9 straipsnio 1 dalyje išvardytos visos Tarybos įgaliotų pareigūnų teisės ir pareigos atliekant pažeidimo tyrimą. Tarp šių teisių nėra numatyta galimybė įeiti į MPĮNVDĮ pažeidimu įtariamo ūkio subjekto patalpas ir jose atlikti patikrinimą. Teisė reikalauti tam tikrų dokumentų bei juos kopijuoti nėra tapati teisei įeiti į ūkio subjekto patalpas. Konkurencijos įstatymas, skirtingai nei MPĮNVDĮ, aiškiai įtvirtina teisę atlikti netikėtą patikrinimą ūkio subjektų patalpose, tačiau patikrinimas gali būti atliekamas tik gavus teismo leidimą.

15. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma:

15.1. MPĮNVDĮ suteikia teisę Tarybos įgaliotiems pareigūnams ne tik prašyti, kad MPĮ pateiktų tam tikrus dokumentus ir informaciją, tačiau ir su tokiais dokumentais patiems susipažinti, juos peržiūrėti, reikalingą informaciją patiems kopijuoti. Šie veiksmai ir buvo atlikti UAB „Palink“ patalpose, kai Tarybos įgalioti pareigūnai peržiūrėjo ir nusikopijavo Tyrimui atlikti reikalingus dokumentus, atskleidžiančius UAB „Palink“ santykius su keletu tiekėju marketingo (pardavimų skatinimo) srityje.

15.2. Konkurencijos įstatymas numato teisę Tarybos įgaliotiems pareigūnams, gavus teismo leidimą, atlikti patikrinimą ūkio subjektų patalpose. MPĮNVDĮ tokia teisė nėra numatyta, tačiau Konkurencijos įstatymas ir MPĮNVDĮ neprivalo numatyti identiško teisinio reguliavimo. MPĮNVDĮ nereikalauja atlikti patikrinimo, kaip jis suprantamas Konkurencijos įstatymo prasme, kai tikrinamos įmonės patalpos ar teritorijos ieškant slepiamų ir dar tiksliai nežinomų konkurencijos teisės pažeidimų įrodymų, tačiau MPĮNVDĮ suteikia teisę įmonės patalpose peržiūrėti Tyrimui reikalingą informaciją ir gauti jos kopijas, t. y. atlikti dokumentų ir informacijos, o ne visų patalpų ar teritorijų, patikrinimus.

15.3. Tarybos paimta medžiaga yra susijusi su atliekamu Tyrimu. Tarybos įgalioti pareigūnai iš pareiškėjo turimų duomenų atsirinko jo elektroninį susirašinėjimą su (duomenys neskelbtini) ir keliais kitais tiekėjais bei kitus dokumentus, atskleidžiančius UAB „Palink“ veiksmus, susijusius su marketingo biudžeto (pardavimo skatinimo veiksmų biudžeto) nustatymu ir mokėjimu.

15.4. Nei MPĮNVDĮ, nei jo lydimieji dokumentai nepateikia indikacijų, kad tiekėjai MPĮNVDĮ turėtų būti vertinami kaip ūkio subjektų grupė ir kad jų galia turėtų būti vertinama atsižvelgiant ne į to tiekėjo, kaip fizinio ar juridinio asmens, bendrąsias pajamas, tačiau į jo įmonių grupės bendrąsias pajamas. MPĮNVDĮ ūkio subjekto sąvoka vartojama tik apibūdinant MPĮ, o asmuo, t. y. fizinis ar juridinis asmuo, vartojama apibūdinti tiekėją. MPĮNVDĮ expressis verbis įtvirtina, kad tiekėjas yra asmuo, pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį parduodantis mažmeninės prekybos įmonei maisto prekes ir (ar) gėrimus, skirtus parduoti vartotojui, o ne ūkio subjektas.

15.5. Direktyva dar nėra perkelta į nacionalinę teisę. Šiuo metu nėra pagrindo daryti išvadą ir spręsti kaip, ir (ar) iš viso, Direktyva turės įtakos MPĮNVDĮ aiškinimui ir taikymui. Jeigu Lietuvos įstatymų leidėjas nuspręstų keisti ir suderinti MPĮNVDĮ reguliavimą su Direktyva, tokiu atveju galėtų būti pagrindas vadovautis Direktyvos nuostatomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 1S-163 (2019) pagrįstumo ir teisėtumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Tarybą pašalinti iš poėmio medžiagos patikrinimo metu paimtą informaciją pagrįstumo.

17. Tam, kad būtų apibrėžtos nagrinėjamo ginčo ribos, primintina, kad teisinis reguliavimas, nustatantis MPĮNVDĮ nuostatų laikymosi priežiūrą vykdančią instituciją, jos funkcijas, teises ir nutarimų apskundimą, o taip pat įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų veiksmų ir priimtų sprendimų apskundimą, įtvirtintas šiame įstatyme (MPĮNVDĮ 4 str. ir kt.), o taip pat – Konkurencijos įstatyme (Konkurencijos įstatymo 18 str. 1 d. 5 p. ir 2 d. 8 p., 19 str. 8 d., 22 str. 5 d. ir kt.) bei jį ir šiuos aspektus įgyvendinančiame teisės akte – Konkurencijos tarybos nutarimu priimtame darbo reglamente (Konkurencijos įstatymo 19 str. 10 d.).

18. Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad teisę Konkurencijos tarybai apskųsti Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus turi ūkio subjektai ar kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės, o 3 ir 4 dalys – kad šiame straipsnyje nustatyta apskundimo tvarka mutatis mutandis (su tam tikrais pakeitimais) taikoma Konkurencijos tarybos darbuotojų priimtiems sprendimams ir atliktiems veiksmams šio įstatymo II skyriaus trečiajame skirsnyje nurodytos koncentracijos priežiūros metu ir kitais atvejais, kai tokie veiksmai ir sprendimai yra susiję su Konkurencijos tarybai šiuo įstatymu, Mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymu ir kitais įstatymais, kurių laikymosi priežiūrą vykdo Konkurencijos taryba, priskirtų funkcijų atlikimu. Jeigu skundą padavę ūkio subjektai ar kiti asmenys nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu arba jeigu Konkurencijos taryba nepriėmė nutarimo per dešimt dienų, jie turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo nesustabdo.

19. Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, esant priimtam Konkurencijos tarybos nutarimui, Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamo ginčo ribas apsprendžia skundo, paduodamo Konkurencijos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies tvarka Konkurencijos tarybai, dėl kurio pastaroji priima šiame teisme ginčijamą sprendimą, dalykas ir pagrindimas: teisme nagrinėjamo ginčo dalykas – Konkurencijos tarybos sprendimo, priimto išnagrinėjus paduotą skundą, kuris paduodamas nustatytu terminu ir turi dalyką bei pagrindą, pagrįstumas ir teisėtumas.

20. Nagrinėjamos bylos duomenimis, Konkurencijos taryba 2019 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1S-139 (2019) pradėjo tyrimą dėl UAB „Palink“ veiksmų atitikties MPĮNVDĮ 3 straipsnio reikalavimams. 2019 m. lapkričio 13 d. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai peržiūrėjo ir nukopijavo UAB „Palink“ naudojamose patalpose ir priemonėse esančią informaciją bei dokumentus, reikalingus Tyrimui. Dėl tam tikrų UAB „Palink“ dokumentų, kurie, įgaliotų pareigūnų vertinimu, buvo pripažinti reikalingais Tyrimui, UAB „Palink“ atstovai turėjo pastabų dėl jų sąsajumo su Tyrimo objektu. Šie dokumentai buvo nukopijuoti į išorinę laikmeną, įdėti į voką, o vokas su išorine laikmena užklijuotas. Įgaliotų pareigūnų atlikti veiksmai buvo užfiksuoti faktinių aplinkybių nustatymo ir informacijos peržiūros, kopijavimo ir (ar) paėmimo protokoluose. 2019 m. gruodžio 12 d. Konkurencijos tarybos patalpose, dalyvaujant UAB „Palink“ atstovams, įgalioti pareigūnai minėtą išorinę laikmeną atidarė ir, peržiūrėję šioje laikmenoje buvusius dokumentus, priėmė sprendimą nešalinti laikmenoje buvusios informacijos (toliau – 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimas).

21. 2019 m. gruodžio 20 d. UAB „Palink“ pateikė skundą Konkurencijos tarybai dėl 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo, kuriame prašoma panaikinti sprendimą iš poėmio medžiagos nefiltruoti ir nešalinti failų, susijusių su tiekėjais (duomenys neskelbtini), motyvuojant tuo, kad šių tiekėjų įmonių grupės bendrosios metinės pajamos viršijo MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatytą 40 milijonų eurų ribą, ir įpareigoti įgaliotus pareigūnus pašalinti medžiagą apie šiuos tiekėjus, kaip nepatenkančią į Tyrimo apimtį. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra duomenų, kad 2019 m. gruodžio 20 d. UAB „Palink“ pateiktas skundas buvo grindžiamas argumentais, kuriais būtų kvestionuojamas Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų patekimo į UAB „Palink“ naudojamas patalpas ir jų reikalavimų pateikti priemonėse esančią informaciją bei dokumentus teisėtumas.

22. Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi 2019 m. gruodžio 20 d. UAB „Palink“ skundo argumentus, byloje ginčijamame 2019 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 1S-163 (2019) konstatavusi, kad nėra pagrindo pripažinti, jog 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimas nešalinti Tyrimui reikalingų dokumentų, susijusių su (duomenys neskelbtini) būtų nepagrįstas, šį skundą atmetė, iš esmės motyvuodama tuo, kad minėtų įmonių bendrosios metinės pajamos paskutiniais finansiniais metais neviršija MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalyje numatytos 40 milijonų eurų ribos, dėl ko šiems tiekėjams taikoma MPĮNVDĮ apsauga ir dokumentai apie UAB „Palink“ su šiais tiekėjais vykdomus pardavimo skatinimo veiksmus bei jiems skirtus biudžetus yra reikalingi Tyrimui, todėl neturi būti šalinami iš Tyrimo medžiagos.

23. Nesutikdamas su Konkurencijos tarybos 2019 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1S-163 (2019), pareiškėjas UAB „Palink“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kurio nagrinėjamoje byloje 2020 m. kovo 5 d. priimto sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas yra šio proceso apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo dalykas, apspręstas Vilniaus apygardos administracinio teisme išnagrinėto (ir nagrinėtino) ginčo ribų: vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Kadangi, kaip jau minėta, 2019 m. gruodžio 20 d. UAB „Palink“ pateiktas skundas nebuvo grindžiamas argumentais, kuriais būtų kvestionuojamas Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų patekimo į UAB „Palink“ naudojamas patalpas ir jų reikalavimų pateikti priemonėse esančią informaciją bei dokumentus teisėtumas, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą 2020 m. kovo 5 d. sprendimą, neturėjo pagrindo vertinti ir nevertino tokių pareiškėjo skundo ir jo atstovų teismo posėdyje žodžiu nurodytų argumentų, dėl ko pastarieji, atsižvelgiant į ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies nuostatas, nevertinami ir apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad tokio pobūdžio argumentų pagrįstumas gali būti įvertintas nagrinėjant ginčą dėl Konkurencijos tarybos 2020 m. birželio 18 d. nutarimo, priimto baigus Tyrimą.

25. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas jo reikalavimas, iš esmės yra susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų, kuriomis teismas sutiko su Konkurencijos tarybos pateiktu MPĮNVDĮ nuostatų dėl jo taikymo ribų aiškinimu, pagrįstumu: pareiškėjas teigia, kad MPĮNVDĮ nuostatos dėl teikėjo, atsižvelgiant į šio įstatymo tikslą, sisteminį visų šio įstatymo nuostatų aiškinimą, į Lietuvos teisės aktus perkeltinos Direktyvos, skirtos analogiško pobūdžio santykių reguliavimui, tikslus, negali būti aiškinamos formaliai.

26. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėtinose pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: MPĮNVDĮ tikslas – riboti didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių rinkos galios panaudojimą ir užtikrinti tiekėjų ir didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių interesų pusiausvyrą (MPĮNVDĮ 1 str. 1 d.). Ūkinės veiklos sąžiningai praktikai prieštaraujantys veiksmai, kuriais mažmeninės prekybos įmonių veiklos rizika perkeliama tiekėjams ar jiems primetami papildomi įsipareigojimai arba kurie varžo tiekėjų galimybes laisvai veikti rinkoje ir kurie išreiškiami kaip reikalavimai tiekėjui, kurie MPĮNVDĮ draudžiami kaip nesąžiningi, nustatyti MPĮNVDĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse. MPĮNVDĮ nustato, kad šis įstatymas netaikomas didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų, kurių bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra didesnės kaip 40 milijonų eurų, santykiams (MPĮNVDĮ 1 str. 3 d.).

27. MPĮNVDĮ 2 straipsnis, kuriame pateikiamos pagrindinės šio įstatymo sąvokos, nustato, kad šio įstatymo prasme didelę rinkos galią turinti mažmeninės prekybos įmonė – ūkio subjektas, besiverčiantis mažmenine prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maisto prekės, gėrimai ir tabako gaminiai, ir vienas arba kartu su tokia pat prekyba besiverčiančiais su juo susijusiais ūkio subjektais atitinkantis visus šiuos reikalavimus:

1) iš visų Lietuvos Respublikoje jo (jų) valdomų parduotuvių bent 20 parduotuvių yra ne mažesnio kaip 400 m2 prekybos ploto;

2) bendrosios jo (jų) pajamos paskutiniais finansiniais metais yra ne mažesnės kaip 116 milijonų eurų. Jeigu mažmeninės prekybos įmonė yra užsienio valstybės ūkio subjektas, bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip Lietuvos Respublikoje gautų pajamų suma (MPĮNVDĮ 2 str. 1 d.). Susiję ūkio subjektai – du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu vienetu. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susiję ūkio subjektai yra kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir: 1) ūkio subjektai, kurių, kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto, 1/2 ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į 1/2 ar daugiau visų balsų turi tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys; 2) ūkio subjektai, kurie su nagrinėjamu ūkio subjektu yra bendrai valdomi ar turi bendrą administracinį padalinį arba kurių stebėtojų taryboje, valdyboje ar kitame valdymo ar priežiūros organe yra pusė ar daugiau tų pačių narių kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto valdymo ar priežiūros organuose; 3) ūkio subjektai, kurių 1/2 ar daugiau įstatinio kapitalo sudarančią akcijų dalį arba teises į 1/2 ar daugiau visų balsų turi nagrinėjamas ūkio subjektas arba kurie yra įsipareigoję derinti savo ūkinės veiklos sprendimus su nagrinėjamu ūkio subjektu, arba už kurių prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą yra įsipareigojęs atsakyti nagrinėjamas ūkio subjektas, arba kurie yra įsipareigoję perduoti visą pelną arba jo dalį ar suteikę teisę naudoti 1/2 ar daugiau savo turto nagrinėjamam ūkio subjektui; 4) ūkio subjektai, kurie turi nagrinėjamo ūkio subjekto akcijų dalį, sudarančią 1/2 ar daugiau šio subjekto įstatinio kapitalo, arba turi teises į 1/2 ar daugiau visų balsų, arba su kuriais nagrinėjamas ūkio subjektas yra įsipareigojęs derinti savo ūkinės veiklos sprendimus, arba kurie yra įsipareigoję atsakyti už nagrinėjamo ūkio subjekto prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą, arba kuriems nagrinėjamas ūkio subjektas yra įsipareigojęs perduoti visą pelną arba jo dalį ar suteikęs teisę naudoti 1/2 ar daugiau savo turto; 5) ūkio subjektai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, t. y. per kitus ūkio subjektus, yra susiję su šios dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytais ūkio subjektais bet kuriuo iš šios dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų būdų (MPĮNVDĮ 2 str. 4 d.).

Maisto prekių ir gėrimų tiekėjas (toliau – tiekėjas) – asmuo, pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartį parduodantis mažmeninės prekybos įmonei maisto prekes ir (ar) gėrimus, skirtus parduoti vartotojui (MPĮNVDĮ 2 str. 2 d.).

28. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamo ginčo metu pagrįstų argumentų, dėl ko šios MPĮNVDĮ nuostatos turėtų būti aiškinamos kitaip, nei expressis verbis nustatyta šiame akte, nėra pateikta: lingvistinio teisės aiškinimo metodo taikymas, kaip ir apskritai griežtas įstatymo raidės laikymasis taikant teisę, dažniausiai yra pagrįstas; šio teisės aiškinimo metodo svarbos negalima paneigti; taikant lingvistinį teisės aiškinimo metodą (kartu su kitais) yra užtikrinamas formalių teisės reikalavimų paisymas ir atitinkamo teisinio reguliavimo turinio vienodas supratimas. Kita vertus, lingvistinis teisės aiškinimo metodas nėra vienintelis ar universalus, jo reikšmė neturi būti perdedama. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip savo aktuose (inter alia 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose) ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos negalima aiškinti vien pažodžiui, vien taikant lingvistinį (verbalinį) metodą, kad aiškinant Lietuvos Respublikos Konstituciją privalu taikyti įvairius teisės aiškinimo metodus: sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį, įstatymų leidėjo ketinimų, precedentų, istorinį, lyginamąjį ir kt. Konstatuota ir tai, kad tas pats pasakytina ir apie visų žemesnės galios teisės aktų aiškinimą (žr. 2006 m. sausio 16 d. nutarimą, 2006 m. kovo 28 d. nutarimą).

29. Įvertinus, kad MPĮNVDĮ nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatyta, kad jame įtvirtinti kriterijai tiek dėl didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių, tiek dėl tiekėjų, pagal kuriuos ribojamas šio įstatymo taikymas, turi būti aiškinami kitaip, nei tiesiogiai jame nustatyta, kad taip pat tokių nuostatų nėra ir kituose teisės aktuose, iš jų – ir Konkurencijos įstatyme, MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalies taikymo prasme tiekėjams priskirtini asmenys, pagal didmeninio pirkimo-pardavimo sutartis parduodantys mažmeninės prekybos įmonei maisto prekes ir (ar) gėrimus, skirtus parduoti vartotojui, kurių bendrosios pajamos paskutiniais finansiniais metais yra didesnės kaip 40 milijonų eurų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau pažymėta, kad, kaip matyti iš MPĮNVDĮ parengiamųjų darbų (travaux préparatoires), inter alia Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. XI-191 patvirtintos Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo koncepcijos (toliau – ir MPĮNVDĮ koncepcija), taip pat Lietuvos Respublikos mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo projekto (XIP-1053) aiškinamojo rašto (toliau – ir Aiškinamasis raštas), specifinių teisės normų, įtvirtintų šiame teisės akte, poreikis grindžiamas derybinės galios tarp didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių ir tiekėjų asimetrija, tokios asimetrijos nulemtu praktiniu nesąžiningu rinkos galios panaudojimu tarpusavio santykiuose ir jo sukuriamais rinkos iškraipymais (žr. 2013 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1014/2013).

MPĮNVDĮ koncepcijoje VII dalyje, kurioje nurodomos pagrindinės visuomeninių santykių reglamentavimo nuostatos, be kita ko, įtvirtinta: siūlomas įstatymas grindžiamas nuostata, kad kai kurios mažmeninės prekybos įmonės santykiuose tiekėjų atžvilgiu turi tokią rinkos galią, kurios įgyvendinimas pažeidžia viešąjį interesą (MPĮNVDĮ koncepcijos 34 p.); Įstatyme, atsižvelgiant į turimus statistinius duomenis, turi būti įtvirtintas reglamentavimas, taikomas tik mažmeninės prekybos įmonėms, atitinkančioms Įstatyme nustatytus rinkos galios kriterijus, kurie galėtų būti apibrėžti atsižvelgiant į mažmeninės prekybos įmonės valdomų parduotuvių skaičių, prekybos plotą ir apyvartą (MPĮNVDĮ koncepcijos 35 p.); siekiant įgyvendinti minėtus tikslus, Įstatyme bus įtvirtintas baigtinis sąrašas reikalavimų ir draudimų, kurie bus taikomi į Įstatymo reglamentavimo sritį patenkančių mažmeninės prekybos įmonių santykiams su tiekėjais (MPĮNVDĮ koncepcijos 36 p.).

Pažymėtina ir tai, kad: MPĮNVDĮ koncepcijoje nėra jokių konkrečių nuostatų dėl kiekybinių kriterijų, kuriuos turi atitikti tiekėjai, kurių santykiams su mažmeninės prekybos įmonėmis, atitinkančiomis Įstatyme nustatytus rinkos galios kriterijus, reguliuoti bus taikomas šis įstatymas; duomenų, kad 2015 m. gruodžio 17 d. įstatymu Nr. XII-2204 MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinant nuostatą dėl šio teisės akto taikymo ribojimo, kartu buvo siekiama pakeisti teikėjo sąvoką, taip pat nėra.

30. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodomi argumentai šiuo aspektu, t. y. skirtinga pajamų skaičiavimo metodika negali užtikrinti įmonių interesų pusiausvyros, nes sukuria perteklinę apsaugą tiekėjams; skirtinga pajamų skaičiavimo metodika lemia mažmeninės prekybos įmonių diskriminaciją; įsigaliojusi ir į Lietuvos teisę perkeltina Direktyva tiekėjo pajamas nurodo skaičiuoti atsižvelgiant ir į susijusių su juo asmenų pajamas, nėra pagrįsti: pareiškėjas jokių pagrįstų argumentų, taip pat pavyzdžių, paaiškinančių / atskleidžiančių, kaip MPĮNVDĮ įtvirtinti reikalavimai ir draudimai didelę rinkos galią turinčioms mažmeninės prekybos įmonėms santykiuose su tiekėjais, nepriklausomai nuo pastarųjų gaunamų pajamų dydžio, savaime tampa nebetinkami įstatymo tikslams pasiekti ar net iškreipia įmonių interesų pusiausvyrą tokiuose santykiuose, t. y. pareiškėjas nei teigė, nei pagrindė, kad veiksmai, kaip antai reikalavimai mokėti tiesiogiai ar netiesiogiai arba kitokiu būdu atlyginti už sutikimą pradėti prekiauti tiekėjo prekėmis („įėjimo“ mokesčiai) ar įsigyti prekių, paslaugų ar turto iš mažmeninės prekybos įmonės nurodytų trečiųjų asmenų, didelę rinkos galią turinčių mažmeninės prekybos įmonių santykiuose su tiekėjais atitinka ūkinės veiklos sąžiningą praktiką.

Atsižvelgiant į tai, manytina, kad MPĮNVDĮ 1 straipsnio 3 dalies nuostata dėl šio teisės akto taikymo ribojimo yra nustatyta vadovaujantis tik prielaida, kad yra riba, kuri nustatoma vertinant tiekėjų bendrąsias pajamas paskutiniais finansiniais metais, kai tokių santykių reguliavimas imperatyviomis teisės normomis nėra prasmingas / būtinas; pareiškėjas, be deklaratyvių teiginių, iš esmės niekaip nepaaiškino, kodėl, jo teigimu, pozicija, kad skirtinga tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių pajamų skaičiavimo metodika nėra diskriminuojanti, nes tarp tiekėjų ir mažmeninės prekybos įmonių yra reikšmingų skirtumų, yra nepagrįsta.

Šiame kontekste primintina, kad, kaip matyti iš MPĮNVDĮ koncepcijos, kitų jo rengimo dokumentų ir paties MPĮNVDĮ, pats teisinis reguliavimas, įtvirtintas MPĮNVDĮ, nustatytas indikavus problemas, atsiradusias didėjant mažmeninės prekybos rinkos koncentracijai, o kartu – ir pirkėjo galios koncentracijai tiekimo rinkoje; pareiškėjo teiginiai, kad aiškinant 2009 m. priimtą MPĮNVDĮ yra svarbios 2019 m. priimtos Direktyvos, kuri ginčui aktualiu laikotarpiu dar net ir neturėjo būti įgyvendinta Lietuvos teisėje, nuostatos, niekuo nepagrįsti; aplinkybė, kad šis klausimas, t. y. tiekėjų pajamų skaičiavimo metodika, kaip matyti MPĮNVDĮ pakeitimo projekto, bus sprendžiamas kitaip, nėra reikšminga, kadangi galiojantis teisinis reguliavimas yra toks, koks yra, duomenų, kaip jis prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms ar neturėtų būti taikomas, t. y. kad turėtų būti taikoma ES teisė, nėra.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

32. Netenkinus apeliacinio skundo, netenkinamas ir pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Palink“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė