2020-03-04 Nr. AB-4950-3-61-3-02465-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. P-9-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02465-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos:60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 pagal atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22 (toliau – ir Sprendimas) bei iš atsakovo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014 jam buvo pavesta atlikti teismo statybos techninę ekspertizę. Ieškovas ERGO Insurance SE dėl eksperto paskyrimo ir dėl ekspertui pavestų atsakyti klausimų pateikė atskirąjį skundą, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Ekspertizės aktas Nr. 15/1114 buvo parengtas 2015 m. lapkričio 11 d. (toliau – ir Ekspertizės aktas) ir su civilinės bylos medžiaga grąžintas Kauno apygardos teismui. 2016 m. gegužės 11 d. akcinė bendrovė (toliau – AB) „Panevėžio statybos trestas“ pateikė skundą dėl S. V. galėjimo atlikti ekspertizę. Skunde trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas atliko viso ypatingo statinio ekspertizę, neturėdamas tam suteiktos kvalifikacijos, pateikė ekspertizės aktą, neatitinkantį ekspertinio tyrimo rezultatų įforminimui keliamų reikalavimų, savarankiškai rinko tyrimui papildomą medžiagą, neatsakė į pateiktą klausimą Nr. 3 bei nenurodė to priežasčių ir taip šiurkščiai pažeidė Teismo ekspertų profesinės etikos kodeksą, patvirtintą Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. B-16 (toliau – Etikos kodeksas) bei Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo reikalavimus. Taryba 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. KT-22 S. V. pareiškė įspėjimą. Buvo nuspręsta, kad pareiškėjas pažeidė Etikos kodekse įtvirtintą profesionalumo principą (5.1 ir 5.2 punktai), nes savarankiškai rinko įrodymus, ir sąžiningumo principą (7.3 punktas), nes neturėjo tinkamos kvalifikacijos.

3. Pareiškėjas nurodė, kad teismo eksperto kandidatūrą patikrina ekspertą skiriantis teismas. Taryba, konstatuodama, kad S. V. neturi tinkamos kvalifikacijos, neįvertino, kad kvalifikacijos sąvoka apima ne tik įgytą išsilavinimą, bet ir turimas žinias. Atsakovas padarė visiškai nepagrįstas ir neteisėtas išvadas, kad nors pareiškėjui suteikta kvalifikacija ir leidžia spręsti klausimus, susijusius su statinio projektavimu bei statinio statybos ir statinio specialiųjų statybos darbų technine priežiūra, tačiau išduotose kvalifikacijos atestatuose nėra numatyta teisė vykdyti veiklą, susijusią su gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų projektų ar jų dalių rengimu bei projektų vykdymo priežiūra, šių pastatų statyba, statybos technine priežiūra ar ekspertize, atitinkamai S. V. negali atlikti teismo ekspertizės, kai tyrimo objektas yra visas gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatas. Pareiškėjo teigimu, ši Tarybos pozicija buvo suformuota visiškai neįsigilinus į tikrąsias faktines aplinkybes. Nurodė, kad S. V. turima kvalifikacija teismo statybos techninei ekspertizei atlikti buvo visiškai pakankama ir pareiškėjas, atlikdamas ekspertizę, neperžengė įstatymuose nustatytų ribų. Kauno apygardos teismo paskirtos ekspertizės metu S. V. turėjo atsakyti į 8 teismo suformuluotus klausimus. Jis turėjo atlikti ne viso statinio ekspertizę ir parengti ekspertizės aktą, kaip nurodyta Sprendime, bet atlikti ekspertizę tiek, kiek tai susiję su teismo suformuluotais klausimais. Nurodė, kad Ekspertizės akte yra gana išsamiai apibūdinti duomenys apie pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog S. V. turėjo / turi specialiųjų žinių, reikalingų atlikti teismo statybos techninę ekspertizę. Aplinkybę, kad pareiškėjas turėjo pakankamai specialiųjų žinių ir reikiamą kompetenciją bei kvalifikaciją, patvirtina ir tai, jog ekspertizei atlikti teismas paskyrė būtent jį. Įstatymai nustato, kad teismas, nusprendęs skirti ekspertizę atlikti atitinkamai teismo ekspertui, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar eksperto kandidatūra yra tinkama, ar ne. Būtent teismo prerogatyva yra užtikrinti, kad būtų surenkami tik tokie įrodymai, kurie atitinka įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklę.

4. S. V. pabrėžė, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi ex officio (pagal pareigas) nutaręs skirti teismo ekspertizę ir ją pavesdamas atlikti pareiškėjui, pritarė būtent jo kandidatūrai dėl teismo ekspertizės teikimo. Priešingų išvadų teikimas iš principo reiškia Kauno apygardos teismo įsiteisėjusios 2014 m. birželio 3 d. nutarties kvestionavimą bei imperatyvių normų, reguliuojančių teismų valdžios atskyrimą, pažeidimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas turi teismo eksperto statusą, byloje esantys sertifikatai patvirtina, kad jis turėjo reikiamą kvalifikaciją paskirtai ekspertizei atlikti.

5. S. V. nuomone, nei įrašymas į teismo ekspertų sąrašą, nei kvalifikaciniai pažymėjimai nėra būtina sąlyga, suteikianti teisę atlikti teismo ekspertizes. Svarbu, kad ekspertas turėtų specialiųjų žinių tokiai ekspertizei atlikti, o jo objektyvumas ir nešališkumas nekeltų jokių abejonių. Kvalifikacijos atestatai yra tik teisę eiti tam tikras pareigas ar užsiimti tam tikra ūkine-komercine veikla suteikiantis dokumentas, tačiau negali būti laikomas išsamiu informacijos šaltiniu apie teismo eksperto turimas specialias žinias.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba visiškai nepagrįstai jo atliktą objekto apžiūrą ir su tuo susijusių dokumentų gavimą laikė savarankišku įrodymų rinkimu. S. V. nerinko jokių įrodymų, tačiau pažymėjo, kad atlikdamas ekspertizę, ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, o apžiūrėdamas tyrimo objektą, gali apžiūrėti ir su objektu turimus duomenis bei gauti kitus duomenis, reikalingus ekspertizei atlikti.

7. Pareiškėjo įsitikinimu, nepaisant to, kad nėra teisės normos, kuri aiškiai ir konkrečiai reguliuotų terminus konkretiems Tarybos veiksmams atlikti, ji, remdamasi protingumo, operatyvumo, teisingumo bei proporcingumo principais, turėtų skundus nagrinėti kiek įmanoma operatyvesniais terminais. Šiuo atveju 2016 m. gegužės 11 d. AB „Panevėžio statybos trestas“ skundą dėl pareiškėjo veiksmų Taryba išnagrinėjo ir Sprendimą priėmė daugiau nei po metų, t. y. tik 2017 m. birželio 19 d. ir po trejų metų nuo eksperto paskyrimo teismo ekspertizei atlikti. S. V. teigimu, nagrinėjamu atveju, remiantis kituose procesuose nustatytais administracinių nuobaudų paskyrimo terminais, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjui paskirta nuobauda – įspėjimas, buvo paskirta praėjus neproporcingai ilgam laiko tarpui nuo tariamo pažeidimo atsiradimo dienos. S. V. nuomone, nuobauda jam galėjo būti paskirta ne vėliau kaip per metus laiko nuo skundo gavimo.

8. Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Taryba nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartyje, kuria S. V. buvo pavesta atlikti ekspertizę, nėra nurodyti jokie motyvai, kodėl buvo pasirinkta jo kandidatūra, kaip teismas nusprendė, kad ekspertas turi pakankamai specialių žinių ekspertizei atlikti (kokios buvo siūlomos teismo ekspertų kandidatūros, ar buvo vertintini jų išsilavinimą bei kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai, kokios aplinkybės nulėmė konkretaus teismo eksperto pasirinkimą). Vien aplinkybė, kad asmuo yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, nereiškia, kad ekspertas turi tinkamą bei pakankamą kvalifikaciją atsakyti į teismo klausimus konkrečioje nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamu atveju civilinėje byloje buvo paskirta statybos techninės veiklos ekspertizė. Pagal pareiškėjo turimus kvalifikacijos atestatus, jam yra suteikta teisė atlikti statybos techninę veiklą tam tikroje jos srityje. S. V. neturi teisės vadovauti visoms statybos techninės veiklos sritims, todėl teismą jo turimi kvalifikaciniai atestatai galėjo suklaidinti.

10. Taryba akcentavo, kad sprendimas dėl pareiškėjo kvalifikacijos nepakankamumo ekspertizei atlikti buvo paremtas jam suteiktų kvalifikacijų analize, Ekspertizės akto duomenimis, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Statybos produktų sertifikavimo centro, vykdančio statybos specialistų atestavimą, pateiktais duomenimis bei Tarybos nario, kuris yra VĮ Statybos produktų sertifikavimo centro statybos specialistų atestacijos komisijos narys, kompetentinga nuomone. Teigė, kad S. V. suteikta kvalifikacija leidžia jam spręsti klausimus, susijusius su statinio projektavimu, t. y. projekto ar projekto dalies rengimu, projekto dalies ekspertize, projekto ar projekto dalies vykdymo priežiūra, statinio statybos ir statinio specialiųjų statybos darbų technine priežiūra, kai statiniai yra inžineriniai tinklai (vandentiekio ir nuotekų šalinimo), hidrotechnikos statiniai, negyvenamieji pastatai (garažų, gamybos, pramonės ir sandėliavimo paskirties), susisiekimo komunikacijos (keliai (gatvės)), kitos paskirties inžineriniai statiniai (sąvartynai), kitos paskirties statiniai bei specialieji statybos darbai, susiję su vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų tiesimu bei šalinimo inžinerinių sistemų įrengimu.

Pareiškėjui išduotuose kvalifikacijos atestatuose nėra numatyta teisė vykdyti veiklą, susijusią su gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų projektų ar jų dalių rengimu ir projektų vykdymo priežiūra ar šių pastatų statyba, statybos technine priežiūra ar ekspertize, atitinkamai teismo ekspertas negali atlikti teismo ekspertizės, kai tyrimo objektas yra visas gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo eksperto, kaip statybos specialisto, veikla yra gana siaura, jis neturi profesinės patirties kitose statybos srities veiklose, tokiose kaip, pavyzdžiui, pastatų statyba, statybos techninė priežiūra, todėl atsakovas padarė išvadą, kad toks specialistas negali turėti ir pakankamai specialiųjų žinių, susijusių su statybos darbų technologijomis, pastatų statybinėmis konstrukcijomis, medžiagų kokybe ir panašiai, tuo labiau, kad ir turimas išsilavinimas ne statybos inžinerijos, o mechanikos inžinerijos srityje nesuteikia tokių specialiųjų žinių apie statybos darbų sritį.

Taryba padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitiko teismo eksperto reikiamos kvalifikacijos trimis aspektais – pagal bazinį išsilavinimą, pagal specialių žinių sritį ir neturėdamas patirties, nes negalėjo jos įgyti, vykdydamas savo veiklą dėl ribotos veiklos srities.

11. Atsakovas nurodė, kad aptariamu atveju ekspertizės objektas buvo gyvenamasis namas su administracinėmis, maitinimo, prekybos, paslaugų patalpomis ir požemine automobilių stovėjimo aikštele, esantis (duomenys neskelbtini). Teismo klausimai ekspertizei buvo susiję su minėto pastato rangovo AB „Panevėžio statybos trestas“ bei subrangovo atliktų statybų rangos darbų atitikimo normatyviniams statybos techniniams dokumentams vertinimu, pastato defektų ir jų atsiradimo priežasčių nustatymu, defektų šalinimo kainos nustatymu ir kita. Pareiškėjas, vykdydamas teismo pavedimą, vertino ekspertinio tyrimo medžiagą, atliko pastato apžiūrą, vertino pastato stogą, bendrąsias patalpas, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę bei pastato išorę ir nustatinėjo defektus. Pastatas buvo vertintas kompleksiškai, vadovaujantis statybos veiklą reguliuojančiais teisės aktais, todėl pareiškėjas pats sau prieštaravo, teigdamas, kad neatliko viso statinio ekspertizės bei kad teismo statybos techninė ekspertizė ir statinio ekspertizė yra visiškai skirtingi dalykai, reguliuojami skirtingų teisės aktų.

12. Taryba teigė, kad 2016 m. balandžio 6 d. teismo posėdyje, kuriame S. V. teikė paaiškinimus dėl ekspertizės išvadų, teismo ekspertas patvirtino, kad rašto teismui su prašymu išreikalauti iš ginčo šalių papildomą medžiagą ir pateikti ekspertizei nebuvo teikęs. Be to, teismo ekspertas pripažino, kad nežino, ar tokie jo veiksmai gali būti laikomi savarankišku įrodymų rinkimu. Posėdyje paaiškėjo, kad teismo eksperto iš ieškovo papildomai gautos techninės dokumentacijos, kuria remiantis buvo atlikta ekspertizė, civilinės bylos medžiagoje nėra. Proceso šalys neturėjo galimybės susipažinti su šiais dokumentais, todėl iškilo klausimas dėl tiriamos medžiagos patikimumo ir ekspertizės išvadų pagrįstumo. Akcentavo, kad proceso įstatymų kontekste apskritai tik teismo pateikta papildoma medžiaga ekspertui gali būti laikoma autentiška ir patikima, atitinkamai tik medžiaga, esanti bylos medžiagoje, gali būti pripažįstama tiriamąja medžiaga ekspertiniams tyrimams atlikti. Tarybai akivaizdu, jog buvo pažeisti Etikos kodekse nustatyti profesionalumo ir sąžiningumo principai, todėl ji teismo ekspertui skyrė švelniausią sankciją – įspėjimą.

13. Atsakovas pažymėjo, kad nei Teismo ekspertizės įstatymas, nei kiti teisės aktai, reguliuojantys Tarybos veiklą, nenustato terminų skundui išnagrinėti ir atsakomybei taikyti. Atsižvelgiant į tai, kad Teismo ekspertizė įstatyme yra įtvirtinti specifiniai reikalavimai teismo ekspertams ir jų veiklai, nagrinėjamu atveju turi būti taikomas panašius santykius reguliuojantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas.

14. Atsakovas pabrėžė, kad Taryba yra kolegiali visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, kurios nariai dirba neatlygintinai. Taryba nėra juridinis asmuo ir neturi atsiskaitomosios sąskaitos bei jos veiklai skiriamų lėšų ir nerenka jokių valstybės rinkliavų. Atsižvelgęs į tai, atsakovas prašė, sprendimą priėmus pareiškėjo naudai, Tarybą atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“ atsiliepime į S. V. skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

16. AB „Panevėžio statybos trestas“ paaiškino, kad ekspertizės išvadų teisėtumą ir pagrįstumą nagrinėja išimtinai teismai, tačiau dėl eksperto kvalifikacijos ir jos apimties sprendžia Taryba, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokius faktus, nes tam reikia turėti specialių profesinių ir teisinių žinių. Tik Tarybai priėmus Sprendimą, paaiškėjo, kad pareiškėjo kvalifikacija nesuteikė jam teisės atlikti viso ypatingo statinio ekspertizę, nes jo kvalifikacija apėmė tik minėto statinio projekto dalių – vandentiekio ir nuotekų šalinimo – ekspertizę. S. V. yra baigęs Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir išklausęs mechanikos inžinerijos bakalauro bei mechanikos programas, jis neįgijo specialiųjų statybinių žinių apie pastatų statybines konstrukcijas, statybos darbų technologiją ir kitų žinių apie statybos darbų sritį. Pareiškėjas yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą kaip teismo ekspertas, turintis teisę atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę jo turimų kvalifikacinių atestatų ribose. Pažymėjo, kad asmenį įrašant į ekspertų sąrašą, yra aiškiai nurodomi jo turimi kvalifikaciniai atestatai bei kokiose konkrečiose srityse jis gali atlikti ekspertizę. AB „Panevėžio statybos trestas“ kėlė prielaidą, kad S. V. tokių specialių žinių neturi, nes nesugebėjo ar nenorėjo laikyti tokių egzaminų ir gauti atitinkamų atestatų. Teigė, kad ekspertui vien turėti universitetinį išsilavinimą nepakanka, toks asmuo turi turėti ne tik atitinkamą išsilavinimą, tačiau ir atitinkamą darbo stažą, turi būti išlaikęs tam tikros srities specialių žinių egzaminą bei gauti atitinkamos srities atestatą, kad galėtų atitinkamoje srityje vykdyti veiklą. AB „Panevėžio statybos trestas“ teigimu, iš Ekspertizės akto turinio nustatyta, kad pareiškėjas faktiškai vertino visą statinį bei pateikė išvadas ne tik dėl statinio projekto dalių – vandentiekio ir nuotekų šalinimo, tačiau ir dėl vidaus ir išorės apdailos, vidaus ir išorės darbų, stogo, automobilių stovėjimo aikštelių ir kitų dalių. S. V. argumentai, kad jis turėjo teisę savarankiškai rinkti įrodymus, yra nepagrįsti ir prieštarauja Teismo ekspertizės įstatymo nuostatoms. Mano, kas pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą dėl įrodymų išreikalavimo, tačiau jis to nepadarė.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą tenkino ir Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22 panaikino.

18. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014 nutarė skirti pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybos techninę ekspertizę, kurią pavedė atlikti pareiškėjui. 2015 m. lapkričio 14 d. S. V. parengė ekspertizės aktą Nr. 15/1114. 2016 m. gegužės 11 d. AB „Panevėžio statybos trestas“ pateikė skundą Tarybai dėl pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Skunde teigiama, kad S. V. atliko ypatingo statinio ekspertizę, neturėdamas tam suteiktų kvalifikacinių atestatų, o tuo pačiu ir specialių žinių, be to, pareiškėjas savarankiškai rinko papildomą medžiagą, nors Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 3 dalis tai daryti draudžia. 2017 m. birželio 19 d. Taryba priėmė sprendimą Nr. KT-22, kuriame nusprendė pareiškėjui paskirti įspėjimą. Sprendime nurodyta, kad S. V. turima kvalifikacija buvo nepakankama atlikti viso gyvenamojo pastato su administracinėmis patalpomis bei automobilių garažu ekspertinį tyrimą ir buvo pažeistas Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnis bei Etikos kodekse nustatyti profesionalumo (5.1 punktas) bei sąžiningumo (7.3 punktas) principai.

19. Teismas nurodė, kad byloje keliamas klausimas, ar pareiškėjo turima kvalifikacija buvo tinkama Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014 paskirtai pastato, esančio (duomenys neskelbtini), statybos techninei ekspertizei atlikti.

20. Teismas analizavo ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą: Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 212 straipsnio 1 ir 2 dalis, Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnį bei Etikos kodekso 5 ir 7 punktus ir pažymėjo, kad pagal šias nuostatas, teismo ekspertas atlieka ekspertizę tik remdamasis savo turimomis specialiomis žiniomis (Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnis) ir turi atsisakyti tirti ne jo kompetencijai priskirtus klausimus (Etikos kodekse nustatytas sąžiningumo principas).

21. Teismas nustatė, kad remdamasis Ekspertizės aktu, Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-312-173/2016. Šiame sprendime buvo konstatuota, kad teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo kompetencijos ir atliktos ekspertizės išvadų. Teismas nurodė, kad S. V. yra teismo ekspertas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 1R-165 įrašytas į ekspertų sąrašą, kuriuo teismas, pavesdamas pareiškėjui atlikti ginčo objekto ekspertizę, vadovavosi. Pažymėjo, kad S. V. turi visus reikalingus sertifikatus tokiai ekspertizei atlikti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Kauno apygardos teismas, prieš pavesdamas pareiškėjui atlikti ekspertizę byloje, įvertino jo turimą kvalifikaciją ir ją laikė tinkama. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų buvo nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo, 2017 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-352-407/2017 taip pat konstatavo, kad pareiškėjas turi teismo eksperto statusą, teismui pateikti sertifikatai patvirtina, kad jis turėjo reikiamą kvalifikaciją atlikti paskirtą ekspertizę. Teismas sprendė, kad šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, jog S. V. turėjo reikiamą kvalifikaciją ekspertizei atlikti ir rėmėsi savo srities specialiomis žiniomis, nes teismo eksperto išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės. Įvertinęs nurodytos civilinės bylos medžiagą, teismas sprendė, kad Ekspertizės aktas, kaip rašytinis įrodymas, buvo vertinamas visų byloje esančių įrodymų kontekste, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, atlikdamas ekspertizę ir surašydamas Ekspertizės aktą, pažeidė Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnį bei Etikos kodekse įtvirtintus profesionalumo ir sąžiningumo principus.

22. Teismas identifikavo, kad byloje keliamas klausimas, ar pareiškėjas turėjo teisę pats rinkti papildomą medžiagą ekspertizei atlikti. Vadovaudamasis Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktu bei 23 straipsnio 2 ir 3 dalimis, teismas padarė išvadą, kad nurodytas teisinis reguliavimas suteikia teismo ekspertui teisę gauti reikalingą medžiagą ekspertizei atlikti, tačiau nustato, jog tai turi būti daroma įstatymų nustatyta tvarka.

23. Teismas nustatė, kad S. V. 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, restruktūrizuojamą UAB „Arno Vila“, ERGO Insurance SE Lietuvos filialą ir AB „Panevėžio statybos trestas“ dėl teismo ekspertizei reikalingos informacijos pateikimo civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014. Rašte pareiškėjas, vadovaudamasis Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, prašė Kauno apygardos teismo ir bylos proceso dalyvių pateikti visos apimties nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą statinio projektą (darbo projektą) su žymomis, kurias sudaro žodžiai: „Taip pastatyta“, statinio statybos vadovo ir statinio statybos techninio prižiūrėtojo vardai, pavardės bei parašai, pateikti bendrosios projekto ekspertizės aktą, darbo projekto konstrukcinės dalies ekspertizės aktus ir su ja susijusią dokumentaciją (jeigu tokia ekspertizė buvo atliekama). Įvertinęs tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas savarankiškai informacijos nerinko, o prašė ją surinkti ir pateikti teismo ir minėtų bylos proceso dalyvių. Teismas sutiko su S. V. pozicija, kad ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, o apžiūrėdamas tyrimo objektą, gali apžiūrėti ir su objektu susijusius duomenis, gauti kitus duomenis, reikalingus ekspertizei atlikti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas laikėsi įstatymo reikalavimų ir Etikos kodekse įtvirtinto sąžiningumo principo nepažeidė.

24. Vadovaudamasis teismų praktika dėl esminių proceso šalių argumentų privalomo vertinimo teisme, teismas dėl kitų S. V. skunde keliamų klausimų motyvų nepateikė, kadangi padarė išvadą, kad jie neturi teisinės reikšmės ginčui išspręsti.

25. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, atlikdamas ekspertizę, Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio bei Etikos kodekse įtvirtintų profesionalumo (5.1 punktas) ir sąžiningumo (7.3 punktas) principų nepažeidė, o įspėjimas jam buvo pareikštas nepagrįstai, todėl Tarybos 2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22 manė esant neteisėtu bei nepagrįstu ir jį panaikino.

26. S. V. nepateikus prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo nagrinėjamas. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti motyvuotą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 27. Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą, o Tarybos

2017 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. KT-22 palikti galioti.

28. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino S. V. turimos kvalifikacijos ir neanalizavo jo turimų atestatų turinio. Akcentavo, kad teismo eksperto kompetencijos sritį apibrėžia jo turimos kvalifikacijos, kurios pripažinimas patvirtinamas diplomais, pažymėjimais, sertifikatais, atestatais ir kita. Nurodė, kad ginčo atveju kvalifikacijos ribas lemia kvalifikacijos atestatai. Pareiškėjas, kaip teismo ekspertas, gali atlikti statybos techninės veiklos ekspertizę jo turimų kvalifikacijos atestatų ribose. S. V. išduotuose kvalifikacijos atestatuose jam nėra suteikta teisė vykdyti veiklą, susijusią su gyvenamųjų namų (statinių) ar jų dalių ir projektų vykdymo priežiūra ar šių statinių statyba, statybos technine priežiūra ir ekspertize. Pažymėjo, kad teismas nevertino Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1076-173/2014, kurioje nėra argumentų, kodėl techninę ekspertizę buvo pavesta atlikti būtent pareiškėjui, kaip įvertinta jo kvalifikacija ir ar buvo vertintos kitų ekspertų kandidatūros.

29. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog atlikdamas paskirtą ekspertizę, rėmėsi Teismo ekspertizės įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 23 straipsnio 2 dalimi bei tiesiogiai kreipėsi į proceso dalyvius dėl papildomos techninės dokumentacijos jam pateikimo. Teismas nevertino, kad S. V. yra privačiai veikiantis teismo ekspertas ir nepriklauso ekspertizės įstaigai. Pagal Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, tiesiogiai kreiptis į proceso šalis gali tik ekspertizės įstaigos, bet ne fiziniai asmenys. Pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo kreiptis tik į teismą ir jo prašyti išreikalauti papildomą medžiagą.

30. Tarybos nuomone, teismas faktines bylos aplinkybes vertino formaliai, sprendime nepagrindė, kodėl atmetė atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir nesigilino į ginčo esmę.

31. Pareiškėjas S. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei jam iš Tarybos priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

32. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, tačiau apeliaciniame skunde ne prašė patikrinti teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau siekė iš naujo peržiūrėti bendrosios kompetencijos teismų civilinėse bylose Nr. 2A-352-407/2017 ir Nr. A2-2444-657/2017 priimtus įsiteisėjusius sprendimus. Pareiškėjo teigimu, nurodytose bylose nustatytas faktas, kad S. V. turėjo ekspertizei atlikti reikiamą kvalifikaciją, turi būti laikomas prejudiciniu faktu. Atkreipia dėmesį, kad minėtose bylose taip pat dalyvavo trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“.

33. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad jo kvalifikacija yra ribojama kvalifikacijos atestato, kadangi specialiąsias teismo eksperto žinias asmuo gali įgyti tiek išsilavinimo, tiek specialaus pasirengimo, tiek ir profesinės veiklos dėka, o VĮ Statybos produktų sertifikavimo centro išduoti kvalifikacijos atestatai nėra vieninteliai dokumentai, galintys pagrįsti specialias žinias. S. V. atkreipė dėmesį, kad teismo ekspertizė ir statinio ekspertizė nėra tapatūs dalykai.

34. Pareiškėjas akcentavo, kad niekada neslėpė, nei kad prašė pateikti ekspertizei atlikti reikalingą papildomą medžiagą, nei kad tokią medžiagą gavo. Manė, kad tokią teisę turėjo.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“ atsiliepime į Tarybos apeliacinį skundą prašė šį skundą tenkinti.

36. AB „Panevėžio statybos trestas“ nurodė, kad palaiko tiek Tarybos, tiek AB „Panevėžio statybos trestas“ pateiktuose apeliaciniuose skunduose išdėstytą poziciją. Papildomai atkreipė dėmesį, kad S. V. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nepagrįstai nurodė, jog civilinėse bylose nustatyti faktai turi būti laikomi prejudiciniais, kadangi šiose bylose atsakovas nedalyvavo. Atkreipė dėmesį, kad nei išsilavinimas, nei atestatai pareiškėjui nesuteikė teisės atlikti viso statinio ekspertizę.

37. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinis teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą, o Sprendimą palikti galioti bei trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

38. AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą grindė analogiška pozicija kaip ir Taryba: pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo kvalifikacijos, netyrė jo turimų kvalifikacijos atestatų turinio, nevertino, kokiose srityse S. V. turi teisę atlikti ekspertizę; teismas neatsižvelgė, kad pagal Teismo ekspertizės įstatymą, pareiškėjas neturėjo teisės iš proceso šalių reikalauti papildomos dokumentacijos. Akcentavo, kad teismas rėmėsi S. V. 2014 m. gruodžio 8 d. raštu, kuriame Kauno apygardos teismo ir kitų proceso šalių prašė papildomos dokumentacijos ekspertizei atlikti, tačiau nepatikrino, ar minėtas raštas teismui ir AB „Panevėžio statybos trestas“ buvo išsiųstas. Teismas neanalizavo Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. posėdžio medžiagos, kurioje yra pareiškėjo pasisakymas, kad prašymo teismui išreikalauti iš proceso šalių papildomą dokumentaciją nėra teikęs. Dėl tokių savo veiksmų S. V. ne tik pažeidė Teismo ekspertizės įstatymo nuostatas bet ir profesinę etiką.

39. Pareiškėjas S. V. atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

40. S. V. atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą grindė analogiška pozicija kaip ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. Dėl AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinio skundo argumento, kad 2014 m. gruodžio 8 d. rašto jis neišsiuntė, S. V. papildomai paaiškino, kad minėtą raštą tiek proceso šalims, tiek Kauno apygardos teismui išsiuntė.

41. Pareiškėjas 2019 m. rugsėjo 20 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo, kuriame prašė jam iš atsakovo priteisti 1 493,75 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

IV. 42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsakovo Tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinius skundus atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjui S. V. iš atsakovo buvo priteista 757,79 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš trečiojo suinteresuoto asmens AB „Panevėžio statybos trestas“ – 764,97 Eur bylinėjimosi išlaidų.

43. Teisėjų kolegija, vertindama ginčo turinį ir Sprendimo pagrįstumą, atkreipė dėmesį, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo nagrinėti skundus pagal jam įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus. Taigi, Taryba skundus, susijusius su teismo eksperto veiksmais, nagrinėja vertindama, ar ekspertas veikė savo kompetencijos ribose, nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų ir Etikos kodekse įtvirtintų principų, o pačios ekspertizės turinio vertinimas yra teismo, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūno kompetencija. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad teisėtumo aspektu eksperto išvada galėtų būti paneigta, jei būtų nustatyta, jog ekspertizė buvo paskirta ir atlikta neteisėtai, kad ekspertas nekompetentingas šioje mokslo srityje ir panašiai. Be to, ekspertinio tyrimo išvada gali būti paneigiama tik kita atitinkama ekspertize, o ne Tarybos veiksmais.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nekvestionavo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų dėl eksperto kvalifikacijai ir specialiosioms žinioms taikytinų Civilinio proceso kodekso 212 straipsnio 1 dalies nuostatų bei teismo eksperto veiklai taikytinų Teismo ekspertizės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatų, tačiau papildomai atkreipė dėmesį į šiam ginčui objektyviai išnagrinėti aktualius aspektus dėl teismo eksperto atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus taikymo terminų.

45. Teisėjų kolegija aptarė Teismo ekspertizės įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių, 41 straipsnio 2 ir 4 dalių, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1R-34 patvirtintų Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos nuostatų (toliau – Tarybos nuostatai) 5.3 punkto bei Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos darbo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1R-54 (toliau – Tarybos darbo reglamentas) 9.1 ir 9.2 punktų nuostatas.

46. Teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-312-173/2016 pareiškėjui – privačiam teismo ekspertui S. V. – paskyrė atlikti statinio, esančio (duomenys neskelbtini), teismo ekspertizę. Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 14 d. parengė ekspertizės aktą Nr. 15/1114. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-312-173/2016. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo, 2017 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-352-407/2017 jį paliko nepakeistą. Abu teismai pripažino, kad pareiškėjo kvalifikacija nekelia abejonių, jo parengtą teismo ekspertizės aktą pripažino tinkamu ir vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. AB „Panevėžio statybos trestas“ 2016 m. gegužės 11 d. Tarybai pateikė skundą dėl pareiškėjo veiksmų. Taryba skundą išnagrinėjo ir Sprendimą priėmė 2017 m. birželio 19 d. Atsakovas nusprendė S. V. pareikšti įspėjimą dėl Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio bei Etikos kodekso profesionalumo (5.1 punktas) ir sąžiningumo (7.3 punktas) principų pažeidimo.

47. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A-492-492/2014 pateikti išaiškinimai dėl drausminės atsakomybės taikymo auditoriams terminų yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Išplėstinė teisėjų kolegija teismo 2014 m. balandžio 24 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansinių ataskaitų audito įstatymas (toliau – Audito įstatymas) nereguliuoja senaties termino, per kurį turi būti paskirtos Audito įstatyme nustatytos nuobaudos, tačiau negalima tokia situacija, kai asmeniui, padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė.

48. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalimi, teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje Nr. A-492-492/2014 susidarius situacijai, kai Audito įstatymas nereguliuoja senaties termino, per kurį gali būti skiriamos drausminės nuobaudos pagal Audito įstatymo 39 straipsnį, taikytinas įstatymas, reguliuojantis panašius santykius. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju turėjo būti taikomas Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 30 straipsnyje (2010 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. XI-811 redakcija) nustatyta, jog „tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos, neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo, o iškėlus baudžiamąją bylą arba Seimo kontrolieriui atliekant tyrimą, taip pat atliekant tarnybinį ar kitą kompetentingos institucijos patikrinimą – ne vėliau kaip per du mėnesius nuo baudžiamosios bylos nutraukimo arba teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, Seimo kontrolieriaus pažymos surašymo, tarnybinio ar kito kompetentingos institucijos patikrinimo užbaigimo dienos. <...> Negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.“.

49. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad yra sprendžiama dėl senaties termino, per kurį gali būti taikoma drausminė atsakomybė teismo ekspertui. Pažymėjo, kad Teismo ekspertizės įstatyme yra įtvirtinti specifiniai reikalavimai teismo ekspertams ir jų veiklai – kvalifikacijai, reputacijai, nepriklausomumui, įstatyme nustatyta jų priesaika, teisės, pareigos ir atsakomybė (kaip ir auditoriams – Audito įstatyme), todėl buvo padaryta išvada, kad teismo eksperto drausminės atsakomybės terminui skaičiuoti taip pat turi būti taikomos taisyklės, nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.).

50. Teisėjų kolegija nustatė, kad S. V. 2015 m. lapkričio 14 d. parengė ekspertizės aktą Nr. 15/1114, ir padarė išvadą, kad šiuo veiksmu buvo baigtas galimas Etikos kodekso reikalavimų pažeidimas; trečiasis suinteresuotas asmuo skundą pateikė 2016 m. gegužės 11 d., o atsakomybė buvo pritaikyta 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. KT-22. Teisėjų kolegija nurodė, kad pažeidimo paaiškėjimas nėra siejamas kitos kompetentingos institucijos patikrinimu, taigi nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau negu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjus 6 mėnesių terminui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šis terminas yra naikinamasis, o tai reiškia kad Sprendimas buvo priimtas neteisėtai ir turi būti panaikintas.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad atsakomybė pareiškėjui buvo pritaikyta pasibaigus drausminės atsakomybės terminui, apeliacinių skundų argumentų neaptarinėjo, kadangi atsakomybės taikymo termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas panaikinti Sprendimą, o kitos aplinkybės netenka teisinės reikšmės. Be to, trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas negalėtų būti tenkinamas dar ir dėl to, kad jis nagrinėjamu atveju neturi realaus materialinio teisinio suinteresuotumo byloje, t. y. sprendimo priėmimas byloje negali turėti jokios įtakos nei jo teisų ir pareigų apimčiai, nei teisėtiems interesams. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus papildė, o jo rezoliucinę dalį iš esmės paliko nepakeistą ir apeliacinius skundus atmetė.

52. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teisme patirtos žyminio mokesčio išlaidos, taip pat advokato pagalbos išlaidos, neviršijančios rekomenduojamų dydžių, turi būti priteistos iš atsakovo, kadangi S. V. skundas buvo patenkintas. Atmetus apeliacinius skundus, pareiškėjui iš apeliantų buvo priteistos patirtos atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimo bei pateikimo išlaidos, neviršijančios rekomenduojamų dydžių – iš atsakovo 233,86 Eur, iš trečiojo suinteresuoto asmens – 764,97 Eur. Teismas nurodė, kad bendrą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose patirtų iš Tarybos S. V. priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą sudaro 757,79 Eur.

V. 53. Atsakovas Teismo ekspertų veiklos koordinavimo taryba 2019 m. gruodžio 18 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019.

54. Prašymą Taryba motyvuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais ir nurodo, kad prašomoje atnaujinti byloje buvo padarytas akivaizdus ir esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, t. y. netinkamai pagal analogiją buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reguliuojančios tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminus. Be to, procesas turi būti atnaujintas siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi teismų priimami procesiniai sprendimai šiuo klausimu yra iš esmės skirtingi.

55. Atsakovas paaiškina, kad formaliai pritaikius Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus tarnybinės atsakomybės taikymo senaties terminus, tarp jų ir naikinamąjį 6 mėnesių terminą, visiškai nebuvo atsižvelgta į teismo ekspertų atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus ypatumus, esmę ir tikslus, nebuvo įvertinta Teismo ekspertizės įstatymo nuostatų bei Tarybos veiklos specifika, t. y. procedūrų, kurios atliekamos Tarybai nagrinėjant skundus, pobūdis ir trukmė, taip padarant esminį materialiosios teisės normų taikymo pažeidimą.

56. Atsakovas pažymi, kad teisėjų kolegija, taikydama įstatymo analogiją, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-492-492/2014 pateiktais išaiškinimais dėl drausminės atsakomybės taikymo auditoriams terminų. Atkreipia dėmesį, kad administracinės bylos Nr. A-492-492/2014 nagrinėjimo metu galiojusio Audito įstatymo 39 straipsnis (2013 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. VIII-1227 redakcija) reguliavo drausminių nuobaudų auditoriams skyrimo taisykles, o Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnis (2018 m. birželio 6 d.

įstatymo Nr. VIII- 1316 redakcija), kuriuo rėmėsi teisėjų kolegija, – tarnybinių nuobaudų skyrimo taisykles. Akcentuoja, kad tiek drausminės nuobaudos, tiek tarnybinės nuobaudos savo esme ir tikslais skiriasi nuo teismo ekspertams išimtinai tik už Etikos kodekso pažeidimus taikomos atsakomybės. Galiojančio Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnis reguliuoja teismo ekspertų veiklos principus, atsakomybę už Etikos kodekso pažeidimus ir skundų nagrinėjimą, o šio straipsnio 4 dalis nustato, kokius sprendimus Taryba turi teisę priimti, nustačiusi Etikos kodekso pažeidimą, t. y. pareikšti įspėjimą ar viešą įspėjimą arba siūlyti teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo.

Atkreipia dėmesį, kad Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 4 dalyje nekalbama nei apie drausminių, nei apie tarnybinių nuobaudų taikymą teismo ekspertams, pažeidusiems profesinę etiką. Iš Teismo ekspertizės įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 7, 9, 11, 12, 16, 20, 23 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 41, 241 straipsniais ir priedu įstatymo projekto aiškinamojo rašto Nr. XIIP-1118, matyti, jog įstatymų leidėjas, Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtindamas 41 straipsnį, siekė nustatyti ne drausminių nuobaudų, bet poveikio priemonių teismo ekspertams skyrimo galimybę.

Minėtame aiškinamajame rašte nurodyta, jog įstatymo projektu siūloma įtvirtinti tokį ekspertų veiklos kontrolės modelį: suteikti Tarybai įgaliojimus nagrinėti skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų, priimti sprendimus taikyti tam tikras poveikio priemones – pareikšti įspėjimą, pareikšti viešą įspėjimą, apie kurį vienus metus skelbiama sąraše, siūlyti teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš sąrašo. Tai patvirtina, kad teismo ekspertams, pažeidusiems Etikos kodeksą, taikytina atsakomybė nėra tapati atsakomybei, kuri pagal aptartus įstatymus taikoma valstybės tarnautojams ir auditoriams.

Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas. Akcentuoja, kad sprendimai, kuriuos teismo eksperto atžvilgiu gali priimti Taryba, yra skirti koreguoti su profesine etika prasilenkiantį teismo eksperto elgesį, taigi poveikio priemonės teismo ekspertams yra prevencinio, o ne baudžiamojo pobūdžio. Be to, Audito įstatymo (2013 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. VIII-1227 redakcija) nuostatos, kuriomis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas rėmėsi, taikydamas įstatymo analogiją, šios nutarties priėmimo metu nebegaliojo, nes buvo pakeistos Audito įstatymo Nr. VIII-1227 pakeitimo įstatymu Nr. XIII-96.

57. Taryba pažymi, kad išdėstytus teiginius patvirtina dar ir tai, jog tarp teismo ekspertų ir Tarybos, kuri įgaliota priimti sprendimus jų atžvilgiu, kitaip nei valstybės tarnautojų ar auditorių atveju, nėra susiklosčiusių tarnybinio pavaldumo santykių. Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta Tarybos kompetencija nagrinėti skundus (pranešimus) dėl Etikos kodekso pažeidimų, kurio nuostatos taikomos visiems teismo ekspertams, t. y. tiek valstybinėje teismo ekspertizės įstaigoje dirbantiems, tiek privatiems teismo ekspertams, tiek ir teikiantiems teismo eksperto paslaugas sutartiniais pagrindais. Atitinkamai, Tarybos priimamas sprendimas dėl Etikos kodekso pažeidimo laikytinas tik poveikio priemone, kuria remdamasi teismo ekspertizės įstaiga ar kita institucija, kurioje dirba teismo ekspertas, vėliau gali taikyti tarnybinę ar drausminę nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, tarp jų ir pagal Valstybės tarnybos įstatymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje drausminė atsakomybė ir teismo ekspertų atsakomybė už Etikos kodekso pažeidimus buvo netinkamai sutapatinta – nutartyje nurodyta, jog yra sprendžiama dėl senaties termino, per kurį drausminė atsakomybė gali būti taikoma teismo ekspertui, tačiau liko visiškai neįvertinti teismo ekspertų atsakomybės už profesinės etikos pažeidimus ypatumai.

58. Atsakovas mano, kad prašomoje atnaujinti byloje buvo pritaikyti nepagrįstai trumpi skundų nagrinėjimo ir atsakomybės taikymo teismo ekspertams senaties terminai. Taryba sutinka, kad poveikio priemonės teismo ekspertams už nustatytus pažeidimus negali būti taikomos neribotą laiką, tačiau bet kuriuo atveju senaties terminai turėtų būti pagrįsti atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą ir Tarybos darbo specifiką bei turėtų užtikrinti skundą padavusio asmens ir teismo eksperto, dėl kurio paduotas skundas, interesų pusiausvyrą. Pažymi, kad teisėjų kolegija rėmėsi ne tik Valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. VIII-1316 redakcija) 30 straipsnyje nustatytu 6 mėnesių naikinamuoju terminu, tačiau ir nuostata, jog tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos. Šie pagal analogiją pritaikyti drausminės atsakomybės terminai nėra suderinami su Tarybos darbo reglamento, įvirtinančio skundų nagrinėjimo procedūrą, nuostatomis. Tarybos darbo reglamento 9.2 punkte nustatyta, kad Tarybos primininkas nusprendžia atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atkreipia dėmesį, kad neretai skundas Tarybai paduodamas praėjus ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo paaiškėjimo ir tuo labiau nuo pažeidimo padarymo dienos. Tokiu atveju gali susidaryti situacija, kad Taryba, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktu išaiškinimu, skundą turėtų išnagrinėti per kelias savaites ar net per kelias dienas, arba tokios galimybės apskritai neturėtų.

59. Atsakovas pažymi, kad Tarybos darbo reglamente yra nustatyti ir kiti procedūriniai terminai, nuo kurių didele dalimi priklauso skundo išnagrinėjimo bei atsakomybės taikymo teismo ekspertui terminai (Tarybos darbo reglamento 10 punkte yra įtvirtinta Tarybos pirmininko teisė nustatyti pareiškėjui ne trumpesnį nei 10 darbo dienų terminą dokumentų originalams pateikti ar skundo trūkumams pašalinti; Tarybos darbo reglamento 11 punktas nustato 20 darbo dienų pranešimo pareiškėjui apie priimtą ar atsisakytą priimti skundą terminą, o 12 punkte įtvirtinami pasiruošimo nagrinėti skundą veiksmai, tokie kaip kreipimasis į pareiškėją dėl papildomos informacijos pateikimo, kreipimasis į teismo ekspertą dėl paaiškinimų pateikimo, kreipimasis į teismo ekspertizės įstaigas dėl informacijos ar paaiškinimų (išvados) pateikimo, kurie užtrunka tam tikrą laiko tarpą). Be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad Taryba yra institucija, kuri apie galimus pažeidimus sužino ne tiesiogiai, bet iš paduodančių skundą asmenų, turi susipažinti ir ištirti pateiktą medžiagą, o eksperto veiksmų vertinimas etikos požiūriu yra susijęs su teismo ir kitų kompetentingų institucijų vertinimu, akivaizdu, jog 1 mėnesio terminas nuo galimo pažeidimo paaiškėjimo dienos ir 6 mėnesių naikinamasis terminas šiuo atveju negali būti laikomi pagrįstais. Akcentuoja, kad Taryba yra pagalbinė institucija teismams ir teisėsaugos institucijoms, kurios paskirtis yra užtikrinti aukšto lygio ir kokybiškas teismo ekspertizes. Atsižvelgiant į tai, pernelyg trumpi atsakomybės teismo ekspertams taikymo terminai gali turėti neigiamos įtakos Tarybos galimybėms vertinti teismo ekspertų veiklą ir jos kokybę etikos požiūriu ir taip apsunkintų teisingumo įgyvendinimą teisminėse institucijose.

60. Taryba pažymi, kad prašomoje atnaujinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje pagal analogiją pritaikyti terminai yra nepagrįstai trumpi liudija ir Lietuvos Respublikos įstatymų, reguliuojančių kitų profesijų atstovų teisės srityje atsakomybės taikymo terminus, nuostatos. Pažymi, kad net drausminės atsakomybės, kuri negali būti tapatinama su teismo ekspertams skiriamomis poveikio priemonėmis, atveju, teisės aktai numato ilgesnius nei 6 mėnesių naikinamuosius terminus (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 84 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjui drausminės bylos iškelti negalima praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo nusižengimo padarymo, o Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad drausmės byla antstoliui (antstolio padėjėjui) negali būti iškelta, jei nuo pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai. Remiantis Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos advokatūros 2016 m. balandžio 15 d. visuotinio advokatų susirinkimo sprendimu, 4 punktu, drausminės atsakomybės advokatui taikymo senatis – vienų metų terminas, kuriam suėjus advokatui už advokato veiklos ir (ar) profesinės etikos pažeidimą negali būti skirta drausminė nuobauda. Atsižvelgęs į nurodytų teisės aktų nuostatas, atsakovas mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamu atveju akivaizdžiai netinkamai pritaikė žymiai trumpesnį senaties terminą.

61. Taryba mano, kad prašomoje atnaujinti byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisyklė nebuvo įgyvendinta, nes santykiai, kuriems nagrinėjamu atveju buvo pritaikytas Valstybės tarnybos įstatymas, iš esmės skiriasi nuo tarnybinių pavaldumo santykių. Įvertinant tai, kad Tarybos poveikio priemonė taikoma ne už tam tikrų pareigų nevykdymą, o išimtinai dėl Etikos kodekse įtvirtintų principų pažeidimo, mano, jog nagrinėjamu atveju pagal analogiją turėjo būti taikomos kito įstatymo, reguliuojančio sprendimų priėmimą dėl profesinės etikos pažeidimų, nuostatos. Pažymi, kad tokiu pavyzdžiu galėtų būti Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, kurio 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus Turto arba verslo vertintojų garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną šio straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų, jeigu nuo pažeidimo padarymo nepraėjo treji metai. Kaip pavyzdys galėtų būti ir Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galbūt teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Atkreipia dėmesį, kad abiejuose įstatymuose yra įtvirtintas trejų metų senaties terminas, skaičiuojamas nuo profesinės etikos pažeidimo padarymo. Atsakovas mano, kad atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus taikymui teismo ekspertų atžvilgiu taip pat turėtų būti taikomas trejų metų senaties terminas.

62. Taryba atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašomoje atnaujinti byloje Tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų iš esmės nevertino, tik formaliai konstatavo, jog nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų.

63. Atsakovo nuomone, prašomoje atnaujinti byloje akivaizdžiai netinkamai pritaikytos materialiosios teisės normos turėjo esminės įtakos priimant nepagrįstą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį. Pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi išimtinę kompetenciją formuoti vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, todėl, įsiteisėjus šio teismo nutarčiai, netinkamai taikytomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis analogiškose ar iš esmės panašiose bylose turi vadovautis ir žemesnės instancijos teismai, o tą jie ir daro, atsižvelgdami į byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pateiktus išaiškinimus. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis prašomoje atnaujinti byloje turi esminės reikšmės ir kitų administracinių bylų nagrinėjimui, kadangi tai tampa savarankišku pagrindu teismo procesui užbaigti. Be to, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis būtų pagrindu atnaujinti ir kitas administracines bylas, kuriose priimti ir įsiteisėję procesiniai sprendimai.

64. Taryba, atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi teismo ekspertui iš Tarybos buvo priteistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019. Teigia, kad šiuo klausimu yra būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

65. Atsakovas nurodo, kad tiek 2017 m. rugpjūčio 4 d. atsiliepime į teismo eksperto 2017 m. liepos 13 d. skundą, tiek 2018 m. vasario 14 d. paaiškinime dėl nesumokėto žyminio mokesčio nurodė, jog Taryba yra kolegiali visuomeniniais pagrindais veikianti institucija, kurios nariai – teismo ekspertizės įstaigų, teisėsaugos, valstybės, mokslo ir studijų institucijų atstovai, kurie dirba neatlygintinai, t. y. Taryba nėra juridinis asmuo ir neturi nei biudžeto, nei atsiskaitomosios sąskaitos. Remdamasis tuo, atsakovas 2017 m. rugpjūčio 4 d. atsiliepime į teismo eksperto 2017 m. liepos 13 d. skundą prašė sprendimą priėmus teismo eksperto naudai, nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš Tarybos nebuvo priteistas, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šio klausimo visiškai nevertino ir pateikė motyvus tik dėl teismo eksperto patirtų išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, tačiau, priteisdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, neatsižvelgė į Tarybos darbo specifiką.

66. Taryba atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis bendruoju Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nesvarstė galimybės taikyti to paties straipsnio 4 dalyje nustatytą galimybę – nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, įvertinus ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Akcentuoja, kad dėl nurodytų aplinkybių Taryba neturi jokių galimybių realiai įvykdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį – atlyginti teismo ekspertui 757,79 Eur bylinėjimosi išlaidų.

67. Atsakovas akcentuoja, kad šiuo klausimu susiklosčiusi teismų praktika yra nevienoda – vienais atvejais teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą ir tenkindamas pareiškėjo skundą, t. y. priimdamas sprendimą ne Tarybos naudai, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo Tarybai nepriteisia. Administracinėje byloje Nr. eI-368-595/2019 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 29 d. sprendimu patenkino teismo ekspertės pateiktą skundą, tačiau atsižvelgė į Tarybos atsiliepime nurodytas ir anksčiau šiame prašyme įvardytas aplinkybes dėl Tarybos narių darbo specifikos, ir neįpareigojo Tarybos atlyginti bylinėjimosi išlaidų; tokia situacija susiklostė ir kitoje panašioje byloje (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-842-1063/2019).

Kitais atvejais, esant tapačioms ar labai panašioms faktinėms aplinkybėms, į Tarybos teikiamą prašymą bylinėjimosi išlaidų nepriteisti, teismas neatsižvelgė (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-1156-643/2019, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2744-426/2019). Naujausia teismų praktika formuojama administracinėje byloje Nr. eI-3516-596/2019 – 2019 m. gruodžio 5 d. sprendime Vilniaus apygardos administracinio teismas rėmėsi prašoma atnaujinti byla bei pateikė išaiškinimą, jog atsižvelgiant į tai, kad Tarybą aptarnauja Lietuvos teismo ekspertizės centras, bylinėjimosi išlaidos turi būti dengiamos iš šios institucijos.

Atkreipia dėmesį, kad Tarybos nuostatų 20 punkte nustatyta, jog Tarybą techniškai aptarnauja institucija ar įstaiga, kurios atstovas buvo paskirtas Tarybos pirmininku. Šiuo metu Tarybos pirmininku yra Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorius, tačiau pažymi, kad minėtoje nuostatoje kalbama tik apie techninį (Tarybos posėdžių organizavimas, jų darbotvarkės ir dokumentacijos tvarkymas, informacijos rinkimas) aprūpinimą, bet ne Tarybos aptarnavimą finansinę prasme. Lietuvos teismo ekspertizės centras yra biudžetinė įstaiga prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (Lietuvos teismo ekspertizės centro nuostatų, pavirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugpjūčio 21 d.

įsakymu Nr. 1R-312, 1 ir 5 punktai). Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad ministrų valdymo sričių įstaigų, vykdančių atitinkamo asignavimų valdytojo programas ir turinčių pavaldžių biudžetinių įstaigų, vadovai privalo naudoti atitinkamo asignavimų valdytojo (ministro ar jo įgalioto asmens) jiems skirtas biudžeto lėšas pagal nustatytą paskirtį. To paties įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad biudžeto asignavimų valdytojams pavaldžių biudžetinių įstaigų ir kitų subjektų asignavimų panaudojimo teisinis pagrindas yra asignavimų valdytojų patvirtintos šių įstaigų programų sąmatos.

Taigi, biudžetinei įstaigai skirti asignavimai gali būti naudojami tik pagal nustatytą tvarką biudžetinės įstaigos veiklai vykdyti, todėl Tarybai priteisiamų bylinėjimosi išlaidų Lietuvos teismo ekspertizės centras negali atlyginti.

68. Atsižvelgęs į tai, kad analogiškose bylose yra priimti skirtingi procesiniai sprendimai, atsakovas mano, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų atsižvelgti į Tarybos, kaip visuomeniniais pagrindais veikiančios institucijos, statusą bei esamą poreikį ir pagrindą šiuo klausimu teismų praktiką suvienodinti, t. y. formuoti teismų praktiką taip, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas iš Tarybos nebūtų priteisiamas.

69. Atnaujinus procesą, atsakovas prašo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 vykdymą.

70. Teismo sprendimą priėmus ne jos naudai, Taryba prašo iš jos nepriteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

71. Pareiškėjas S. V., pasitikėdamas teismu, paliko jam teisę savo nuožiūra patikrinti ir spręsti, ar atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas įstatymuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 72. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus nagrinėjant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

73. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pateikdamas argumentus dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata (galutinio teismo sprendimo) galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reguliavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02).

74. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį, administracinė byla Nr. A-2427-492/2019 buvo užbaigta, minėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

75. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir panašiai. Proceso atnaujinimo institutą reguliuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl proceso šalies nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar proceso šalies nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

76. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.

77. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 buvo paskelbta 2019 m. lapkričio 13 d., todėl atsakovas, pateikdamas pirminį 2019 m. gruodžio 18 d. prašymą dėl proceso atnaujinimo ir 2020 m. sausio 10 d. patikslintą prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidęs trijų mėnesių termino, nustatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

78. Atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos prašymas yra grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su proceso atnaujinimo pagrindais, nustatytais Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

79. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte yra nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

80. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-5-438/2020, 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).

81. Atsakovas teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas netinkamai pagal analogiją pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reguliuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminus.

82. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A-492-492/2014 pateiktais išaiškinimais, jog susidarius situacijai, kai Audito įstatymas nereguliuoja senaties termino, per kurį gali būti skiriamos drausminės nuobaudos pagal Audito įstatymo 39 straipsnį, turi būti taikomas įstatymas, reguliuojantis panašius santykius – Valstybės tarnybos įstatymas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisykle, jog tais atvejais, kai nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą, kad teismo eksperto drausminės atsakomybės terminui skaičiuoti taip pat turi būti taikomos taisyklės, nustatytos Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.). Nustatęs, kad S. V. 2015 m. lapkričio 14 d. parengė ekspertizės aktą Nr. 15/1114 ir padaręs išvadą, jog šiuo veiksmu buvo baigtas galimas Etikos kodekso reikalavimų pažeidimas, trečiasis suinteresuotas asmuo skundą pateikė 2016 m. gegužės 11 d., o atsakomybė buvo pritaikyta 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. KT-22, nurodęs, kad pažeidimo paaiškėjimas nėra siejamas su kitos kompetentingos institucijos patikrinimu, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nuobauda turėjo būti buvo paskirta ne vėliau negu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjus 6 mėnesių terminui. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, bei įvertinusi tai, kad nurodytas terminas yra naikinamasis, teisėjų kolegija sprendė, kad Sprendimas buvo priimtas neteisėtai ir jį panaikino.

83. Atkreiptinas dėmesys, kad nei Teismo ekspertų įstatyme, nei kituose teismo ekspertų veiklą reguliuojančiuose teisės aktuose nėra nuostatų, kurios įtvirtintų tam tikrą terminą, kuriam pasibaigus, poveikio priemonė teismo ekspertui negalėtų būti taikoma, tačiau būtų nepateisinama ir tokia situacija, jeigu Tarybai būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti teismo eksperto profesinę veiklą. Su teisinio reguliavimo stabilumo principu negalėtų būti suderinama tokia situacija, kad poveikio priemonės teismo ekspertui galėtų būti taikomos neribotai, t. y. net po daugybės metų nuo Etikos kodekso pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kad nėra įstatymo, reguliuojančio termino, per kurį gali būti taikomos poveikio priemonės, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalimi, teismas turi teisę ir pareigą taikyti įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, o jeigu ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nagrinėjamu atveju pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, nustatančios terminą, per kurį gali būti skiriamos poveikio priemonės.

84. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartyje pagal analogiją taikė Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 30 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog tarnybinė nuobauda neskiriama, jeigu nuo nusižengimo padarymo dienos praėjo 6 mėnesiai, išskyrus atvejus, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją) arba kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą, taip pat kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas, tiriamas tarnybinis nusižengimas šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais. Šiais atvejais tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

85. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad tiek drausminės, tiek tarnybinės nuobaudos savo esme ir tikslais skiriasi nuo teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus taikomos atsakomybės. Pažymėtina, kad teismo ekspertams už Etikos kodekso pažeidimus taikomos poveikio priemonės – įspėjimas, viešas įspėjimas, apie kurį paskelbiama Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąraše, ar siūlymas teisingumo ministrui išbraukti teismo ekspertą iš Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašo (Teismo ekspertizės įstatymo 41 straipsnio 4 dalies 1–3 punktai) negali būti tapatinamos su valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus taikomomis nuobaudomis: pastaba, papeikimu, griežtu papeikimu ir atleidimu iš pareigų (Sprendimo priėmimo metu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1–4 punktai). Atkreiptinas dėmesys, kad poveikio priemones Taryba taiko ne už tam tikrų pareigų nevykdymą, o dėl Etikos kodekse įtvirtintų principų pažeidimo. Be to, tarp teismo ekspertų ir Tarybos, įgaliotos pagal skundus dėl Etikos kodekso pažeidimų priimti sprendimus teismo ekspertų atžvilgiu, priešingai nei valstybės tarnautojų atžvilgiu, nėra susiklosčiusių tarnybinio pavaldumo santykių. Atsižvelgiant į tai, kad Taryba apie galimus pažeidimus sužino ne tiesiogiai, bet iš skundus paduodančių asmenų ir turi susipažinti su pateikta medžiaga bei ją ištirti, o eksperto veiksmų vertinimas etikos požiūriu yra susijęs su teismo ir kitų kompetentingų institucijų vertinimu, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar šešių mėnesių terminas, per kurį teismo ekspertui gali būti skiriama poveikio priemonė, gali būti laikomas pagrįstu. Pažymėtina, kad Tarybos reglamento 9.2 punkte nustatyta, jog užregistruotas skundas perduodamas tarybos pirmininkui, kuris nusprendžia atsisakyti priimti skundą nagrinėti, jeigu, be kita ko, nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atkreiptinas dėmesys, kad asmenų skundai Tarybai gali būti paduodami praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo paaiškėjimo, tuo labiau nuo jo padarymo dienos. Taigi, atsakovui taikant nepagrįstai trumpus skundų nagrinėjimo ir atsakomybės taikymo senaties terminus, susidarytų situacija, kad pateiktas skundas turėtų būti išnagrinėjamas labai greitai arba tokios galimybės iš viso nebūtų.

86. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad jeigu nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reguliuojantį panašius santykius, galėjo būti neįgyvendinta, kadangi santykiai, kuriems buvo pritaikytos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, iš esmės skiriasi nuo tarnybinių santykių.

87. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dauguma Tarybos prašyme atnaujinti procesą nurodytų argumentų įrodo, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėtoje administracinėje byloje priimdamas procesinį sprendimą, galėjo padaryti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą. Teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, ar šioje administracinėje byloje priimtu galutiniu teismo procesiniu sprendimu buvo tinkamai pagal analogiją pritaikyta materialinė teisės norma, įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje. Apibendrindama proceso atnaujinimo klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju galbūt padarytas esminis materialinių teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą teismo nutartį. Taigi, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

88. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio procesinio sprendimo priėmimas savaime nereiškia, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti teisėjų kolegija nesutinka su Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikymu, tačiau jai kyla pagrįstų abejonių, jog minėtas įstatymas pagal analogiją galėjo būti pritaikytas netinkamai. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, ginčas iš esmės iš naujo nėra nagrinėjamas, o sprendžiamas tik procesinis klausimas, ar nagrinėjamu atveju yra bent vienas iš pagrindų procesui administracinėje byloje atnaujinti. Tik iš naujo nagrinėdamas ginčą iš esmės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas galės įvertinti, ar Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos buvo pritaikytos tinkamai ir ar nebuvo kokio nors kito teisės akto, kuris reguliuojamų teisinių santykių požiūriu, atsižvelgiant į jų specifiką, būtų artimesnis Teismo ekspertų įstatymui ir nagrinėjamu atveju galėjo būti taikomas.

Dėl proceso atnaujinimo remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

89. Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

90. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), taigi sprendžiant apie Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą, remiantis nurodyta teisės norma, galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

91. Atkreiptinas dėmesys, kad kaip jau buvo minėta, proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų. Įvertinus tai, darytina išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties dalis, kurioje buvo sprendžiama dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje, negali būti proceso atnaujinimo dalyku, kadangi ja buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atsakovo Tarybos prašymo argumentų, susijusių su būtinybe atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą dėl, jo nuomone, šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalyje padarytų pažeidimų, nenagrinėja. Nors procesą dėl, jo nuomone, netinkamai išspręsto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo atsakovas motyvuoja būtinybe užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, tačiau tai esmės, kad proceso atnaujinimo dalyku negali būti sprendžiamas procesinio pobūdžio klausimas, nekeičia.

92. Net ir vertinant, kad procesinio pobūdžio klausimas galėtų būti proceso atnaujinimo dalyku, atkreiptinas dėmesys, kad prašyme atnaujinti procesą Taryba nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsakovas nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias apeliacinės instancijos teismas būtų pažeidęs, o jo nurodyti pirmosios instancijos sprendimai bei teiginiai, kad išnagrinėta byla yra reikšminga teismų praktikai, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti. Iš Tarybos argumentų, kodėl bylinėjimosi išlaidos iš jo neturėtų būti priteisiamos, matyti, kad jis nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartimi, o atsakovo argumentacija atspindi tik nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, t. y. galimybės atlyginti kitai šaliai bylinėjimosi išlaidas.

93. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

94. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo paduotas nepraleidus įstatyme nustatyto termino ir yra pagrįstas įstatymo nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl yra iš dalies tenkinamas, t. y. remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu atnaujinamas procesas administracinės bylos dalyje, kurioje teisėjų kolegija pagal analogiją pritaikė Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reguliuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminus, o likusi atsakovo prašymo dalis atmetama kaip nepagrįsta.

95. Atnaujinus procesą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, administracinė byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 163 straipsnio 2 dalis).

96. Atnaujinus procesą, atsakovas prašo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 vykdymą.

97. Administracinių bylų teisenos įstatymo 166 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atnaujinus procesą byloje, skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymas gali būti sustabdytas, iki bus iš naujo išnagrinėta byla. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į argumentus, kuriais grindžiamas prašymas sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties vykdymą, daro išvadą, kad šiuo atveju tokio pagrindo nėra. Pažymėtina, kad jokie įpareigojimai Tarybai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutartyje nebuvo nustatyti, o aplinkybės, kad prašomoje atnaujinti byloje pateiktas išaiškinimas dėl atsakomybės teismo ekspertams taikymo terminų turi esminės reikšmės kitoms nagrinėjamoms administracinėms byloms, nesuponuoja būtinybės sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties dalies, kurioje procesas atnaujinamas, vykdymą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 163 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 166 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 tenkinti iš dalies.

Atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A-2427-492/2019 pagal atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė „Panevėžio statybos trestas“) dėl sprendimo panaikinimo dalyje, kurioje teisėjų kolegija pagal analogiją pritaikė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, reguliuojančias tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams senaties terminus.

Nurodytą administracinės bylos dalį perduoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai nagrinėti iš naujo.

Kitą atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo tarybos prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 dalį atmesti.

Atsakovo Teismo ekspertų veiklos koordinavimo prašymo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2427-492/2019 vykdymą netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius