2016-12-15 Nr. AB-23817-3-61-3-05346-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1734-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05346-2014-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo L. L., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) bei Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 86 886 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 32 669,14 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad iš viso neteisėtais abiejų institucijų veiksmais jam padaryta 119 555,14 Eur neturtinė žala.

Pareiškėjas prašė pripažinti, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos (toliau – ir Valdyba) pareigūnai, pažeisdami Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, sukūrę neteisėtą 2011 m. gruodžio 9 d. raštą Nr. 22-1514, kurį Lukiškių TI-K neteisėtai vykdė Valdybos policijos pareigūnų prašymu ir taip pareiškėją nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio mėnesio laikė izoliuotą nuo visų kitų nuteistųjų kalėjime, neleidžiant dalyvauti jokiose pageidaujamose ir vykdomose kalėjime nuteistųjų resocializacijos programose, įkalinimo įstaigos sporto, kultūros renginiuose kartu su kitais nuteistaisiais, žiauriai jį kankino, nežmoniškai elgėsi bei tokiais neteisėtais veiksmais padarė neturtinę žalą.

Pareiškėjas taip pat prašė pripažinti, kad Lukiškių TI-K, kalino jį kalėjimo rūsyje netinkamomis sąlygomis, nes dirbtinė apšvieta kameroje neatitiko sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 22 punkto reikalavimų, buvo per žema oro temperatūra, t. y. neatitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimų, kameros lubos ir sienos nudažytos, tačiau sienų ir lubų vietomis nusilupę dažai, lubos vietomis pajuodę, nes yra pelėsių požymių, kameros grindų lentos vietomis sulūžę, unitazas suskilęs, t. y. neatitiko HN 76:2010 62 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas prašė pripažinti, kad jis nežmoniškomis sąlygomis buvo kalinamas nuo 2005 m. vasario 3 d., kai atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatyto reikalavimo. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos kenkė jo sveikatai. Pareiškėjas, nuo 2011 m. būdamas nuteistuoju, buvo laikomas kaip suimtasis, jo statusą prilygino pažeidusio drausmės režimą asmens statusui. Pareiškėjas dėl žalos įvertinimo pinigais nurodė, kad neteisėti Komisariato ir Lukiškių TI-K veiksmai jo atžvilgiu truko daugiau nei tris metus, pažeidimas turi įtakos ne tik pareiškėjui, bet ir jo artimiesiems, pažeidimo fakto atitaisyti neįmanoma.

Įvertindamas neturtinės žalos dydį, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014, t. y. neteisėtu izoliavimu padarytą neturtinę žalą įvertino 86 886 Eur, o dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 3 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. padarytą neturtinę žalą įvertino 32 669,14 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Valdyboje 2011 metais buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-01099-11 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalyje, ir baudžiamojoje byloje Nr. 10-01-01310-11 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius. Baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-01099-11 įtarimai buvo pareikšti Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančiam L. L.. Kadangi minėtuose ikiteisminiuose tyrimuose įtarimai buvo pareikšti ikiteisminio tyrimo medžiagoje arba buvo ketinama juos pareikšti ir kitiems Lukiškių TI-K laikomiems asmenims, Valdyba 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 10-S-20131 kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl L. L. izoliacijos užtikrinimo nuo kitų Lukiškių TI-K laikomų asmenų, siekiant išvengti galimo ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo bei informacijos perdavimo. Atsakovas pažymėjo, kad šis 2011 m. lapkričio 21 d. raštas buvo rekomendacinio pobūdžio, nes sprendimus dėl vienų ar kitų rekomendacijų priima Lukiškių TI-K viršininkas. Valdyba 2013 m. gruodžio mėnesį informavo Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorą M. B. apie atliekamą ikiteisminį tyrimą Nr. 18-1-01099-11 pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalies ir 233 straipsnio 3 dalies požymius. Atsakovas nurodė, kad bylos epizodas dėl L. L. nusikalstamos veikos pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį buvo atskirtas ir 2013 m. liepos mėnesį perduotas teismui, o dėl likusioje ikiteisminio tyrimo Nr. 18-1-01099-11 dalyje esamų duomenų L. L. izoliacijos panaikinimas laikytinas netikslingu. Atsakovas akcentavo, kad šiuo metu nėra būtinybės L. L. taikyti izoliaciją. Atsakovo teigimu, Komisariato ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai nenustatyti, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi ir prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas nurodė laikotarpius, kai vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, taip pat pažymėjo, kad nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. vasario 11 d. pareiškėjo nebuvo įstaigoje. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnį Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, ir negali daryti įtakos atvykstančių asmenų skaičiui. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Atsakovas pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Atsakovas pabrėžė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų nuolat reikalaujama laikytis švaros ir tvarkos. Laikomiems kamerose asmenims išduodama kalcinuota soda kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti. Kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus atitinkamą finansavimą. Lukiškių TI-K buvo sudaręs su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ji atliko vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K dėl minėtų paslaugų suteikimo sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“. Atsakovas paaiškino, kad remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal materialines galimybes, gavus reikiamas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės).

Visose kamerose yra įrengti suoliukai, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 21 punkto reikalavimus. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie jas reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pasisakydamas dėl pareiškėjui taikomos izoliacijos nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio mėn., atsakovas nurodė, kad, remiantis Valdybos 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 10-S-20131 „Dėl izoliacijos užtikrinimo“ ir siekiant išvengti galimo ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo bei informacijos perdavimo, L.

L. izoliacija Lukiškių TI-K buvo taikoma nuo 2011 m. lapkričio 21 d., t. y. jis kameroje buvo laikomas vienas. Vadovaujantis Valdybos 2014 m. spalio 1 d. raštu Nr. 10-S-14351 nuteistajam izoliacija toliau nebuvo taikoma. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, dalyvavo socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse. Pats L. L. atsisakė dalyvauti narkomanijos ir ŽIV prevencijos bei laisvalaikio užimtumo programose, taip pat atsisakė dalyvauti įstaigoje organizuojamuose šaškių, šachmatų, stalo teniso bei krepšinio turnyruose.

Nors nuteistasis raštu atsisakė dalyvauti minėtose programose, vis tiek buvo vedamas į sporto salę, kadangi lankymasis sporto salėje yra neatsiejama laisvalaikio užimtumo programos dalis. Atsakovo manymu, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, jo reikalavimas vertintinas kaip siekis pasipelnyti iš valstybės. Atsakovo nuomone, nėra žalos padarymo fakto – būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl valstybei negali kilti civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu L. L. skundą tenkino iš dalies, priteisė L. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad Valdyba 2011 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 10-S-20131 kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, kuriame pranešė, jog Valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 18-1-01099-11 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-01310-11 pagal nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius. Baudžiamojoje byloje įtarimai pareikšti Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančiam L. L.. Lukiškių TI-K laikomi ir kiti asmenys, kuriems pareikšti arba planuojami pareikšti įtarimai minėtuose ikiteisminiuose tyrimuose. Rašte nurodyta, kad, siekiant išvengti galimo ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo bei informacijos perdavimo, būtų tikslinga užtikrinti L. L. izoliaciją nuo kitų Lukiškių TI-K laikomų asmenų. Šis raštas buvo pavestas vykdyti Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. lapkričio 21 d. rezoliucija.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K teikė prašymus (skundus) dėl netinkamų kalinimo sąlygų, skirtų nuobaudų. Lukiškių TI-K 2011 m. gruodžio 9 d. rašte Nr. 22-1514, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2011 m. lapkričio 15 d. prašymą, nurodyta, kad, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktu, jis artimiausiu metu kameroje bus laikomas vienas. Iš 2012 m. sausio 11 d. atsakymo į pareiškėjo 2011 m. gruodžio 19 d. prašymą matyti, kad jam buvo paaiškintos izoliavimo aplinkybės, nurodytas teisinis pagrindas jį izoliuoti.

Teismas nurodė, kad ginčijamas raštas nėra procesinis sprendimas, priimtas baudžiamojoje byloje. Teismo vertinimu, Valdybos 2011m. lapkričio 21 d. raštas Nr. 10-S-20131 nelaikytinas sprendimu, t. y. viešojo administravimo aktu, kuris pareiškėjui sukėlė tiesiogines teisines pasekmes. Teismas, įvertinęs rašto turinį, jame nurodytą informaciją dėl vykdomo baudžiamosios bylos tyrimo ir pareikštų įtarimų L. L., darė išvadą, kad tai informacinio pobūdžio dokumentas, kuriuo teikiamas motyvuotas prašymas. Tokią išvadą patvirtina ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų policijos pareigūnų J. N., J. B. ir E. J. parodymai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas buvo izoliuotas ne Komisariato, o Lukiškių TI-K priimto sprendimo pagrindu.

Nenustatęs atsakovo atstovo Komisariato pareigūnų neteisėtų veiksmų, teikiant 2011 m. lapkričio 21 d. raštą Nr. 10-S-20131, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo šiam atsakovo atstovui atmetė kaip nepagrįstą.

Vertindamas atsakovo atstovo Lukiškių TI-K veiksmus, teismas konstatavo, jog atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kaip buvo sprendžiamas Valdybos 2011 m. lapkričio 21 d. rašte suformuluotas prašymas dėl L. L. galimos izoliacijos. Teismas nurodė, kad, nesant tiesioginio pavaldumo santykių tarp Komisariato ir Lukiškių TI-K, tokio pobūdžio raštas nėra privalomas Lukiškių TI-K vykdymui. Teismas pažymėjo, kad nėra byloje duomenų apie tai, jog Lukiškių TI-K aiškinosi aplinkybes, nuo kokių asmenų turi būti izoliuotas L. L.. Lukiškių TI-K, priimdamas sprendimą vykdyti tokį prašymą, privalėjo užtikrinti tinkamą jo įvykdymą bei sąlygų užtikrinimą, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu. Teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrindė, kodėl pareiškėjas buvo laikomas vienutėje, kuomet nurodyti įstatymai aiškiai reglamentuoja baigtinį sąrašą asmenų, kurie gali būti laikomi vienutėse. Teismas vertino, kad dėl neteisėtų atsakovo Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme pareiškėjui kilo žala. Pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei taikyti – valstybės institucijos neteisėti veiksmai (ABTĮ 57 str.). Teismo nustatytas pareiškėjo izoliacijos laikotarpis truko nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio mėnesio.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo neturtinės žalos kildinimo iš Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 3 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. buvusių netinkamų kalinimo sąlygų, teismas nustatė, kad L. L. 2005 m. vasario 3 d. atvyko į Lukiškių TI–K ir iki 2015 m. vasario 13 d., kol išvyko į Pravieniškių pataisos namus, tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas vienas arba nuo dviejų iki penkių asmenų kamerose, kurių plotas nuo 6,5 kv. m iki 7,93 kv. m.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, nustatė, kad Lukiškių TI-K ginčui prašo taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikymą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2005 m. vasario 3 d. iki 2014 m. lapkričio 3 dienos. Skundą teismui padavė 2014 m. gruodžio 12 d., kuriam teismas 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi nustatė trūkumus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie netinkamas laikymo sąlygas. Priešingai, pareiškėjo asmens byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis nuolat į Lukiškių TI-K ir į kitas institucijas kreipėsi su prašymais (skundais). Be to, pareiškėjas naudojosi profesionalaus teisininko advokato paslaugomis. Šios aplinkybės leido teismui teigti, kad pareiškėjas galėjo ginti savo pažeistas teises nuo sužinojimo momento, t. y. 2005 m. vasario 3 d., įstatymo numatyta tvarka. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o tai, kad pareiškėjas tik vėliau galimai suvokė, jog jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos pažeidė jo teises, teismo vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d.). Kadangi atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį 2005 m. vasario 3 d. iki 2011 m. gruodžio 11 d. teismas taikė ieškinio senatį.

Teismas rėmėsi HN 76:2010 5 ir 19 punktais, pažymėjo, kad higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje. Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Teismas pažymėjo, kad nustatytos minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos nesilaikymas lemia HN 76:2010 6 punkto pažeidimą. Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, vertino laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 233, kurios plotas 6,9 kv. m, ir kameroje Nr. 234, kurios plotas 6,86 kv. m. Remdamasis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, teismas darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 30 d., kai buvo laikomi du asmenys kameroje Nr. 233, vienam asmeniui kameros ploto teko 3,45 kv. m, t. y. nežymiai pažeidžiant nustatytą minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą. Kadangi pareiškėjas ginčo laikotarpio pabaigą apibrėžė 2014 m. lapkričio 3 d., teismas darė išvadą, kad tris paras pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios nežymiai neatitiko minimalaus kameros ploto reikalavimo.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose buvo nepakankamas apšvietimas, per žema oro temperatūra, veisėsi pelėsis, grindys sulūžę, suskilęs unitazas, teismas rėmėsi HN 76:2010 22, 24, 26 punktais, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 233 ir 234. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-166 užfiksuota, jog operatyviosios kontrolės metu buvo tikrinta ir kamera Nr. 233. Patikrinimo metu nustatyta, kad pirmo korpuso kameroje Nr. 233 nuo sienų ir lubų vietomis nusilupę dažai, lubos vietomis pajuodę (yra pelėsių, grindų lentos vietomis sulūžę, unitazas suskilęs – tai neatitinka HN 76:2010 26, 62 punktų reikalavimų; dirbtinė apšvieta buvo 159 lx ir neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko ir patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-166 grįžtamąją kontrolę bei nustatė, kad kameroje Nr. 233 atliktas remontas, pašalinti HN 76:2010 pažeidimai, išskyrus kameroje užfiksuotą temperatūrą. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nepateikė duomenų dėl kameros Nr. 234 atitikties pareiškėjo skunde nurodytiems HN 76:2010 reikalavimams. Kadangi atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų teiginių, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skunde nurodyti HN 76:2010 pažeidimai kameroje Nr. 234 buvo ir pareiškėjui esant šioje kameroje nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos kalėti nepažeidžiant minėtų reikalavimų.

Teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos prieš vabzdžius darbai, tačiau pažymėjo, kad tokie atsakovo pateikti duomenys yra nesusiję su ginču, nes pareiškėjas dėl HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo nesiskundė.

Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą ir neužtikrindama tinkamos temperatūros kameroje Nr. 233 bei neužtikrindama HN 26:2010 22, 24, 26 ir 62 punktuose nustatytų reikalavimų kameroje Nr. 234, todėl konstatavo, kad valstybei kyla pareiga atlyginti neturtinę žalą. Teismas sprendė, jog tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Teismas darė išvadą, kad egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Lukiškių TI-K siekia, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Pareiškėjas jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata skunde nenurodė, jis nuolat mediciniškai buvo tikrinamas.

Teismas, spręsdamas neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą, įvertino gana ilgą, nepertraukiamą kalinimo izoliacijoje laikotarpį, kuris sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Tai traumuojanti patirtis, siekiant nuteistojo resocializacijos tikslų, be to taip buvo sumenkintas pareiškėjo žmogiškasis orumas. Teismas pažymėjo, kad, kalint vienutėje, pareiškėjas išvengė kitų neigiamų kalinimo padarinių, o būtent buvimo perpildytose kamerose, kurios taip pat kelia neigiamas pasekmes nuteistiesiems. Kiti pažeidimai, teismo vertinimu, yra nežymūs, daugiau formalaus pobūdžio, todėl darė išvadą, kad jie nėra esminiai pažeidžiantys pareiškėjo būklę. Teismas pažymėjo, kad ginčui pritaikius senatį, laikotarpiai, kai pažeidėjas buvo laikomas izoliacijoje ir tinkamai nebuvo užtikrintos jo laikymo sąlygos, praktiškai sutampa, todėl teismas vertino, kad esminis pažeidimas buvo netinkama izoliacija ir būtent tai sukėlė pareiškėjui didžiausias neigiamas pasekmes. Šio pažeidimo mastas kur kas didesnis nei kiti nustatyti byloje pažeidimai ir jų trukmė (trys paros su ploto reikalavimo pažeidimu). Teismas pabrėžė, kad byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pareiškėjas, vykdydamas nusikalstamas veikas, turėjo suprasti, kad atsakomybė yra neišvengiama ir kad buvimas įkalinimo įstaigoje savaime yra susijęs su laisvės, judėjimo, privatumo ribojimu ir su tuo susijusiais neigiamais išgyvenimais. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, siekiant užtikrinti kiek galima teisingiau kompensuoti pareiškėjui už jo patirtus išgyvenimus, tačiau kartu taikė ir proporcingumo principą. Teismas darė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 10 000 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškina, kad dėl objektyvių priežasčių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, nes asmenų kamerose kaita labai didelė, todėl tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį galimai mažesnį kameros plotą nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, nes šiuo atveju pastovumo nebuvo, todėl pareiškėjas negalėjo patirti esminių kančių. Atsakovas nurodo, kad, jei Lukiškių TI-K nebūtų gavęs Valdybos rašto, įstaiga nebūtų taikiusi izoliacijos pareiškėjui, todėl teismas darė nepagrįstą išvadą, kad L. L. buvo izoliuotas Lukiškių TI-K sprendimo pagrindu. Atsakovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K nepateikė jokios dokumentinės medžiagos ir nepaneigė gyvenamosios kameros Nr. 234 pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų dėl to, kad negalėjo pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, nes dėl šios gyvenamosios kameros Visuomenės sveikatos centras nebuvo gavęs nusiskundimų, todėl ši kamera nebuvo tikrinama. Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai rekonstruoti pastatą. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jo patirtą neturtinę žalą, nenurodė, kuo ta žala pasireiškė. Atsakovas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtino Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Departamento manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas buvo izoliuotas ne Komisariato, o tik Lukiškių TI-K priimto sprendimo pagrindu, kadangi būtent Valdybos rašto pagrindu pareiškėjui buvo taikytas izoliavimas. Departamentas nurodo, kad atlikti veiksmai yra įprasta tarnybinės pagalbos ir bendradarbiavimo praktika, įvertinus atskirų institucijų veiklos sritis ir kompetenciją. Departamentas atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nuostatuose įtvirtinta šios įstaigos paskirtis – valstybės politikos įgyvendinimas vykdant kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Taip pat siekiant nustatyto veiklos tikslo, įstaiga užtikrina įstatymų nustatytą įstaigoje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų apsaugą, priežiūrą ir šių asmenų izoliavimo reikalavimus. Departamentas remiasi BVK 70 straipsniu, pažymi, kad teisės aktai nenustato baigtinio asmenų sąrašo, kurie kalėjime gali būti laikomi kameroje po vieną. Departamento manymu, pats asmens izoliavimas negali sukelti tokio masto neturtinės žalos atsiradimo, be to, teisės aktai nedraudžia asmenų kameroje laikyti po vieną. Departamentas pabrėžia, kad pareiškėjo teisinis statusas ir jo laikinas izoliavimas neturėjo įtakos jo teisėms ir pareigoms, dalyvaujant socialinėje reabilitacijoje, taip pat iš dalies ir dėl kitų asmens teisių, palaikant socialinius ryšius, tiesiogiai įtvirtintų BVK. Departamentas pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai, paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Departamentas pažymi, kad būtina tinkamai vadovautis bendraisiais protingumo ir teisingumo principais, įvertinant, kad šiuo atveju teismo priteista suma yra aiškiai per didelė ir realiai neatitinka tariamai patirtų pareiškėjo išgyvenimų ir nepatogumų. Departamento vertinimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į teisinių santykių ypatumus, neįvertino Valdybos rašto aiškinimo specifikos, ginčo painumo, priėmė sprendimą, pažeisdamas proporcingumo principą, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė tik Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas L. L. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad jis nepagrįstai ir neteisėtai 1075 paras buvo izoliuotas ne tik dėl neteisėtų Lukiškių TI-K, bet ir dėl Valdybos veiksmų, pradėtų 2011 m. lapkričio 21 d. individualaus administracinio akto Nr. 10-S-20131 pagrindu, kuris pareiškėjui tiesiogiai sukėlė neigiamus padarinius ir neturtinę žalą, bei už abiejų institucijų padarytą neturtinę žalą priteisti pareiškėjui dar 109 555,14 Eur. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Pareiškėjas nesutinka, kad Valdybos 2011 m. lapkričio 21 d. raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, teismas nepagrįstai Valdybai sudarė sąlygas išvengti atsakomybės. Pareiškėjas pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija nesant minėto rašto nebūtų savo iniciatyva jį izoliavusi ir 1075 paras kankinusi. Pareiškėjas pabrėžia, kad neteisėtų padarinių kėlimas jo atžvilgiu nebuvo pavienis informacinio pobūdžio reiškinys, bet tikslinga ir ilgai trunkanti Valdybos neteisėta veikla. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1232/2014 ir pažymi, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo minėtoje nutartyje suformuotos teismų praktikos.

Pareiškėjas L. L. atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinį skundą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą prašo šiuos skundus atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad nuteistųjų ir suimtųjų skaičius nepaneigia atsakovo pareigos vadovautis Konstitucijos 5 straipsniu, be to, tokia informacija nėra reikšminga teismo sprendimo priėmimui. Pareiškėjas pabrėžia, kad iki 2014 m. spalio 1 d. rašto buvo gautas dar vienas Valdybos 2013 m. gruodžio 9 d. raštas, kuriuo nutarta neteisėtai tęsti pareiškėjo izoliaciją nuo kitų kalinių. Pareiškėjas nurodo, kad jokios įtakos policija kalėjimui negali daryti, nes kalėjimai turi būti pavaldūs civilinei institucijai, atskirtai nuo kariuomenės, policijos ar kriminalinių tyrimų tarnybos. Pareiškėjas remiasi BVK 5 straipsniu, Lukiškių TI-K nuostatų 2, 17.3 punktais ir pabrėžia, kad nuteistų asmenų teisių ir laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, o ne Valdybos nepagrįsti subjektyvūs norai. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2014 m. balandžio 9 d. pasitarime priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimą, nurodo Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pabrėžia, kad Departamentas nepagrįstai nenurodo nei vieno konkretaus teisės akto, leidžiančio vykdyti neteisėtą Valdybos užsakymą. Pareiškėjas nurodo, kad esminis adekvataus žalos atlyginimui būdingas veiksnys šiuo atveju yra pažeidimo trukmė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimais į Departamento apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Komisariatas pabrėžia, kad Valdybos 2011 m. lapkričio 21 d. raštas buvo informacinio-rekomendacinio pobūdžio. Lukiškių TI-K, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio ir Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatomis priėmė sprendimą atsižvelgdamas į Komisariato rašte išdėstytas aplinkybes. Atlikti veiksmai yra įprasta tarnybinės pagalbos ir bendradarbiavimo praktika, įvertinus atskirų institucijų veiklos sritis ir kompetenciją. Atsakovas pabrėžia, kad Lukiškių TI-K, siekdamas nustatyto veiklos tikslo vykdyti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes, užtikrina įstatymų nustatytą įstaigoje laikomų suimtųjų ir nuteistųjų apsaugą, priežiūrą ir šių asmenų izoliavimo reikalavimus. Atsakovo manymu, Lukiškių TI-K atlikti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, izoliacija tinkama, Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teisinis statusas ir jo laikinas izoliavimas neturėjo įtakos jo teisėms ir pareigoms, teismas klaidingai pareiškėjo laikymą izoliavus prilygino asmeniui, pažeidusiam drausmės režimą. Atsakovas pabrėžia, kad teismo priteista neturtinės žalos suma yra aiškiai per didelė, neatitinka tariamai patirtų pareiškėjo išgyvenimų ir nepatogumų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėto izoliavimo ir netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimą.

Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistu žalos atlyginimo dydžiu, pakartodamas argumentus, susijusius su kalinimo sąlygų ir pareigūnų elgesio atitikimu teisės aktų reikalavimams. Be to, apeliantas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė Valdybos ir Komisariato pareigūnų veiksmus teisėtais, o jų raštą - informaciniu.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K ir trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas savo apeliacinius skundus grindžia tuo, kad kitų teisėsaugos institucijų prašymų vykdymas pataisos įstaigose yra įprastas tarnybinis bendradarbiavimas, o pareiškėjas neįrodė, kad jam iš viso buvo padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas 2016 m. spalio 11 d. prašyme išreiškė pageidavimą, kad jo apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas prašymą dėl jo apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka motyvavo tuo, kad jo atžvilgiu yra priimtas išteisinamasis nuosprendis, be to, jis nori pasisakyti dėl kitų proceso dalyvių apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose išdėstytų argumentų. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės, o vėliau ir dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Byloje surinktas pakankamas įrodymų kiekis. Pareiškėjo pateiktas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. išteisinamasis nuosprendis neturi esminės įtakos šios administracinės bylos pagrindui ir dalykui. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo ar kitų proceso dalyvių argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

Atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiuo atveju terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Teisės normoje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (CK 6.271 straipsnio 3 dalis). CK 6.271 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybės ar savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Vadinasi, viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-391-492/2015).

Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-406-602/2015).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija tris paras laikė pareiškėją kameroje, kurioje nepakako minimalaus gyvenamojo ploto, 2011 m. gruodžio 12 d. - 2014 m. lapkričio 3 d. laikotarpiu neužtikrino, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų laikomasi HN 76:2010 reikalavimų, o nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. lapkričio mėnesio pareiškėją laikė kameroje vieną, izoliuotą nuo visų kitų suimtųjų ar nuteistųjų.

Pasisakydama dėl pirmųjų dviejų pažeidimų, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K byloje nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų, susijusių su kamerų Nr.233 ir 234 atitikimu higienos normų reikalavimams temperatūros, dirbtinės apšvietos bei švaros aspektais. Taip pat bylos medžiaga neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas kartu su kitu asmeniu tris paras buvo laikomas kameroje Nr. 233, kurios plotas buvo 6,9 kv.m., t.y. nežymiai neatitinkant minimalaus kameros ploto vienam asmeniui reikalavimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šiais atvejais Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip privalėjo veikti – užtikrinti tinkamas pareiškėjo kalinimo sąlygas.

Nuteistųjų izoliacijos atvejus reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnis bei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis. Šiose teisės normose nurodyti nuteistųjų ir suimtųjų izoliavimo ir laikymo atskirai tikslai ir kriterijai, kurių esmė yra ta, kad nuteistieji ir suimtieji izoliuojami vieni nuo kitų pagal jų lyties, amžiaus, kriminalinės patirties, sveikatos ir panašius požymius, tačiau panašius kriterijus atitinkantys asmenys gali, o atsižvelgiant į jų resocializaciją bei natūralius žmogaus poreikius bendrauti – ir turi būti laikomi ne po vieną. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalis numato tik vieną atvejį, kai nuteistasis gali būti laikomas kamerų tipo patalpoje vienas – jo paties prašymu. Be to, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis numato, kad tik prokuroro ar teismo rašytiniu nurodymu įtariamieji, kaltinamieji ar proceso dalyviai toje pačioje byloje laikomi atskirai.

Lukiškių TI-K pareigūnai pareiškėjui 2011 m. gruodžio 9 d. atsakymu nurodė, kad jo izoliavimo pagrindas buvo Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 9 punktas - asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Tačiau minėtas teisės aktas taikytinas tais atvejais, kai turima duomenų, kad tokiems asmenims, jų sveikatai ar turtui gręsia pavojus. Tokių duomenų šioje byloje nėra, priešingai, kaip matyti iš Valdybos 2011 m. lapkričio 21 d. rašto bei tolesnių Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų, L. L. izoliavimo tikslu buvo ne jo apsauga nuo nusikalstamo poveikio, o trukdymas jam bendrauti su kitais nuteistaisiais ir ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje sėkmės užtikrinimas. Tokių pagrindų suimtojo ar nuteistojo izoliacijai nuo visų kitų kalinčių asmenų teisės aktai nenumato, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad laikydami pareiškėją kameroje vieną policijos pareigūnų prašymo pagrindu Lukiškių TI-K pareigūnai elgėsi neteisėtai.

Atsakant į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Komisariato pareigūnų veiksmų vertinimu, pažymėtina, kad Valdybos 2011 m. lapkričio 21 raštas Nr. 10-S-20131 yra informacinio prašomojo pobūdžio, todėl nesant kito teisėto pagrindo, Lukiškių TI-K pareigūnai neprivalėjo jo vykdyti. Nuspręsti, kokiomis sąlygomis ir su kuo bus laikomas nuteistas ar suimtasis, yra išimtinė įkalinimo įstaigos administracijos kompetencija, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai būtent šios įstaigos pareigūnų veiksmus laikė tiesiogiai sukėlusiais neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje neteisėti Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai yra nustatyti. Šios išvados atsakovo atstovo bei trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinių skundų argumentai nepaneigia.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai konstatavo neturtinės žalos padarymo faktą. Visiškas izoliavimas nuo visų kitų kalinčių asmenų be teisėto pagrindo pareiškėjui neabejotinai sukėlė papildomus dvasinius išgyvenimus, psichologinį diskomfortą, emocinę depresiją, atėmė galimybę bendrauti su kitais asmenimis. Šie neigiami dalykai pripažintini padariusiais ne mažesnę neturtinę žalą, nei kitų nuteistųjų laikymas perpildytose ar higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose. Be to, pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko ir higienos normų reikalavimų, kas jam sukėlė ir fizinius nepatogumus. Tokie nepatogumai aiškiai viršijo įprastai laisvės atėmimo bausmei ar suėmimui tenkančių nepatogumų lygį.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 10 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-537-146/2016).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu galiojusios minimalios mėnesinės algos dydžius, į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų realiai pakenkta pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai jo sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimui pirmosios instancijos teismo priteista 10 000 Eur suma yra pakankama dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms ir nėra aiškiai neadekvati patirtai žalai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra jokio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pareiškėjo L. L. ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė