d20ab6cb-de93-4152-a66f-5cb1ca5e85cd · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla Nr Administracinė byla Nr. eI2-4389-764/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02439-2020-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. gruodžio 10 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės, dalyvaujant pareiškėjui G.

K. (G. K.), jo atstovui advokato padėjėjui Vytautui KulieÅ¡iui, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo G. K. (G. K.) skundÄ atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas G.

K. kreipėsi į teismÄ su skundu, kurį patikslino, praÅ¡ydamas:

1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2020 m. liepos 3 d. sprendimÄ Nr. (15/4-1)7U-00022 (toliau – Skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti DepartamentÄ iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje;

3) priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kina, kad nuo 2013 m. gyvena ir dirba Lietuvoje ir dėl Departamento neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3282-822/2017) buvo sutrikdyta jo bendrovės Å«kinė komercinė veikla, o ilgas bylinėjimosi procesas sÄ lygojo, kad po teismo sprendimo, kai Atsakovas buvo įpareigotas peržiÅ«rėti iÅ¡ naujo pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl pakeitimo, pareiÅ¡kėjas buvo priverstas kreiptis dėl leidimo iÅ¡davimo su kita jam priklausančia bendrove.

Nurodo, kad atsakovas priėmė dokumentus ir iÅ¡davė jam leidimÄ laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau kaip nurodo Departamentas, tokiu atveju buvo pažeistas nepetraukiamo gyventi Lietuvoje laikotarpis, kas sÄ lygojo atimtÄ teisę iÅ¡ pareiÅ¡kėjo kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, nors kaip yra žinoma pačiam Departamentui, kad pareiÅ¡kėjas nuo 2013 metų gyvena Lietuvoje. PareiÅ¡kėjas nurodo, kad jis buvo priverstas kreiptis su praÅ¡ymu dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje iÅ¡davimo, nes turima bendrovė dėl užsitęsusio bylinėjimosi proceso nebevykdė veiklos (teigia, kad Å¡ios aplinkybės atsakovui buvo žinomos).

Departamentas priimdamas sprendimÄ , net dokumentų priėmimo stadijoje nevertino ir priėmė formalų sprendimÄ nurodydamas, kad jis Lietuvoje nepragyveno penkerių metų be pertraukos. PareiÅ¡kėjas mano, kad priimant skundžiamÄ sprendimÄ Departamentas nesigilino į tikrÄ jÄ situacijÄ , jį priėmė formaliai, tokiu bÅ«du pažeisdamas jo teisę gauti leidimÄ nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. PaaiÅ¡kina, kad kai jis gyveno ir dirbo Lietuvoje, dalis jo teisėtai pragyvento Lietuvos Respublikoje laiko yra neįskaičiuota į užsieniečio Lietuvos Respublikoje pragyventÄ laikotarpį.

Teigia, kad visus septynerius metus nebuvo iÅ¡ Lietuvos iÅ¡vykęs ilgesniam terminui nei nustato įstatymas ir visÄ laikÄ Lietuvos Respublikoje gyveno nepertraukiamai. PareiÅ¡kėjo įsitikinimu, Departamentas nesivadovavo fundamentaliais protingumo, teisingumo, sÄ Å¾iningumo principais, neatsižvelgė į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumÄ â€“ pareiÅ¡kėjas teisėtai ir nuolatos gyvena Lietuvos Respublikoje jau septynerius metus, akivaizdžiai sieja su Lietuvos Respublika savo tiek profesinį, tiek asmeninį gyvenimÄ , ir vienintelis įžvelgiamas to trukdis – tai neva jo paties elgesys, tačiau pareiÅ¡kėjas pažymi, kad tokį jo elgesį sÄ lygojo Departamento veiksmai priimant neteisėtÄ sprendimÄ (tÄ nurodė ir LVAT).

PareiÅ¡kėjas teigia, kad Departamentas neatsižvelgė į susiklosčiusiÄ iÅ¡imtinę situacijÄ per protingumo, teisingumo bei sÄ Å¾iningumo principus. Departamentas neatsižvelgė į faktÄ , kad pareiÅ¡kėjas naujÄ praÅ¡ymÄ pateikė tikėdamasis, kad nebus atimta iÅ¡ jo teisė kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje ir pažymi, kad Departamentas apie tai pareiÅ¡kėjo neinformavo nei žodžiu nei raÅ¡tu. PareiÅ¡kėjas atkreipia dėmesį, kad Departamentui priėmus pareiÅ¡kėjo atsisakymÄ , sprendimas dėl naujo praÅ¡ymo dėl leidimo laikinai gyventi iÅ¡davimo buvo priimtas tik po bylinėjimosi procedÅ«rų, kadangi atsakovas pateikus pirminį praÅ¡ymÄ 2018 m. rugpjūčio 27 d. atsisakė iÅ¡duoti pareiÅ¡kėjui leidimÄ laikinai gyventi, kuris po 2019 m. balandžio 19 d. teismo sprendimo buvo panaikintas ir atsakovas įpareigotas iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ tik 2019 m. rugsėjo 12 d. priėmė sprendimÄ dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje iÅ¡davimo (po 576 dienų nuo tos dienos, kai pareiÅ¡kėjas atsisakė ir pateikė naujÄ praÅ¡ymÄ dėl leidimo laikinai gyventi iÅ¡davimo).

PareiÅ¡kėjas pažymi, kad pirminis praÅ¡ymas jo atžvilgiu buvo priimtas neteisėtai, todėl akivaizdu, kad Å¡ios aplinkybės susiklostė ne dėl aplinkybių, kurias sÄ lygojo jis pats, kaip kad Å¡io ginčo sprendime nurodo Departamentas. PareiÅ¡kėjo atstovas advokato padėjėjas Vytautas KulieÅ¡ius teismo posėdyje palaikė pareiÅ¡kėjo skundo argumentus ir prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ patenkinti. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ nurodo, kad su juo nesutinka ir praÅ¡o atmesti kaip nepagrįstÄ .

PaaiÅ¡kina, kad vertinant, ar pareiÅ¡kėjas pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, ir ar turėjo leidimÄ laikinai gyventi, nustatyta, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d., iÅ¡ viso 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų, jis gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi. PareiÅ¡kėjui laikotarpiais nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d.; nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d.; nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. bei nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo iÅ¡duotos nacionalinės vizos, tačiau Ä®statyme įtvirtintos nuostatos Lietuvos Respublikoje pragyventÄ laikotarpį sieja su leidimo laikinai gyventi, o ne su nacionalinės vizos turėjimu.

Departamentas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiÅ¡kėjas neatitinka Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo pagrindo, nes per 5 pastaruosius metus 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų neturėjo leidimo laikinai gyventi, tai reiÅ¡kia, kad negalima teigti, kad yra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus be pertraukos. Departamentas nesutinka su pareiÅ¡kėjo argumentais, kad Departamentas priėmė sprendimÄ nesigilindamas į tikrÄ jÄ situacijÄ (dėl ilgo bylinėjimosi proceso atsirado pertrauka tarp pareiÅ¡kėjo turėtų leidimų laikinai gyventi).

Teigia, kad sprendime buvo konstatuota, kad pertrauka tarp pareiÅ¡kėjo leidimų laikinai gyventi sÄ lygojo paties pareiÅ¡kėjo elgesys (pareiÅ¡kėjas pateikė praÅ¡ymÄ nutraukti praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimÄ ). Nurodo, kad pertrauka tarp pareiÅ¡kėjo leidimų laikinai gyventi lėmė ne ilgas bylinėjimosi procesas, o paties pareiÅ¡kėjo veiksmai, jo valingas praÅ¡ymas nutraukti praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimÄ . Nurodo, kad Departamentas prieÅ¡ priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ Ä¯vertino aplinkybes, susijusias su bylinėjimusi, tačiau ginčijame sprendime aiÅ¡kiai konstatuota, kad leidimas nuolat gyventi neiÅ¡duodamas ne dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl bylinėjimosi, o dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl to, kad pareiÅ¡kėjas nutraukė praÅ¡ymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimÄ ir naujÄ praÅ¡ymÄ dėl leidimo laikinai gyventi pateikė tik po septynerių mėnesių.

Nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 10 dalies reikalavimus. Pažymi, kad reikalavimai dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo yra numatyti Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir ginčijamas sprendimas buvo priimtas būtent vadovaujantis šiuo straipnio punktu, o ne pareiškėjo minėtu. Teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nebuvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos reikšmės neturi.

Departamentas taip pat nesutinka su pareiÅ¡kėjo skundo argumentais, kad jis apie tai, jog iÅ¡ jo bus atimta teisė kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi Departamento nebuvo informuotas nei žodžiu nei raÅ¡tu. Departamentas paaiÅ¡kina, kad teisė kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi iÅ¡ pareiÅ¡kėjo atimta nebuvo. Pažymi, kad atsisakymas iÅ¡duoti leidimÄ nuolat gyventi savaime neužkerta kelio pareiÅ¡kėjui gyventi Lietuvos Respublikoje su leidimu laikinai gyventi. Nurodo, kad Å¡iuo metu pareiÅ¡kėjas turi laikinÄ leidimÄ gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galioja iki 2021 m. rugsėjo 21 d. ir jis yra iÅ¡duotas teisėtos veiklos pagrindu, kuris, pareiÅ¡kėjui atitinkant įstatymuose nustatytas sÄ lygas, gales bÅ«ti keičiamas.

Departamentas pažymi ir tai, kad atsisakymas iÅ¡duoti jam leidimÄ nuolat gyventi neužkerta kelio, pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamÄ laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms įstatymuose nustatytoms sÄ lygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo. Atsakovo atstovas Darius Juodelis teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2020 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. (15/4-1)7U-00022 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos SÄ jungoje neiÅ¡davimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G.

K.“, kuriuo atsisakyta pareiÅ¡kėjui iÅ¡duoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimÄ gyventi Europos SÄ jungoje, teisėtumo ir pagrįstumo. Remiantis bylos raÅ¡ytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas 2020 m. gegužės 4 d. pateikė Departamento Vilniaus skyriui praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimÄ gyventi Europos SÄ jungoje. Kartu su Å¡iuo praÅ¡ymu pareiÅ¡kėjas pateikė iki 2023 m. kovo 26 d. galiojantį (duomenys neskelbtini) pasÄ Nr. (duomenys neskelbtini) bei pažymėjimÄ apie iÅ¡laikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.

Nustatyta, kad pareiÅ¡kėjui nuo 2013 m. gegužės 2 d. buvo iÅ¡duoti Å¡ie leidimai laikinai gyventi: leidimÄ Nr. LT7323037, galiojusį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., leidimÄ Nr. LT7344077, galiojusį nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., leidimÄ Nr. LT7366326, galiojusį nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. ir leidimÄ Nr. LT7484643, galiojusį nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 12 d. Byloje surinktais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje su pertraukomis buvo deklaravęs nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 23 d. ir nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki skundo teismui pateikimo momento.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 29 d. dirbo UAB „Kirako“, o nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. dirbo UAB „Edgarma“, nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki skundo teismui pateikimo momento dirbo „UAB Kirako“. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo išduotos nacionalinės vizos.

PareiÅ¡kėjas kartu su praÅ¡ymu iÅ¡duoti leidimÄ nuolat gyventi pateikė laisvos formos praÅ¡ymÄ , raÅ¡ytinį paaiÅ¡kinimÄ , kuriame nurodė, kad pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi susidarė dėl vykusių teisminių procesų, susijusių su Departamento užsieniečio atžvilgiu priimtais sprendimais nepakeisti ir neiÅ¡duoti leidimų laikinai gyventi. Byloje nustatyta, jog pareiÅ¡kėjas 2016 m. vasario 18 d. turėdamas iki 2016 m. balandžio 30 d. galiojantį leidimÄ laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡duotÄ darbo tikslais, pateikė praÅ¡ymÄ pakeisti leidimÄ laikinai gyventi tuo pagrindu, kad pareiÅ¡kėjas užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kad jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiÅ¡kėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi iÅ¡davimo pagal verslo planÄ vykdo steigimo dokumentuose nurodytÄ veiklÄ Lietuvos Respublikoje, kurioje visÄ darbo laikÄ dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos SÄ jungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto Å¡alies Å«kio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iÅ¡ kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra Å¡ios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 Å¡ios bendrovės įstatinio kapitalo.

Departamentas nustatęs, kad nepakanka duomenų sprendimui dėl leidimo gyventi pakeitimo priimti, pareiÅ¡kėjui iÅ¡siuntė praneÅ¡imÄ elektroniniu paÅ¡tu, praÅ¡ydamas pareiÅ¡kėjo iki 2016 m. balandžio 10 d. atvykti į DepartamentÄ duomenims apie įmonės UAB „Edgarma“ vykdomÄ veiklÄ patikslinti. PareiÅ¡kėjas neatvyko iki nustatyto laiko į DepartamentÄ taip pat nepranešė dėl kokių priežasčių jis neatvyko, todėl 2016 m. balandžio 12 d. Departamentas priėmė sprendimÄ atsisakyti pakeisti pareiÅ¡kėjui leidimÄ laikinai gyventi.

PareiÅ¡kėjas Departamento sprendimÄ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ atmetė. Tuomet pareiÅ¡kėjas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2017 m. balandžio 18 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikino bei įpareigojo DepartamentÄ pakartotinai iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ pakeisti leidimÄ laikinai gyventi. PareiÅ¡kėjas 2017 m. liepos 13 d. praÅ¡ymu Departamento prašė nutraukti praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimÄ .

Departamentas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimÄ nutraukė. Taigi, kaip nustatyta, teismo įpareigojimas iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ Departamentui nebuvo įvykdytas, nes pareiÅ¡kėjas pats pateikė praÅ¡ymÄ nutraukti praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimÄ . PareiÅ¡kėjas 2018 m. vasario 13 d. Departamentui pateikė naujÄ praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti leidimÄ laikinai gyventi. Departamentas 2018 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu atsisakė iÅ¡duoti pareiÅ¡kėjui leidimÄ laikinai gyventi.

PareiÅ¡kėjas Departamento sprendimÄ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2019 m. balandžio 19 d. sprendimu Departamento sprendimÄ panaikino ir įpareigojo DepartamentÄ iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti leidimÄ laikinai gyventi. Departamentas 2019 m. rugpjūčio 23 d. pakartotinai iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ , priėmė sprendimÄ iÅ¡duoti leidimÄ laikinai gyventi. PareiÅ¡kėjui 2019 m. rugsėjo 12 d. buvo iÅ¡duotas leidimas laikinai gyventi Nr. LT7484643, kuris galioja iki 2021 m. rugsėjo 12 d.

Primintina, jog pareiÅ¡kėjas 2020 m. gegužės 4 d. kreipėsi į DepartamentÄ dėl leidimo nuolat gyventi Europos SÄ jungoje iÅ¡davimo, tačiau atsakovas, įvertinęs aukščiau iÅ¡dėstytas aplinkybes, 2020 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (15/4-1)7U-00022 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos SÄ jungoje neiÅ¡davimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. K.“ atsisakė pareiÅ¡kėjui iÅ¡duoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimÄ gyventi Europos SÄ jungoje.

Ginčijamame sprendime atsakovas konstatavo, jog pareiÅ¡kėjas neatitinka Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo pagrindo, nes per 5 pastaruosius metus 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų neturėjo leidimo laikinai gyventi, o tai reiÅ¡kia, kad pareiÅ¡kėjas nėra Lietuvos Respublikoje pragyvenęs pastaruosius penkerius metus be pertraukos. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Ä®statymas) 2 straipsnio 15 dalyje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusÄ .

Šį leidimÄ užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vienÄ iÅ¡ Ä®statymo 53 straipsnyje iÅ¡dėstytų leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo pagrindų ir Ä®statymo 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sÄ lygas. Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali bÅ«ti iÅ¡duodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimÄ laikinai gyventi. Taigi, Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtinta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui gali bÅ«ti iÅ¡duodamas esant dviem sÄ lygoms, t.y. pareiÅ¡kėjas pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimÄ laikinai gyventi.

Å ios sÄ lygos nėra fakultatyvios, todėl leidimÄ nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje siekiantis gauti užsienietis privalo atitikti jas abi. Atkreiptinas dėmesys, jog Direktyvos 2003/109/EB 4 straipsnio 1 dalyje ir 6 konstatuojamojoje dalyje, penkerių metų teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė parodo, kad žmogus įsitvirtino toje Å¡alyje ir ilgÄ laikÄ joje gyvena. Å ioje Direktyvoje pažymima, kad pagrindinis kriterijus, kuriam esant suteikiamas ilgalaikio gyventojo statusas, turi bÅ«ti gyvenimo valstybės narės teritorijoje trukmė.

Gyvenama turi bÅ«ti teisėtai ir nuolat, kad bÅ«tų galima parodyti, jog žmogus įsitvirtino toje Å¡alyje. Reikėtų numatyti prielaidas tam tikram lankstumui, kas leistų atsižvelgti į tokias aplinkybes, dėl kurių asmeniui gali tekti laikinai iÅ¡vykti iÅ¡ tos teritorijos. Pagal Ä®statymo 53 straipsnio 3 dalį, leidimÄ nuolat gyventi iÅ¡duodant minėtu pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 10 dalį, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iÅ¡ eilės ir iÅ¡ viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Pagal Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos SÄ jungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos SÄ jungoje užsieniečiams iÅ¡davimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos apraÅ¡o, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21d. įsakymu Nr. 1V-445 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d.

įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) (toliau – ApraÅ¡as) 48 punktÄ , apskaičiuojant, atsižvelgus į Ä®statymo 53 straipsnio 9 dalį, Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytÄ pragyventÄ laikotarpį ir nustatant tai, ar užsienietis nebuvo iÅ¡vykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Ä®statymo 53 straipsnio 10 dalyje, įvertinami, be kita ko, Å¡ie duomenys apie užsienietį: ar užsienietis buvo teistas, laikotarpis, kuriuo gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje;

Lietuvos Respublikoje dirbtas laikotarpis; mokymosi, studijavimo, stažavimosi, kvalifikacijos kėlimo ar profesinių mokymų Lietuvos Respublikoje laikotarpis; turimi kitų valstybių iÅ¡duoti leidimai gyventi ir vizos; kelionės dokumente esančios valstybių sienų kirtimo žymos, įraÅ¡ai apie gyvenamÄ jÄ vietÄ užsienio valstybėje ir kiti įraÅ¡ai bei žymos; vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ duomenys, užfiksuoti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinėje sistemoje; sveikatos priežiÅ«ros Lietuvos Respublikoje esančioje sveikatos priežiÅ«ros įstaigoje ir / ar Lietuvos Respublikoje gaunamų iÅ¡mokų ar socialinių paÅ¡alpų mokėjimo laikotarpis; pateiktų dokumentų duomenys ir kita informacija, apskrities vyriausiojo policijos komisariato migracijos padalinio ir / ar Migracijos departamento gauta vykdant savo funkcijas.

Teisėjų kolegija iÅ¡ byloje surinktų duomenų nustatė, jog pareiÅ¡kėjas gyvenamÄ jÄ vietÄ Lietuvos Respublikoje buvo deklaravęs nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2017 m. sausio 23 d. bei nuo 2019 m. rugsėjo 20 d. iki skundo teismui pateikimo momento. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. vasario 29 d. dirbo UAB „Kirako“, nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. dirbo UAB „Edgarma“, o nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki skundo teismui pateikimo momento dirbo UAB „Kirako“.

Taigi iš to, kas išdėstyta matyti, jog pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 11 d., iš viso 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų gyveno Lietuvos Respublikoje neturėdamas leidimo laikinai gyventi. Kaip jau minėta, pareiškėjui nuo 2017 m. liepos 7 d. iki 2017 m. spalio 22 d., nuo 2017 m. spalio 26 d. iki 2018 m. liepos 6 d., nuo 2018 m. liepos 26 d. iki 2018 m. rugpjūčio 28 d. ir nuo 2019 m. birželio 17 d. iki 2019 m. spalio 3 d. buvo išduotos nacionalinės vizos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis neturėtų būti siejamas su nacionalinės vizos turėjimu, o ne su leidimu laikinai gyventi.

Todėl buvimas Lietuvos Respublikoje turint nacionalinę vizÄ nėra prilyginamas nuolatiniam teisėtam buvimui Lietuvos Respublikoje. Kartu su praÅ¡ymu pareiÅ¡kėjas pateikė laisvos formos praÅ¡ymÄ (paaiÅ¡kinimÄ ), kuriame nurodė, kad pertrauka tarp leidimų laikinai gyventi susidarė dėl vykusių teisminių procesų, susijusių su Departamento pareiÅ¡kėjo atžvilgiu priimtais sprendimais nepakeisti ir neiÅ¡duoti leidimų laikinai gyventi. Teisėjų kolegija nustatė, kad 2016 m. vasario 18 d. pareiÅ¡kėjas, turėdamas iki 2016 m. balandžio 30 d. galiojantį leidimÄ laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) darbo tikslais pateikė praÅ¡ymÄ pakeisti leidimÄ laikinai gyventi Ä®statymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Užsieniečių praÅ¡ymus iÅ¡duoti ar pakeisti leidimÄ laikinai gyventi bei prie jų pridedamų dokumentų pateikimÄ , priėmimÄ ir nagrinėjimÄ bei sprendimų priėmimÄ reglamentuoja Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams iÅ¡davimo tvarkos apraÅ¡as, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu NR. 1V-329 (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 22 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.) (toliau – Leidimų laikinai gyventi apraÅ¡as).

Pagal minėto apraÅ¡o 71 punktÄ ir 71.2 papunktį, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio praÅ¡ymÄ pakeisti leidimÄ ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi iÅ¡davimo ar keitimo sÄ lygas, ar jis atitinka sÄ lygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Ä®statyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Ä®statymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali bÅ«ti atsisakyta iÅ¡duoti ar pakeisti leidimÄ laikinai gyventi.

Valstybės tarnautojas privalo sutikrinti, ar praÅ¡yme pakeisti leidimÄ nurodyti užsieniečio asmens duomenys sutampa su jo duomenimis, nurodytais pateiktuose dokumentuose, ar kartu su praÅ¡ymu pakeisti leidimÄ pateikti visi praÅ¡ymÄ pakeisti leidimÄ pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti. Jeigu nepakanka praÅ¡ymÄ pakeisti leidimÄ pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti, tai ne vėliau kaip per vienÄ mėnesį nuo praÅ¡ymo iÅ¡duoti arba pakeisti leidimÄ gavimo dienos iÅ¡siųsti praneÅ¡imÄ Å¡Ä¯ praÅ¡ymÄ pateikusiam asmeniui apie tai, kad nepakanka praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti ar pakeisti leidimÄ pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų.

Å iame praneÅ¡ime nurodoma, kad praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo Å¡io praneÅ¡imo iÅ¡siuntimo dienos ir bus atnaujintas nuo sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų gavimo dienos ir kad pagal Ä®statymo 35 straipsnio 1 dalies 13 punktÄ pakeisti užsieniečiui leidimÄ laikinai gyventi atsisakoma, jeigu per Å¡iame praneÅ¡ime nustatytÄ terminÄ nepateikti praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti ar pakeisti leidimÄ pagrindžiantys duomenys ir (ar) dokumentai sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo priimti.

Teisėjų kolegija nustatė, kad Departamentui nustačius, jog nepakanka duomenų sprendimui dėl leidimo gyventi pakeitimo priimti, Å¡is sustabdė praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimo terminÄ bei iÅ¡siuntė pareiÅ¡kėjui praneÅ¡imÄ , kuriuo pareiÅ¡kėjo paprašė iki 2016 m. balandžio 10 d. atvykti į DepartamentÄ duomenims apie įmonės vykdomÄ veiklÄ patikslinti. PareiÅ¡kėjas neatvyko iki nustatyto laiko į DepartamentÄ , todėl 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu atsisakė pakeisti pareiÅ¡kėjui leidimÄ laikinai gyventi.

PareiÅ¡kėjas šį sprendimÄ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. sausio 10 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ atmetė. Apskundęs pirmosios instancijos teismo sprendimÄ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2017 m. balandžio 18 sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimÄ panaikino ir įpareigojo DepartamentÄ pakartotinai iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ pakeisti leidimÄ laikinai gyventi. PareiÅ¡kėjas skunde nurodo, kad Departamentas priėmė formalų sprendimÄ , nesigilindamas į individualias faktines aplinkybes, nevertino aplinkybių, jog pertraukÄ tarp pareiÅ¡kėjo ir Departamento sÄ lygojo ilgi bylinėjimosi procesai teisme dėl pareiÅ¡kėjui iÅ¡duotų leidimų laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija nesutikdama su pareiškėjo argumentais pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, numatytais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai atsakovo priimtiems sprendimams, kaip indvidualiems administraciniams aktams, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. ABTĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“.

Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas). Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis).

AiÅ¡kindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų iÅ¡dėstymas turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas. Akte turėtų bÅ«ti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktÄ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009).

Å i teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai bÅ«tų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Å ios nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi bÅ«ti žinomi ne tik vieÅ¡ojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimÄ , bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi bÅ«ti toks, kad iÅ¡ jo bÅ«tų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius Å¡iuose santykiuose, bÅ«tų aiÅ¡kus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. VisiÅ¡kai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iÅ¡ dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimÄ administracinėje byloje Nr. A822-1440-14).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAÄ® 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų bÅ«ti toks, kad iÅ¡ jo bÅ«tų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius Å¡iuose santykiuose, bÅ«tų aiÅ¡kus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas. Tikrinant vieÅ¡ojo administravimo subjekto sprendimÄ VAÄ® 8 straipsnio aspektu turi bÅ«ti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iÅ¡ esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus.

Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAÄ® 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trÅ«kumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiÅ¡ko ir pakankamo pagrindo ginčijamÄ sprendimÄ pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog vieÅ¡ojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimÄ , turi pareigÄ jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimÄ (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Pažymėtina, kad VAÄ® įpareigoja atsakovÄ , kaip vieÅ¡ojo administravimo subjektÄ savo veikloje laikytis vieÅ¡ojo administravimo srityje taikomų vieÅ¡ojo administravimo principų. Taigi, vieÅ¡ojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamÄ sprendimo variantÄ , nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi bÅ«ti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebÅ«tų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybÄ .

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, nepritaria pareiÅ¡kėjo argumentams, jog priimtas sprendimas yra formalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimtas sprendimas priimtas laikantis pagrindinių taisyklių, kurių privaloma laikytis priimant sprendimÄ . Ginčijamas sprendimas iÅ¡ esmės yra grindžiamas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės aktų nuostatomis, jame nurodomos bÅ«tent tokio sprendimo priėmimo priežastys ir motyvai, nurodoma apskundimo tvarka, pasiraÅ¡ytas įgaliotų atstovų.

Todėl pareiÅ¡kėjas nepagrįstai tvirtina, jog sprendimas grindžiamas formaliu aiÅ¡kinimu. Departamentas, priimdamas sprendimÄ laikėsi jam VAÄ® 3 straipsnyje nustatytų vieÅ¡ojo administravimo principų, o pareiÅ¡kėjas galėjo ir turėjo suprasti bÅ«tent tokio sprendimo priėmimo motyvus. Tai, kad pareiÅ¡kėjas nesutinka su priimto sprendimo neigiamu rezultatu pareiÅ¡kėjo atžvilgiu, nereiÅ¡kia, jog priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pasisakydama dėl nepertraukiamo ir teisėto pareiÅ¡kėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į labai reikÅ¡mingÄ Å¡ios bylos iÅ¡sprendimui aplinkybę, kad pareiÅ¡kėjas 2017 m. liepos 13 d. pateikė Departamentui praÅ¡ymÄ , praÅ¡ydamas nutraukti praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimÄ .

Departamentas 2017 m. liepos 17 d. sprendimu nutraukė praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ nagrinėjimÄ . Ä®vertinusi Å¡ias aplinkybes, teisėjų kolegija mano, jog pertraukas tarp leidimų laikinai gyventi iÅ¡imtinai sÄ lygojo pareiÅ¡kėjo valingi veiksmai, kuriuos jis atliko suvokdamas galimas kilti pasekmes ateityje, t.y. pareiÅ¡kėjas savo laisva valia, nieko neverčiamas bei kontroliuodamas priimamus sprendimus ir veiksmus pasirinko bÅ«tent tokį elgesio modelį (nutraukti praÅ¡ymo pakeisti leidimÄ laikinai gyventi nagrinėjimÄ ).

Å iuos pareiÅ¡kėjo veiksmus, teisėjų kolegijos vertinimu, niekaip negalėjo įtakoti tarp pareiÅ¡kėjo ir atsakovės kilę teisminiai ginčai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iÅ¡davimo. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pertraukÄ tarp leidimų laikinai gyventi sÄ lygojo bÅ«tent paties pareiÅ¡kėjo elgesys, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiÅ¡kėjas neatitinka Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo pagrindo, nes per 5 pastaruosius metus 3 metus, 4 mėnesius ir 10 kalendorinių dienų neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

PareiÅ¡kėjas, be kita ko, skunde nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, jog 2016 m. balandžio 12 d. – 2018 m. vasario 13 d. laikotarpis neįskaitomas į pareiÅ¡kėjo teisėtÄ gyvenimÄ Lietuvos Respublikoje dėl ilgo bylinėjimosi proceso, tai praÅ¡o atsižvelgti bent į tai, jog nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiÅ¡kėjas neturėjo leidimo laikinai gyventi dėl atsakovo kaltės priimto neteisėto sprendimo atsisakyti iÅ¡duoti leidimÄ laikinai gyventi ir pripažinti, jog pareiÅ¡kėjas nurodytu laikotarpiu gyveno teisėtai.

Teisėjų kolegijos nuomone, net jeigu būtų pareiškėjo prašomas 2018 m. vasario 13 d. – 2019 m. rugsėjo 12 d. laikotarpis pripažintas pareiškėjo teisėtu gyvenimu Lietuvos Respublikoje, ši aplinkybė iš esmės nekeistų dabartinės situacijos, nes kaip matyti, pareiškėjas leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turėjo laikotarpiais nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., o paskui tik nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. rugsėjo 12 d. Tai reiškia, jog pareiškėjas vis vien netenkina vieno iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo pragyventi Lietuvos Respublikoje pastaruosius 5 metus be pertraukos, nes skaičiuotinas nepertraukiamas laikotarpis rezultate sudarytų mažiau nei 5 metus nepertraukiamo ir teisėto gyvenimo Lietuvos Respublikoje.

Todėl nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai ginčijamu sprendimu konstatavo, jog leidimas nuolat gyventi neiÅ¡duotas ne dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusios dėl ilgų bylinėjimosi procesų, bet dėl pertraukos tarp leidimų laikinai gyventi, susidariusių dėl to, kad pareiÅ¡kėjas nutraukė praÅ¡ymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimÄ ir naujÄ praÅ¡ymÄ pateikė praėjus tik 7 mėnesiams. PareiÅ¡kėjas teigia, jog jis atitinka Ä®statymo 53 straipsnio 10 dalies reikalavimus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog reikalavimai dėl leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo įtvirtinti Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte, tuo tarpu Ä®statymo 53 straipsnio 10 dalyje yra numatytos papildomos sÄ lygos dėl leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo, kurios nelaikomos savarankiÅ¡ku pagrindu iÅ¡duoti leidimÄ nuolat gyventi. Be to, ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Ä®statymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktu, bet ne pareiÅ¡kėjo nurodoma nuostata. PareiÅ¡kėjo apeliavimas į tai, kad jis nebuvo iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos Respublikos nagrinėjamos bylos kontekste neturi jokios lemiamos reikÅ¡mės priimto sprendimo (ne) teisėtumui.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiÅ¡kėjo skundo argumentais, jog iÅ¡ jo atimta teisė kreiptis dėl nuolatinio leidimo gyventi iÅ¡davimo ir, kad jis nebuvo Departamento apie tai informuotas nei žodžiu, nei raÅ¡tu. Ä®statymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kada iÅ¡duoti leidimÄ nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma. Pagal minėto straipsnio 1 dalies 14 punktÄ , iÅ¡duoti leidimÄ nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sÄ lygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Å¡iame Ä®statyme nustatytu pagrindu.

Departamentas priimdamas ginčijamÄ sprendimÄ , neatėmė iÅ¡ pareiÅ¡kėjo teisės kreiptis į DepartamentÄ dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje iÅ¡davimo. Aplinkybė, kad Departamentas atsisakė iÅ¡duoti minėtÄ leidimÄ savaime neužkerta kelio pareiÅ¡kėjui gyventi Lietuvos Respublikoje, turint jam iÅ¡duotÄ leidimÄ laikinai gyventi. Kaip jau buvo nustatyta prieÅ¡ tai, pareiÅ¡kėjui yra iÅ¡duotas leidimas laikinai gyventi, kuris galioja iki 2021 m. rugsėjo 12 d., todėl Å¡io leidimo pagrindu pareiÅ¡kėjas turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir Å¡i jo teisė ginčijamu sprendimu nėra paneigta.

Tuo pačiu pažymėtina, jog pareiÅ¡kėjui neatimta teisė pragyvenus Lietuvos Respublikoje reikiamÄ laikotarpį bei esant kitoms Ä®statymuose nustatytoms sÄ lygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi iÅ¡davimo. Apibendrinant tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, jog Departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai atsisakė pareiÅ¡kėjui iÅ¡duoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimÄ gyventi Europos SÄ jungoje, todėl patenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ remiantis jame iÅ¡dėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija sprendžia pareiÅ¡kėjo skundÄ atmesti, o Departamento sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atkreiptinas dėmesys, jog skundo reikalavimas, kuriuo praÅ¡oma įpareigoti atsakovÄ atlikti veiksmus yra iÅ¡vestinis reikalavimo panaikinti sprendimÄ atžvilgiu, todėl teisėjų kolegijai konstatavus ginčijamo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , atmestinas ir iÅ¡vestinis pareiÅ¡kėjo skundo reikalavimas. PareiÅ¡kėjas skunde teismui suformulavo reikalavimÄ priteisti iÅ¡ atsakovės Å¡ioje byloje patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iÅ¡ kitos proceso Å¡alies savo iÅ¡laidų atlyginimÄ . Atsižvelgiant į tai, jog pareiÅ¡kėjo skundas nagrinėjamu atveju nebuvo patenkintas, nėra pagrindo spręsti bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo pareiÅ¡kėjui klausimÄ . Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjo G. K. (G. K.) skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ . Teisėjos Egidija Puzinskaitė Rasa Ragulskytė-Markovienė Eglė Žulytė-Janulionienė