2020-12-22 Nr. AB-24535-3-61-3-00733-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2891-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00733-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 1 250 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. liepos 14 d. Vilniaus PN atlieka laisvės atėmimo bausmę ir visą kalinimo laiką minėtoje pataisos įstaigoje buvo pažeidžiamos pagrindinės ir prigimtinės jo teisės bei laisvės, nustatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (toliau – Paktas) bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija).

3. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista jo teisė į privatumą ir šeimos gyvenimo gerbimą, dėl ko jam pasireiškė nuolatinė nervinė įtampa, galvos skausmai, nemiga, pablogėjo socialiniai ryšiai. Įkalinimo įstaigai pažeidus nurodomą teisę, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertiną 100 000 Eur. Šia poziciją pareiškėjas grindė nurodytais argumentais:

3.1. Nuteistasis apgyvendinamas patalpose, kuriose gyvena iki 11 asmenų (drausmės grupėje iki 7 asmenų), kas, pareiškėjo manymu, paneigia asmens teisę į privatumą.

3.2. Privatumas yra paneigiamas dėl nuolatinės nuteistųjų priežiūros.

3.3. Privatų gyvenimą apima ir artima aplinka (draugai), su kuriais draudžiama dalintis tabaku ir maistu, tai traktuojant kaip paslaugos teikimą kitam nuteistajam (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 2 dalies 8 punktas), už ką nuteistieji yra baudžiami.

3.4. Privatų gyvenimą apima susirašinėjimas, tačiau parašyti laiškai turi būti pateikiami neužklijuotuose vokuose, kurie nukreipiami į Kriminalinės žvalgybos skyrių, dėl ko, pareiškėjo manymu, visi nuteistojo rašomi laiškai yra tikrinami, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę į susirašinėjimo paslaptį. Be to, laiškai gali būti tikrinami ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu (BVK 99 str. 58 d.), tačiau nenustatyta, kad nuteistasis turi būti supažindinamas su tokiu nutarimu.

3.5. Kratų, kuriose nuteistasis nedalyvauja, metu gali būti skaitomi nuteistojo gaunami ir rašomi laiškai, kiti privataus pobūdžio užrašai. Vilniaus PN 2018 m. liepos 18 d. buvo atlikta krata, po kurios pareiškėjas neberado laiškų, kuriuos jam rašė motina ir buvusi sutuoktinė, kurios jau mirusios, kas pareiškėjui padarė neatitaisomą žalą. Tai jam sukėlė didelius išgyvenimus. Pareiškėjas jaučia didžiulę neviltį, kadangi prarasti mirusių asmenų laiškai. Be to, kratos ir poėmiai vyksta nesurašant protokolų.

3.6. Privatus gyvenimas yra susijęs su skambučiais. Kadangi telefonai yra įrengti bendro naudojimo vietose, todėl privačių pokalbių klausosi tiek nuteistieji, tiek pareigūnai, kas pažeidžia pareiškėjo teisę į susižinojimo teisę. Be to, drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems paskambinti telefonu galima tik 2 kartus per mėnesį, kai tuo tarpu paprastojoje grupėje esantiems nuteistiesiems telefonu galima skambinti 2 kartus per savaitę, o lengvojoje grupėje esantiems nuteistiesiems – 1 kartą per dieną. Nurodyta tvarka pažeidžia asmens teisę ne tik į privatų gyvenimą, bet ir lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principus. Į minėtą skambučių limitą yra įtraukti ir skambučiai advokatui, dėl ko yra prarandama teisė paskambinti artimiesiems, taip pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą.

3.7. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktine arba su asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrų vaikų. Ilgalaikio pasimatymo su tėvais ar vaikais teisės aktai nenumato, dėl ko yra pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Nuteistasis, kuris neturi žmonos ar moters, su kuria turi bendrą vaiką, yra pasmerktas visą kalinimo laiką praleisti be ilgalaikių pasimatymų, be lytinių santykių. Taip pat yra pažeidžiamos prigimtinės teisės, kadangi nuteistieji neturi teisės tenkinti lytinę aistrą, nes gyvena kartu su kitais nuteistaisiais.

3.8. Nuteistojo teisę į privatų gyvenimą apima ir nuteistojo teisė užmegzti draugystę bei bendrauti su kitais nuteistaisiais. Vilniaus PN nuteistieji yra nuolat perkeliami iš vienos vietos į kitą. Žmogaus teisių komitetas prie Jungtinių Tautų Organizacijos yra pasisakęs, kad dažnas nuteistųjų perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra žmogaus žeminimas, kadangi asmuo yra priverstas iš naujo taikytis prie žmonių, kas sukelia stresą.

3.9. BVK numato trumpalaikę išvyką už pataisos namų ribų, jei artimas giminaitis sunkiai susirgo ar mirė. Pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, mirė jo buvusi sutuoktinė, tačiau pareiškėjas apie tai nieko nežinojo. Nors pareiškėjas su ja oficialiai išsiskyręs, tačiau su ja sieja sūnus, su kuriuo buvo palaikomi artimi santykiai. Vilniaus PN socialiniai darbuotojai privalo rūpintis nuteistojo socialiniais ryšiais, todėl privalo žinoti tokią informaciją, tačiau nieko nebuvo padaryta. Toks Vilniaus PN neveikimas – atėmimas galimybės dalyvauti artimų laidotuvėse – pareiškėjui sukėlė itin sunkių ir skausmingų išgyvenimų.

3.10. Pareiškėjui naudojantis dušu, yra pažeidžiamas privatumas kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi duše nėra kabinų.

3.11. Vilniaus PN 2018 m. rugpjūčio 18 d. atliekant nesankcionuotą kratą, buvo paimtos kompaktinės plokštelės, kuriose buvo įrašyti uždarų teismo posėdžių garso įrašai, kuriuose esanti informacija, kurioje atsispindi asmenų privatus gyvenimas, gali būti prieinama tik proceso dalyviams. Tokios informacijos paėmimas ir galimas paviešinimas gali padaryti nepataisomą žalą tiek pareiškėjui, tiek kitiems proceso dalyviams. Paimant bylos medžiagą nebuvo surašyti poėmio protokolai. Nurodytos aplinkybės pažeidžia ne tik pareiškėjo teisę į privatų gyvenimą, bet ir pareiškėjo teisę į gynybą, kadangi, neturėdamas bylos medžiagos, pareiškėjas negali ginti savo teisių, be to, tenka nuolat bijoti, kad bylos medžiaga gali būti išplatinta.

3.12. Vilniaus PN yra nuolat atliekamos kompiuterinės įrangos patikros (kratos), nors įstatymai tokių veiksmų nenumato. Kompiuteriuose yra kaupiama bylos medžiaga, užrašomos privačios mintys, planai ateičiai. Tokiais Vilniaus PN veiksmais yra kontroliuojamas pareiškėjo privatus gyvenimas, ribojama minties laisvė, kišamasi į baudžiamosios bylos reikalus, dėl ko gali būti atskleista informacija iš uždarų teismo posėdžių.

3.13. Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį, nuteistiesiems gavusiems nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas (toliau – ir KTP) – draudžiama rašyti laiškus, skambinti telefonu. Tokiu atveju asmens teisė į privatų gyvenimą yra ne suvaržoma, o paneigiama.

3.14. Pagal teisės aktus turi būti nurodytos nuteistojo socialinių ryšių palaikymo (plėtimo) formos ir jų įgyvendinimas. Socialiniai ryšiai, jų palaikymas ir plėtra yra privataus gyvenimo dalis. Tačiau visą kalinimo Vilniaus PN laikotarpį šiuo klausimu nieko nebuvo daroma.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo pažeista minties, sąžinės ir religijos laisvė. Mintis (apie privatų gyvenimą, apie baudžiamąsias bylas, apie kalinimo sąlygas) kartais tenka užsirašyti ant popieriaus ar kompiuteryje. Atliekant kratas, kurių tvarkos ir ribų įstatymai nenumato, visos užrašytos mintys tampa žinomos Vilniaus PN administracijai. Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad mintis išreiškus garsiai (nusikeikus), galima nukentėti (pvz.: gauti nuobaudą), nors minima laisvė nenumato ribojimo mintis reikšti tyliai. Teisės aktai leidžia keisti savo tikėjimą ar religiją, o Vilniaus PN tai padaryti yra neįmanoma, nes šioje įkalinimo įstaigoje lankosi krikščioniškos konfesijos šventikai, o drausmės grupėje, kurioje buvo pareiškėjas, šventikai išvis nesilanko. Kadangi Vilniaus PN nuteistieji patalpose yra laikoma po 11 žmonių (drausmės grupėje – po 7), atlikti religines apeigas vienam yra neįmanoma. Pareiškėjas šiuo metu yra drausmės grupėje, todėl dalyvauti pamaldose, apeigose ir kituose religiniuose renginiuose neįmanoma. Drausmės grupėje yra įrengta koplyčia, kurioje nuteistieji gali lankytis vieną kartą per mėnesį (vienai valandai), nedalyvaujant šventikui. Pareiškėjas drausmės grupėje yra nuo 2017 m. lapkričio 15 d., tačiau į koplyčią buvo nuvestas tik 2018 m. birželio 6 d. ir 2018 m. liepos 3 d. Vilniaus PN administracijos pareigūnai išaiškino, kad koplyčioje pakanka apsilankyti vieną kartą per mėnesį administracijos nustatytu laiku. Taigi, asmuo neturi teisės pats spręsti, kada ir kaip dažnai jam bendrauti su Dievu. Tokiu būdu yra paneigiama asmens teisė į religiją. Be to, tai yra diskriminacija religiniu požiūriu, kadangi islamo sekėjams leidžiama atlikti apeigas ne rečiau kaip 4 kartus per dieną. Kadangi koplyčioje nesilanko šventikas, apsilankymas joje praranda prasmę, kadangi joje niekas nevyksta. Nors pareiškėjas savo kompiuteryje turi religinės literatūros ir sakralinės muzikos, tačiau šiais duomenimis naudotis negali, kadangi drausmės grupėje draudžiama naudotis elektros prietaisais. Nors teisės aktai garantuoja asmens teisę atlikti religines apeigas kartu su kitais nuteistaisiais, tačiau to padaryti neįmanoma, kadangi kiti nuteistieji tyčia trukdo tai padaryti – garsiai leidžia muziką, televizorių, kalbina.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Pareiškėjas yra netekęs artimųjų, tad lapkričio 1 d. jis norėtų pagerbti mirusius artimuosius uždegant žvakutę, tačiau Vilniaus PN žvakučių įsigyti nėra galimybės, o drausmės grupėje negalima naudoti ugnies šaltinių (degtukų, žiebtuvėlio). Kitų švenčių metų metu reikalingos atributikos (kūčiukų, tam tikro maisto kiekio, kiaušinių ir pan.) valstybė taip pat neparūpina. Religines šventes gali švęsti tik tie, kurie turi pinigų. BVK nustatyta, kad pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Taigi, religinių apeigų atlikimas kažkuriam iš 11 kartu laikomų asmenų tikrai trukdys. Minties sąžinės ir religijos laisvės paneigimas minėtais būdais sukelia didelius išgyvenimus: nuolatinę nervinę įtampą, kuri gali būti sumažinta atliekant religines apeigas, nepilnavertiškumo jausmą, mažėja bendravimo galimybės, žmogus yra priverstas nemiegoti, kadangi tik tada gali bendrauti su Dievu, patiriamas pažeminimas. Pareiškėjas nurodė, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 25 000 Eur.

6. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeista saviraiškos laisvė. Įkalinimo įstaigai pažeidus minėtą teisę, daroma neigiama įtaka nuteistojo sveikatai, sukeliama depresija, nemiga, galvos skausmai, nuolatinė įtampa, pyktis, pablogėja santykiai su artimaisiais ir draugais. Pareiškėjas dėl pažeistos saviraiškos laisvės nurodė patyręs neturtinę žalą, kurią vertina 50 000 Eur. Pasisakydamas dėl minėtos teisės pažeidimo pareiškėjas nurodė šiuos argumentus:

6.1. Pareiškėjas paaiškino, kad teisė ieškoti ir gauti informaciją, nepaisant valstybės sienų, paties pasirinktais būdais yra paneigta, kadangi kaliniai gali naudotis tik tais šaltiniais, kuriuos jiems pateikia PN administracija. Asmenys, kalintys paprastosios ar lengvosios grupės sąlygomis, gali naudotis televizoriais, tačiau negali naudotis priedėliais, kurie leidžia matyti mokamus televizijos kanalus. Taigi, valstybė sprendžia, ką gali žiūrėti kalinys. Drausmės grupėje, kurioje yra pareiškėjas, esantys nuteistieji naudotis televizoriais negali ir tik vieną kartą per mėnesį vienai valandai yra nuvedami į televizijos kambarį, kuris taip pat yra ir sporto kambarys. Todėl kitiems nuteistiesiems sportuojant, neįmanoma girdėti, ką kalba per televizorių. Drausmės grupėje taip pat negalima turėti radijo imtuvo. Kamerose yra radijas, kuris transliuoja tik muzikinius kanalus, kurie nėra informacijos šaltiniai. Vilniaus PN yra biblioteka, tačiau joje nėra naujos ir aktualios literatūros (pareiškėją domina teisė, informacinės technologijos, politika ir kt.), todėl jokios galimybės saviraiškai nėra. Asmenys, esantys drausmės grupėje, negali lankytis bibliotekoje.

6.2. Teisė skleisti informaciją ir idėjas visiškai atimta, kadangi nuteistiesiems draudžiama turėti ir (ar) naudotis ryšio priemonėmis (pvz.: internetu). Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu leisti susitikti su žiniasklaidos atstovais, tačiau pareiškėjui nebuvo leista to padaryti arba pareiškėjo prašymai nebuvo registruojami.

6.3. BVK 93 straipsnio 3 dalyje nustatyti ribojimai nėra taikomi laisvėje esantiems žmonėms, todėl tokie suvaržymai yra neteisėti.

6.4. BVK 73–75 straipsniuose nustatyti telefono skambučių ribojimai, o jų trukmės, nustatytos BVK 102 straipsnio 2 dalyje, nepakanka informacijos paieškai, gavimui ir platinimui.

6.5. Be pataisos įstaigos administracijos leidimo nuteistiesiems draudžiama platinti rankraščius ir kitus leidinius.

6.6. Saviraiškos teisė taip pat yra susijusi su kitomis užimtumo formomis: pvz.: darbu, sportu, mokslu. Būnat drausmės grupėje draudžiama užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla.

7. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN neužtikrinama arba išvis paneigiama pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireikusią sunkiais išgyvenimais (depresija, nuolatine nervine įtampa, galvos skausmais, nemiga, socialinių ryšių pablogėjimu). Dėl nurodyto teisės pažeidimo pareiškėjas teigė patyręs 200 000 Eur neturtinę žalą. Nurodytus teiginius pareiškėjas argumentavo šiais argumentais:

7.1. Norint veiksmingai pasinaudoti teisinės gynybos priemonėmis, būtina turėti priėjimą prie teisės aktų ir teismų praktikos, tačiau Vilniaus PN to neįmanoma gauti, o iš artimųjų gautomis laikmenomis su teisės aktais neįmanoma pasinaudoti, kadangi drausmės grupėje draudžiama naudotis kompiuterine įranga.

7.2. Asmens teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę yra neatsiejama nuo teisės į advokatą. Teisė turėti advokatą negali būti paneigta ar suvaržyta, o institucijos turi pareigą užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Tačiau, kaip minėta, drausmės grupėje esantys nuteistieji telefonu gali paskambinti 2 kartus per mėnesį, todėl yra paneigiama teisė į advokatą, kadangi 2 kartus paskambinus artimiesiems, nebegalima paskambinti advokatui.

7.3. 2018 m. liepos 18 d. vykusios kratos metu iš pareiškėjo buvo paimtos skaitmeninės laikmenos su baudžiamosios ir civilinės bylų medžiaga, todėl iš jo buvo atimta galimybė ginti savo teises, kas paneigia teisę į gynybą.

7.4. Nuteistiesiems draudžiama turėti spausdintuvus, dėl ko parengtus dokumentus tenka spausdinti Vilniaus PN administracijoje, dėl ko neįmanoma užtikrinti informacijos slaptumo. Be to, drausmės grupėje atliekant kratas yra kontroliuojami visi užrašai (tame tarpe ir skundai), bylos medžiaga. Taip yra paneigiama pareiškėjo teisė į veiksmingą gynybą.

7.5. 2016 m. spalio 9 d. pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus prašė atspausdinti pareiškėjo baigiamąsias kalbas ir paskutinį žodį (165 lapus). Prašyme nurodė, kad teismo posėdis vyks 2016 m. spalio 18 d. ir kad šiam posėdžiui reikia pasiruošti. 2016 m. spalio 19 d. pareiškėją išsikvietė Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnas ir pateikė atspausdintas kalbas, t. y. jau po teismo posėdžio. Taigi, Vilniaus PN administracija atėmė iš pareiškėjo galimybę pasinaudoti baigiamosiomis kalbomis ir baigiamuoju žodžiu, kas galimai lėmė tai, jog nebuvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, pareiškėjas negalėjo siekti savo išteisinimo ir buvo nuteistas ilgiems metams laisvės atėmimo.

7.6. Teisė į veiksmingą gynybą yra neatsiejama nuo teisės turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai. Vilniaus PN padarius drausmės pažeidimą, nuteistajam nėra leidžiama susipažinti su dokumentais, įrodančiais pažeidimą, o iškart reikalaujama rašyti pasiaiškinimą.

7.7. Vilniaus PN paneigia asmens teisę gynybą ir dėl to, jog yra atimta galimybė kreiptis į tarptautines institucijas, nėra užtikrinama vertėjo, teisininko pagalba, be to, neįmanoma išsiųsti peticijos, kadangi pagal galiojančius teisės aktus, jei nuteistasis gauna lėšų iš trečiųjų asmenų, jis negauna pašalpų ir išmokų ir pats privalo pasirūpinti asmens higienos priemonėmis ir pan. Peticijos išsiųsti neįmanoma ir dėl to, kad jos išsiuntimas kainuoja apie 100 Eur, o Vilniaus PN administracija neužtikrina peticijos supakavimo.

7.8. Pareiškėjui teko girdėti, kad Vilniaus PN galima pasinaudoti ribota interneto prieiga, tačiau jis nebuvo supažindintas su jokiais dokumentais, reglamentuojančiais ribota interneto prieiga. Pareiškėjui nežinoma, į ką reikia kreiptis, kaip dažnai ir kiek laiko galima naudotis tokia paslauga bei kokius tinklapius galima lankyti ir pan.

7.9. Nuteistąjį perkėlus į drausmės grupę, motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu iš nuteistojo paimami elektros prietaisai (tame tarpe ir kompiuteris) (BVK 96 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Kadangi pareiškėjas su tokiu nutarimu supažindintas nebuvo, tai reiškia, kad kompiuteris su jame esančiais teisės aktais iš pareiškėjo buvo paimtas neteisėtai.

7.10. Nuteistiesiems draudžiama kreiptis į valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnus ir tarnautojus bei nevyriausybines organizacijas su pasiūlymais, prašymais, peticijomis ir skundais <...> ne per pataisos įstaigos administraciją (BVK 100 str. 6 d.). Tai įrodo, kad pataisos įstaigos administracija neteisėtai kontroliuoja visą nuteistųjų korespondenciją. Kiekvienas asmuo turi absoliučią teisę advokatą ir gali bet kokius klausimus spręsti per advokatą. Pareiškėjas visiškai nepasitiki Vilniaus PN administracija, todėl nori savo teisėmis pasinaudoti tarpininkaujant artimiesiems. Įstatymui atėmus tokias galimybes, paneigiama pareiškėjo teisė į veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

8. Pareiškėjas akcentavo, kad visi žmonės yra lygūs prieš įstatymą ir turi teisę į tokią pačią įstatymo apsaugą be jokios diskriminacijos. Bet kokia diskriminacija turi būti uždrausta įstatymu ir įstatymas privalo garantuoti visiems asmenims lygią ir efektyvią apsaugą nuo diskriminacijos dėl bet kokio požymio (rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos ar kitais pagrindais) (Pakto 26 straipsnis). Analogiškos teisės įtvirtintos Konvencijos 14 straipsnyje. Vilniaus PN administracija šias teises taip pat paneigia, dėl ko pareiškėjui buvo sukelti nuolatinis pyktis, depresija, nuolatinė nervinė įtampa, galvos skausmai, nemiga, socialinių ryšių pablogėjimas. Dėl nurodytų teisės pažeidimų pareiškėjas nurodo patyręs 200 000 Eur neturtinę žalą. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

8.1. BVK 72 straipsnyje nustatytas nuteistųjų skirstymas į skirtingas grupes (paprastąją, lengvąją ir drausmės) ir dėl to BVK 73–75 straipsniuose nustatytos skirtingos teisės yra diskriminacinio pobūdžio.

8.2. Vilniaus PN higienos priemonėmis, rūbais aprūpina tuos nuteistuosius, kurie negauna paramos iš artimųjų. Nuteistieji, kurie gauna lėšų iš artimųjų maistui įsigyti, privalo tas lėšas naudoti asmens higienos priemonėms ir rūbams įsigyti, o tai, pareiškėjo manymu, tai yra diskriminacija dėl socialinės padėties.

8.3. BVK normos draudžia asmeniui, kuris yra nubaustas dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš nepilnamečius, naudotis lygtinio paleidimo galimybe, išvykti už pataisos įstaigos ribų be sargybos ir pan., taigi asmuo yra diskriminuojamas dėl seksualinės orientacijos, pagal nusikaltimo pobūdį.

8.4. BVK normos nustato, kad rengimas laisvei (Pusiaukelės namai) yra galimas tik asmenims, kuriems paskirta bausmė neviršija 10 metų. Taigi, jei asmeniui paskirta 3-4 metų laisvės atėmimo bausmė, jį reikia paruošti išėjimui į laisvę, o jei asmuo įkalinimo įstaigoje praleido 15-20 metų, tokio asmens nereikia ruošti išėjimui į laisvę. Tai yra diskriminacija pagal bausmės dydį, pobūdį, kas yra neteisėta.

8.5. Vilniaus PN toleruoja nuteistųjų subkultūrą ir leidžia „rinktiniams“ nuteistiesiems pasirinkti gyvenamąją vietą, taip pat su kuo gyventi. Ši situacija atsispindi Vilniaus PN 2018 m. spalio 25 d. rašte Nr. 42-1011. Jei minėtas sąlygas nori pasirinkti eilinis kalinys – administracija nurodo, kad įstatymai nenumato pasirinkimo teisės.

8.6. Asmenys, nuteisti laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose, gali rūkyti tik pasivaikščiojimo metu: lengvojoje grupėje 4 valandas, paprastoje – 3 valandas, drausmės – 1 valandą, KTP 1 valandą. Taigi, asmenys, nuteisti už itin sunkius nusikaltimus ir atliekantys bausmę kalėjimo režimu ar bausmę iki gyvos galvos gali rūkyti net ir kameroje bet kuriuo paros metu. Tai, kad nuteistiesiems leidžiama rūkyti tik tam tikru paros metu, yra pasityčiojimas, orumo žeminimas ir kankinimas. Nėra skiriamas gydymas nuo priklausomybės, leidžiama kartais parūkyti, kad asmuo nemestų rūkyti, o jei rūko neleistinoje vietoje (nors rūkymo vietų nėra), yra baudžiamas. Tokiu būdu yra provokuojamas narkotikų vartojimas, kadangi reikia numalšinti nikotino stygių.

8.7. BVK 104 straipsnyje yra nustatyta trumpalaikė išvyka į namus. Šia teise negali pasinaudoti asmenys, nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius. Pareiškėjo manymu, tai yra diskriminacija pagal lytinę orientaciją, pagal nusikaltimo pobūdį.

8.8. Diskriminacija yra ir tai, kad pagal BVK 112 straipsnio 2 dalį, nuteistiesiems yra sudaromos skirtingos laikymo sąlygos, atsižvelgiant į nuteistojo padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę ir elgesį bausmės atlikimo metu.

8.9. Pagal BVK 130 straipsnį, teisę į atostogas turi nuteistieji, esantys paprastojoje ir lengvojoje grupėse ir kurie stropiai dirba. Drausmės grupėje esantys nuteistieji tokios teisės neturi. Be to, pataisos namai negali darbu aprūpinti visų norinčių dirbti, tad norintys dirbti ir negaunantys darbo atsiduria blogesnėje padėtyje.

8.10. Pagal BVK 145 straipsnio 1 dalį, nuteistieji, perkelti į KTP, neturi teisės gauti pasimatymų, gauti siuntų ir siųsti laiškų, skambinti telefonu, apsipirkti parduotuvėje, turėti maisto produktų ir kitų daiktų. Kadangi už drausmės pažeidimus taikomi tokie griežti apribojimai, o už itin sunkius nusikaltimus bausmę atliekantiems nuteistiesiems tokie apribojimai netaikomi, yra pažeidžiami proporcingumo ir protingumo principai.

8.11. Joks įstatymas nedraudžia nuteistiesiems žiūrėti užsienio šalių televizijos programas ar klausytis užsienio kalba transliuojamų radijo stočių. Vilniaus PN administracija draudžia žiūrėti mokamus kanalus, o asmenims, esantiems drausmės grupėje, negalima turėti nei televizoriaus, nei radijo imtuvo. Nuteistieji, esantys drausmės grupėje, vieną kartą į mėnesį vienai valandai yra vedami į televizijos kambarį, kuris taip pat yra ir sporto kambarys. Kameroje yra valdiškas radijas, per kurį transliuojami tik muzikiniai kanalai ir tik lietuvių kalba. Pareiškėjo manymu, tokie apribojimai nėra būtini įkalinimo elementai. Tokie apribojimai yra diskriminacinio pobūdžio ir dėl to, kad laisvės atėmimo bausmę atlieka ne tik lietuviai.

9. Pareiškėjas pabrėžė, kad Vilniaus PN buvo pažeista pareiškėjo teisė į nuosavybės apsaugą, kurią įtvirtina Konvencija ir Konstitucijos nuostatos, dėl ko pareiškėjui buvo sukelti sunkūs išgyvenimai, kurie pasireiškė depresija, nepasitikėjimu valstybe ir jos institucijomis, nemiga, galvos skausmu, pykčiu, santykių pablogėjimu, nesaugumo jausmu. Šiuo aspektu patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 200 000 Eur. Nurodytą poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

9.1. Vilniaus PN drausmės grupėje 2018 m. liepos 18 d. buvo atliekama visuotinė krata, kurioje pareiškėjas nedalyvavo ir kurios metu buvo paimti pareiškėjo daiktai: kaip minėta, motinos ir sutuoktinės rašyti laiškai, be to, šventintas kryželis, kompaktinės plokštelės su baudžiamųjų ir civilinės bylų medžiaga, žurnalai, indai. Asmens teisės gali būti suvaržytos tik įstatymu nustačius suvaržymų tvarką ir ribas. Jokie įstatymai nenustato nuteistųjų kratos tvarkos bei ribų, todėl Vilniaus PN veiksmai buvo neteisėti. Be to, visus minėtos kratos metu paimtus daiktus buvo leidžiama turėti. Visi paimti daiktai nebuvo grąžinti, kas, pareiškėjo manymu, yra vagystė.

9.2. Nuteistieji savo daiktus saugo gyvenamojoje patalpoje arba sandėlyje, kompiuterinė įranga laikoma tam skirtose dėžutėse. Pareiškėjas ne vieną kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl to, kad dingsta jo daiktai, maistas, kad iš jo kompiuterio yra vagiama informacija, tačiau pareiškėjo skundai nebuvo arba nebuvo registruojami, arba buvo tiesiog ignoruojami. Nors už savo daiktų saugumą atsakingas pats nuteistasis, tačiau jam draudžiama spintelėje naudoti užraktus, o informacijos apsaugai - naudoti slaptažodžius kompiuteryje. Be to, daiktus sandėlyje saugo vienas iš nuteistųjų, kuris net nefiksuoja, kokie daiktai sandėlyje yra padėti. Taigi, bet kas ir bet kada gali pavogti pareiškėjo daiktus, o pareiškėjas neturi jokių teisių ginti savo nuosavybę bei įrodyti vagystės fakto.

9.3. Tiek asmeniniai daiktai, esantys sandėlyje, tiek kompiuterinė įranga gali būti tikrinami nuteistiesiems apie tai net nežinant, jų apie tai neinformuojant. Pareiškėjo manymu, susipažinimas su jo privačia informacija (vaizdo dokumentais, bylos medžiaga, privačiais užrašais ir pan.) yra vagystė.

9.4. Asmens teisė į nuosavybė taip pat yra paneigiama ir dėl to, kad asmens, patalpų, kompiuterinės įrangos kratos atliekamos be jokio teisinio pagrindo, nesurašant jokio protokolo, taip pat dėl to, kad kratų tvarka nėra įtvirtinta įstatyme.

9.5. Būnant drausmės grupėje, draudžiama naudotis elektros prietaisais (televizoriumi, radiju, kompiuteriu) ir turėti bet kokius daiktus, kas, pareiškėjo manymu, paneigia asmens teisę į nuosavybę.

9.6. Būnant drausmės grupėje kompiuteriu leidžiama naudotis tik 3-4 valandas per parą ir tik tam skirtoje vietoje, nors tokie apribojimai nėra įtvirtinti įstatyme. Taigi, nuosavybės teisė yra nepagrįstai suvaržyta.

9.7. Pagal BVK 112 straipsnio 4 dalį, pataisos įstaigoje rasti nuteistojo pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą, tuo paneigiant asmens teisę į nuosavybę.

10. Pareiškėjas pažymėjo, jog Vilniaus PN pažeidė jo teisę į mokslą. Nors Konvencijos 1 protokolo 2 straipsnyje nustatyta, kad niekam neturi būti atimta teisė mokytis, pareiškėjui nėra sudaroma galimybė mokytis – siekti aukštojo mokslo (magistrantūros, doktorantūros), nes BVK sudaro galimybę tik siekti profesinio rengimo ir bendrojo išsilavinimo, dėl ko yra paneigiama pareiškėjo teisė į mokslą. Bibliotekoje nėra reikiamos mokslinės literatūros, todėl pareiškėjas negali savarankiškai tobulėti. Drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems mokytis draudžiama. Pareiškėjo manymu, Vilniaus PN privalo sudaryti galimybę nuteistiesiems studijuoti bet kurioje pasiriktoje mokslo įstaigoje, pagal pasirinktą profesiją, apmokant studijų išlaidas iš valstybės lėšų. Vilniaus PN, neužtikrindami pareiškėjui teisės į mokslą, pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kuri pasireiškė depresija, regresu įgytos specialybės srityje, nusivylimu, pažeminimu, socialinių ryšių pablogėjimu, neužtikrintumu ateitimi, kurią jis šiuo aspektu vertina 25 000 Eur.

11. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus PN nėra sudarytos galimybės pasinaudoti teise į santuoką. Valstybė deda visas pastangas, kad nuteistasis prarastų visus įmanomus socialinius ryšius ir kad nesukurtų naujų santykių, tačiau asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, negali susipažinti su laisvėje esančiais asmenimis, negali prisijungti prie socialinių tinklų, užmegzti pažintis, negali bendrauti su niekuo, išskyrus pataisos įstaigos administraciją. Pareiškėjas gali bendrauti su artimaisiais, kadangi turi tik jų kontaktinius duomenis. Kadangi teisės aktai santuokai sudaryti jokių apribojimų nenustato, todėl Vilniaus PN privalo sudaryti visas sąlygas socialiniams ryšiams, pažintims suteikiant prieigą prie socialinių tinklų ar socialiniams darbuotojams sukuriant atitinkamas programas. Teisės į santuoką ir šeimą atėmimas pareiškėjui padarė neturtinę žalą, kuri pasireiškė socialinių ryšių nebuvimu, ateities neužtikrinimu, galimybės sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių atėmimu, kas paneigia gyvenimo prasmę ir pareiškėjui sukėlė depresiją, nemigą, galvos skausmus, pyktį, neviltį. Pareiškėjas patirtą žalą dėl jam nesuteiktos teisės į santuoką ir šeimą vertino 50 000 Eur.

12. Pareiškėjas pabrėžė, kad, nors Konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, tačiau šios nuostatos yra pažeidžiamos. Dėl kankinančių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė depresiją, nuolatinį pyktį, nervinę įtampą, galvos skausmus, sveikatos sutrikimus, nemigą, socialinių ryšių pablogėjimą. Šiuo aspektu patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertino 500 000 Eur. Nurodytą poziciją pareiškėjas argumentavo šiais argumentais:

12.1. Paprastajai grupei priskirti kaliniai gyvena patalpose, kuriose yra iki 11 nuteistųjų, o drausmės grupėje gyvena po 3 nuteistuosius. Abiem atvejais patalpose nuolat būna triukšmas, neįmanoma pabūti vienam, susikaupti, dirbti ar rašyti laišką, nėra užtikrinamas privatumas. Vilniaus PN neužtikrina tvarkos, todėl nuteistieji dažnai triukšmauja iki 12 val. nakties, kas trukdo ilsėtis. Gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, tenka gyventi prie dirbtinio apšvietimo, dėl ko neigiamai veikiama rega. Miegamosios vietos įkurtos dviem aukštais, o skirstant miegamąsias vietas neatsižvelgiama į amžių, sveikatą ir kitas aplinkybes. Pareiškėjui yra beveik 50 metų, jis serga osteochondroze, tačiau dažniausiai jam tenka antras lovos aukštas. Drausmės grupėje langai yra su grotomis, prieš langus yra pasivaikščiojimo kiemelių siena, iš viršaus stogelis, tarp stogelio ir pasivaikščiojimo kiemelio - kelios eilės metalinių tinklų, dėl ko gyvenamosiose patalpose nėra natūralaus apšvietimo. Be to, drausmės grupėje nėra rūbų džiovyklos, todėl skalbinius tenka džiovinti gyvenamosiose patalpose, dėl ko susikaupia didelė drėgmė, kelianti grėsmę sveikatai. Langai ventiliacijos neužtikrina, o esanti ventiliacijos sistema neveikia, dėl ko tarp nuteistųjų nuolat kyla konfliktai, kadangi vieni nori langą atidaryti, o kiti - uždaryti. Drausmės grupėje įrengtas radijas, tačiau pasirinkti, ką klausytis negalima, nes tai sprendžia Vilniaus PN administracija. Kamerose nėra televizorių, laikrodžių, tad nuteistieji negali gauti informacijos, nežino, kiek laiko liko iki pusryčių, pietų, vakarienės ar miego. Nuteistieji negali naudotis lygintuvu, nėra spintų, visi rūbai laikomi krepšiuose, dėl ko einant į pasimatymą ar vykstant į teismą tenka būti su sulamdytais rūbais.

12.2. Vilniaus PN esantys pasivaikščiojimo kiemeliai yra maži, todėl juose esant 3 nuteistiesiems pasivaikščioti neįmanoma. Kiemeliuose nėra sporto įrangos, kas suvaržo nuteistųjų galimybę mankštintis. Kadangi rūkyti galima tik pasivaikščiojimo metu, nerūkantys asmenys priversti kvėpuoti tabako dūmais. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti iš vientisų metalinių plokščių, todėl nėra vėdinimo, o tabako dūmai greitai neišsisklaido, vasarą kiemeliuose būna itin karšta, o žiemą – šalta. Kiemeliai iš viršaus padengti daugybe eilių grotų ir metalinių tinklų, pusė kiemelio uždengta stogeliu, todėl juose neįmanoma gauti saulės šviesos. Pasivaikščiojimo kiemelių sienos yra vientisos, juose nėra langelio, tad nuteistojo akys negali matyti tolimų objektų, dėl ko iškyla grėsmė sveikatai – regėjimo sutrikimas. Pareiškėjas leidimą nuteistiesiems pasivaikščioti kiemelyje tik 2 val. (drausmės grupės nuteistiesiems) vertina kaip kankinimą.

12.3. Pataisos įstaigoje yra pažeidžiama asmens teisė į asmens neliečiamumą. Pažymi, kad įstatymai turi užtikrinti, kad žmogus būtų saugomas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio valstybės, savivaldybių institucijų, jų pareigūnų ir tarnautojų, taip pat kitų asmenų poveikio jo gyvybei, sveikatai fizinio aktyvumo laisvei ir bet kokio kišimosi į jo psichinę ir dvasinę būseną, jo intelektinę ir kūrybinę raišką. Vilniaus PN drausmės grupėje esantys nuteistieji neaprūpinami darbu, neturi teisės mokytis, užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, naudotis elektros prietaisais, taip pat jiems neleidžiama lankyti sporto salės, o siekiant dar labiau pabloginti kalinimo sąlygas, Vilniaus PN administracija 2018 m. rugpjūčio 31 d. pasivaikščiojimo kiemeliuose nuėmė skersinius ir lygiagretes. Pataisos įstaigos administracija paaiškino, kad jog ji neprivalo įrengti sporto salės ar sudaryti kitas galimybes sportuoti. Šios sąlygos, kai žmogus yra priverstas vegetuoti, pažeidžia asmens teisę tiek į fizinį, tiek psichinį neliečiamumą, o asmuo, perkeltas į drausmės grupę, turi teisę tik egzistuoti.

12.4. Individualus socialinės reabilitacijos planas neatitinka BVK 137 straipsnio 3 dalies nuostatų. Nors Vilniaus PN administracija ne kartą akcentavo, jog pareiškėjas yra charakterizuojamas neigiamai, buvo kelis kartus nubaustas, tačiau nebuvo nustatyta ir įgyvendinta jokių priemonių, padėsiančių jam laikytis pataisos įstaigos režimo. Pareiškėjas nurodė, jog, tai reiškia, kad socialinė reabilitacija nevyksta, o kai su kaliniais nėra dirbama ir jie paliekami likimo valiai ir nėra ruošiami išėjimui į laisvę, įkalinimas praranda prasmę.

12.5. Vilniaus PN egzistuoja nusikaltėlių subkultūra, o administracija skatina nuteistųjų subkultūrą ir nesantaiką tarp nuteistųjų. Dėl pataisos įstaigoje egzistuojančios nuteistųjų subkultūros pareiškėjui nuolat tenka patirti patyčias, žeminimą dėl to, kad nors jis iki įkalinimo buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, jis yra laikomas su kitais nuteistaisiais. Kadangi paprasti kaliniai nekenčia buvusių valstybės pareigūnų, pareiškėjui tenka patirti ne tik patyčias, bet ir grasinimą susidoroti fiziškai. Patyčias ir žeminimą pareiškėjas taip pat patiria ir dėl neva padaryto nusikaltimo pobūdžio. Be to, nuteistuosius paskirstant į gyvenamąją vietą, Vilniaus PN administracija vadovaujasi tik subkultūros kriterijais ir visiškai nesigilina į psichologinį asmenų suderinamumą, amžių, IQ, dėl ko vienoje patalpoje yra priversti gyventi asmenys, kurie nekenčia vienas kito, kas provokuoja kivirčus ir smurtą.

12.6. Asmens teisė turėti pakankamai maisto, nejausti alkio yra prigimtinė, todėl leidimas išleisti tam tikrą sumą pinigų (drausmės grupėje per mėnesį galima išleisti 76 Eur) maistui ir kitoms reikmėms yra ne tik asmens diskriminacija, bet ir kankinimas. Asmuo už nurodytą pinigų sumą turi nusipirkti maistą, tabaką, asmens higienos ir tualetines priemones, rūbus, rašymo ir pašto priemones. Pareiškėjas rūko, todėl turi atsisakyti maisto, asmens higienos priemonių, kadangi visa leistina suma yra panaudojama tabakui. Be to, nors valstybė nuteistąjį aprūpina maistu, tačiau nuteistajam nesuteikta pasirikimo laisvė. Pareiškėjas dėl psichologinių problemų negali valgyti jautienos ir grikių košės, todėl jei duodama grikių košė ar galvijų širdžių guliašas, pareiškėjas lieka nevalgęs. Dešrelės patiekiamos nevirtos, nors maistas turi būti karštas.

12.7. Nepriklausomai nuo to, ar kalinys turi lėšų, ar ne, jis nėra aprūpinamas nosinėmis, ausų ir dantų krapštukais, skutimosi putomis, šampūnu, nagų žirklėmis ir dildėmis. Tualetinis popierius, muilas, skalbimo milteliai, vienkartiniai skutimosi peiliukai išduodami tik asmeniui, kuris negauna paramos iš artimųjų. Be to, šios priemonės išduodamos ne pagal poreikį, o normuotai. Žmogaus orumą žemina ir tai, kad karštas maistas yra duodamas plastikiniuose induose, nors visuotinai žinoma, kad plastikas reaguoja su karštu maistu ir kenkia sveikatai.

12.8. Nuteistasis dušu gali pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, dėl ko yra pažeidžiamas žmogaus orumas.

12.9. Kai asmuo pageidauja gyventi pagal įstatymus ar pasinaudoja savo teisėmis (rašo skundus, straipsnius į laikraščius, reikalauja užtikrinti jo teises), Vilniaus PN administracija tokį asmenį nubaudžia ir perkelia į kitą būrį, kitas gyvenamąsias patalpas, kuriose jis negali gyventi, kadangi yra susidorojimo pavojus, vyksta atvira konfrontacija. Dėl nurodytų priežasčių nuteistasis atsisako keltis į paskirtas patalpas, taip nevykdydamas Vilniaus PN administracijos direktoriaus įsakymo ir gauna maksimalią nuobaudą – 12 mėnesių drausmės grupėje. Beje, sprendimai nuteistąjį perkelti iš vienos patalpos į kitą būna nemotyvuoti ir nepagrįsti ir neskundžiami.

12.10. Nuteistajam, esančiam KTP, visai dienai atimama patalynė, dėl ko nuteistasis yra priverstas stovėti arba sėdėti ant kieto šalto paviršiaus. Be to, KTP skutimosi peiliuku galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Tokios kalinimo sąlygos sutrikdė pareiškėjo sveikatą, jam pasireiškė nugaros skausmai, hemorojus, buvo skirtas 3 savaičių trukmės gydymas. VTT 220 punkte nustatyta, ką gali turėti asmuo, bausmę atliekantis KTP. Į leidžiamų turėti daiktų sąrašą nepatenka baudžiamosios bylos medžiaga, administracinių bylų medžiaga, tarptautinės sutartys, įstatymai, kiti teisės aktai, viršutiniai ir apatiniai rūbai, ausų ir dantų krapštukai, vaistai, laikrodis, maisto papildai, knygos. Pareiškėjo teigimu, tokios kalinimo sąlygos yra tiesioginis ir sąmoningas kankinimas.

12.11. Atliekant bausmę drausmės grupėje arba KTP negalima turėti ilgalaikių pasimatymų. Įkalinimo tikslai gali būti pasiekti tik resocializuojant nuteistąjį, plečiant jo socialinius ryšius, tačiau šiuo atveju uždraudžiama palaikyti socialinius ryšius, tai laikant nuobauda.

12.12. Pareiškėjas pažymi, kad jis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas – bataliono vadas, tačiau Vilniaus PN buvo laikomas kartu su kitais nuteistaisiais, nors Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas kartu su buvusiais pareigūnais. Nuteistiesiems žinant, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas ir kad Lukiškių TI-K buvo kalintas su pareigūnais (tame tarpe ir policininkais), sukeliama neapykanta, dėl ko pareiškėjui kyla pavojus sveikatai ir gyvybei. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjas patiria žeminimą ir grasinimus, o Vilniaus PN administracija atsisako pareiškėją izoliuoti, kas, pareiškėjo manymu, parodo, jog pataisos įstaigos administracija siekia su pareiškėju susidoroti, taip pat pasiekė tikslą, kad pareiškėjas būtų atstumtasis.

13. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

14. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė didelės apimties skundą, kurį iš esmės grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, abstrakčiai cituoja tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus, nurodo, kad jo atžvilgiu taikomi dideli apribojimai atliekant laisvės atėmimo bausmę, apsunkinant galimybę naudotis tarptautiniuose bei Lietuvos teisės aktuose reglamentuotomis teisėmis. Pareiškėjo skunde pateikiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl Vilniaus PN, kaip laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos, tariamai padarytų neteisėtų veiksmų ar neveikimo aplinkybių.

15. Atsakovo atstovas nurodė, kad pataisos įstaigoje pareiškėjui sudarytos tokios pačios sąlygos, kaip ir visiems kitiems asmenims, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Vilniaus PN, nėra.

16. Vilniaus PN paaiškino, kad nuteistieji, kurie daro drausmės pažeidimus, nevykdo teisėtų administracijos/pareigūnų nurodymų, sistemingai, šiurkščiai pažeidžia bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, yra perkeliami į drausmės grupę bei kamerų tipo patalpas. Drausmės grupės nuteistieji laikomi kamerų tipo patalpose. Nuteistiesiems, perkeltiems į drausmės grupę ar į kamerų tipo patalpas taikomi papildomi BVK ir kituose teisės aktuose nustatyti apribojimai.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš to, jog pareiškėjui buvo apribota jo teisė įsigyti norimų maisto produktų, nustatant didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, dėl to, kad pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. kalint kamerų tipo patalpose, patalynė, čiužinys ir pagalvė buvo išduodami tik miego metu, priteisimo paliko nenagrinėtą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

18. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti 1 250 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.

19. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

19.1. Pareiškėjas 2016 m. liepos 14 d. atvyko į Vilniaus PN ir Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 7-254 pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei.

19.2. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. rugsėjo 7 d. nutarimu už tai, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymus, jam paskirta nuobauda 15 parų bausmę atklikti KTP; pareiškėjas KTP buvo laikomas nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d.

19.3. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 56-2054(1) už tai, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti teisėtus Vilnius PN reikalavimus, jam paskirta nuobauda 15 parų bausmę atklikti KTP su izoliacija; pareiškėjas KTP buvo laikomas nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d.

19.4. Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 28-746(1) už tai, kad pareiškėjas atsisakė vykdyti Vilniaus PN administracijos reikalavimus, jam paskirta nuobauda 12 mėnesių bausmę atlikti drausmės grupėje; pareiškėjas drausmės grupėje buvo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d.

19.5. Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas perkeltas į drausmės grupę, 2018 m. sausio 26 d. priėmė nutarimą Nr. 61-09 iš pareiškėjo paimti televizorių, nešiojamąjį kompiuterį, USB laikmeną, ausines, radijo imtuvą/laikrodį.

19.6. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 28-725 už tai, kad pareiškėjas atsisakė vykti Vilniaus PN administracijos nurodymus, jam buvo paskirta nuobauda - bausmę 15 parų atlikti KTP; pareiškėjas KTP buvo nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.

19.7. Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 28-756 pareiškėjui už tai, kad jis atsisakė vykdyti Vilniaus PN administracijos nurodymus, paskirta nuobauda - laisvės atėmimo bausmė 11 parų KT; pareiškėjas KTP buvo nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d.

20. Atsižvelgęs į Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – ir Liteko) duomenis, teismas nurodė, kad pareiškėjo šioje byloje reiškiami nusiskundimai dėl jam apribotos teisės įsigyti norimų maisto produktų, nustatant didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, dėl patalynės, čiužinio ir pagalvės išdavimo tik miego metu, pareiškėjui nuo 2018 m. lapkričio 16 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. ir nuo 2018 m. gruodžio 3 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. kalint KTP, yra išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėse bylose. Teismas konstatavo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 4 punktu, pareiškėjo skundo dalį (dėl pareiškėjui apribotos teisės įsigyti norimų maisto produktų, nustatant didžiausią pinigų sumą, už kurią nuteistieji, esantys drausmės grupėje, gali per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, dėl patalynės, čiužinio ir pagalvės išdavimo tik miego metu, pareiškėjui kalint KTP) paliko nenagrinėta.

21. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Vilniaus PN pažeidė jo teisę į privatumą, nuosavybę ir teisę į veiksmingą teisinę gynybą, teigdamas, jog kratų metu yra tikrinami pareiškėjo gauti laiškai, užrašai ir skundai, o Vilniaus PN nuolat atliekant kompiuterinės įrangos patikras (kratas), kontroliuojamas pareiškėjo privatus gyvenimas, nes kompiuteriuose kaupiama baudžiamosios bylos medžiaga, užrašomos privačios mintys, planai ateičiai, taip pat dėl pareiškėjo teiginių, jog 2018 m. liepos 18 d. vykusios kratos metu buvo paimtos skaitmeninės laikmenos su baudžiamosios ir civilinės bylų medžiaga, todėl iš jo buvo atimta galimybė ginti savo teises, kas paneigia jo teisę į gynybą, taip pat šios kratos metu buvo paimti motinos ir buvusios sutuoktinės rašyti laiškai, šventintas kryželis, kompaktinės plokštelės su baudžiamųjų ir civilinės bylų medžiaga, žurnalai, indai, o pareiškėją perkėlus į drausmės grupę, neteisėtai iš jo buvo paimtas kompiuteris su jame esančiais teisės aktais, baudžiamosios ir civilinės bylos medžiaga, religine literatūra ir sakraline muzika, apžvelgė BVK nuostatas (1 str. 1 d., 3 str. 1 d., 10 str. 1 d., 5 str., 9 str., 70 str. 4 d., 99 str. 5 d.) ir PĮVTT nuostatas (842 p., 91 p.). Teismas konstatavo, kad teisės aktų nuostatose yra apibrėžti tikslai, įstatymų saugomos vertybės, dėl kurių tikrinami nuteistųjų siunčiami laiškai bei gaunami laiškai ir siuntos. Atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, teismas nurodė, kad konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus, tikrinant pareiškėjo gaunamus ir siunčiamus laiškus, nėra pagrindo, kadangi pataisos įstaigos administracija nurodytus veiksmus atlieka teisėtai.

22. Teismas, įvertinęs BVK 96 straipsnio 1 dalį, PĮVTT 220 punktą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 6 ir 148 punktus nuostatas, konstatavo, kad kratos atliekamos prevenciniu tikslu, siekiant surasti ir konfiskuoti daiktus, kurie neįtraukti į asmenims leidžiamų turėti daiktų sąrašą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-426 „Dėl Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 14 punkte numatyta, kad siekiant efektyviai užtikrinti neleidžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją, įstaigoje laikomų asmenų turimi daiktai turi būti nuolat tikrinami Aprašo nustatyta tvarka. Įvertinęs nurodytų teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, jog pareigūnai, periodiškai atlikdami kratas bei tikrindami kompiuterius, vykdo jiems teisės aktuose numatytas pareigas užtikrinti bei prižiūrėti tvarką kalinimo įstaigose, todėl šiuo atveju konstatuoti jų neteisėtų veiksmų nėra teisinio pagrindo, dėl to pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

23. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, jog, nors nuteistieji savo daiktus saugo gyvenamojoje patalpoje arba sandėlyje, kompiuterinė įranga laikoma tam skirtose dėžutėse, tačiau pareiškėjo daiktai ir maistas dingsta, o iš pareiškėjo kompiuterio yra vagiama informacija, teismas, atsižvelgęs į PĮVTT 220 punktą, taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas, nurodydamas apie jo daiktų, maisto dingimą bei informacijos iš jo kompiuterio vagystę, šių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kada, koks maistas bei kokie daiktai dingo, nenurodė, kada ir kokia informacija buvo pavogta iš jo kompiuterio, taip pat nenurodė, kokios neigiamos pasekmės būtent dėl šių įkalinimo įstaigos veiksmų pareiškėjui kilo ir kokią neturtinę žalą jis patyrė, nenustatė Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigia, jog telefonai yra įrengti bendro naudojimo vietose, todėl jo privačių pokalbių klausosi tiek nuteistieji, tiek pareigūnai, be to, pareiškėjo teisė į privatų ir šeimos gyvenimą yra pažeidžiama dėl to, kad į nustatytą skambučių limitą įtraukti skambučiai advokatui, dėl ko pareiškėjas praranda teisę paskambinti artimiesiems, o dėl trumpos laiko trukmės (2 kartais per mėnesį po 15 minučių) nepakanka informacijos paieškai, gavimui ir platinimui. Atsakydamas į šiuos pareiškėjo argumentus, teismas vadovaudamasis BVK nuostatomis (8 str., 102 str. 1 d. ir 2 d.) ir PĮVTT 124 punktu, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo užtikrinta BVK nustatyta teisė skambinti telefonu, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad jo pokalbių klausydavosi kiti nuteistieji ar pareigūnai, šių teiginių nedetalizavo, nenurodė, kada ir kas konkrečiai klausėsi jo pakalbių, byloje nenustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio pareiškėjo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. konstatavo, kad nurodytu aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

25. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jo teisė į privatų gyvenimą buvo pažeista dėl to, jog jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti motinos ir buvusios žmonos laidotuvėse, kadangi įkalinimo įstaigos socialiniai darbuotojai, kurie privalo rūpintis nuteistojo socialiniais ryšiais ir žinoti informaciją apie nuteistojo artimųjų mirtį, nieko nepadarė, teismas, įvertinęs BVK nuostatas (105 str. 1–5 d.) ir PĮVTT nuostatas (290.1 p., 291 p., 292.4 – 292.5 p.), konstatavo, kad teisės aktai pareigos pataisos įstaigos socialiniams darbuotojams rinkti duomenis apie nuteistųjų artimųjų mirtį nenustato. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir teisinį reguliavimą šiuo aspektu, nenustatė, jog Vilniaus PN, pareiškėjui nepateikę informacijos apie minėtų asmenų laidotuves, būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus.

26. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad buvo pažeista jo minties, sąžinės ir religijos laisvė, pareiškėjas teigė, kad drausmės grupėje yra įrengta koplyčia, tačiau joje šventikai nesilanko, todėl lankymasis koplyčioje prarandą prasmę, dalyvauti pamaldose, apeigose ir kituose religiniuose renginiuose neįmanoma, nors drausmės grupėje, kurioje pareiškėjas atliko bausmę nuo 2017 m. lapkričio 15 d., esantys nuteistieji koplyčioje apsilankyti gali vieną kartą per mėnesį vienai valandai, tačiau pareiškėjas į ją buvo nuvestas tik 2018 m. birželio 6 d. ir 2018 m. liepos 3 d. Atsakydamas į šiuos pareiškėjo argumentus, teismas, vadovaudamasis Konvencijos 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 2 ir 4 dalimis, BVK 106 straipsnio 1–4 dalimis, PĮVTT 184–186 punktais, nurodė, kad šiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir/ar uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Teismas nurodė, kad tai reiškia, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis / kamerų tipo patalpose, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas. Teismas pažymėjo, kad yra tik organizacinio pobūdžio aplinkybės, kaip Vilniaus PN turi užtikrinti nuteistųjų, kurie laikomi drausmės grupės sąlygomis, kamerų tipo patalpose ar baudos izoliatoriuje, BVK 106 straipsnyje įtvirtintą teisę atlikti religines apeigas.

27. Teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas skunde patvirtino, kad drausmės grupėje yra įrengta koplyčia ir kad pareiškėjas į ją buvo nuvestas 2018 m. birželio 6 d. ir 2018 m. liepos 3 d. Kita vertus, pareiškėjas teigia, kad lankymasis koplyčioje netenka prasmės, kadangi joje nesilanko dvasininkas. Teismas šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjas nei skunde nurodė, nei byloje nėra pateikta įrodymų, kad jis su rašytiniu prašymu dėl dvasininko apsilankymo pas jį ar drausmės grupėje esančioje koplyčioje ir jo nuvedimo į koplyčią būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė lankytis drausmės grupėje koplyčioje ir kad pareiškėjas su aukščiau minėtais prašymais į Vilniaus PN administraciją nesikreipė, pareiškėjo argumentus atmetė.

28. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeista jo saviraiškos teisė, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu leisti susitikti su žiniasklaidos atstovais, tačiau jam nebuvo leista to padaryti arba jo prašymai nebuvo registruojami, pabrėžė, kad pareiškėjas, nurodydamas šias aplinkybes, jų nekonkretizuoja, nenurodo datos, kada kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su tokio pobūdžio prašymais, taip pat nenurodo, kokios neigiamos pasekmės būtent dėl šių įkalinimo įstaigos veiksmų/neveikimo pareiškėjui kilo ir kokią neturtinę žalą jis patyrė. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

29. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad buvo pažeista jo teisę į mokslą, kadangi pareiškėjui nėra sudaroma galimybė siekti aukštojo mokslo (magistrantūros, doktorantūros), o drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems mokytis draudžiama, teismas, atsižvelgęs į BVK nuostatas (147 str. 2 d., 148 str. 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Ugdymo aprašas) 11 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 patvirtinto Nuteistųjų profesinio mokymo organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Profesinio mokymo aprašas) 10 punktą, konstatavo, kad iš minėto teisinio reglamentavimo, nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, yra numatyta galimybė siekti bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo, tačiau su nubaustais perkėlimu į drausmės grupę nuteistaisiais besąlygiškai turi būti nutraukiamos su jais sudarytos mokymo (profesinio mokymo) sutartys, jokių išlygų teisės aktai nenumato. Teismas vertino, kad tokių imperatyvių nuostatų tikslas yra motyvuoti nuteistuosius nepažeisti režimo, todėl Vilniaus PN veiksmais, pareiškėjui nesudarius galimybės mokytis aukštojoje mokykloje, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

30. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, jog jam kalint KTP buvo paimama patalynė, jam tekdavo sėdėti ant kieto ir šalto paviršiaus, dėl ko pareiškėjui išsivystė hemorojus. Kaip iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas KTP buvo kalinamas, be kita ko, nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. Atsakydamas į šiuo pareiškėjo argumentus, teismas pažymėjo, kad PĮVTT 220 punkte, be kita ko, nustatyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Teismas atkreipė dėmesį, kad ši nuostata atsirado pakeitus PĮVTT 220 punktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. spalio 20 d., iki tol PĮVTT 220 punkte tokios nuostatos nebuvo, todėl teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmestini.

31. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigia, jog jis buvo pareigūnas, tačiau Vilniaus PN jis kalinamas kartu su kitais nuteistaisiais, nors Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo kalinamas su pareigūnais, o dėl to, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas ir dėl minėtoje pataisos įstaigoje egzistuojančios subkultūros, teigia, kad jis iš kitų nuteistųjų patiria patyčias, pažeminimą, grasinimus susidoroti su juo fiziškai, neapykantą, jam kyla pavojus sveikatai ir gyvybei.

32. Atsakydamas į šiuos argumentus, teismas, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio nuostatomis, nurodė, kad nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų, tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo. Teismas sprendė, kad teisės aktai nenumato įkalinimo įstaigai pareigos izoliuoti kiekvieną prašantįjį, tačiau gali izoliuoti nuteistąjį, kuris raštiškai pareiškė norą būti izoliuotas ir nurodė svarbias priežastis, arba tokios priežastys buvo nustatytos. Teismas pažymėjo, jog iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad diskrecijos teisė, ar laikyti izoliuotus nuo kitų asmenų nuteistuosius, yra suteikta pataisos įstaigos administracijai, be to, administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams.

33. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigia, jog jis 2016 m. spalio 9 d. Vilniaus PN direktoriaus prašė, kad jam atspausdintų baigiamąją kalbą 2016 m. spalio 18 d. vyksiančiam teismo posėdžiui, tačiau Vilniaus PN atspausdintą baigiamąją kalbą pateikė tik 2016 m. spalio 18 d., t. y. po teismo posėdžio, dėl ko pareiškėjas negalėjo tinkamai savęs apginti, kas galbūt lėmė tai, kad nebuvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, pareiškėjas negalėjo siekti savo išteisinimo ir buvo nuteistas ilgiems metams laisvės atėmimo. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas, nurodydamas šias aplinkybes, nenurodo, kokias dėl nurodytų veiksmų realias neigiamas ir sunkias pasekmes, sudarančias pagrindą konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą, patyrė, todėl teismas konstatavo, kad nurodytu aspektu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

34. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad nors jam yra 50 metų ir jis serga osteochondroze, tačiau jam dažniausiai tenka miegoti antrame lovos aukšte, pažymėjo, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl patiriamų nepatogumų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

35. Teismas vertino, kad likę pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo, minties, sąžinės, religijos, saviraiškos, teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemonę, visų žmonių lygybės prieš įstatymą, teisės į nuosavybės apsaugą, teisės santuoką ir šeimą bei kitų kalinimo sąlygų yra abstraktūs, deklaratyvaus pobūdžio ir nesudarantys pagrindo konstatuoti netinkamus ar teisės aktams prieštaraujančius Vilniaus PN veiksmus. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

36. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nurodė, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Teismas pažymėjo, kad EŽTT praktikoje taip pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę

37. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus bei faktą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad, nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė, todėl teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 38. Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

39. Pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjui buvo persiųstas atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą, tačiau nebuvo persiųsti priedai, kuriuos atsakovo atstovas pridėjo prie atsiliepimo į skundą, todėl buvo pažeistas rungimosi principas.

40. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų atsikirtimų į atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą.

41. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. lapkričio 2 d. nutarimu Nr. 56-2054(1) paskirtą izoliaciją prilygino nuobaudai. Pareiškėjo nuomone, tai parodo, kad pirmosios instancijos teismas nesupranta kas yra izoliacija BVK 70 straipsnio 6 dalies prasme.

42. Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. sausio 26 d. nutarime Nr. 61-09, kuriuo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas perkeltas į drausmės grupę, iš pareiškėjo paimti televizorių, nešiojamąjį kompiuterį, USB laikmeną, ausines, radijo imtuvą/laikrodį nėra pareiškėjo parašo arba parašas yra suklastotas. Pareiškėjas paaiškina, kad tokio nutarimo nėra matęs.

43. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-3384-821/2019, kurioje pareiškėjas žalą kildino iš Vilniaus PN galimai neteisėtų veiksmų, be kita ko, dėl to, jog jam nuo 2018 m. lapkričio 15 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. kalint KTP, patalynė buvo išduodama tik miegui, tačiau toliau sprendime vertino nurodytą pažeidimą.

44. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjui perkėlė įrodinėjimo pareigą, nors tiek pagal EŽTT, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo pareiga panašaus pobūdžio bylose tenka atsakovui.

45. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik nacionalinių teisės aktų nuostatomis, ignoruodamas Konvenciją ir Paktą.

46. Vadovaudamasis Pakto nuostatomis (2 str. 1 d., 5 str. 1 d., 26 str.), 1955 m. Jungtinių Tautų Tipinėse minimaliojo elgesio su kaliniais taisyklių 57 punktu, pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi BVK 9 straipsniu.

47. Pareiškėjas teigia, kad jo teisės į privatumą ir šeimos gyvenimo gerbimą buvo pažeista. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistieji Vilniaus PN yra laikomi bendrose kamerose, šių aplinkybių nepaneigė nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo vertinimu, esant tokiai situacijai, nėra įmanomas joks privatumas.

48. Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodė, jog pareiškėjo teisės į privatų gyvenimą pažeidimas yra įtvirtintas BVK 110 straipsnio 2 dalies 7 punkte, be to, pirmosios instancijos teismas neatliko jokios analizės kaip BVK 110 straipsnio 2 dalies 8 punktas dera su Konvencijos 8 straipsnio 1 dalimi ir Pakto 17 straipsniu. Pareiškėjo nuomone, nurodytoje BVK nuostatoje įtvirtintas draudimas nėra išvengiamai būtinas asmeniui esant įkalinimo įstaigoje.

49. Pareiškėjas nurodo, jog nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neįrodė, kad yra motyvuotas teismo sprendimas, leidžiantis tikrinti pareiškėjo korespondenciją, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į susirašinėjimo slaptumą.

50. Pareiškėjas paaiškina, kad jo teisė į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo paslaptį yra pažeidžiama atliekant kratas. Pareiškėjas akcentuoja, kad kratos suvaržo asmens teisę į privatumą ir susirašinėjimo paslaptį, todėl toks teisių suvaržymas yra susijęs su Konvencijos 8 straipsnyje, Pakto 17 straipsnyje, Konstitucijos 22 straipsnyje įtvirtintų teisių suvaržymu. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 28 d. nutarimu, teigia, kad tokie suvaržymai gali būti pateisinami tik įstatymu, tačiau kratos atliekamos vadovaujantis Instrukcijomis, t. y. ne įstatymu.

51. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kratos yra atliekamos prevenciniais tikslais, todėl yra teisėtos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu, pareiškėjas nurodo, jog toks teisių ribojimas (prevencinio poveikio priemonės, suvaržančios teisę į privatų gyvenimą) yra galimas tik įstatymu, tačiau įstatymas nenumato kratų atlikimo tvarkos. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atlikus kratą, jos nėra įmanoma apskųsti, nes kratos protokolai nėra rašomi.

52. Pareiškėjas, atsakydamas į pirmosios instancijos teismo argumentus, jog jis nedetalizavo kada ir kokie daiktai po kratos dingo, pažymėjo, jog skunde pateikė informaciją apie tai, kad daiktai dingo po 2018 m. liepos 18 d. kratos. Pareiškėjas akcentuoja, kad 2018 m. liepos 19 d. parašė skundą Nr. 29(4)-684, o 2018 m. liepos 23 d. parašė skundą Nr. 29(4)-695, kuriuose įvardino dingusius daiktus. Pareiškėjas pažymi, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundu, kad buvo pavogta informaciją iš pareiškėjo kompiuterio, todėl šį skundą teismui turėjo pateikti Vilniaus PN, kadangi pareiškėjas šio skundo neturi, tačiau Vilniaus PN to nepadarė.

53. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad 2018 m. liepos 18 d. kratą atliko Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, nors Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymas to nenumatė. Pareiškėjas akcentuoja, kad dėl daiktų vagysčių ne kartą raštu kreipėsi į pareigūnus, tačiau Vilniaus PN šių skundų nepateikė ir apie tai nutylėjo. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, taigi atsakovo atstovas nepaneigė šių pareiškėjo argumentų, todėl nagrinėjamu atveju pažeidimas turi būti pripažintas. Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo teiginys, jog pareiškėjas nenurodė neigiamų pasekmių ir žalos, nes šiuos aspektus pareiškėjas nurodė savo skunde.

54. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo teisės į privatumą pažeidimo, susijusius su pokalbiais telefonu. Pareiškėjas paaiškina, jog negali žinoti nei pareigūnų, nei nuteistųjų vardų ir pavardžių, kurie klausosi jo pokalbių, tačiau akcentuoja, kad pats faktas, jog jo pokalbių yra klausomasi šiuo atveju pakankamas pažeidimui nustatyti. Pareiškėjo teigimu, BVK 102 straipsnio 3 dalis įpareigoja pareigūnus klausyti nuteistųjų pokalbius. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė pareiškėjui pareigą pateikti duomenis apie tai, kam skambino pareiškėjas, nors tai turėjo padaryti atsakovo atstovas.

55. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl skambučių trukmės, vėl ignoravo Pakto 26 straipsnį, 2, 3 ir 5 straipsnius. Pareiškėjas pabrėžia, kad skambučiai advokatui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimu, negali būti ribojami nei trukme, nei skaičiumi. Pareiškėjas pažymi, kad teisės į advokatą įgyvendinimas negali paneigti teisės į privatų gyvenimą, o šiuo atveju pareiškėjas, skambindamas advokatams, prarasdavo galimybę pabendrauti su šeima ir kitais asmenimis. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl nurodytų aplinkybių prarado didžiąją dalį socialinių ryšių.

56. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl jo argumentų, kad teisė į privatumą pažeidžiama dėl to, jog ilgalaikiai pasimatymai galimi tik su sutuoktiniu ar asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, nes pareiškėjas neturi galimybės tenkinti lytinę aistrą.

57. Pareiškėjas teigia, jog teisė į privatų gyvenimą pažeidžiama ir tuo, kad nuteistieji nuolat perkeliami iš vienos kameros į kitą, dėl ko yra apsunkinami socialiniai santykiai tarp nuteistųjų.

58. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Vilniaus PN neprivalėjo jam pranešti apie artimųjų mirtį. Vadovaudamasis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės) 24.6 punktu, pareiškėjas teigia, kad tokia pareiga kalėjimams yra nustatyta.

59. Pareiškėjas nurodo, jog jo teisė į privatumą buvo pažeidžiama, nes dušuose nebuvo kabinų.

60. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, kad BVK 145 straipsnio 1 dalimi yra paneigiama pareiškėjo teisė į privatumą.

61. Pareiškėjas paaiškino, kad jo teisė į privatumą ir šeimos gyvenimą buvo pažeista, nes Vilniaus PN nevykdė jokios socialinės reabilitacijos, nors pagal BVK nuostatas privalėjo tai daryti, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių pareiškėjo argumentų nepasisakė.

62. Pareiškėjas akcentuoja, kad nei atsakovo atstovas, nei pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad jo teisė į religijos laisvę buvo pažeista, kadangi kamerose esant 3–11 kalinių nėra įmanoma atlikti religinių apeigų. Pareiškėjas pažymi, kad nuolat raštu teikė prašymus dalyvauti religinėse apeigose, tačiau tokie jo prašymai buvo išmetami. Pareiškėjas šiuo aspektu taip pat nurodo, jog niekur nėra įtvirtinta jo pareiga kreiptis raštu į Vilniaus PN administracija, kad jis galėtų pasinaudoti savo teisėmis.

63. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, jog į koplyčią nuteistieji yra leidžiami tik vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo religijoje yra privalu melstis (duomenys neskelbtini) kartus per dieną.

64. Pareiškėjas pažymi, kad nei atsakovo atstovas, nei pirmosios instancijos teismas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog drausmės grupėje negalima klausyti sakralinės muzikos ir naudotis elektroniniais prietaisais. Pareiškėjo vertinimu, šie ribojimai nėra neišvengiamai būtini atliekant laisvės atėmimo bausmę.

65. Pareiškėjas akcentuoja, kad, nors įstatymas nedraudžia pirkti žvakių, kurias galima būtų panaudoti religinėms apeigoms, tačiau Vilniaus PN tai draudžia daryti, taip paneigdami religinių apeigų prasmę.

66. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjo saviraiškos laisvės pažeidimo Pakto 19 straipsnio kontekste.

67. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl saviraiškos laisvės pažeidimo, nepasisakė dėl apribojimų, nustatytų BVK 93 straipsnio 3 dalyje ir jų atitikties Pakto 19 straipsniui, nepasisakė dėl BVK 73–75 straipsniuose ir 107 straipsnio 2 dalyje numatytų apribojimų, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog esant drausmės grupėje yra visiškai ribojama darbine, kūrybine ar kitokia veikla.

68. Pareiškėjas pažymi, kad duomenis apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi su prašymais susitikti su žiniasklaidos atstovais, taip pat duomenis apie žiniasklaidos atstovų prašymus, turėjo pateikti atsakovo atstovas.

69. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidimo, nors skunde pareiškėjas apie tai nurodė 10 punktų.

70. Pareiškėjas teigia, kad skunde pateikė įrodymus, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įtvirtintos diskriminuojančios nuostatos, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl to nieko nepasisakė.

71. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teisės į nuosavybę pažeidimo.

72. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo teisė į mokslą nebuvo pažeista, nes pagal Konvencijos 1 protokolo 2 straipsnį ši teisė nenumato jokių ribojimų.

73. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo teisės į santuoką pažeidimo.

74. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

75. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo galimybės rinktis su kuo atlikti bausmę, nepagrįstai nesivadovavo Europos kalėjimų taisyklių 18.7 punktu.

76. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo visus argumentus, susijusius su EŽTT sprendimais, Žmogaus teisių komiteto prie Jungtinių Tautų sprendimais, ignoravo visas Konvencijos ir Pakto nuostatas.

77. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į visus pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, yra akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

78. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

79. Vilniaus PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę, sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus.

80. Vilniaus PN akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimto teismo sprendimo panaikinimui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 81. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.

82. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė.

83. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nevertino visų pareiškėjo argumentų, taip pat nesivadovavo tarptautinių teisės aktų nuostatomis.

84. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Principo, jog teisingumą vykdo tik teismas, vienas aspektų yra tai, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-443/2006; kt.). Pažymėtina, kad ABTĮ nuostatose įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas (ABTĮ 56 str. 4 d., 80 str.). ABTĮ 12 straipsnis įpareigoja teismą išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009; kt.). Pažymėtina ir tai, kad teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus proceso šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti.

85. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos (b. l. 68) matyti, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai įteiktas atsakovo atstovo atsiliepimas – pareiškėjui nebuvo įteikti priedai prie atsiliepimo. Pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga (įskaitant elektroninę bylą) ir teismo (teisėjo) leidimu gauti mokamas jų kopijas (skaitmenines kopijas) bei išrašus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra laisvės atėmimo vietoje, pirmosios instancijos teismas turėjo sudaryti pareiškėjui galimybę susipažinti su bylos medžiaga, išsiųsdamas atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą kopiją. Pastebėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovo atstovo priede prie atsiliepimo į pareiškėjo skundą pateikti dokumentai yra skirti tik teismui, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas su šiais duomenimis negali susipažinti dėl kitų priežasčių.

86. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto atsikirtimo į atsakovo atstovo atsiliepimą (b. l. 72–73); pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kratos, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė kratos datą (2017 m. liepos 18 d.) (b. l. 4) , t. y. pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų apie šią kratą, turėjo kreiptis į atsakovo atstovą, prašydamas pateikti susijusią informaciją. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo korespondencijos tikrinimo pagrįstumo, nors ir nurodė, kad pagal BVK 99 straipsnio 5 dalį nuteistųjų gaunami ir siunčiami laiškai gali būti tikrinami pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu arba teismo (teisėjo) nutartimi, tačiau neįvertino, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjo atžvilgiu būtų priimtas toks Vilniaus PN direktoriaus nutarimas ar teismo (teisėjo) nutartis.

87. Įvertinus šios nutarties 84–86 punktuose nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ normas, nesivadovavo administracinio proceso principais, neišnagrinėjo esminių skundo aplinkybių, neįvertino visų į bylą pateiktų įrodymų (ABTĮ 86 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

88. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017; kt.). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.).

89. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo padarytas proceso pažeidimas negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes būtina išsireikalauti naujus įrodymus, taip pat sudaryti galimybę pareiškėjui tinkamai susipažinti su bylos medžiaga (ABTĮ 56 str. 4 d.), todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

90. Kartu pastebėtina, kad dauguma kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis siekia įrodyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymus, yra abstraktūs, kiti prieštaringi (susiję su religinės praktikos atlikimu, be kita ko, melstis (duomenys neskelbtini) kartus į dieną) arba paneigti bylos medžiaga (argumentai, susiję su socialinės reabilitacijos vykdymu), dar kiti neteisingi teigiant, kad jis negali apskųsti atitinkamų veiksmų (kaip antai kratos), dar kiti prašymai, kaip antai, prašymai tirti BVK arba atskirų situacijų (veiksmų) atitiktį tarptautiniams teisės aktams yra nepagrįsti, nes to nenumato Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl teisėjų kolegija sutinka, kad šiuos pareiškėjo prašymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė