2015-11-03 Nr. AB-21266-3-61-3-00771-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1485-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00771-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. (R. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-7) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2013 m. balandžio 11 d. iki 2014 m. vasario 6 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m., pareiškėjas buvo kalinamas kartu su 3–5 asmenimis. Dėl minimalaus gyvenamojo ploto trūkumo pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, neigiamų emocijų, pasireiškusių baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Visi šie veiksniai neigiamai veikė pareiškėjo dvasinę pusiausvyrą, dėl to sutriko pareiškėjo miegas, pareiškėjas nuolat jaučia depresiją, dėl ploto trūkumo kameroje tarp suimtųjų nuolat kyla konfliktų, netgi iki fizinio kontakto. Be to, kameroje yra tik dvi kėdės, nors kameroje laikomi 4 suimtieji. Kamerose pilna tarakonų, o administracija dėl jų naikinimo reaguoja tik po keleto kreipimųsi. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją) ir ji pažeidė šios higienos normos reikalavimus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18-23) nurodė, jog su pateiktu skundu nesutinka.

Paaiškino, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. galioja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Lukiškių TI-K negali reguliuoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnių reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Lukiškių TI-K administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ar suimtieji. Tam reikalingas inventorius išduodamas. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna, dezinfekuoja. Pagal sudarytą sutartį kompetentingos institucijos kamerose nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas su skundais dėl laikymo sąlygų į administraciją nesikreipė. Atsakovo nuomone, šiuo metu nėra įstatyme nustatytų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu (b. l. 103-107) pareiškėjo R. D. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, nurodė, jog šiame straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pažymėjo, jog laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui nustato Įsakymas, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nurodė, jog pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Pagal atsakovo pateiktus duomenis pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. balandžio 15 d. ir buvo iki 2014 m. vasario 6 d. Per visą 298 dienų buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta tik 2013 m. balandžio 15 d. vakare, 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. gegužės 13 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. gruodžio 2–3 d. Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai svyravo nuo 1,99 kv. m., kai kameroje buvo laikomi 4 asmenys, iki 2,65 kv. m. ploto, kai kameroje buvo laikomi 3 asmenys). Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtino, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Išanalizavęs administracinėje byloje esančius įrodymus teismas sprendė, jog iš esmės visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. vasario 6 d., buvo pažeistas Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atitinkamai, teismas sprendė, jog atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Taigi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl kalinimo sąlygų yra atliekami kompetentingų institucijų patikrinimai, nustatyti pažeidimai šalinami pagal galimybes. Lukiškių TI-K organizuojami ir vykdomi buitinių kenkėjų naikinimo ir profilaktiniai darbai. Pateikta 2014 m. spalio 16 d. pažyma Nr. 24-6150 patvirtino, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo 2 taburetės, tačiau pareiškėjas nenurodė, kad dėl to patyrė kokių nors nepatogumų, jam atsirado neigiamų pasekmių. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad iš pareiškėjo negavo skundų (prašymų, pareiškimų) dėl laikymo sąlygų. Pats pareiškėjas neteigė priešingai. Dėl to, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl nurodytų aplinkybių, jų netyrė kompetentingos institucijos, o ir skunde pareiškėjas nedetalizavo, kad dėl higienos normų pažeidimų patyrė kokių nors neigiamų emocijų, jam atsirado neigiamų pasekmių, šiuo metu nebuvo galimybių nustatyti tikrųjų aplinkybių. Atitinkamai, teismas pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus objektyviais įrodymais.

Pabrėžė, jog administracinėje byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų. Tačiau atsižvelgtina į tai, kad ginčo laikotarpiu buvo labai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma ir tai neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Be to, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 7 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nors toks kalinimas ir yra nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.250 straipsniu, nurodė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu ir tai, kad pareiškėjas per visą pažeidimo laikotarpį delsė pasinaudoti teismine gynyba (ja pasinaudojo išvykdamas iš Lukiškių TI-K), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 7 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 3 000 Lt.

III. Pareiškėjas R. D. apeliaciniu skundu (b. l. 117-118) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir tenkinti jo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas, teikdamas pirmosios instancijos teismui skundą, rėmėsi Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis ir jos nenumato senaties terminų, tuo tarpu tokia Lietuvos teisė prieštarauja EŽTT praktikai.

Pirmosios instancijos teismas nevertino laikotarpių, kai pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas pateiktame skunde prašė vertinti 4 kv. m. vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis, kuria jo argumentai buvo vertinami kaip nepagrįsti, nes toks teismo nesutikimas yra nemotyvuotas. Pareiškėjas taip pat nurodo, jog EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir teismas nepagrįstai šiais išaiškinimais nesivadovavo.

Pareiškėjas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika ir jis remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. D. prašomos priteisti 7 000 Lt (2 027,34 Eur) neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo spendimu, pažymėdamas, kad teismas netinkamai taikė ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą, vertino administracinės bylos aplinkybes.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas teikia argumentus dėl Lietuvos teisėje įtvirtinto ieškinio senaties termino, dėl minimalaus kalinimo ploto pažeidimo nustatymo, neatsižvelgus į tai, jog gyvenamoji patalpa buvo užimta baldais ir netaikius minimalaus kalinimo ploto vienam asmeniui 4 kv. m. standarto, dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo sumos (b. l. 117-118). Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pastebi, jog nors pareiškėjas teikia argumentus dėl ieškinio senaties termino atitikimo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai, tačiau pirmosios instancijos teismas netaikė nurodyto ieškinio senaties termino (tokio prašymo nebuvo pateikęs ir atsakovas, kuriam tokia teisė yra suteikiama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalį (b. l. 18-23), todėl pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino taikymo nenagrinėtini ir dėl jų nepasisakytina iš esmės (b. l. 103-107, 117-118). Šie argumentai iš esmės nėra susiję su nagrinėjamu ginču ir pirmosios instancijos teismo pateiktomis išvadomis. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog ji toliau vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, išreiškiamą nesutikimą su teismo atliktu vertinimu.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis pateiktame skunde prašė, vertinant, ar nebuvo pažeista jo teisė į minimalų kalinimo ploto imperatyvą, taikyti 4 kv. m. vienam asmeniui reikalavimą, atskaičiavus baldus, t. y. europietišką standartą, jis neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai (b. l. 117-118).

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir EŽTT pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžtina, jog nors ir pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m., t. y. europietišku standartu, jis nepažymėjo, iš kur kildina šį nurodytą europietišką standartą (b. l. 117-118).

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. balandžio 15 d. iki 2014 m. vasario 6 d.) pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta tik 2013 m. balandžio 15 d. vakare, 2013 m. balandžio 16 d., 2013 m. gegužės 13 d. ryte, 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. spalio 7 d., 2013 m. gruodžio 2–3 d. Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai svyravo nuo 1,99 kv. m., kai kameroje buvo laikomi 4 asmenys, iki 2,65 kv. m. ploto, kai kameroje buvo laikomi 3 asmenys).

Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui 291 dieną nebuvo užtikrintas Įsakyme nurodytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas ir buvo pažeistas Įsakymo 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įsakyme numatytas reikalavimas buvo užtikrintas tik 7 kalinimo dienas. Taigi nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto nei yra numatyta Įsakyme.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pareiškėju, kad nurodytas gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis (b. l. 1-7, 18-23), taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Tačiau atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje) ir tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto (b. l. 18-23).

Vis dėlto nurodytos aplinkybės savaime nepaneigia nurodytų neteisėtų atsakovo veiksmų.

Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino laikotarpių, kai buvo pažeidžiamos jo teisės neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 117-118). Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde kitokio neteisėtų veiksmų laikotarpio, t. y. kitokio dienų skaičiaus, kai jam nebuvo užtikrinta teisės aktuose numatyta minimali gyvenamojo ploto norma, nenurodo (b. l. 117-118).

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma bei nurodo, kad EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis ir teismas nepagrįstai šiais išaiškinimais nesivadovavo (b. l. 117-118).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad, kaip jau buvo minėta, pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakováv prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjaková prieš Slovakiją).

Taigi pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus, šioje teismo nutartyje įvardintą subsidiarumo doktriną darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Įvertinus įvardintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 7 000 Lt (2 027,34 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (291 dieną, neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto normos), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai (b. l. 35-59) (iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo psichikos ir elgesio sutrikimai iš esmės yra siejami su (duomenys neskelbtini) vartojimų, jų sukeliamomis pasekmėmis (b. l. 46-47, 74), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 455 Eur pareiškėjo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją, prašydamas jo nurodyto neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 113). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti grubūs higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, kitų pažeidimų, sukėlusių pareiškėjui žalą (CK 6.271 str.), nebuvo nustatyta ir šių pirmosios instancijos teismo išvadų pareiškėjas apeliaciniame skunde atskirai neginčija (b. l. 103-107, 117-118). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis jo argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti, nes ši teismo sprendimo dalis yra nemotyvuota. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su pareiškėjo nurodytais neteisėtais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmais, tokį nesutikimą detaliai pagrindė ir šio pagrindimo pareiškėjas atskirai neginčija, neteikia argumentų, leidžiančių atlikti byloje kitokį vertinimą (b. l. 117-118). Šioje dalyje pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokie aspektai, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis (b. l. 117-118).

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina Eur 1 455 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisiant 1 455 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. D. (R. D.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui R. D. (R. D.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 455 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė