2022-09-14 Nr. AB-22554-3-61-3-01385-2021-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-668-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01385-2021-5

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK) 2021 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 21-IL-10-03330-e atsisakyti V. S. išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Vilniaus apskrities VPK atsisakė išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, motyvuodamas, kad jam ne kartą buvo pareikšti įtarimai baudžiamosiose bylose, nors pareiškėjo teistumas šiuo metu išnykęs, pats nuteisimo faktas yra pareiškėjo biografijos dalis, o pareiškėjo veiksmai rodo polinkį nesilaikyti teisinio reguliavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas. Vilniaus apskrities VPK, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo teismų praktika, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatas.

3. Pareiškėjas teigė, kad Sprendime klaidingai nurodomos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo, neva, 2017 m. spalio 12 d. teikto prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, kurį Vilniaus apskrities VPK atsisakė išduoti, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą 2017 m. kovo 3 d. Teismo sprendimas pareiškėjui buvo palankus, nes teismas pareiškėjo argumentus pripažino reikšmingais ir įpareigojo Vilniaus apskrities VPK pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo. Vilniaus apskrities VPK ignoravo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytus motyvus, prašymo iš esmės nenagrinėjo, o tik nurodė tapačius motyvus, dėl ko pareiškėjui negali būti išduotas leidimas.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad tam, jog asmuo būtų laikomas negalintis įsigyti ir turėti šaudmenų, turi būti nustatyti tokie jį charakterizuojantys duomenys, kurie patvirtintų, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendime Vilniaus apskrities VPK nurodytos aplinkybės negali būti priskiriamos prie neigiamai asmenį charakterizuojančių, kadangi ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti ir paskirtos bausmės jau praradusios aktualumą. Visi Sprendime nurodyti pažeidimai yra padaryti daugiau nei prieš 10 metų, išskyrus vieną 2014 metais gautą administracinę nuobaudą. Taigi vertinant pareiškėjo asmenybę pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, turėjo būti vertinama tik viena administracinė nuobauda, kuri nepakankama konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, visuomenės saugumui.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas įsigaliojo tik 2011 m. kovo 1 d., o visi pareiškėjo padaryti nusižengimai, išskyrus vieną 2014 metais padarytą administracinį nusižengimą, kuriais remiasi Vilniaus apskrities VPK Sprendime, yra padaryti iki minimo straipsnio įsigaliojimo datos.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendime atsakovas nenustatė grėsmės tarp pareiškėjo veiksmų su valdomais ginklais. Pareiškėjas 2006–2011 metais tarnavo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose, tarnybą atliko pavyzdingai, nuobaudų nėra gavęs, o su jam priskirtu ginklu visuomet elgėsi atsakingai. Nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais sukėlė grėsmę visuomenės saugumui.

7. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovas netinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas. Nors Sprendimas priimtas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, atsakovo argumentai iš esmės grindžiami pareiškėjo padarytais baudžiamaisiais ir administraciniais nusižengimais, o tokios aplinkybės apima nurodyto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 18 straipsnyje nurodytus pagrindus, kuriais leidimas laikyti (nešiotis) ginklus neišduodamas. Vien aplinkybė, kad asmuo praeityje yra teistas, nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą.

8. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo Sprendime nurodomu teiginiu, kad asmens teistumas lieka jo gyvenimo faktu bei biografijos dalimi. Teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti asmens teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą. Priešingas aiškinimas sukeltų nepagrįstus ribojimus asmeniui, kuriam teistumas išnykęs, kuris sėkmingai yra integravęsis į visuomenę, nepadaro naujų pažeidimų. Be to, Sprendime nurodytas motyvas, kad asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, yra paneigiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime pateiktu išaiškinimu. Praėjus tam tikram laiko tarpui po nusikaltimo padarymo asmeniui turi būti sudarytos galimybės įvertinti jo individualią situaciją ir svarstyti klausimą dėl jo teisės vėl turėti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Tuo tarpu atsakovas, taikydamas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatą, teigia, kad jos galiojimas laike nėra ribotas, o toks atsakovo vertinimas žemina pareiškėją, taip yra paneigiamas esminis žmogaus gebėjimas keistis.

9. Pareiškėjas tvirtino, kad draudimas visą gyvenimą asmeniui, kuris buvo teistas, gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, prieštarauja Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų reikalavimams, teisinės valstybės principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir turinčiam viršenybę prieš kitas Konstitucijos normas, taip pat Europos Sąjungos steigimo sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 daliai bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai.

10. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas turėjo vertinti visas aplinkybes, charakterizuojančias pareiškėją. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tinkamai socialiai integruotas į visuomenę, baigęs aukštąjį mokslą, yra (duomenys neskelbtini), dirba (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), turi pastovią gyvenamąją ir deklaruotą vietą, nuo 2014 m. balandžio 19 d. yra vedęs, turi du vaikus, yra pilietiškas, socialus asmuo, moka valstybei mokesčius ir tinkamai atlieka kitas prievoles visuomenei. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, šių aplinkybių nevertino.

11. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė atmesti skundą.

12. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas ne kartą teistas už nusikalstamų veikų padarymą, įskaitant ir už nusikaltimą, susijusi su smurto naudojimu prieš kitą asmenį, viešosios tvarkos pažeidimą. Pareiškėjo teistumas šiuo metu yra išnykęs, tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

13. Atsakovas, be kita ko, nurodė, kad administracinių nusižengimų registro duomenimis 2014 m. rugpjūčio 30 d. apie 02.00 val., pareiškėjas viešoje vietoje, t. y. gatvėje, gėrė alkoholinį gėrimą. Jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 178 straipsnio 1 dalį ir buvo paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Pareiškėjas 2020 m. lapkričio 1 d. vairuodamas transporto priemonę, nustatytą 30 km/val. greitį viršijo 19 km/val., važiavo 49 km/val. greičiu (įvertinus paklaidą). Pareiškėjui 2021 m. kovo 27 d. surašytas administracinio nusižengimo protokolas su nurodymu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 416 straipsnio 2 dalį ir paskirta bauda – 6 Eur.

14. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka įstatymų keliamų reikalavimų. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis charakterizuojamas teigiamai, yra integruotas į visuomenę, baigęs aukštąjį mokslą, turi pastovią gyvenamąją vietą, vedęs, turi vaikų, nesudaro pagrindo tenkinti jo reikalavimą. Atsisakymas pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą nėra laikytinas jo nubaudimu, nes leidimas laikyti (nešiotis) ginklą yra išduodamas tik tiems subjektams, kuriems netaikomi Įstatymo 17 straipsnyje nustatyti apribojimai. Teisės aktų nuostatos, įtvirtinančios griežtus reikalavimus ginklų apyvartai, yra skirtos prevencijai. Tokie prevenciniai šaunamųjų ginklų apyvartos reikalavimų tikslai suponuoja šaunamojo ginklo savininkų ir naudotojų aukštesnį atsakomybės standartą negu kitais, įprastų neribotos civilinės apyvartos objektų atvejais.

15. Atsakovas pažymėjo, kad nustatyti faktai apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas, jų pobūdį, pareiškėjo asmenybę, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, rodo netinkamas jo vertybines nuostatas, charakterizuoja pareiškėją kaip linkusį toliau daryti nusikalstamas veikas.

16. Atsakovas pabrėžė, kad atsižvelgiant į tai, jog šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, Sprendime buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, nustatyta pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyra, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo sąlygos bei tvarką reglamentuojančios teisės normos.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

18. Teismas nustatė, kad ginčijamu Sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti prašomą leidimą, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjui ne kartą buvo pareikšti įtarimai baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų padarymo, pareiškėjas ne kartą teistas už nusikalstamų veikų padarymą, įskaitant ir už nusikaltimą, susijusį su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, viešosios tvarkos pažeidimą, nustatytų faktų visuma lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo jo polinkį nesilaikyti įtvirtinto teisinio reglamentavimo. Sprendimu padaryta išvada, kad pareiškėjas, įsigydamas ir turėdamas ginklą, gali kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

19. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo 92.1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aiškinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto (pagal teismo sprendimo priėmimo metu galiojančio įstatymo redakciją 10 punktas) nuostatą, t. y. kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms, tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje, nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu 2005 m. gegužės 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), ikiteisminis tyrimas nutrauktas nukentėjusiajam ir įtariamajam susitaikius.

Ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu taip pat pradėtas 2008 m. kovo 12 d. pagal BK 170 straipsnio 1 dalį (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę), ikiteisminis tyrimas 2009 m. balandžio 15 d. nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pareiškėjo atžvilgiu 2010 m. gegužės 8 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), kuris nutrauktas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Pareiškėjo atžvilgiu 2011 m. spalio 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį (viešosios tvarkos pažeidimas), jis nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pareiškėjo atžvilgiu 2013 m. vasario 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu pareiškėjas išteisintas. Pareiškėjo atžvilgiu 2010 m. vasario 25 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos pažeidimas), pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jam buvo paskirtas 40 parų areštas.

Pareiškėjo atžvilgiu 2010 m. rugsėjo 7 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (viešosios tvarkos pažeidimas), Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (įsiteisėjusiu 2014 m. balandžio 15 d.) pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 m. 6 mėn., laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 2 m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas probacijos laikotarpiu (2014 m. balandžio 15 d. buvo įtrauktas į probuojamųjų asmens duomenų registrą) buvo linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus – 2014 m. rugpjūčio 30 d. vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje ir buvo už tai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjui taip pat taikyta administracinė atsakomybė dėl greičio viršijimo, vairuojant transporto priemonę – pareiškėjas 2020 m. lapkričio 1 d. vairuodamas transporto priemonę 19 km/h viršijo leistiną greitį, todėl pareiškėjui paskirta 6 Eur bauda.

20. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad vien aplinkybė, jog asmuo praeityje yra teistas, nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Tačiau nurodė, kad iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad jį priimant vertinta visų pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių visuma, o ne pavieniai faktai. Apie pareiškėją surinktos informacijos visuma sudarė prielaidas daryti išvadą, kad pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus negali būti išduodamas. Priimant Sprendimą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas galiojo, taigi atsakovas, spręsdamas klausimą dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui išdavimo, pagrįstai vertino duomenis, ar pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

21. Teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą, pažymėjo, kad pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, vertintini ne atskiri pareiškėjo nuteisimo ar administracinių nusižengimų padarymo faktai, bet šių aplinkybių visuma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padarė ne tik administracinį teisės pažeidimą (vartojo alkoholinius gėrimus viešoje vietoje, viršijo leistiną greitį) ir nusikalstamas veikas (nesunkus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos pažeidimas), bet buvo įtariamas kitų nusikalstamų veikų (kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę, neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis) padarymu. Nors dėl pastarųjų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą (aktualios redakcijos 10 punktą), t. y. konstatuoti, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę, nebūtina nustatyti, jog asmuo būtent padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktui (aktualios redakcijos 10 punktui) taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

22. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad pažeidimai padaryti prieš daugiau nei 10 metų, todėl vertinant leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo klausimą nėra aktualūs, teismas pastebėjo, kad Įstatyme laiko kriterijus, siekiant taikyti 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, nėra įtvirtintas. Kiekviena situacija vertinama individualiai, analizuojant ne atskirus asmens biografijos faktus, tačiau bendrą asmens elgesį, padarytus pažeidimus, dalyvavimą atitinkamuose įvykiuose. Be to, administracinėse bylose, kurias apeliacine instancija nagrinėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą buvo vertinami dar senesni duomenys. Atitinkamų pažeidimų padarymo laikas yra tik vienas iš kriterijų, vertintinų priimant sprendimą atsisakyti suteikti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

23. Teismas sprendė, kad nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą daryti išvadą, kad, vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, leidimas laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui neturėtų būti išduodamas.

24. Teismas akcentavo, kad apie pareiškėją surinkti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas yra linkęs nesilaikyti teisės aktuose įtvirtintų draudimų, reikalavimų. Faktai apie pareiškėjo dalyvavimą įvykiuose, jo padarytus teisės pažeidimus, jų pobūdį, padarymo laiką, nustatytą girtumą, teistumų faktą charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, potencialiai galintį kelti pavojų kitų asmenų sveikatai, galintį nusikalsti ar ketinti pažeisti teisės aktų reikalavimus, kaip asmenį, kuris gali būti pavojingas, kelti pavojų visuomenei, jos nariams. Iš pareiškėjo padarytų pažeidimų ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu ikiteisminiai tyrimai buvo pradedami, matyti, kad pareiškėjas yra linkęs daryti teisės pažeidimus, nesilaikyti privalomų draudimų, pažeisti viešąją tvarką. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymui nėra privalu nustatyti, kad asmens padaryti pažeidimai sietini su ginklų naudojimosi tvarka, todėl pareiškėjo nurodomi teiginiai, kad kariuomenėje su jam priskirtu ginklu elgėsi atsakingai ir pažeidimų nepadarė, nėra teisiškai reikšmingi.

25. Teismas vertino, kad nustatytos faktinės aplinkybės lemia, kad vienareikšmiška išvada, jog pareiškėjas tikrai nekeltų grėsmės ateityje, turėdamas ginklą, negali būti daroma. Nustatyti duomenys apie pareiškėją, net ir praėjus 10 m., nėra laikytini praradę savo aktualumą, matyti, kad pareiškėjas sistemiškai kas kelių metų laikotarpiais (2005, 2008, 2010, 2011, 2013, 2014, 2020) įvykdė teisės aktų pažeidimus ir tai sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjas yra linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus, o tokiam asmeniui ginklas neturėtų būti išduodamas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo naudotis ginklu kyla akivaizdžių pagrįstų abejonių.

26. Teismas atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenų, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jis nėra pavojingas visuomenei, yra susituokęs, užima akademines pareigas, tokios aplinkybės nepaneigia ir neigiamai pareiškėją charakterizuojančių faktų pobūdžio. Pareiškėjo praeityje padaryti pažeidimai ar dalyvavimas veiksmuose, kurie sudarė pagrindą ikiteisminiams tyrimams jo atžvilgiu pradėti, administracinis nusižengimas probacijos laikotarpiu, nėra suderinamos su asmens, siekiančio gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, elgesio atidumo, rūpestingumo, reputacijos reikalavimais.

27. Teismas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, jog Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą, kontekste nurodė, kad pareiškėją neigiamai charakterizuojantys faktai ne tik kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, bet ir pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo ir šaudmenų turėtojui, o jau vien paminėti faktai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai ir jam taikyta baudžiamoji atsakomybė, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardytiems teisiniams gėriams. Asmeniui, kuris yra linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus, ginklas neturėtų būti išduodamas.

28. Teismas priėjo prie išvados, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, priėmė Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atsakovas atliko individualų pareiškėjo asmenybės vertinimą ir pagrįstai nustatė, kad nustatytos faktinės aplinkybės apibūdina pareiškėją kaip asmenį, kuris gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

29. Teismas pareiškėjo nurodytą priežastį, dėl ko jam reikalingas ginklas, nelaikė svarbia, nes tikslas mažametį sūnų auginti patriotizmo dvasia gali būti pasiekiamas ir kitokiais būdais bei priemonėmis.

30. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas yra priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, pagrįstas teisiniu bei faktiniu pagrindu, tinkamai motyvuotas, todėl nėra pagrindo jį naikinti ir tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti atsakovui.

32. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas yra formalus, jame nepasisakyta dėl teismo posėdyje pareiškėjo išsakytų motyvų. Nėra aišku, kokiais duomenimis teismas remdamasis padarė išvadą apie tai, kad pareiškėjas gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais byloje, kurios faktinės aplinkybės (padarytų nusikalstamų veikų pobūdis) skiriasi nuo nagrinėjamos administracinės bylos. Teismas nepagrįstai pareiškėjo patraukimą baudžiamojon atsakomybėn, kuomet ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti, sutapatino su nusikalstamų veikų padarymu.

33. Pareiškėjas pastebi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus negalima vadovautis vien išrašais apie baustumus ir teistumus. Teistumas, kaip biografijos faktas, negali būti lemiamu vertinamuoju kriterijumi ir visam laikui atimti iš fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti ginklus, jų šaudmenis, skirtus įvairiems teisėtiems tikslams, tokiu būdu nepaisant konstitucinio proporcingumo principo. Nagrinėjamu atveju yra reikšmingas Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarimas Nr. KT103-N7/2020, kuriuo pripažinta, kad Įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija) 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai tiek, kiek juose nurodyti asmenys neterminuotai nėra laikomi nepriekaištingos reputacijos asmenimis ir pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą visam laikui netenka teisės įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, praėjus tam tikram laiko tarpui po nusikaltimo padarymo, asmeniui turi būti sudarytos galimybės įvertinti jo individualią situaciją ir svarstyti klausimą dėl jo teisės vėl turėti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

34. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo Sprendimas paremtas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, tačiau teismo argumentavimas suponuojamas išimtinai tik pareiškėjo praeities administraciniais nusižengimais, kuriuos aprėpia Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 18 straipsnis. Nurodytos normos yra savarankiški pagrindai, o vien tik tai, kad praeityje asmuo baustas administracine ar baudžiamąja tvarka negali būti vienintelis pagrindas taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą.

35. Pareiškėjo teigimu, visi jo padaryti nusižengimai ar jo atžvilgiu pradėti, tačiau nutraukti ikiteisminiai tyrimai, yra praradę aktualumą, nes buvo padaryti daugiau nei prieš 10 metų, išskyrus 2014 ir 2020 metais gautas administracines nuobaudas. Taigi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme turėjo būti vertinamos tik dvi administracinės nuobaudos. Tačiau, net ir šių aplinkybių nepakaktų konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui.

36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas įsigaliojo 2011 m. kovo 1 d., o visi nusižengimai, išskyrus 2014 ir 2020 metais, kuriais remiamasi Sprendime, yra padaryti iki minimo straipsnio įsigaliojimo datos. Per visą laikotarpį, kuomet pareiškėjas disponavo ginklais, nebuvo nustatytas nei vienas faktas, kuris leistų daryti išvadą, jog jis būtų pažeidęs Įstatymo reikalavimus.

37. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teistumo sukeltos teisinės pasekmės negali varžyti teisių ir laisvių visą likusį jo gyvenimą. Tapus nebepavojingu visuomenei, teistumo stigma nebegali būti taikoma.

38. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino visų jo, kaip asmenį, charakterizuojančių aplinkybių: pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, tinkamai socialiai integruotas į visuomenę, baigęs aukštąjį mokslą, yra (duomenys neskelbtini), dirba pusantro etato (duomenys neskelbtini), turi pastovią gyvenamąją ir deklaruotą vietą, nuo 2014 m. balandžio 19 d. yra vedęs, turiu du vaikus, yra pilietiškas, socialus asmuo, moka mokesčius ir tinkamai atlieka kitas prievoles visuomenei, per 10 metų nepadarė jokių žymių naujų teisės pažeidimų, 2006–2011 m. tarnavo Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgose, tarnybą atliko pavyzdingai, nuobaudų nėra gavęs, o su priskirtu ginklu visuomet elgėsi atsakingai.

39. Pareiškėjas teigia, kad surinkti duomenys privalėjo būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima padaryti pagrįstą išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę. Teismas rėmėsi vien tik neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis, duomenimis, kurie yra praradę aktualumą laiko aspektu, nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

40. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

41. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais.

42. Atsakovas akcentuoja, kad surinkti duomenys patvirtino, kad pareiškėjas daro administracinius nusižengimus, jie yra pasikartojantys, kas rodo, jog jis ne tik linkęs pažeidinėti įstatymus, bet ir nelinkęs keisti savo elgesio. Pareiškėjo nusikaltimai, administraciniai nusižengimai (teisės pažeidimai), jų kiekis, pastovumas, taikytos bausmės, administracinės atsakomybės neefektyvumas, jo paties požiūris į pažeidimus ir savo atsakomybę bei tolesnį įstatymų laikymąsi charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį sąmoningai nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, ignoruoti bendro gyvenimo teisinėje valstybėje ir saugioje visuomenėje taisykles. Tai leidžia spręsti, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nes jo požiūris į įstatymų nesilaikymą gali nesulaikyti jo nuo pažeidimų ir ginklų laikymo bei naudojimo srityje.

43. Atsakovas dėl pareiškėjo argumento, jog liko neįvertinti jo teigiami biografijos faktai, pažymi, kad dėl šių aplinkybių buvimo įstatymai nenumato teisės į šaunamąjį ginklą bei nepaneigia išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę Įstatymo saugomoms visuotinėms vertybėms. Surinkti duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjo elgesys akivaizdžiai labiau kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui, nei patvirtina asmenybės pilietinį brandumą, ištikimybę kilniems idealams.

44. Atsakovas pabrėžia, kad išnagrinėjus turimą medžiagą bei atsižvelgiant į tai, kad šaunamieji ginklai yra ribotos civilinės apyvartos objektai, jų turėjimas ir nešiojimas yra susijęs su padidinta rizika pačiam asmeniui ir aplinkiniams, buvo tinkamai įvertintos visos aplinkybės, nustatyta pareiškėjo ir visuomenės interesų pusiausvyra, pagrįstai taikytos leidimų įsigyti, laikyti, nešiotis ginklus išdavimo ir panaikinimo sąlygos bei tvarką reglamentuojančios teisės normos bei priimtas Sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 45. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK Sprendimo, kuriuo pareiškėjui V. S. atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

46. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas, įvertinęs surinktus faktinius duomenis apie pareiškėją, pagrįstai nusprendė, jog jis, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, pripažino ginčijamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu.

47. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, jog teismo sprendimas yra formalus, priimtas vadovaujantis vien tik neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis, duomenimis, kurie yra praradę aktualumą laiko aspektu, nesivadovaujant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas nepasisakė dėl visų pareiškėją, kaip asmenį, charakterizuojančių aplinkybių, teismo sprendimas priimtas neatsižvelgus į Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime Nr. KT103-N7/2020 pateiktus išaiškinimus. Visi jo padaryti nusižengimai ar jo atžvilgiu pradėti, tačiau nutraukti ikiteisminiai tyrimai, yra praradę aktualumą, nes buvo padaryti daugiau nei prieš 10 metų, išskyrus 2014 ir 2020 metais gautas administracines nuobaudas. Tačiau, net ir šių aplinkybių nepakaktų konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę savo ir kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei bei visuomenės saugumui. Tapus nebepavojingu visuomenei, teistumo stigma nebegali būti taikoma.

48. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

49. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu tai, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).

50. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Ginčijamo atsakovo Sprendimo teisinis pagrindas yra Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas, kuriame nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

51. Aiškindamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

52. Aiškinant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-974-14).

53. Ginčijamame administraciniame sprendime kaip faktinis šio administracinio akto priėmimo pagrindas nurodyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro gauti duomenis apie pareiškėjo atžvilgiu inicijuotus ikiteisminius tyrimus ir nusikalstamas veikas: 2005 m. gegužės 19 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (Viešosios tvarkos pažeidimas), kuris įtariamajam ir nukentėjusiajam susitaikius, 2005 m. birželio 8 d. nutrauktas; 2008 m. kovo 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 170 straipsnio 1 dalį (Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę), kuris, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, 2009 m. balandžio 15 d. nutrauktas; 2008 m. gegužės 8 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas disponavimas nešaunamuoju ginklu, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis), kuris, nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2010 m. birželio 15 d. nutrauktas; 2010 m. vasario 25 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį (Nesunkus sveikatos sutrikdymas, viešosios tvarkos pažeidimas).

Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį, paskiriant vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant dvejiems metams. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusiu 2012 m. vasario 24 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 20 d. nuosprendį, veiką perkvalifikuodamas į BK 138 straipsnio 1 dalį, pripažįstant V. S. kaltu bei, subendrindamas bausmes, nustatė galutinę vienerių metų laisvės atėmimo bausmę; 2008 m. spalio 7 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnį (Viešosios tvarkos pažeidimas), kuris, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, 2013 m. birželio 27 d. buvo nutrauktas; 2010 m. rugsėjo 7 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje (Viešosios tvarkos pažeidimas) ir jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė – 1 m. 6 mėn., atidedant vykdymą vieneriems metams; 2013 m. vasario 7 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį (Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu V.

S. buvo pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir jam buvo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – 40 valandų nemokamų darbų. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį ir V. S. išteisino. Taip pat iš ginčijamo atsakovo Sprendimo matyti, kad iš Administracinių nusižengimų registro buvo gauti duomenis ir apie tai, kad V. S. 2014 m. rugpjūčio 30 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 178 straipsnio 1 dalį (alkoholio vartojimas viešojoje vietoje) ir buvo paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas.

54. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Sprendime nurodyti kai kurie pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl pareiškėjo veiksmų buvo nutraukti, tačiau akcentuotina, kad taikant Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, t. y. konstatuojant, kad asmuo kelia (gali kelti) grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nebūtina nustatyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką ar kitokio pobūdžio teisės pažeidimą. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktui taikyti pakanka nustatyti aplinkybes, kurios sudaro pagrindą išvadai, kad asmuo gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019).

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad surinktų duomenų, charakterizuojančių pareiškėją, teisinis įvertinimas suponuoja bendrą teisinį įsitikinimą dėl asmens nuostatų, taikomų savo elgesio standartams, inter alia atsižvelgiant ir į teisinės tvarkos bei teisėtumo reikalavimus. Surinkti duomenys apie pareiškėją rodo, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.

56. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad visi jo padaryti nusižengimai ar jo atžvilgiu pradėti, tačiau nutraukti ikiteisminiai tyrimai, yra praradę aktualumą, nes buvo padaryti daugiau nei prieš 10 metų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo surinkti duomenys nepaneigia pareiškėjo elgesio praeityje, be kita ko, ir pripažinto nusikalstamu teismų 2012 m. vasario 24 d. ir 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiais (smurto naudojimas prieš kitą asmenį, sukeliant nesunkų sveikatos sutrikdymą, viešosios tvarkos pažeidimas), ir 2014 m. rugpjūčio 30 d. administracinio nusižengimo (alkoholio vartojimas viešojoje vietoje) aktualumo šių dienų kontekste, nes svarbu yra tai, jog pakanka įžvelgti grėsmę ir nebūtinai tokia grėsmė turi būti jau iškilusi ir reali.

57. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog jo teistumas išnykęs ir tuo pagrindu jis neturi būti vertinamas negatyviai ar kaip asmuo keliantis grėsmę, pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, jog teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

58. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. Teisė turėti ir laikyti ginklus nėra konstitucinė teisė, taip pat nėra teisė saugoma Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos. Tai teisė, kuri įgyjama pagal įstatymo nuostatas. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus.

59. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo pakankamą faktinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą, t. y. vykdydamas jam pavestas funkcijas, ėmėsi adekvačių bei proporcingų prevencinių priemonių, tinkamai įgyvendino teisės aktų reikalavimus. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste nenustatyta išimtinai svarbių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo. Ginčijamas atsakovo Sprendimas nepažeidžia specialiaisiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl jį teigiamai charakterizuojančių aplinkybių nesuponuoja priešingų, nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo Sprendime, padarytų išvadų. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pareiškėjo interesas naudotis ginklu negali būti svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą ribojant ginklų prieinamumą asmenims, dėl kurių patikimumo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimo naudotis ginklu kyla pagrįstų abejonių.

60. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju aktualūs yra Konstitucinio Teismo 2020 m. birželio 5 d. nutarime Nr. KT103-N7/2020 pateikti išaiškinimai, nes minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė dėl Įstatymo 2 dalies 1–4 punktų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau konkrečiu atveju teisė laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui buvo apribota Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu.

61. Apibendrinant išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bei įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius