2022-02-23 Nr. AB-4522-3-61-3-04029-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1306-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04029-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. H. I. (J. H. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. H. I. (J. H. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas J. H. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas arba Departamentas) 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 21S23023 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento skundų dėl prieglobsčio nagrinėjimo komisijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 6K-1248 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, jog Departamentui pateikė prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, kuriame nurodė, kad yra našlaitis, dėl savo padėties patyręs diskriminaciją ir grėsmę savo gyvybei, todėl įvertinęs grėsmę savo saugumui nusprendė išvykti. Departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Nesutikdamas su Departamento Sprendimu, pareiškėjas skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka, tačiau Departamento skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija (toliau – ir Komisija) skundą atmetė, o Sprendimą paliko galioti.

3. Pareiškėjas nesutinka su Departamento motyvais, jog pasakojimas buvo prieštaringas ar prieštaraujantis jau duotiems parodymams, nes atsakovas nenurodė tai pagrindžiančių argumentų. Pareiškėjas papasakojo Departamentui visą, jam žinomą informaciją, tiek kiek prisiminė, todėl pasakojimas gali pasirodyti neišsamiu. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė prašymą prieglobsčiui suteikti. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Asmenys persekiojami kilmės šalies policijos dėl savo įsitikinimų yra priskiriami padidintos rizikos grupėms, todėl šiuo atveju, atsakovas privalėjo atsižvelgti, jog pareiškėjui dėl jo veiklos ir įsitikinimų, gresia reali grėsmė gyvybei.

4. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Pažymėjo, jog nuoširdžiai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, visą laikotarpį, kurį praleido Lietuvoje, nenusižengė įstatymams ar galiojančiai sulaikymo teisei, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Aplinkybė, kad pareiškėjas atvyko neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Prašymą pareiškėjas pateikė būdamas sulaikytu, kadangi tik sulaikymo metu turėjo kontaktą su dalyvavusiais sulaikyme pareigūnais.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad siekdamas išsaugoti savo gyvybę ir bėgdamas nuo persekiojimo savo šalyje, neturėjo galimybės susipažinti su Lietuvos Respublikoje galiojančia tvarka, todėl, priešingai, nei vertina atsakovas, elgėsi atsakingai ir rūpestingai, nes prašymą prieglobsčiui suteikti (toliau – ir Prašymas) pateikė iš karto, kai sutiko pareigūnus ir gavo galimybę Prašymą įteikti. Taigi, nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo bandymą pasislėpti.

6. Pareiškėjo teigimu, analogiškais motyvais atsakovas rėmėsi nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjo manymu, šis terminas nėra proporcingas, nes pareiškėjas prisidėjo savo pastangomis padėdamas tyrimui, laikėsi nustatytos tvarkos, o išvyko iš kilmės valstybės siekdamas suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Todėl atsižvelgiant į tai, mano, kad prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, dėl didelio darbo krūvio atsakovui neįvykdžius pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjo Prašymą, teisingai įvertinti jame nurodytas aplinkybes, nesurinkus aktualios, naujausios ir susijusios informacijos apie kilmės valstybę, todėl Sprendimas turėtų būti panaikintas, kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių Prašymo tyrimo trūkumų.

7. Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka ir su Komisijos sprendimu. Nurodė, kad jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašė Sprendimo nagrinėjimo procedūra organizuoti taip, kad būtų užtikrintas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingai išnagrinėtas pareiškėjo skundas. Būtinybė sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija, todėl negali būti paneigta asmens teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

8. Pareiškėjas kritiškai vertino Komisijos argumentą, jog Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pakankamu lygiu pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Departamento vykdyto tyrimo metu, pareiškėjas nurodė faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, pateikė pakankamai informacijos bei duomenų ir įrodymų, paneigiančių Departamento išvadas.

9. Pareiškėjas nesutinka su sprendimu jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nes savo kilmės valstybėje jis nesulaukė nei teisėsaugos pareigūnų, nei artimųjų pagalbos. Jeigu jis bus grąžintas į savo kilmės valstybę, jam gresia mirtis. Pareiškėjo persekiojimas dėl Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių yra pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma ir individualaus pobūdžio. Taigi nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia kankinimai arba mirties bausmė.

10. Aplinkybė, kad pareiškėjo Prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Departamentas prieš priimdamas Sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Taigi, Departamentas, atlikdamas vertinimą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų, todėl Sprendime padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nėra pagrindo. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turėtų būti panaikintas. Komisija taip pat atidžiai ir teisingai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjo išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinumo. Pareiškėjo skundas nebuvo išsamiai ir teisingai išnagrinėtas, todėl Komisijos sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.

11. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

12. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Departamentas paaiškino, jog išnagrinėjęs pareiškėjo Prašymą skundžiamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Pareiškėjas Prašymą grindė ekonominėmis priežastimis ir bendra nesaugia situacija (duomenys neskelbtini) regione, tačiau tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nustatė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

14. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Sprendime nenurodomi aiškūs kriterijai dėl pareiškėjo pasakojimo prieštaringumo. Remiantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 22 punktu, prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas. Pabėgėlių teisėje persekiojimas galimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje nurodytų priežasčių ir turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

Prieglobsčio prašymo pagrįstumą lemia ne tik pasakojimo detalumas, bet ir jo neprieštaravimas kilmės valstybės informacijai bei atitikimas tarptautinės apsaugos statusui gauti kriterijų elementams. Pareiškėjo atveju, atsižvelgiant į jo abstrakčius teiginius dėl jo šeimyninės padėties, t. y. kad jis su broliu augo dėdės šeimoje, kurioje nebuvo mylimas kaip tikri dėdės vaikai ir jautėsi esąs diskriminuojamas dėl to, o dėdė, norėdamas, kad jie geriau gyventų, pardavė tėvų turėtas žemes ir už gautus pinigus suorganizavo pareiškėjui ir jo broliui kelionę į (duomenys neskelbtini), negalima vertinti, kad jie pagrindžia Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytus tarptautinės apsaugos suteikimui reikalingus kriterijus.

Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjo dėdės požiūris į pareiškėją bei atlikti diskriminacinio pobūdžio veiksmai šeimoje galėtų būti traktuojami kaip persekiojimas pabėgėlių teisės kontekste, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo dėdė galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę diskriminuojant pareiškėją. Pareiškėjo pasakojimo metu nebuvo galima identifikuoti nei tariamo persekiojimo, nei persekiotojų, nei jų tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją.

Kadangi persekiojimo ir jo vykdytojo identifikavimas yra svarbus motyvas vertinant pareiškėjui prieinamą apsaugą, o persekiojimo motyvas yra būtinas „pabėgėlio“ apibrėžimo elementas, nurodyti trūkumai yra esminiai bei turi tiesioginės įtakos sprendimui dėl tarptautinės apsaugos suteikimo. Pareiškėjo santykiai su dėde ir pasakojimo metu nurodytas abstraktus ir nedetalus diskriminavimo apibūdinimas savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Pareiškėjas neslėpė, kad ir jis pats, ir dėdė norėjo, kad pareiškėjas išvyktų į Europą ir susikurtų geresnį gyvenimą, integruotųsi Europos Sąjungos šalyje ir šis tikslas yra suprantamas ir nesmerktinas, tačiau tokia išvykimo iš šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

Pareiškėjo prieglobsčio Prašymo ir išvykimo iš kilmės valstybės esminė priežastis yra finansinių galimybių nebuvimas kilmės šalyje, tačiau tarptautinėje pabėgėlių teisėje ekonominės priežastys savaime nesuponuoja tarptautinės apsaugos suteikimo dėl asmens individualių savybių.

15. Nepagrįstais Departamentas laiko ir pareiškėjo teiginius, kad jo nurodytos aplinkybės pagrindžia Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytus kriterijus bei kad neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas pagal EPPB informaciją gali būti priskiriamas padidintos rizikos grupei kaip asmuo, kuris dėl savo įsitikinimų persekiojamas kilmės šalies policijos. Pažymėjo, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, jis turi atitikti visas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo sąlygas, nepakanka įvykdyti tik kelias. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, padarė išvadą, kad netenkinama viena iš pabėgėlio statuso suteikimo sąlygų – asmuo turi visiškai pagrįstai bijoti persekiojimo, todėl konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Be to, pareiškėjo pasakojimo metu nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad pareiškėjas turi savybių, kurių pagrindu būtų galima jį vertinti kaip pažeidžiamą asmenį, todėl Departamentas pagrįstai vertino, jog nenustatyta pagrindo prielaidai, kad pareiškėjas priklauso kuriai nors iš EPPB įvardijamų pažeidžiamų grupių ir kad jam dėl to gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas. Šią išvadą Departamentas padarė išnagrinėjęs individualią prieglobsčio prašytojo situaciją, įvertinęs jo Prašymo turinį, jo apklausų metu įvardintas grėsmes, pasakojime nurodytas gyvenimo jo kilmės šalyje aplinkybes, atsižvelgęs į aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybėje.

16. Atsakovo teigimu, Įstatymo 87 straipsnyje nustatyta papildoma apsauga yra individualios apsaugos priemonė, kuri suteikiama individualiai nustačius apsaugos poreikius ir turi būti pagrįsta priežastimis, kurios yra laikomos patikimu ir pakankamu grėsmės, kylančios konkrečiam apsaugos prašytojui, įrodymu. Prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė (šių aplinkybių neįrodinėjo ir pats pareiškėjas), t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Visgi, atsižvelgiant į pareiškėjo prieglobsčio prašymo metu nurodytą tokią jo išvykimo iš kilmės valstybės priežastį kaip bendra nesaugi situacija jo gyvenamajame (duomenys neskelbtini) rajone dėl karinio konflikto tarp Kurdistano darbininkų partijos (toliau – ir PKK) ir Turkijos oro pajėgų, Migracijos departamentas surinko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis susijusią kilmės valstybės informaciją, pagal kurią (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis, tačiau 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimu byloje Sufi ir Elmi prieš Jungtinę Karalystę, beatodairiškas smurtas identifikuojamas pačiose ekstremaliausiose situacijose, kai bendras smurto lygis pasiekia tam tikrą intensyvumą, t. y. tuo atveju jei galima pagrįstai manyti, kad, jei civilis būtų grąžintas į kilmės valstybę arba į atitinkamą regioną, vien dėl buvimo šioje teritorijoje jam iškiltų realus pavojus patirti didelę žalą. Atsakovas, remdamasis EPPB informacija, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) (išskyrus (duomenys neskelbtini) rajonus), (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos.

17. Departamentas, pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria buvo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, paaiškino, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, o prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas.

Todėl atsižvelgiant į tai tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Dėl šių priežasčių, pareiškėjui buvo taikoma 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d.

įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, jog užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Atsižvelgiant į tai, bei remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir nustatyti maksimalų draudimo atvykti terminą yra teisėtas ir proporcingas atsižvelgiant į pareiškėjo situaciją. Pareiškėjo nesutikimas su tokiu Departamento Sprendimu nedaro jo nepagrįstu, juo labiau, kad pareiškėjas nepateikė jokių Departamento nurodytas aplinkybes paneigiančių argumentų. Tuo pačiu atkreipė dėmesį, jog iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

18. Departamentas nesutinka ir su pareiškėjo argumentu, kad Komisija pareiškėjo skundą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remdamasis Tvarkos aprašo 222 punktu nurodo, kad minėtame punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde taip pat nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ar kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pažymėjo, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį, ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, o nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

19. Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 21S23023 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui J. H. I. (J. H. I.) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ taip pat pakeitė Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 6K-1248 dalį, kuria pareiškėjo J. H. I. (J. H. I.) skundas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 21S23023 3 punkto panaikinimo atmestas, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

21. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

22. Teismas vertino, jog Departamentas surinko išsamią informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl neturi pagrindo abejoti atsakovo išvada, jog pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Teismas sprendė, jog pareiškėjui negresia kankinimai ar mirtis, todėl jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas, pareiškėjo priežastis, privertusias jį išvykti iš kilmės valstybės, pripažino abstrakčiomis bei keliančiomis abejones.

23. Teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes, prieglobsčio prašytojo pasakojimo formos ir turinio trūkumus, atsižvelgęs į surinktą informaciją, nenustatė individualių aplinkybių, pagrindžiančių tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo baimę grįžti į kilmės valstybę teismas vertino kaip hipotetinio pobūdžio ir nelaikė visiškai pagrįsta, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio ir 87 straipsnio reikalavimų, todėl Departamentas pagrįstai Sprendimu pareiškėjui nesuteikė prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos).

24. Dėl Sprendimo dalies, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus, teismas pažymėjo, kad nesutinka su atsakovo atsiliepime išsakytais argumentais. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Sprendimu nuspręsta, jog įsigaliojus minėtam sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių išsiuntimas remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo Prašymas pagrįstai atmestas įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą ir aplinkybes, jog pareiškėjas gali pasislėpti.

25. Teismas, pasisakydamas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų. Teismas vertino, jog penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvą nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Atsižvelgęs į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, teismas sprendė, jog būtų proporcinga skirti pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjui yra taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, teismas padarė išvadą, jog vadovaujantis Taisyklių 15 punkto nuostatomis, Departamentas pagrįstai nusprendė įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Apibendrinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai pritaikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo Prašymo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

III. 27. Pareiškėjas J. H. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

28. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

28.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

28.2. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Paaiškina, jog jis yra iš (duomenys neskelbtini) gubernijos, kurioje negali pasilikti, nes dėl karo veiksmų kyla grėsmė jo saugumui, gyvybei ir sveikatai. Informacija dėl kilmės valstybės patvirtina, kad prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje vyksta karo veiksmai tarp PKK ir Turkijos karinių pajėgų, kurios nuolat bombarduoja (duomenys neskelbtini) teritoriją. Dėl nuolatinių bombardavimų, beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo yra nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Dėl karo veiksmų, pareiškėjo saugumui kyla reali grėsmė, šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas išvyko iš šalies, nespėjęs patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų. Papildomai pažymi, jog atsakovas turėjo surinkti naujausią bei aktualiausią kilmės valstybės informaciją ir individualiai vertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją. To nepadarius, nėra pagrindo išvadai daryti, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl smurto.

28.3. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys selektyvūs, neatitinkantys naujumo ir aktualumo reikalavimų. Todėl Sprendimai turėtų būti naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. 21S23023 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 6K-1248 pagrįstumo ir teisėtumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjo, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, todėl teismas minėtą terminą sutrumpino iki trejų metų.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesurinko tikslios ir naujausios informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę ir neatliko tinkamo individualaus tyrimo.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

36. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

37. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

38. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

39. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018).

40. Pagal Tvarkos 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į: tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą (97.1 p.); prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, taip pat informaciją apie prieglobsčio prašytojo ankstesnius prašymus suteikti prieglobstį, kelionės maršrutus, kelionės dokumentus ir prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastis (97.2 p.); prieglobsčio prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip jo bei jo giminaičių biografijos faktai, lytis ir amžius, taip pat prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje panašioje situacijoje esančių asmenų padėtį, kad pagal prieglobsčio prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksmais (97.3 p.); tai, ar prieglobsčio prašytojo veikla išvykus iš kilmės valstybės buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti prieglobsčio, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į kilmės valstybę grąžintas prieglobsčio prašytojas būtų persekiojamas arba jam grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai (97.4 p.); tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prieglobsčio prašytojas galėtų naudotis kitos valstybės, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (97.5 p.).

41. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.

42. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar: prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą, vertinama, ar ši žala pagal savo pobūdį ir poveikį prieglobsčio prašytojui gali būti laikoma persekiojimu. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje gresianti žala prilygsta persekiojimui, vertinama, ar šis persekiojimas prieglobsčio prašytojui gresia dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jo politinių įsitikinimų. Remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

43. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad jis yra iš (duomenys neskelbtini). Paaiškino, jog į Lietuvos Respubliką atvyko su broliu dėl bendros nesaugios padėties kilmės šalyje ir dėdės, kuris juos diskriminavo savo vaikų atžvilgiu ir blogai elgėsi su jais. Apklausų metu pareiškėjas papildomai nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko dėl šalyje vykstančio karinio konflikto bei sunkios finansinės padėties.

44. Iš Departamento Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam pagrįstumą. Tyrimo metu nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas pagrįstai bijo kilmės šalyje patirti dėdės pyktį, diskriminaciją, prieglobsčio prašytojo baimė patirti šiuos veiksmus yra individualizuota, tačiau tyrimo metu nenustatyta, kad prieglobsčio prašytojas buvo persekiojamas ar, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje. Departamentas padarė išvadą, kad kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

45. Įvertinusi Departamento Sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės, nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja su bendra padėtimi pareiškėjo kilmės valstybėje bei ekonominiais tikslais (sunki finansinė padėtis), o ne su tuo, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

46. Kaip matyti iš pareiškėjo atliktų apklausų, jo pasakojimas dėl galimos patirti diskriminacijos iš jo dėdės pusės, nepasižymi išsamumu ir detalumu, pareiškėjas, atsakydamas į klausimus, vengė tikslių ir konkrečių atsakymų, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, o ne asmenine patirtimi. Pareiškėjas ir jo brolis apklausų metu teikė skirtingus paaiškinimus dėl tų pačių aplinkybių, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

47. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija nustatyta, kad nors (duomenys neskelbtini) rajonuose yra aukštesnis beatodairiškas smurto lygis, tačiau grėsmė nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taip pat nustatyta, kad prieglobsčio prašytojas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo. Todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką trejus metus, yra pagrįstos ir teisėtos. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėtos Sprendimo dalys yra nepagrįstos, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

49. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

50. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

51. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. H. I. (J. H. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė