A-261-2103-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Pareiškėja A-B

Administracinė byla Nr. Nr. A261-2103/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02397-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasys Gagys (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Karoliui Rugiui,

atsakovo atstovams Ryčiui Gureckui ir Juliui Jasaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Krikščionių partijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Krikščionių partijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Krikščionių partija kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir atsakovas, VRK) 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-374 „Dėl 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo“ ir 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-370 „Dėl 2011 m. vasario 13 d. naujų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29 politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo“ dalis, kuriomis nuspręsta Krikščionių partijai nesuteikti kompensacijos; įpareigoti VRK pareiškėjui suteikti dalies rinkimų patirtų išlaidų kompensaciją, kaip tai nustato rinkimų tvarką reglamentuojantys teisės aktai.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) paaiškino, jog VRK formaliai vertino, kad pareiškėjui nepriklauso gauti dalies politinės kampanijos išlaidų kompensacijos, kadangi „iki politinės kampanijos pabaigos nepadengti su politine kampanija susiję skolos įsipareigojimai“. Nors formaliai iki politinės kampanijos pabaigos pareiškėjo su politine kampanija susiję skoliniai įsipareigojimai ir nebuvo padengti, tai buvo padaryta iš esmės dėl objektyvių, pateisinamų ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, o būtent dėl neadekvačių ir aplaidžių pačios VRK veiksmų.

2011 m. kovo 31 d. pareiškėjas nustatyta tvarka, tinkamai ir laiku VRK pateikė visas 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų ir naujų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą pareiškėjo politinės kampanijos finansines ataskaitas. Susisiekus su VRK ir pasiteiravus šiuo klausimu, pareiškėjas buvo informuotas, jog, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, rinkimų metu patirtų partijos išlaidų kompensacija Krikščionių partijai nepriklauso, kadangi partija iki numatyto termino nebuvo apmokėjusi visų savo skolų. VRK buvo iš anksto raštu pareiškėjo įspėta, kad dėl objektyvių priežasčių, apie kurias iš anksto įspėjama, skoliniai įsipareigojimai bus padengti tik atgavus VRK perduotą didelio dydžio užstato sumą. Atsakovas, žinodamas pareiškėjo poziciją, jam nepateikė jokio rašytinio atsakymo, veikė aplaidžiai bei suklaidindamas – leido pagrįstai tikėtis dalies politinės kampanijos išlaidų kompensacijos suteikimo.

Pareiškėjo likusių skolų neapmokėjimas laikytinas pagrįstu ir leidžiantis konstatuoti, jog partija tinkamai ir atsakingai vykdė visas savo pareigas ir naudojosi savo teisėmis taip, kad kompensacija už patirtas rinkimų išlaidas būtų suteikta.

Vadovaujantis pareiškėjo pateikta finansine ataskaita, 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų metu pareiškėjo patirtų išlaidų už 2011 metų savivaldybių tarybų rinkimus iki 2011 m. birželio 23 d. buvo nesumokėta 65 778,82 Lt dydžio skola, o už 2011 metų rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29 – 14 794,99 Lt. Bendra iki 2011 m. birželio 23 d. pareiškėjo neapmokėta skola sudarė 80 573,81 Lt. Pažymėjo, kad pareiškėjas už Savivaldybių rinkimus nustatyta tvarka VRK pervedė 82 240 Lt užstatą, o už Seimo rinkimus vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje – 2 056 Lt dydžio užstatą, kas iš viso sudaro 84 296 Lt sumą. Atsižvelgdamas į tai, kad neapmokėta rinkiminė skola VRK (82 240 Lt) buvo mažesnė nei jau sumokėta ir pareiškėjui iš VRK grąžintinas užstatas (84 296 Lt), pareiškėjas, veikdamas sąžiningai, atsakingai bei laikydamasis ekonomiškumo principų, pagrįstai prašė ir laukė, kada minėta užstato suma jam bus grąžinta ir dėl to bus suteikta galimybė iš grąžintų lėšų nedelsiant sumokėti ženklaus dydžio rinkiminius įsiskolinimus.

Pareiškėjas, pateikęs VRK visas finansines ataskaitas, taip pat ragino ją greičiau grąžinti sumokėtą užstato sumą. Tačiau atsakovas atsakymą į 2011 m. rugpjūčio 30 d. raginimą/ prašymą pateikė tik 2011 m. rugsėjo 19 d.

Atsakovas, daugiau kaip tris mėnesius delsdamas grąžinti pareiškėjui didelio dydžio užstatą, laiku nepateikdamas oficialaus atsakymo, veikė aplaidžiai, taip Krikščionių partijai padaryta itin didelė finansinė žala, už kurią dėl netinkamo pareigų vykdymo bei protingumo kriterijaus pažeidimą yra atsakinga VRK.

Pažymėjo, kad 82 240 Lt skola pareiškėjui yra itin didelė, partija tokių lėšų negauna ir objektyviai neturėjo galimybės susidariusios skolos grąžinti anksčiau, nei būtų buvęs atgaunamas sumokėtas užstatas. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizavimo finansavimo įstatymu, politinei partijai sudaromos itin sudėtingos sąlygos gauti papildomų sumų (finansavimą), numatyti gausūs specifiniai suvaržymai ir reikalavimai, todėl gauti minėto dydžio sumą itin sudėtinga. Vadovaujantis įstatymo nuostatomis (7-12 str.) fiziniai asmenys, gali aukoti tik tam tikro dydžio pinigines lėšas politinei partijai ir tik prieš tai įstatymų nustatyta tvarka deklaravę savo turtą ir pajamas (10 str. 3 d.); taip pat ribojama galimybė kokiu būdu gali būti suteikiamos aukos; be to, pasibaigus rinkimų kampanijos laikotarpiui – aukas priimti draudžiama (10 str. 9d.). Nėra suteikta galimybė aukoti visiems juridiniams asmenims. Partijoms aukotojų susirasti yra itin sudėtinga. Be to, negalima tikėtis, jog aukotojai suteiks auką partijai besibaigiant politinei kampanijai, kai tuo laikotarpiu pareiškėja pagrįstai tikėjosi buvusio užstato grąžinimo, kuris būtų suteikęs galimybę padengti skolinius įsipareigojimus. Pareiškėjas minėtiems įsipareigojimams padengti anksčiau laiko iš esmės neturėjo galimybių skolintis iš fizinių ar juridinių asmenų dėl aukojimo partijoms procedūros sudėtingumo ir dėl to iš esmės neegzistavo objektyvi galimybė laiku gauti minėto dydžio sumos skolai padengti, kai tuo tarpu dar didesnė pinigų suma jau buvo pervesta VRK, skirta užstato sumokėjimui ir tuo metu jau turėjo būti pareiškėjui grąžinta.

Nepaisant to, dėl nepateisinamų priežasčių, VRK užstato negrąžino, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas informavo, jog dėl objektyvių priežasčių pastarasis, tik atgavęs užstatą, galės padengti skolinius įsipareigojimus ir tokiu būdu turės ne tik realią, faktinę teisę į dalies išlaidų kompensacijos gavimą, tačiau ir formaliai atitiks prieštaringos teisės normos reikalavimus.

Pažymėjo, jog vėliau, t. y. 2011 m. birželio 14 d., raštu Nr. 56 pareiškėjui pakartotinai paraginus VRK dėl užstato grąžinimo, 2011 m. birželio 22 d. užstatas buvo grąžintas. Atitinkamai iš karto – 2011 m. birželio 23 d. buvo apmokėtos visos rinkiminės pareiškėjo skolos ir įvykdyti visi finansiniai partijos įsipareigojimai atsiradę politinės kampanijos metu. Ši aplinkybė patvirtina tai, jog pareiškėjui buvo būtinas užstato grąžinimas tam, kad atsirastų galimybė įvykdyti savo pareigas, konstatuoja, jog iš esmės nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl nepateisinamų priežasčių laiku nepadengė skolinių įsipareigojimų. Priežastys, dėl ko uždelsta sumokėti skolas, laikytinos visiškai objektyviomis bei pateisinančiomis, taip pat suteikiančiomis ne tik pagrįstai tikėtis, bet ir faktiškai, kad pareiškėjai būtų suteikta dalies išlaidų kompensacija. VRK dėl tokių savo aplaidžių ir neadekvačių veiksmų pažeidė Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį. Suvaržius pareiškėjo teises laiku ir tinkamai padengti partijos įsiskolinimus, laiku negrąžinus pareiškėjo didesnės nei skoliniai įsipareigojimai sumokėtos užstato sumos – buvo šiurkščiai pažeistos pareiškėjo teisės bei teisėti lūkesčiai. Konstatuoja, kad VRK neužtikrino ir nešališkumo principo įgyvendinimo, kuriuo VRK privalo vadovautis savo veikloje, priimant VRK sprendimus. Teigia, jog priimant skundžiamuosius sprendimus, VRK iš esmės nepagrįstai konstatavo buvusių įsiskolinimų faktą, netinkamai traktavo, jog pastarieji nepadengti dėl pareiškėjo kaltės.

Pareiškėjo manymu, yra prieštaravimas tarp Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies, nustatančios kad „pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, Vyriausioji rinkimų komisija grąžina rinkimų užstatus juos sumokėjusioms partijoms ar išsikėlusiems kandidatams, jeigu yra pateiktos jų politinės kampanijos finansavimo ataskaitos“ ir Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, numatančios, kad dalies išlaidų kompensacijai gauti reikalinga, kad partija iki politinės kampanijos pabaigos padengtų ir savo skolinius įsipareigojimus. Pareiškėjas, kaip politinė partija, neturi objektyvios galimybės veikti taip, jog būtų įstatymų numatytu laikotarpiu sumokėtos skolos, nors iki to laiko ir nėra grąžinama itin didelio dydžio užstatų suma. Vertina, jog galimai dėl tokio teisinio reguliavimo yra pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos įtvirtintas lygiateisiškumo principas, prieštaringomis teisės normomis iš esmės suponuojama diskriminacijos politinėms partijoms buvimas, kurios nėra finansiškai itin pajėgios.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (dėl politinių partijų skolinimosi galimybių apribojimo, dėl politinėms partijoms nesudarytų galimybių gauti aukas iš juridinių asmenų ir skolintis iš jų pinigus, dėl keliamų nepagrįstai didelių suvaržymų ir apribojimų fiziniams asmenims teikti aukas politinėms partijoms ir kt.), pastarojo Įstatymo galiojusios iki 2012 m. sausio 1 d. įstatymo redakcijos 22 straipsnio 1 dalies ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijai (b.l. 50-53).

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 28-29) nurodė, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos seimo rinkimų įstatymo 41 straipsnio 5 dalį, rinkimų užstatas grąžinamas pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui. Lietuvos Respublikos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas savarankiškas politinės kampanijos dalyvis, siekiantis gauti dalies išlaidų politinei kampanijai kompensaciją, skolos įsipareigojimus turi įvykdyti ne vėliau kaip iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos. To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad politinės kampanijos baigiamasis (ataskaitų) etapas pasibaigia praėjus 100 dienų nuo rinkimų (pakartotinių rinkimų) galutinių rezultatų paskelbimo dienos. 2011 m. vasario 13 d. rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29 politinė kampanija baigėsi 2011 m. birželio 12 d., 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimų – 2011 m. birželio 14 d. Pasibaigus politinei kampanijai, artimiausiame VRK posėdyje 2011 m. birželio 21 d. buvo priimti sprendimai Nr. Sp-328 ir Nr. Sp-332 dėl užstatų grąžinimo, kuriais pareiškėjui buvo grąžintas 80 184 Lt užstatas už abejus rinkimus. 2011 m. birželio 15 d. VRK gavo pareiškėjo 2011 m. birželio 14 d. raštą Nr. 56, kuriame nurodyta apie dalinį skolų padengimą, tačiau jokių klausimų VRK nebuvo pateikta. 2011 m. liepos 7 d. VRK gavo pareiškėjo 2011 m. liepos 5 d. pažymą Nr. l 10705/01 apie likusios skolos padengimą.

Atsakovas, vadovaudamasis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 16 ir 22 straipsniais, ginčijamais sprendimais paskirstė partijoms, atitinkančioms įstatymo reikalavimus, lėšas dalies politinės kampanijos išlaidų kompensavimui. Ginčijamų sprendimų 3 priede nurodyta, kad kai kurios partijos, tarp jų ir Krikščionių partija, neatitinka įstatymo reikalavimų, nes iki politinės kampanijos pabaigos nepadengti su politine kampanija susiję skolos įsipareigojimai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu pareiškėjo Krikščionių partijos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas ginčą, analizavo Seimo rinkimų įstatymo 41 straipsnio 5 dalies, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (redakcija nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) nuostatas.

Teismas nurodė, kad pagal Finansavimo kontrolės įstatymo 4 straipsnio 3 dalį baigiamasis (ataskaitų) etapas – sudedamasis politinės kampanijos laikotarpio etapas, kuris prasideda rinkimų (pakartotinių rinkimų) ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo dieną ir pasibaigia praėjus 100 dienų nuo rinkimų (pakartotinių rinkimų) ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo dienos.

Atsakovas tvirtina, kad 2011 m. vasario 13 d. rinkimų į Seimą vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29 politinė kampanija baigėsi 2011 m. birželio 12 d., o 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimų kampanija – 2011 m. birželio 14 d. Pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. VRK 2011 m. birželio 21 d. priėmė sprendimus Nr. Sp-328 ir Nr. Sp-332 dėl užstatų grąžinimo, kuriais Krikščionių partijai grąžino 80 184 Lt užstatą, jos įmokėtą už abejus rinkimus (b. l. 31-41).

Iš pareiškėjo 2011 m. birželio 14 d. rašto Nr. 56 atsakovui matyti, kad pareiškėjas ketino padengti skolą – 80 573,81 Lt po to, kai atgaus atsakovui įmokėtą 84 296 Lt užstatą (b. l. 20). Jokių kitų klausimų pareiškėjas šiuo raštu VRK nekėlė.

Pareiškėjas atsakovą tik 2011 m. liepos 5 d. raštu Nr. 110705/01 VRK informavo apie likusios skolos padengimą (b. l. 45-46). Prie šio rašto pridėtas įrodymas – per SEB banką pareiškėjo atlikti piniginiai pavedimai (b. l. 47-49).

Teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimai pareiškėjui neskirti lėšų rinkiminių kampanijų kompensavimui yra teisėti ir pagrįsti. Skundžiamų sprendimų dalių naikinti ir atsakovą įpareigoti atlikti veiksmus pagrindo nėra. Atsakovas pagal tuo metu galiojusį teisinių santykių reglamentavimą, Krikščionių partijai palankaus sprendimo priimti negalėjo, nes pastaroji iki politinių kampanijų pabaigos savo skolinių įsipareigojimų neįvykdė, todėl ji negalėjo pretenduoti gauti kompensacijas už politines kampanijas. Pareiškėjui užstatas negalėjo būti grąžintas, kol nesibaigė rinkiminės kampanijos. Pareiškėjas tvirtina, kad skolų negalėjo laiku padengti objektyviai, dėl ne nuo jos valios priklausančių priežasčių, bet dėl atsakovo neadekvačių, aplaidžių veiksmų. Tokių aplinkybių teismas byloje nenustatė. Atsakovui nesuteikta teisė nuspręsti kitaip, nei santykiai sureglamentuoti įstatymu.

Teismui nekilo abejonių dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies (redakcija iki 2012 m. sausio 1 d.) ir Savivaldybių rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies konstitucingumo.

III. Pareiškėjas Krikščionių partija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo, pastarojo Įstatymo galiojusios iki 2012 m. sausio 1 d. įstatymo redakcijos 22 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Apeliacinis skundas (b. l. 69-73) grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

2. Vadovaujantis Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, VRK grąžina rinkimų užstatus juos sumokėjusioms partijoms ar išsikėlusiems kandidatams, jeigu yra pateiktos jų politinės kampanijos finansavimo ataskaitos. Šiuo atveju nuostata, jog iš anksto sumokėtas didelio dydžio užstatas grąžinamas politinei partijai tik pasibaigus politinei kampanijai, bei, esant būtinybei, dar iki užstato grąžinimo politinei partijai padengti ir visus turėtus įsiskolinimus (pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 str. 1 d.), kurie patirti politinės kampanijos metu – politinėms partijoms tampa būtina generuoti dideles pinigų sumas, dėl tokios būtinybės užkertamas kelias ar stipriai apribojama galimybė gauti atitinkamas kompensacijas, vykdyti politinę veiklą – dalyvauti rinkimuose. Todėl akivaizdus šių teisės normų prieštaravimas.

2. Rinkiminės kompanijos metu politinių partijų skolos sumos yra itin ženklios ir siekia mažiausiai keletą tūkstančių litų (šioje byloje pareiškėjo turėti skoliniai įsipareigojimai siekė net 82 240 Lt). Daugumai politinių partijų tokios sumos yra itin didelės, dalis partijų tokių lėšų negauna ir objektyviai neturi galimybės susidariusių skolų grąžinti anksčiau nei atgaunamas ir papildomai jau sumokėtas užstatas VRK.

3. Vadovaujantis esamu teisiniu reglamentavimu yra suvaržoma arba eliminuojama galimybė gauti dalies rinkimų kampanijos metu patirtų išlaidų kompensaciją, kadangi kompensacijai gauti yra būtina turimas skolas padengti iki bus gražintas užstatas, t. y. iki pasibaigs rinkiminė politinės partijos kampanija.

4. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija, pagal kurią 22 straipsnio 1 dalis neteko galios. Tai patvirtina, jog buvusi taikoma įstatymo nuostata priimant skundžiamus VRK sprendimus Nr. Sp-374 ir Nr. Sp-370 yra negaliojanti, neatitinkanti Konstitucijos.

5. Dėl teisinio reguliavimo, kuomet politinės partijos sumokėtas rinkimų užstatas grąžinamas tik pasibaigus rinkiminei kampanijai, tuo tarpu siekiant gauti dalies išlaidų kompensavimą būtina iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos sumokėti politinės partijos skolas, yra pažeidžiamas Konstitucijoje (29 str.) įtvirtintas lygiateisiškumo principas. Varžoma galimybė vykdyti politinių partijų veiklą, t. y. apribojama galimybė dalyvauti rinkimuose, dalyvavimas yra siejamas su būtinybe didelių piniginių sumų generavimu. Politinės partijos finansavimo galimybės yra itin ribojamos, varžoma galimybė skolintis lėšas iš kitų asmenų, varžomos aukojimo galimybės, kas vienareikšmiškai iškreipia lygiateisiškumo principą dalyvaujant rinkimuose. Dėl tokio prieštaringo ir Konstitucijos nuostatoms prieštaraujančio teisinio reguliavimo yra daroma žala.

6. Nauja Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. sausio 1 d., taip pat prieštarauja Konstitucijai (7 str. 3 d. 5 p., 7 str. 8 d. 2 ir 3 punktai, 10-12 straipsniai).

Atsakovas Vyriausioji rinkimų komisija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 79-81) nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai paaiškina, kad pareiškėjo tvirtinimai, jog įstatymo, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį iš esmės pripažino, kad ši norma prieštaravo Konstitucijai, nėra pagrįsti. Jeigu Seimas turi pagrįstų abejonių dėl įstatymo normų konstitucingumo, jis nutarimu turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą ir taip sustabdyti abejojamos normos taikymą (Konstitucijos 106 str.). Jokio nutarimo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl reikalavimo iš politinės kampanijos padengti skolinius įsipareigojimus iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos konstitucingumo Seimas nepriėmė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-374 „Dėl 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimų politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo“ ir 2011 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. Sp-370 „Dėl 2011 m. vasario 13 d. naujų rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29 politinės kampanijos dalies išlaidų kompensavimo“ dalių, kuriomis nuspręsta pareiškėjui nesuteikti politinės kampanijos išlaidų kompensacijos.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, jog atsakovas pagal tuo metu galiojusį teisinių santykių reglamentavimą pareiškėjui palankaus sprendimo priimti negalėjo, nes pareiškėjas iki politinių kampanijų pabaigos neįvykdė savo skolinių įsipareigojimų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 1 d.) 22 straipsnio 1 dalies ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies atitikimo Konstitucijai.

Pareiškėjas nurodo, kad tokia teisinė situacija, kai pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalį sumokėtas rinkimų užstatas yra grąžinamas tik pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, o pagal iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusią Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalį politinė partija yra įpareigojama iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos įvykdyti kampanijos laikotarpiu atsiradusius ar su politine kampanija susijusius skolos įsipareigojimus, prieštarauja politinių partijų lygiateisiškumui, teisingumo ir sąžiningumo kriterijams bei politinei partijai sukelia nepagrįstą finansinę žalą. Pareiškėjas pripažįsta, jog iki politinės kampanijos pabaigos visiškai nepadengė visų savo skolinių įsipareigojimų, tačiau kartu tvirtina, jog didelių užstatų sumokėjimas VRK to padaryti įstatyme įtvirtintu terminu neleido. Pareiškėjui atgavus užstatą, skolos buvo nedelsiant padengtos.

Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, jog Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 16 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) nustato, jog, pasibaigus politinei kampanijai, VRK, patikrinusi politinių kampanijų finansavimo ataskaitas, įvertinusi auditoriaus ataskaitą dėl pastebėtų faktų, jeigu ji privaloma, per 15 dienų nuo šių ataskaitų gavimo dienos nustato, kiek politinės partijos iškėlė kandidatų ir kandidatų sąrašų, kurie atitinkamose rinkimų apygardose gavo ne mažiau kaip po 3 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, kiek iš viso išleista lėšų politinėms kampanijoms finansuoti, taip pat nustato, ar nėra likę su politine kampanija susijusių skolos įsipareigojimų. Atitinkančioms šias sąlygas politinėms partijoms kompensuojama iki 25 procentų politinės kampanijos išlaidų. Pagal to paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d.) kiekvienas savarankiškas politinės kampanijos dalyvis, siekiantis gauti dalies išlaidų politinei kampanijai kompensaciją, politinės kampanijos laikotarpiu atsiradusius ar su politine kampanija susijusius skolos įsipareigojimus turi įvykdyti ne vėliau kaip iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos. Pažymėtina, jog nuo 2012 m. sausio 1 d. minėtos įstatymo nuostatos neteko galios (2011 m. gruodžio 6 d. įstatymo Nr. XI-1777 redakcija).

Pagal Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 2 straipsnio 13 dalį politinės kampanijos laikotarpis – laikotarpis, kuris prasideda įstatymų nustatyta tvarka paskelbus rinkimų datą arba VRK įregistravus piliečių referendumo iniciatyvinę grupę, arba pateikus Seimui Seimo narių grupės siūlymą paskelbti referendumą ir pasibaigia praėjus 100 dienų nuo rinkimų (pakartotinių rinkimų) ar referendumo galutinių rezultatų paskelbimo dienos arba VRK įstatymų nustatyta tvarka priėmus sprendimą pripažinti referendumo paskelbimo iniciatyvą nutraukta ir (ar) pripažinti parašų rinkimą nutrauktu.

Atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, jog politinės partijos teisė gauti iki 25 procentų politinės kampanijos išlaidų kompensaciją inter alia sietina su sąlyga, jog politinė partija iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos yra įvykdžiusi politinės kampanijos laikotarpiu atsiradusius ar su politine kampanija susijusius skolos įsipareigojimus. Teisėjų kolegija pažymi, jog ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų nekontroliuojamas, pažeistų politinių kampanijos dalyvių lygiateisiškumą bei finansavimo neskaidrumu užkirstų kelią politinės kampanijos dalyviams konkuruoti idėjomis. Dėl šios priežasties, įstatyme įtvirtinant reikalavimą politinėms partijoms iki politinės kampanijos pabaigos įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, buvo siekiama panaikinti prielaidas partijoms, besitikinčioms iš valstybės gauti iki 25 procentų politinės kampanijos išlaidų kompensaciją, iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos išleisti daugiau nei surenkama iš politinės partijos finansavimo šaltinių.

Vadovaudamasi į bylą pateiktais duomenis, teisėjų kolegija nustatė, jog 2011 m. vasario 13 d. rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29 politinė kampanija baigėsi 2011 m. birželio 12 d., 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimų – 2011 m. birželio 14 d. (b. l. 8-19). Todėl pareiškėjas iki atitinkamų datų turėjo padengti susidariusius įsiskolinimus rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą vienmandatėje Marijampolės rinkimų apygardoje Nr. 29 ir savivaldybių tarybų rinkimų politinių kampanijų metu. Minėti įsiskolinimai buvo padengti 2011 m. birželio 23 d., pareiškėjui 2011 m. birželio 22 d. atgavus sumokėtą rinkimų užstatą, tačiau praleidus įstatymo nustatytą terminą skoliniams įsipareigojimams įvykdyti (b. l. 21-22, 23-24, 45-49). Pareiškėjas šį termino pažeidimą sieja su vėlai VRK grąžintu rinkimų užstatu.

Nagrinėjamu atveju aktuali Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis, kuri numato, jog, pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui, VRK grąžina rinkimų užstatus juos sumokėjusioms partijoms ar išsikėlusiems kandidatams, jeigu yra pateiktos jų politinės kampanijos finansavimo ataskaitos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų kampanijų, esančių rinkimų proceso dalimi, finansavimu ir jo kontrole, pagal Konstituciją turi diskreciją įtvirtinti tokias priemones, kurios užtikrintų rinkimų kampanijų sąžiningumą ir finansavimo skaidrumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R662-4/2012). Dėl šios priežasties rinkimų užstato grąžinimas jį sumokėjusiam asmeniui tik pasibaigus politinės kampanijos laikotarpiui vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas rinkimų procedūrų teisinis reguliavimas, sudarantis prielaidas užtikrinti, jog rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad asmenys, siekiantys dalyvauti šiame procese, turėtų rimtus ketinimus viso politinės kampanijos laikotarpio metu bei nepažeistų jiems įstatymų nustatytų pareigų. Priešingu atveju, politinės kampanijos dalyviui įstatymu įtvirtinamos sankcijos, pavyzdžiui – Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 41 straipsnio 4 dalis numato, jog pavėluotai pateikus pareiškinius dokumentus arba atšaukus politinės partijos ar partijų koalicijos jungtinio sąrašo kandidatų paskelbimą, arba panaikinus kandidato registraciją, arba neįregistravus asmens kandidatu į Seimo narius šio įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje nustatytais pagrindais, rinkimų užstatas negrąžinamas. Minėto įstatymo 39 straipsnio 6 dalis inter alia įtvirtina, jog jeigu po kandidato į Seimo narius įregistravimo VRK nustato, kad kandidatas atsisako duoti šio įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytą rašytinį sutikimą ar pateikti šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytą pasižadėjimą laikytis draudimo papirkti rinkėjus ir rinkimų teisę turinčius asmenis arba pateikia juos klaidingus ar nepateikia VRK nustatytu laiku, arba jeigu politinė partija, kandidatas yra šiurkščiai pažeidę šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalį, VRK panaikina tokio kandidato į Seimo narius registravimą, atšaukia atitinkamos politinės partijos ar partijų koalicijos jungtinio kandidatų sąrašo paskelbimą.

Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 1 d.) 22 straipsnio 1 dalis ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalis, dėl kurių konstitucingumo abejoja pareiškėjas, yra konstituciškai pagrįstos prielaidos į skaidrų bei kontroliuojamą rinkimų procesą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėtas teisinis reguliavimas taikomas vienodai visiems rinkimų kampanijos dalyviams ir būtent tokia rinkimų kampanijos kontrole siekiama, jog visos politinės partijos vienodai protingai bei pagrįstai, atsižvelgdamos į savo finansines galimybes, formuotų išlaidas ir neprisiimtų pernelyg didelių įsiskolinimų, tikėdamosi ženklios (iki 25 proc.) rinkimų išlaidų kompensacijos iš valstybės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog politinių partijų lygiateisiškumo nepažeidžia ir visoms politinėms partijos vienodai privalomas įmokėti bei vienodu metu grąžinamas rinkimų užstatas, kuriuo iki politinės kampanijos laikotarpio pabaigos visos politinės partijos vienodai pasinaudoti bei tokiu būdu padengti turimų įsiskolinimų negali.

Pažymėtina ir tai, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nuostatos, numatančios politinių partijų teisę į dalies rinkimų išlaidų kompensaciją, neteko galios (Žin., 2011 m. gruodžio 15 d., Nr. 153-7205). Kaip matyti iš 2011 m. rugsėjo 7 d. aiškinamojo rašto dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo dėl 7, 8, 10, 12, 14, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto (Nr. XIP-3531), valstybės skiriamų politinės kampanijos išlaidų kompensacijų politinėms partijoms mechanizmas panaikintas, siekiant pašalinti sąlygas partijoms išleisti daugiau nei surenkama piniginių aukų bei kartu įgyti nepagrįstą pranašumą prieš kitus politinės kampanijos savarankiškus dalyvius (jie atsiduria nelygioje padėtyje su politinėmis partijomis). Todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies redakcija panaikintina kaip neatitinkanti Konstitucijos. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog minėtais Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimais, panaikinus politinių partijų teisę į dalies politinės kampanijos išlaidų kompensaciją, visiems kandidatams, t. y. fiziniams asmenims, politinėms partijoms ir organizacijoms, sudarytos sąlygos dalyvauti rinkimuose lygiomis teisėmis.

Dėl aukščiau išvardintų priežasčių teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 1 d.) 22 straipsnio 1 dalies ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 38 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą atmestinas. Konstatuotina, jog atsakovas ginčijamais sprendimais pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neturi teisės į dalies politinės kampanijos išlaidų kompensaciją, kadangi iki politinės kampanijos pabaigos nepadengė su politine kampanija susijusių skolos įsipareigojimų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Krikščionių partijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė – Maculevičienė

Virgilijus Valančius