2025-03-26 Nr. AB-5310-3-61-3-09113-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1562-629/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09113-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. O. (A. O.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 23S170396, kuriuo nuspręsta neišduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo, (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

2. Pareiškėjo teigimu, užsieniečio prašymo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą nagrinėjamas vykdomas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka ir terminais, todėl atsakovui pažeidus prašymo nagrinėjimo terminus, šis pažeidimas laikytinas esminiu, sudarančiu pagrindą panaikinti skundžiamą Sprendimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jo pateikti dokumentai patvirtina, jog: i) pareiškėjo senelis V. Ž. gimė (duomenys neskelbtini). Jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) yra J. Ž., K. (lietuvis) ir M. Ž., I. (rusė); ii) pareiškėjo prosenelis J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Mitragalio k. Jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) yra K. Ž. ir G. Ž. (G.); iii) pareiškėjo prosenelis K. Ž. Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis, įrašytas Rokiškio apskr. žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės komisijai pateiktame Deksnių sen., Rokiškio vls., Rokiškio apsk. mokesčiais apdėtų žemės savininkų sąraše, kaip Mitragalio k. turėjęs žemės. Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo prosenelis K. Ž. 1931 m. Mitragalio kaime turėjo žemės. Ankstesniame sprendime buvo nurodyta, kad pakanka duomenų K. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog jis neprašė nustatyti pilietybės fakto ir ryšio iki 1940 m., jis pateikė prašymą nustatyti pilietybės faktą nuo 1919 m. Vadovaujantis teisės aktais, jei asmuo buvo pilietis bet kuriuo laikotarpiu, t. y. net jei asmuo buvo pilietis tik vieną dieną 1919 m., tada jo palikuonys turi teisę atkurti pilietybę.

5. Pareiškėjo nuomone, atsakovas netinkamai vertino materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Nors Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotoje pažymoje nurodoma, kad nerasta dokumentų, patvirtinančių išduotus vidaus arba užsienio pasus, tai, kad J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tai patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai. Tai, kad J. (I.) Ž. gyveno Lietuvoje, buvo lietuviu patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma Nr. (PI-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad Žiobiškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštytas K. ir G. iki santuokos G. Ž. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini) Mitragalio k. Šiuo dokumentu patvirtinama, kad J. (I.) Ž. buvo Lietuvos piliečių vaikas, kuris gyveno Lietuvoje, buvo auklėjamas Lietuvos piliečių šeimoje pagal lietuvių tradicijas, katalikiškoje šeimoje. Tiek J. (I.) Ž., tiek jo tėvai buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įsigaliojimo metu. J. (I.) Ž. gimė ir augo Lietuvoje, atliko tarnybą kariuomenėje, dalyvavo kare, kaip nurodoma Briansko srities (Rusija) NKVD valdybos 1938 m. kovo mėn. išduotoje tardymo bylos Nr. 7914 kaltinamojoje išvadoje, kad I. Ž., K., gim. (duomenys neskelbtini) Kauno gubernijoje, Lietuvoje, lietuvis, TSRS pilietis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, vėliau buvo suimtas ir sušaudytas įtariant dirbant Lietuvos naudai. Pareiškėjo manymu, jo pateikti dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardytus patvirtinančius dokumentus, o tai, kad Lietuvos valstybės archyvuose nėra informacijos apie J. (I.) Ž. pilietybę, gyvenamąją vietą ir pan., nereiškia, jog šio fakto negalima įrodyti bei vadovautis kitais dokumentais.

6. Pareiškėjas paaiškino, kad pirminiame kaltinime buvo nurodyta, jog 1937 m. I. Ž. / J. Ž. buvo SSRS pilietis, pagal tautybę lietuvis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pilietis, tačiau atsakovas šių faktinių aplinkybių nevertino. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure (pagal įstatymą): nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, 37 p.).

7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 24 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti lietuvių kilmę patvirtinantį pažymėjimą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, konstatavo, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, ir jo tėvas (pareiškėjo prosenelis) J. Ž. (J. Z.), gim. (duomenys neskelbtini) Mitragalio k., Rokiškio aps., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Pareiškėjo senelis V. Ž. ir jo tėvas (pareiškėjo prosenelis) J. Ž. negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

9. Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką įstatyme nustatytas terminas administraciniam sprendimui priimti yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas nedaro negaliojančiu administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų apie turėtą pilietybę nuo 1919 m. iki 1940 m. birželio 15 d. Be to, pareiškėjas nepagrįstai pilietybę kildiną vien tik remdamasis duomenimis apie proprosenelį K. Ž. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 punktą Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pareiškėjo pateikti dokumentai apie savo prosenelį J. Ž. patvirtina trečdalį 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnyje minimų sąlygų, nes yra pateiktas tik J. Ž. įrašas apie gimimą, tačiau pagal šį straipsnį Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena. Pareiškėjo prosenelis nuo Pirmojo pasaulinio karo tarnavo carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos kariuomenėje, todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad jis negyveno Lietuvoje. Tokios Migracijos departamento išvados pareiškėjas nepaneigė, o pareiškėjo pateikti duomenys apie proprosenelį K. Ž. nepatvirtina, kad pareiškėjo proseneliui J. Ž. buvo suteiktas dokumentas, patvirtinantis Lietuvos pilietybę, nes pareiškėjo prosenelis J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Mitragalio k. ir jis negalėjo gimti Lietuvos piliečiams, nes Lietuvos Respublikos pilietybė atsirado 1919 m. Tai, kad J. Ž. tėvai (pareiškėjo proproseneliai) tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, neturėjo teisinių pasekmių J. Ž., kuris tuo metu jau buvo pilnametis ir galėjo pats spręsti kokią pilietybę pasirinkti. Atsakovas pažymėjo, jog nebuvo pateikti dokumentai apie J. Ž. ir jo tėvų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvenimą Lietuvoje ir kt. iki 1920 m. Priešingai, užsienyje išduotuose dokumentuose nurodyta, kad J. Ž. Pirmojo Pasaulinio karo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje, o vėliau (jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę) buvo ištikimas Sovietų Sąjungai ir tarnavo jos kariuomenėje. Tuometinė Lietuvos Konstitucija, Pilietybės ir kiti įstatymai draudė Lietuvos piliečiams turėti kitos valstybės pilietybę, o tuo labiau tarnauti kitos valstybės kariuomenėje.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-11730-937/2023 atmetė pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. (I.) Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nustatymo. Taip pat LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2279-629/2023 atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti Migracijos departamento 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 23S59071 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (prašymas pateiktas tuo pačiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagrindu).

12. Atsakovo teigimu, NKVD valdybos 1938 m. kaltinamoji išvada (joje nurodyta informacija, jog J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys) negali būti laikoma pakankamu dokumentu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes ne ši institucija teikė Lietuvos pilietybę. Be to, nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų.

13. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjui, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 14. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. O. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė šias ginčui svarbias aplinkybes:

15.1. pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, kuris 2022 m. rugsėjo 24 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį pažymėjimą, kadangi jo prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

15.2. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui dokumentus, kurie patvirtina, kad jo senelis V. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Rusijoje. Jo tėvai (pareiškėjo proseneliai) yra J. Ž., K. (lietuvis) ir M. Ž., I. (rusė). Taip pat pareiškėjo prosenelis J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Mitragalio k., jo tėvai (pareiškėjo proproseneliai) yra K. Ž. ir G. Ž. (G.). Pareiškėjo pateikti dokumentai patvirtina, kad jo proprosenelis K. Ž. (vardas ir pavardė – taip dokumente) Lietuvos centrinio valstybės archyvo duomenimis įrašytas Rokiškio aps. žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės komisijai pateiktame Deksnių sen., Rokiškio vls., Rokiškio aps. mokesčiais apdėtų žemės savininkų sąraše, kaip Mitragalio k. turėjęs žemės.

15.3. Migracijos departamentas 2023 m. vasario 8 d. kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (toliau – ir LCVA) su prašymu pateikti duomenis apie J. Ž. (J. Z.) gyvenimą dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje 1919 m. sausio 9 d.–1940 m. birželio 15 d., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę (turėti vidaus ir užsienio pasai) ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą (nustojimą) iki 1940 m. birželio 15 d. LCVA pateikė 2023 m. vasario 17 d. pažymą Nr. R4-692, kurioje nurodyta, kad nerasta dokumentų, patvirtinančių, jog J. (J.; J.) Ž. (Z.), K. ir G. sūnus, gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini)), gyveno Mitragalio k., Rokiškio vls., Rokiškio aps., dokumentų apie jam išduotus vidaus arba užsienio pasus, asmens dokumentų pasams gauti, pačių pasų arba pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, pagal pateiktus duomenis. Prie pažymos pridėta Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomoje mokinio J. Ž. asmens byloje esančio 1928 m. spalio 22 d. liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad Rokiškio valsčiaus valdyba liudija, jog pil. K. Ž., gyv. Mitragalio k., Rokiškio vls., šeimyna susideda iš: K. (duomenys neskelbtini), G. (duomenys neskelbtini) <...> J. (duomenys neskelbtini) <...>. Minėtas Ž. Mitragalio k. turi ūkį.

15.4. 2023 m. vasario 8 d. Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo nagrinėjimą sustabdė, prašydamas pateikti J. Ž. Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančius dokumentus.

15.5. 2023 m. gegužės 18 d. pareiškėjas informavo, kad papildomi dokumentai Migracijos departamentui yra pateikti nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, t. y. Briansko srities (Rusija) NKVD valdybos 1938 m. kovo mėn. išduota tardymo bylos Nr. 7914 kaltinamoji išvada, kurioje nurodyta, kad I. Ž., Z. „būdamas Lietuvos žvalgybos, į kurią jį kaip antitarybinį tipą užverbavo 1922 m. Lietuvos pasiuntinys Charkove, šnipas, tais pačiais metais dezertyravo iš Raudonosios armijos ir nelegaliai nuėjo į Lietuvą, <...> 1923 m. perkeltas atgal į TSRS šnipinėjimo veiklai, kuria jis vertėsi, naudodamas savo santykį su kariniu sandėliu Nr. 60, kaip jo atsargos vadovas bei savo artimumą Briansko garnizonui <...>“. Taip pat pažymoje nurodyta, kad I. Ž., K., gim. (duomenys neskelbtini) Kauno gubernijoje, Lietuvoje, lietuvis, TSRS pilietis, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, nuo 1919 m. iki 1928 m. VKP (b) narys, vėliau pašalintas už TSRS interesų išdavimą, 1923 m. patrauktas į karo tribunolo teismą už dezertyravimą ir nuėjimą į užsienį, nuteistas 6 mėn.; Briansko srities (Rusija) prokuroro išvada dėl pripažinimo nukentėjusiuoju nuo politinių represijų, kurioje nurodyta, kad I. Ž., K., gim. (duomenys neskelbtini), represuotas 1937 m. lapkričio 16 d. NKVD ir TSRS prokuroro nutarimu pagal RTFSR BK 58-6 straipsnį sušaudymui. Nutarimas įvykdytas 1937 m. gruodžio 2 d., reabilituotas 1960 m. sausio 20 d.; Z. Ž. straipsnis „Nelengva Mitragalio Ž. dalia“ iš monografijos „Žiobiškis“, kurioje nurodyta, kad J. Ž. Pirmojo pasaulinio karo metais pašauktas į caro armiją, vėliau baigė Poltavos karo mokyklą, po karo atvyko Lietuvon, bet greitai išvyko į Rusiją, kur dalyvavo pilietiniame kare Raudonosios armijos daliniuose, 1937 m. rugpjūčio 25 d. buvo sulaikytas, o vėliau nužudytas.

15.6. 2023 m. birželio 22 d. Migracijos departamentas pranešime nurodė, kad pateikti duomenys apie J. Ž. negali būti laikomi pakankamais asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų bei nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

15.7. 2023 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas informavo, kad Migracijos departamento Panevėžio skyriuje 2023 m. liepos 26 d. pateikė pridėtus dokumentus: pareiškėjo motinos N. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, gimimo liudijimą, kuriame tėvas (pareiškėjo senelis) nurodytas V. Ž., J., tautybė – rusas; pareiškėjo senelio V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, gimimo liudijimą, kuriame tėvas (pareiškėjo prosenelis) nurodytas J. Ž., K., tautybė – lietuvis; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. gegužės 5 d. pažymą Nr. (P1-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad Telšių vyskupijos kurijos archyviniame fonde, Žiobiškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje įrašyta, jog 1894 m. kovo 19 d. pakrikštytas K. ir G. (iki santuokos G.) Ž. sūnus vardu J., gim. (duomenys neskelbtini) Mitragalio k.; LCVA 2022 m. rugsėjo 8 d. pažymą Nr. R4-2818, kurioje nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Rokiškio aps. žemės rūšiavimo komisijos 1931 m. gegužės 19 d. Vyriausiajai žemės komisijai pateiktame Deksnių sen., Rokiškio vls., Rokiškio aps. mokesčiais apdėtų žemės savininkų sąraše, įrašytas K. Ž., kaip Mitragalio k. turėjęs žemės. Prie pažymos taip pat pridėta Aukštesniosios kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklos archyviniame fonde saugomoje mokinio J. Ž. asmens byloje esančio 1928 m. spalio 22 d. esančio liudijimo kopija, kurioje nurodyta, kad Rokiškio valsčiaus valdyba liudija, jog pil. K. Ž., gyv. Mitragalio k., Rokiškio vls., šeimyna susideda iš: K. (duomenys neskelbtini), G. (duomenys neskelbtini) <...> J. (duomenys neskelbtini) <...>. Minėtas Ž. Mitragalio k. turi ūkį; I. Ž. mirties liudijimą, kuriame nurodyta, kad asmuo mirė (duomenys neskelbtini) (priežastis – sušaudymas), mirties vieta – Brianskas, Rusija.

15.8. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka prosenelio J. Ž. (J. Z.), gim. (duomenys neskelbtini) Mitragalio k., Rokiškio r., iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti. Pateikti dokumentai patvirtina, kad J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Mitragalio k., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) Rusijoje jam gimė sūnus V. Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau Migracijos departamentas darė išvadą, kad šis dokumentas negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų.

Be to, atsakovas pažymėjo, kad minimoje pažymoje bei pateiktame straipsnyje „Nelengva Mitragalio Ž. dalia“ nurodyta, jog J. Ž. nuo Pirmojo pasaulinio karo tarnavo carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos kariuomenėje, taip pat nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas akcentavo, kad nepateikti jokie dokumentai, patvirtinantys, jog J. Ž., jo tėvai ar seneliai nuolat gyveno Lietuvoje.

Pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. Mitragalio kaime turėjo žemės, todėl tikėtina, kad bent nuo 1931 m. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau atsižvelgiant į Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu. Sprendime konstatuota, kad nėra dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatose, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelis V. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Rusijoje, ir jo tėvas (pareiškėjo prosenelis) J.

Ž. (J. Z.), gim. (duomenys neskelbtini) Mitragalio k., Rokiškio aps., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais. Kadangi pareiškėjo senelis V. Ž. ir jo tėvas (pareiškėjo prosenelis) J. Ž. negali būti laikomi asmenimis, turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

15.9. Migracijos departamentas, remdamasis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalimis, 2023 m. rugsėjo 27 d. priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo.

16. Teismas nurodė, kad atsakovas ginčijamu Sprendimu nenustatė, jog būtų galima laikyti, kad pareiškėjo prosenelis J. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Nors Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau atsakovas konstatavo, jog šis dokumentas negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų. Atsakovas pažymėjo, kad minimoje pažymoje bei pateiktame straipsnyje „Nelengva Mitragalio Ž. dalia“ nurodyta, jog J. Ž. nuo Pirmojo pasaulinio karo tarnavo carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos kariuomenėje, taip pat nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę.

17. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. Mitragalio kaime turėjo žemės, todėl tikėtina, kad bent nuo 1931 m. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, dėl to ginčo nagrinėjamoje byloje nėra, o ir pats atsakovas pateikė tokią išvadą. Tačiau teismas laikė pagrįstu atsakovo teiginį, jog pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu, kadangi palikuonis pagal teisinį reguliavimą yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Šiuo atveju pareiškėjas yra galbūt Lietuvos pilietybę turėjusio asmens proprovaikaitis. Pareiškėjas kitų dokumentų, patvirtinančių faktą, jog jo tėvai ar seneliai yra / buvo lietuviai, nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė. Nors pareiškėjas nurodė, kad knygos „Nelengva Mitragalio Ž. dalia“ 486 puslapyje yra pateikta informacija apie K. Ž. mirtį, tačiau knygoje pateikiama informacija negali būti laikoma oficialiai pripažinta. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kuriuose konkrečiai būtų užfiksuota teisiškai reikšminga aplinkybė, jog jo prosenelis nuo pat gimimo iki 1940 m. birželio 15 d. ar tam tikrą laiką iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Byloje pateiktuose dokumentuose nenurodyta, kad pareiškėjo prosenelis ar senelis bei tėvai yra ar buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat, kad jų gimimo vieta būtų Lietuva. Taigi pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kuriuose nenuginčijamai būtų įrašyti duomenys apie jo prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad jis nepateikė tokių dokumentų, patvirtinančių apie prosenelio turėtą Lietuvos pilietybę, jo nuomone, tai galima nustatyti iš pateiktų dokumentų visumos ir atskirų dokumentų fragmentų.

18. Teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. (I.) Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-5154-905/2024, kurioje pareiškimą atmetė kaip neįrodytą, nenustačius aplinkybių, kurios teiktų pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo prosenelis buvo įgijęs ar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Kadangi pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog jo tėvai ar seneliai bei proseneliai turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., bendrosios kompetencijos teismas tokio juridinio fakto taip pat nenustatė, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė šios aplinkybės, o Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą neišduoti pareiškėjui teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo.

19. Nagrinėdamas skundo teiginius dėl termino priimti sprendimą praleidimo, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas buvo pateiktas 2022 m. rugsėjo 24 d., o Sprendimas priimtas 2023 m. rugsėjo 27 d. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas veikė nesąžiningai, nepateisinamai delsė nesant objektyvių priežasčių ar kitaip vilkino sprendimo priėmimą. Priešingai, nagrinėjamo prašymo pobūdis yra gana sudėtingas, o iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas aktyviai nagrinėjo gautą prašymą, stabdydamas jo nagrinėjimą, reikalaudamas papildomų dokumentų iš kitų institucijų, taip pat ir iš paties pareiškėjo. Be to, pareiškėjas ne iš karto pateikdavo prašomus dokumentus ar paaiškinimus. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad prašymo nagrinėjimo terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių bei Migracijos departamentui veikiant sąžiningai. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus, dokumentus ir savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, o jis, kaip matyti iš bylos duomenų, šiomis teisėmis aktyviai naudojosi, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo procesinės teisės buvo pažeistos ar kitaip suvaržytos.

20. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, nustatyti pažeidimai pagrįsti aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

III. 21. Pareiškėjas A. O. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus ir papildomai akcentuoja, kad:

21.1. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis šiuo atveju netaikoma J. I. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, kadangi jis iki 1940 m. buvo įkalintas bei nužudytas. Tai, kad J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje, patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2014 m. gegužės 5 d. pažyma Nr. (PI-3502) P2-4176, kurioje nurodyta, kad Žiobiškio Romos katalikų bažnyčios gimimo metrikų knygoje yra įrašyta, jog (duomenys neskelbtini) pakrikštytas K. ir G. iki santuokos G. Ž. sūnus vardu J., gimęs (duomenys neskelbtini) Mitragalio k. Taip pat teismas neįvertino Z. Ž. straipsnio „nelengva Mitragalio Ž. dalia“ iš monografijos „Žiobiškis“ (Vilnius: Versmė, 2000 m.), kuriame detaliai parašoma Ž. padėtis, gyvenimas bei šeimos likimas. Pareiškėjo manymu, pakanka duomenų patvirtinti pareiškėjo proprosenelio K. Ž. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei, t. y. kad J. Ž. tėvas buvo Lietuvos pilietis.

21.2. Laikinajame pilietybės įstatyme buvo nurodyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi tie asmenys, kurių tėvai, seneliai ilgą laiką gyvena ar gyveno Lietuvoje, taip pat piliečiais buvo visi tie, kurie gyveno Lietuvoje pastaruosius 10 metų iki 1914 m. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad, įsigaliojus 1919 m. sausio 9 d. Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę, J. Ž. tėvai daugiau nei 10 metų gyveno Lietuvoje, o tai reiškia, kad jis pateko į asmenų, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, kategoriją (Laikinojo įstatymo 1 str. 1 p. ). Taigi tiek J. Ž., tiek jo tėvai buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įsigaliojimo metu.

21.3. Lietuvos valstybės institucijų išduoti rašytiniai įrodymai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotos pažymos Nr. R4-2818 priedas) patvirtina, kad J. Ž. tėvai gyveno Lietuvoje, todėl atitiko 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 bei 3 punktuose nurodytus pagrindus ir buvo laikomi Lietuvos piliečiais. Pareiškėjo pateikti dokumentai bei knygoje nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad J. Ž. gimė ir augo Lietuvoje, atliko tarnybą kariuomenėje, dalyvavo kare, vėliau buvo suimtas ir sušaudytas įtariant dirbant Lietuvos naudai. Pareiškėjo pateikti dokumentai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje išvardintus dokumentus, o tai, kad Lietuvos valstybės archyvuose nėra informacijos apie J. Ž. pilietybę, gyvenamąją vietą ir pan., nereiškia, kad šio fakto negalima įrodyti bei vadovautis kitais dokumentais.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

23. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas.

24. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai savaip interpretuoja teisės aktus. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie atitiktų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytus reikalavimus apie turėtą pilietybę laikotarpiu nuo 1919 m. iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat pareiškėjas nepagrįstai pilietybę kildina vien tik iš savo proprosenelio K. Ž., nors Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Pareiškėjo pateikti dokumentai apie prosenelį J. Ž. patvirtina vos trečdalį 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnyje minimų sąlygų, t. y. yra pateiktas tik J. Ž. įrašas apie gimimą. Tačiau pareiškėjo prosenelis nuo Pirmojo pasaulinio karo tarnavo carinės Rusijos, o vėliau Sovietų Sąjungos kariuomenėje, todėl buvo padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėjo prosenelis negyveno Lietuvoje. Pareiškėjo pateikti duomenys apie proprosenelį K. Ž. niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjo proseneliui J. Ž. buvo suteiktas dokumentas patvirtinantis Lietuvos pilietybę, nes pareiškėjo prosenelis J. Ž. gimė (duomenys neskelbtini) Mitragalio k. Jis negalėjo gimti Lietuvos piliečiams, nes Lietuvos Respublikos pilietybė atsirado 1919 m. Tai, kad J. Ž. tėvai (pareiškėjo proproseneliai) tapo Lietuvos Respublikos piliečiais, neturėjo teisinių pasekmių J. Ž., kuris tuo metu jau buvo pilnametis ir galėjo pats spręsti, kokią pilietybę pasirinkti. Nebuvo pateikti dokumentai apie J. Ž. ir jo tėvų turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvenimą Lietuvoje ir kt. iki 1920 m. Priešingai, užsienyje išduotuose dokumentuose nurodyta, kad J. Ž. Pirmojo Pasaulinio karo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje, o vėliau (jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę) buvo ištikimas Sovietų Sąjungai ir tarnavo jos kariuomenėje.

25. Atsakovas pažymi, jog Migracijos departamentas nevertina istoriškai teorinių asmenų galimybių atitikti vienus ar kitus tuo metu galiojančius įstatymus, bei nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų. Juridinę reikšmę turinčius faktus Lietuvoje nustato Lietuvos Respublikos teismai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. rugpjūčio 10 d. civilinėje byloje Nr. e2YT-11730-937/2023 priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad J. (I.) Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nustatymo. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-2279-629/2023 atmetė pareiškėjo prašymą panaikinti Migracijos departamento 2023 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 23S59071 neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (prašymas pateiktas tuo pačiu teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagrindu).

26. Atsakovo teigimu, Bransko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamoji išvada negali būti laikoma pakankamu įrodymu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes ne ši institucija teikė Lietuvos pilietybę. Be to, nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų. Tai, kad pareiškėjo prosenelio J. Ž. tėvas (pareiškėjo proprosenelis K. Ž.) bent nuo 1931 m. buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, neturi įtakos pačiam pareiškėjui, nes, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, pareiškėjas turi būti Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonis, t. y. vaikas, vaikaitis ar provaikaitis, o ne proprovaikaitis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 23S170396, kuriuo nuspręsta neišduoti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio pažymėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs kilusį ginčą, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad atsakovo priimtas Sprendimas atitinka teisės aktuose įtvirtintus turinio ir formos reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jo naikinti skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, faktinių aplinkybių konstatavimu, teisės aiškinimu bei taikymu. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas bei pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo individualią situaciją, neužtikrino objektyvaus jo prašymo vertinimo, tuo pačiu netinkamai taikė aktualias nagrinėjamam ginčui teisės aktų normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o jo skundas patenkintas.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, byloje esančius įrodymus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes pareiškėjo šioje byloje inicijuotam ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė bylos faktais ir ginčui išspręsti aktualiomis teisės normomis pagrįstas išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, nepateikė naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje atsakovo nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

31. Ginčo teisiniams santykiams aktualios Pilietybės įstatymo normos (ginčui aktuali redakcija, galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. nuo 2022 m. sausio 28 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.). Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

32. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. To paties straipsnio 17 dalyje sąvoka „teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę“ suprantama kaip iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę šio įstatymo nustatyta tvarka.

33. Dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 str. 4 d.). Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 str. 5 d.).

34. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020, 47 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 punktas).

35. Pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimt metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

36. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjo proprosenelis K. Ž. 1931 m. Mitragalio kaime turėjo žemės, todėl tikėtina, kad bent nuo 1931 m. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, dėl to ginčo nagrinėjamoje byloje nėra, o ir pats Migracijos departamentas pateikė tokią išvadą. Kiti byloje ištirti įrodymai patvirtina, kad J. Ž. (pareiškėjo prosenelis) gimė (duomenys neskelbtini) Mitragalio k., Rokiškio r., (duomenys neskelbtini) Rusijoje jam gimė sūnus (pareiškėjo senelis) V. (V.), tačiau nepateikti įrodymai, kad J. Ž. nuolat gyveno Lietuvoje. Briansko srities NKVD valdybos 1938 m. kaltinamojoje išvadoje nurodyta, kad J. Ž., gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1926 m. buvo Lietuvos pavaldinys, tačiau šis dokumentas taip pat negali būti laikomas pakankamu asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti, nes nėra kitų šį faktą patvirtinančių įrodymų bei nepateikti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodyti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Taigi nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sutiktina su atsakovo teiginiu, jog pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniu, kadangi palikuonis pagal teisinį reglamentavimą yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Šiuo atveju pareiškėjas yra galbūt Lietuvos pilietybę turėjusio asmens proprovaikaitis. Akcentuotina, kad pareiškėjas kitų dokumentų, patvirtinančių faktą, jog jo tėvai ar seneliai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė. Nors pareiškėjas teigė, kad knygos „Nelengva Mitragalio Ž. dalia“ 486 puslapyje yra pateikta informacija apie K. Ž. mirtį, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, knygoje pateikiama informacija negali būti laikoma oficialiu šaltiniu.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų apie J. Ž. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, gyvenimą Lietuvoje, darbą bei kt. aplinkybes iki 1920 m., priešingai, užsienyje išduotuose dokumentuose nurodyta, kad J. Ž. Pirmojo Pasaulinio karo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje, o vėliau (jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę) buvo ištikimas Sovietų Sąjungai ir tarnavo jos kariuomenėje, kas leidžia padaryti išvadą, jog tuo metu jis negyveno Lietuvoje. Pastebėtina, jog ir pareiškėjo senelis gimė Rusijoje (duomenys neskelbtini). Be kita ko, pareiškėjo pateikti duomenys apie proprosenelį K. Ž. niekaip nepatvirtina, kad pareiškėjo proseneliui J. Ž. buvo suteiktas dokumentas, patvirtinantis Lietuvos pilietybę, nes pareiškėjo prosenelis J. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), Mitragalio k. negalėjo gimti Lietuvos Respublikos piliečiams, o aplinkybė, kad J. Ž. tėvai (pareiškėjo proproseneliai) galbūt tapo Lietuvos Respublikos piliečiais 1919 metais, neturėjo teisinių pasekmių J. Ž., nes jis tuo metu jau buvo pilnametis ir galėjo pats spręsti kokią pilietybę pasirinkti.

38. Pažymėtina kad pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tenka pareiškėjams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5144-442/2020).

39. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai pasisakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai detaliau nevertinami, kaip neturintys teisinės reikmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nesudarantys pagrindo kitaip vertinti šioje nutartyje padarytų išvadų.

40. Taigi nustačius, jog pareiškėjas nepateikė pakankami dokumentų patvirtinančių visas sąlygas, būtinas Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, pripažintina, jog atsakovas ginčijamu Sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Nesant pagrindo naikinti ginčijamą administracinį aktą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė