d1f482af-7592-47a2-bcd6-c14ff188cb18 · Kauno apygardos teismas

?Civilinė byla Nr. 2A-963-945/2019 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01072-2016-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.2.1; 3.3.1.18.4 (S) Kauno apygardos teismas N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. birželio 20 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Nijolios Indreikienės, Izoldos Nėnienės, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo V. K. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo V.

K. ieÅ¡kinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, tretiesiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bankrutavusiai akcinei bendrovei „AuÅ¡ra“ dėl skolos, delspinigių ir palÅ«kanų priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu (2 t., b. l. 23–28) prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 8 094,37 Eur skolÄ , 16 563,16 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palÅ«kanas ir bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

IeÅ¡kovas nurodė, kad dirbdamas akcinėje bendrovėje (toliau – AB) „AuÅ¡ra“ susirgo profesine liga, dėl kurios neteko 50 proc. darbingumo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – ŽANADSPLLÄ®) 6 straipsnio 1 dalimi, ieÅ¡kovas įgijo teisę į su darbo užmokesčio ar jo dalies netekimu susijusios žalos, apskaičiuotos Å¡io įstatymo nustatyta tvarka, atlyginimÄ . Darbdavys AB „AuÅ¡ra“ pagal įstatymÄ ieÅ¡kovui priklausančias periodines įmokas mokėjo pažeisdamas teisės aktų reikalavimus: nuo 2012 m. liepos 1 d.

įmokų nemokėjo, o nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2012 m. liepos 1 d. mokėdavo neteisingai apskaičiuotas žalos atlyginimo sumas. Vadovaujantis ŽANADSPLLĮ 13 straipsnio 2 dalimi, periodinė netekto darbingumo kompensacija apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (2 straipsnio 9 dalis), kompensavimo koeficiento (k) (2 straipsnio 11 dalis) ir mokėjimo mėnesį galiojančių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (D) (2 straipsnio 10 dalis) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 * d * k * D.

AB „AuÅ¡ra“ neteisingai pritaikė netekto darbingumo kompensavimo koeficientÄ â€“ vietoj koeficiento 3 taikė koeficientÄ 2.42. Dėl Å¡io netikslumo susidarė 8 094,37 Eur kompensacijos nepriemoka. IeÅ¡kovas taip pat apskaičiavo 16 563,16 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2014 m. birželio 9 d., kai Kauno apygardos teismo nutartimi AB „AuÅ¡ra“ iÅ¡kelta bankroto byla. Po bankroto bylos darbdaviui iÅ¡kėlimo žalos atlyginimo mokėjimo prievolė perėjo valstybei.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 15 d. nutarimu Nr. 997 patvirtinto Žalos atlyginimo nukentėjusiems dėl sveikatos sužalojimo ar susirgimo profesine liga, kai Å¡i prievolė pereina valstybei, tvarkos apraÅ¡o (toliau – ApraÅ¡as) 1.1 ir 2 punktuose nurodyta, kad žalos atlyginimo prievolę dėl susirgimų profesine liga vykdo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) teritoriniai skyriai. Atsakovas padengė po 2012 m. liepos 1 d. susidariusį įsiskolinimÄ , tačiau ieÅ¡kovo reikalavimÄ iÅ¡mokėti nepriemokÄ už laikotarpį iki 2012 m. liepos 1 d. atsisako tenkinti.

2. Atsakovas atsiliepimu (2 t., b. l. 38–42) prašė ieÅ¡kinį atmesti. Atsakovas nurodė tinkamai ir laiku vykdantis prievolę mokėti iÅ¡mokas ieÅ¡kovui už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d., kai buvęs darbdavys nutraukė įmokų mokėjimÄ . Atsakovui nesuteikta teisė tikrinti, ar AB „AuÅ¡ra“ tinkamai apskaičiavo iÅ¡mokų dydį už laikotarpį iki 2012 m. liepos 1 d., o į kompetentingÄ institucijÄ â€“ Valstybinę darbo inspekcijÄ â€“ ieÅ¡kovas nesikreipė.

Be to, AB „AuÅ¡ra“ bankroto administratoriui nebuvo pateikti iÅ¡mokų dydžio apskaičiavimÄ patvirtinantys dokumentai ir jis tokių dokumentų neperdavė atsakovui, todėl spręsti, kad iÅ¡mokos skaičiuotos neteisingai, nėra pagrindo. Atsakovas ieÅ¡kovui periodinę netekto darbingumo kompensacijÄ apskaičiavo ir paskyrė teisingai, moka laiku, todėl nėra pagrindo skaičiuoti ir mokėti delspinigius. Kadangi Å¡alių nesiejo sutartiniai santykiai, praÅ¡ymas priteisti procesines palÅ«kanas yra nepagrįstas.

3. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (2 t., b. l. 44–46) prašė ieÅ¡kinį atmesti, nurodė, kad atsakovas žalos atlyginimÄ ieÅ¡kovui iÅ¡mokėjo visiÅ¡kai, t. y. nuo įmokų mokėjimo nutraukimo.

4. Trečiasis asmuo bankrutavusi AB „AuÅ¡ra“ atsiliepimo į ieÅ¡kinį nepateikė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu (3 t., b. l. 36–46) ieÅ¡kinį atmetė, priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo valstybei 13,66 Eur procesinių dokumentų siuntimo iÅ¡laidų atlyginimÄ .

6. Teismas nustatė, kad AB „AuÅ¡ra“ žalos dėl netekto darbingumo atlyginimÄ mokėjo iki 2012 m. liepos 1 d. Darbdaviui nustojus vykdyti mokėjimus, Å¡iÄ pareigÄ perėmė vykdyti atsakovas. Ginčo dėl atsakovo vykdomų mokėjimų byloje nekilo, ieÅ¡kovas pareiÅ¡kė pretenzijas dėl to, kad AB „AuÅ¡ra“ 1997 m. – 2012 m. netinkamai apskaičiuodavo iÅ¡mokas.

7. Teismas konstatavo, kad AB „AuÅ¡ra“ iÅ¡kėlus bankroto bylÄ administratorei nebuvo perduotos žalos atlyginimo gavėjų bylos, iÅ¡ kurių bÅ«tų galima nustatyti, kokio periodo darbo užmokestį žalos apskaičiavimui pasirinko darbdavys ir kokį koeficientÄ taikė skaičiuodamas žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog darbdavys žalos atlyginimo dydžiui skaičiuoti taikė netinkamÄ koeficientÄ .

8. Teismas nurodė, kad į bylÄ pateikti duomenys apie atskirais laikotarpiais darbdavio ieÅ¡kovui iÅ¡mokėtas sumas patys savaime nepatvirtina ieÅ¡kinio reikalavimų pagrįstumo, kadangi iÅ¡ jų nėra galimybės nustatyti, kaip iÅ¡mokos buvo apskaičiuojamos. Teismas pažymėjo, kad į bylÄ ieÅ¡kovo pateiktoje audito iÅ¡vadoje nurodyta žalos atlyginimo suma nesutampa su ieÅ¡kinyje praÅ¡oma priteisti suma, be to, iÅ¡vada nėra informatyvi, nes joje nenurodyta, kaip ir kokiais teisės aktais vadovaujantis skaičiavimai buvo atlikti, kokiu pagrindu visam laikotarpiui buvo taikomas tas pats koeficientas. Be to, pats ieÅ¡kovas jam mokėtino žalos dydžio neginčijo, nuo 1997 m. nesikreipė į buvusį darbdavį.

9. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovo nurodytu laikotarpiu, už kurį jis prašė priteisti kompensacijos nepriemokÄ , atsakovas neturėjo įgaliojimų kontroliuoti darbdavio mokamų kompensacijų, nes tokius įgaliojimus turėjo Valstybinė darbo inspekcija. Teismas sprendė, kad atsakovas įgijo pareigÄ perimti kompensacijos mokėjimÄ tik nuo tada, kai jos mokėjimÄ nutraukė darbdavys, todėl savo pareigÄ skaičiuoti ir mokėti kompensacijÄ atsakovas vykdė tinkamai.

10. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kurie objektyviai leistų nustatyti, kada ieÅ¡kovas sužinojo apie savo teisių pažeidimÄ , be to, ieÅ¡kinys atmestas kitais pagrindais, todėl plačiau dėl ieÅ¡kinio senaties termino taikymo nepasisakė. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai 11. Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 45–50) ieÅ¡kovas praÅ¡o panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimÄ .

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: 19.1. Skundžiamas sprendimas nesuderinamas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006 ir 2006 m. vasario 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2006 suformuluota teisės aiÅ¡kinimo taisykle, kad ŽANADSPLLÄ® nuostatos taikomos retrospektyviai, valstybė, perimdama žalos atlyginimo mokėjimo prievolę, tais atvejais, kai įmonei iÅ¡kelta bankroto byla, perima ir prievolę atlyginti nukentėjusiesiems įsiskolinimÄ , susidariusį dėl netinkamo žalos atlyginimo mokėjimo.

Teismas nepagrįstai netaikė ŽANADSPLLÄ® 181 straipsnio, ApraÅ¡o 11 punkto nuostatų. 19.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieÅ¡kovas neįrodė, jog darbdavys žalos atlyginimo dydžiui skaičiuoti galimai taikė netinkamÄ koeficientÄ . IeÅ¡kovas į bylÄ pateikė audito iÅ¡vadÄ , kurioje esantys duomenys apie kompensavimo koeficientÄ , faktiÅ¡kai iÅ¡mokėtas ir nesumokėtas sumas daugeliu atveju sutampa su ieÅ¡kovo į bylÄ pateiktais apskaičiavimais, mokėjimo žiniaraščiais ir banko iÅ¡raÅ¡ais.

Jei atsakovas manė, kad ieÅ¡kovo ir auditorės pateiktas periodinės kompensacijos koeficientas yra neteisingas, jis privalėjo nurodyti tinkamÄ koeficientÄ ir/ar pateikti savo skaičiavimus. Tai, kad auditorės apskaičiuota kompensacija nesutampa su ieÅ¡kinyje nurodyta suma, nereiÅ¡kia, jog ieÅ¡kinio suma yra neteisinga. IeÅ¡kovas netikslino ieÅ¡kinio reikalavimų pagal audito iÅ¡vadÄ , tokiu bÅ«du atleisdamas atsakovÄ nuo dalies prievolės įvykdymo. 19.3. Tik tuomet, kai atsakovas perėmė prievolę mokėti kompensacijÄ , pateikė skaičiavimus ir kitus duomenis, ieÅ¡kovas sužinojo apie darbdavio neteisingai pritaikytÄ kompensavimo koeficientÄ .

Teismas sprendime pripažino, kad teisę kontroliuoti darbdavio mokamas kompensacijas, įgaliojimus turėjo Valstybinė darbo inspekcija, o ne atsakovas. Nepaisydamas to, teismas valstybinių institucijų netinkamÄ pareigų vykdymÄ perkėlė ieÅ¡kovui.

2. Atsakovas atsiliepimu (2 t., b. l. 53–60) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ , teismui nusprendus, kad apeliacinis skundas pagrįstas, taikyti ieÅ¡kinio senatį. Atsakovas nurodo, kad ieÅ¡kovo nurodomoje teismų praktikoje nustatytos aplinkybės skiriasi nuo Å¡ios bylos aplinkybių. Teisės aktai atsakovui nesuteikia teisės tikrinti žalos atlyginimo apskaičiavimo už laikotarpį, kai žalos atlyginimÄ ieÅ¡kovui mokėjo buvęs darbdavys. IeÅ¡kovas nuo 1997 m., kai buvo pradėtas mokėti žalos atlyginimas, ne kartÄ kreipėsi į Valstybinę darbo inspekcijÄ dėl AB „AuÅ¡ra“ žalos mokėjimo įsiskolinimo, dėl ko inspekcija buvo įpareigojusi minėtÄ bendrovę sumokėti įsiskolinimÄ ieÅ¡kovui, tačiau jis nė karto nesikreipė dėl AB „AuÅ¡ra“ mokėto žalos dydžio teisingumo.

Byloje nėra duomenų, kaip 1997 m. žalos dydį ieÅ¡kovui skaičiavo AB „AuÅ¡ra“, todėl nėra pagrindo teigti, kad darbdavys mokėjo neteisingai apskaičiuotÄ periodinę netekto darbingumo kompensacijÄ . Audito iÅ¡vada yra parengta socialinio draudimo iÅ¡mokų apskaičiavimo srityje reikalingų žinių tam neturinčio specialisto, todėl joje atlikti skaičiavimai negali bÅ«ti vertinami kaip tinkami. IeÅ¡kovas buvo įpareigotas pateikti įrodymus, kokiomis įstatymų redakcijomis vadovaujantis audito iÅ¡vadoje atlikti apskaičiavimai, nurodyti, kokie dokumentai buvo pateikti apskaičiuojant jam mokėtÄ Å¾alos dydį, tačiau to nepadarė.

IeÅ¡kovas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kaip žalos dydis buvo skaičiuojamas. Ä® teismÄ ieÅ¡kovas pirmÄ kartÄ kreipėsi tik 2016 m., todėl yra praleistas ieÅ¡kinio senaties terminas. Atsakovas ieÅ¡kovui periodinę netekto darbingumo kompensacijÄ apskaičiavo ir paskyrė teisingai, moka laiku, todėl nėra jokio pagrindo skaičiuoti ir mokėti delspinigius. Be to, ieÅ¡kovo ir atsakovo nesiejo sutartiniai santykiai, todėl nėra pagrindo priteisti procesines palÅ«kanas.

3. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu (2 t., b. l. 61–62) praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, skundžiamÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Trečiasis asmuo nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime nurodytus argumentus. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 4. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Å ioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiÅ¡kai reikÅ¡mingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ .

5. Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktos darbingumo lygio pažymos (1 t., b. l. 9), ieÅ¡kovui 1997 m. spalio 16 d. diagnozuota profesinė liga, neterminuotai nustatytas 50 proc. darbingumas. Profesine liga ieÅ¡kovas susirgo dirbdamas AB „AuÅ¡ra“, kuriai Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartimi iÅ¡kelta bankroto byla (1 t., b. l. 10–12, 70). Darbdavys žalos atlyginimo iÅ¡mokas mokėjo iki 2012 m. liepos 1 d. (2 t., b. l. 67–114), pareigÄ mokėti iÅ¡mokas už vėlesnį laikotarpį perėmė atsakovas (ŽANADSPLLÄ® 181 straipsnis) (1 t., b. l. 63–65, 80, 83–87, 89–90), ginčo dėl to, kad šį įsipareigojimÄ atsakovas vykdo tinkamai, byloje nėra.

6. Atsakovui perėmus prievolės mokėti žalos atlyginimÄ vykdymÄ pastebėjęs, kad jam iÅ¡mokamos sumos iÅ¡augo, ieÅ¡kovas kreipėsi į atsakovÄ dėl iÅ¡mokos dydžio už laikotarpį nuo 1997 m. spalio 16 d. iki 2012 m. liepos 1 d. perskaičiavimo, tačiau ieÅ¡kovo praÅ¡ymas buvo atmestas (1 t., b. l. 33–43). Nesutikdamas su atsakovo pozicija, ieÅ¡kovas iniciavo teisminį procesÄ . Kaip teisingai nurodė ieÅ¡kovas, kasacinis teismas savo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad valstybė, nustatydama visapusiÅ¡kÄ socialinę apsaugÄ socialiai pažeidžiamiems asmenims, perima ne tik pareigÄ ateityje mokėti žalos atlyginimo iÅ¡mokas, kurių mokėjimÄ darbdavys nutraukė dėl bankroto, bet ir pareigÄ padengti darbdaviui netinkamai vykdant savo prievoles susidariusį įsiskolinimÄ , t. y. atlygina visÄ Å¾alÄ (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2016, 2016 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2006).

Dėl nurodytų aplinkybių kaip nepagrįstas vertinamas skundžiamo sprendimo motyvas, kad atsakovui tenka pareiga mokėti išmokas nuo to momento, kai mokėjimus nutraukė buvęs darbdavys.

7. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovo reikalavimus atmetė akcentuodamas, kad į bylÄ nebuvo pateikti įrodymai, kurie leistų įvertinti, kaip žalos atlyginimo iÅ¡mokas skaičiavo darbdavys, be to, ieÅ¡kovas neginčijo iÅ¡mokų apskaičiavimo pagrįstumo, ginčo laikotarpiu atsakovas neturėjo galimybės tikrinti mokėjimų pagrįstumo, kadangi tokia kompetencija priklausė Valstybinei darbo inspekcijai. Nesutikdamas su tokiomis teismo iÅ¡vadomis ieÅ¡kovas skunde akcentuoja, kad į bylÄ buvo pateikta pakankamai netinkamÄ iÅ¡mokų dydį patvirtinančių įrodymų. Atsiliepime į ieÅ¡kovo skundÄ atsakovas pažymi, kad ieÅ¡kovo pateikti skaičiavimai parengti neatsižvelgiant į teisinio reglamentavimo raidÄ , be to, ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas praleidžiant įstatyme įtvirtintÄ senaties terminÄ .

8. Ä®vertinusi skundžiamo sprendimo turinį bylos medžiagos, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundÄ kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, ieÅ¡kovo teises atsisakydamas ginti formaliais pagrindais, dėl ko priėmė nepagrįstÄ ir galimai neteisėtÄ sprendimÄ .

9. Kaip minėta nutarties 23 punkte, profesinė liga ieÅ¡kovui diagnozuota 1997 m. spalio 16 d. Darbdavio pareiga atlyginti su tuo susijusiÄ Å¾alÄ ir Å¡ios pareigos perkėlimas valstybei darbdaviui bankrutavus buvo numatytas 1964 m. redakcijos CK 508 straipsnyje, ŽANADSPLLÄ® ir ApraÅ¡e. Vadovaujantis ŽANADSPLLÄ® 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta iÅ¡mokos apskaičiavimo tvarka, kuri nuo pat profesinės ligos konstatavimo nesikeitė, kompensacija apskaičiuojama kaip darbingumo netekimo koeficiento (d) (ŽANADSPLLÄ® 2 straipsnio 9 dalis), kompensavimo koeficiento (k) (ŽANADSPLLÄ® 2 straipsnio 11 dalis) ir mokėjimo mėnesį galiojančių draudžiamųjų pajamų (D) (ŽANADSPLLÄ® 2 straipsnio 10 dalis) sandaugos pusė, t. y. pagal formulę 0,5 * d * k * D.

Nutarties 23 punkte minėta, kad ieškovui buvo nustatytas 50 proc. netekto darbingumo dydis, kuris ginčo laikotarpiu nesikeitė. Draudžiamųjų pajamų dydžiai, galioję ginčo laikotarpiu, nurodyti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos darbo ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakyme Nr. V-574 ir 2013 m. sausio 8 d. įsakyme Nr. 2-1. Nurodytos aplinkybės aiškiai atskleidžia, kad ieškovui mokėtinai sumai apskaičiuoti papildomai buvo reikalingas tik ieškovui taikytinas kompensavimo koeficientas (k).

10. Kaip matyti iÅ¡ ieÅ¡kinio turinio, ieÅ¡kovas teismui bÅ«tent ir akcentavo, kad jam turėjo bÅ«ti taikomas kompensavimo koeficientas 3, kurį apskaičiavo atsakovo specialistė (1 t., b. l. 104; 2 t., b. l. 157–159). IeÅ¡kovas taip pat nurodė, kad darbdavys jam taikė mažesnį koeficientÄ â€“ 2.42, taip pažeisdamas ieÅ¡kovo teises. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad į bylÄ nebuvo pateikta duomenų apie tai, kokį koeficientÄ AB „AuÅ¡ra“ taikė. Tokį skundžiamo sprendimo motyvÄ teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstÄ netinkamo darbdavio pareigų fiksuoti ir saugoti su savo finansine veikla susijusius duomenis vykdymo neigiamų pasekmių perkėlimÄ tokios pareigos neturinčiam darbuotojui.

IeÅ¡kovo teisės ir teisėti interesai negali bÅ«ti ignoruojami vien dėl to, kad po bankroto bylos iÅ¡kėlimo AB „AuÅ¡ra“ bankroto administratoriui nebuvo perduoti visi įmonės veiklos dokumentai (1 t., b. l. 62, 67–69, 71, 88). Tiek atsakovas, vertindamas ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ dėl nepriemokos apskaičiavimo ir iÅ¡mokėjimo, tiek ir teismas privalėjo aiÅ¡kintis, kokio dydžio iÅ¡mokos ieÅ¡kovui turėjo bÅ«ti mokamos, lyginti jas su duomenimis apie ieÅ¡kovui faktiÅ¡kai iÅ¡mokėtas sumas bei spręsti dėl to, ar darbdavys tinkamai vykdė teisės aktais nustatytÄ pareigÄ ir, jei ne, kokios apimties pažeidimas buvo padarytas.

To nedarydamas teismas neatskleidė bylos esmės ir ieškinį atmetė formaliu duomenų nepakankamumo pagrindu.

11. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad skundžiamo sprendimo iÅ¡vada dėl duomenų apie darbdavio taikytÄ kompensavimo koeficientÄ nebuvimo aiÅ¡kiai parodo, jog teismas tinkamai neiÅ¡tyrė į bylÄ surinktų įrodymų ir jų neįvertino. IeÅ¡kovo pozicijÄ dėl darbdavio taikyto netinkamo kompensavimo koeficiento pagrindžia atskirų darbdavio mokėtų iÅ¡mokų dydžiai. Pvz., darbdavio mokėtos 900,24 Lt iÅ¡mokos (2 t., b. l. 110) apskaičiuotinos į nutarties 27 punkte pateiktÄ formulę įtraukus ieÅ¡kovo nurodytÄ kompensavimo koeficientÄ ir 2009 m. galiojusį draudžiamųjų pajamų dydį: 0,5 * 0,5 * 2.42 * 1 488 Lt = 900,24 Lt. 2010–2011 m. mokėta 707,85 Lt suma (2 t., b. l. 110–114) apskaičiuojama pritaikius tÄ patį koeficientÄ ir nurodytais metais galiojusį draudžiamųjų pajamų dydį: 0,5 * 0,5 * 2.42 * 1 170 Lt = 707,85 Lt.

Nors 2012 m. darbdavys susidūrė su mokumo problemomis ir mokėjimus vykdė nesilaikydamas periodiškumo (2 t., b. l. 114), 2012 m. gegužės 10 d. atliktas 900,24 Lt mokėjimas atitinka sumas, mokėtas 2009 m., kai galiojo toks pats 1 488 Lt draudžiamųjų pajamų dydis. Šios aplinkybės ne tik parodo, kad darbdavio taikytas kompensavimo koeficientas gali būti išskaičiuotas turint visus kitus dydžius, reikšmingus žalos atlyginimo išmokoms apskaičiuoti (ieškovo vidutinį darbo užmokestį ir draudžiamųjų pajamų dydį;

ŽANADSPLLÄ® 2 straipsnio 11 dalis, 11 straipsnis), bet ir patvirtina ieÅ¡kovo argumentÄ , jog darbdavys iÅ¡mokos dydį jam apskaičiuodavo netinkamai, taip pažeisdamas ieÅ¡kovo teises ir teisėtus interesus. Esant tokiems duomenims ieÅ¡kinio atmetimas tuo pagrindu, kad nėra iÅ¡saugota darbdavio taikyto kompensavimo koeficiento apskaičiavimo tvarka, leidžia vertinti teismo sprendimÄ kaip netinkamai motyvuotÄ .

12. Tiek bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir teikdamas atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ atsakovas akcentavo, kad ieÅ¡kovo argumentai dėl netinkamai taikyto kompensavimo koeficiento yra pateikti neįvertinus per ginčo laikotarpį besikeitusio teisinio reglamentavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, kaip valstybę ginčo santykiuose atstovaujantis subjektas, aptariamo argumento nepagrindė konkrečiais iÅ¡mokos dydžio pagal besikeitusį reglamentavimÄ apskaičiavimais, o teismas, kuriam tenka pareiga ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , susijusį su ekonomiÅ¡kai silpnesnės socialinio santykio Å¡alies interesų apsauga, tokių duomenų į bylÄ neiÅ¡reikalavo.

Kita vertus, ŽANADSPLLÄ® 2 straipsnio 11 dalies ir 11 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios vidutinio darbuotojo darbo užmokesčio iki susirgimo profesine liga, taikytino kompensavimo koeficientui apskaičiuoti, buvo iÅ¡ esmės pakeistos nuo 1999 m. gruodžio 1 d. Pagal pradinę tvarkÄ vidutinis darbo užmokestis turėjo bÅ«ti apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo pasirinktų bet kurių trijų mėnesių iÅ¡ dvylikos mėnesių, einančių iki susirgimo profesine liga, nustatymo, laikotarpio darbo užmokestį ir dalijamas iÅ¡ susirgimo profesine liga nustatymo metu galiojančių draudžiamųjų pajamų.

Po pakeitimo vidutinis darbo užmokestis turėjo bÅ«ti apskaičiuojamas pagal nukentėjusiojo pasirinktų paeiliui einančių 6 mėnesių iÅ¡ 24 mėnesių, einančių iki susirgimo profesine liga nustatymo, laikotarpio darbo užmokestį ir dalijamas iÅ¡ mėnesių, pagal kuriuos apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, draudžiamųjų pajamų vidurkio. Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktų apskaičiavimų (1 t., b. l. 104; 2 t., b. l. 157–159), atsakovo specialistė ieÅ¡kovo vidutinį darbo užmokestį apskaičiavo taikydama palankiausiÄ ieÅ¡kovui 6 paeiliui einančių mėnesių laikotarpį nuo 1995 m. lapkričio mėn. iki 1996 m. balandžio mėn. Apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį pagal iki 1999 m. gruodžio 1 d. galiojusiÄ tvarkÄ aptariamo laikotarpio pajamos negalėtų bÅ«ti vertinamos, kadangi nepatenka į tikslinį 12 mėn. laikotarpį.

Be to, atlikdama skaičiavimus atsakovo specialistė turėjo taikyti laikotarpiu nuo 1995 m. lapkričio mėn. iki 1996 m. balandžio mėn. galiojusį draudžiamųjų pajamų dydį, kai pagal iki 1999 m. gruodžio 1 d. galiojusiÄ tvarkÄ turėjo bÅ«ti taikomas ženkliai didesnis 1997 m. (profesinės ligos nustatymo metu) galiojęs draudžiamųjų pajamų dydis. Skaičiavimų, koks turėjo bÅ«ti iÅ¡mokos dydis iki 1999 m. gruodžio 1 d., į bylÄ nepateikta.

13. Nutarties 30 punkte aptartos aplinkybės yra reikÅ¡mingos tiek siekiant įvertinti reikalavimo priteisti iÅ¡mokos nepriemokÄ už aptariamÄ laikotarpį pagrįstumÄ , tiek ir aiÅ¡kinantis priežastis, dėl kurių darbdavys vėlesniu laikotarpiu (iki pat 2012 m. liepos 1 d.) netinkamai apskaičiuodavo iÅ¡mokų dydį. Dėl besiskiriančio ieÅ¡kovo darbo užmokesčio laikotarpiu iki profesinės ligos diagnozavimo darbdaviui apskaičiuojant iÅ¡mokos dydį galėjo bÅ«ti nustatytas mažesnis ieÅ¡kovo vidutinis darbo užmokestis.

Be to, vidutinį darbo užmokestį padalinęs iÅ¡ didesnio draudžiamųjų pajamų dydžio (Å¡is dydis 1995 m. buvo 427 Lt, 1996 m. – 538 Lt (bÅ«tent Å¡ių metų draudžiamosios pajamos turėjo bÅ«ti vertinamos taikant 1999 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusiÄ Å½ANADSPLLÄ® redakcijÄ ), o 1997 m. – jau 694 Lt (Å¡is dydis turėjo bÅ«ti taikomas pagal iki 1999 m. gruodžio 1 d. galiojusiÄ Å½ANADSPLLÄ® redakcijÄ ). Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad konkretaus iÅ¡mokų dydžio apskaičiavimo priežastys yra nežinomos, nesiaiÅ¡kino, koks kompensavimo koeficientas turėjo bÅ«ti taikomas laikotarpiu iki 1999 m. gruodžio 1 d., nepasiÅ«lė Å¡alims pateikti pozicijos dėl Å¡iuo laikotarpiu taikytino kompensavimo koeficiento bei jį naudojant apskaičiuotinos iÅ¡mokų sumos, nepasisakė dėl to, ar faktiÅ¡kai darbdavio iÅ¡mokėtos sumos (2 t., b. l. 110–112) neatitinka pradinio iÅ¡mokos dydžio nustatymo metu galiojusios iÅ¡mokų apskaičiavimo tvarkos.

14. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apskaičiuodama kompensacinį koeficientÄ atsakovo specialistė nurodė duomenis apie ieÅ¡kovo socialinio draudimo pensijos byloje esantį koeficientÄ (2 t., b. l. 157–159). Konstatavęs, kad byloje nėra pakankamai ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingų duomenų, Å¡ios aplinkybės teismas nevertino, nesiaiÅ¡kino, kokiu pagrindu nurodyti įraÅ¡ai atlikti bei nepasiÅ«lė atsakovui dokumentus, kuriuose duomenys užfiksuoti, pateikti į bylÄ .

15. Kaip matyti iÅ¡ į bylÄ pateiktų duomenų apie apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas iÅ¡mokų sumas, 2011 m. rugsėjo mėn. buvo papildomai apskaičiuota 4 954,95 Lt suma. Kaip minėta nutarties 29 punkte, darbdavio nurodytu laikotarpiu apskaičiuotos ir iÅ¡mokėtos sumos atitiko dydį, kuris turėtų bÅ«ti mokamas taikant kompensacinį koeficientÄ 2.42, bet ne koeficientÄ 3, dėl ko turėjo susidaryti nepriemoka. Kita vertus, tokiÄ nepriemokÄ galėjo kompensuoti nurodyta papildoma suma. Priimdamas sprendimÄ Å¡ios aplinkybės (aptariamos sumos iÅ¡mokėjimo tikslų bei priežasčių) pirmosios instancijos teismas nevertino.

16. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis pradine ApraÅ¡o redakcija, už kompensacijos mokėjimÄ atsakingos buvo vietos savivaldos institucijos. Pareiga perimti bankrutavusio darbdavio prievolių vykdymÄ atsakovui buvo perkelta įsigaliojus 2002 m. vasario 3 d. redakcijos ApraÅ¡ui. Å i aplinkybė taip pat turi bÅ«ti įvertinta sprendžiant klausimÄ dėl to, ar atsakovas gali bÅ«ti pripažintas atsakingu už visÄ laikotarpį, už kurį iÅ¡mokų nepriemokÄ praÅ¡o priteisti ieÅ¡kovas.

17. Konstatavus, kad skundžiamo sprendimo motyvas dėl įrodymų, patvirtinančių ieÅ¡kovo teisių pažeidimÄ , nebuvimo, yra nepagrįstas, jog nagrinėjant bylÄ egzistuoja galimybė nustatyti tiek visas žalos atlyginimo iÅ¡mokos sudedamÄ sias dalis, tiek ir viso laikotarpio metu ieÅ¡kovui mokėtinas sumas, taip pat įvertinti, kaip (kokia apimtimi) Å¡iÄ pareigÄ vykdė darbdavys, ko pirmosios instancijos teismas nepadarė, turi bÅ«ti iÅ¡analizuoti ir atsakovo argumentai dėl priežasčių, nulėmusių savalaikį sumų neperskaičiavimÄ .

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo cituojama ŽANADSPLLÄ® 20 straipsnio 3 dalies nuostata, jog žalos atlyginimo apskaičiavimÄ ir mokėjimÄ kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija, gali bÅ«ti pagrindu kelti klausimÄ dėl to, kas yra atsakingas už vėlavimÄ mokėti žalos atlyginimo iÅ¡mokas, bet pats savaime nepaneigia ieÅ¡kovo teisės reikalauti žalos atlyginimo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2005 iÅ¡aiÅ¡kino, kad pareiga apskaičiuoti ir įstatymo nustatyta tvarka mokėti nukentėjusiesiems netekto darbingumo kompensacijas yra nustatyta žalos atlyginimo mokėtojui.

Tokiu atveju, kai žalos atlyginimo mokėtojas neįvykdo pareigos nuo tam tikros įstatymo nustatytos datos naujai apskaičiuoti periodinę netekto darbingumo kompensacijos sumÄ ir jÄ mokėti, o nukentėjusysis nesikreipia dėl kompensacijos sumos perskaičiavimo, negali bÅ«ti pripažįstama, jog nukentėjusysis žinojo ar turėjo žinoti, kad jo teisės pažeidžiamos, nesiekė jų ginti. Toks teisinio reglamentavimo aiÅ¡kinimas leidžia vertinti kaip nepagrįstÄ skundžiamo sprendimo motyvÄ , kad ieÅ¡kovo nesikreipimas į darbdavį dėl mokamos iÅ¡mokos perskaičiavimo paneigia jo teisę reikalauti nepriemokos.

18. Kartu nutarties 35 straipsnyje cituojama kasacinio teismo praktika yra aktuali ir vertinant atsakovo byloje teiktÄ praÅ¡ymÄ taikyti ieÅ¡kinio senatį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kada ieÅ¡kovas objektyviai sužinojo apie jo teisių pažeidimÄ , todėl teismas, ieÅ¡kinį atmetęs kitu pagrindu, dėl ieÅ¡kinio senaties termino instituto taikymo nepasisako. Tokiu bÅ«du teismas nevykdė jam tenkančios pareigos nustatyti ieÅ¡kinio senaties taikymo pradžios momentÄ (CK 1.127 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2005 pateikta iÅ¡vada, kad pareigų tarp žalos atlyginimo mokėtojo ir iÅ¡mokų gavėjo paskirstymas lemia, jog senaties termino pradžia negali bÅ«ti siejama su objektyviuoju kriterijumi – teisės aktų, reglamentuojančių iÅ¡mokos dydžio apskaičiavimo tvarkÄ , pakeitimu, iÅ¡ kurio yra kildinama esminė ieÅ¡kovo pozicija dėl pareigos taikyti kompensacinį koeficientÄ 3, ji turi bÅ«ti siejama su subjektyviuoju turėjimo sužinoti apie pažeistas teises kriterijumi, kurį ieÅ¡kovas sieja su tuo momentu, kai ieÅ¡kovas sužinojo apie atsakovo jam perskaičiuotÄ iÅ¡mokos dydį.

Ar ieÅ¡kovas turėjo realiÄ galimybę elgdamasis apdairiai apie jo teisių pažeidimÄ sužinoti anksčiau, yra fakto klausimas, kurio pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, nepasisakydamas dėl to, ar egzistuoja sÄ lygos pagrindiniam ieÅ¡kinio reikalavimui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ . Kartu pažymėtina, kad reikalavimui dėl netesybų taikymo įstatyme įtvirtintas sutrumpintas 6 mėn. ieÅ¡kinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), terminÄ skaičiuojant už kiekvienÄ tęstinio pažeidimo dienÄ (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), todėl ieÅ¡kovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo gali bÅ«ti tenkinamas tik konstatavus, kad į teismÄ ieÅ¡kovas kreipėsi nepraėjus 6 mėn. nuo sužinojimo apie netinkamai skaičiuotas iÅ¡mokas momento, bei nusprendus, kad, termino praleidimo atveju, nėra pagrindo terminÄ atnaujinti.

Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nevertino.

19. Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumÄ teisėjų kolegija sprendžia, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo iÅ¡nagrinėta neatskleidžiant ginčo esmės, ieÅ¡kovo teises atsisakyta ginti nepagrįstai remiantis įrodymų nepakankamumu, ieÅ¡kinys atmestas netinkamai įvertinus ar visai nevertinus atskirų į bylÄ surinktų įrodymų bei ieÅ¡kovo pateiktų argumentų. Å i iÅ¡vada pripažintina pagrindu skundžiamÄ sprendimÄ panaikinti ir grÄ Å¾inti bylÄ pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo, Å¡alinant Å¡ioje nutartyje nurodytus proceso trÅ«kumus (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylos iÅ¡nagrinėti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės nepažeidžiant asmenų teisės į apeliacijÄ , kadangi didelė dalis bylai reikÅ¡mingų aplinkybių (dėl teisinio reglamentavimo pokyčių, dėl galimybės apskaičiuoti mokėtinas žalos atlyginimo sumas ir jas sulyginti su faktiÅ¡kai atliktais mokėjimais, dėl atsakovo pareigos atlyginti žalÄ atsiradimo momento ir pan.) bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo vertinamos, joms pagrįsti į bylÄ turėtų bÅ«ti teikiami papildomi argumentai bei tokius argumentus patvirtinantys įrodymai.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u t a r i a : Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimÄ panaikinti ir bylÄ perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iÅ¡ naujo. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Marius Bartninkas Nijolia Indreikienė Izolda Nėnienė