2019-03-20 Nr. AB-6928-3-62-3-01721-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1458-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01721-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyveno perpildytose gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikoma iki 20 asmenų, dėl ko pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma, pareiškėjas neturėjo galimybės judėti. Be to, šį plotą dar labiau mažino gyvenamosios patalpos baldų užimamas plotas. Teigė, kad toks elgesys su pareiškėju turėtų būti vertinamas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė miego sutrikimus, tapo uždaras, nebendraujantis.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į pataisos namus atvyko 2013 m. balandžio 25 d. ir buvo apgyvendintas antrame sektoriuje. Duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų buvo tuo metu gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti nėra galimybės, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Tačiau ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose, salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog skaičiuojant asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą turėtų būti išskaičiuojamas joje esančių baldų užimamas plotas. Teigė, kad pareiškėjas skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į pataisos namų Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui L. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 790 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas nustatė, jog pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis ir, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. rugpjūčio 11 d., todėl daliai skundo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą. Teismas atsakovo atstovo prašymą tenkino ir skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2014 m. rugpjūčio 10 d. taikė trejų metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimą už minėtą laikotarpį atmetė kaip nepagrįstą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad, sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d.

8. Teismas nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

9. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 111.1, 111.2 punktais ir atsakovo atstovo pateiktais duomenimis nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. buvo paskirtas į šias Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamąsias patalpas: nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2014 m. spalio 6 d. – į 21 būrio 3 brigadą, nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. vasario 25 d. – į 3 būrio 3 brigadą, nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 23 d. – į 21 būrio 3 brigadą, nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. – į 3 būrio 3 brigadą, nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 9 d. – 21 būrio 1 brigadą, nuo 2016 m. gegužės 10 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. – į 21 būrio 3 brigadą. Minėtais duomenimis nustatyta, kad 21 būrio 3 brigados plotas 51,76 kv. m, ginčo laikotarpiu patalpoje buvo įrengta 14 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,69 kv. m (51,76/14) ploto; 3 būrio 3 brigados plotas 51,41 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,21 kv. m (51,41/16) ploto; 21 būrio 1 brigados plotas 51,58 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, t. y. vienam asmeniui teko 3,22 kv. m (51,58/16) ploto. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl 3 būrio 3 brigados perpildymo paneigia Pravieniškių PN-AK 2018 m. sausio 11 d. pažyma Nr. S-875, iš kurios matyti, kad ginčo laikotarpiu 3 būrio 3 brigadoje buvo laikoma nuo 10 iki 16 nuteistųjų, o patalpų renovacija nebuvo vykdoma. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo argumentų, jog 3 būrio 3 brigadoje ginčo laikotarpiu buvo įrengta iki 20 miegamųjų vietų. Teismas akcentavo, kad jokių įrodymų savo argumentams pagrįsti dėl bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų perpildymo pareiškėjas į bylą nepateikė. Teismas konstatavo, kad Taisyklių 111.1 punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas į šias Pravieniškių PN-AK uždarosios zonos gyvenamąsias patalpas: nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d. – į kamerą Nr. 5, nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. sausio 1 d. – į kamerą Nr. 12, nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 3 d. – į kamerą Nr. 5, nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. – į kamerą Nr. 8, nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. lapkričio 13 d. – į kamerą Nr. 25, nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. gruodžio 16 d. – į kamerą Nr. 24, nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. – į kamerą Nr. 4, nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. balandžio 23 d. – į kamerą Nr. 24. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis apie kamerų tipo patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, kuriuos atsakovo atstovas patikslino, nustatyta, kad kameros Nr. 5 plotas 13,57 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,39 kv. m (13,57/4) ploto; kameros Nr. 12 plotas 6,15 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 2 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,07 kv. m (6,15/2) ploto; kameros Nr. 8 plotas 14,12 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 4 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,53 kv. m (14,12/4) ploto; kameros Nr. 25 plotas 31,74 kv. m, ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,96 kv. m (31,74/8) ploto; kameros Nr. 24 plotas 13,12 kv. m, įrengtos 2 vietos, t. y. vienam asmeniui teko 6,56 kv. m (13,12/2) ploto; kameros Nr. 4 plotas 13,88 kv. m, įrengtos 4 vietos, t. y. vienam asmeniui teko 3,47 kv. m (13,88/4) ploto. Teismas konstatavo, kad Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose pareiškėjo atžvilgiu pažeista šiais laikotarpiais: nuo 2014 m. lapkričio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 8 d. ir nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 3 d. (17 parų) kameroje Nr. 5 pareiškėjui trūko 0,21 kv. m ploto, nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (15 parų) kameroje Nr. 12 pareiškėjui trūko 0,52 kv. m ploto, nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 15 d. (61 para) kameroje Nr. 8 pareiškėjui trūko 0,07 kv. m ploto, nuo 2015 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. gruodžio 23 d. (7 paros) kameroje Nr. 4 pareiškėjui trūko 0,13 kv. m ploto.

11. Teismas priėjo išvadą, kad ginčo laikotarpiu, iš viso 100 parų, pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose pažeidžiant Taisyklių 111.2 punkte nustatytą minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui trūko nuo 0,07 iki 0,53 kv. m ploto. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo aplinkybės dėl baldų užimamo ploto yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertintinos kaip šio pažeidimo dalis. Pripažinus, kad kamerų tipo patalpų ploto reikalavimai buvo pažeisti, minėtos aplinkybės vertintos Taisyklių 111.2 punkto reikalavimų pažeidimo kontekste.

12. Teismas nurodė, kad kiti tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstyti ir neanalizuoti.

13. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, priėjo išvadą, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu iš viso 100 parų kamerų tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, todėl Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgęs į byloje konstatuoto pažeidimo trukmę ir mastą (100 parų kamerų tipo patalpose trūko nuo 0,07 iki 0,53 kv. m ploto), įvertinęs tai, kad kamerų tipo patalpų plotą dar labiau mažino baldų užimamas plotas, priėjo išvadą dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 790 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III. 14. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo L. B. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

15. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, be to, byloje nenustatyta kitų pažeidimų, kurie galėjo bloginti pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas. Pareiškėjui kalint kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

16. Atsakovas pažymi, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtu pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Į kamerų tipo patalpose įrengtus kiemelius kasdien pasivaikščioti vieną valandą vedami ten laikomi nuteistieji. Nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, bei, nesant įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nors formaliai buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas (teisės aktais reglamentuotą vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamosios patalpos plotą), tačiau ginčo atveju darytina išvada, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas visiškai pakankama bei teisinga satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas L. B. kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

18. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pirmiausia atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 11 d. iki 2016 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas 100 parų buvo laikomas kamerų tipo patalpose pažeidžiant teisės aktuose nustatytą minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą ir konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta pinigais.

19. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su neturtinės žalos atlyginimu pinigais. Atsakovo manymu, teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pažeistai teisei apginti.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą.

22. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės akcentuoja su neturtinės žalos dydžio nustatymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme, todėl minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo aplinkybių, kurias detaliai įvertino teismas skundžiamame sprendime, teisėjų kolegija plačiau nevertins.

23. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalios ploto normos. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti tam tikrą diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.)).

25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2016).

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

27. Atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto normą, laikotarpis buvo su pertraukomis, ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, pagrįstai priteista 790 Eur neturtinei žalai atlyginti. Šiuo atveju teisių pažeidimo trukmė suponuoja neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo konstatavimas teisėjų kolegijos pripažįstamas nepakankama satisfakcija.

28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė