2013-02-25 Nr. AB-188-3-63-3-00272-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 619/2013

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00272-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šilutės rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, medžiotojų klubui „Berštai”, medžiotojų klubui „Vainutas”, medžiotojų klubui „Ąžuolas”, medžiotojų klubui „Kulynai”, medžiotojų klubui „Ašva”, medžiotojų klubui „Usėnai”, medžiotojų klubui „Šustis”, medžiotojų klubui „Saugos” dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Šilutės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu (T 1, b. l. 5 - 8; 85 - 89) teismo prašė panaikinti atsakovo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2011 m. birželio 6 d. sprendimą išieškoti iš turto Nr. 12.-19-6636, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo 15 707 litų į valstybės biudžetą. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Inspekcijos sumokėtą žyminį mokestį.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau - ir KRAAD), atlikęs Šilutės rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir Specialioji programa) 2009 metų lėšų panaudojimo patikrinimą, surašė patikrinimo aktą, kuriame nurodė, jog medžiojamų gyvūnų daromos žalos prevencinių priemonių diegimui panaudota 15 707 litų ne pagal tikslinę paskirtį, tuo pažeistos Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau - ir SAARSPĮ) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos.

Su KRAAD patikrinimo akte nurodytais pažeidimais nesutiko ir teigė, jog jo pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodė, kad KRAAD patikrinimo akte klaidingai traktuojama, jog medžiotojų asociacijos nėra miško sklypų, kuriuose medžioklė uždrausta, savininkas, valdytojas ir naudotojas, įgyvendinantis žalos prevencijos priemones. Pažymėjo, kad SAARSPĮ nėra pateiktos įstatyme vartojamų sąvokų apibrėžimai, todėl skiriant lėšas medžiotojų būreliams buvo vadovautasi Medžioklės įstatymo (toliau – ir MĮ) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Medžioklės būreliams Specialiosios programos lėšos buvo skirtos vadovaujantis MĮ 2 straipsnio 11, 12 ir 13 punktuose pateiktomis sąvokomis, pagal kurias medžiotojų būreliai yra laikomi medžioklės plotų naudotojais. Kadangi medžiotojų būreliai medžioklės plotuose vykdo medžioklę, taip pat su ja susijusią veiklą, įskaitant ir prevencinių priemonių įgyvendinimą, už tai medžiotojų būreliams ir buvo skirtos Specialiosios programos lėšos. Teigė, kad lėšos buvo skirtos pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjas pabrėžė, kad patikrinimo aktas neatitinka LR aplinkos ministro nustatytai patikrinimo akto formai.

LR aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. D1-637 patvirtintose Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijose (toliau – ir Rekomendacijos) nenumatyta, kokiu būdu turi būti atliekamas ir kokia forma turi būti įtvirtinami patikrinimo rezultatai. Remiantis Rekomendacijomis, būtina, kad su patikrinimo aktu pasirašytinai būtų supažindintas savivaldybės meras, šiuo atveju nėra įrodymų, kad tai būtų padaryta. Pažymėjo, kad patikrinimo akte trūkta motyvacijos, pažeidimo esmė akte aprašyta neaiškiai ir netiksliai.

Mano, kad KRAAD Šilutės agentūros patikrinimo aktas neatitinka Rekomendacijų reikalavimų bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies. Nurodė, kad Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūra (toliau – ir Agentūra) vadovavosi dviem analogiškais, tačiau skirtingų datų patikrinimo aktais. Viename iš patikrinimo aktų nurodoma, kad patikrinimas atliktas 2010 m. lapkričio 24 d., kitame – 2010 m. lapkričio 22 d. Esant dviem skirtingoms patikrinimo aktų datoms, neaišku, kuris iš šių aktų yra teisingas.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 35 - 36) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vykdydamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos įpareigojimą, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gruodžio 30 d. raštu Nr. (24.72-12)-D2-16171 pareiškėjui pasiūlė ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas – 15 707 litų, pervesti į valstybės iždo sąskaitą, o patikslinus reikalavimą 2011 m. sausio 5 d. raštu Nr. ( 12.5)-D2-152 pareiškėjui pasiūlė ne pagal paskirtį panaudotas lėšas pervesti per 3 mėnesius. Pareiškėjui neįvykdžius reikalavimo, atsakovas dar kartą pasiūlė pervesti lėšas į valstybės biudžetą iki 2011 m. gegužės 31 d. Kadangi pareiškėjas nepervedė minėtų lėšų į valstybės sąskaitą, todėl, vadovaujantis SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalimi, 2011 m. birželio 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą išieškoti nepagrįstai pervestas lėšas iš turto. Pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia jiems teisės vertinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos bei jai pavaldžių institucijų priimtų sprendimų (lėšų panaudojimo patikrinimo akto išvados) teisėtumo ir pagrįstumo, o Inspekcija atliko Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsniu paskirtas pareigas, tai yra atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 55 - 57) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad MĮ įtvirtina medžioklės plotų naudotojų sąvokas ir funkcijas, o SAARSPĮ kalbama apie miškų savininkus, valdytojus ir naudotojus, todėl akivaizdu, kad miškų savininkai, valdytojai ir naudotojai ir medžioklės plotų naudotojai nėra tapačios sąvokos, todėl savivaldybės skirdamos Specialiosios programos lėšas pažeidžia SAARSPĮ nuostatas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija parengė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos priemonių vykdymo patikrinimo tvarkos aprašą, programos priemonių vykdymo ataskaitos formą ir jos pildymo taisykles, kurias 2011 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. D1-2101 patvirtino Lietuvos Respublikos aplinkos ministras. Be to, siekdama išvengti skirtingo teisės aktų nuostatų traktavimo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija parengė Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudojimo rekomendacijas, pagal kurių 7 punktą medžiotojų būreliai nėra miško sklypų savininkai, valdytojai ar naudotojai, todėl įplaukos į programą pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį negali būti skiriamos medžiotojų būrelių įgyvendinamų priemonių finansavimui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 62 - 65) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Aplinkos ministerija vadovaudamasi SAARSPĮ bei Rekomendacijomis, gavusi KRAAD 2010 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktą, įvertino nustatytus pažeidimus ir 2010 m. gruodžio 16 d. raštu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prašydama ne ginčo tvarka išieškoti Šilutės rajono savivaldybės netinkamai panaudotas Specialiosios programos lėšas. Pagrindinis ginčas tai, ar medžioklės plotų naudotojai gali būti traktuojami kaip konkretaus miško sklypo naudotojai, ir ar šiuo pagrindu gali gauti paramą, numatytą SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad medžiotojų būreliai yra miško sklypų ar miško naudotojai, nes kiekvienam teisiniam santykiui teisės aktai turi būti taikomi sistemiškai pagal tai, kokie teisės aktai tuos santykius reglamentuoja, todėl būtina vertinti MĮ 2 straipsnio 10-12 punktų nuostatas, iš kurių akivaizdu, kad medžiotojų būrelis nepatenka nei į vieną iš jų, o atitinka MĮ 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintą medžioklės plotų naudotojo sąvoką. Kadangi medžioklės plotų naudotojai bei miško sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo sąvokos nėra tapačios, todėl negali būti finansiškai remiami minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu (T 1 b. l. 179 - 185) pareiškėjo skundą atmetė. Teismas panaikino reikalavimo užtikrinimo priemones - sustabdyti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 12.-19-6636 galiojimą išieškoti ne pagal paskirtį panaudotas lėšas 15 707 Lt, kurios buvo taikytos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl KRAAD 2010 m. lapkričio 24 d. patikrinimo akte nustatytų aplinkybių, jų teisėtumo ir pagrįstumo. Šiame patikrinimo akte konstatuota, kad patikrinus Šilutės rajono savivaldybės 2009 metų aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimą nustatyta, kad Šilutės rajono savivaldybė, skirdama Specialiosios programos lėšas medžiotojų būreliams, kurie nėra miškų savininkai, valdytojai ar naudotojai, pažeidė Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Pareiškėjas akcentavo, kad buvo surašyti du patikrinimo aktai, kuriose nurodytos skirtingos datos. KRAAD atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad Šilutės rajono savivaldybės administracijos raštinėje, pateikiant patikrinimo aktą susipažinimui, užregistruotas 2010 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas, būtent šis aktas ir jame nustatyti pažeidimai buvo vertinami Aplinkos ministerijoje, tai patvirtina ir Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 16 d. raštas Valstybinei mokesčių inspekcijai Nr. (9-2)-D8-11797. Kadangi tiek 2010 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktas, tiek 2010 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas savo turiniu ir forma yra identiški, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra reikšminga, nagrinėjant patikrinimo aktą.

Teismas nustatė, kad ginčo šalys skirtingai vertina SAARSPĮ subjektus, kurie gali būti numatytųjų specialiųjų programų lėšų naudotojais, todėl akcentavo, jog svarbiausias šio ginčo klausimas yra nustatyti, kas gali būti specialiosios programos lėšų naudotojais. Teismas, remdamasis MĮ 2 straipsnio 11 - 14 dalimis, Miškų įstatymo 2 straipsnio 10-12 dalimis, padarė išvadą, kad miško naudotojų sąvoka, įtvirtinta SAARSPĮ, nėra tapati medžioklės plotų naudotojo sąvokai. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, t. y. medžiojamųjų gyvūnų ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai.

Be to, MĮ 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata patvirtina išimtinai miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisę gauti paramą prevencijos priemonėms, o tokia parama sudaroma iš lėšų, gautų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą, kuriuos moka visi fiziniai ir juridiniais asmenys, įgiję teisę naudotis medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotuose, tame tarpe ir medžiotojų būreliai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo kontekste aktualios MĮ 6 straipsnio 3 dalies ir SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, nes jos vienodai reglamentuoja galimybę gauti specialiąją paramą, susijusią su medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos prevencija, o MĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato skirtingą paramos gavimo pagrindą – medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygų gerinimą ir kt.

Remiantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo nuostatomis, pastebėjo, jog medžiotojų būreliai, kaip medžioklės plotų naudotojai, paramą galėtų gauti būtent šio įstatymo nustatyta tvarka, išskyrus tas nuostatas, kuriose pabrėžiama tik miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisė į paramą. Nagrinėjamu atveju Šilutės rajono savivaldybė Specialiosios programos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti Specialiosios programos lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatyme.

Teismas, atlikęs minėtųjų teisės aktų nuostatų sisteminę analizę, padarė išvadą, kad KRAAD teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog Šilutės rajono savivaldybė netinkamai panaudojo savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšas, skiriant jas medžiotojų būreliams, nes jie negali būti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudotojai, todėl KRAAD 2011 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nepagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus dėl patikrinimo akto neatitikimo Rekomendacijoms bei Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytiems individualiam aktui keliamiems reikalavimams.

Nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog patikrinimą dėl Šilutės rajono savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo atliko KRAAD Šilutės rajono agentūros vedėjas V. Š. Jame dalyvavo ir pareiškėjo įgalioti asmenys – Šilutės rajono savivaldybės administracijos vyr. specialistas – gamtosaugininkas R. R., kuris yra ir Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. A1-947 patvirtintos Medžiojamų gyvūnų padarytos žalos nustatyto ir prevencinių priemonių diegimo vertinimo komisijos pirmininkas, bei centralizuotos buhalterijos skyriaus vedėja D.

B. Tikrinantys asmenys patikrinimo metu susipažįsta su buhalterinės apskaitos dokumentacija, susijusia su SAARP įplaukomis (mokėjimų pavedimai ir kt.) ir programos išlaidomis (sutartys, darbų atlikimo aktai, mokėjimų pavedimai, kiti dokumentai), prireikus apžiūri aplinkosaugos objektus vietoje, todėl darytina išvada, jog patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės pareiškėjo įgaliotiems asmenims buvo žinomos, o patikrinimo akte nurodytas tik jų teisinis įvertinimas (išvada). Iš pareiškėjo patikslinto skundo bei atstovų pasisakymo teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad iš esmės ginčijamas tik patikrinimo akte nustatyto pažeidimo teisinis vertinimas, t. y. skirtingai traktuojant „miškų naudotojų“ ir „medžioklės plotų naudotojų“ sąvokas bei lėšų panaudojimo tikslinę paskirtį.

Iš patikrinimo akto taip pat matyti, kad patikrinime dalyvavę asmenys nesutiko su šiuo aktu ir pasirašyti jį atsisakė, Šilutės rajono savivaldybės meras taip pat nesutiko su patikrinimo akte nustatytais pažeidimais. Tai patvirtinta Šilutės rajono agentūros vedėjo V. Š., atlikusio patikrinimą, parašas patikrinimo akte. Tokia procedūra yra numatyta Rekomendacijų 7.6 punkte. Rekomendacijų 7.4 punktas numato, kad patikrinimo rezultatai įforminami aktu pagal 1 priede pateiktą patikrinimo akto formą, kuri yra privaloma. 2011 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas atitinka nustatytą formą, todėl pareiškėjo argumentas dėl patikrinimo akto neatitikimo Rekomendacijoje nustatytiems reikalavimams yra nepagrįstas.

III. Pareiškėjas Šilutės rajono savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 1 – 5) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo būtų panaikintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. 12.-19-6636. Taip pat prašo priteisti iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos žyminį mokestį.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Medžioklės plotų naudotojai turi teisę medžioklės plotuose naudotis laukinės gyvūnijos ištekliais, o ne miško ištekliais kaip miško savininkai, valdytojai ar naudotojai. Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje esanti nuostata patvirtina miško savininkų, valdytojų ar naudotojų teisę gauti paramą prevencijos priemonėms.

2. Teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti SAARSPĮ. Lėšos panaudotos netinkamai, skiriant jas medžiotojų būreliams, nes jie negali būti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudotojai.

3. MĮ 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas nurodo, kad medžioklės ploto naudotojai turi teisę „Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymo ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nustatyta tvarka gauti finansinę pagalbą medžiojamųjų gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti”. Taigi MĮ tiesiogiai leidžia gauti paramą gyvūnų gyvenamosios aplinkos sąlygoms gerinti ir pan.

4. Patikrinimo akte klaidingai teigiama, kad pažeistas SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 punktas bei klaidingai traktuojama, jog medžiotojų asociacijos nėra miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkas, valdytojas ir naudotojas, įgyvendinantis žalos prevencijos priemones, todėl aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos medžiotojų asociacijoms negalėjo būti skiriamos.

5. Medžiotojų būreliai yra medžioklės plotų, o tuo pačiu ir į medžioklės plotus patenkančių miško sklypų naudotojai, kuriems, pagal Specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą, gali būti skiriamos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšos. Todėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos 15 707 Lt suma, skirta medžiotojų būreliams, buvo panaudota pagal paskirtį, nes buvo skirta nepažeidžiant Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo nuostatų.

6. Aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakyme Nr. D1-637 nurodoma, kokia turi būti patikrinimo akto forma, turinys ir kiti reikalavimai. Patikrinimo aktas neatitinka įsakyme nustatytos formos reikalavimų

7. Pirmosios instancijos teismas klaidingai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodydamas, kad LVAT yra konstatavęs, jog patikrinimo aktas nepatenka nei į individualaus teisės akto, nei į administracinio teisės akto sąvokas, todėl jam VAĮ 8 straipsnyje numatyti reikalavimai netaikomi.

8. Rekomendacijų 7.6 punkte numatyta, kad meras parašu patvirtina, jog susipažino su patikrinimo aktu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodo, kad meras nesutiko su patikrinimo akte nustatytais pažeidimais. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju mero parašo patikrinimo akte apskritai nėra, jo atsisakymas (jei toks ir buvo) neužfiksuotas. Pareiškėjas nurodė, kad KRAAD Šilutės agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo surašyti patikrinimo aktą tinkamai, kadangi iš šio akto pažeidėjui kyla tolimesnės pasekmės, o vėlesniems patikrinimo procedūros subjektams būtų lengviau vadovautis tinkamai įformintu patikrinimo aktu.

9. Agentūra vadovaujasi dviem analogiškais, tačiau skirtingų datų patikrinimo aktais. Viename iš patikrinimo aktų nurodoma, kad patikrinimas atliktas 2010 m. lapkričio 24 d., kitame - 2010 m. lapkričio 22 d. Esant dviem skirtingoms patikrinimo aktų datoms, neaišku, kuris iš šių aktų yra teisingas.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad, kadangi pareiškėjas specialiosios programos lėšas skyrė medžiotojų būreliams, kurie negali būti savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų naudotojais, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės rajono agentūra 2010 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktu teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas pažeidė teisės aktų nuostatas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, siekdamas iš pareiškėjo išieškoti įstatyme nenumatytiems tikslams panaudotas specialiosios programos lėšas, laikėsi LR savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos ir terminų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad SAARSPĮ aiškiai įtvirtinta, kad specialiojoje programoje lėšos naudojamos finansiškai remti tik miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, o medžiotojai, turintys nustatyta tvarka išduotus leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, yra medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudotojai, bet ne sklypų naudotojai, todėl jų vykdoma veikla negali būti finansuojama iš specialiosios programos lėšų. LVAT yra konstatavęs, kad patikrinimo aktas nepatenka nei į skųstino individualaus teisės akto, nei į administracinio teisės akto sąvokas, todėl jam VAĮ 8 straipsnyje numatyti reikalavimai netaikomi. Pabrėžė, kad teismas savo sprendime teisingai vadovavosi LVAT praktika. Remiantis Rekomendacijų 7.4 punktu, patikrinimo rezultatai įforminami aktu pagal 1 priede pateiktą patikrinimo akto formą, kuri yra privaloma. 2011 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas atitinka nustatytą formą, todėl apelianto argumentas dėl patikrinimo akto neatitikimo Rekomendacijoje nustatytiems reikalavimams yra nepagrįstas. Šilutės rajono savivaldybės administracijos raštinėje buvo pateiktas ir užregistruotas 2010 m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas, šis patikrinimo aktas ir jame nustatyti pažeidimai buvo vertinami Aplinkos ministerijoje, tai patvirtino ir Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 16 d. raštas Valstybinei mokesčių inspekcijai Nr. (9-2)- D8-11797. Teismas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime konstatavo, kad 2010 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktas ir 2010- m. lapkričio 24 d. patikrinimo aktas savo turiniu ir forma yra identiški, todėl pareiškėjo nurodyta aplinkybė nėra reikšminga nagrinėjant patikrinimo aktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisingai pritaikė ginčą reglamentuojančias teisės normas. Teigia, kad nagrinėjamu atveju Šilutės rajono savivaldybė paramos lėšas galėjo suteikti tik tiems subjektams, kurie tiesiogiai įtvirtinti specialių lėšų naudojimą reglamentuojančiame teisės akte – SAARSPĮ.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinama administracinė byla Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi buvo sustabdyta, kol bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A662 - 2003/2012 (2 T, b.l. 58-60). Šios bylos iš esmės identiškos tiek pagal savo faktines aplinkybes, tiek pagal taikytiną teisinį reguliavimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė penkių teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinę bylą Nr. A662 - 2003/2012, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, pateikė teisės aiškinimo taisykles, kurių, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu, turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje, kaip iš esmės analogiškoje administracinėje byloje. Naujoms teisės aiškinimo taisyklėms formuoti šioje administracinėje byloje objektyvaus poreikio nenustatyta.

Paminėtoje byloje Nr. A662-2003/2012 buvo nurodyta, kad „Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą bei teismų instancinė sistema nulemia tai, jog teisingumas turi būti vykdomas taip, kad visada būtų paliekama galimybė ištaisyti galimą klaidą ar pakeisti sprendimą, paaiškėjus naujoms aplinkybėms (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 24 d. nutarimas). Todėl išplėstinė teisėjų kolegija šioje byloje vertindama ginčijamo VMI sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat pasisako ir dėl Aplinkos ministerijos rašto, t. y. išsprendžia šį ginčą iš esmės“.

Aplinkos ministerijos rašto atžvilgiu pažymėta, jog „Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, todėl Mažeikių rajono savivaldybės veiksmai, pervedant SAARP lėšas medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negali būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taip pat pabrėžtina, kad Aplinkos ministerijos raštas atitinka ir bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: Aplinkos ministerijos rašte yra nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai (pateikiama inter alia nuoroda į Šiaulių RAAD 2010 m. lapkričio 25 d. Patikrinimo akte Nr. 165 konstatuotas aplinkybes), pateiktas teisinis pagrindas (nurodyta Įstatymo 4 straipsnio 4 dalis), yra nurodomi motyvai, juos sistemiškai vertinant su Šiaulių RAAD 2010 m. lapkričio 25 d. Patikrinimo akte Nr. 165 nustatytais duomenimis ir teiginiais. <...> Aplinkos ministerijos raštas yra laikytinas pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą“.

Šioje administracinėje byloje esantis Aplinkos ministerijos 2010-12-16 raštas Nr. (9-2)-D8-11797 taip pat, kolegijos vertinimu, atitinka bendruosius individualiam aktui keliamus reikalavimus bei bylos Nr. A662-2003/2012 argumentais, o taip pat atsižvelgiant į identiškoje administracinėje byloje Nr. A556-626/2013 priimtą nutartį (miško naudotojų ir medžioklės plotų naudotojų sąvokos nėra tapačios, pervedimas SAARP lėšų medžioklės plotų naudotojams, prieštaravo Įstatymo tikslams ir teisės normoms, o medžiotojų būreliai negalėjo būti SAARP lėšų gavėjais pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą), laikytinas teisėtai bei pagrįstai konstatuojančiu netinkamą SAARP lėšų panaudojimą savivaldybėje pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Jokių kitų pagrindų priešingai išvadai nenustatyta (T 1, b.l. 13).

Dėl VMI sprendimo (T 1, b.l. 9), nesant kitokių faktinių aplinkybių, laikytinas tokios pat pozicijos kaip ir administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Šilutės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius