2025-10-29 Nr. AB-18013-3-61-3-04927-2025-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1307-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04927-2025-4

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. B. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – „Kazimiero Simonavičiaus universitetas“, UAB) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2025 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. 25S193596 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad Sprendimu nuspręsta pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę – įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2025 m. spalio 2 d., valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2025 m. liepos 30 d. priėmė sprendimą Nr. 25S171097 panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir 2025 m. liepos 30 d. Sprendimas), kurį pareiškėjas apskundė (administracinė byla Nr. eI2-16767-438/2025).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas grindė aplinkybe, kad Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė byla dėl 2025 m. liepos 30 d. Sprendimo teisėtumo. Taigi, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, pareiškėjas, pradėjęs studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete (toliau – ir KSU), būtų priverstas išvykti iš šalies ir nutraukti mokslus, taip pat prarastų už studijas sumokėtą 5 700 Eur sumą, universitetas nutrauktų su juo sudarytą sutartį, o studijų procesas nusikeltų neapibrėžtam laikui.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis teisme ginčija 2025 m. liepos 30 d. Sprendimą, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, kadangi pareiškėjas nepradėjo studijų. Tačiau studijos ir negalėjo būti pradėtos joms besibaigiant, o tokia situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo neveikimo, o dėl Migracijos departamento užtęsto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo, kas ir lėmė, jog studijas KSU nukėlė 2025 m. rugsėjo mėn. Migracijos departamentui priėmus Sprendimą, įpareigojantį pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos, kai jis jau studijuoja ir atsakovui tai buvo žinoma iš KSU pateiktų tarpininkavimo raštų, manytina, kad atsakovo Sprendimo vykdymas nesuderinamas su gero administravimo principais bei yra neproporcingas, priimtas neįvertinus visų aplinkybių.

Pareiškėjas tvirtino, kad pagrindė savo reikalavimo pagrįstumą. Dėl antrosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, susijusios su neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos kriterijumi, pareiškėjas pažymėjo, kad jis studijuoja KSU, todėl siekiant nepažeisti proporcingumo principo ir priėmus byloje baigiamąjį teismo aktą, Sprendimo galiojimą būtina laikinai stabdyti. Pareiškėjas nurodė pakankamai aplinkybių, leidžiančių spręsti apie neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos egzistavimą netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės: Lietuvos Respublikoje yra pareiškėjo socialinių interesų centras – pareiškėjas pradėjo studijas KSU, sumokėjo už studijas, sudarė su KSU studijų sutartį. Todėl Migracijos departamento įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos iki 2025 m. spalio 2 d. lems šias pasekmes: pareiškėjas bus priverstas nutraukti studijas, praras lėšas, sumokėtas už mokslą ir net jei išvykęs iš šalies pateiks naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi, tokio prašymo nagrinėjimas užsitęs, nes studijos jau bus prasidėjusios ir pareiškėjui naujas leidimas laikinai gyventi jau bus išduotas pirmo semestro pabaigoje, kas vėl gi lems studijų nukėlimą kitiems metams. Manytina, kad tai reikšmingi teisiniai padariniai, sukeliantys pareiškėjui sunkiai atitaisomą didelę žalą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Teismas pabrėžė, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje.

Teismas nustatė, kad atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2025 m. spalio 2 d.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodyti argumentai buvo hipotetinio pobūdžio ir nesudarė pakankamo pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog netaikius tokios priemonės, pareiškėjui kiltų neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su studijų nutraukimu ir finansinių lėšų praradimu, teismas nurodė, kad šie teiginiai yra deklaratyvūs, grindžiami subjektyvia nuomone ir nepagrįsti objektyviais įrodymais. Teismo vertinimu, prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo nebuvo pateikta jokių konkrečių faktinių duomenų ar dokumentų, leidžiančių spręsti apie tariamos žalos pobūdį, mastą ar realią tikimybę jai atsirasti, pavyzdžiui, kad sumokėta studijų įmoka negalėtų būti grąžinta ar kad studijos negalėtų būti tęsiamos vėliau. Teismas konstatavo, jog aplinkybės dėl pareiškėjo studijų pradžios savaime neįrodė, kad tokios pasekmės būtų neatitaisomos ar sunkiai atitaisomos, tuo atveju, jei galutinis teismo sprendimas būtų pareiškėjui palankus. Buvo atkreiptas dėmesys, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog jo studijų pradžia buvo nukelta, todėl akivaizdu, kad studijų procesas nėra tiesiogiai ir negrįžtamai susijęs tik su pareiškėjo fiziniu buvimu Lietuvoje konkrečiu laikotarpiu.

Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios objektyviai reikalautų neatidėliotino pareiškėjo buvimo Lietuvoje ar Europos Sąjungos valstybėse ir kurių neįmanoma būtų užtikrinti kitomis teisėtomis priemonėmis, pavyzdžiui, pakartotinai pateikus prašymą išduoti leidimą ar siekiant susigrąžinti dalį sumokėtų studijų įmokų. Teismas darė išvadą, kad vien tik pareiškėjo subjektyvus vertinimas dėl neva padarytos didelės žalos nėra pakankamas pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Kartu teismas pabrėžė, jog tokie sprendimai kaip pareiškėjo skundžiamas priimami siekiant užtikrinti įstatymų laikymąsi, migracijos procesų kontrolę ir viešąjį saugumą, todėl jų vykdymo sustabdymas be aiškios ir įrodymais pagrįstos būtinybės neatitiktų proporcingumo bei proceso šalių interesų pusiausvyros principų.

Pažymėjęs, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus sprendimai, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, teismas nurodė, kad galėtų būti stabdomas Migracijos departamento sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo.

Apibendrinamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra hipotetiniai, neįrodyti ir nesudarė pakankamo pagrindo šioje proceso stadijoje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tačiau pareiškėjui išaiškino, kad, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą su prašymu dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pateikiant šios priemonės taikymą pagrindžiančius įrodymus.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025m. rugsėjo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti Sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėta administracinė byla ir įsiteisės priimtas procesinis sprendimas.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nurodė ne tik tas aplinkybes, jog pradėjo studijuoti, tačiau ir apie administraciniame teisme nagrinėjamą ginčą dėl 2025 m. liepos 30 d. Sprendimo teisėtumo. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

Pareiškėjo įsitikinimu, spręsdamas dėl neatitaisomos žalos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino byloje esančios pateiktos studijų sutarties, kurioje aiškiai nurodoma, kad tuo atveju, jei sutartis nutraukiama praėjus pirmosioms keturioms savaitėms nuo oficialios semestro pradžios, semestro mokestis negrąžinamas. Be to, pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už studijas sumokėjo 5 700 Eur dar 2024 m. rugsėjo 10 d., pateikė studijų sutartį, pažymą apie pareiškėjo statusą, patvirtinančią, kad yra studentas. Tai įrodo, kad dėl Migracijos departamento veiksmų – nepagrįstai uždelsto 2024 m. spalio 4 d. Migracijos departamentui pateikto prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas įpusėjus studijoms (2025 m. balandžio 4 d. pagamintas leidimas), dėl ko pareiškėjas objektyviai negalėjo pradėti studijų, o KSU nukėlė studijų pradžią į 2025 m. rugsėjo mėn.

Pareiškėjas studijuoja KSU, yra Studentų registre, todėl pagrįstai prašė taikyti reikalavimo užtikrinimą, nes tik prasidėjus studijoms jas stabdyti ar nutraukti, iki 2025 m. spalio 2 d. (kaip tik šią dieną Regionų administraciniame teisme bus nagrinėjamas pareiškėjo skundas dėl 2025 m. liepos 30 d. Sprendimo) išvykti iš Lietuvos Respublikos ir vėl iš naujo teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kai dar neišspręstas teisme klausimas dėl anksčiau išduoto leidimo gyventi panaikinimo teisėtumo, yra neracionalu ir neproporcinga.

Įvertinus, kad pareiškėjas apskundė 2025 m. liepos 30 d. Sprendimą, atsižvelgiant į tai, kad jau pradėta pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę procedūra (dėl ko nukentėtų pareiškėjo socialiniai interesai) bei į tai, kad administracinėje byloje Nr. eI2-16767-438/2025 dėl ginčo esmės teismo sprendimas dar nėra priimtas, o skundo nagrinėjimo data sutampa su pareiškėjo įpareigojimu išvykti iš Lietuvos Respublikos data, nesant duomenų, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu, manytina, kad šiuo atveju netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės – draudimo grąžinti ir /ar išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjui.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui, kuriame nėra įtvirtintas administracinio sprendimo dėl leidimo gyventi panaikinimo apskundimo teismui suspensyvinis efektas (skundo padavimas nesustabdo sprendimo vykdymo), reikalavimo užtikrinimo priemonės taikomos ir kitose bylose. Taigi šiuo atveju, kai priimtas Sprendimas, įpareigojantis pareiškėją iki 2025 m. spalio 2 d. išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės šalį, pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, o pirmosios instancijos teismas privalėjo individualiai išnagrinėti visas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai nėra pakankami reikalavimo užtikrinimo priemonei pritaikyti nagrinėjamoje byloje, t. y. reikalavimo užtikrinimo priemonė negali būti, kaip skunde nurodo pareiškėjas, suspensyviniu efektu vien tuo pagrindu, kad yra pateikti skundai dėl užsieniečio atžvilgiu priimtų sprendimų.

Migracijos departamentas tvirtina, kad pareiškėjas savo skunde tikėtinai nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo bei neatitinka ir antros būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos, t. y. nepagrindė, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kad mokymo įstaiga atsisakytų grąžinti ar perkelti kietiems mokslo metams pareiškėjo už studijas sumokėtą mokestį, esant pareiškėjo situacijai. Be to, toks mokestis tikrai negali būti vertinamas kaip neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Migracijos departamentas nurodo, kad vien tai, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas nepagrindė nei vienos iš dviejų būtinų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą iki bus priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas šioje byloje, pagrįstumas ir teisėtumas.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019 ir kt.). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui pakanka objektyviai tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Teismas, atlikęs preliminarų prima facie reikalavimo pagrįstumo įvertinimą, galėtų atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai skundo (prašymo) reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, pareiškėjas pasirinko tokį savo teisių ar įstatymo saugomų interesų gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tam, kad būtų užtikrintas reikalavimas, kuris visiškai nėra pagrįstas skunde (prašyme) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir panašiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-190-492/2024; 2023 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-212-822/2023; kt.).

Sprendžiant dėl antros sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos) buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo atsakovas nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į užsienio valstybę ((duomenys neskelbtini)) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos – iki 2025 m. spalio 2 d. Sprendimas priimtas, nes asmeniui panaikintas leidimas laikinai gyventi (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 125 str. 1 d. 2 p., 127 str. 1, 31 ir 6 d.).

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą – pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad administraciniame teisme nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo ankstesnio 2025 m. liepos 30 d. Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi, išduotas studijų pagrindu. Nesustabdžius Sprendimo galiojimo, pareiškėjas bus įpareigotas išvykti iš Lietuvos, nesulaukęs galutinio teismo sprendimo dėl jo teisinės padėties, bus priverstas nutraukti studijas tik joms prasidėjus, praras už studijas sumokėtą 5 700 Eur mokestį, kuris pagal studijų sutarties sąlygas jam nebus grąžintas. Pareiškėjui išvykus iš Lietuvos, kol dar nėra priimti teismo sprendimai dėl jo teisinio statuso, yra keblu ir neproporcinga kreiptis dėl naujo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, kad galėtų tęsti studijas.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-643-575/2019). Tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo atsakovui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), taip pat gali būti stabdomas išsiuntimo sprendimo vykdymas (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Pareiškėjo netenkinančio Sprendimo galiojimo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai, nesant tam teisinio pagrindo, o tai pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-968/2022, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5097-552/2020, 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-585-502/2020, 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-278-525/2020).

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su nurodomais finansiniais praradimais ir galimais nepatogumais, pažymėtina, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023). Teisėjų kolegija vertina, kad vien tikimybė, kad pareiškėjas bus priverstas nutraukti studijas, galbūt jam nebus grąžintas už studijas sumokėtas mokestis, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.

Kadangi Sprendimas savaime pareiškėjui nesukelia jo nurodomų padarinių, nes, kaip minėta, tam reikalingas kitas atsakovo sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, su tuo susiję atskirojo skundo argumentai vertintini kaip nepagrįsti ir atmetami. Byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Šioje proceso stadijoje pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas (laikinas Sprendimo galiojimo sustabdymas) reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjo teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. M. B. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis