2013-08-19 Nr. AB-4217-3-61-3-01075-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1385/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01075-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Visagino savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Visagino savivaldybės administracijos skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Visagino savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–4) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 151–158, 169–172a) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2008 m. balandžio 7 d. raštą Nr. (9-2)-D8-2932 dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2011 m. gruodžio 7 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-4594 dėl aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ne pagal paskirtį panaudotų lėšų sumokėjimo; 3) panaikinti VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-14212 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Utenos RAAD) 2008 m. atliko Visagino savivaldybės 2005 m. ir 2006 m. savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir SAARSP) lėšų panaudojimo patikrinimą bei nustatė pažeidimus, kurie įforminti 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktais Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008. Utenos RAAD priskaičiavo 95 707 Lt ne pagal paskirtį panaudotų lėšų, kurias siūlė išieškoti. Atitinkamai Aplinkos ministerija 2008 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-2932 kreipėsi į VMI, prašydama išieškoti ne ginčo tvarka ne pagal tikslinę paskirtį panaudotus 95 707 Lt į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos.

VMI 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-4594 pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas (95 707 Lt), įspėjant, kad nesumokėjus nurodytos sumos per tris mėnesius, įsiskolinimas bus išieškomas priverstine tvarka, o 2012 m. kovo 12 d. VMI priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-14212 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Paaiškino, kad Visagino savivaldybės 2005 m. SAARSP priemones patvirtino Visagino savivaldybės taryba 2005 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. TS-374 (su 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. TS-496 ir 2005 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. TS-532 pakeitimais), o 2006 m.

SAARSP priemonės ir sąmata buvo patvirtintos Visagino savivaldybės tarybos 2006 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. TS-585. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo administracinę priežiūrą vykdanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Utenos apskrityje tarnyba pastabų ir/ar reikalavimų dėl Visagino savivaldybės specialiųjų programų priemonių ir/ar sąmatų nepateikė. Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 533 „Dėl savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ataskaitos apie programos priemonių vykdymą formos, jos pildymo instrukcijos bei aplinkosaugos priemonių sąrašo patvirtinimo“, pasibaigus ataskaitiniams metams, teikė SAARSP priemonių vykdymo ataskaitas Aplinkos ministerijai ir pastabų dėl SAARSP priemonių vykdymo ataskaitų iš Aplinkos ministerijos negavo, kas rodo, jog pareiškėjas tinkamai naudojo SAARSP lėšas, vykdydamas teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Visagino savivaldybės meras, nesutikdamas su Visagino savivaldybės SAARSP lėšų panaudojimo patikrinimo rezultatais, įtvirtintais Utenos RAAD 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008, 2008 m. kovo 15 d. raštu Nr. (4.17)-1-946 pateikė prieštaravimus dėl aktų ir paaiškinimus dėl SAARSP lėšų panaudojimo pagrįstumo, į kuriuos atsakymų negavo, todėl, reaguodamas į Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. raštą Nr. (9-2)-D8-2932 VMI, kuriuo prašoma ne ginčo tvarka išieškoti 2005 m. ir 2006 m. ne pagal paskirtį panaudotas Visagino savivaldybės SAARSP lėšas (95 707 Lt), 2008 m. balandžio 15 d.

Aplinkos ministerijai pateikė raštą Nr. (4.17)-1-1318 su paaiškinimais dėl Visagino savivaldybės SAARSP lėšų panaudojimo, į kuriuos atsakymų taip pat negavo. Pabrėžė, kad Visagino savivaldybės meras 2008 m. birželio 2 d. raštu Nr. (4.17)-1-1931 kreipėsi į Aplinkos ministeriją su prašymu paaiškinti, ar Epidemiologinių situacijų profilaktikos programos prevencinės priemonės mažinti miesto taršą bei ežerų dugno valymo darbai gali būti finansuojami SAARSP lėšomis, į ką atsakymo negavo. Teigė, jog SAARSP lėšų naudojimo patikrinimas atliktas netinkamai ir patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 aplinkybės nustatytos neteisingai, todėl Aplinkos ministerijos kreipimasis bei VMI sprendimas yra nepagrįsti ir neteisėti.

Akcentavo, kad nors Utenos RAAD patikrinimo aktuose nustatė, jog Visagino ežero ir Balto ežero maudyklos dugno valymui 2005 m. ir 2006 m. panaudotos SAARSP lėšos yra panaudotos ne pagal paskirtį, nes Visagino savivaldybės administracija neturi dokumentų, pagrindžiančių ežerų teršimą ir ežerams padarytą žalą, teisės aktuose, reglamentuojančiuose SAARSP lėšų naudojimą, nėra nustatyta, kada laikoma, kad žala aplinkai yra padaryta ir ją reikia kompensuoti, kokia tvarka ir būdais reikia tą žalą nustatyti. Pažymėjo, jog Visagino ir Balto ežerai buvo užteršti, todėl pareiškėjas atliko jų valymo darbus 2005 m. ir 2006 m., išvežė atliekas.

Tvirtino, jog valymo darbais buvo kompensuota padaryta žala, dėl ko 2005 m. ir 2006 m. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos Utenos visuomenės sveikatos centro Ignalinos filialo atlikti Visagino maudyklos vandens kokybės tyrimo rezultatai yra normalūs ir neviršijami nustatyti normatyvai. Be to, manė, kad „Bekari“ duobės įsigijimas laikytinas tinkama priemone SAARSP lėšoms naudoti ir atitinka SAARSP programos tikslus, kadangi Visagino savivaldybė „Bekari“ duobę įsigijo komunalinių atliekų tvarkymo įrenginiams.

Atsakovas VMI atsiliepimais į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 63–66, 181–185) prašė skundo dalį dėl VMI 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-4594 ir VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-14212 panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą, o skundo dalį dėl Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-2932 panaikinimo spręsti teismo nuožiūra.

VMI nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-14212 yra nepagrįstas, nes buvo priimtas remiantis nepagrįstu Aplinkos ministerijos kreipimusi (teikimu). Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tvirtino, kad baigiamuoju ir skundžiamu aktu byloje turėtų būti ne VMI sprendimas išieškoti atitinkamas sumas ne ginčo tvarka, o Aplinkos ministerijos, įvertinusios regiono aplinkos apsaugos departamento pateiktą patikrinimo aktą, teikimas VMI, kuriuo ji prašė išieškoti savivaldybės netinkamai panaudotas SAARSP lėšas ne ginčo tvarka.

Akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečiai administracinio akto vykdymo taisykles pažeidė VMI, taip pat kokias faktines aplinkybes VMI galėjo įvertinti priimdama ginčijamą sprendimą. Pabrėžė, jog VMI, vykdydama veiklą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) bei Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir SAARSPĮ) nuostatomis ir šių nuostatų nepažeidė. Paaiškino, kad minėtuose įstatymuose nėra numatyta VMI teisė ar pareiga vertinti Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimo pagrįstumą.

Atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką yra įtvirtinta MAĮ 33 straipsnio 8 punkte, todėl VMI viršininkas turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Teigė, jog šis sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.

Manė, kad pareiškėjas negali ginčyti VMI 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-4594 pagrįstumo, nes yra praleidęs terminą tokiam skundui pateikti, kadangi šis raštas pareiškėjui buvo išsiųstas 2011 m. gruodžio 9 d. registruotu laišku ir, vadovaujantis MAĮ 164 straipsnio 3 dalimi, laikomas įteiktu penktą darbo dieną, einančią po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos. Be to, VMI teigimu, minėtas 2011 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-4594 pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, todėl jis negali būti laikomas administraciniu aktu, skundžiamu teismine tvarka.

Dėl pareiškėjo argumentų dėl Utenos RAAD patikrinimo aktų Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 pagrįstumo bei Aplinkos ministerijos veiksmų (neveikimo) VMI nepasisakė.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 81–83; II t., b. l. 2–4) nurodė, jog su skundais nesutinka ir prašė juos atmesti.

Aplinkos ministerija nurodė, jog gavusi Utenos RAAD 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktus Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008, įvertino nustatytus pažeidimus, atsižvelgė į tai, kad lėšos panaudotos nesilaikant SAARSPĮ įtvirtintos tikslinės lėšų panaudojimo paskirties, todėl 2008 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-2932 kreipėsi į VMI, prašydama ne ginčo tvarka išieškoti į Valstybės iždo sąskaitą pareiškėjo ne pagal paskirtį panaudotas SAARSP lėšas. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Aplinkos ministerija neįvertino Visagino savivaldybės mero 2008 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (4.17)-1-1318 ir 2008 m. birželio 2 d. raštu Nr. (4.17)-1931 pateiktų paaiškinimų bei neatsakė į minėtus raštus, nes raštai buvo pateikti jau po to, kai Aplinkos ministerija kreipėsi į VMI dėl panaudotų lėšų išieškojimo.

Paaiškino, kad atsakydama į minėtus Visagino savivaldybės mero raštus, Aplinkos ministerija 2008 m. spalio 6 d. raštu Nr. (9-2)-D8-8623 nurodė, jog Utenos RAAD patikrinimo aktuose nustatyti pažeidimai yra įvertinti teisingai. Pabrėžė, kad vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. Dl-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punktu, numatančiu, jog Aplinkos ministerija, gavusi lėšų panaudojimo patikrinimo aktą, įvertina nustatytus pažeidimus, prireikus paprašo savivaldybės papildomos informacijos ir ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo akto gavimo kreipiasi į VMI dėl SAARSP lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių SAARSP lėšų panaudojimą, nuostatas, išieškojimo.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kad Visagino ar Balto ežerams buvo padaryta žala, o iš Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Utenos visuomenės sveikatos centro Ignalinos filialo atliktų Visagino maudyklos vandens kokybės tyrimų, teršimo požymių, mikrobiologinių ir fiziko-cheminių normatyvų viršijimų nebuvo nustatyta. Atitinkamai pagal Utenos RAAD pateiktą informaciją ekologinių situacijų, kurių metu būtų aplinkai padaryta žala, taip pat nebuvo nustatyta.

Atsižvelgiant į tai, pritaikytos aplinkai padarytos žalos kompensavimo priemonės buvo netikslingos ir panaudotos ne pagal SAARSPĮ nustatytą tikslinę lėšų naudojimo paskirtį. Teigė, kad Aplinkos ministerija visiškai pagrįstai atsižvelgė į Utenos RAAD aktu nustatytus faktus ir pateiktas išvadas bei pagrįstai kreipėsi į VMI, o ši atitinkamai priėmė sprendimą ne pagal paskirtį panaudotas lėšas išieškoti į Valstybės biudžetą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 101–102, 189–191) nurodė, jog su skundais nesutinka ir prašė juos atmesti.

Utenos RAAD paaiškino, kad 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 nustatė pažeidimus, kurie įrodyti patikrinimo metu surinktais dokumentais ir faktiniais duomenimis. Aktai buvo išsiųsti Visagino savivaldybės merui 2008 m. vasario 25 d. su juos lydinčiu dokumentu – pranešimu Nr. (1.96)-12-s-53. Šiuos dokumentus Visagino savivaldybės meras gavo, todėl buvo su jais susipažinęs. Pabrėžė, kad Visagino savivaldybės mero 2008 m. kovo 15 d. rašte Nr. (4.17)-1-946 ir 2008 m. balandžio 15 d. rašte Nr. (4.17)-l-1318 esančias pastabas bei komentarus Utenos RAAD išnagrinėjo 2008 m. kovo 21 d. rašte Nr. (6.1)-497 ir 2008 m. gegužės 13 d. rašte Nr. (6.1)-s-778, kuriame pakartotinai įvertino Visagino savivaldybės mero išreikštas pastabas. Atkreipė dėmesį, jog Visagino ir Balto ežerų dugnų valymas buvo įtrauktas į Visagino SAARSP sąmatą ir įvykdytas kaip „Priemonės, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala“, tačiau ežerų teršimo ir padarytos žalos įvertinimo pareiškėjas bei Utenos RAAD neturi, todėl buvo padaryta išvada, kad SAARSP lėšos panaudotos ne pagal tikslinę paskirtį, dėl ko Utenos RAAD prašė Aplinkos ministerijos apsvarstyti galimybę išieškoti netikslingai panaudotas lėšas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 4 d. sprendimu (II t., b. l. 15–20) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, o administracinę bylą dalyje dėl VMI 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-4594 panaikinimo nutraukė.

Teismas sprendė, kad Aplinkos ministerija, kreipdamasi su teikimu į VMI dėl netinkamai panaudotų SAARSP lėšų panaudojimo, tinkamai įvertino Utenos RAAD 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 nustatytus pažeidimus. Pabrėžė, kad šie patikrinimo aktai yra pagrindas Aplinkos ministerijai įvertinti, ar buvo pažeistas SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, ir priimti sprendimą, įforminamą teikimu VMI. Akcentavo, jog iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Utenos RAAD, atlikęs patikrinimą, 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 nustatė, jog pareiškėjas netinkamai panaudojo SAARSP lėšas (95 707 Lt), kadangi pagal SAARSPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą SAARSP lėšos naudojamos priemonėms, kuriomis kompensuojama aplinkai padaryta žala, gamtosaugos objektams projektuoti, statyti, rekonstruoti, remontuoti, eksploatuoti, aplinkos teršimo šaltiniams pašalinti.

Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas su Utenos RAAD aktais nesutinka, jis nepateikė duomenų, jog Visagino ežero bei Balto ežero dugno valymas ir „Bekari“ duobės įsigijimas buvo tikslingos SAARSP lėšų naudojimo priemonės. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė ir dokumentų, kurie betarpiškai rodytų ir kitų priemonių, kurias Utenos RAAD savo aktuose pripažino kaip netikslingas žalos aplinkai kompensavimo priemones, tikslingumą. Nors pareiškėjas pateikė atliekų deklaracijas, iš kurių matyti tik tai, jog atlikus ežerų dugnų valymą, į sąvartyną buvo pristatytos mišrios komunalinės atliekos, Utenos visuomenės sveikatos centro Ignalinos filialo atlikti 2005 m. gegužės–rugsėjo mėn. Visagino maudyklos vandens kokybės tyrimai teršimo požymių neparodė.

Teismas nurodė, jog ežero dugne esančių atliekų šalinimui negalėjo būti naudojamos SAARSP lėšos, kaip nustatė Utenos RAAD. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju nėra ginčijamas Visagino savivaldybės panaudotų priemonių atlikimas, tačiau teigiama, jog pareiškėjas, neturėdamas priemonių, kurios finansuotos iš SAARSP lėšų, tikslingumą patvirtinančių dokumentų, atliko darbus, kurie negalėjo būti finansuojami kaip kompensuojantys aplinkai padarytą žalą pagal SAARSPĮ nuostatas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Utenos RAAD patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 teisingai nurodoma, jog nagrinėjamu atveju lėšos buvo panaudotos ne pagal tikslinę jų paskirtį.

Nurodė, jog Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (9-2)-D8-2932, kuriuo, išnagrinėjusi minėtus Utenos RAAD patikrinimo aktus, Aplinkos ministerija patvirtino Utenos RAAD nustatytus teisės aktų pažeidimus ir nustatė savivaldybės grąžintiną SAARSP lėšų sumą, yra pateiktas teisinis pagrindas (nurodyta SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalis), faktas dėl SAARSP lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, yra pateikiama nuoroda į Utenos RAAD 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 konstatuotas aplinkybes.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog skundžiamas Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-2932 iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus: nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateiktas teisinis pagrindas, yra nurodomi motyvai, juos vertinant su patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 nustatytais duomenimis bei teiginiais. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepaneigė Utenos RAAD patikrinimo aktuose nustatytų lėšų panaudojimo netikslingumo, o Aplinkos ministerija rašte Nr. (9-2)-D8-8623 teisingai įvertino ir patvirtino, kad Visagino savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo 2005 m. ir 2006 m. programų lėšos buvo panaudotos ne pagal tikslinę paskirti bei lėšų panaudojimo pažeidimai nustatyti teisėtai.

Akcentavo, jog Aplinkos ministerija gavo Visagino savivaldybės mero 2008 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (4.17)-1-1318 ir 2008 m. birželio 2 d. raštu Nr. (4.17)-1931 pateiktus paaiškinimus, kuriuose taip pat nebuvo pateikti objektyvūs duomenys ir dokumentai, įrodantys priemonių panaudojimo teisėtumą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas per ABTĮ nustatytą terminą neinicijavo Aplinkos ministerijos rašto Nr. (9-2)-D8-2932 apskundimo ir nepateikė įrodymų, kurie paneigtų skundžiamame Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (9-2)-D8-2932 bei Utenos RAAD patikrinimo aktuose nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad VMI neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARSP lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma. Gavusi Aplinkos ministerijos teikimą, VMI inspekcija gali tik pasiūlyti sumokėti jau pirmiau ir kitų institucijų nustatytą lėšų sumą, o jei savivaldybė to nepadaro – imtis priverstinių išieškojimo priemonių. VMI nėra pavesta nustatyti lėšų panaudojimo netinkamumą ir nustatyti (apibrėžti) grąžintiną (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotą) lėšų sumą.

Todėl VMI funkcija šioje byloje apsiriboja tik jau nustatytų sumų išieškojimu. VMI vykdo pirmiau priimtus administracinius aktus. Pabrėžė, kad šiuo atveju Aplinkos ministerijos teikimu konstatuota, jog pareiškėjas netinkamai panaudojo SAARSP lėšas, o toks konstatavimas yra Aplinkos ministerijos bei Utenos RAAD vykdomos administracinės procedūros galutinis sprendimas dėl SAARSP lėšų panaudojimo ir VMI veiksmai negali pakeisti Aplinkos ministerijos teikime konstatuojamų teiginių, nes pagal SAARSPĮ 4 straipsnio 4 dalį VMI nėra nustatyta teisė vertinti pateikto Aplinkos ministerijos teikimo pagrįstumą.

VMI turi pareigą išieškoti netinkamai panaudotas SAARSP lėšas ir jai yra nustatyti netinkamai panaudotų SAARSP lėšų išieškojimo veiksmai. VMI, gavusi Aplinkos misterijos teikimą, privalo užtikrinti minėto sprendimo vykdymą ir sprendimu išieško Visagino savivaldybės netinkamai panaudotas SAARSP lėšas ne ginčo tvarka. Taip pat pabrėžė, kad VMI 2012 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-14212 atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus bendruosius individualiam teisės (administraciniam) aktui keliamus reikalavimus. Akcentavo, kad VMI viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, turėjo teisę priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto.

Be to, VMI 2011 m. gruodžio 7 d raštas Nr. (23.1-08)-RNA-4594, kuriuo VMI priminė pareiškėjui, kad priskaičiuotą 95 707 Lt sumą jis turi per tris mėnesius sumokėti į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, o nesumokėjus nurodytos sumos per tris mėnesius, įsiskolinimas bus išieškomas priverstine tvarka, pareiškėjui buvo išsiųstas registruotu laišku, kurį jis gavo 2011 m. gruodžio 14 d. Iš šio rašto turinio matyti, jog pareiškėjas buvo informuotas, kaip jis turi sumokėti priskaičiuotą gražintiną sumą bei kokie veiksmai bus atliekami šios sumos nesumokėjus.

Nurodė, kad minėtas raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, jis tik informuojamas apie savo pareigas. Šiame rašte nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), todėl jis negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų, todėl šioje skundo dalyje byla nutrauktina. Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, kad skundžiami Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-2932 ir VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-14212 yra teisėti bei pagrįsti, priimti išnagrinėjus ir įvertinus visas nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo juos naikinti ar keisti.

Atkreipė dėmesį, kad esminių pažeidimų nagrinėjant viešojo administravimo subjektų aktus nenustatyta, tiek Aplinkos ministerija, tiek Utenos RAAD, tiek VMI laikėsi teisės aktuose įtvirtintų procedūrų priimant skundžiamus sprendimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas Visagino savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 25–27), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimo dalį dėl Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-2932 ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl šio rašto panaikinimo. Pareiškėjas nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria administracinė byla dalyje dėl VMI 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-4594 panaikinimo buvo nutraukta, tačiau nesutinka su sprendimo dalimi, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Mano, kad teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus ir faktinį ginčo pagrindimą bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 33–34) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą nepakeistą. Mano, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas. Taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde nenurodytos jokios aplinkybės, kuriomis grindžiamas minėto pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 41–44) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą nepakeistą. Nurodo, jog pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, priimtas tinkamai taikius materialinės ir procesinės teisės normas. Be to, pažymi, jog apeliaciniame skunde nenurodomi jokie konkretūs ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo pagrindai, o dėstomi tik abstraktūs argumentai, kurie yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 32) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą nepakeistą. Utenos RAAD mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, visapusiškai ir išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus bei jokių materialinės ar procesinės teisės normų nepažeidė. Pažymi, kad palaiko savo poziciją, kurią išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Be to, atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokių konkrečių jo argumentų neįvertino pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. rašto Nr. (9-2)-D8-2932 dėl SAARSP lėšų išieškojimo, VMI 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-4594 dėl aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos ne pagal paskirtį panaudotų lėšų sumokėjimo bei VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-14212 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto teisėtumo ir pagrįstumo. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria administracinė byla dalyje dėl VMI 2011 m. gruodžio 7 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-4594 panaikinimo buvo nutraukta, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo pateikta argumentacija ir padarytomis išvadomis, dėl šio klausimo papildomai nepasisakys. Kita vertus, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiami Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-2932 ir VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-14212 yra teisėti bei pagrįsti, priimti išnagrinėjus ir įvertinus visas reikšmingas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo juos keisti ar naikinti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pabrėžtina, jog pareiškėjo apeliacinis skundas yra grindžiamas tik abstrakčiais teiginiais, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentus ir faktinį ginčo pagrindimą bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą sprendimą, tačiau iš esmės nepateikiami jokie konkretūs argumentai, nenurodomos jokios faktinės aplinkybės ir procesinės ar materialinės teisės pažeidimai, kuriais būtų grindžiamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas. Tuo tarpu teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), nenustatė jokių pagrindų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atlikus Visagino savivaldybės 2005 m. ir 2006 m. SAARSP lėšų panaudojimo patikrinimą, buvo nustatyti pažeidimai, kurie įforminti Utenos RAAD 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktais Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 (I t., b. l. 9–17, 42–53). Kaip matyti iš minėtų patikrinimo aktų, be kita ko, buvo nustatyta, kad Visagino ežero ir Balto ežero maudyklos dugno valymui bei kitiems darbams atlikti 2005 m. ir 2006 m. panaudotos SAARSP lėšos (95 707 Lt) yra naudotos ne pagal paskirtį, o „Bekari“ duobės įsigijimo finansavimas iš lėšų, skirtų teršimo šaltiniams pašalinti, yra netikslingas, nes aplinkos teršimas nebuvo nustatytas.

Apie šiuos pažeidimus Visagino savivaldybės meras buvo informuotas Utenos RAAD Visagino miesto agentūros 2008 m. vasario 25 d. raštu Nr. (1.96)-12-s-53 (I t., b. l. 41–53). Aplinkos ministerija dėl ne pagal paskirtį panaudotų SAARSP lėšų 2008 m. balandžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-2932 kreipėsi į VMI, prašydama išieškoti ne ginčo tvarka ne pagal tikslinę paskirtį panaudotus 95 707 Lt į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos (I t., b. l. 8, 68). Šis raštas VMI 2008 m. balandžio 14 d. raštu Nr. (23.3-37)-R-3583 (I t., b. l.

69) pagal kompetenciją buvo persiųstas Utenos AVMI. Visagino savivaldybės meras 2008 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (4.17)-l-1306 (I t., b. l. 58, 70) kreipėsi į VMI, prašydamas nepradėti ne ginčo tvarka išieškoti Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. rašte Nr. (9-2)-D8-2932 nurodytas ne pagal tikslinę paskirtį panaudotas lėšas – 95 707 Lt, motyvuodamas tuo, jog Aplinkos ministerijai parengė raštą su argumentais dėl lėšų panaudojimo. Pastarasis raštas VMI 2008 m. birželio 28 raštu Nr. (14.3)-46-12082 (I t., b. l.

71) taip pat buvo persiųstas pagal kompetenciją Utenos AVMI. Atsižvelgdama į Visagino savivaldybės mero prašymą, Utenos AVMI nepradėjo išieškojimo veiksmų, tačiau pareiškėjas daugiau jokios informacijos apie savo veiksmus, siekiant išsiaiškinti Utenos RAAD patikrinimo aktų pagrįstumą, nei VMI, nei Utenos AVMI nepateikė, todėl VMI 2011 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-4594 (I t., b. l. 7, 72) priminė pareiškėjui, kad priskaičiuotą 95 707 Lt sumą jis turi per tris mėnesius sumokėti į VMI biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, o nesumokėjus nurodytos sumos per tris mėnesius, įsiskolinimas bus išieškomas priverstine tvarka. Pareiškėjui minėtos pareigos neįvykdžius, VMI viršininkas 2012 m. kovo 12 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-14212 išieškoti mokestinę nepriemoką iš Visagino savivaldybės administracijos turto (I t., b. l. 6, 67).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiek Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-2932, tiek VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-14212 atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, kadangi juose nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis jų priėmimo pagrindas, nurodyti adekvatūs, aiškūs ir pakankami motyvai, jie priimti tam įgaliotų subjektų, pasirašyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo ginčijami Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-2932 ir VMI viršininko 2012 m. kovo 12 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-14212 yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikius teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Aplinkos ministerija tinkamai įvertino Utenos RAAD 2008 m. vasario 20 d. patikrinimo aktuose Nr. 12-KD-16/2008 ir Nr. 12-KD-17/2008 nustatytus pažeidimus. Atitinkamai VMI, gavusi Aplinkos ministerijos 2008 m. balandžio 7 d. raštą Nr. (9-2)-D8-2932 dėl ne pagal tikslinę paskirtį panaudotų 95 707 Lt išieškojimo ne ginčo tvarka į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos, pagrįstai ėmėsi išieškoti netinkamai panaudotas SAARSP lėšas, kadangi VMI neturi įgaliojimų vertinti, ar pagrįstai buvo panaudotos SAARSP lėšos, kokia yra konkreti išieškotinų (kaip pažeidžiant teisės aktus panaudotų) lėšų suma, o gali tik pasiūlyti sumokėti jau pirmiau ir kitų institucijų nustatytą lėšų sumą ir, jei savivaldybė to nepadaro, imtis priverstinių išieškojimo priemonių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, 2012, P. 364–377).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Visagino savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas

Virgilijus Valančius