2024-11-13 Nr. AB-16635-3-61-3-03493-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2486-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03493-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 24S147430 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760303852 (toliau – ir Leidimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Opticargo“ (toliau – ir Įmonė) tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju, pateikė prašymą atsakovui dėl Leidimo išdavimo ir toks Leidimas buvo išduotas. Su Įmone buvo susitarta, kad pareiškėjui vieną kartą per mėnesį bus mokama minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) ir komandiruotpinigiai. Tačiau Įmonėje buvo įdarbintas trumpam laikotarpiui, o vėliau buvo pareikšta, kad darbo nėra. Pareiškėjas turėjo tikslą dirbti Įmonėje, tačiau ne dėl jo kaltės darbo sutartis buvo nutraukta ir sutarto darbo užmokesčio negavo. Pareiškėjas banko sąskaitoje turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui. Jis susirado kitą darbdavį ir teikė Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį bei darbo funkciją, ketindamas dirbti UAB „Jono keliai“ tinkuotoju. Sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamas pasekmes, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Sprendimas priimtas neįvertinus visų aplinkybių, neatsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nedirbo Įmonėje ne dėl savo kaltės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas kaip ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje (Įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju). Patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje, nustatyta, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Įmonėje nuo 2023 m. lapkričio 20 d., tačiau darbo užmokestis (1 386 Eur), nurodytas prašyme dėl Leidimo ir Įmonės pateiktame tarpininkavimo rašte, jam nė karto nebuvo išmokėtas.

Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad pareiškėjas dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas prašyme dėl Leidimo ir Įmonės pateiktame tarpininkavimo rašte. Pareiškėjas nuo 2024 m. kovo 14 d. yra (duomenys neskelbtini) direktorius ir nuo 2024 m. gegužės 16 d. vykdo individualią veiklą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui nebuvo išmokėtas Įmonės tarpininkavimo rašte nurodyto dydžio darbo užmokestis, ir į tai, kad jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvoje, pareiškėjas negauna (prašyme dėl Leidimo pareiškėjas nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų.

Kadangi pareiškėjas neatitiko vienos iš Leidimo išdavimo sąlygų (užsienietis turi turėti pakankamai lėšų ir (ar) gauti reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (gauti bent minimaliąją mėnesinę algą) buvo priimtas Sprendimas. Teisės aktai nenumato pareigos Migracijos departamentui aiškintis aplinkybes dėl darbo Įmonėje trūkumo ar darbo sutarties nutraukimo. Pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusią jo teisinę padėtį ir kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Pareiškėjas Migracijos departamentui buvo pateikęs prašymą leisti pakeisti darbdavį ir darbo funkciją, nurodydamas, kad ketina dirbti kitoje darbovietėje UAB „Jono keliai“ tinkuotoju, tačiau Migracijos departamento sprendimu prašymas netenkintas, šio sprendimo pareiškėjas neginčijo. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus teisės aktuose keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas priimtas, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ir vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl pareiškėjas nepatyrė skunde nurodytos žalos.

II. 5. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas, Indijos pilietis, 2023 m. birželio 27 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas). UAB „Opticargo“ (Įmonė) Tarpininkavimo rašte Nr. 20230627-117646 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) nurodė, kad įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, mokėti 1 386 Eur darbo užmokestį, numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2023 m. rugpjūčio 1 d.

6.2. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs Prašymą ir Tarpininkavimo rašte nurodytą informaciją apie pareiškėjo įdarbinimą Įmonėje, vadovaudamasis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu (užsienietis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas) ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu (užsienietis atitiko ketinančiam dirbti Lietuvos Respublikoje keliamas sąlygas), 2023 m. spalio 31 d. išdavė pareiškėjui Leidimą Nr. 760303852, galiojantį iki 2025 m. spalio 31 d.

6.3. Patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje esančius duomenis, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Įmonėje nuo 2023 m. lapkričio 20 d., tačiau faktiškai joje nedirbo, nes jam nė karto nebuvo išmokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti darbo užmokestis (1 386 Eur). Taip pat nustatė, kad asmeniui jau šešis mėnesius nemokamas joks darbo užmokestis, o turėdamas Leidimą jis nuo 2024 m. kovo 14 d. įregistravo (duomenys neskelbtini), yra jos direktorius, nuo 2024 m. gegužės 16 d. vykdo individualią veiklą. Minėtų atsakovo Sprendime nurodytų aplinkybių pareiškėjas neginčija.

7. Atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą, nustatantį leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo ir panaikinimo pagrindus, teismas priėjo prie išvados, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. spalio 31 d. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.

8. Teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos Tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą. Teikdamas Prašymą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl Prašymo.

9. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad padirbus trumpą laiką Įmonėje jam buvo pareikšta, jog darbo nėra, todėl jis neteko darbo ne dėl savo kaltės, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių atleidimo iš Įmonės priežasčių, todėl argumentas, kad darbo sutartis galėjo būti nutraukta darbdavio iniciatyva (ne dėl pareiškėjo kaltės), vertintinas kritiškai.

10. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas 2024 m. balandžio 2 d., t. y. po daugiau nei keturių mėnesių po įsidarbinimo Įmonėje, teikė Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjo prašymas leisti pakeisti darbdavį nebuvo tenkintas, ir pareiškėjas tokio sprendimo neginčijo. Patikrinęs Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis teismas konstatavo, kad pareiškėjas nėra inicijavęs teisme bylos dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo neleista pakeisti darbdavį, panaikinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas, pareiškėjo nurodomas aplinkybes, susijusias su jo siekiu pakeisti darbdavį, pastangomis dirbti kitą darbą ir gauti pajamas, vertino, kaip nepaneigiančias Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

11. Teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas teikė Prašymą išduoti Leidimą darbui Įmonėje, Tarpininkavimo rašte nurodyta, kad jį ketinama įdarbinti nuo 2023 m. rugpjūčio 1 d., mokėti 1 386 Eur darbo užmokestį (reguliarias pajamas), tačiau faktiškai Įmonėje pareiškėjas buvo įdarbintas 2023 m. lapkričio 20 d., savo ketinimų neįvykdė, reguliarių pajamų nė karto negavo. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos tikrinti kitus užsieniečio pajamų šaltinius arba banko sąskaitoje turimas lėšas, todėl vertino, kad atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Teismo vertinimu, į bylą pateikta 2024 m. birželio 22 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Jono keliai“ sudaryta darbo sutartis neturi teisinės reikšmės sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nes ji sudaryta po Sprendimo priėmimo.

12. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjui nebuvo išmokėtas Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

13. Teismas pabrėžė, kad skundo teiginiai, jog pareiškėjas turėjo pakankamai pragyvenimo lėšų (banko sąskaitoje) tik patvirtina, kad Migracijos departamentui buvo teikiami duomenys neatitinkantys tikrovės (1 386 Eur atlyginimas Įmonėje – vienintelės Migracijos departamentui nurodytos pareiškėjo pragyvenimo lėšos; Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.).

14. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatytų pagrindų bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tam, kad būtų panaikintas Leidimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, Migracijos departamentui pakanka nustatyti faktą, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra, kad pareiškėjas negauna reguliarių pajamų.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Teismo vertinimu, tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Sprendime pateiktu situacijos teisiniu vertinimu, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, konstatavo, kad Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jį naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėjas S. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. 24S147430, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760303852. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei nurodo, kad svarstytų taikos sutarties sąlygas.

17. Pareiškėjas pakartoja argumentus, kad UAB „Opticargo“ nedirba ne dėl savo kaltės, kad ketina ginčą dėl darbo teisinių santykių su Įmone spręsti Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka, kad atsakovo ir pirmosios instancijos teismo sprendimai turės labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą.

18. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neneigia, jog jam nebuvo mokamas Tarpininkavimo rašte sutartas atlyginimas. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko minimalios mėnesinės algos dydžio). Atsakovas pabrėžia, kad kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nustačius bent vieną Įstatyme įtvirtintų leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl pareiškėjo argumentai, kad Sprendimas sukelia neigiamas pasekmes yra deklaratyvūs.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. birželio 17 d. sprendimo Nr. 24S147430, kuriuo panaikintas pareiškėjui S. S. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760303852, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

22. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad ne dėl jo kaltės nedirbo Bendrovėje, pabrėžia, kad Sprendimas sukels jam sunkias pasekmes.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

25. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

26. Pažymėtina, kad nagrinėjamu skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

27. Vertindama pareiškėjui išduoto Leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

28. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.). Be kita ko, pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

29. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur).

30. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, kiek tai susiję su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. birželio 27 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Lietuvos Respublikoje UAB „Opticargo“, pragyvenimo išlaidos bus darbo užmokestis UAB „Opticargo“. UAB „Opticargo“ tarpininkavimo rašte Nr. 20230627-117646 nurodė, kad įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, mokėti 1 386 Eur darbo užmokestį, numatoma pareiškėjo įdarbinimo data yra 2023 m. rugpjūčio 1 d. Migracijos departamentas, įvertinęs pateiktus dokumentus, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais (darbo pagrindu). Patikrinęs duomenis Sodros informacinėje sistemoje, Migracijos departamentas nustatė, kad Įmonėje pareiškėjas įdarbintas 2023 m. lapkričio 20 d., t. y. 4 mėn. vėliau nei Tarpininkavimo rašte nurodyta įdarbinimo data. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui UAB „Opticargo“ nei karto nemokėjo Tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti darbo užmokesčio (1 386 Eur). 2024 m. balandžio 5 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti darbdavį, tačiau Migracijos departamentas šio prašymo netenkino, atsakovo duomenimis, pareiškėjas šio Migracijos departamento sprendimo neginčijo.

32. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taigi Sprendimas panaikinti Leidimą, priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto) pagrindu yra teisėtas ir pagrįstas.

33. Šiame kontekste akcentuotina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be kita ko akcentuotina, kad Leidimas gyventi Lietuvoje išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais (darbo Įmonėje pagrindu). Taigi akivaizdu nagrinėjamu atveju pareiškėjas akivaizdžiai neatitiko Leidimo išdavimo tikslo – darbo UAB „Opticargo“, be kita ko ir iš to kylančios pareigos laikytis leidimo išdavimo sąlygų, susijusių su nustatyto dydžio darbo užmokesčiu.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

35. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyti apeliacinio skundo argumentai, susiję su jo kaltės nebuvimu, galbūt darbo ginčo nagrinėjimu teisme, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Taip pat apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad skundžiamas Sprendimas sukels pareiškėjui sunkias pasekmes, nes jis turės išvykti iš šalies, atmestini kaip nepagrįsti, nes kaip teisingai pastebėjo atsakovas, skundžiamu Sprendimu pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš šalies, todėl pareiškėjo nurodomos pasekmės yra tik numanomos, deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė.

Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo tokio pobūdžio bylose

37. Tiek Migracijos departamento Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, esą, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Tokių duomenų byloje nėra. Todėl šie argumentai šalintini tiek iš Migracijos departamento Sprendimo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo. Šiame kontekste ypač pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą galima taikyti tik tada, kai duomenys, kuriuos pareiškėjai pateikė norėdami gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės jų teikimo momentu arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Ši Įstatymo nuostata tokio pobūdžio bylose turi būti taikoma itin kruopščiai pasvėrus pačių užsieniečių atsakomybę šių duomenų teikimo procese, nes būtent šiuo pagrindu atimtas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje sukelia papildomas neigiamas pasekmes užsieniečiams – jų įrašymą į Šengeno informacinę sistemą.

38. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, kiek tai susiję su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (jį aiškinant kartu su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu). Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas iš esmės nepakeistas (iš Migracijos departamento Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo šalinant motyvus, susijusius su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos taikymu), o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė