2020-11-11 Nr. AB-21228-3-61-3-01538-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2210-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01538-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovo atstovas), 100 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. 2019 metų sausio mėn. kreipėsi į nuteistąjį, kuris Vilniaus PN dirba siuvėju, dėl sportinio kostiumo viršutinės dalies pataisymo – naujo užtrauktuko įsiuvimo. Siuvėjas suteikė pareiškėjui nekokybišką paslaugą – užtrauktukas įsiūtas kreivai. Vėliau paprašius siuvėjo ištaisyti defektą, jo sportinio kostiumo viršutinė dalis buvo dar labiau sugadinta (įpjauta, įkirpta). Pareiškėjo asmeninis rūbas buvo sugadintas, sportinio kostiumo viršutinės dalies kaina 100 Eur. Pareiškėjas kreipėsi raštu į Vilniaus PN administraciją, reikalaudamas atlyginti patirtą turtinę žalą, tačiau Vilniaus PN atsisakė tenkinti jo skundą. Dėl tokių Vilniaus PN administracijos veiksmų pareiškėjas patyrė ir turtinę ir neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN su 2019 m. vasario 1 d. skundu, kuriame nurodė, kad 2019 m. sausio 31 d. jam Vilniaus PN siuvėju dirbantis nuteistasis atnešė sportinio kostiumo viršutinę dalį, kurią pareiškėjas buvo padavęs, kad sutvarkytų ir pakeistų užtrauktuką. Pareiškėjo teigimu, siuvėjas sugadino jo rūbą, nes įsiuvo užtrauktuką, kuris neatitinka (taip skunde nurodė pareiškėjas), todėl pareiškėjas patyrė turtinę 100 Eur žalą, kurią prašė atlyginti Vilniaus PN.

3.2. Atlikus pareiškėjo skundo tyrimą nustatyta, kad pareiškėjui jokia žala nepadaryta, todėl jo skundą buvo atsisakyta tenkinti. Pareiškėjas dėl Vilniaus PN 2019 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 42-217 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), kuris 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 2S-1562 konstatavo, kad Vilniaus PN administracija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, dėjo visas pastangas siekdama objektyviai išsiaiškinti pareiškėjo skundžiamas aplinkybes (apklausė nuteistuosius, tame tarpe pareiškėjo drabužį taisiusį siuvėją). Kalėjimų departamentas nenustatė aplinkybių, kad Vilniaus PN atsakymas būtų šališkas ar pažeidžiantis teisės aktų normas.

3.3. Pareiškėjas nepagrindė, kokiu pagrindu jam atsirado turtinė ir neturtinė žala, nepateikė jokių dokumentų ar teisės aktų, kurie pagrįstų reikalaujamos žalos atsiradimo sumą. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt tik siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo fizinei ar psichinei sveikatai. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas bylos duomenis nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su 2019 m. vasario 1 d. skundu, kuriame nurodė, kad 2019 m. sausio 31 d. jam Vilniaus PN siuvėju dirbantis nuteistasis atnešė sportinio kostiumo viršutinę dalį, kurį jis buvo padavęs, kad sutvarkytų ir pakeistų užtrauktuką. Pareiškėjo teigimu, siuvėjas sugadino kostiumo viršutinę dalį, nes netinkamai įsiuvo užtrauktuką. Pareiškėjas prašė atlyginti 100 Eur turtinę žalą. Siuvėju dirbantis nuteistasis I. Ž. 2019 m. vasario 21 d. paaiškinime nurodė, kad pas pareiškėją buvo 4 kartus (Drausmės grupės 16 kameroje) papildyti įvairius siuvimo darbus, kuriuos jis įvykdė. Dėl darbų kokybės pareiškėjas nepasitenkinimo nepareiškė. Siuvėjo tvirtinimu, pareiškėjas jį šmeižia bandydamas pasipelnyti iš įstaigos. I. Ž. paaiškinime taip pat nurodė, kad pareiškėjo sportinis kostiumas akivaizdžiai ne naujas, pareiškėjo nurodyta vertė neatitinka realios situacijos. Vilniaus PN gavo dviejų nuteistųjų rašytinius paaiškinimus. Vienas iš nuteistųjų paaiškino, kad pareiškėjas V. A. ieškojo naudos iš siuvėjo, prašė, kad siuvėjas jam atneštų siūlų į drausmės grupės kamerą (siūlus nuteistieji esantys kamerų tipo patalpose naudoja neteisėtai perduoti daiktams tarp kamerų). Siuvėjui nesutikus pareiškėjui perduoti siūlus, pareiškėjas nusprendė jam keršyti. Kitas nuteistasis paaiškino, kad jis pats girdėjo kaip V. A. sakė siuvėjui, kad jo sportinio kostiumo viršutinė dalis sutvarkyta gerai. Vilniaus PN administracija, atlikusi pareiškėjo skundo tyrimą, 2019 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 42-217 konstatavo, kad pareiškėjui jokia žala nepadaryta, todėl atsisakė tenkinti jo skundą. Pareiškėjas dėl Vilniaus 2019 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. 42-217 skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 2S-1562 pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad iš tyrimo metu surinktos medžiagos matyti, jog Vilniaus PN ginčijamame sprendime nustatytas aplinkybes pagrindė surinktais įrodymais, o pareiškėjas, nors ir turėjo galimybę, tačiau teismui nepateikė naujų įrodymų, paneigiančių Vilniaus PN nustatytas aplinkybes. Teismas neturėjo pagrindo ginčijamuose sprendimuose nustatytų aplinkybių vertinti kitaip ir jų paneigti, remdamasis pareiškėjo argumentais. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad Vilniaus PN pagrįstai konstatavo, kad žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Nenustatęs neteisėtų Vilniaus PN veiksmų (vienos iš esminių sąlygų civilinei atsakomybei kilti), teismas apsrendė, kad pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, todėl jo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 7. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

7.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas teisiniais argumentais, prieštaraujantis išsamumo ir teisingumo principams.

7.2. Pareiškėjas kėlė klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl sugadinto sportinio kostiumo viršutinės dalies keičiant užtrauktuką. Vertinant šį reikalavimą turėjo būti nustatyta sportinio kostiumo vertė ir padarytos žalos dydis. Tačiau nei Vilniaus PN administracija, nei teismas neapžiūrėjo sportinio kostiumo viršutinės dalies, neįvertino jo sugadinimo fakto.

7.3. Pareiškėjo galimybė užfiksuoti jo teisių pažeidimą yra apribota, todėl teismas nepagrįstai vertino, jog pareiškėjas nepateikė jokių skundo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovas pateikė pareiškėjo skundo argumentus paneigiančius įrodymus. Teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus.

8. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

9. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kurias teismas sprendime detaliai įvertino, reikalauja žalos atlyginimo, išreikšto konkrečia prašoma priteisti pinigų suma, tačiau nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, atlyginimo priteisimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų dėl skunde nurodytų nusiskundimų, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, neapžiūrėjo sportinio kostiumo viršutinės dalies, neįvertino jo sugadinimo fakto, teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nepagrįstas teisiniais argumentais.

14. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo pažeistų įrodymų vertinimo taisyklių, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

15. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

16. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Iš skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-355/2011 ir kt.).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su sportinio kostiumo viršutinės dalies sugadinimu ir iš to kilusia turtine ir neturte žala.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

19. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atstovas paneigė pareiškėjo teiginius dėl sportinio kostiumo viršutinės dalies sugadinimo siuvant užtrauktuką. Pareiškėjo argumentai dėl sugadinto rūbo yra abstraktūs, be pareiškėjo paaiškinimų jie nėra pagrįsti jokiais kitais objektyviais įrodymais. Byloje pateikti kitų nuteistųjų (taip pat ir siuvimo darbus atlikusio I. Ž.) paaiškinimai paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl sportinio kostiumo viršutinės dalies sugadinimo (b. l. 15–19). Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą abejoti minėtų nuteistųjų parodymais, jie iš esmės yra nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo metu nėra galimybės objektyviai įvertinti pareiškėjo sportinio kostiumo viršutinės dalies sugadinimo faktą, kadangi nuo pareiškėjo skunde nurodyto įvykio praėjo nemažai laiko. Pareiškėjas, kreipdamas į Vilniaus PN administraciją su reikalavimu priteisti žalos atlyginimą dėl sugadinto rūbo ir siekdamas įrodyti savo teiginių pagrįstumą, galėjo prašyti tyrimą atlikusių pareigūnų apžiūrėti sportinio kostiumo viršutinę dalį. Byloje nėra duomenų, kad toks prašymas buvo pateiktas.

20. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

21. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

22. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą, t. y. neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; kt.).

23. Byloje nenustatyti Vilniaus PN administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui dėl Vilniaus PN administracijos veiksmų kilo turtinė ir neturtinė žala. Pareiškėjas neįrodė, kad dėl Vilniaus PN administracijos sprendimo netenkinti jo skundo dėl sugadintos sportinio kostiumo viršutinės dalies jis patyrė objektyvias neigiamas pasekmes. Taip pat byloje nėra CK 6.247, 6.249 straipsniuose įtvirtintų sąlygų, kurios įgalintų teismą apskaičiuoti ir priteisti pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį. Taigi teisėjų kolegija šios bylos faktinių aplinkybių kontekste sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos fakto (ABTĮ 56 str. 4 d.).

24. Nenustačius Vilniaus PN pareigūnų / administracijos neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui neįrodžius padarytos turtinės ir neturtinės žalos fakto, viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima.

25. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius