A-858-96-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-96/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00681-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 28. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ atstovui D. Ž.,

atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos atstovams E. L. ir R. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atsakovams Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritoriniam skyriui dėl rezervinio kuro atsargų patikrinimo akto bei sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-6), patikslintu skundu (t. I, b. l. 121-123) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2012 m. sausio 31 d. rezervinio kuro atsargų patikrinimo aktą Nr. 7 (toliau – ir Aktas) bei 2012 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. (08)2R-333 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas paaiškino, jog Inspekcijos skundžiamame Akte nurodoma, kad pareiškėjui būtinas sukaupti energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis yra 40.048 t.s.k.n.e., tuo tarpu, Inspekcijos nuomone, sukaupta (sauso mazuto, gazolių šildyti, biokuro) yra 32.006 t.s.k.n.e., t. y. reikiamas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis nėra sukauptas. Nurodė, jog tiek Akto tekste, tiek ir Akto konstatuojamoje dalyje Inspekcija pažymi, jog neįvertino pareiškėjo turimo 8.007 t.s.k.n.e. atitinkančio 10 mln. m3 gamtinių dujų rezervinio kiekio, o jį įvertinus – bendras pareiškėjo sukauptas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis būtų lygus 40.013 t.s.k.n.e., t. y. iš esmės atitiktų būtiną sukaupti kiekį pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 4-363 patvirtintų Energijos išteklių rezervinio kuro atsargų sudarymo, tvarkymo ir naudojimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimus.

Nurodė, jog Aktas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams ir neteisėtas, o juo duodami pareiškėjui privalomieji nurodymai taip pat yra neatitinkantys faktinės padėties, teisės aktų reikalavimų, todėl yra naikintini.

Pareiškėjas pažymėjo, kad priimdamas sprendimus viešojo administravimo subjektas privalo ištirti visas faktines aplinkybes, jas objektyviai įvertinti ir jomis vadovaudamasis priimti pagrįstą sprendimą. Sprendimas bus pagrįstas tik tada, kai viešojo administravimo subjektas tinkamai įvertins visas susijusias aplinkybes ir ignoruos aplinkybes, kurios nėra susijusios su priimamu sprendimu. Pažymėjo, jog viešojo administravimo subjekto sprendimams keliamas pagrįstumo kriterijus bus tinkamai įgyvendintas tik tada, kai tarp susijusių faktinių aplinkybių ir priimamo sprendimo egzistuos priežastinis ryšys.

Pareiškėjas paaiškino, kad Akte pats jį surašęs viešojo administravimo subjektas net keliose vietose nurodo, jog UAB „Vilniaus energija“ rezervinio kuro atsargoms priskiria 8.007 t.s.k.n.e., arba 10 000 tūkst. m3 gamtinių dujų. Įvertinant gamtinių dujų kiekį 8.007 t.s.k.n.e., bendras sukauptas kuro kiekis sudarytų – 40 013 t.s.k.n.e. (kas iš esmės atitinka Akte nurodytą 40.048 t.s.k.n.e., pagal Taisyklių reikalavimus būtiną sukaupti energijos išteklių rezervinių atsargų kiekį). Tačiau toliau, konstatuojamoje (privalomų nurodymo davimo) Akto dalyje, jau daroma išvada, kad „nesukauptas reikiamas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis (neįvertinant 8.007 t.s.k.n.e. gamtinių dujų kiekio)“. Pareiškėjo teigimu, jis pagrindė turintis sukaupęs dalį viso reikalingo rezervinio kuro atsargų kiekio būtent gamtinių dujų pavidalu. Tuo tarpu Aktą surašęs viešojo administravimo subjektas nenurodo jokių motyvų, dėl kokių priežasčių yra atsisakoma pripažinti rezervinio kuro atsargų apimtyje 8.007 t.s.k.n.e. arba 10 000 tūkst. m3 gamtinių dujų, iš Akto turinio tai nėra aišku, kas prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Pareiškėjas nurodė, kad, jeigu Akto dalį, kurioje konstatuojama, kad „nesukauptas reikiamas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis (neįvertinant 8.007 t.s.k.n.e. gamtinių dujų kiekio)“, suprasti kaip sąlyginį nurodymą, t. y. reikiamas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis laikomas nesukauptu tik su sąlyga, jeigu neįvertinti nurodomo gamtinių dujų rezervinių atsargų kiekio, tokiu atveju taptų visiškai neaiški galutinė Akto išvada „Įmonė <...> rezervinio kuro atsargų turi nepakankamai“. Be to, tokių sąlyginių, nesuprantamų išvadų ir nurodymų buvimą draudžia VAĮ 8 straipsnio 1 dalis. Pareiškėjo nuomone, Akte nenurodyti jokie atitinkamą sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto motyvai, todėl neįmanoma įvertinti ir priežastinio ryšio tarp faktinių aplinkybių ir priimamo sprendimo egzistavimo.

Pareiškėjo teigimu, Taisyklės nereglamentuoja, kokios rūšies kuro atsargos turi būti kaupiamos ir leidžia kaupti rezervines kuro atsargas kitų įmonių sandėliuose (terminaluose). Taisyklėse taip pat nenumatytas ribojimas (draudimas) saugoti rezervines kuro atsargas kitų Europos Sąjungos šalių narių teritorijose. Pareiškėjas paaiškino, kad, siekdamas pilnai sukaupti reikiamas rezervinio kuro atsargas, jis kreipėsi į gamtinių dujų tiekimo įmonę AB „Lietuvos dujos“ dėl 10 mln. m3 gamtinių dujų kiekio pirkimo rezervui užtikrinti. AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. 7-412-156 patvirtino minėto rezervinio dujų kiekio (atitinkančio turimo 8.007 t.s.k.n.e.) pardavimą ir pateikimą 2011 m. gruodžio 30 d. gamtinių dujų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 61/15-2012/671 (toliau – ir Sutartis) sąlygomis visu jos galiojimo laikotarpiu. Pareiškėjas pažymėjo, jog, vykdant Taisyklių 8 punkto reikalavimus, jo technikos direktorius, laikinai einantis prezidento pareigas 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 7, nustatė Akto surašymo metu galiojusią rezervinio kuro atsargų nomenklatūrą, pagal kurią rezervinio kuro atsargoms priskirtos ir gamtinės dujos. Pabrėžė, jog, esant priežastims panaudoti rezervinio kuro atsargas, pareiškėjas nemato techninių kliūčių iš AB „Lietuvos dujos“ įsigyto gamtinių dujų rezervinio kiekio gavimui (pristatymui ir panaudojimui). Kilus avarinei situacijai magistraliniame dujotiekyje, yra galimybė gamtines dujas gauti iš skirstomojo tinklo, taip užtikrinant nepertraukiamą šilumos tiekimą vartotojams.

Pareiškėjas nurodė, kad yra neaišku, ar Aktu buvo vertinta ir retrospektyviai konstatuota situacija 2011 m. gruodžio 31 d., ar aktuali situacija 2012 m. sausio 31 d. – vasario 1 d. (Akto surašymo datai), kadangi pareiškėjas pateikė įrodymus, jog trūkstamas rezervinių kuro atsargų kiekis per šį laikotarpį buvo ne tik įsigytas, tačiau ir apmokėtas.

Atsakovai Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius (toliau – ir Inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 64-72, 143-147) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjo rezervinio kuro atsargų nomenklatūra buvo nustatyta 2005 m. lapkričio 1 d. įsakymu Nr. 001. Vadovaujantis patvirtinta nomenklatūra, šio patikrinimo metu gamtinės dujos nebuvo įtrauktos kaip rezervinio kuro atsargų rūšis. Nauja pareiškėjo rezervinio kuro atsargų nomenklatūra buvo patvirtinta 2012 m. sausio 9 d. Pareiškėjas Inspekcijai pateikė 2011 m. lapkričio 8 d. raštą Nr. 007-21102, kuriame nurodė aplinkybes, dėl kurių jis nesukaupė reikiamo rezervinio kuro atsargų kiekio. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas pripažino, jog nėra sukaupęs reikiamo rezervinio kuro atsargų kiekio, ir patvirtino, kad šį trūkumą pašalins iki nurodyto termino arba netgi anksčiau. Atsakovų teigimu, pateikti dokumentai ir paaiškinimai buvo objektyviai, visapusiškai išanalizuoti ir įvertinti.

Pažymėjo, jog pareiškėjas vadovaujasi tam tikromis teisės aktų nuostatų interpretacijomis, Akte konstatuojamų teiginių tariamu nesuprantamumu, taip dirbtinai sukurdamas įspūdį, kad pareiškėjui, kaip profesionalui ne vienerius metus veikiančiam šilumos ūkio sektoriuje, nėra aiškus ir nesuprantamas Akto turinys. Atsakovai nurodė, kad teisės aktai nenumato išimčių iš pareigos kaupti rezervinio kuro atsargas, pareiškėjas bet kuriuo metu privalo turėti sukaupęs nustatytą rezervinio kuro atsargų kiekį. Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 29 straipsniu.

Paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 30 d. Sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir AB „Lietuvos dujos“, pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. raštas Nr. 004-04-1854, AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sausio 9 d. raštas Nr. 7-412-156 buvo pasirašyti arba įsigaliojo vėliau nei 2011 m. gruodžio 31 d., kada pareiškėjas jau turėjo būti įvykdęs pareigą sukaupti nustatytą rezervinio kuro atsargų kiekį. Atkreipė dėmesį į tai, kad pagal įsigaliojusią Sutartį dujos pareiškėjui turėjo būti pradėtos tiekti nuo 2012 m. sausio 1 d. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pareiškėjas neturėjo sukaupęs reikiamo rezervinio kuro atsargų kiekio ir nebuvo įvykdęs Inspekcijos Akto Nr. 132 įpareigojimo sukaupti reikiamą rezervinių kuro atsargų kiekį. Pažymėjo, jog nors Sutartis sudaryta 2011 m. gruodžio 30 d., tačiau vien jos sudarymo faktas negali būti prilyginamas tinkamam rezervinio kuro atsargų kaupimo pareigos įvykdymui. Nurodytu laikotarpiu patvirtintai pareiškėjo rezervinio kuro nomenklatūrai gamtinės dujos, kaip rezervinio kuro atsargų rūšis, nebuvo priskiriamos. Pareiškėjas Kuro išteklių, sunaudojimo ir atsargų 2011 m. gruodžio mėnesio statistinės ataskaitos EN-11 mėnesio Nr. 12 Penktame skyriuje nenurodė, kad rezervinio kuro atsargų nomenklatūrai priklauso ir gamtinės dujos.

Pažymėjo, jog, net ir nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjas negali būti pripažintas, kad pareigą kaupti rezervinio kuro atsargas yra įvykdęs tinkamai. Nurodė, jog Sutarties sudarymas negali būti pripažįstamas tinkamu pareigos įgyvendinimu, nes pareiškėjo sudaryta Sutartis yra įprasta pirkimo-pardavimo sutartis, kuri neatitinka rezervinio kuro atsargų kaupimo esmės, t. y. užtikrinti šilumos tiekimo patikimumą ir, esant apribojimams, gauti kurą įprastu būdu, panaudoti turimas rezervinio kuro atsargas. Sutarties nuostatos nenumato rezervinio kuro atsargų kaupimo ar nepertraukiamo tiekimo galimybių užtikrinimo. Sutartyje numatyti gamtinių dujų kiekiai ir patiekimo terminai, o didinti ar mažinti numatytą gamtinių dujų kiekį galima tik rašytiniu papildomu sutarimu – toks susitarimas nėra sudarytas. Sutartis nenumato nepertraukiamo dujų tiekimo galimybės. Sutartis numato pardavėjo teisę apriboti gamtinių dujų tiekimą pareiškėjui. Atsakovai pažymėjo, kad tam tikros Sutarties nuostatos apskritai nesiderina su rezervinio kuro kaupimu/nenutrūkstamu tiekimu, pavyzdžiui, Sutarties 40.4 punktas. Pabrėžė, jog pirkėjas nėra priskiriamas nenutrūkstamo dujų tiekimo grupei. Sutarties 58 punktas numato, kad pareiškėjas yra priskiriamas nutrūkstamo dujų tiekimo grupei, jei nėra sudaręs galiojančios Nenutrūkstamo gamtinių dujų tiekimo sutarties. Nenutrūkstamo gamtinių dujų tiekimo sutarties pareiškėjas šiuo atveju nepateikė. Atsiskaitymo už dujas tvarka suponuoja, jog Sutartimi nėra susitarta dėl rezervinio kuro atsargų įsigijimo, nes Sutartyje numatyta įprasta atsiskaitymo už patiektas dujas tvarka.

Atsakovai pažymėjo, kad atliekant patikrinimą Inspekcijai pagal Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininko 2004 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 85 patvirtintos Rezervinio kuro atsargų kaupimo ir tvarkymo kontrolės bei duomenų pateikimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 9 punktą turi būti pateikti apskaitos dokumentai, susiję su rezervinio kuro atsargų kaupimu ir tvarkymu, bei sandėlių, terminalų, kuriuose laikomos rezervinio kuro atsargos, techninė dokumentacija, tačiau Inspekcijai atliekant patikrinimą šie dokumentai nebuvo pateikti.

Atsakovų teigimu, pareiškėjas turi galimybes kaupti rezervinio kuro atsargas jam priklausančiuose rezervuaruose, kurių užpildymas siekia tik 33 proc. Tai patvirtina, kad pareiškėjas neišnaudoja visų savo turimų galimybių kaupti rezervinio kuro atsargas, o rezervinio kuro atsargų sukaupimą siekia pateisinti Sutarties sudarymu, kas negali būti prilyginama faktiniam rezervinio kuro atsargų turėjimui.

Atsakovai rėmėsi Taisyklių 19 punktu ir paaiškino, jog patikrinimo metu pareiškėjas Inspekcijai pateikė Sutartį ir gamtinių dujų tiekėjo pasirašytą raštą, tačiau šie dokumentai nepatvirtina trūkstamo rezervinio kuro kiekio įsigijimo fakto. Nurodė, jog pagal rezervinio kuro atsargų kaupimo klausimus reglamentuojančius teisės aktus rezervinio kuro atsargos turi būti bendrovės, turinčios pareigą sukaupti atitinkamą rezervinio kuro atsargų kiekį, nuosavybė. Tačiau Sutarties sudarymas ir papildomi raštai, pateikti patikrinimo metu, nepatvirtina ir neįrodo, jog rezervinio kuro atsargos (10 mln. m3 gamtinių dujų) yra pareiškėjo nuosavybė.

Atsakovai atkreipė dėmesį ir į tai, kad, nauja pareiškėjo rezervinio kuro atsargų nomenklatūra buvo patvirtinta 2012 m. sausio 9 d., tačiau pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. kreipimasis į dujų tiekėją AB „Lietuvos dujos“ dėl papildomo dujų kiekio pardavimo buvo pateiktas dar iki rezervinio kuro atsargų nomenklatūros patvirtinimo, todėl tokio kreipimosi teisinis pagrindas ir tinkamumas abejotinas. Atsakovų nuomone, Inspekcija tinkamai ir pagrįstai įvertino situaciją, egzistavusią 2011 m. gruodžio 31 d., tiek aplinkybes, kuriomis pareiškėjas siekė pagrįsti pareigos įvykdymą vėliau nei 2011 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, jog, netgi atlikus apmokėjimą, pareiškėjas negali būti pripažintas tinkamai įvykdęs rezervinio kuro atsargų kaupimo pareigą, nes pareiškėjui nėra užtikrinamas nepertraukiamas dujų tiekimas ir minėtos gamtinės dujos yra neapmokėtos. Nurodė, jog, netgi ir apmokėjus už gamtines dujas, pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių šių rezervinių atsargų buvimo vietą, kaip to reikalauja Taisyklių 17 punktas.

Atsakovai rėmėsi Taisyklių 11 punktu ir nurodė, kad šiuo metu egzistuojanti situacija ir papildomo gamtinių dujų kiekio apmokėjimas nepatvirtina Taisyklių 11 punkte numatytų sąlygų užtikrinimo ir tinkamo jų įgyvendinimo. Nurodė, jog pareiškėjo 2012 m. sausio 3 d. rašte Nr. 004-04-1854 prašoma papildomo 10 mln. m3 gamtinių dujų kiekio patiekimo Sutartyje numatytomis sąlygomis. Tai reiškia, kad minėtas papildomas kiekis bus patiektas pareiškėjui tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kitas gamtinių dujų kiekis pagal Sutartį, todėl rezervinio kuro atsargomis šio kiekio pripažinti negalima. AB „Lietuvos dujos“ savo 2012 m. sausio 9 d. rašte Nr. 7-412-156 nurodo, kad AB „Lietuvos dujos“ Sutarties laikotarpiu 2012 metais papildomai parduos 10 mln. m3 gamtinių dujų kiekį ir jį patieks Sutartyje minėtomis sąlygomis. Tai reiškia, kad AB „Lietuvos dujos“ tokiu raštu įsipareigoja pareiškėjui tik papildomai parduoti 10 mln. m3 kiekį Sutartyje numatytomis sąlygomis.

Atsakovai rėmėsi Taisyklių 9 punktu ir nurodė, kad AB „Lietuvos dujos“ turi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išduotas licencijas dujų pardavimui, paskirstymui ir tiekimui, tačiau neturi licencijos dujų saugojimui (laikymui). Atsakovai rėmėsi Gamtinių dujų tiekimo ir saugumo užtikrinimo priemonių aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 163 (toliau – ir Priemonių aprašas), 14, 7, 12 punktais.

Nurodė, jog teisės aktai nenumato pareiškėjui galimybės pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymu ar kitokių susitarimų pagrindu pakeisti pareigą kaupti rezervines kuro atsargas. Nenutrūkstamo tiekimo sutartis padidintų tik gamtinių dujų tiekimo patikimumą, tačiau tai bet kokiu atveju nepakeičia rezervinio kuro kaupimo pareigos ir nuo šios pareigos neatleidžia šilumos tiekėjo. Paaiškino, jog pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas ir kiti pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina fakto, kad pareiškėjas yra tinkamai įvykdęs pareigą sukaupti rezervines atsargas, kurias esant būtinybei galės be jokių kliūčių panaudoti. Pabrėžė, kad, vertinant susidariusią situaciją iš techninės/praktinės pusės, galima teigti, kad įvykus sutrikimams, avarijoms dujų vamzdynuose ar kitokiu būdu nutraukus/apribojus dujų tiekimą, pareiškėjas neturėtų techninių galimybių panaudoti prašomą pripažinti rezervinėmis atsargomis dujų kiekį, nebūtų realios galimybės dujas fiziškai gauti.

Atsakovai nurodė, jog pareiškėjas tariamo kuro rezervo (papildomo dujų kiekio) panaudojimo būtinybę grindžia aplinkybe, kad ilgą laiką buvo ypač žemos lauko temperatūros (iki -30 laipsnių C), tačiau vertino, kad tokiu būdu nėra įrodoma, kad, esant gamtinių dujų tiekimo sutrikimui, pareiškėjas turėtų galimybę panaudoti papildomai iš AB „Lietuvos dujos“ įsigytą gamtinių dujų kiekį. Manė, jog pareiškėjas nepagrindžia aplinkybės, kad, iškilus būtinybei panaudoti tariamą rezervinį kurą dėl pagrindinio kuro tiekimo sutrikimų, jis turės galimybę panaudoti gamtines dujas, kurias prašo pripažinti rezerviniu kuru. Pažymėjo, kad papildomo gamtinių dujų kiekio panaudojimas 2012 m. vasario mėnesį nepatvirtina ir neįrodo, kad pareiškėjas nenutrūkstamai galėtų naudotis minėtomis gamtinėmis dujomis ir tuo atveju, jeigu AB „Lietuvos dujos“ apribotų gamtinių dujų tiekimą pagal Sutartį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu (t. I, b. l. 160-167) pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo, ar Inspekcijos Aktas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas pabrėžė, kad skundžiamas Aktas gali būti administracinės bylos ginčo dalyku, nes jame yra nustatytas įpareigojimas pareiškėjui UAB „Vilniaus energija“ nedelsiant pašalinti pažeidimą ir šis ginčas yra nagrinėtinas administraciniame teisme.

Pabrėžė, jog byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. kad Inspekcijos 2011 m. lapkričio 8 d. rezervinio kuro atsargų patikrinimo akte Nr. 132 yra pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas nesukaupė rezervinių atsargų, AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. gruodžio 30 d. sudarė Sutartį, UAB „Vilniaus energija“ 2012 m. sausio 3 d. raštu Nr. 004-04-1854 paprašė AB „Lietuvos dujos“ Sutarties galiojimo laikotarpiu garantuoti pareiškėjui 10 mln. m3 gamtinių dujų rezervo įsigijimą ir užtikrinti jo patiekimą Sutartyje numatytomis sąlygomis, AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. 7-412-156 informavo ir užtikrino pareiškėją, kad Sutarties galiojimo laikotarpiu garantuos pareiškėjui 10 mln. m3 gamtinių dujų rezervo įsigijimą ir užtikrins jo patiekimą Sutartyje numatytomis sąlygomis, UAB „Vilniaus energija“ prezidentas 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 7 „Dėl rezervinio kuro atsargų nomenklatūros nustatymo bendrovėje“, vykdydamas Taisyklių 8 punkto reikalavimus, nustatė rezervinio kuro atsargų nomenklatūrą (kuro rūšis), be kita ko, gamtines dujas (sąlyginis kodas 2000, matavimo vnt. tūkst. m3), Inspekcija 2012 m. sausio 31 d. surašė skundžiamą Aktą, kuriame, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjui būtinas sukaupti energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis yra 40.048 t.s.k.n.e.; sukaupta (sauso mazuto, gazolių šildyti, biokuro) yra 32.006 t.s.k.n.e., t. y. reikiamas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis nėra sukauptas. Akte nurodoma, kad neįvertinamas 8.007 t.s.k.n.e. gamtinių dujų kiekis.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje kyla ginčas dėl teisės aktų nuostatų aiškinimo ir taikymo, nes atsakovai neginčija, kad AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. gruodžio 30 d. sudarė Sutartį, kad pagal Sutartį pareiškėjas užsitikrino patiekiamų gamtinių dujų kiekį. Ginčas kyla, ar AB „Lietuvos dujos“ vamzdynuose esančios ir pareiškėjo pirktos dujos gali būti laikomos rezervinio kuro atsargomis: pasak, pareiškėjo, minėtos gamtinės dujos yra jos rezervinio kuro atsargos, o, pasak atsakovų, minėtos dujos nėra tinkamai sukauptos, todėl jos nėra rezervinio kuro atsargomis.

Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas, kaip šilumos tiekėjas, privalo užtikrinti, kad jis turi rezervinio kuro atsargas. Tokia pareiškėjo pareiga kyla iš Energetikos įstatymo 29 straipsnio nuostatų, kuriose nustatyta, kad energetikos įmonės, turinčios daugiau kaip 5 MW galios šilumos ar elektros energijos gamybos įrenginių ir gaminančios parduoti skirtą šilumos ar elektros energiją, privalo turėti energijos išteklių rezervines atsargas, išskyrus atvejus, kai šilumos ar elektros energija yra gaminama naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti tokių energijos išteklių (1 d.); energijos išteklių rezervinės atsargos kaupiamos, laikomos, atnaujinamos energetikos įmonių ir kitomis lėšomis (2 d.); energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis turi būti ne mažesnis, negu energetikos įmonės vidutiniškai suvartoja per vieną kalendorinį mėnesį, skaičiuojant pagal trejų praėjusių kalendorinių metų mėnesinį vartojimo vidurkį šaltuoju metų periodu, o šaltuoju metų periodu laikomas laikotarpis nuo lapkričio 1 dienos iki kovo 31 dienos imtinai (3 d.).

Nurodė, jog skundžiamo akto priėmimo metu galiojo Taisyklės, kuriomis buvo remtasi priimant skundžiamą Inspekcijos Aktą. Pagal Taisykles rezervinio kuro atsargų nomenklatūrą (kuro rūšis) nusistato pačios įmonės (8 p.); rezervinio kuro atsargos gali būti laikomos įmonės ar jos padalinių kuro sandėliuose (terminaluose) ar kitų įmonių, teikiančių kuro saugojimo paslaugas, kuro sandėliuose (terminaluose) (9 p.); sandėliai (terminalai) turi būti įrengti ir naudojami pagal galiojančių teisės aktų ir kitų norminių dokumentų reikalavimus (10 p.); sandėliai (terminalai) turi būti įrengti ir naudojami taip, kad juose laikomas rezervinio kuro atsargas bet kuriuo metu būtų galima paimti ir transportuoti į naudojimo vietas automobilių, geležinkelio transportu arba tiekti vamzdynais, turi būti sutvarkyti privažiuojamieji keliai, užtikrinta atitinkama elektros ir šilumos energijos tiekimo kategorija (11 p.); skysto rezervinio kuro atsargos turi būti laikomos metrologiškai patikrintose (kalibruotose) stacionariosiose talpyklose (12 p.); rezervinio kuro atsargos rezervuaruose gali būti laikomos kartu su valstybės ar įmonės einamosiomis kuro atsargomis (13 p.). Taisyklių 21 punkte nustatyta, jog rezervinio kuro atsargos gali būti naudojamos energijos tiekimo saugumui (patikimumui) užtikrinti avarijų, gaisrų, kuro tiekimo sutrikimų, stichinių nelaimių atvejais ar ekstremalių situacijų laikotarpiu.

Teismas pabrėžė, jog, remiantis Taisyklių 8 punktu, pareiškėjas 2012 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. 7 „Dėl rezervinio kuro atsargų nomenklatūros nustatymo bendrovėje“ nustatė rezervinio kuro atsargų nomenklatūrą (kuro rūšis), be kita ko, gamtines dujas. Tačiau skunde pareiškėjas pabrėžė, kad rezervinio kuro atsargos – gamtinės dujos – yra laikomos AB „Lietuvos dujos“ vamzdynuose, nes tai yra leidžiama pagal Taisyklių 9 punktą, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog rezervinio kuro atsargos gali būti laikomos kitų įmonių, teikiančių kuro saugojimo paslaugas, kuro sandėliuose (terminaluose). Teismas sutiko, kad kitos įmonės gali teikti tokias gamtinių dujų laikymo paslaugas, tačiau pareiškėjas nepateikė nei Inspekcijai, nei teismui, kad AB „Lietuvos dujos“ turi licenciją laikyti gamtines dujas (pagal Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnio 1 dalį gamtinių dujų sektoriuje licencijuojama ši veikla: 1) perdavimo; 2) skirstymo; 3) laikymo; 4) skystinimo; 5) tiekimo; 6) rinkos operatoriaus. Pagal Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnio 5 dalį perdavimo, skirstymo, laikymo ir skystinimo licencijos išduodamos Lietuvos Respublikoje įsteigtam juridiniam asmeniui arba kitos valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padaliniui, įsteigtam Lietuvos Respublikoje). Pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas nurodė, jog AB „Lietuvos dujos“ turi platų gamtinių dujų perdavimo ir skirstymo sistemos vamzdyną, nereiškia, kad AB „Lietuvos dujos“ turi galimybę dujas laikyti, kad turi licenciją dujoms laikyti. Priešingai, AB „Lietuvos dujos“ neturi tokios licencijos, jis turi tik dujų perdavimo, skirstymo ir tiekimo licencijas (žr. http://www.regula.lt/lt/dujos/licencijavimas/licenciju-turetojai/).

Nurodė, jog pagal Tvarkos 9 punktą įmonės (objekto) vadovas, savininkas arba jų atstovas Inspekcijos pareigūnui privalo pateikti sandėlių ir terminalų, kuriuose laikomos rezervinio kuro atsargos, techninę dokumentaciją, tačiau pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, nes ir negalėjo jų pateikti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pagrindinis argumentas, kad AB „Lietuvos dujos“ saugojo jo rezervinių kuro atsargų – gamtinių dujų – kiekį, iš esmės nėra pagrįstas, todėl lygiai taip pat nėra pagrįsti pareiškėjo argumentai, esą, AB „Lietuvos dujos“ ir UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. gruodžio 30 d. Sutartis įrodo tinkamą pareiškėjo pareigos sukaupti rezervines kuro atsargas įvykdymą. Teismas pabrėžė, kad, aiškinant viešosios teisės normas, įtvirtintas Taisyklėse, negalima jų paneigti Sutarties nuostatomis, nes būtų pažeistas esminis teisės principas: privačių subjektų sutartis negali paneigti viešosios teisės.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad skundžiamas Aktas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pabrėžė, jog Inspekcijos Aktas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, t. y. nurodoma, kad pareiškėjui būtinas sukaupti energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis yra 40.048 t.s.k.n.e.; sukaupta (sauso mazuto, gazolių šildyti, biokuro) yra 32.006 t.s.k.n.e., t. y. reikiamas energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis nėra sukauptas; jog neįvertinamas 8.007 t.s.k.n.e. gamtinių dujų kiekis. Akte yra nurodoma, kad jis yra priimtas vadovaujantis Energetikos įstatymo nuostatomis, Taisyklėmis, t. y. įvertinta, kad 8.007 t.s.k.n.e. gamtinių dujų kiekis nėra ir negali būti laikomas rezervinio kuro atsargomis.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Inspekcijos Aktas yra surašytas ant tipinės formos, kurią Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininkas patvirtino 2004 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 85, patvirtindamas Rezervinio kuro atsargų kaupimo ir tvarkymo kontrolės bei duomenų pateikimo tvarką, jos 1 priedą. Šis Inspekcijos norminis aktas yra teisėtas, nepripažintas prieštaraujančiu kitiems teisės aktams, todėl nėra teisinio pagrindo abejoti Inspekcijos Akto teisėtumu.

Remdamasis nurodytais argumentais pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Inspekcijos Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teismas nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas panaikinti Inspekcijos Sprendimą yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Inspekcijos Aktą. Konstatavus, jog Inspekcijos Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, konstatuotina, kad ir Inspekcijos Sprendimas, kuriuo buvo spręstas Akto teisėtumo klausimas, yra teisėtas ir pagrįstas ir jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu (t. I, b. l. 172-176) prašo panaikinti 2012 m. birželio 15 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo UAB „Vilniaus energija” skundo reikalavimus.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde. Papildomai pažymima, jog Taisyklėse ar kitame teisės akte nėra nenumatytas ribojimas (draudimas) saugoti rezervines kuro atsargas kitų Europos Sąjungos šalių narių teritorijose (Taisyklių 19 p.). Atitinkamai, tokį saugojimą šiose šalyse atlieka subjektai (ne AB „Lietuvos dujos”), kuriems pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus licencija dujų saugojimui neišduodama (Lietuvos Respublikos jurisdikcija, tame tarpe Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnio 1, 5 dalių nuostatos, netaikomos). Nurodo, jog Taisyklės nereglamentuoja, kokios rūšies kuro atsargos turi būti kaupiamos ir leidžia kaupti rezervines kuro atsargas kitų įmonių sandėliuose (terminaluose), taip pat nenurodo, ar tokiomis kuro laikymo vietomis gali būti laikomi vamzdynai, kuriuose visada yra vamzdynų savininko žinioje esantis atitinkamo kuro kiekis.

Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus licencija dujų saugojimui vamzdynuose jų operatoriui nereikalinga (jokiam Lietuvos Respublikos ūkio dujų laikymo licencijų nėra išduota). Rezervinio kuro atsargų nomenklatūrą (kuro rūšis) nusistato pačios įmonės (Taisyklių 8 p.), teisės aktuose nenumatyta draudimų į šią nomenklatūrą įtraukti ne tik kieto ar skysto, tačiau ir dujinio kuro rūšis.

Pareiškėjas pažymi, kad AB „Lietuvos dujos”, kaip Lietuvos perdavimo ir skirstymo sistemos operatorius, turi sudaręs dujų tiekimo bei dujų saugojimo/laikymo sutartis su užsienio subjektais (OAO „Gazprom” (Kalugos, Gatčinos, Kasimovo, Ujazovo, Nevos ir kt. požeminių dujų saugyklos operatorius, „Latvijas gaze” (Inčiukalnio požeminės dujų saugyklos operatorius) ir kt.), kurie patys ar kurių padaliniai yra registruoti Europos Sąjungos valstybėse ir kurie valdo dujų saugyklas tiek Europos Sąjungos šalių narių teritorijose, tiek ir už jų (valstybėse, kurių gamtinių dujų perdavimo tinklai susisiekia su Lietuvos dujų perdavimo tinklu). Kai rezervinio kuro atsargos yra saugomos ne Lietuvos, tačiau kitų Europos Sąjungos šalių narių teritorijose, taikoma kitų šalių jurisdikcija, o ne Lietuvos teisės aktai ar norminiai dokumentai. Pažymi, jog teisės aktuose (Taisyklių 10 p., Tvarkos 9 p.) nenumatyta, kad sandėliai (terminalai) turi būti įrengti pagal Lietuvos Respublikos galiojančių teisės aktų ir kitų norminių dokumentų reikalavimus.

Pabrėžia, jog Taisyklių 11 punktas nustato pagrindinį principą, taikomą sandėliams (terminalams) ar kitoms rezervinio kuro talpoms (laikymo vietoms plačiąja prasme), t. y. sandėliai (terminalai) turi būti įrengti ir naudojami taip, kad juose laikomas rezervinio kuro atsargas bet kuriuo metu būtų galima paimti ir transportuoti į naudojimo vietas automobilių, geležinkelio transportu arba tiekti vamzdynais. Taisyklių 11 punktas nenumato reikalavimo rezervines kuro atsargas saugoti pačios įmonės teritorijoje ir nekelia jokių specifinių reikalavimų šių atsargų pristatymui iš jų saugojimo vietos (Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos šalių narių teritorijose) iki naudojimo vietos. Keliamas vienintelis kriterijus, kad šias atsargas būtų įmanoma atiduoti transportavimui (automobilių, geležinkelio transportu arba, gamtinių dujų atveju – tiekimui vamzdynais), t. y. Taisyklės ar kitas teisės aktas nekelia įpareigojimo už rezervinių kuro atsargų sukaupimą atsakingai įmonei (šiuo atveju pareiškėjui) pasirūpinti ir sukauptų (įsigytų) rezervinių kuro atsargų pristatymo kanalais ar jų būkle (pavyzdžiui, automobilių, geležinkelio kelių ar nagrinėjamu atveju – dujų vamzdynų, funkcionalumu), susiklosčius Taisyklių 21 punkte numatytiems energijos tiekimo saugumo (patikimumo) užtikrinimo atvejais, svarbu užtikrinti, kad įsigytas rezervinio kuro atsargas gali būtų paimti iš jų laikymo vietų ir atiduoti transportuoti į naudojimo vietas. Priešingai suprantant teisinį reguliavimą, kiltų akivaizdus nesuderinamumas su Taisyklių nuostata, leidžiančia rezervines kuro atsargas laikyti ir už įmonės ribų (tame tarpe ir kitose Europos Sąjungos šalyse narėse, o ne vien Lietuvoje), taip perkeliant pareigą pareiškėjui, pavyzdžiui, užtikrinti, kad ekstremalios situacijos atveju funkcionuotų ir visi automobilių ar geležinkelio keliai ar vamzdynai (tarp atsargų laikymo ir jų panaudojimo vietų).

Pareiškėjas pažymi, jog reikalavimas dėl stacionariųjų talpyklų metrologinio patikrinimo (kalibravimo) yra taikomas tik skysto (o ne dujinio) rezervinio kuro atsargoms (Taisyklių 12 p.). Jei Taisyklių 11 punktas kelia reikalavimą talpyklai, kurioje yra rezervinio kuro atsargos, kad iš jos tokios atsargos bet kada galėtų būti paimtos ir atiduotos transportavimui vamzdynais į naudojimo vietas, tai savaime suprantama, kad gamtinės dujos jau esančios vamzdynuose šį reikalavimą atitinka. Atitinkamai, Akte nepripažįstant pareiškėjo iš AB „Lietuvos dujos” įsigytų gamtinių dujų atsargų (10 mln. m3) rezervinėmis kuro atsargomis, mano, jog Inspekcija Taisyklių nuostatas traktavo siaurinamai (faktiškai „sutikdama” gamtinių dujų atsargas laikyti rezervinėmis tik, jei jos būtų laikomos pačioje įmonės teritorijoje, kas prieštarautų Taisyklių 8 ir 11 punktui).

Pabrėžia, kad byloje nėra ginčo, ar AB „Lietuvos dujos” turi ar neturi licencijos laikyti gamtines dujas, kadangi šis klausimas nėra reikšmingas nagrinėjamu atveju. Skunde pareiškėjas buvo nurodęs, jog ir iš praktinės pusės, priešingai nei teigiama Inspekcijos Sprendime, esant priežastims panaudoti rezervinio kuro atsargas, nėra jokių techninių kliūčių iš AB Lietuvos dujos” įsigyto gamtinių dujų rezervinio kiekio gavimui (pristatymui ir panaudojimui). Tuo tarpu joks įsigytas ir iš anksto apmokėtas gamtinių dujų kiekis AB „Lietuvos dujos” gali būti saugomas tiek bet kurioje Europos Sąjungos šalyje narėje (tame tarpe Latvijoje pagal AB „Lietuvos dujos” sutartis su Inčiukalnio požeminės dujų saugyklos operatoriumi „Latvijas gaze”), tiek ir nuolat būti paties AB „Lietuvos dujos” nuosavybe teise priklausančiuose perdavimo ir skirstymo vamzdynuose, kurių talpa yra ženkliai didesnė nei ginčo objektu esantis 10 mln. m3 kiekis. Pažymi, jog, jeigu Taisyklių 11 punktas kelia reikalavimą talpyklai, kurioje yra rezervinio kuro atsargos, kad iš jos tokios atsargos bet kada galėtų būti paimtos ir atiduotos transportavimui vamzdynais į naudojimo vietas, tai savaime suprantama, kad gamtinės dujos jau esančios vamzdynuose šį reikalavimą atitinka.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas kaip skundo atmetimo argumentą akcentuoja aplinkybę, kad AB „Lietuvos dujos” neturi gamtinių dujų laikymo licencijos, tačiau tai nėra pagrįsta, tiek tuo atveju, jeigu nurodyta įmonė pareiškėjo įsigytą rezervinį gamtinių dujų kiekį laiko kitų operatorių saugyklose Europos Sąjungos šalyse narėse (pvz., Latvijos Respublikos Inčiukalnio požeminės dujų saugykloje ar kt.), tiek tuo atveju, jeigu pareiškėjo įsigytas rezervinis gamtinių dujų kiekis nuolat yra AB „Lietuvos dujos” nuosavybe priklausančių vamzdynų viduje. Nei vienu, nei kitu atveju licencija laikyti gamtines dujas pagal Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnio 1, 5 dalis nėra aktuali (tokių licencijų laikyti gamtines dujas Lietuvos teritorijoje (Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje) ir Lietuvos Respublikoje įsteigtam juridiniam asmeniui arba jo padaliniui) nėra niekam išduota (http://www.regula.lt/lt/dujos/licencijavimas/licenciju-turetojai/).

Pažymi, jog Taisyklių 11, 19 punktai, leidžiantys saugoti rezervinio kuro atsargas ne pačių įmonių teritorijoje, o nutolusiuose geografiškai taškuose (tame tarpe ir už Lietuvos ribų), nustato tik vieną garantiją (kuri teisės aktų leidėjo yra laikoma pakankama ir negali būti aiškinama siaurinamai), t. y. kad įsigytas rezervinio kuro atsargas bet kuriuo metu būtų galima paimti ir transportuoti į naudojimo vietas automobilių, geležinkelio transportu arba tiekti vamzdynais. Tuo tarpu joks teisės aktas rezervinio kuro atsargas kaupti įpareigotoms įmonėms neformuluoja papildomų reikalavimų. Nurodo, jog pareiškėjui Akto surašymo metu pateikus Inspekcijai rezervinio kuro atsargų (gamtinių dujų), kad ir kur jos būtu laikomos, įsigijimą bei kokybę patvirtinančius dokumentus (Taisyklių 19 p.), Inspekcija Akte turėjo įvertinti ir pareiškėjo turimą 8.007 t.s.k.ne. atitinkantį 10 mln. m3 gamtinių dujų rezervinį kiekį.

Atsakovai Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 1-6) prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymima, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Atsakovai pažymi, jog nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismo spendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, tačiau iš esmės nepateikia dėl šių aplinkybių argumentų, taip pat nenurodo, kokios materialinės teisės normos buvo taikytos netinkamai.

Pabrėžia, jog rezervinio kuro atsargų kaupimo esmė – užtikrinti šilumos tiekimo patikimumą ir, esant apribojimams gauti kurą įprastu būdu, panaudoti turimas rezervinio kuro atsargas (Energetikos įstatymo 29 str.).

Nurodo, jog teismo sprendime yra nurodyti argumentai bei vertinimai dėl Akto teisėtumo ir pagrįstumo, teismas teisingai nurodo, kad Aktas yra grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis, jis priimtas vadovaujantis Taisyklėmis, t. y. įvertinta, kad 8 007 t.s.k. ne gamtinių dujų kiekis nėra ir negali būti laikomas rezervinio kuro atsargomis. Nurodo, jog Akto išvada yra aiški ir nedviprasmiška: „Įmonė rezervinio kuro atsargų turi nepakankamai”. Tokia išvada yra objektyviai teisinga ir pagrįsta, kadangi pareiškėjas turi turėti sukaupęs 40 048 t.s.k. n.e„ todėl bet kokiu atveju, šio kiekio jis neturėtų sukaupęs net ir tuo atveju, jeigu gamtinės dujos, kurias pareiškėjas siekė įsigyti iš AB „Lietuvos dujos”, būtų pripažintos rezervinio kuro atsargomis.

Atsakovai pažymi, jog pareiškėjas negali nurodyti, kur yra saugomas jo gamtinių dujų kiekis, kurį siekiama pripažinti rezerviniu kuru, tai reiškia, kad šios gamtinės dujos gali būti laikomos nebent įsigytu papildomu gamtinių dujų kiekiu pagal Sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir AB „Lietuvos dujos”. Nurodo, jog rezervinių kuro atsargų laikymo ir saugojimo vieta turi būti žinoma ir aiški (Taisyklių 17, 23 p.). Pažymi, kad pagal Tvarką įmonės (objekto) vadovas, savininkas arba jų atstovas Inspekcijos pareigūnui privalo pateikti sandėlių ir terminalų, kuriuose laikomos rezervinio kuro atsargos, techninę dokumentaciją (Tvarkos 9 p.), tačiau tokia dokumentacija patikrinimo metu nebuvo pateikta, tai patvirtina, kad pareiškėjas negalėjo įrodyti/patvirtinti turintis sukaupęs reikiamą rezervinio kuro atsargų kiekį.

Nurodo, jog Gamtinių dujų įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra aiškiai numatyta, kad gamtinių dujų sektoriuje licencijuojama ši veikla: 1) perdavimo; 2) skirstymo; 3) laikymo; 4) skystinimo; 5) tiekimo; 6) rinkos operatoriaus. Mano, jog aplinkybė, jog Lietuvos Respublikos ūkio subjektui dujų laikymo licencija dar nėra išduota, negali paneigti Gamtinių dujų įstatyme numatytos nuostatos, kad tokia veikla gamtinių dujų sektoriuje yra licencijuojama. Nurodo, jog Taisyklių 9 punktas numato, kad rezervinio kuro atsargos gali būti laikomos įmonės ar jos padalinių kuro sandėliuose (terminaluose) ar kitų įmonių, teikiančių kuro saugojimo paslaugas, kuro sandėliuose (terminaluose).

Atsakovai pabrėžia, jog Tvarka galiojo pareiškėjo rezervinio kuro atsargų patikrinimo metu ir Akto surašymo metu, ji nebuvo panaikinta ar pripažinta negaliojančia. Pareiškėjui vykdant rezervinio kuro atsargų sukaupimo pareigą taikytinos Taisyklių, Tvarkos, Energetikos įstatymo nuostatos. Remiasi Taisyklių 11 punktu ir nurodo, jog rezervines kuro atsargas turinčios kaupti bendrovės privalo turėti galimybę savo turimas rezervines kuro atsargas panaudoti bet kuriuo metu, kai iškyla būtinybė energijos tiekimo saugumui (patikimumui) užtikrinti avarijų gaisrų, kuro tiekimo sutrikimų, stichinių nelaimių atvejais ar ekstremalių situacijų laikotarpiu (Taisyklių 21 p.). Pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtina šių sąlygų užtikrinimo ir tinkamo jų įgyvendinimo. Nurodo, jog pareiškėjas nepagrindžia aplinkybės, kad iškilus būtinybei panaudoti tariamą rezervinį kurą dėl pagrindinio kuro tiekimo sutrikimų, jis turės galimybę bet kuriuo metu panaudoti gamtines dujas, kurias prašo pripažinti rezerviniu kuru (t. y. technines ir faktines galimybes panaudoti gamtines dujas pareiškėjas grindžia visiškai su kuro tiekimo sutrikimu nesusijusiomis aplinkybėmis, t. y. atšalusiu oru).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2012 m. sausio 31 d. rezervinio kuro atsargų patikrinimo akto Nr. 7, taip pat 2012 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (08)2R-333 teisėtumo ir pagrįstumo. Iš esmės nesutariama dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2012 m. sausio 31 d. rezervinio kuro atsargų patikrinimo akte Nr. 7 nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas turi nepakankamai rezervinio kuro atsargų ir, atitinkamai, jame nustatyto įpareigojimo nedelsiant pašalinti šį trūkumą. Konkrečiai, ginčas kyla dėl to, ar pagrįstai atsakovas rezervinio kuro atsargoms nepriskyrė 10 milijonų m3 gamtinių dujų, kurios, pareiškėjo teigimu, turi būti priskiriamos rezervinio kuro atsargoms.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, taip pat netinkamai aiškino ir taikė teisinį reguliavimą.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde pateiktiems argumentams nepritaria.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog energetikos įmonės, turinčios daugiau kaip 5 MW galios šilumos ar elektros energijos gamybos įrenginių ir gaminančios parduoti skirtą šilumos ar elektros energiją, privalo turėti energijos išteklių rezervines atsargas, išskyrus atvejus, kai šilumos ar elektros energija yra gaminama naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir dėl gamybos šaltinių techninių ypatybių nėra galimybės kaupti ar palaikyti tokių energijos išteklių. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog energijos išteklių rezervinės atsargos kaupiamos, laikomos, atnaujinamos energetikos įmonių ir kitomis lėšomis, o straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad energijos išteklių rezervinių atsargų kiekis turi būti ne mažesnis, negu energetikos įmonės vidutiniškai suvartoja per vieną kalendorinį mėnesį, skaičiuojant pagal trejų praėjusių kalendorinių metų mėnesinį vartojimo vidurkį šaltuoju metų periodu. Šaltuoju metų periodu laikomas laikotarpis nuo lapkričio 1 dienos iki kovo 31 dienos imtinai.

Minėtas Energetikos įstatymo nuostatas detalizuoja 2004 m. spalio 4 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-363 patvirtintos Energijos išteklių rezervinio kuro atsargų sudarymo, tvarkymo ir naudojimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklėse, be kita ko, nurodyta, jog rezervinio kuro atsargų nomenklatūrą (kuro rūšis) nusistato pačios įmonės (8 punktas); rezervinio kuro atsargos gali būti laikomos įmonės ar jos padalinių kuro sandėliuose (terminaluose) ar kitų įmonių, teikiančių kuro saugojimo paslaugas, kuro sandėliuose (terminaluose) (9 punktas); sandėliai (terminalai) turi būti įrengti ir naudojami pagal galiojančių teisės aktų ir kitų norminių dokumentų reikalavimus (10 punktas); sandėliai (terminalai) turi būti įrengti ir naudojami taip, kad juose laikomas rezervinio kuro atsargas bet kuriuo metu būtų galima paimti ir transportuoti į naudojimo vietas automobilių, geležinkelio transportu arba tiekti vamzdynais. Turi būti sutvarkyti privažiuojamieji keliai, užtikrinta atitinkama elektros ir šilumos energijos tiekimo kategorija (11 punktas); atsargų apskaita turi užtikrinti galimybę nustatyti kaupiamų ir tvarkomų rezervinio kuro atsargų kiekius, sudėtį, laikymo vietas, kaupimo ir laikymo sąnaudas. Įmonės buhalterinėje apskaitoje rezervinio kuro atsargos turi būti apskaitomos atskiroje sąskaitoje, atskiriant jas nuo įmonių einamųjų ar naftos produktų valstybės atsargų. Apskaitoje turi būti nurodyta, kuriems objektams atsargos yra laikomos (17 punktas); rezervinio kuro atsargos turi būti apskaitomos vadovaujantis kuro apskaitą reglamentuojančiais teisės aktais (18 punktas); įmonės privalo turėti rezervinio kuro atsargų, kad ir kur jos būtų laikomos, įsigijimą bei kokybę patvirtinančius dokumentus (19 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau minėtų Energetikos įstatymo 29 straipsnio ir Taisyklių nuostatų tikslą (t. y. užtikrinti, kad atitinkamos energetikos įmonės turėtų rezervinio kuro atsargų nenumatytiems atvejams ir taip sudaryti prielaidas garantuoti nepertraukiamą savo paslaugų teikimą vartotojams) ir turinį (Energetikos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje expressis verbis nurodyta, jog energetikos įmonės „privalo turėti energijos išteklių rezervines atsargas“), daro išvadą, jog aptariamos teisės normos nustato energetikos įmonių pareigą suformuoti rezervinio kuro atsargas, kurias turėtų galimybę bet kuriuo metu ir nedelsdamos paimti ir panaudoti energijos tiekimo saugumui (patikimumui) užtikrinti esant tam tikroms ypatingoms aplinkybėms (Taisyklių 11 ir 21 punktai).

Kaip minėta, ginčas kilo dėl to, ar atsakovas pagrįstai rezervinėms kuro atsargoms nepriskyrė 10 mln. m3 gamtinių dujų, dėl kurių tiekimo pareiškėjas buvo susitaręs su AB „Lietuvos dujos“.

Iš Akto (t. I, b.l. 8-9) turinio matyti, jog vertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą laiko požiūriu išskirtinos dvi datos. Visų pirma, Akte konstatuojama, kad pareiškėjui pagal teisės aktų reikalavimus būtina sukaupti 40048 t.s.kne. rezervinio kuro atsargų, o pareiškėjas 2011 m. gruodžio 31 d. buvo sukaupęs 32006 t.s.kne. rezervinio kuro atsargų, t. y. trūkumas buvo 8042 t.s.kne.. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas bylai reikšmingu metu turėjo pareigą sukaupti būtent 40048 t.s.kne. rezervinio kuro atsargų. Taigi spręstinas klausimas, ar pirmiau minėta atsakovo išvada dėl 2011 m. gruodžio 31 d. buvusio rezervinio kuro atsargų trūkumo yra pagrįsta. Kita vertus, skundžiamas Aktas surašytas 2012 m. sausio 31 d. ir pareiškėjas įpareigotas nedelsiant pašalinti nustatytą trūkumą. Iš to darytina išvada, jog, atsakovo manymu, pareiškėjas iki 2012 m. sausio 31 d. nebuvo ištaisęs situacijos ir nepašalino 2011 m. gruodžio 31 d. buvusio trūkumo.

Kiek tai susiję su faktinės situacijos vertinimu 2011 m. gruodžio 31 d. teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 30 d. su AB „Lietuvos dujos“ pasirašė Gamtinių dujų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 61/15-2012/671 (t. I, b.l. 17-22). Vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši Sutartis įsigaliojo 2012 m. sausio 1 d. (Sutarties 71 p.), be to, gamtinės dujos, kaip rezervinėms kuro atsargoms priskirtina kuro rūšis į rezervinio kuro atsargų nomenklatūrą buvo įtraukta 2012 m. sausio 9 d. Vilniaus energijos prezidento įsakymu Dėl rezervinio kuro atsargų nomenklatūros nustatymo bendrovėje (t. I, b.l. 16). Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes, taip pat į Sutarties turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas skundžiamame Akte pagrįstai rezervinio kuro atsargoms, pareiškėjo sukauptoms 2011 m. gruodžio 31 d., nepriskyrė gamtinių dujų.

Kiek tai susiję su situacijos vertinimu 2012 m. sausio 31 d. pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad Sutarties ir AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sausio 9 d. rašto Nr. 7-412-156 (t. I, b.l. 120) pagrindu šalys susitarė dėl nenutrūkstamo (prioritetinio) rezervinio gamtinio dujų kiekio tiekimo pareiškėjui esant Taisyklėse numatytai situacijai, kuomet yra galimas rezervinių kuro atsargų panaudojimas.

Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjo argumentams nepritaria.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sausio 9 d. rašte Nr. 7-412-156 nurodė, jog AB „Lietuvos dujos“ užtikrina, kad 2011 m. gruodžio 30 d. Gamtinių dujų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 61/15-2012/671 laikotarpiu papildomai parduos pareiškėjo rezervui reikalingą 10,0 mln. m3 gamtinių dujų kiekį ir „patieks jį minėtoje sutartyje numatytomis sąlygomis“. Taigi nėra pagrindo teigti, kad tai yra besąlyginis įsipareigojimas bet kokiu atveju patiekti rezervo užtikrinimui būtiną dujų kiekį. Be to, nors pareiškėjas nurodo, kad jis už minėtą dujų kiekį sumokėjo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tai buvo padaryta jau po ginčijamo Akto surašymo, t. y. 2012 m. vasario 1 d. (t. I, b.l. 12).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties 58 punkte nurodyta, jog dalinio ar didelio dujų tiekimo sutrikimo atveju Pirkėjui dujų tiekimas, ribojimas arba nutraukimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 163 patvirtinto Gamtinio dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių aprašo (Žin., 2008, Nr. 27-966) reikalavimus. Nenutrūkstamas dujų tiekimas Pirkėjui užtikrinamas tose pristatymo vietose, kurios yra nurodytos Nenutrūkstamo gamtinių dujų tiekimo sutartyje. Pirkėjas priskiriamas nutrūkstamo dujų tiekimo grupei, jei nėra sudaręs galiojančios Nenutūkstamo gamtinių dujų tiekimo sutarties.

Iš minėto Sutarties 58 punkto matyti, kad pareiškėjas yra priskirtas nutrūkstamo dujų tiekimo grupei, taip pat nėra ginčo dėl to, kad bylai reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo sudaręs nenutrūkstamo gamtinių dujų tiekimo sutarties su gamtinių dujų pardavėju.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Priemonių aprašo (bylai reikšminga 2010 m. spalio 24 d. redakcija) 4 punkte nutrūkstamas dujų tiekimas apibrėžiamas kaip pertraukiamas dujų tiekimas vartotojams, sutrikus dujų tiekimui, kai dujų tiekimas vartotojams gali būti ribojamas arba nutraukiamas, o nenutrūkstamas dujų tiekimas apibrėžiamas kaip nepertraukiamas dujų tiekimas vartotojams, sutrikus dujų tiekimui, kol dujų įmonės turimomis priemonėmis gali užtikrinti dujų tiekimą vartotojams.

Priemonių aprašo 10 punkte nurodyta, kad visi vartotojai pagal dujų tiekimo patikimumą skirstomi į dvi pagrindines grupes: nutrūkstamo dujų tiekimo ir nenutrūkstamo dujų tiekimo. Dujų tiekimo (pirkimo–pardavimo) sutartyje nurodoma, kokiai dujų tiekimo grupei (nutrūkstamo ar nenutrūkstamo) priskiriamas vartotojas. Be to, Priemonių aprašo 12 punkte expressis verbis nurodyta, jog nebuitiniai vartotojai, kurie gamina ir tiekia energiją gyventojams ar kitiems vartotojams jų būtiniausiems poreikiams tenkinti ir neturi techninių galimybių naudoti rezervinio kuro, privalo pasirinkti nenutrūkstamo dujų tiekimo grupę. Tuo tarpu Priemonių aprašo 7 punkte numatyta, kad sutrikus dujų tiekimui, dujos tiekiamos ir transportuojamos šia prioritetine tvarka: buitiniams vartotojams; energijos gamybos įmonėms, kurioms dujos tiekiamos nenutrūkstamai; nebuitiniams vartotojams, kuriems dujos tiekiamos nenutrūkstamai; nebuitiniams vartotojams, tenkinantiems būtiniausius vartotojų poreikius; dujas nenutrūkstamiems technologiniams procesams naudojančioms pramonės įmonėms, kurioms dujos tiekiamos nutrūkstamai; energijos gamybos įmonėms, sudariusioms nutrūkstamo dujų tiekimo sutartis; pramonės įmonėms, sudariusioms nutrūkstamo dujų tiekimo sutartis; kitiems vartotojams, sudariusiems nutrūkstamo dujų tiekimo sutartis. Nenutrūkstamas dujų tiekimas yra užtikrinamas visiems buitiniams vartotojams, taip pat tiems asmenims, kurie yra sudarę sutartis dėl nenutrūkstamo dujų tiekimo.

Iš pirmiau nurodytų Priemonių aprašo nuostatų matyti, kad sutrikus dujų tiekimui ir nesudarius nenutrūkstamo dujų tiekimo sutarties nėra užtikrinamas besąlyginis dujų tiekimas tam tikriems vartotojams (byloje vertinamu atveju – ir pareiškėjui). Maža to Priemonių aprašo 16 punkte numatyta, kad visiško dujų tiekimo nutraukimo atveju vamzdyne esančios dujų atsargos naudojamos tik buitinių vartotojų poreikiams. Dėl šios priežasties aptartos 2011 m. gruodžio 30 d. Gamtinių dujų pirkimo pardavimo sutarties Nr. 61/15-2012/671 pasirašymas ir AB „Lietuvos dujos“ 2012 m. sausio 9 d. raštu Nr. 7-412-156 prisiimtas įsipareigojimas patiekti rezervinį dujų kiekį pagal minėtos sutarties sąlygas negali būti traktuojamas kaip pakankamas pagrindas aptariamus 10 mln. m3 gamtinių dujų priskirti rezervinio kuro atsargoms ir, atitinkamai, teigti, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu tinkamai įgyvendino Energetikos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Todėl darytina išvada, kad atsakovas Akte pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas vertinamu laikotarpiu nesukaupė reikiamo rezervinių atsargų kiekio ir įpareigojo pareiškėją pašalinti trūkumą.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamas Aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų ir todėl šiuo pagrindu turėtų būti panaikintas, teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Viena vertus teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamas Aktas ydingas tuo požiūriu, kad jame nėra pateikti aiškūs ir išsamūs motyvai, dėl kurių atsakovas atsisakė priskirti minėtas gamtines dujas pareiškėjo rezervinėms kuro atsargoms. Kita vertus, įvertinus Akto surašymo kontekstą (be kita ko, tai, kad 2011 m. lapkričio 8 d. pareiškėjui jau buvo surašytas panašus Rezervinio kuro atsargų patikrinimo aktas Nr. 132 (t. I, b.l. 73-74), skundžiamame Akte esančią pareiškėjo atstovo pastabą, pareiškėjo 2012 m. vasario 10 d. skundo Valstybinei energetikos inspekcijai (t. I, b.l. 76-78) ir skundo teismui turinį darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės suvokė, dėl kokių priežasčių buvo priimtas toks Aktas, jo turinys nesukliudė pareiškėjui tinkamai pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Kiek tai susiję su ginčijamo Akto forma, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir jų atskirai nekartoja.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtas Akto trūkumas šiuo atveju nevertintinas kaip esminis ir neturi įtakos Akto teisėtumui ir pagrįstumui.

Atitinkamai darytina išvada, kad atsakovo priimtas Aktas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti pagrindo nėra. Konstatavus, kad atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2012 m. sausio 31 d. rezervinio kuro atsargų patikrinimo aktas Nr. 7 yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo skundo dalį dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2012 m. kovo 5 d. sprendimo Nr. (08)2R-333 (t. I, b.l. 124-125), todėl ji atmestina kaip nepagrįsta.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis