d1d3ad0b-14f2-4724-ad76-e304e185b9ff · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-47-148/2016             Proceso Nr. 1-53-1-00491-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.2.; 1.2.3.1.; 2.4.6.3.2. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. kovo 18 d.Vilnius   Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iškolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės (pranešėjos),teisėjų: Laimos Garnelienės ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,sekretoriaujant Martynai Paušaitei, Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,gynėjui advokatui Vytautui Bučiui,nuteistajam V.

M.,nukentėjusiajai B. L.,nukentėjusiosios atstovei advokatei Jolantai Teresei Litvinskienei,ekspertei Nadeždai MačiÅ«nienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo V. M. ir jo gynėjo advokato V. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:          V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

           Priteista iÅ¡ V. M. nukentėjusiajai Ž. L. 10 000 Lt (2 896,20 Eur), B. L. 15 000 Lt ( 4 344,30 Eur) neturtinei žalai atlyginti.            Bylos dalis, kuria V. M. kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ , nutraukta esant baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei – bÅ«tinajai ginčiai (BK 287 straipsnio 2 dalis).            S. P. ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieÅ¡kiniai palikti nenagrinėti.           IÅ¡ieÅ¡kota iÅ¡ V.

M. 111,13 Lt (32,19 Eur) proceso iÅ¡laidų.          Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė :             V. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. lapkričio 21 d., apie 17 val. Anykščių r., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) socialinės globos namų koridoriuje, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio vienÄ kartÄ peiliu dÅ«rė D. L. peiliu į nugarÄ , taip jam padarydamas durtinį-pjautinį krÅ«tinės lÄ stos (nugaros) kairės pusės sužalojimÄ su kairio plaučio pažeidimu, dėl ko nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė D.

L..          Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde praÅ¡o iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti bylÄ arba jÄ perduoti iÅ¡ naujo nagrinėti Å iaulių apygardos teismui, nes Panevėžio apygardos teismas Å¡iÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kai, neobjektyviai, teismo padarytos iÅ¡vados neatitinka tikrovės. Nurodo, kad jis yra I grupės invalidas, teismo pripažintas nepakaltinamu, Å¡iuo metu jo sveikatos bÅ«klė labai sunki dėl netinkamo gydymo (jam reikalingas pastovus gydymas ir medikų priežiÅ«ra).

Panevėžio apygardos teisme advokatas jo reikalavo atiduoti sodybÄ , kuri priklauso jam po tėvų mirties.          Nuteistojo V. M. gynėjas advokatas V. B. apeliaciniame skunde praÅ¡o pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pakeisti, taikyti BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Å¡iÄ bylos dalį V. M. atžvilgiu nutraukti esant baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei (bÅ«tinajai ginčiai).          Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl V.

M. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tvirtina, kad teismo išvada, jog V. M. gyvybę D. L. atėmė tyčiniais veiksmais iš pykčio dėl prieš tai sekusio užpuolimo, yra nepagrįsta. Teismas, nors ir atsižvelgė į teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės išvadas bei į eksperčių A. G. ir N. Mačiūnienės paaiškinimus, duotus teisme apie V. M. psichinę būklę ir jo psichinį santykį su nagrinėjama veika, turėjo aptarti ir įvertinti galimybę dėl D.

L. nužudymo taikyti V. M. BK 28 straipsnio nuostatas, nes BK 28 straipsnio taikymui byloje buvo visos tam bÅ«tinos sÄ lygos. Å ioje byloje neginčijamai nustatyta, kad V. M. jo kambaryje užpuolė S. P. ir D. P. ir nuo Å¡io užpuolimo V. M. turėjo teisę aktyviai gintis. Pats teismas pripažino, kad Å¡iuo atveju V. M. gynėsi nuo įsibrovimo į jo bÅ«stÄ , todėl nagrinėjamu atveju V. M. panaudota gynyba visiÅ¡kai atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ , bÅ«tinosios ginties ribos peržengtos nebuvo.

Be to, nors ekspertė psichologė A. G. į gynėjo užduotÄ klausimÄ , ar V. M. galėjo pagal savo psichinę bÅ«klę suvokti jo užpuolimo pradžiÄ ir pabaigÄ atsakyti negalėjo, apelianto nuomone, esant psichologinės psichiatrinės ekspertizės iÅ¡vadai apie tai, kad V. M. ne visiÅ¡kai (ribotai) galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, teismas privalėjo įvertinti, ar tuoj pat po užpuolimo jo kambaryje V. M., kai vijosi iÅ¡ kambario iÅ¡bėgusius S. P. ir D. L., o pasivijęs ir peiliu smogdamas D.

L. į nugarÄ suprato, kada pasibaigė užpuolimas. Tačiau teismas, kadangi nesiėmė aktyvių veiksmų ir nenustatė, kaip V. M. suvokė užpuolimo ir gynimosi nuo jo ribÄ , padarė dėl to neteisingas iÅ¡vadas. Apelianto nuomone, įvertinus tai, kad visas veiksmas vyko labai greitai, V. M. D. L. į nugarÄ peiliu smÅ«giavo anksčiau, pastarojo iki pensiono pirmojo aukÅ¡to koridoriaus nesivijo, sužeistas D. L. sugebėjo iki pirmojo aukÅ¡to nueiti pats ir ten mirė (tai matyti iÅ¡ byloje esančio vaizdo įraÅ¡o protokolo įraÅ¡e ,,Evant 20131121165517012“, įraÅ¡o data 2013-11-21, 16:58), taip pat kitas byloje nustatytas ir jo skunde pirmiau aptartas aplinkybes, galima teigti, kad V.

M. pagal savo psichinę bÅ«klę ir dėl didelio sumiÅ¡imo ir iÅ¡gÄ sčio, kurį sukėlė pavojingas S. P. ir D. L. kėsinimasis, negalėjo atriboti po užpuolimo ginimosi pabaigos. Dėl to V. M. dėl Å¡ios veikos byla taip pat turėjo bÅ«ti nutraukta esant baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei – bÅ«tinajai ginčiai (BK 28 straipsnio 2 dalis). Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo V.

M. ir jo gynėjo advokato V. B. apeliaciniai skundai tenkintini iÅ¡ dalies.Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dalyje dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtÄ bausmę V. M.. Nuteistojo pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su baudžiamojo proceso pažeidimais, jis nurodo, kad teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kai, neobjektyviai, teismo iÅ¡vados neatitinka tikrovės. Å ie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir kolegija juos atmeta.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylÄ iÅ¡spręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal jÄ teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatos įtvirtina iÅ¡skirtinę teismo kompetencijÄ nuspręsti, kurie iÅ¡ byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomÄ jÄ vertę bei kokios iÅ¡vados jais remiantis darytinos. Vadovaujantis teismų praktika, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiÅ«lymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieÅ¡taringas, o iÅ¡vados pagrįstos byloje surinktų ir iÅ¡tirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, 2K-164/2014).

TeisingÄ teismo baigiamojo akto priėmimÄ lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių iÅ¡vadų pagrįstumas. Kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė, o kaltininkui nepriimtinos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali bÅ«ti laikomos prieÅ¡taraujančios įstatymui. IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės iÅ¡nagrinėtos iÅ¡samiai, bylos duomenys buvo visiÅ¡kai iÅ¡tirti, visi įrodymai nuosprendyje iÅ¡analizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai argumentuotai iÅ¡dėstyti, padarytos iÅ¡vados pagrįstos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo iÅ¡vadomis. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir BPK 305 straipsnio reikalavimų.Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi bÅ«ti subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio iÅ¡ankstinio nusistatymo ar bÅ«ti tendencingas. Antra, teismas turi bÅ«ti neÅ¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, paÅ¡alinančias bet kokiÄ abejonę dėl galimo teismo Å¡aliÅ¡kumo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011).

Å is neÅ¡aliÅ¡kumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas bÅ«tų organizuojamas, proceso veiksmai bÅ«tų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bÅ«tų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspÅ«dis, jog proceso metu vienai iÅ¡ proceso Å¡alių reiÅ¡kiamas iÅ¡ankstinis prieÅ¡iÅ¡kumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant neÅ¡aliÅ¡kumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir V. M. nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumÄ byla.

Vertinant objektyviuosius aspektus, turi bÅ«ti nustatyti realÅ«s faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo Å¡aliÅ¡kumo. Negalima laikyti teismo Å¡aliÅ¡kumu niekuo nepagrįstÄ nuteistojo nuomonę, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, o jo iÅ¡vados neatitinka tikrovės. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikÅ¡ti nuÅ¡alinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikÅ¡ti nuÅ¡alinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota.

NeÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti Å¡alių nuomonės nepakanka, turi bÅ«ti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumÄ priimti sprendimÄ , palankų vienai kuriai nors proceso Å¡aliai, ar tendencingÄ proceso organizavimÄ . Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo Å¡aliÅ¡kumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse iÅ¡vardytus teisėjo nuÅ¡alinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali bÅ«ti laikomas Å¡aliÅ¡kumu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei apygardos teismo iÅ¡tirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat ekspertizės aktÄ Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertės N. MačiÅ«nienės paaiÅ¡kinimus, duotus bylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatuoja, kad apygardos teismas iÅ¡samiai, visapusiÅ¡kai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tyrė V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos iÅ¡vados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimÄ , numatytÄ BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos iÅ¡samiai bei neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡tirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Baudžiamojoje byloje esančių objektyvių įrodymų visuma patvirtina, kad V. M., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio vienÄ kartÄ dÅ«rė D. L. peiliu į nugarÄ , taip jam padarydamas durtinį-pjautinį krÅ«tinės lÄ stos (nugaros) kairės pusės sužalojimÄ su kairio plaučio pažeidimu, dėl ko nukentėjusysis mirė, t. y. tyčia nužudė D. L.. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje juos itin detaliai iÅ¡analizavo. Taigi byloje neabejotinai nustatyta, kad įvykio dienÄ 2013 m. lapkričio 21 d. apie 17 val.

V. M. bÅ«nant savo kambaryje Aknystų socialinės globos namuose, ten atėjo S. P. su D. L., ir nuteistasis V. M., durdamas jiems peiliu į pilvus, abu juos sužalojo. Po to S. P. ir D. L. iÅ¡ V. M. kambario iÅ¡bėgo, V. M. nusivijo D. L. į pastato pirmÄ aukÅ¡tÄ ir ten dÅ«rė peiliu jam dar vienÄ kartÄ Ä¯ nugarÄ . Tokias aplinkybes pripažįsta ir pats V. M., jis pripažįsta, jog sužalojo S. P. ir D. L., tačiau teigia padaręs tai gindamasis. Taip pat Å¡ioje byloje nustatyta ir tai, kad prieÅ¡ įvykį, apie 15 valandÄ globos namų antro aukÅ¡to koridoriuje buvo kilęs konfliktas tarp V.

M. ir S. P., kuris baigėsi įsikiÅ¡us paÅ¡aliniams asmenims. Nuteistasis V. M. parodė, kad jis pasiėmė ant stalo buvusį peilį ir dÅ«rė D. L. ir S. P. į pilvÄ po to, kai Å¡ie, įsiveržę į jo kambarį, pradėjo jį muÅ¡ti ir spardyti. Nukentėjusysis S. P. parodė, kad į V. M. kambarį kartu su D. L. ėjo pastarojo iniciatyva iÅ¡siaiÅ¡kinti dėl anksčiau buvusio konflikto, V. M. pirma peiliu dÅ«rė jį pastÅ«musiam D. L., o po to, kai V. M. pastÅ«mė ir S. P. – ir Å¡iam.

Liudytojas V. L. parodė, kad jam D. L. sakė, kad eis iÅ¡spręsti kažkokios problemos, po to matė, kaip D. L. nuėjo pas S. P., ir jie abu nuėjo į nuteistojo V. M. kambarį. Kaip minėta, prieÅ¡ nagrinėjamÄ Ä¯vykį V. M. konfliktavo su S. P., po ko jų santykiai buvo prieÅ¡iÅ¡ki. Todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, jog tokiomis aplinkybėmis nekviestų S. P. kartu su D. L. atėjimas į V. M. kambarį „iÅ¡siaiÅ¡kinti“ dėl anksčiau vykusio (ir pasibaigusio prieÅ¡ kelias valandas) konflikto, t. y. atėjusiesiems bÅ«nant nusiteikus agresyviai, ir V.

M. atžvilgiu ten abiejų nukentėjusiųjų vartojamas smurtas vertintinas kaip jų realiai pradėtas pavojingas kėsinimasis nuteistojo atžvilgiu, nuo kurio pastarasis turėjo teisę aktyviai gintis. Atsižvelgęs į iÅ¡dėstytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad V. M. S. P. ir D. L. į pilvus sužalojo gindamasis nuo jų pradėto pavojingo kėsinimosi. Kadangi minimus sužalojimus S. P. ir D. L. V. M. padarė bÅ«damas užpultas savo kambaryje, kuriame nė vienas iÅ¡ nukentėjusiųjų negyveno.

Tai reiÅ¡kia, kad nukentėjusieji patekti į šį kambarį neturėjo jokio teisėto net formalaus pagrindo, ten pateko neturėdami V. M. leidimo, todėl teismas pagrįstai laikė, kad Å¡iuo atveju V. M. gynėsi ir nuo įsibrovimo į jo bÅ«stÄ , kas, pagal BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatÄ , eliminuoja bÅ«tinosios ginties ribų peržengimÄ . Dėl Å¡ios priežasties pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju V. M. panaudota gynyba visiÅ¡kai atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ ir bÅ«tinosios ginties ribos peržengtos nebuvo.

Esant Å¡ioms aplinkybėms nuteistojo V. M. veika, t. y. tai, kad jis 2013 m. lapkričio 21 d. apie 17 val. Anykščių r., Debeikių sen., Aknystų k., Aknystų socialinės globos namuose, savo kambaryje Nr. 337, peiliu dÅ«rė du kartus nukentėjusiajam D. L. į pilvo ir krÅ«tinės sritis, padarydamas jam durtinį-pjautinį pilvo kairės pusės kiauryminį sužalojimÄ su didžiosios taukinės pažeidimu bei durtinį-pjautinį nekiauryminį krÅ«tinės lÄ stos kairės pusės sužalojimÄ , bei S. P. dÅ«rė vienÄ kartÄ Ä¯ pilvÄ , padarydamas jam durtinę-pjautinę kiauryminę pilvo žaizdÄ su žarnų pasaito arterijos bei plonosios žarnos sužalojimu, taip sunkiai sutrikdė S. P. sveikatÄ , kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ , nors formaliai turi nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius, tačiau, esant baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei, numatytai BK 28 straipsnio 2 dalyje, V.

M. už Å¡iÄ veikÄ neatsako ir Å¡iÄ baudžiamosios bylos dalį pagrįstai nutraukė. Tačiau pirmosios instancijos teismas V. M. pagrįstai nuteisė už D. L. nužudymÄ . Tuo tarpu nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, jog V. M. darydamas ir Å¡iÄ veikÄ veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, jog jis gynėsi nuo įsibrovimo į jo bÅ«stÄ bei jo panaudota gynyba visiÅ¡kai atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ , bÅ«tinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Nurodo, kad tai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

Å ie ir kiti gynėjo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog V. M. panaudota gynyba visiÅ¡kai atitiko kėsinimosi pobÅ«dį ir pavojingumÄ , kai jis gindamasis nukentėjusiesiems dÅ«rė peiliu į pilvo ir krÅ«tinės sritis. Tačiau vėlesni nuteistojo veiksmai neatitinka bÅ«tinosios ginties situacijos. Kaip jau minėta, įvykus konfliktui nuteistojo V. M. kambaryje ir abiem nukentėjusiesiems iÅ¡bėgus iÅ¡ nuteistojo kambario, V.

M. iÅ¡bėgo iÅ¡ paskos. Kaip parodė ir pats nuteistasis, sužaloti S. P. ir D. L. pabėgo iÅ¡ jo kambario, o D. L. jis pasivijo pirmame aukÅ¡te ir peiliu dÅ«rė jam į nugarÄ , sudavė smÅ«gius rankomis į Å¡onus, po ko žmonės juos iÅ¡skyrė, jis į savo kambarį nebegrįžo. Taip pasielgė, nes buvo užpultas bei dėl to, kad D. L. pas jį anksčiau buvo atėjęs ir sakęs, kad jį užmuÅ¡. D. L. nusivijo, nes nebesusilaikė iÅ¡ pykčio. Pyktis praėjo po visko, kai atsisėdo ant fotelio, nusiramino ir suprato, kad blogai pasielgė.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde ginčija aplinkybę, kad V.

M. vijosi D. L. iki pensiono pirmojo aukÅ¡to koridoriaus, nurodo, jog jis dÅ«rė peiliu anksčiau, o sužeistas D. L. sugebėjo iki pirmojo aukÅ¡to nueiti pats ir ten mirė. Tai, anot gynėjo, patvirtina vaizdo įraÅ¡o protokolo įraÅ¡as „Evant 20131121165517012“, įraÅ¡o data 2013-11-21, 16:58. Kolegija Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus atmeta. Visų pirma, jau iÅ¡dėstytais V. M. parodymais nustatyta, jog jis D. L. nusivijo iki pirmojo aukÅ¡to ir tada dÅ«rė jam į nugarÄ , Å¡iuos savo nuoseklius parodymus jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b. l. 4-11).

IÅ¡ parodymų patikrinimo vietoje protokolo bei prie jo esančios fotolentelės aiÅ¡kiai matyti, kaip V. M. rodo D. L. bėgimo kryptį antrojo aukÅ¡to koridoriumi išėjus iÅ¡ jo kambario, taip pat rodo kryptį iÅ¡ antro aukÅ¡to į laiptinę, tada laiptinėje ir iÅ¡ jos į pirmÄ jį aukÅ¡tÄ bei bėgimo kryptį pirmajame aukÅ¡te link fojė. Taip pat V. M. parodė kurioje vietoje pirmajame aukÅ¡te nuo jo bėgdamas pargriuvo D. L. ir kaip jis, pritÅ«pęs dÅ«rė peiliu gulinčiam D.

L. į nugarÄ . Be to, prieÅ¡ingai nei teigia gynėjas, jo minėtas vaizdo įraÅ¡o protokolas patvirtina, jog V. M. peiliu dÅ«rė gulinčiam D. L.. IÅ¡ įraÅ¡o „Event20131121165517012“, data 2013-11-21 16:58 matyti, kaip S. P. ir D. L. prieina prie V. M. kambario durų, D. L. paliečia durų rankenÄ , o S. P. pasibeldžia ir abu įeina į kambario vidų. Ties 7 sekunde iÅ¡ kambario pirmas iÅ¡bėga S. P., už jo D. L. ir V. M.. V. M. laiko sugriebęs už drabužių D. L.. Ties 8 sekunde matyti, kad V.

M. laiko rankoje peilį ir bando įdurti V. L., o pastarasis gindamasis sugriebia už V. M. rankos ir jÄ laiko. Po to abu nubėga link laiptinės į pirmÄ aukÅ¡tÄ . Ties 11 sekunde grįžta į kambarį V. M., jis rankoje laiko peilį (1 t., b. l. 140). Taigi byloje neabejotinai įrodyta, jog V. M. nusivijo D. L. iki pirmojo pensiono aukÅ¡to ir ten jam nukritusiam dÅ«rė peiliu į nugarÄ . IÅ¡ specialisto iÅ¡vados Nr. M 463/13(05) matyti, kad D. L. lavono tyrimo metu be kitų nustatyti Å¡ie sužalojimai: durtinis-pjautinis krÅ«tinės lÄ stos (nugaros) kairės pusės sužalojimas su kairio plaučio pažeidimu.

Sužalojimas padarytas vienu aÅ¡traus duriančių-pjaunančių savybių daikto poveikiu. SužalojimÄ esant durtiniu-pjautiniu rodo linijinė žaizdos forma, lygÅ«s, neapibrozdinti kraÅ¡tai, suglaudus kraÅ¡tus nelieka minkÅ¡tųjų audinių defekto, žaizdos kanalo buvimas, žaizdos kanalo kryptis yra iÅ¡ užpakalio į priekį, smailiu kampu iÅ¡ virÅ¡aus žemyn ir nežymiu kampu iÅ¡ kairės į deÅ¡inę, sužalojimo kanalas eina per odÄ , poodį, kairės pusės VI-tÄ tarpÅ¡onkaulinį tarpÄ ir kairio plaučio audinį.

Sužalojimas padarytas prieÅ¡ pat mirtį, tÄ rodo gijimo požymių nebuvimas. Gyviems asmenims dėl tokio sužalojimo sveikata sutrikdoma sunkiai. Å iuo atveju Å¡is sužalojimas, lydymas vidinio nukraujavimo į krÅ«tinės ertmę, buvo D. L. mirties priežastis (1 t., b. l. 52–54). Tai, kad bÅ«tent nuo V. M. padaryto sužalojimo peiliu į nugarÄ mirė D. L., abejonių nekyla. Priežastinis ryÅ¡ys kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių sekÄ , reikalingÄ iÅ¡vadai padaryti: ar yra ryÅ¡ys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiÅ¡kiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai iÅ¡plaukia iÅ¡ neteisėtos veikos.

Teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smÅ«gio į galvÄ ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryÅ¡is egzistuoja (kasacinės instancijos teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-247/2009). Pagal Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo mirtį lėmė durtinis-pjautinis krÅ«tinės lÄ stos (nugaros) kairės pusės sužalojimas su kairio plaučio pažeidimu.

Tai yra bÅ«tent smurtiniai V. M. veiksmai, teisingai pirmosios instancijos teismo nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Akivaizdu, kad tarp V. M. suduoto smÅ«gio peiliu nukentėjusiajam D. L. į gyvybiÅ¡kai svarbiÄ - nugaros sritį, ir kilusių padarinių (jo mirties) yra priežastinis ryÅ¡ys. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad ir Å¡i nuteistojo veika buvo padaryta esant bÅ«tinosios ginties sÄ lygoms ir teismas turėjo dėl D. L. nužudymo bylÄ nutraukti.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , jeigu jis, neperžengdamas bÅ«tinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančiÄ veikÄ gindamasis ar gindamas kitÄ asmenį, nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Ä®statymas nustato tokias bÅ«tinosios ginties teisėtumo sÄ lygas:

1) bÅ«tinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi bÅ«ti realus, 3) kėsinimasis turi bÅ«ti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos bÅ«tinosios ginties ribos. Pažymėtina, kad teisę į bÅ«tinÄ jÄ gintį turi ne tik užpultasis, bet ir kiti asmenys, kurie gali pasinaudoti bÅ«tinosios ginties teise siekdami apginti užpultÄ jį asmenį. Taigi pirmas klausimas, nuo kurio sprendimo didele dalimi priklauso V. M. padarytos veikos baudžiamasis teisinis vertinimas, yra pirmos bÅ«tinosios ginties sÄ lygos, ar buvo pavojingas kėsinimasis ir ar kilo teisė į bÅ«tinÄ jÄ gintį, nustatymas.

Kėsinimasis, nuo kurio galima bÅ«tinoji gintis, turi bÅ«ti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumÄ rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatÄ , lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, bÅ«sto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Taigi esminis klausimas, kurį reikia iÅ¡spręsti – buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, ar ne. Tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes. Nuteistojo gynėjas iÅ¡ dalies teisus, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, jog V. M. veikė bÅ«tinosios ginties sÄ lygomis, tačiau, kaip minėta, teismas Å¡ioje byloje pagrįstai nustatė, kad V. M. gynyba atitiko pavojingÄ kėsinimÄ si, kai jis peiliu sužalojo D. L. ir S. P. į pilvo sritį.

Tuo metu, kai nukentėjusieji įsiveržė į nuteistojo kambarį, kėsinimasis iÅ¡ tiesų buvo pavojingas, realus ir akivaizdus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. M. pavojingÄ nukentėjusiųjų kėsinimÄ si atrėmė – sužalojo abu nukentėjusiuosius peiliu. Po Å¡ių nuteistojo veiksmų nukentėjusieji savo puolimÄ iÅ¡kart baigė – pradėjo bėgti iÅ¡ nuteistojo kambario. Å i aplinkybė nustatyta tiek nukentėjusiojo S. P., tiek paties nuteistojo parodymais. Taigi tolimesni nuteistojo veiksmai sekė jau pasibaigus pavojingam kėsinimuisi – abiem nukentėjusiesiems iÅ¡bėgus iÅ¡ jo kambario.

Taigi pasibaigus bÅ«tinosios ginties situacijai. Paskutinis klausimas, nuo kurio sprendimo priklauso V. M. veiksmų baudžiamasis teisinis vertinimas – ar nebuvo peržengtos bÅ«tinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį bÅ«tinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra aiÅ¡kus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobÅ«džiui ir pavojingumui ir kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Taigi įstatymas numato tris sÄ lygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip bÅ«tinosios ginties ribų peržengimas:

1) gynyba aiÅ¡kiai neatitiko kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo, 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, 3) tai padaryta tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011). Pagal teismų praktikÄ iÅ¡vada dėl bÅ«tinosios ginties ribų peržengimo gali bÅ«ti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiÅ¡kiai neatitinka kėsinimosi pobÅ«džio ir pavojingumo. Akivaizdu, jog nesant bÅ«tinosios ginties situacijos ir jos ribų peržengimas yra negalimas.

Kitas svarbus klausimas, kurį ir apeliaciniame skunde kelia nuteistojo gynėjas – kaip nuteistasis pats vertino susidariusiÄ situacijÄ , ar jis galėjo suprasti, kad pavojingas kėsinimasis jau pasibaigęs. Atsakant į šį klausimÄ labai svarbu įvertinti paties nuteistojo parodymus, kurie atspindi jo santykį su padaryta veika. Pats nuteistasis parodė, kad kai nukentėjusieji iÅ¡bėgo iÅ¡ jo kambario, pavojaus jam nebebuvo, bet jis iÅ¡ pykčio nusivijo (2 t., b. l. 187). Taigi pats nuteistasis nurodo, jog suvokė, jog kėsinimosi jau nebebuvo ir pavojus nei jo sveikatai, nei gyvybei nebegrėsė.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylÄ apeliacine tvarka, siekdama paÅ¡alinti visas abejones dėl nuteistojo sveikatos bÅ«klės ir savo veiksmų suvokimo, į teismo posėdį kvietė ekspertę N. MačiÅ«nienę. Posėdyje ekspertė paaiÅ¡kino, jog V. M. turi psichikos sutrikimų, nuo vaikystės serga epilepsija. Jis yra ribotai pakaltinamas, jo suvokimas yra ribotas. Ekspertė negalėjo paaiÅ¡kinti, ar nuteistasis galėjo suvokti kėsinimosi pabaigÄ dėl jo psichikos sutrikimų. Nurodė, jog jam reikalingas prieÅ¡traukulinis gydymas, bendravimas su psichiatru.

Ekspertės nuomone, nuteistasis gali atlikti bausmę laisvės atėmimo vietoje, tačiau ten jam reikalinga medikų priežiÅ«ra. Vertinant V. M. situacijos suvokimÄ labai svarbu atsižvelgti ir į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktÄ Nr. 75U-I-60/2013, iÅ¡ kurio matyti, kad V. M. įtariamos veikos padarymo metu, t. y. 2013-11-21, nustatomi kiti organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos, dėl kurių jis nevisiÅ¡kai (ribotai) galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

V. M. Å¡iuo metu taip pat nustatomi kiti organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai dėl galvos smegenų ligos, pažeidimo ir disfunkcijos, dėl kurių jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Sugebėjimas visiÅ¡kai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti yra sprendžiamas tiktai veikos atžvilgiu. V. M. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto bÅ«senoje. V. M. priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas, jam rekomenduojamas gydymas pas neurologÄ laisvės atėmimo vietoje dėl traukulių priepuolių (2 t., b. l. 72–77).

Ä®vertinus šį ekspertizės aktÄ , įvykio aplinkybes – realiai kėsinimasis jau buvo atremtas, pavojus nuteistojo sveikatai ir gyvybei nebegrėsė, o netgi prieÅ¡ingai - nukentėjusysis D. L. nuo nuteistojo jau bėgo, taip pat paties nuteistojo parodymus, kad jis vijosi D. L. iÅ¡ pykčio, darytina iÅ¡vada, kad V. M. iÅ¡ tiesų suvokė, kad pavojingo kėsinimosi jau nebuvo. Atsakant į gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl V. M. riboto pakaltinamumo ir dėl to bylos nutraukimo esant baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinančiai aplinkybei – bÅ«tinajai ginčiai, pažymėtina, jog ribotas pakaltinamumas turi tam tikrÄ specifinę baudžiamÄ jÄ teisinę reikÅ¡mę.

Ribotas pakaltinamumas neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje ir jo patraukimui baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pripažinus asmenį ribotai pakaltinamu, įstatyme numatyta galimybė jam suÅ¡velninti bausmę. BK 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų nusikaltimÄ ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , tačiau bausmė jam gali bÅ«ti Å¡velninama remiantis Å¡io kodekso 59 straipsniu.Kolegija, nagrinėdama bylÄ pagal nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinius skundus, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis, jog atsižvelgiant į teismo psichologinės psichiatrinės ekspertizės iÅ¡vadas, taip pat į eksperčių A.

G. ir N. MačiÅ«nienės paaiÅ¡kinimus teisme apie V. M. psichinę bÅ«klę bei jo psichinį santykį su nagrinėjama veika, apie jo ribotÄ gebėjimÄ suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, taip pat į aplinkybę, kad D. L. mirtį lėmė vienas dÅ«ris peiliu į nugarÄ , bei į ekspertės psichologės A. G. nurodytÄ aplinkybę, kad V. M. negalėjo visiÅ¡kai suvokti, jog dÅ«ris peiliu į nugarÄ sukels nukentėjusiojo mirtį, nagrinėjamÄ veikÄ V. M. padarė bÅ«damas ribotai pakaltinamu, o atsiradusių pasekmių – D.

L. mirties nesiekė, tačiau sÄ moningai leido joms atsirasti, t. y. nusikaltimÄ padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Taigi kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadÄ , kad tuo metu, kai V. M. D. L. padarė šį jo mirtį lėmusį sužalojimÄ , V. M. sveikatai ar gyvybei grėsmės nebebuvo ir V. M. nebebuvo nuo ko gintis, todėl V. M. gyvybę D. L. atėmė kaltais tyčiniais veiksmais iÅ¡ pykčio dėl prieÅ¡ tai sekusio užpuolimo, ir Å¡i V. M. veika visiÅ¡kai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, sudėtį ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jÄ taip ir kvalifikavo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, ne visiÅ¡kai įvertino bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes bei ne visai tinkama individualizavo bausmę. Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad V. M. paskirta bausmė yra pernelyg griežta.BK 129 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimÄ nuo 7 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas paskyrė V. M. laisvės atėmimÄ 7 metams ir 6 mėnesiams. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad nustatytos trys atsakomybę lengvinančios aplinkybės: nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir nuoÅ¡irdžiai gailisi, nusikaltimÄ padarė praėjus labai trumpam laiko tarpui po nukentėjusiojo atliktų kaltinamojo atžvilgiu neteisėtų veiksmų, kÄ kolegija vertina kaip provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, turėjusį tiesioginės įtakos nagrinėjamo nusikaltimo padarymui ir nusikalstamÄ veikÄ padarė bÅ«damas ribotai pakaltinamu (BK 59 straipsnio 2, 6 ir 11 punktai).

Taip pat teismas nustatė vienÄ atsakomybę sunkinančiÄ aplinkybę – nusikalstamÄ veikÄ V. M. padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas įvertino tai, kad padarytas labai sunkus baigtas tyčinis nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamas pasekmes. Be to, atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę - V. M. praeityje yra padaręs smurtinio pobÅ«džio veikas kitų asmenų atžvilgiu dėl ko jam buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Atsižvelgusi į tai, kad byloje nėra nustatyta bÅ«tinų sÄ lygų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui ir Å¡velnesnei nei įstatyme numatyta bausmės skyrimui, kolegija sprendžia dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistojo V.

M. atžvilgiu bei Å¡velnesnės bausmės nei numatyta jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sankcijoje skyrimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumÄ (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K- 420/2006). Taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, kolegijos nuomone, pagrindas yra, nes byloje tikrai yra iÅ¡imtinės aplinkybės, apibÅ«dinančios nuteistojo asmenybę ir sveikatos bÅ«klę. BylÄ nagrinėjant apeliacine tvarka kolegijai kilo abejonių dėl V.

M. sveikatos būklės, taip pat dėl to, ar jis gali dėl sveikatos būklės atlikti laisvės atėmimo bausmę ir ar įkalinimo įstaigoje jam būtų užtikrintas tinkamas gydymas. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 16 d. nutartimi V. M. buvo paskirta teismo medicinos ekspertizė. Iš gauto ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad V. M. šiuo metu serga gydymui atsparia židinine epilepsija su kasdieniniais kompleksiniais ir generalizuotų toninių-kloninių traukulių priepuoliais, organiniais asmenybės ir elgesio sutrikimais dėl galvos organinės smegenų ligos.

Nurodytų abiejų ligų visuma atitinka 2013 metais patvirtinto Sunkių nepagydomų ligų sÄ raÅ¡o 17 punktÄ , todėl laikoma sunkia nepagydoma liga. Nurodytomis ligomis V. M. sirgo nusikalstamos veikos padarymo metu 2013 m. lapkričio 21 d. Å iuo metu galiojančiame „Sunkių nepagydomų ligų sÄ raÅ¡e“ nenurodoma, kad asmuo, sergantis Å¡iomis ligomis negali atlikti laisvės atėmimo bausmės ar atlikti jÄ bÅ«tų per sunku. Taip pat ekspertizės akte nurodoma, kad dėl jo ligų reikalingas palaikomasis prieÅ¡traukulinis medikamentinis gydymas, pastovus neurologo, ir esant reikalui, psichiatro sekimas.

Galimybė užtikrinti tokį gydymÄ yra konkrečios įkalinimo įstaigos kompetencija. Taigi iÅ¡ Å¡io ekspertizės akto matyti, kad V. M. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nepaisant to, kad V. M. nustatytos ligos neįeina į sunkių nepagydomų ligų sÄ raÅ¡Ä , dėl kurių jam bÅ«tų per sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę, iÅ¡ ekspertizės akto matyti, kad visgi jo ligos yra sunkios nepagydomos, jam traukuliniai priepuoliai bÅ«na kasdien, bÅ«tinas prieÅ¡traukulinis gydymas ir pastovi neurologo arba net psichiatro priežiÅ«ra.

Atsižvelgiant į visas Å¡ias aplinkybes bei į tai, kad V. M. nusikaltimÄ padarė tik neseniai pasibaigus bÅ«tinosios ginties situacijai, kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. M. aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui bei BK 41 straipsnio nuostatoms apie bausmės paskirtį, taip pat ir teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimui. Dėl to nuosprendis keičiamas ir nuteistajam bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skiriama taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Å iuo atveju skirti nuteistajam kitos rÅ«Å¡ies bausmes nėra pagrindo, kadangi iÅ¡dėstytos iÅ¡imtinės aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitos rÅ«Å¡ies bausmę. Nuteistajam kolegija skiria Å¡velnesnę, negu sankcijoje numatyta, terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, n u s p r e n d ž i a: Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti.Nuteistajam V. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti bausmę laisvės atėmimÄ 4 (ketveriems) metams.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Kolegijos pirmininkė                                                                                         Regina Gaudutienė  Teisėjai                                                                                                               Laima Garnelienė                                                                                                                             Daiva Pranytė-Zalieckienė