2017-02-22 Nr. AB-4057-3-61-3-00129-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-246-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00129-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. V. ir J. V. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarybai prie Žemės ūkio ministerijos, B. P., A. Š. ir J. Š. dėl sprendimo panaikinimo ir sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai E. V. ir J. V. per atstovą 2017 m. sausio 12 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis išsiuntė teismui skundą, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei B. P.“; 2) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento B. P. bei A. Š. ir J. Š. sudarytą 2007 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2008 m. gegužės 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini); 3) ex officio pripažinti, kad B. P. bei A. Š. ir J. Š. 2007 m. lapkričio 27 d. sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2008 m. gegužės 13 d. sudaryta žemės sklypo pirkimo–pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra niekinės nuo jų sudarymo momento ir taikyti šių niekinių sutarčių teisines pasekmes, t. y. pripažinti, kad J. Š. ir A. Š. nėra ir nebuvo žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkai atitinkamai nuo 2007 m. lapkričio 27 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2008 m. gegužės 13 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) sudarymo momento; 4) atlyginti pareiškėjams teismo išlaidas.

E. V. ir J. V. taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei B. P.“ galiojimą, įrašyti viešajame registre įrašą dėl atsakovų B. P., A. Š. ir J. Š. nuosavybės teisių į žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimą, uždrausti atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie žemės ūkio ministerijos, B. P., A. Š. ir J. Š. atlikti bet kokius žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), formavimo ir pertvarkymo veiksmus (įskaitant, bet neapsiribojant iš šio žemės sklypo suformuotų ir pertvarkytų naujų žemės sklypų įregistravimą valstybės įmonėje (toliau – VĮ) Registrų centre ir uždrausti atsakovams B. P., A. Š. bei J. Š. organizuoti ir / arba vykdyti žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), augančio miško kirtimą.

E. V. ir J. V. taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti.

Pareiškėjai paaiškino, kad apie galimą savo teisių pažeidimą, t. y. Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 2.4.-01-5260, sužinojo 2016 m. spalio 14 d. atsiėmę akto nuorašą iš VĮ Registrų centro. Pirminį skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjai pateikė 2016 m. spalio 31 d., t. y., jų teigimu, nepraleidę nustatyto termino. Pareiškėjai mano, kad net sužinojimo data laikant 2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d., terminas turėtų būti atnaujintas dėl teisinio neapibrėžtumo, teismams sprendžiant pirminio skundo priėmimo klausimą. Teigia, kad iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutarties priėmimo sąžiningai klydo, manydami, kad nėra praleidę termino pirminiam skundui pateikti. E. V. ir J. V. taip pat prašė atsižvelgti, į tai, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. savaitę sirgus juos atstovaujančiai advokatei kitoje administracinėje byloje (Nr. I-1059-789/2017), jie nedelsdami sudarė atstovavimo sutartį su kitu advokatu, kuriam tik 2016 m. rugsėjo 23 d. buvo suteikta prieiga prie administracinės bylos Nr. I-1059-789/2017, iš kurios medžiagos buvo nustatyta, kad į šią bylą pateikti ne visi reikšmingi įrodymai ir nuspręsta iš VĮ Registrų centro gauti ginčo žemės sklypų kadastro duomenų bylų kopijas.

Pareiškėjai taip pat prašė atsižvelgti į E. V. sveikatos būklę. Nurodė, kad pareiškėjui 2010 m. balandžio 15 d. jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) procentų darbingumas ir jis dažnai susiduria su širdies ir kraujospūdžio ligų paūmėjimais, kaip tik toks paūmėjimas prasidėjo 2017 m. rugpjūčio 29 d. ir tęsėsi apie mėnesį. Visą šį laikotarpį jį slaugė sutuoktinė. Atkreipė dėmesį, kad skundu, be kita ko, siekiama apsaugoti ir valstybinės reikšmės mišką, ginami valstybės (visuomenės) interesai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 16 d. nutartimi termino skundui paduoti neatnaujino ir E. V. bei J. V. skundą atsisakė priimti.

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-9778-821/2016 pareiškėjams nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti, kada jie sužinojo apie ginčijamus aktus. E. V. bei J. V. taip pat buvo išaiškinta teisė pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi pareiškėjų skundą atsisakė priimti, kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 4 d. nutartyje sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėjai apie ginčijamus sprendimus sužinojo ne 2016 m. spalio 11 d., o anksčiau (2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d.), todėl, kreipdamiesi su skundu į teismą tik 2016 m. spalio 31 d., praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjai, turėdami galimybę ištaisyti skundo trūkumus (tarp kurių ir pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą), nepateikė prašymo šį terminą atnaujinti ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, todėl nėra pagrindo ir spręsti klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Tokio prašymo E. V. ir J. V. nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas įpareigojo juos iki 2016 m. lapkričio 24 d. pateikti duomenis apie ginčijamų aktų gavimą arba pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, tačiau skundžiama nutartis buvo priimta 2016 m. lapkričio 24 d., t. y. net nesuėjus terminui, per kurį pareiškėjai apskritai galėtų pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo. Pabrėžė, kad E. V. bei J.

V. po 2016 m. lapkričio 14 d. nutarties, pasinaudodami teise pateikti taip pat ir prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, 2016 m. lapkričio 17 d. paduodami pirmosios instancijos teismui pareiškimą dėl skundo trūkumų pašalinimo (be minėto prašymo atnaujinti praleistą terminą), patys sutrumpino teismo nustatytą terminą tokiam prašymui pateikti, tačiau, nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, palaukęs iki nustatyto termino (2016 m. lapkričio 24 d.) pabaigos ir taip suteikęs pareiškėjams papildomą galimybę pateikti prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, priėmė skundžiamą nutartį jau suėjus terminui, per kurį pareiškėjai apskritai galėtų pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teismas pažymėjo, kad tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 24 d., tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 4 d. nutartyje padarė išvadą, jog pareiškėjai apie ginčijamus sprendimus sužinojo ne 2016 m. spalio 11 d., o anksčiau, t. y. 2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d., todėl kreipdamiesi su pirminiu skundu į teismą tik 2016 m. spalio 13 d., praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad E. V. bei J. V. paaiškinimai, jog apie skundo praleidimo terminą jie sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2017 m. sausio 4 d. nutartį, negali būti laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių priežasčių. Vilniaus apygardos administracinis teismas tiek 2016 m. lapkričio 14 d., tiek 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyse aiškiai išdėstė savo poziciją dėl termino praleidimo ir nustatė pareiškėjams terminą pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau jie prašymo teismui neteikė, bet apskundė nutartį atsisakyti priimti skundą, kaip paduotą praleidus terminą ir neprašant jo atnaujinti. Pareiškėjai šiuos savo veiksmus įvardija teisiniu neaiškumu, teisinės praktikos skirtingu aiškinimu, nors teismas aiškiai išdėstė savo poziciją. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Pareiškėjai, siekdami tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, kreipėsi pagalbos į teisines paslaugas teikiantį asmenį – advokatą. Pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jų subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis priešingu būdu nei nustato teisės aktai, negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis nustatyta tvarka į teismą, siekiant apginti galimai pažeistas jo teises. Sprendžiant, ar asmens liga laikytina svarbia priežastimi, dėl kurios buvo praleistas skundo padavimo teismui terminas, svarbu įvertinti tai, ar sveikatos sutrikimai buvo tokio pobūdžio ir laipsnio, kad dėl jų asmuo objektyviai negalėjo suvokti savo teises, galimus jų pažeidimus ir tinkamai į juos reaguoti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administracinėje byloje esantys neįgaliojo pažymėjimas ir medicininio dokumento išrašas patvirtina, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) procentų darbingas, širdies ir kraujospūdžio ligomis serga nuo 2003 m., todėl neabejotinai jam ne kartą buvo konstatuoti sveikatos būklės pablogėjimai, skiriant ambulatorinį bei stacionarinį gydymą. Medicininio dokumento išrašas patvirtina, kad E. V. sveikata buvo pablogėjusi nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d., tačiau galbūt pažeistas teises gina ir pareiškėja J. V., pareiškėjo sutuoktinė, kuriai vyro liga nesukliudė 2016 m. rugsėjo 21 d. sudaryti sutartį su advokatu. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjui dėl sveikatos būklės būtų paskirta slauga, o slaugytoja paskirta jo sutuoktinė ir tai sudaro pagrindą išvadoms, kad pareiškėjas turėjo galimybę dėl galimo savo teisių gynimo pasitarti su sutuoktine, o per ją ir su advokatu. Teismas sprendė, kad E. V. sveikatos būklė nebuvo tokio sutrikimo laipsnio, kad jis per sutuoktinę ir įgaliotą atstovą nebūtų galėjęs paduoti skundo dėl 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 ir kitų sandorių.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka nėra suteikti įgalinimai ginti viešąjį interesą.

Teismas nevertino E. V. bei J. V. argumentų dėl advokatės Eglės Matuizaitės ligos, kadangi ji pareiškėjus atstovavo kitoje byloje, kurioje jie, kaip ir patys teigia, ginčijo kitus administracinius aktus. Be to advokatė, elektroniniu paštu atsiųstoje žinutėje nurodė, kad greičiausiai šią savaitę nebus darbe, tačiau ši aplinkybė nėra patvirtinta. Teismo vertinimu, pareiškėjų teiginys, kad jie nuogąstavo dėl advokatės ligos užsitęsimo, todėl kreipėsi teisinės pagalbos į kitą advokatą, yra tik jų gynybinė pozicija.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, sutrukdžiusios laiku kreiptis teisminės gynybos ir taip efektyviai apginti galimai pažeistas teises. Kitų objektyvių, nuo pareiškėjų valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios galėjo lemti skundo padavimo termino praleidimą, jie nenurodė. Teismas konstatavo, kad skundo padavimo termino praleidimą nagrinėjamu atveju lėmė subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, todėl jų prašymo dėl termino atnaujinimo netenkino. Atmetus prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjų skundą buvo atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

III. Pareiškėjai E. V. ir J. V. pateikė teismui atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti ir šį skundą priimti arba atnaujinti terminą skundui priimti ir jo priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjai paaiškina, kad pirminį skundą teismui pateikė 2016 m. spalio 31 d., o 2016 m. lapkričio 16 d. pareiškime nurodė, kad jų atstovė 2016 m. rugsėjo 29 d. užsakė pareiškėjams priklausančio žemės sklypo bei atsakovams B. P., A. Š. ir J. Š. priklausančio žemės sklypo archyvinių kadastro duomenų bylų kopijas. Buvo nurodyta, kad šiuos dokumentus bus galima atsiimti po 2016 m. spalio 10 d. 11.50 val. Prašomos pateikti dokumentų kopijos buvo padarytos 2016 m. spalio 5 d., o jas atstovė atsiėmė 2016 m. spalio 11 d. Pareiškėjai su dokumentų kopijomis susipažino 2016 m. spalio 14 d. Teigė, kad terminas skundui paduoti nebuvo praleistas, tačiau pirmosios instancijos teismas jį atsisakė priimti, o Lietuvos vyriausiais administracinis teismas pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Atkreipia dėmesį, kad pirminis skundas buvo grindžiamas ne tik pareiškėjų interesų pažeidimais, bet ir tuo, kad ginčo žemės sklype auga valstybinės reikšmės miesto miškas, kuris natūra negalėjo būti grąžintas atsakovei B. P., be to, nebuvo jokių dokumentų, patvirtinančių faktą, kad M. J., kurios įpėdinė yra B. P., valdė būtent teritoriją, kuri yra apibrėžta ginčo žemės sklypo ribomis.

Pareiškėjai pažymi, kad iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutarties priėmimo sąžiningai klydo, manydami, kad nėra praleidę termino pirminiam skundui pateikti, todėl jo atnaujinti neprašė. Tokį prašymą jie pateikė 2017 m. sausio 12 d.

Nurodo, kad teismas, priimdamas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį, nelaikė, kad terminas pirminiam skundui paduoti yra praleistas, priešingu atveju jis nebūtų įpareigojęs pateikti įrodymų apie susupažinimo su ginčijamais aktais datą ir skundą būtų atsisakęs priimti, todėl negalima daryti išvados, kad teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje aiškiai išdėstė savo poziciją. Teismas tik 2016 m. lapkričio 24 d. nutartyje konstatavo, kad terminas skundui paduoti yra praleistas. Taigi, teismo pozicija, sprendžiant pirminio skundo priėmimo klausimą, pareiškėjams nebuvo aiški. Pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino į pareiškėjų nurodytus argumentus. Teigia, kad apeliacinės instancijos teismas kardinaliai pakeitė iki tol vieningai formuotą poziciją dėl Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies taikymo, o to nebuvo galima numatyti. Aplinkybę, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, jie sužinojo tik 2017 m. sausio 6 d.

E. V. ir J. V. taip pat prašė atsižvelgti, į tai, kad 2016 m. rugsėjo 21 d. savaitę sirgus juos atstovaujančiai advokatei kitoje administracinėje byloje (Nr. I-1059-789/2017), nedelsdami sudarė atstovavimo sutartį su kitu advokatu, kuriam tik 2016 m. rugsėjo 23 d. buvo suteikta prieiga prie administracinės bylos Nr. I-1059-789/2017, iš kurios medžiagos buvo nustatyta, kad į šią bylą pateikti ne visi reikšmingi įrodymai ir nuspręsta iš VĮ Registrų centro gauti ginčo žemės sklypų kadastro duomenų bylų kopijas. Pažymi, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas nežymiai, t. y. vieną mėnesį.

Nurodo, kad didžiąją termino dalį, per kurį turėjo skųsti ginčijamus aktus, pareiškėjas E. V. net nebūtų galėjęs pateikti pirminio skundo, kadangi turėjo rimtų sveikatos problemų, iš esmės apribojusių abiejų pareiškėjų galimybes aktyviai ir operatyviai surinkti visus įrodymus ir juos pateikti teismui. Pareiškėjas dažnai susiduria su širdies ir kraujospūdžio ligų paūmėjimais, todėl jam būtina sutuoktinės priežiūra, slauga ir pagalba, o tai apribojo jos galimybes operatyviai ginti savo teises. Teisinės pagalbos sutartis buvo sudaryta tik 2016 m. rugsėjo 21 d. Sužinoję apie atstovės ligą ir supratę, kad ji gali užsitęsti ir taip užvilkinti pareiškėjų teisių gynybą, jie kreipėsi į advokatų profesinę bendriją ir su jos teisininkais sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį.

Pareiškėjai pažymi, kad jiems suteiktomis teisėmis naudojosi sąžiningai, o atsisakymas atnaujinti terminą skundui paduoti vien dėl to, kad pareiškėjai su atskiruoju skundu nepateikė prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, negali būti laikomas teisėtu. Pirmosios instancijos teismo situacijos traktavimu, asmuo iš esmės yra verčiamas vadovautis, jo įsitikinimu, nepagrįstu ir neįsiteisėjusiu teismo sprendimu bei nesinaudoti savo procesinėmis teisėmis vien tik dėl to, kad vėliau šis faktas nebūtų panaudotas prieš jį patį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti E. V. ir J. V. skundą, nustačius, kad yra praleistas skundo padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Nustatyta, kad nagrinėdamas termino skundui dėl šioje administracinėje byloje ginčijamų aktų panaikinimo paduoti klausimą, Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2017 m. sausio 4 d. nutartyje konstatavo, kad apie ginčo žemės sklypo perleidimo privačion nuosavybėn, kaip ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 turinį sudarantį elementą (be akto priėmimo datos, subjekto), pareiškėjai galėjo sužinoti iš nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo (anksčiausiai gauto 2016 m. rugpjūčio 30 d.), kuriame fiksuojami daiktinių teisių įgijimo, praradimo, pasikeitimo ir kiti įvykiai.

Teisėjų kolegija sutiko, kad pareiškėjai apie ginčijamą administracinį aktą sužinojo žymiai anksčiau, nei teigia. Be to, 2016 m. rugsėjo 8 d. skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 ir 2007 m. lapkričio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo B. P., tačiau šiame žemės sklype įrengta infrastruktūra ir toliau naudojosi bei ją prižiūrėjo pareiškėjai.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teikdami 2016 m. rugsėjo 8 d. skundą pirmosios instancijos teismui nors ir ne dėl to paties ginčo dalyko, kaip nagrinėjamoje byloje, tačiau pareiškėjai žinojo ir suprato ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 2.4.-01-5260 bei vėlesnių šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandorių turinį, juo suteikiamas teises ir pareigas ir kilusias teisines pasekmes. Teisėjų kolegija konstatavo, kad apie ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 2.4.-01-5260 bei vėlesnių šio sprendimo pagrindu įgyto žemės sklypo perleidimo sandorius pareiškėjai sužinojo jau 2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d., o ne nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo ar ginčijamų sprendimų kopijų gavimo dieną.

Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015 pateikti išaiškinimai šiai administracinei bylai nėra aktualūs, kadangi šios bylos ir administracinės bylos Nr. AS-1228-492/2015 aplinkybės yra skirtingos, t. y. jose nagrinėti skirtingi reikalavimai, kurie yra grindžiami ne tokiomis pat faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis.

Taigi, aplinkybės, kad pareiškėjams apie ginčijamus sprendimus tapo žinoma 2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d., buvo nustatytos įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, todėl jos iš naujo nebeanalizuojamos. Įvertinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad 2017 m. sausio 12 d. per atstovą išsiųsdami skundą teismui, pareiškėjai buvo praleidę jo padavimo terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 d. nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais teisės aktais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino skundui paduoti praleidimą E. V. ir J. V. argumentuoja teisiniu neaiškumu ir neapibrėžtumu, sąžiningu klydimu, nežymia praleisto termino trukme, pareiškėjo sveikatos pablogėjimu bei atstovės liga.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nenurodė, kada sužinojo apie 2007–2008 m. priimtus prašomus panaikinti aktus, ir siekdamas išsiaiškinti, ar nėra praleistas terminas skundui paduoti, 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi E. V. ir J. V. nustatė terminą iki 2016 m. lapkričio 24 d. skundo trūkumams pašalinti, t. y. nurodyti, kada jie sužinojo apie ginčijamus aktus. Pareiškėjams buvo paaiškinta, kad jeigu yra praleistas skundo dėl ginčijamų aktų padavimo teismui terminas, jie turi teisę pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti skundo dėl šių aktų panaikinimo padavimo terminą. Neturėdamas tikslių duomenų apie pareiškėjų susipažinimo su ginčijamais aktais datą, teismas negalėjo daryti vienareikšmiškos išvados, kad terminas skundui paduoti yra praleistas, todėl jis pagrįstai pareiškėjams nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Nepasinaudodami teismo išaiškinta teise pateikti prašymą terminui atnaujinti, pareiškėjai patys sau prisiėmė neigiamas pasekmes, o jų argumentai dėl teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo bei sąžiningo klydimo negali būti laikomi pagrįstais. E. V. ir J. V. nenurodė nė vieno teismų praktikos pavyzdžio, kur esant analogiškiems reikalavimams, grindžiamiems tokiomis pačiomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teismai būtų skirtingai sprendę termino skundui paduoti klausimą, todėl jų teiginiai dėl kardinalaus teismų praktikos pakeitimo taip pat turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-1228-492/2015 pateikti išaiškinimai nėra aktualūs administracinei bylai, kadangi šios bylos ir administracinės bylos Nr. AS-1228-492/2015 aplinkybės yra skirtingos, patvirtino ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas.

Nepagrįsti yra ir pareiškėjų teiginiai dėl termino skundui paduoti praleidimo trukmės. Kaip jau buvo minėta, neginčijamai nustatyta, kad apie prašomus panaikinti aktus E. V. ir J. V. tapo žinoma 2016 m. rugpjūčio 30 d. ar 2016 m. rugsėjo 8 d., o tai reiškia, kad paduodami skundą teismui 2017 m. sausio 12 d., jie buvo daugiau nei trimis mėnesiais praleidę skundo padavimo terminą. Toks termino praleidimas negali būti laikomas nežymiu. Pareiškėjų pirminio skundo padavimo teismui momentas nėra aktualus sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo skundui šioje administracinėje byloje paduoti, kadangi šioje administracinėje byloje sprendžiamas 2017 m. sausio 12 d. skundo, o ne administracinėje byloje Nr. eI-9778-821/2016 pateikto 2016 m. lapkričio 2 d. skundo priėmimo klausimas. Kaip jau buvo minėta, administracinėje byloje Nr. eI-9778-821/2016 išaiškinta teise pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėjai nepasinaudojo.

Atkreiptinas dėmesys, kad skundą pareiškėjų vardu pateikė jų atstovas advokatas. Pažymėtina, kad advokatas yra profesionalus teisininkas, kuriam, kaip tokia profesine veikla besiverčiančiam asmeniui, yra keliami didesni teisinės kvalifikacijos, atidumo ir rūpestingumo reikalavimai nei kitiems visuomenės nariams, todėl advokatas privalo patikimai, atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir nuosekliai atstovauti atstovaujamojo interesams ir ginti jo teises. Dėl pareiškėjo ligos ar kitų priežasčių negalėdama atlikti tam tikrų veiksmų, susijusių savo teisių gynimu, pareiškėja J. V. turėjo galimybę įgalioti tai padaryti atstovą, ką ji ir padarė. Administracinėje byloje nėra įrodymų, kad E. V. ligos pobūdis galėjo jai apriboti galimybę per įgaliotą asmenį laiku kreiptis į teismą, siekiant apginti galbūt pažeistas jų teises. Pareiškėjus kitoje byloje atstovavusios advokatės liga bei kito atstovo įgaliojimas taip pat nesudaro pagrindo praleistą terminą atnaujinti. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atstovės ligos faktas nėra patvirtintas. Pagrįstas yra ir teismo motyvas, kad E. V. ir J. V. teisės aktų nustatyta tvarka nėra suteikti įgalinimai ginti viešąjį interesą.

Pažymėtina, kad pasirinkę nurodytą savo teisių gynimo būdą, pareiškėjai privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. E. V. ir J. V. nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina jų subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai terminą skundui paduoti praleido dėl subjektyvių, nuo jų valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas, neatnaujinęs atskirojo skundo padavimo termino ir dėl to atsisakęs priimti E. V. ir J. V. skundą, priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nepriėmus E. V. ir J. V. skundo, nebuvo pagrindo spręsti klausimo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų E. V. (E. V.) ir J. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė