2024-07-10 Nr. AB-10563-3-61-3-00753-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1838-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00753-2024-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. A. O. Q. (L. A. O. Q.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. O. Q. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. A. O. Q. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 24S59584) (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėja nurodė, kad atsakovas Sprendimu panaikino jos leidimą laikinai gyventi Nr. 760270331 (toliau – ir Leidimas) dėl to, kad jos pateikta informacija apie save neatitinka tikrovės, ji neturi pakankamai lėšų bei pajamų, reikalingų pragyventi Lietuvoje.

3. Pareiškėjos nuomone, jos atžvilgiu priimtas Sprendimas yra nepagrįstas, jos teisės gyventi Lietuvoje apribojamos neteisėtai. Teigė, kad ji turi socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, kadangi joje gyvena jos vaiko tėvas, jos sūnus yra gimęs Lietuvoje, todėl nėra teisinio pagrindo riboti jos teises.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad skundžiamą Sprendimą priėmė gana neaukšto lygio pareigūnė (tik vieno iš Migracijos departamento skyrių vedėja), kuri dėl profesinės ir gyvenimiškos patirties stokos galėjo apsirikti.

5. Pareiškėja nurodė, kad prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo nagrinėjusioms pareigūnams ji buvo pateikusi visus būtinus dokumentus, taip pat davusi atitinkamus žodinius paaiškinimus. Nėra duomenų, kad ji būtų kelianti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumui, taip pat visuomenės sveikatai. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 26 straipsnio nuostatas ji ateityje būtų galėjusi gauti netgi ir ilgalaikį leidimą gyventi Lietuvoje.

6. Pareiškėja akcentavo, kad pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos dabar galiojančius teisės aktus, dokumentus pateikiančių asmenų priėmimo tvarka turėtų būti nustatoma užtikrinant deramą pagarbą žmogiškajam orumui; prašymai turėtų būti tvarkomi profesionaliai, pagarbiai ir atitikti tikslus, kurių siekiama, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad visuomenei teikiamų paslaugų kokybė būtų aukšta ir atitiktų gerą administracinę praktiką. Teigė, kad jos dabartinė humanitarinė padėtis, jog ji turi vaiką, taip pat yra svarbus argumentas. Taigi jai nebuvo pateikta jokių papildomų įspėjimų, paaiškinimų ar įrodymų, kodėl jos buvimas Lietuvoje yra nepagrįstas ar neleistinas. Pareiškėjos nuomone, tokių įrodymų apskritai nėra. Sprendimas buvo priimtas paviršutiniškai ir vienpusiškai nagrinėjant jos situaciją, pernelyg sugriežtinant, apsunkinant reikalavimus jai. Priimant Sprendimą buvo remtasi nepagrįsta, subjektyviai sugriežtinta Sprendimą priėmusių pareigūnų nuomone.

7. Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovui taikytinas ir gero administravimo principas, pagal kurį Migracijos departamentas turėjo tinkamai atlikti individualų ir objektyvų jos aplinkybių tyrimą. Šiuo atveju atsakovas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, neįvertino jos situacijai itin svarbių aplinkybių (nėštumas, gimdymas, dirbantis ir išlaikantis šeimą vaiko tėvas), todėl priimtas Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, dėl to naikintinas, kaip priimtas pažeidžiant esmines procedūras (pvz. teisę būti išklausytam), kurios turėjo užtikrinti objektyvaus ir pagrįsto sprendimo priėmimą.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2023 m. gegužės 18 d., ketindama dirbti kirpėja uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas 2023 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir pareiškėjai 2023 m. liepos 27 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760270331, galiojantis iki 2024 m. liepos 19 d., įteiktas pareiškėjai 2023 m. liepos 31 d.

10. Atsakovas akcentavo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą – jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamame Sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir ji neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi darbo pagrindu, o ne šeimos susijungimo ar kitais Įstatyme numatytais pagrindais. Vadovaujantis jos ir darbdavio pateiktais dokumentais buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, t. y. pareiškėjos tikslas - darbas Lietuvoje, o darbdavys įsipareigoja, kad ji bus įdarbinta ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Tačiau atlikus patikrinimą paaiškėjo, kad pareiškėja prašymo pateikimo metu jau buvo nėščia (vaikas gimė (duomenys neskelbtini) pilietis). Pareiškėja, gavusi leidimą laikinai gyventi, buvo įdarbinta 2023 m. rugpjūčio 31 d., o motinystės atostogų išėjo kitą dieną, t. y. 2023 m. rugsėjo 1 d. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

12. Atsakovas teigė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 31 d. įdarbinta Bendrovėje, už 2023 m. rugpjūčio mėn. jai buvo išmokėtas 40,91 Eur darbo užmokestis, nuo 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis nėra mokamas. Laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. rugsėjo 3 d. išmokėta 476,64 Eur išmoka, kaip asmeniui, auginančiam vaiką iki trejų metų. Pažymėjo, kad pareiškėjai teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, kad ji neplanuoja dirbti ir ketina eiti motinystės atostogų. Tarpininkavimo rašte Nr. 20230422-072253 buvo nurodyta, kad pareiškėjos atvykimo tikslas - ketina dirbti (dirba) pagal darbo sutartį ir jai reikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas, kad jos darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius. Darbdavys įsipareigojo įdarbinti užsienietę pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyti imperatyvūs reikalavimai ir nėra jokių išimčių, todėl Migracijos departamentas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti pareiškėjai išduotą Leidimą.

13. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog jos pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, jokių kitų pajamų, reikalingų pragyventi Lietuvoje, pareiškėja nenurodė, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad ji turi pakankamai lėšų pragyventi. Pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalios mėnesinės algos dydis, taigi pareiškėja negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Atsakovas dėl pareiškėjos argumentų, jog buvo pažeista jos teisė būti išklausytai, nurodė, kad per MIGRIS buvo kreiptasi ne tik į pareiškėją pateikti paaiškinimus, bet motinystės atostogų prašymo įskaitomą variantą, darbo sutartį, kurių pareiškėja taip ir nepateikė. Taigi, priešingai nei teigia pareiškėja, Migracijos departamentas bendradarbiavo siekdamas išsiaiškinti visas aplinkybes. Taigi priešingai nei teigia pareiškėja, ne Migracijos departamentas nebendradarbiavo, bet pareiškėja.

15. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nuo to momento kai jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso jai numatyto atlyginimo (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.) ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), t. y. ji neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

16. Atsakovas vertino, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, tenkinti pareiškėjos skundą ir panaikinti Sprendimą nėra pagrindo.

II. 17. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėja, ketindama dirbti kirpėja Bendrovėje, Migracijos departamentui 2023 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

19. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo iki 2024 m. liepos 19 d.

20. Patikrinęs duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, atsakovas nustatė, kad pareiškėja nuo 2023 m. rugpjūčio 31 d. įdarbinta Bendrovėje, jai 2023 m. rugpjūčio mėn. buvo išmokėtas 40,91 Eur darbo užmokestis, nuo 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis nėra mokamas. Laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai išmokėta 476,64 Eur išmoka, kaip asmeniui, auginančiam vaiką iki trejų metų.

21. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, taip pat ji neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais.

22. Teismas vadovavosi ginčui aktualiomis Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 35 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 8.3 punkto, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunkčio nuostatomis.

23. Nurodė, kad pareiškėjai tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus pareiškėja turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2024 m. liepos 19 d., o išimčių, jog tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatyta. Pareiškėjos prašyme nurodyta, kad pragyvenimo šaltinis – Bendrovėje gautas darbo užmokestis, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2023 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai buvo išmokėtas 40,91 Eur darbo užmokestis, nuo 2023 m. rugsėjo mėn. darbo užmokestis nėra mokamas. Laikotarpiu nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai išmokėta 476,64 Eur išmoka kaip asmeniui, auginančiam vaiką iki trejų metų (šių aplinkybių neginčija ir pati pareiškėja).

24. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja ir Bendrovė buvo paprašyti pateikti paaiškinimą, sudarytą darbo sutartį ir dokumentus, patvirtinančius faktus, kodėl pareiškėjai nemokamas darbo užmokestis, kuris buvo įsipareigotas mokėti tarpininkavimo rašte, t. y. 900 Eur. Pareiškėja ir Bendrovė atsiuntė gimimo įrašą Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) Vilniuje gimė sūnus, (duomenys neskelbtini) pilietis E. A. O., ir Bendrovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos apdraustųjų, kuriems suteiktos (atšauktos) tėvystės arba vaiko priežiūros atostogos, sąrašą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjai nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. suteiktos atostogos. Prašyme tarpininkavimo rašte, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjai Bendrovėje mokamas darbo užmokestis (900 Eur) yra vienintelis pajamų šaltinis Lietuvoje.

25. Teismas, vadovaudamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, byloje esančiais įrodymais, sutiko su atsakovu, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ir prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu 2023 m. gegužės 18 d. pateikė jau būdama nėščia, (duomenys neskelbtini) pagimdė sūnų E. A. O, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina pareiškėjos deklaruojamo tikslo dirbti pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio nuostatas Bendrovėje, vertinant tai, jog apie būsimą gimdymo laiką žinojo (suvokė, jog negalės realiai vykdyti darbo funkcijų) ir šiuo metu augina kūdikį.

26. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, jog pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės (pateikti duomenys) teikiant prašymą neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 punktai).

27. Teismas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentais, kad prieš priimant Sprendimą Migracijos departamentas neinformavo pareiškėjos ir neprašė jos pateikti paaiškinimus bei įrodymus, jog pareiškėja turi pakankamai lėšų pragyvenimui ir pan. Teismas pažymėjo, kad užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją – šiuo atveju Migracijos departamentą.

28. Teismas akcentavo, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (Įstatymo 3 str. 3 d.). Sutiko, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, jog bandė kilusius neaiškumus išsiaiškinti, ar kreipėsi į įmonės atstovus ir (ar) kitas institucijas.

29. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui aktualias teisės aktų nuostatas, įvertino faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija), todėl naikinti skundžiamą Sprendimą nėra teisinio pagrindo. Teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 30. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą bei leisti jai gyventi Lietuvoje.

31. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas atmestinai įvertino pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, neišsamiai ir neobjektyviai išanalizavo faktines aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl sprendimas yra neteisėta ir nepagrįstas, dėl to naikintinas.

32. Pareiškėja teigia, kad ji bendradarbiauja su institucijomis, kompetentingomis spręsti dėl jos teisinės padėties. Ją išlaiko jos vaiko tėvas, jokių pažeidimų, konfliktų neužfiksuota. Teigia, kad per ilgesnį laiką ji nusipelno teismo pasitikėjimo, duomenų, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui nėra. Todėl jai taikoma priemonė – Leidimo panaikinimas ir deportavimas iš šalies yra pernelyg griežta ir neproporcinga siekiamiems tikslams. Teigia, kad ji yra pažeidžiamas asmuo, ją ginant ar sprendžiant dėl jos likimo turi būti vadovaujamasi tarptautine humanitarine teise bei jus cogens (privalomojo pobūdžio) normomis.

33. Pareiškėja nurodo, kad pagal Įstatymo 115 straipsnio 1 dalį, teismas, atsižvelgdamas į tai, jog užsienietės tapatybė nustatyta, ji nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą valstybės institucijoms, Migracijos departamentui nustatant jos teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes, gali jos prašymą tenkinti. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad nebendradarbiauja su Lietuvos institucijomis, jos tapatybė nustatyta, apklausų metu paaiškino atvykimo į Lietuvą priežastis, todėl atitinka Įstatyme nurodytas sąlygas.

34. Pareiškėja vertina, kad tenkinant jos skundą, situacija atitiktų bendrąjį proporcingumo principą, numatantį, kad būtų pasiekta pusiausvyra tarp pagarbos teisei į laisvę ir saugumą bei judėjimo laisvei ir viešosios politikos tikslų, apribojančių ar atmetančių šias teises. Pareiškėja nėra bandžiusi išvykti iš Lietuvos, laikėsi apgyvendinimo tvarkos, savo veiksmais neparodė jokių ketinimų pabėgti. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą nepagrįstai atmetė.

35. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad jos vaiko tėvas dirba ir gauna pakankamai lėšų išlaikyti pareiškėją ir vaiką.

36. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

37. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą.

38. Atsakovas pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama savaime ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėja nuo to momento kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi negavo viso jai numatyto atlyginimo (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.) ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.), t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jai leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Vien tai, kad pareiškėja yra pagimdžiusi vaiką Lietuvos Respublikoje nedaro jos buvimo ir gyvenimo Lietuvoje teisėtu. Taigi nėra pagrindo sutikti, kad Sprendimas yra neproporcingas.

39. Atsakovo vertinimu, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 22 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis, sprendė, kad ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinka VAĮ administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

42. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas atmestinai įvertino pareiškėjos skunde nurodytus argumentus, neišsamiai ir neobjektyviai išanalizavo faktines aplinkybes, netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

43. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

45. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

46. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, todėl nepažeidė nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

47. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, kad pareiškėja, ketindama dirbti Bendrovėje kirpėja, 2023 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą Migracijos departamentui prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytais pagrindais, t. y. dėl to, kad pareiškėja ketina dirbti Lietuvos Respublikoje. Prašymą pareiškėja pateikė būdama nėščia. Prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje (1 minimali mėnesinė alga). Migracijos departamentas 2023 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kuris galiojo iki 2024 m. liepos 19 d. Pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 31 d. buvo įdarbinta Bendrovėje, už 2023 m. rugpjūčio mėn. jai išmokėtas 40,91 Eur darbo užmokestis, o už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 16 d. iki 2023 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjai išmokėta 476,64 Eur išmoka kaip asmeniui, auginančiam vaiką iki trejų metų. Pareiškėjai darbo užmokestis nuo 2023 m. rugsėjo mėn. nemokamas. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pagimdė sūnų, jai nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos.

48. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad pareiškėjos prašyme deklaruotas tikslas – darbas Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės, pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje ir negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvoje.

49. Įvertinus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad nurodytų aplinkybių nustatymas buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė tokio pobūdžio bylos aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus, ar sudarytų pagrindą spręsti, kad atsakovui priimant Sprendimą buvo pažeisti viešojo administravimo principai.

51. Pareiškėja apeliaciniame skunde, remdamasi Įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi teigia, kad ji bendradarbiauja su institucijomis, kompetentingomis spręsti dėl jos teisinės padėties, jokių pažeidimų nėra padariusi, nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, jos tapatybė nustatyta, todėl atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas.

52. Teisėjų kolegija, vertindama nurodytus pareiškėjos argumentus, pirmiausiai pažymi, kad Įstatymo 115 straipsnyje nustatytas alternatyvių sulaikymui priemonių reglamentavimas, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, Įstatymo 115 straipsnio nuostatos nėra taikomos, o pareiškėjos nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

53. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog jos vaiko tėvas dirba ir gauna pakankamai lėšų išlaikyti pareiškėją ir vaiką, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti teismo nustatytų aplinkybių bei nesuponuoja kitokių išvadų nei priėjo pirmosios instancijos teismas, kadangi prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje. Jokių kitų pajamų šaltinio pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nenurodė.

54. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reguliavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas atmetamas. Tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytus argumentus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėja, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

55. Pareiškėja apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių nepaneigė.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas atsakovo Sprendimas atitinka VAĮ administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktus, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, detaliai, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

57. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. A. O. Q. (L. A. O. Q.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius