2024-08-21 Nr. AB-12030-3-61-3-01202-2024-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2050-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01202-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Tadžikistano Respublikos piliečio M. N. (M. N.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. (M. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Enesa“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Tadžikistano Respublikos pilietis M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 24S80176 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas jam (pareiškėjui) išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantis iki 2025 m. spalio 23 d.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. 2023 m. liepos 10 d. Migracijos departamente priimtas nagrinėti pareiškėjo 2023 m. birželio 10 d. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2306-LLG-4496 (toliau – ir Prašymas), kuris buvo grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), kadangi pareiškėjas ketino dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Enesa“ (toliau – ir Bendrovė) tinkuotoju apdailininku.

2.2. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs Prašymą, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis (40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 2 p.), 2023 m. spalio 19 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą, 2023 m. spalio 23 d. jam buvo išduotas Leidimas.

2.3. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 2024 m. kovo 15 d. priėmė Sprendimą.

2.4. Sprendimas esmės yra neteisėtas (nėra teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nurodyti Sprendimo motyvai ir argumentai – formalūs, Sprendimas priimtas neišnagrinėjus visų jam priimti reikšmingų aplinkybių).

2.5. Migracijos departamentas panaikino Leidimą iš esmės todėl, kad, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis, UAB „Enesa“ už 2023 m. spalio mėnesį – 2024 m. sausio mėnesį nemokėjo pareiškėjui viso Prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio. Migracijos departamentas, formaliai vertindamas aplinkybes, neįsigilino į priežastis, dėl kurių pareiškėjas 2023 m. spalio mėnesį – 2024 m. sausio mėnesį negavo viso darbo užmokesčio iš Bendrovės.

2.6. Leidimas pareiškėjui buvo įteiktas tik 2023 m. spalio 27 d., todėl 2023 m. spalio mėnesį pareiškėjas objektyviai niekaip negalėjo gauti viso tarpininkavimo rašte nurodyto darbo užmokesčio, nes tą mėnesį po Leidimo įteikimo buvo likusios tik 2 darbo dienos. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio mėnesį ir dalį 2024 m. sausio mėnesio apskritai nebuvo Lietuvoje. Pareiškėjas anksčiau yra gyvenęs ir dirbęs Latvijos Respublikoje, kurioje turėjo neužbaigtų asmeninių reikalų, todėl Sprendime nurodytu laikotarpiu jis buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką asmeniniais tikslais. Susitvarkęs reikalus, 2024 m. sausio mėnesio pabaigoje pareiškėjas grįžo į Lietuvos Respubliką ir nuo 2024 m. sausio 16 d. tęsia darbą Bendrovėje. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio mėnesį ir dalį 2024 m. sausio mėnesio nebuvo Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo.

2.7. Pareiškėjas, laikydamasis teisės aktais nustatytos tvarkos, teikė Bendrovei prašymus suteikti jam nemokamas atostogas, kuriuos Bendrovė tenkino. Išsisprendus pareiškėjo asmeninėms problemoms, jis jau nuo 2024 m. sausio 16 d. tęsia darbą UAB „Enesa“, kaip tai ir numatyta šalių sudarytoje ir Migracijos departamentui pateiktoje darbo sutartyje. Nors pareiškėjas 2024 m. sausio mėnesį dirbo tik dalį mėnesio, jam išmokėtas darbo užmokestis beveik prilygsta tarpininkavimo rašte nurodytai darbo užmokesčio sumai (tarpininkavimo rašte nurodyta – 850 Eur per mėnesį, o už 2024 m. sausio 16 d.–31 d. pareiškėjas užsidirbo 832,91 Eur). Pareiškėjui susitvarkius asmeninius reikalus ir grįžus į darbą, jis sėkmingai dirba ir turi potencialo uždirbti daugiau, negu nurodyta tarpininkavimo rašte, bei sumokėti daugiau mokesčių į valstybės biudžetą.

2.8. Pareiškėjas Sprendime nurodytu laikotarpiu faktiškai naudojosi Lietuvos Respublikos darbo kodekse numatyta tikslinių atostogų rūšimi – nemokamomis atostogomis, kurias jam geranoriškai suteikė Bendrovė, dalį laikotarpio netgi nebuvo Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai Sprendimu panaikino Leidimą ir tuo pažeidė pareiškėjo teises.

2.9. Sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, nes pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, darbo, t. y. pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams, o šiuo atveju jokių pažeidimų nebuvo padaryta. Pareiškėjas nuo 2024 m. sausio 16 d. sėkmingai dirba Bendrovėje, jokia žala nebuvo padaryta nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams. Panaikinus Leidimą, bus sukelta neatitaisoma didelė žala tiek pareiškėjui, tiek Lietuvoje įsteigtai ir veikiančiai UAB „Enesa“.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepimą į skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjui, UAB „Enesa“ įdarbintam 2023 m. birželio 8 d., 850 Eur darbo užmokestis nurodytas tarpininkavimo rašte nebuvo mokamas. Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad pareiškėjui bus mokamas 850 Eur darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjui sulygtas darbo užmokestis per visą darbo Bendrovėje laikotarpį nebuvo mokamas, todėl Sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

4.2. Pareiškėjas Prašyme nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus 850 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjui mokamas darbo užmokestis nesudarė pakankamo pragyventi lėšų dydžio (2023 metais – 840 Eur, 2024 metais – 924 Eur), todėl Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

4.3. Pareiškėjas skunde neneigia, kad nei 850 Eur mėnesinis atlyginimas, nei minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) Bendrovėje nebuvo mokamas, todėl yra Sprendimu nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti Leidimą. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi jei jie nebeatitinka Įstatymo jiems keliamų reikalavimų (kai jų Migracijos departamentui pateikta informacija nebeatitinka tikrovės).

4.4. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, neturėjo atsižvelgti į pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Užsieniečio neapmokamos atostogos neatleidžia užsieniečio, siekiančio išsaugoti turimą leidimą laikinai gyventi, nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumatė Migracijos departamento pareigos priimant Sprendimą vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų laikotarpį. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Įstatymo nuostatos neužkirto kelio pareiškėjui išeiti neapmokamų atostogų, tačiau pareiškėjas negalėjo turėti teisėto lūkesčio išsaugoti turimo Leidimo, kai yra imperatyvūs pagrindai jo turimą Leidimą panaikinti. Pareiškėjas, pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms Leidimo išdavimą (Bendrovei pareiškėjui nemokant 850 Eur mėnesinio atlyginimo), dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos.

4.5. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II. 5. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjo M. N. (M. N.) skundą atmetė.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovo nurodytas faktines aplinkybes, Sprendimo turinį ir apžvelgęs Įstatymo nuostatas (50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p., ), nurodė, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyviųjų nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir Leidimo galiojimo metu.

7. Teismas, įvertinęs Įstatymo nuostatas (40 str. 1 d. 4 p., 26 str. 1 d. 3 p.), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) nuostatas (8.3 p.), Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ nuostatas (1.3 p.), nurodė, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo mokamas ne tik tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, bet nei vieną mėnesį nebuvo mokamas ne mažesnis kaip 840 Eur darbo užmokestis.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės (pareiškėjas dėl asmeninių priežasčių Sprendime nurodytu laikotarpiu buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką, šiuo laikotarpiu jam buvo suteiktos nemokamos atostogos) nepaneigia Sprendime nustatytos aplinkybės, jog Leidimo galiojimo laikotarpiu pareiškėjas iš Bendrovės negavo darbo užmokesčio, kuris būtų ne mažesnis nei 840 Eur. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu nereguliariai buvo mokamas mažesnis, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA, o tai neatitiko Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto reikalavimo.

9. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui nepateikus duomenų apie kitas gaunamas pajamas, Migracijos departamentas pagrįstai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. ir 5 p.).

10. Teismas nurodė, kad kiekvienas iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, o šiuo atveju pareiškėjui Leidimas pagrįstai panaikintas dviem savarankiškais pagrindais.

11. Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus.

III. 12. Pareiškėjas Tadžikistano Respublikos pilietis M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas, apeliacinį skundą grįsdamas argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

13.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, apsiribojo vien formaliu Migracijos departamente gautų duomenų konstatavimu ir priėmė formalius sprendimus.

13.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, yra visiškai nepagrįsta, nes byloje nėra jokių duomenų, kad jo Prašyme būtų bent paminėti kokie nors tikrovės neatitinkantys faktai ar aplinkybės, t. y. išduodant Leidimą Prašymas tikrovę atitiko, priešingu atveju Leidimas nebūtų išduotas.

13.3. Įstatymo nuostata yra nelogiška, netiksli ir klaidinanti, nes asmuo verčiamas žinoti, kas bus ateityje ir kaip pasielgs darbdavys. Įvykus tam tikroms gyvenimiškoms aplinkybėms, žiūrima, kokia buvo prašymo formuluotė, nustatoma, kad tuometinė formuluotė neatitinka kitoms, jau šiuo metu esamoms sąlygoms ir asmeniui panaikinamas laikinas leidimas gyventi.

13.4. Dėl svarbių priežasčių pareiškėjas, nebūdamas Lietuvoje, negalėjo nei dirbti, nei gauti darbo užmokesčio, tuo pačiu darbdavys neturėjo prievolės nedirbančiam darbuotojui mokėti darbo užmokestį. Nebūdamas (negyvendamas) Lietuvoje pareiškėjas negalėjo turėti ir pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

13.5. Byloje pripažįstama aplinkybė, kad pareiškėjui tam tikru laikotarpiu Bendrovė darbo užmokesčio nemokėjo, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad išduodant leidimą laikinai gyventi ar jį panaikinant, pareiškėjas neatitiko ir šiuo metu neatitinka sąlygų, numatytų Įstatymo 44 straipsnyje.

13.6. Sprendimo priėmimo metu (2024 m. kovo 15 d.) pareiškėjas dirbo Bendrovėje, taip pat dirba Bendrovėje ir apeliacinio skundo pateikimo metu, gaunamos pajamos atitinka Prašyme nurodytas pajamas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, Sprendimo priėmimo pagrindų nepatikrino, juos laikė pagrįstais, teisėtais bei teisingais, tačiau Migracijos departamentas privalėjo ne tik nurodyti Sprendimo teisinį pagrindą (teisė aktų nuostatas), bet ir užtikrinti, kad egzistuoja faktinis pagrindas Sprendimui priimti.

13.7. Migracijos departamento momentinė politika, kai įdarbinimo sąlygos ir reikalavimai nuolat keičiami priklausomai ir nuo migranto gimtosios šalies, nesant nusistovėjusio teisinio reglamentavimo, jo įgyvendinimo tvarkos, konkrečiai suprantamų išaiškinimų, visa tai atvykusiems į Lietuvą dirbti užsieniečiams sudaro didelius sunkumus, jų pagrįstų lūkesčių žlugimą, jų pačių ir darbdavių materialinius nuostolius bei didelį teisinį neapibrėžtumą.

13.8. Teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) nėra ribojama iš trečiųjų šalių atvykusiems darbuotojams. Pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti nemokamų atostogų institutu ir šis laikotarpis neturėtų būti vertinamas kaip negavimas ar neturėjimas darbo užmokesčio, juo labiau, kad nei pareiškėjas, nei Bendrovė jokių pretenzijų neturi, o kitų įstatymo pažeidimų nepadaryta.

13.9. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pritaikė Įstatymo 35 ir 50 straipsnius. Įstatymo 50 straipsnis nukreipia į Įstatymo 35 straipsnį, tačiau būtent šis straipsnis pritaikytas nepagrįstai, nes jame įstatymų leidėjas kalba ne apie leidimo panaikinimo, o apie atsisakymą išduoti ar pakeisti leidimą. Sprendimu leidimas laikinai gyventi nebuvo nei išduotas, nei pakeistas, o buvo panaikintas, todėl toks Sprendimas neteisėtas ir naikintinas.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą, ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 24S80176, kuriuo panaikintas pareiškėjui Tadžikistano Respublikos piliečiui M. N. (M. N.) išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2025 m. spalio 23 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

16. Atsakovas pareiškėjui išduotą Leidimą panaikino, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nustatęs, kad pareiškėjas UAB „Enesa“ įdarbintas nuo 2023 m. birželio 8 d., tačiau jam nei karto per darbo šioje įmonėje laikotarpį po Leidimo išdavimo nebuvo išmokėtas Prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur (pagal VSDFV duomenis pareiškėjui už 2023 m. spalį darbo užmokestis nemokėtas, už lapkričio mėnesį išmokėtas darbo užmokestis 467,50 Eur, už 2024 sausio mėnesį išmokėtas 832,91 Eur darbo užmokestis).

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, Sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, dėl kurios jis nedirbo Bendrovėje (jam buvo suteiktos nemokamos atostogos), patvirtina Sprendime padarytą išvadą dėl pragyvenimui Lietuvoje reguliarių lėšų neturėjimo ir Prašyme nurodytas neteisingas aplinkybes dėl tikrųjų migracijos į Lietuvą tikslų; Įstatymas nustato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir darbdavio tarpininkavimo rašte, o apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas nebuvo informuotas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jo skundą, akcentuoja, jog jam buvo suteiktos nemokamos atostogos, jis buvo išvykęs iš Lietuvos į Latviją asmeniniais tikslais, o nuo 2024 m. sausio 16 d. dirba įmonėje ir gauna darbo užmokestį.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), pažymi, jog pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

20. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Aprašo 8.3 punktas nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

21. Akcentuotina, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, – 1 MMA (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu patvirtinta, kad 2023 metais taikoma MMA – 840 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktą, 2024 metais taikoma MMA – 924 Eur.

22. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas, gavęs Leidimą, Bendrovėje nepradėjo realiai dirbti, t. y. vykdyti darbo funkcijų, kurioms vykdyti buvo išduotas Leidimas, jis buvo išvykęs į Latviją, jam nebuvo mokamas Prašyme bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, o gautos pajamos nesudarė 1 MMA, kurios galėtų būti laikomos pakankamomis pragyventi Lietuvoje, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Ši išvada padaryta tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir laikantis ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

23. Nagrinėjant pareiškėjo argumentus dėl jam suteiktų nemokamų atostogų, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.). Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024; kt.).

24. Todėl nagrinėjamu atveju nustačius, jog nuo pareiškėjo įdarbinimo Bendrovėje nebuvo mokamas pareiškėjui jo Prašyme bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, darytina išvada, jog yra pagrindas konstatuoti, kad tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatymu nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024; kt.).

25. Pareiškėjas, prašydamas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė, kad jo vienintelis pragyvenimo lėšų šaltinis yra numatomas darbo užmokestis, gaunamas Bendrovėje, jis kitų pragyvenimo lėšų šaltinių nenurodė, o iš nurodyto lėšų šaltinio atitinkamų pajamų negavo, Bendrovėje realiai nepradėjo dirbti. Teismų praktikoje tokia aplinkybė vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024; 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024; 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1786-575/2024; kt.).

26. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas realiai Bendrovėje pradėjo dirbti 2024 m. sausio 16 d., nekeičia reikalo esmės, nes pareiškėjas nuo pat įdarbinimo pradžios turėjo vykdyti sąlygas, dėl kurių jam buvo išduotas Leidimas, o šiuo atveju nustatyta, kad privalomos sąlygos nebuvo vykdomos, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindų panaikinti Sprendimą.

27. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

28. Atmetus apeliacinį skundą, netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Tadžikistano Respublikos piliečio M. N. (M. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė