2018-03-14 Nr. AB-5412-3-62-3-01877-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-801-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01877-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2010 m. liepos 9 d. buvo kalinamas Kauno TI, kuriame laikymo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Gyvenamojo kameros ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Kameros būdavo perpildytos. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, todėl pasivaikščioti nebuvo galimybės. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, sutriko sveikata. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes ankščiau nežinojo ir nesuvokė, jog gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, todėl prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Kauno TI nurodė, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y., kad ginčo laikotarpiu Kauno TI jam neužtikrino teisės aktuose įtvirtintos kameros ploto normos ar kitų kalinimo sąlygų, nuo jo patalpinimo izoliatoriuje pradžios. Pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas 2009–2010 m., į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, tačiau nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI, ar kitų duomenų, patvirtinančių, jog jis neturėjo galimybės anksčiau kreiptis į teismą dėl savo teisių gynimo. Be to, pareiškėjo teiginiai apie kalinimo sąlygas Kauno TI yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti jokias įrodymais, todėl negali būti vertinami kaip pagrindas neturtinei žalai atsirasti.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jam kalint Kauno TI laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2010 m. liepos 9 d.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog galimų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrintą teisę būti kalinamam Kauno TI teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimus nuo pat jo kalinimo Kauno TI pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei kitų kalinimo sąlygų į Kauno TI administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Kauno TI administracijos. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016 m. rugsėjo 15 d. (b. l. 6), todėl pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2009–2010 m. laikotarpiu, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

8. Teismas nustatė, kad nors pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde nurodė, jog anksčiau į teismą dėl pažeistų teisių gynimo nesikreipė, nes ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, apie tai jis sužinojo bei suprato vėliau, ir iki šiol negali pamiršti patirtų neigiamų išgyvenimų. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Be to, nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė pareiškėjo nurodytu laikotarpiu bei šiuo metu gina nacionalinės teisės aktai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą. Iš to teismas padarė išvadą, kad nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2009–2010 m. laikotarpį.

9. Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 1 d.). Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu. Taigi administracinėje byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių ir nėra pagrindo jo atnaujinti, o ginčo šalis (atsakovas) reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo buvo atmestas kaip nepagrįstas.

III. 10. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo, prašydamas jį panaikinti ir jo skundą tenkinti – priteisti jam iš atsakovo 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, taip pat atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

11. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, nes jo skunde nurodytu laikotarpiu, jam kalint Kauno TI, jo teisės buvo pažeidžiamos, ką pripažino ir Kauno TI savo atsiliepime. Atsakovas turi pareigą vykdyti teisės aktų reikalavimus, sudaryti asmenims tinkamas kalinimo sąlygas.

12. Nurodo, kad kalinimo laikotarpiu nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nežinojo, kad tokias teises turi ar kad gali kam nors skųstis. Ne kartą dėl kalinimo sąlygų kreipėsi į Kauno TI administraciją, tačiau ji net neužsiminė, kad galima pateikti ir skundą raštu. Be to, kamerose ar kitose vietose nėra informacijos, kiek asmeniui turi tekti kameros ploto ar kokie higienos normų reikalavimai turi būti taikomi.

13. Teigia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje nėra įtvirtina jokių ieškinio senaties terminų, todėl jie ir negali būti taikomi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui K. S. už kalinimą Kauno tardymo izoliatoriuje nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2010 m. liepos 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. rugsėjo 15 d., t. y. praleidęs senaties terminą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

16. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog jo skunde nurodytu laikotarpiu, jam kalint Kauno TI, jo teisės buvo pažeidžiamos, atsakovas turi pareigą vykdyti teisės aktų reikalavimus, sudaryti asmenims tinkamas kalinimo sąlygas; be to, kalinimo laikotarpiu nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nežinojo, kad tokias teises turi ar kad gali kam nors skųstis; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnyje nėra įtvirtina jokių ieškinio senaties terminų, todėl jie negali būti taikomi.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

18. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

19. Byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

20. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

22. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, jo nuomone, sudarančius senaties termino atnaujinimo pagrindą, t. y., kad jis kalinimo metu nežinojo, jog jo teisės yra pažeidžiamos, nežinojo, kad tokias teises turi ar kad gali kam nors skųstis. Tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai yra subjektyvūs, abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Juo labiau, kad pasibaigus pareiškėjo kalinimo Kauno TI laikui (2010 m. liepos 9 d.), skundas teismui buvo pateiktas dar daugiau kaip po šešerių metų (2016 m. rugsėjo 15 d.).

24. Dėl apelianto teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes jis nėra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pasisakytina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97)). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

25. Taigi, pirmosios instancijos teismui nepripažinus, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, skundas pagrįstai atmestas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, kas suponuoja, kad ginčo sprendimui nebeturi esminės teisinės reikšmės kiti apeliaciniame skunde (žr. nutarties 11 p.) išdėstyti argumentai.

26. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė