2025-09-17 Nr. AB-14406-3-61-3-02207-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2393-463/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02207-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Egidijaus Šileikio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Y. Z. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. 25S87997 nepakeisti leidimo nuolat gyventi, 2) panaikinti Migracijos departamento 2025 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 25S91424, kuriuo buvo panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi (toliau kartu – ir Sprendimai), 3) įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:

2.1. Pareiškėjas nuo 1977 m. gyveno Lietuvoje, nes tarnavo privalomoje tarnyboje (duomenys neskelbtini), ten susipažino su savo dabartine sutuoktine Lietuvos piliete (kuri yra ukrainiečių kilmės ir visą savo gyvenimą gyvena Lietuvoje). Pareiškėjas su savo sutuoktine susituokė 1978 m. ir gyveno Lietuvoje. Pareiškėjas pabaigė jūreivio kursus ir buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini) laivo jūreiviu. Pareiškėjas dirbdamas jūreiviu gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) su savo šeima. 1984 m. pareiškėjas pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini) Lietkooptechnokos kombinate, remontininku. 1985 m. perėjo dirbti į (duomenys neskelbtini) tarybinį ūkį šaltkalviu. Pareiškėjas 1988 m. vėl įsidarbino jūreiviu (duomenys neskelbtini), nes tai buvo gerai apmokamas darbas. 1991 m. pareiškėjas pradėjo dirbti bocmanu žvejybiniame laive. Kadangi pareiškėjas buvo kvalifikuotas jūreivis, jis buvo įdarbintas Nemuno muitinėje (duomenys neskelbtini), nuo 2001 metų muitinės laive dirbo bocmanu ir 2008 metais išėjo į pensiją. Būdamas bocmanu pareiškėjas buvo atsakingas už laivo aprūpinimą, priešgaisrinę apsaugą, laivo tvarkos priežiūrą.

2.2. Pareiškėjo visi šeimos nariai yra Lietuvos piliečiai. Pareiškėjas turi tris dukras (dvi dukros atitinkamai gyvena Vokietijoje ir Švedijoje, trečioji – Lietuvoje, (duomenys neskelbtini)).

2.3. Atsakovas nustatęs asmens ryšius Lietuvoje, nusprendė, kad jie nėra besąlyginis pagrindas gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjas manė, kad realus proporcingumo vertinimas, kaip to reikalaujama pagal Europos Sąjungos teisę ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, nėra atliktas. Atsakovas nesiaiškino, kodėl pareiškėjas vyko taip dažnai į Rusiją. Pareiškėjas į Rusiją vyko pasiimti pensijos, kurios kitu būdu, dėl taikomų sankcijų Rusijai, pasiimti negali. Pareiškėjas nepalaiko Rusijos vykdomos politikos, neturi jokių ryšių su Rusijos valdžios institucijomis, yra kategoriškai nusiteikę prieš Rusijos pradėtą karą Ukrainoje ir jokiais būdais nepalaiko Rusijos imperialistinės politikos.

2.4. Pareiškėjas, gyvendamas jau daug metų Lietuvoje, yra įgijęs ilgalaikio gyventojo statusą, yra Lietuvoje integravęsis, kalba lietuviškai, taip pat yra išlaikęs lietuvių kalbos ir konstitucijos egzaminus. Pareiškėjas čia yra sukūręs savo namus, ekonominius ir socialinius ryšius.

2.5. Teismas negali remtis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) medžiaga, su kuria pareiškėjas negalėjo susipažinti, nes tai pažeidžia jo teisę į gynybą.

2.6. Pareiškėjas prašė skirti baudą atsakovui už reikalavimo užtikrinimo priemonių pažeidimą, nes nepaisant to, kad 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi teismas sustabdė skundžiamų Sprendimų galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas, atsakovas priėmė 2025 m. gegužės 1 d. sprendimą Nr. 25S105171 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kuris yra priimtas dėl skundžiamų sprendimų.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

3.1. Atsakovas vertino tai, jog pareiškėjas ilgą laiką dirbo Rusijos Federacijos valdomoje įstaigoje, ėjo aukštas ir atsakingas pareigas (bocmanas), gauna pensiją Rusijoje, nuolat grįžtą į Rusiją, t. y. ryšiai su Rusija nėra nutraukti, tad iki šiol gali palaikyti ryšius su Rusijoje likusiais ar esančiais kolegomis, šios nurodytos aplinkybės, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

3.2. Atsakovas vertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, kurie negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

3.3. Pareiškėjas nenuginčijo ir nepaneigė faktų, kad nepertraukiamai 14 metų dirbo Rusijos Federacijos muitinės tarnybose ir užėmė vadovaujančias pareigas.

3.4. Asmenys, dirbę darbą priešiškos valstybės institucijose, net ir praėjusio nemažai laiko nuo tarnybos pabaigos, potencialiai gali būti panaudoti priešiškos šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kaip lojalūs ir patikimi valdžiai asmenys ir tuo kelia grėsmę valstybės saugumui.

3.5. Pareiškėjas patvirtino, kad gauna pensiją iš Rusijos ir nuolat vyksta jos atsiimti, t. y. jis yra išlaikomas tos valstybės, kas taip pat patvirtina pareiškėjo pažeidžiamumą ir galimybę nedraugiškoms Lietuvai institucijoms išnaudoti jį užduotims, nukreiptoms prieš valstybės saugumą, vykdyti.

3.6. Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Tačiau šiuo jautriu laikotarpiu, kai suaktyvėjęs priešiškų valstybių žvalgybos ir karinis parengtumas ir užsieniečių turima pozicija, kuri yra susijusi su agresyvia Rusijos Federacijos politika ir jų lojalumu, vertintina kaip galima grėsmė valstybės saugumui, nes tokie asmenys gali būti lengvai išnaudojami priešiškų valstybių žvalgybos ir taip galimai pakenkti Lietuvos Respublikos saugumui.

3.7. Atsakovo 2025 m. gegužės 1 d. sprendimas Nr. 25S105171 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra savarankiškas sprendimas, nesusijęs su sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi priėmimu, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonė nebuvo pažeista.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir nurodė šiuos argumentus:

4.1. Priešingai nei nurodė pareiškėjas, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 1994–1998 m. dirbo Rusijos Federacijos muitinės komitete; 1998–2008 m. – Rusijos Federacijos muitinėje (nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. sausio 12 d. dirbo Muitinės apsaugos būrio vadovaujančiuoju inspektoriumi), o nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 2 d. – Nemuno muitinės laivo bocmanu – denio komandos viršininku). Pareiškėjo nuo 1998–2008 m. užimtos pareigos Rusijos Federacijos muitinėje buvo vadovaujančios. Pildytuose Klausimynuose pareiškėjas pažymėjo, kad neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis.

4.2. Pareiškėjas, dirbdamas Rusijos Federacijos muitinės komitete ir Rusijos Federacijos muitinėje (eidamas vadovaujančias pareigas) turėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, o tai sukelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Be to, teismas 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 2025 m. balandžio 7 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. 25S87997 ir Migracijos departamento 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 25S91424 galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas – paliko galioti iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. 1978 m. pareiškėjas ir S. T. S. įregistravo santuoką (duomenys neskelbtini) mieste. Pareiškėjas turi tris pilnametes dukras, gyvenančias atskirai. Remiantis Valstybės įmonės registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu matyti, kad pareiškėjo sutuoktinei priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini).

6.2. 2014 m. lapkričio 24 d. išduotas Pagėgių savivaldybės valstybinės kalbos mokėjimo kalbos kvalifikavimo komisijos pažymėjimas Nr. 9, kuriame nustatyta, kad pareiškėjas išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą.

6.3. 2024 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas sudarė darbo sutartį su IĮ „Pagėgių šeimos centru“ kūriko pareigoms 0,1 etato krūviu. Darbdavys pateikė pareiškėjo charakteristiką, kurioje nurodė, kad darbuotojas gerai vykdo pareigas, pasižymi atsakingumu, tvarkingumu, atkaklumu, darbštumu, kruopštumu. Darbuotojas laikosi nuostatų ir kitų numatytų jam taisyklių. Į darbą visada atvyksta laiku, yra sąžiningas bei pagal savo kompetenciją atlieka kitus nurodymus. Apibūdinamas kaip mandagus, optimistiškas, nestokojantis humoro jausmo, geranoriškai pasiruošęs padėti žmogui.

6.4. Pareiškėjas turėjo išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą 2020 m. kovo 19 d. ir galiojantį iki 2025 m. kovo 19 d. Dėl pareiškėjo prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi buvo priimti skundžiami Sprendimai.

7. Teismas išanalizavo VSD išvadą, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 3, 4 ir 7 dalis, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

8. Atsižvelgęs į teismų praktiką ir byloje pateiktus įrodymus, taip pat į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, teismas neturėjo pagrindo nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Teismo vertinimu, ginčijamuose Sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl realios galimybės būti užverbuotam priešiškai Lietuvos Respublikai veiklai vykdyti.

9. Teismas, įvertinęs Sprendimų turinį, konstatavo, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu, be to, jame yra individualiai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir reikšmė lyginant su nacionalinio saugumo interesais, todėl pareiškėjo argumentai, kad nebuvo atliktas individualus paties atsakovo situacijos vertinimas, o remtasi tik bendro pobūdžio VSD išvada ir joje pateiktomis prielaidomis dėl galimos grėsmės yra atmestini.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad VSD ir atsakovo išvados yra grįstos prielaidomis, teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas dirbo Rusijos Federacijos muitinėje, t. y. valstybės institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, kiekvienas tarnaujantis asmuo privalėjo būti lojalus Rusijos valdžiai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų priešiškų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Analogiškos aplinkybės būtent taip yra vertinamos nuoseklioje ir aktualioje teismų praktikoje.

11. Teismas pripažino, kad Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti VSD vertinimu, jog pareiškėjui ir toliau suteikus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui ir veiklai prieš Lietuvos Respubliką, kaip lojalus ir patikimas asmuo, nes VSD išvadoje patvirtino, jog kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose. Tokia galimybė pareiškėjo atžvilgiu šiuo atveju yra nustatyta, remiantis VSD ir atsakovo surinktų duomenų visumos pagrindu, ir nepaneigta išnagrinėjus bylą teisme, nes teismas įsitikino, kad VSD išvados išviešintoje dalyje nurodytą grėsmę valstybės saugumui, visų aplinkybių kontekste, patvirtina ir VSD išvados įslaptinta dalis, kurioje nurodyti faktai tik patvirtina visumą duomenų, kuriais remiantis buvo priimti Sprendimai.

12. Teismas pareiškėjo argumentą, jog teismas negali remtis į bylą pateikta slapta VSD medžiaga, laikė nepagrįstu. Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 3 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatymo 140 straipsnio 5 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos valstybės saugumui pagal VSD Išvadą konstatuota, įvertinus duomenis apie pareiškėjo buvusį darbą, jo buvusį ir galimą ateityje lojalumą Rusijos valdžiai, jo ryšius šiandieninės geopolitinės situacijos kontekste. VSD pateikė teismui susipažinti įslaptintus duomenis, reikšmingus bylos nagrinėjimui, kurie, teismo vertinimu, atsakovui, kartu su kitais duomenimis, buvo pagrindas konstatuoti pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tuo tarpu ta aplinkybė, jog įslaptintos informacijos neišslaptinimas neužtikrina pareiškėjo efektyvios teisminės gynybos, šiuo konkrečiu atveju nepaneigia šios informacijos, kurią teismas įvertino, įtakos kitų, viešų, bylos duomenų visumai patvirtinti.

13. Teismas nurodė ir tai, kad faktas, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos ir jo dabartinio gyvenimo aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui dėl pasikeitusių tiek globalių, tiek individualių, su pareiškėju susijusių, aplinkybių.

14. Teismas vertino, kad konkrečios darbo ar tarnybos funkcijos dirbant valstybės tarnyboje Rusijoje nėra esminis ir lemiamas kriterijus sprendžiant dėl asmens pažeidžiamumo gyvenant Lietuvoje. Esminis kriterijus yra pareiškėjo sąmoningas pasirinkimas dirbti Rusijos muitinėje, kurios darbuotojų lojalumas neišvengiamai (nebūtinai formaliai ir viešai) yra kontroliuojamas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, ir iš to kylantis pažeidžiamumas tiek šiuo metu, tiek ateityje būti užverbuotam priešiškų Lietuvai tarnybų. Pareiškėjas neginčijo, kad dirbant Rusijos muitinėje jis vadovavo laivo denio įgulai. Vadovaujančios pareigos, atsižvelgiant į šios įstaigos vykdomas funkcijas, patvirtina, kad pareiškėjo lojalumas neturėjo kelti jokių abejonių Rusijos valdžiai, todėl Migracijos departamentas tinkamai įvertino pareiškėjo pareigas jo lojalumo Rusijos valdžiai aspektu ir iš to kylančios potencialios grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui aspektu dėl galimybės Lietuvoje gyvenantį pareiškėją užverbuoti priešiškai Lietuvai veiklai vykdyti.

15. Pareiškėjo argumentai, kad VSD ar Migracijos departamentas turėtų nustatyti konkrečius jo veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, analogiško pobūdžio bylose vertinamas kaip nepagrįstas ir pernelyg aukštas, pernelyg rizikingas (esant tokiai geopolitinei situacijai) įrodinėjimo standartas. VSD turi papildomų duomenų, kurie nurodyti įslaptintoje VSD išvados dalyje, kurie ne tik patvirtina potencialią grėsmė valstybės saugumui, bet ir leidžia laikyti šią grėsmę „realia ir pakankamai rimta grėsme valstybės saugumui“, ką įrodyti prašė pareiškėjas.

16. Pareiškėjas nepateikė nė vienos aplinkybės ir įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, kurie liudytų Rusijos valdžios vykdomos politikos smerkimą. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną ir atsakydamas į privalomos žodinės apklausos klausimus, nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamus Sprendimus neteisėtais, nes tai nereiškia, kad pareiškėjas negali būti užverbuotas ir išnaudotas Rusijos žvalgybos veikti prieš Lietuvos interesus vien dėl to, kad į tam tikrus klausimus atsakė taip, kaip mano absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų.

17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas darbą Rusijos muitinėje paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų ar smerkdamas nedemokratinį Rusijos Federacijos režimą ir jo politiką, o suėjus jo pensiniam amžiui. Tai reiškia, kad pareiškėjas visą sąmoningą darbo laiką buvo lojalus Rusijos Federacijos režimui, o išėjęs į pensiją ir toliau materialiai priklausomas nuo šios valstybės, kas sudaro prielaidas Rusijai pasinaudoti juo, kaip lojaliu Rusijai ir finansiškai priklausomu asmeniu, priešiškai veiklai Lietuvos atžvilgiu.

18. Teismas sutiko su Migracijos departamento vertinimu skundžiamuose Sprendimuose, jog pareiškėjo dažnas vykimas į Rusiją ženkliai padidina riziką dėl jo bendradarbiavimo ir informacijos teikimo Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms. Nors pareiškėjas keliones į Rusiją pateisina dėl gaunamos pensijos pasiėmimo, tačiau nepriklausomai nuo vykimo į Rusiją priežasčių, atsakovas ir VSD pagrįstai vertino, jog dėl to egzistuoja didelė verbavimo rizika vykstančių asmenų atžvilgiu, kai į Rusiją vyksta Lietuvoje gyvenantys asmenys, dirbę valstybės institucijose. Teismas sutiko, kad tokių asmenų dažnas vykimas iš Lietuvos į Rusiją didina ir taip itin išaugusią grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.

19. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2024 m. birželio 11 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną su Rusijos Federacija 780 kartų, o nuo Rusijos Federacijos invazijos į Ukrainą dienos (nuo 2022 m. vasario 24 d.) – 36 kartus, darė išvadą, kad užsienietis nėra nutraukęs ryšių su agresore Rusijos Federacija.

20. VSD ir atsakovo surinkti ir Sprendimuose aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie pareiškėjo galimus ryšius arba bet kada galinčius atsinaujinti ryšius su Rusijos atitinkamomis tarnybomis, todėl leidžia spręsti apie potencialią ir pakankamai rimtą grėsmė valstybės saugumui dėl pareiškėjo pažeidžiamumo Rusijos žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, kurie nebuvo niekaip paneigti.

21. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo interesas būti Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas tuo faktu, kad šioje valstybėje gyvena jo žmona ir pilnametė duktė su šeima. Teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama esant pakankamam pagrindui ginti visos valstybės interesus.

22. Nors pareiškėjas nurodė ilgai gyvenantis Lietuvoje, tačiau su Lietuva jį sieja tik žmona, šeimos būstas, atskirai gyvenanti suaugusi duktė ir darbas Lietuvos įmonėje. Jokių kitų išskirtinių socialinių, ekonominių, veiklos ryšių su Lietuva neturi. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas turi nepilnamečių išlaikytinių ar globotinių, kuriems gali būti reikalinga pareiškėjo pagalba (pvz., dėl neįgalumo ar riboto darbingumo). Įvertinęs bylos duomenis, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad leidimo nuolat gyventi panaikinimas turės itin sunkių pasekmių suaugusių ir savarankiškų pareiškėjo šeimos narių interesams.

23. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčijami Sprendimai iš esmės paneigs pareiškėjo teisę į šeiminius ryšius ir (ar) privatų gyvenimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo šeimos narių judėjimo laisvė yra suvaržyta ir jie negali lankytis kitose valstybėse, į kurias pareiškėjui nėra draudžiama atvykti, ir kad toks šeiminių ryšių išsaugojimo būdas būtų neproporcingas ginant valstybės saugumo interesą. Vien tai, kad ginčijamais Sprendimais pareiškėjo teisės yra apribojamos ar pareiškėjas patirs tam tikrų nepatogumų, savaime nereiškia tokio ribojimo nepagrįstumo ir neproporcingumo, lyginant su valstybės interesu užtikrinti visos visuomenės ir valstybės nacionalinį saugumą.

24. Teismas nurodė, kad Sprendimai atitinka nuosekliai formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose (administracinės bylos Nr. eA-1074-624/2024, eA-1165-415/2024, eA-1320-492/2024, eA-951-1188/2024).

25. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus Sprendimus, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, kurių naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi šis pareiškėjo reikalavimas netenkinamas, teismas atmetė ir pareiškėjo išvestinį reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje iš naujo.

26. Teismas sprendė, kad skirti baudą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 70 straipsnio 12 dalį už reikalavimo užtikrinimo priemonės pažeidimą nėra pagrindo, nes 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė neuždraudė priimti sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

27. Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ 70 straipsnio 9 dalį ir į tai, kad atmestas pareiškėjo skundas, 2025 m. balandžio 25 d. teismo nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

28. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas ir ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, teismas pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisė.

III. 29. Pareiškėjas Y. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos argumentus:

30.1. Teismo sprendimas neatitinka ES Direktyvos Nr. 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso įgyvendinimo (toliau – Direktyva Nr. 2003/109/EB), pagal kurią ilgalaikio gyventojo statusas gali būti panaikintas ir asmuo išsiųstas iš šalies tik tuo atveju, jeigu yra nustatoma, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau tokia asmeniui priskiriama grėsmė turi būti reali, paremta faktinėmis aplinkybėmis, o nustačius grėsmes faktą dar turi būti įvertintos kitos su asmeniu susijusios aplinkybės (t. y. buvimo trukmė, amžius, socialiniai, ekonominiai, šeimyniniai ryšiai valstybėje), kad būtų nustatytas taikomos priemonės proporcingumas. Teismas taikė pareiškėjui standartus, kurie aktualūs panaikinant leidimus laikinai gyventi; be to, apskritai nebuvo atliktas pareiškėjo šeimyninių, socialinių ir kitų ryšių su Lietuva realus vertinimas (teismas atsisakė įtraukti į bylą ir apklausti liudytoja pareiškėjo dukrą, kuri galėjo paliudyti šeimos ryšių tvirtumą, senų tėvų priklausomumą nuo suaugusių vaikų pagalbos ir kt. šeimyninių ryšių aspektus) ir atitinkamai neatlikta motyvuota proporcingumo analizė.

30.2. Pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023, 2024 m. sausio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024, 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, 2024 m. sausio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1046-502/2024).

30.3. Teismas VSD medžiagą pripažino nevieša. Kadangi nei pareiškėjas, nei jo atstovė negali susipažinti su šia informacija bei pateikti argumentų dėl jos, tai lemia, kad pareiškėjas negali pasinaudoti viena iš pagrindinių žmogaus teisių – teise į teisingą teismą.

30.4. Teismas nevertino ir to, kad Migracijos departamentas neišklausė paties pareiškėjo ir nesuteikė jam progos pateikti paaiškinimų.

30.5. Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) prejudicinio sprendimo šiais klausimais: 1. Ar vertinant grėsmę nacionaliniam saugumui kaip tai numatyta ES direktyvos Nr. 2003/109/EB 12 straipsnio 1 dalyje, vien darbo priešiškos valstybės institucijoje (kaip Rusija ar Baltarusija) fakto užtenka konstatuoti, kad pareiškėjas kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui? 2. Ar teismas, vertinant grėsmę nacionaliniam saugumui, kaip tai numatyta ES direktyvos Nr. 2003/109/EB 6, 9 ir 12 straipsniuose, gali remtis įslaptinta informacija, jos visiškai neatskleisdamas nei pareiškėjui, nei pareiškėjo atstovui ir jiems atitinkamai neturint jokių žinių apie ką tokia informacija yra? 3. Ar vertinant grėsmes valstybės saugumui, kaip tai numatyta ES direktyvos Nr. 2003/109/EB 12 str. 1 dalyje, saugumui ir vertinant šeimyninius ryšius turi būti atsižvelgta į santykius su suaugusiais vaikais, kurie gyvena tiek toje pačioje šalyje, tiek kitose ES valstybėse ir poveikį jiems? Jeigu taip, kokia apimtimi. 4. Atsižvelgiant į ESTT 2024 m. birželio 25 d. išaiškinimą sujungtose bylose NW prieš Országos Idegenrendészeti Főigazgatóság Nr. C-420/22 ir PQ prieš Miniszterelnöki Kabinetirodát vezető miniszter Nr. C-528/22, byloje dėl šeimos narių, ar turi būti atsižvelgta į tai, kad ilgametė sutuoktinė Europos Sąjungos pilietė turės išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos?

30.6. Pareiškėjas prašo skirti baudą Migracijos departamentui už reikalavimo užtikrinimo priemonių pažeidimą. Migracijos departamento sprendimas pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką galėtų būti priimtas tik įsigaliojus Migracijos departamento sprendimui, t. y. pasibaigus šiam teismo procesui bei įvertinus leidimo gyventi panaikinimą kartu vertinant pareiškėjo keliamą grėsmę saugumui, ir pareiškėjui jau nebeturint teisės būti Lietuvoje. Šiuo metu susidaro situacija, kai pareiškėjas dar būdamas Lietuvoje, nes jam pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir jis turi teisę gyventi Lietuvoje, kitu sprendimu, sekusiu po reikalavimo užtikrinimo priemonių, Lietuvoje būti nebegali, nes jam čia būti yra uždrausta.

30.7. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

31. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti bei nurodo šiuos argumentus:

31.1. Dėl grėsmės vertinimo pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Pareiškėjo reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

31.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde selektyviai cituoja ESTT sprendimus, kuriuose skiriasi faktinės aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos.

31.3. VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui (realiai pareiškėjo atliktus veiksmus VSD surinktos informacijos kontekste), pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respubliką ir su Rusiją, jo eitas pareigas, dažnus sienos kirtimus ir pan., pagal šiuos duomenis vertino ginčijamų sprendimų proporcingumą, todėl Migracijos departamentas priimdamas ginčijamus Sprendimus, atliko individualų kompleksinį pareiškėjo vertinimą. Migracijos departamentas sistemiškai įvertino visas aktualias su pareiškėju susijusias aplinkybes, todėl Migracijos departamento išvada apie jo keliamą grėsmę valstybės saugumui atitinka Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką – pareiškėjo valstybės saugumui keliama grėsmė yra reali. Pareiškėjas daugiau nenurodė jokių duomenų, kurie nebūtų žinomi priimant ginčijamus Sprendimus ar nebūtų įvertinti, atitinkamai nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui buvo netinkamai įvertinta.

31.4. Papildomai nustatytos aplinkybės (sienos kirtimai, pensija) tik sustiprina Migracijos departamento išvadas, dėl pareiškėjo pažeidžiamumo. Pareiškėjo vykimas į Rusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių ar dažnumo, turi būti vertinamas kaip reikšmingas veiksnys, galintis kelti riziką nacionaliniam saugumui, todėl būtina užtikrinti, kad šios aplinkybės būtų tinkamai įvertintos sprendžiant dėl asmens teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Šios aplinkybės tik patvirtina VSD nustatytą pareiškėjo grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei faktą, jog pareiškėjas palaiko glaudžius ryšius su Rusijoje esančiais asmenimis ir dažnai grįžta į kilmės šalį. Tokios praktikos šiuo klausimu laikosi ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA1259-492/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

31.5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog įslaptinta informacija administracinėje byloje vertintina kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais. Atsakovas vadovaujasi Įstatymo 140 straipsnio 5 dalimi.

31.6. Ginčijamais Sprendimais nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, todėl jo argumentai dėl šeimos išskyrimo atmestini kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi šiai bylai. Tolesnė pareiškėjo teisinė padėtis bus sprendžiama atskirais sprendimais, kuriuose bus vertinamos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ar yra Įstatymo 130 straipsnio pagrindai, draudžiantys išsiųsti arba grąžinti užsienietį į kilmės valstybę.

31.7. Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus dėl ginčijamų Migracijos departamento Sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo nurodyti teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, taip pat teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus, šiomis savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, todėl aplinkybė, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų iki ginčijamo sprendimo priėmimo, savaime nėra pagrindas jį laikyti esant neteisėtu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1714-629/2025).

31.8. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu.

31.9. Pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl ginčijamu sprendimu, remiantis vien abstrakčia informacija, nėra paremtas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais. Pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT yra paremtas ne tuo, kad teisės aktai yra neaiškus ar prieštaringi, o tuo, kad jis tiesiog nesutinka su ginčijamais Sprendimais. Tam, kad būtų išnagrinėta nagrinėjama byla ir joje priimtas galutinis procesinis sprendimas, nėra būtinybės kreiptis į ESTT.

31.10. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo sustabdytas Migracijos departamento 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 25S87997 ir 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 25S91424 galiojimas iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas, tačiau pačio leidimo nuolat gyventi Nr. LT7511723 galiojimas pasibaigė dar 2025 m. kovo 19 d., t. y. prieš nutarties priėmimą. Migracijos departamentas 2025 m. gegužės 1 d. sprendimu Nr. 25S105171 nenusprendė pareiškėjo išsiųsti iš Lietuvos, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nepažeidė, nes neatliko tų veiksmų, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonė yra taikoma. Sprendimo Nr. 25S105171 taikymo diena yra susieta su ginčijamu sprendimu, t. y. uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių nuo sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. 25S91424 įsiteisėjimo dienos (jeigu išvyktų anksčiau – nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos), kuris nėra skundžiamas nagrinėjamoje byloje. Be to, pareiškėjui 2025 m. liepos 21 d. buvo pakeistas leidimas nuolat gyventi, siekiant užtikrinti teismo pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atitinkamai pareiškėjo prašymas skirti baudą yra grindžiamas tik jo nesutikimu ir nuogąstavimais, bet ne realiai pažeistais teisės aktais, todėl neturi būti tenkinamas.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir nurodo šiuos argumentus:

32.1. Apeliaciniame skunde nėra pateikiama naujų argumentų, kurie nebuvo įvertinti teismo ir kurie paneigtų teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes ar galėtų patvirtinti teismo išvadų neteisingumą.

32.2. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

32.3. VSD pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją analogiškose bylose (pvz., 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimas byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis byloje Nr. eA-2177-815/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartis byloje Nr. eA-2049-463/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. eA-1949-815/2023, 2023 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. eA-2376-525/2023, 2023 m. lapkričio 22 d. nutartis byloje Nr. 2474-415/2023 ir kt.).

32.4. Pareiškėjas nepagrįstai kelia pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą tokio pobūdžio bylai. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Šiuo atveju sprendžiama, ar Migracijos departamento Sprendimais prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo, kaip tai numatyta Lietuvos nacionalinio saugumo pagrindų, išdėstytų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje, II dalies 9 skyriaus antrojoje pastraipoje.

32.5. Pareiškėjas nepagrindė savo deklaruojamų teiginių, jog tai, kad jis negalėjo susipažinti su slapta VSD medžiaga, lėmė jo teisės į gynybą pažeidimą. Teisės aktai nenumato draudimo administracinėje procedūroje remtis įslaptinta informacija.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 25S87997 nepakeisti leidimo nuolat gyventi ir 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 25S91424, kuriuo buvo panaikintas Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką ir byloje pateiktus įrodymus, taip pat į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos vaidmens vykdant neišprovokuotą agresiją prieš Ukrainą, ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, neturėjo pagrindo nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu, jo visapusiškumu ir objektyvumu. Teismo vertinimu, skundžiami Sprendimai yra proporcingi.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentuoja, kad nei teismas, nei atsakovas neatliko išsamaus vertinimo dėl proporcingumo, kokio reikalauja teismų praktika tokio pobūdžio bylose, be to, buvo apribota pareiškėjo teisė į gynybą. Pareiškėjo nuomone, sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumui, turi būti nustatyta reali grėsmė.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (ABTĮ 140 str. 2 d.) ar teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose.

37. Nagrinėjamu atveju skundžiami Migracijos departamento Sprendimai yra grindžiami tuo, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui.

38. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

39. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 str. 1 d. 1 p., 126 str. 1 d. 3 p.), neproporcingu konkrečioje situacijoje (taip pat žr. 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024, 2024 m. birželio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1304-968/2024).

41. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, susijusio su grėsmės valstybės saugumui vertinimu ir jo standartu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmės valstybės saugumui atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui tikimybė, sudaranti pagrindą atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1563-624/2023). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

42. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

43. Iš bylos duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas 1994–1998 m. dirbo Rusijos Federacijos muitinės komitete, 1998–2008 m. – Rusijos Federacijos muitinėje (nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. iki 2001 m. sausio 12 d. dirbo Muitinės apsaugos būrio vadovaujančiuoju inspektoriumi), o nuo 2001 m. lapkričio 2 d. iki 2008 m. rugsėjo 2 d. – Nemuno muitinės laivo bocmanu – denio komandos viršininku). Pareiškėjo nuo 1998–2008 m. užimtos pareigos Rusijos Federacijos muitinėje buvo vadovaujančios. Be to, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2024 m. birželio 11 d. kirto Lietuvos Respublikos sieną su Rusijos Federacija 780 kartų, o nuo Rusijos Federacijos invazijos į Ukrainą dienos (nuo 2022 m. vasario 24 d.) – 36 kartus. Pareiškėjas paaiškino, kad į Rusijos Federaciją nuolat vyko pensijos pasiimti.

44. Teisėjų kolegija, išanalizavusi Sprendimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad tiek VSD, tiek Migracijos departamento surinkti ir įvertinti duomenys, kurių pareiškėjas neginčija, sudaro pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, kuri yra reali ir pakankamai rimta. Iš Sprendimų matyti, kad atsakovas, atlikdamas savarankišką vertinimą, ne formaliai rėmėsi aplinkybe apie pareiškėjo darbą muitinėje, bet įvertino darbo trukmę, pobūdį ir pasibaigimo aplinkybes, taip pat atsižvelgė į duomenis apie pareiškėjo išvykimus į Rusiją, jo socialinius ir ekonominius ryšius su Rusija ir Lietuva. Atsakovas nustatė individualias aplinkybes, susijusias su pareiškėju, ir įvertino šias aplinkybes dabartinės geopolitinės situacijos kontekste.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose ne kartą yra konstatavęs, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę. Pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023, 2023 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1640-552/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024). Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr., pvz., 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2404-822/2024, 2025 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2312-821/2025).

46. Tai, kad, esą, pareiškėjas nepalaiko Rusijos Federacijos režimo, prieštarauja karui Ukrainoje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo paneigti užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos valstybei, ypač pabrėžiant, kad Rusijos Federacijos piliečiai priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2602-815/2023).

47. Pažymėtina, kad, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010, 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014).

48. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, jog nei teismas, nei atsakovas neatliko Sprendimų proporcingumo vertinimo, kaip nepagrįstus. Iš Sprendimų turinio matyti, kad šiuo aspektu atsakovas įvertino tai, jog pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, taip pat jis turi 3 suaugusias dukras (Lietuvos Respublikos pilietės), iš kurių tik viena gyvena Lietuvoje, kitos dukros gyvena atitinkamai Švedijoje ir Vokietijoje. Nors asmens santuoka ir buvo sudaryta 1978 m., iki 2008 m. pareiškėjas dirbo ir gyveno Rusijoje.

Nors pareiškėjas yra išlaikęs Konstitucijos ir lietuvių kalbos egzaminą, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjo darbo santykiai Lietuvoje (ekonominiai ryšiai su Lietuva) nėra nuolatiniai ir nuoseklūs (pareiškėjas dirbo UAB „Transiva“ nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2012 m. lapkričio 5 d. ir IĮ „Pagėgių šeimos centras“ šiais laikotarpiais: nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. balandžio 30 d., nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., nuo 2014 m. spalio 17 d. iki 2015 m. gegužės 4 d., nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., nuo 2016 m. spalio 3 d. iki 2017 m. gegužės 12 d., nuo 2017 m. spalio 3 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. balandžio 30 d., nuo 2019 m. spalio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., nuo 2020 m. spalio 20 d. iki 2021 m. balandžio 23 d., nuo 2021 m. spalio 4 d. iki 2022 m. gegužės 31 d., nuo 2022 m. spalio 3 d. iki 2023 m. gegužės 31 d., nuo 2023 m. lapkričio 3 d. iki 2024 m. balandžio 30 d. ir nuo 2024 m. lapkričio 4 d. iki Sprendimų priėmimo).

Kitų duomenų apie pareiškėjo gaunamas pajamas Lietuvoje pareiškėjas į bylą nepateikė. Primintina, kad pareiškėjas pensiją gauna Rusijoje. Taigi, teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių pagrindu daro išvadą, kad pareiškėjo kaip ilgalaikio Lietuvos gyventojo integravimosi lygis Lietuvoje nėra toks aukštas. Nors Migracijos departamentas atskirai Sprendimuose nėra išsamiai pasisakęs apie pareiškėjo amžių ir sveikatos būklę, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys apie pareiškėjo nuolatinį išvykimą į Rusiją (laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 4 d. iki 2024 m. birželio 11 d. pareiškėjas kirto Lietuvos Respublikos sieną su Rusijos Federacija 780 kartų) nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas negali keliauti.

Be to, pareiškėjas nenurodė kliūčių pasinaudoti teise į šeimos susijungimą kitose valstybėse, įskaitant kilmės valstybę, kuri jam moka pensiją.

49. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nustatė kilusiam ginčui reikšmingas aplinkybes (dėl faktinių aplinkybių byloje nėra ginčo) ir visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių jas ištyrė. Pirmosios instancijos teismas patikrino Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjo nurodytais aspektais ir pagrįstai konstatavo, jog Sprendimuose yra pateikta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), Sprendimai yra pakankamai konkretizuoti, motyvuoti ir individualizuoti, o atsakovo pritaikytos priemonės – atsisakymas pakeisti leidimą nuolat gyventi ir išduoto leidimo nuolat gyventi panaikinimas – yra proporcingos. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo ilgalaikiai šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva (pvz., santuoka su Lietuvos Respublikos piliete, darbo santykiai) bei pareiškėjo interesas gyventi Lietuvoje šioje administracinėje byloje nustatytų individualių aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip svarbesni nei grėsmės valstybei, todėl nesudaro pagrindo kitaip vertinti Sprendimuose nustatytas aplinkybes ir juos (Sprendimus) panaikinti.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kvestionuoja teismo atliktą byloje esančių įrodymų vertinimą. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

51. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir įvertinusi pareiškėjo skundo, apeliacinio skundo, atsakovo atsiliepimų į skundą bei apeliacinį skundą argumentus, byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu. Pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, įvertino ir pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų argumentų. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, jog teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ar jų nevertino. Nagrinėjamu atveju teismas nepažeidė ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

52. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, jog buvo apribota teisė į gynybą, nes nebuvo išslaptinta VSD išvados dalis, kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiami Migracijos departamento Sprendimai bei pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiami aplinkybėmis ir VSD išvados dalimi, kurios nėra įslaptintos, ir su šiomis aplinkybėmis tiek pareiškėjas, tiek jo atstovė galėjo susipažinti. Sprendimai nėra grindžiami išimtinai vien įslaptinta informacija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog įslaptinta informacija administracinėje byloje vertintina kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis neįtvirtina absoliutaus draudimo valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančius duomenis naudoti kaip įrodytus administracinėje byloje (žr., pvz., 2023 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1291-662/2023). Tačiau naudojant neišslaptintus duomenis kaip įrodymus administracinėje byloje, būtina atsižvelgti į tai, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimą; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4143-442/2018; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4548-502/2018). Kita vertus, pagal Įstatymo 140 straipsnio 5 dalį, administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, policijos generalinio komisaro įgaliotai policijos įstaigai ir (ar) VSAT. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (2023 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2294-525/2023).

53. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo pateikto prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, pirmiausia pažymi, jog šis prašymas yra deklaratyvaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodo konkrečių teisinių argumentų, kurie pagristų abejonę dėl konkrečios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo. ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ESTT praktiką, būtent bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą (žr., pvz., ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo byloje Ultimo Portfolio Investment (Luxembourg) SA prieš KM, C-303/20, 22 p.). Be to, nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir priima sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo savo nuožiūra (žr., pvz., ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Srl CILFIT ir Lanificio di Gavardo SpA prieš Ministero della sanita, C-283/81, 9 p.). Kreipimosi į ESTT pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad teisinis reguliavimas, kuris buvo taikytas priimant Sprendimus ir nagrinėjant bylą teismuose, keltų abejones dėl jo atitikties Europos Sąjungos teisei ir dėl to būtų būtina kreiptis į ESTT dėl atitinkamų Europos Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

55. Iš bylos duomenų taip pat nustatyta, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje Regionų administracinio teismas, vadovaudamasis ABTĮ 70 straipsniu, 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi sustabdė skundžiamų Migracijos departamento 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 25S87997 ir 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 25S91424 galiojimą iki kol bus išnagrinėta ši administracinė byla ir įsiteisės joje priimtas procesinis sprendimas. Pareiškėjas prašo skirti baudą Migracijos departamentui už reikalavimo užtikrinimo priemonių pažeidimą, nes atsakovas 2025 m. gegužės 1 d. priėmė sprendimą Nr. 25S105171, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovo 2025 m. gegužės 1 d. sprendimo galiojimo pradžia yra susieta su sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Nr. 25S91424 įsiteisėjimo diena. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad 2025 m. gegužės 1 d. sprendimo galiojimas ir taikymo pradžia yra suderinti su Sprendimų įsiteisėjimo diena ir tuo pačiu su taikoma reikalavimo užtikrinimo priemone, neturi pagrindo skirti baudą pagal ABTĮ 70 straipsnio 12 dalį už reikalavimo užtikrinimo priemonės pažeidimą.

56. ABTĮ 70 straipsnio 6 dalis nustato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pakeičiamos arba panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Pagal ABTĮ 70 straipsnio 9 dalį teismui atmetus skundą (prašymą, pareiškimą), reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.

57. Priėmus šį teismo baigiamąjį aktą, įsiteisėja teismo sprendimas dėl skundo atmetimo, todėl panaikinamos teismo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės (ABTĮ 70 str. 9 d.).

58. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Y. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. 25S87997 ir 2025 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 25S91424 galiojimo sustabdymą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Egidijus Šileikis

Dalia Višinskienė