2022-03-02 Nr. AB-5192-3-61-3-02351-2021-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1077-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02351-2021-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. J. M. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. birželio 16 d. įsakymą Nr. 1V-534 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) pareiškėjui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę; 3) įpareigoti Ministeriją pasirūpinti tinkamu visų 2020 m. gruodžio 11 d. prašymo „dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ nagrinėjimo procese bei šioje byloje pareiškėjo pateiktų įrodymų įvertinimu. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 2020 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Prašymas). Įsakymu vidaus reikalų ministrė nusprendė netenkinti pareiškėjo Prašymo. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Pilietybės skyrius 2021 m. birželio 18 d. raštu Nr. 10K-19153 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės“ (toliau – ir Raštas) pateikė paaiškinimą, kodėl Įsakymu buvo atsisakyta tenkinti Prašymą. Rašte nurodoma, jog pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad jo senelis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir senelis) 1920 m. rugsėjo mėn. išvyko į (duomenys neskelbtini), būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, kadangi 1920 m. (duomenys neskelbtini) jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas, tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad jo senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis būtent 1940 m. birželio 15 d. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad jo senelis 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas su Rašte išdėstytu faktinių aplinkybių vertinimu bei Lietuvos Respublikos teisės taikymu nesutinka.

2.2. Pareiškėjas Departamentui pateikė duomenis ne tik apie senelį, bet ir apie jo prosenelį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir prosenelis), tačiau Departamentas Rašte neužsiminė, nors Pilietybės įstatymo prasme pareiškėjas yra tiek senelio, tiek ir prosenelio palikuonis. Pareiškėjo prosenelis ir senelis su šeima nuo seno gyveno (duomenys neskelbtini). 1920 m. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) valsčiaus valdyboje seneliui ir proseneliui buvo išduoti vidaus pasai. Ši aplinkybė patvirtina faktą, jog tiek pareiškėjo senelis, tiek ir prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. pareiškėjas atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje bei 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą „Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio“ sąvoką, kaip ji įtvirtinta įstatymo raidėje.

2.3. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. lapkričio 23 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie (duomenys neskelbtini) pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“ konstatuota, kad žinių bei dokumentų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, archyvuose saugomuose fonduose nerasta. Taip pat neegzistuoja duomenys ir apie tai, kad senelis arba prosenelis būtų atsisakę Lietuvos Respublikos pilietybės. 1920 m. vasarą pareiškėjo prosenelis su sutuoktine bei devyniais vaikais (duomenys neskelbtini) pasitraukė į (duomenys neskelbtini) JAV. Kada (duomenys neskelbtini) šeima pradėjo pasitraukimą iš Lietuvos, duomenų nėra išlikę, bet tikėtina, jog ne anksčiau, nei 1920 m. (duomenys neskelbtini), kada proseneliui ir seneliui buvo išduoti vidaus pasai. Kita vertus, egzistuoja dokumentas, surašytas ant oficialios JAV Darbo departamento formos Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad visa (duomenys neskelbtini) šeima į JAV atvyko 1920 m. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo senelis, atvykęs į JAV, pasikeitė savo vardą į (duomenys neskelbtini). 1922 m. (duomenys neskelbtini) jis užpildė ketinimų deklaraciją dėl tapimo JAV piliečiu. 1926 m. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) užpildė peticiją dėl natūralizacijos ir 1926 m. (duomenys neskelbtini) jam buvo suteikta JAV pilietybė. Pareiškėjo prosenelis (duomenys neskelbtini), atvykęs į JAV, pasikeitė savo vardą į (duomenys neskelbtini). 1936 m. (duomenys neskelbtini) jis užpildė ketinimų deklaraciją dėl tapimo JAV piliečiu. 1938 m. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) užpildė peticiją dėl natūralizacijos ir 1939 m. jam buvo suteikta JAV pilietybė. Departamento Rašte nėra aptarta daug svarbių Prašymui (ne)tenkinti aplinkybių, todėl Departamento atliktos faktinių aplinkybių analizės negalima vertinti kaip pakankamos tinkamam pareiškėjo Prašymo įvertinimui atlikti.

2.4. Departamentas faktą, kad pareiškėjo senelis 1926 m. įgijo JAV pilietybę, įvertino Lietuvos Respublikos Konstitucijos (galiojo 1922 m. rugpjūčio 1 d.), kuri eksplicitiškai draudė Lietuvos Respublikos piliečiui turėti dvigubą pilietybę, kontekste. Pareiškėjo prosenelis tik 1936 m. (duomenys neskelbtini) užpildė ketinimų deklaraciją dėl tapimo JAV piliečiu, o 1938 m. (duomenys neskelbtini) užpildė peticiją dėl natūralizacijos ir tik 1939 m. jam buvo suteikta JAV pilietybė. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 2 dalis numato, jog „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu, jei atlieka tam tikras įstatymo nurodytas pareigas“. 1938 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnio 2 dalis numato, jog „Įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo senelis ar prosenelis, priimdami JAV pilietybę, būtų atsisakę Lietuvos Respublikos pilietybės.

2.5. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę prašė atkurti vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas atitinka visas Pilietybės įstatymo nurodytas sąlygas, kadangi pareiškėjas yra asmenų, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis.

2.6. Departamentas sprendimą grindė Lietuvos teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, neatsižvelgęs į precedentų taikymo taisykles, kadangi nurodytų teismų praktikos pavyzdžių faktinės aplinkybės nėra tapačios ar iš esmės panašios į pareiškėjo nurodomas faktines aplinkybes ir jo pateiktus įrodymus. Departamentas turėjo atsižvelgti ir į istorinį kontekstą, t. y. visa (duomenys neskelbtini) šeima 1920 m. iš Lietuvos pasitraukė dėl aplinkybių, kurios kėlė grėsmę jų egzistencijai. Departamentas turėjo atsižvelgti į istorinį kontekstą ir vertinti aplinkybes, lėmusias pareiškėjo prosenelio ir senelio pasitraukimą, kurios parodytų, kad pareiškėjo prosenelis ir senelis ne savo laisva valia išvyko iš Lietuvos, o buvo priversti išvykti dėl susidariusių aplinkybių.

3. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose papildomai paaiškino, kad gali prašyti atkurti pilietybę ir prašymą grįsdamas prosenelio turėta pilietybe, net ir tuo atveju, jei būtų laikoma, jog pareiškėjo senelis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Lietuvoje (duomenys neskelbtini) susituokė su pareiškėjo prosenele. Tą patvirtina tinklalapio (duomenys neskelbtini) duomenys. Pateiktoje internetinėje nuorodoje kaupiami duomenys apie (duomenys neskelbtini) kilmės žmonių genealogiją, tarp jų ir santuokos tarp asmenų sudarymo faktai. Būtent šiame tinklalapyje yra surinkti duomenys, kad pareiškėjo prosenelis ir prosenelė susituokė (duomenys neskelbtini). Prosenelis su prosenele (duomenys neskelbtini) ir jų vaikais išvyko iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas. Ši aplinkybė yra užfiksuota Užsienio keleivių sąraše arba išraše Jungtinėms Valstijoms. Šiame sąraše yra įrašyti visi pareiškėjo šeimos nariai, kurie 1920 m. atvyko į Jungtines Valstijas iš Lietuvos, tarp jų ir pareiškėjo proseneliai bei visi jų vaikai, kartu ir pareiškėjo senelis. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, pareiškėjo prosenelė, kaip ir kiti šeimos nariai, pasikeitė savo vardą į Jungtinėse Amerikos Valstijose labiau įprastą (duomenys neskelbtini). Aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra tas pats asmuo, patvirtina tinklalapio (duomenys neskelbtini) duomenys. Pareiškėjo prosenelė buvo pareiškėjo prosenelio sutuoktinė bei pareiškėjo senelio (duomenys neskelbtini) mama, kuri iki išvykimo iš Lietuvos 1920 m. į Jungtines Amerikos Valstijas gyveno Lietuvoje su pareiškėjo proseneliu ir visa jų šeima. Lietuvos pilietybę išvykimo iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas metu turėjo ir pareiškėjo prosenelė. Kadangi iš Lietuvos pareiškėjo prosenelė išvyko tik 1920 m., o nuo 1880 m. iki 1920 m. visą laiką gyveno Lietuvoje, tai ji atitinka 1919 m. sausio 9 d. Laikino įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 1 punkte nustatytą sąlygą, kad Lietuvos piliečiais yra laikomi žmonės, kurie patys visuomet Lietuvoje gyveno. Pareiškėjas turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę pareiškėjo prosenelės turėtos Lietuvos pilietybės pagrindu, nes ši nebuvo įgijusi kitos valstybės pilietybės ir 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietė.

4. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

4.1. Tyrimo metu pareiškėjo protėvis (senelis) 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos pilietybės, todėl pareiškėjui Lietuvos pilietybė neatkurta. Pareiškėjo protėvis 1926 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, jam išduotas natūralizacijos sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini). 1919 metų Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę 1922 metais buvo papildytas (Vyriausybės žinios Nr. 94) 6 paragrafo nuostata, kad žmonės, kurie laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir išsiimti Lietuvos pasus. Tai, kad įstatymas užsienyje natūralizavusiųjų neįpareigojo išsiimti Lietuvos pasų, parodo, kad dėl kitos valstybės pilietybės įgijimo asmenys nebuvo laikomi Lietuvos piliečiais. Taip pat 1922 m. Konstitucijos 9 paragrafu buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis. Pareiškėjo protėvis 1926 m. (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. birželio 15 d., neteko Lietuvos pilietybės, todėl pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygos jam arba jo protėviui būti Lietuvos piliečiu.

4.2. Lietuvos pilietybė grindžiama tęstinumu. Pareiškėjas Lietuvos pilietybės galimybę galėjo įgyti tik iš tėvų, o vienas tėvų – iš pareiškėjo senelio. Teisės į Lietuvos pilietybę ryšys nutrūko, kai pareiškėjo senelis neteko Lietuvos pilietybės. Negalima peršokti giminystės linijos – teisę į pilietybę grįsti proseneliu, kai tokios teisės neturėjo senelis. Be to, pareiškėjo prosenelio teisinė padėtis yra dar aiškesnė, nes pagal 1939 m. Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 1 punktą Lietuvos pilietybės netenka priėmęs svetimos valstybės pilietybę.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Departamentas nurodė, kad:

5.1. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo senelis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1926 m. rugsėjo 27 d. įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, kreipdamasis dėl Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės, aiškiai deklaravo, kad atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės, be to, po 1920 m. (duomenys neskelbtini) (išduoto Lietuvos Respublikos vidaus paso) daugiau dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų iki 1940 m. birželio 15 d., gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijoje, nesikreipė. Minėtas aplinkybes patvirtina Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. lapkričio 23 d. pažyma „Apie (duomenys neskelbtini) pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“, taip pat 1922 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Amerikos Valstijų ketinimo deklaracija, kurioje (duomenys neskelbtini), gimęs Lietuvoje (duomenys neskelbtini) ir emigravęs į Jungtines Amerikos Valstijas, aiškiai išreiškė poziciją (ketinimą) visiškai atsisakyti „visos ištikimybės bet kuriam užsienio princui, potentatui, valstybei ar suverenitetui, o ypač Sovietų socialistinių respublikų sąjungai, Lietuvos Respublikai“ ir „gera valia tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat čia gyventi“; 1926 m. birželio 12 d. Jungtinių Amerikos Valstijų peticija dėl natūralizacijos, kurioje nurodyta analogiška informacija kaip 1922 m. gruodžio 19 d. ketinimų deklaracijoje; Jungtinių Amerikos Valstijų ištikimybės priesaika, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) 1926 m. (duomenys neskelbtini) išduotas natūralizacijos sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini).

5.2. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas. Konstitucijos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. Šis draudimas galiojo ir (duomenys neskelbtini) Jungtinių Amerikos pilietybės įgijimo metu. Pareiškėjo senelio Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės įgijimo metu (1926 m. (duomenys neskelbtini)) galiojo 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos, tam laikotarpiui 1928 m. ir 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos nebuvo aktualios.

5.3. (duomenys neskelbtini) kautynės vyko nuo 1919 m. gegužės 27 d. iki 1919 m. birželio 3 d. ((duomenys neskelbtini) buvo okupuotas tik 1940 m.), tuo metu pareiškėjo senelis iš Lietuvos išvyko 1920 m. ir iki 1940 m. ir vėliau negrįžo, būdamas užsienyje dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo ar turimo paso pratęsimo nesikreipė, todėl pareiškėjo senelio ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko nuo jo valios priklausiusių priežasčių.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Ministerijos Įsakymo teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas Departamentui 2020 m. gruodžio 11 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Nr. (duomenys neskelbtini). Kartu pareiškėjas pateikė senelio (duomenys neskelbtini) (dokumentuose: (duomenys neskelbtini)), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini) Vokietijoje, (duomenys neskelbtini) Kaune), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti atitinkamus dokumentus: 1) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. lapkričio 23 d. pažymą „Apie (duomenys neskelbtini) pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“ (joje nurodyta, kad Panevėžio apskrities viršininko archyviniame fonde, žinių apie išduotus vidaus pasus byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus valdybos duotųjų pasų žinių lape nurodyta, jog (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), 1920 m. (duomenys neskelbtini) išduotas vidaus pasas Nr. (duomenys neskelbtini), bei prie jos pridėta (duomenys neskelbtini) valsčiaus valdybos duotųjų pasų žinių lapo kopija); 2) 1922 m. gruodžio 19 d. Jungtinių Amerikos Valstijų ketinimo deklaraciją, kurioje nurodyta: „(duomenys neskelbtini)“; 3) 1926 m. birželio 12 d. Jungtinių Amerikos Valstijų peticiją dėl natūralizacijos, kurioje nurodyta analogiška informacija kaip 1922 m. gruodžio 19 d. ketinimų deklaracijoje; 4) Jungtinių Amerikos Valstijų ištikimybės priesaiką, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) 1926 m. (duomenys neskelbtini) išduotas natūralizacijos sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini); 5) dokumentus dėl (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje ((duomenys neskelbtini) tėvas), 1920 m. (duomenys neskelbtini) atvykimo į Jungtines Amerikos Valstijas, 1939 m. Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės įgijimo;

8.2. Departamentas kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), gimimo. Lietuvos valstybės istorijos archyvas 2021 m. balandžio 15 d. raštu Nr. (P1-2562) P2-4642 informavo, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bendruomenės 1900, 1905 – 1907 metų metrikų knygose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) sūnaus, gimimo duomenų nerasta, o 1901–1904 metų metrikų knygų saugoti negavo;

8.3. Departamentas kreipėsi į Lietuvos valstybės centrinį archyvą dėl (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo), išvykimo 1920 m. rugsėjo mėn. į Ameriką. Archyvas 2021 m. gegužės 11 d. raštu Nr. R4-1578 informavo, kad dokumentų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), g. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), išvyko iš Lietuvos ir iki 1940 m. birželio 15 d. neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta;

8.4. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad nors jo senelis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) 1920 m. rugsėjo mėn. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (1920 m. (duomenys neskelbtini) jam išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas), tačiau pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad (duomenys neskelbtini) buvo Lietuvos Respublikos pilietis būtent 1940 m. birželio 15 d.;

8.5. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, jog (duomenys neskelbtini) 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, pareiškėjo senelis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1926 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, kreipdamasis dėl Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės, deklaravo, kad atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės, po 1920 m. (duomenys neskelbtini) (išduoto Lietuvos Respublikos vidaus paso) daugiau dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų iki 1940 m. birželio 15 d., gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijoje, nesikreipė, todėl nustatė, kad šio asmens ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti vertinamas kaip tęstinis ir nepertraukiamas;

8.6. Departamentas teikime Ministerijai konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) negali būti laikomas asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1926 m. (duomenys neskelbtini), įgijęs Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Departamentas pasiūlė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti;

8.7. Įsakymu vidaus reikalų ministrė nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo.

9. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalimis, 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktais, 9 straipsnio 1, 2 dalimis, 32 straipsnio 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad Pilietybės įstatymo formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“ suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys.

Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (administracinė byla Nr. eA-4691-756/2017), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, kurioje konstatuota, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą (10 straipsnis). Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.

10. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą ir paminėtą teismų praktiką, nurodė, kad nagrinėjimu atveju byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjo protėvis (senelis) (duomenys neskelbtini) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

11. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus 2020 m. lapkričio 9 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie (duomenys neskelbtini) pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“, Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2021 m. gegužės 18 d. raštą Nr. (P1-2886) P2-6005, JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos ketinimo deklaraciją Nr. (duomenys neskelbtini), JAV peticiją dėl natūralizacijos suteikimo Nr. (duomenys neskelbtini), priėjo prie išvados, kad pareiškėjo senelis 1926 m. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybą dėl JAV pilietybės suteikimo bei aiškiai išreiškė savo valią atsisakyti (netekti) Lietuvos Respublikos pilietybės. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad oficialiuose dokumentuose (JAV ketinimų deklaracija, JAV peticija dėl pilietybės), pasirašytuose pareiškėjo senelio, būtų užfiksuoti neteisingi duomenys dėl jo sprendimo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar sprendimas neatitiktų tikrosios jo valios, todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog (duomenys neskelbtini), priimdamas JAV pilietybę, neatsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, laikyti nepagrįstais. Asmens kreipimasis dėl JAV pilietybės ir parašu patvirtinta valia atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra tik formalumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2616-520/2021). Iš minėtų oficialių JAV institucijų dokumentų turinio aišku, kad pareiškėjo senelis savo valia nutraukė ryšį su Lietuvos Respublika bei atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės siekdamas gauti JAV pilietybę. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra.

12. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini)) negali būti laikomas asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1926 m. (duomenys neskelbtini), įgijęs Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, vadinasi, jis neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu.

13. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas taip pat įrodinėja savo teisę į pilietybės atkūrimą prosenelio (duomenys neskelbtini) bei prosenelės (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu iki 1940 m. birželio 15 d. Teismas dėl šių aplinkybių pažymėjo, kad į bylą yra pateikti analogiški (anksčiau įvertintiems apie (duomenys neskelbtini) JAV pilietybės įgijimą) įrodymai apie pareiškėjo prosenelio (duomenys neskelbtini) 1936 m. (duomenys neskelbtini) pasirašytą ketinimo deklaraciją ir peticiją dėl natūralizacijos patvirtina ir jo gera valia priimtą sprendimą atsisakyti ištikimybės Lietuvos Respublikai ir priimti JAV pilietybę. Dėl (duomenys neskelbtini) (pareiškėjo prosenelė, (duomenys neskelbtini) sutuoktinė) pareiškėjas pateikė įrodymus, kad 1940 m. JAV ji buvo laikanti „turinti pirmuosius dokumentus“ JAV pilietybės suteikimo procese. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, jog pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai). Įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo senelio (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo nepertraukiamas ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko jo seneliui įgijus JAV pilietybę, todėl nėra pagrindo byloje detaliau analizuoti pareiškėjo prosenelių natūralizacijos procesų baigties Jungtinėse Amerikos Valstijose, kadangi pareiškėjas iš jų perimti teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą negalėjo, seneliui netekus Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

14. Teismas atskirai nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad jo žmonai ir sūnui buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, kadangi šios aplinkybės ginčo išsprendimui neturi reikšmės, minėtiems atvejams nesant susijusiems su pareiškėjo ginčijamu Įsakymu ir neturint įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui. Vien tai, jog pareiškėjo sutuoktinei ir sūnui buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o pareiškėjui – ne, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijamas Įsakymas yra motyvuotas (priimtas atsižvelgus į Departamento teikimą), priėmimo metu buvo įvertinti visi duomenys, reikšmingi sprendžiant klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėjui atkūrimo, Įsakymas pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, priimtas kompetentingo subjekto, atsižvelgiant į galiojantį teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija kitų Įsakymo panaikinimo pagrindų taip pat nenustatė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d.). Netenkinęs pareiškėjo reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, o taip pat ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Vadovaudamasis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjas teikia naujus įrodymus dėl pareiškėjo prosenelės (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, įgyvendindamas savo teisę rinkti įrodymus bei siekdamas išnaudoti visas galimybes susirinkti visus įmanomus oficialus įrodymus, susijusius su pareiškėjo prosenelės pilietybės statusu, 2021 m. gruodžio 8 d. gavo atsakymą iš JAV Nacionalinių archyvų ir įrašų administracijos (toliau – ir NARA), kad įrašų dėl pareiškėjo prosenelės natūralizacijos proceso NARA nerado bei tai, kad tik JAV Pilietybės ir imigracijos tarnyba (toliau – ir USCIS) gali nustatyti, kad natūralizacijos įrašai neegzistuoja. Pareiškėjas kreipėsi į USCIS ir 2021 m. gruodžio 17 d. gavo atsakymą, kad vyresnių nei 100 metų asmenų įrašai yra perduoti NARA žinion, todėl aptariamu klausimu reikėtų kreiptis į NARA (ką, kaip matyti, pareiškėjas jau buvo padaręs anksčiau). Galima konstatuoti, kad JAV institucijos neturi duomenų, jog pareiškėjo prosenelė kada nors būtų įgijusi JAV pilietybę, ir vėliausi turimi archyviniai duomenys rodo, kad pareiškėjo prosenelė buvo Lietuvos Respublikos pilietė ženkliai ilgiau nei iki 1940 m. birželio 15 d.

16.2. 1951 m. sausio 10 d. pareiškėjo prosenelės vardu yra užpildyta adreso ataskaitos kortelė, kurioje įrašyta, kad ji yra Lietuvos Respublikos pilietė. Tokią adreso ataskaitos kortelę aptariamu laikotarpiu privalėjo pildyti visi užsieniečiai, gyvenantys JAV. Be to, vadovaujantis užsieniečio registracijos forma, užantspauduota 1940 m. rugsėjo 10 d., pareiškėjo prosenelė, priešingai, nei nurodyta antstolio A. N. 2021 m. rugpjūčio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Priede Nr. 2, nesikreipė dėl pirmųjų dokumentų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Taigi, kaip paaiškėjo, pareiškėjo prosenelė niekada neinicijavo JAV pilietybės įgijimo procedūros. Be to, pareiškėjo prosenelė nurodė, kad paskutinė jos turėta pilietybė yra Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas su šiuo apeliaciniu skundu teikia dokumentus su vertimais, tačiau nepatvirtintus apostilėmis. Taip yra todėl, kad šiuo metu dokumentai su apostilėmis dar nėra pareiškėjo žinioje, tačiau šie dokumentai su apostilėmis į bylą bus pateikti po to, kai bus fiziškai gauti, t. y. atsiras objektyvi galimybė juos pateikti. Naujus įrodymus gauti lengva nebuvo. Taip yra todėl, kad šiuos dokumentus galima gauti tik iš JAV po tam tikrų biurokratinių procedūrų atlikimo. Galiausiai, siuntimas užtrunka ir dėl COVID-19 pandemijos. Taigi egzistuoja pagrindas aptartus naujus įrodymus priimti į bylą kaip pateiktus savalaikiai bei turinčius reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui.

16.3. Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų. Byloje egzistuoja įstatyminės prielaidos Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniui atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, kuriomis Departamentas nesivadovavo. Departamentas netinkamai pritaikė teismų praktiką – vadinasi, netinkamai pritaikė ir teisę. Departamentas neatsižvelgė į ypatingas aplinkybes, dėl kurių (duomenys neskelbtini) šeima 1920 m. pasitraukė iš Lietuvos, ir jų neįvertino. Departamentas netyrė nei pareiškėjo prosenelio, nei pareiškėjo prosenelės Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo fakto.

16.4. Teismas neteisingai įvertino, kad pareiškėjo nepertraukiamas ryšys su Lietuvos Respublika yra nutrūkęs Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies kontekste. Teismo paminėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose nagrinėjami klausimai, kurie neatitinka specifinės pareiškėjo situacijos. Nei teismas, nei Ministerija, nei Departamentas nepateikė teisės normos ar teismų praktikos, precedento analogiškoje situacijoje. Pilietybės įstatymas formaliai apibrėžė, kas yra Lietuvos Respublikos pilietis bei koks Lietuvos Respublikos pilietis gali kartu būti ir kitos valstybės pilietis. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatomis, Lietuvos Respublikos pilietis yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., bei asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra apibrėžtas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis. Asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra apibrėžtas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje.

16.5. Dabartinis Pilietybės įstatymas buvo priimtas 2010 m. gruodžio 2 d., t. y. gerokai po aptariamų 2003 m. ir 2006 m. Konstitucinio Teismo nutarimų. Taigi, darytina prielaida, kad dabartinis Pilietybės įstatymas buvo priimtas atsižvelgus į tai dienai galiojančius Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės išsiaiškinimus. Pilietybės įstatymo normų sisteminis aiškinimas leidžia pagrįstai teigti, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę neprarasdamas kitos valstybės pilietybės; taip pat Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis yra vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (kitaip tariant, bet kuris iš jų); taip pat asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., suprantamas kaip asmuo (ar jo palikuonis), buvęs piliečiu 1940 m. birželio 15 d., ir išvykęs nuolat gyventi į užsienio valstybę; galiausiai nei viena iš šių normų nedraudžia pretenduoti į (ir gauti) Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymą pagal bet kurį iš šių protėvių.

16.6. Šiuo atveju pilietybės tęstinumo arba „nepertraukiamumo“, kaip jį įvardino teismas, principas yra įgyvendinamas per specialųjį „Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio“ institutą. Tai yra svarbu, nes teismas, taikydamas bendrąją taisyklę, privalėjo paaiškinti, kodėl jai yra taikytinas prioritetas specialiosios normos atžvilgiu, kai esminės teisės aiškinimo taisyklės diktuoja, kad prioritetas turėtų būti teikiamas specialiajai normai bendrosios normos atžvilgiu. Pilietybės įstatymas leidžia palikuoniui atkurti pilietybę, jeigu jo tėvai, seneliai ar proseneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Tuo metu teismas apriboja pareiškėjo teisę ir palieka tik vieną galimybę – rinktis artimiausią protėvį, nors Pilietybės įstatyme tokia taisyklė nėra reglamentuota.

16.7. Pareiškėjas nustatė, jog teismų praktikoje egzistuoja atvejų, kai pilietybė atkuriama ne pagal pirmą giminystės linijos asmenį (pavyzdžiui, administracinė byla Nr. A-3900-502/2021). Pareiškėjo prosenelė Lietuvos Respublikos pilietė išliko ir po 1940 m. birželio 15 d., be kita ko, nėra duomenų, kad ji Lietuvos Respublikos pilietybę būtų praradusi.

17. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę turi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Kaip išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, įstatymas reikalauja, kad pareiškėjo protėvis būtų turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę 1940 m. birželio 15 d.

Pareiškėjas neatitinka šios sąlygos. Jos neatitinkant, iki teisės atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakant kitos valstybės pilietybės, klausimo neprieinama (7 str.). Pilietybės tęstinumo principas įtvirtintas Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos pilietybės atkūrimo esmė – ištaisyti okupacijos pasekmes, t. y. atkurti Lietuvos pilietybę asmeniui, kuriam ji nutrūko, 1940 m. birželio 15 d. panaikinus Lietuvos valstybingumą, o taip pat jo palikuoniui (palikuonims), jei tokių yra, iki provaikaičio įskaitytinai.

Jei Lietuva nebūtų 1940 m. birželio 15 d. praradusi valstybingumo, Lietuvos pilietybę turėjęs asmuo ją būtų kraujo ryšiu perdavęs savo palikuoniui, šis savo palikuoniui, o šis – savo (pirmojo provaikaičiui). Kadangi Lietuvos valstybingumas 1940 m. birželio 15 d. nutrūko, toliau buvo perduodama ne Lietuvos pilietybė, o jos galimybė (teisnumas). Pareiškėjo protėvis (senelis) (duomenys neskelbtini) 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos pilietybės, nes 1926 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę. 1940 m. birželio 15 d. nebuvęs Lietuvos piliečiu, pareiškėjo senelis neperdavė teisės į Lietuvos pilietybę savo vaikui, o šis pareiškėjui.

Pareiškėjo prosenelių pilietybės nebeturi reikšmės. Nurodyta pareiškėjo kita byla nepaneigia, o tik patvirtina tęstinumo principą: kitos bylos pareiškėjų senelio teisinė padėtis (atitiktis Pilietybės įstatymo 2 str. 2 d. sąvokai asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d.) bus nagrinėjama todėl, kad, jei pareiškėjų senelis atitiko nurodytą sąvoką, tai pagal tęstinumo principą perdavė savo sūnui, o šis pareiškėjams ir teisę būti Lietuvos piliečiu, neatsisakant (duomenys neskelbtini) pilietybės.

18. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2022 m. vasario 2 d. gautas trečiojo suinteresuoto asmens Departamento atsiliepimas į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašoma atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Departamentas atsiliepime nurodo, kad surinkti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1926 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, todėl pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad 1951 m. sausio 10 d. pareiškėjo prosenelės vardu yra užpildyta adreso ataskaitos kortelė, kurioje įrašyta, jog ji yra Lietuvos pilietė. Adreso ataskaitos kortelėje grafoje „national“ yra įrašyta pareiškėjo prosenelės tautybė, o ne pilietybė. Anglų kalbos žodynas daiktavardį „a national“ aiškina kaip „one that owes allegiance to or is under the protection of a nation without regard to the more formal status of citizen or subject“ (kuri yra ištikima tautai arba yra jos globojama, neatsižvelgiant į formalesnį piliečio ar subjekto statusą).

Žodis pilietybė anglų kalboje – citizenship, pilietis – citizen. Taip pat pareiškėjo teismui pateiktoje adreso ataskaitos kortelėje yra nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) nėra jokios valstybės pilietė ar subjektė (I am a citizen or subject of none). Teismui pateiktoje adreso ataskaitos kortelėje taip pat nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) paskutinė pilietybė buvo Lietuvos, tačiau nėra nurodyta iki kada. Prie pareiškėjo apeliacinio skundo nėra pridėti (pateikti) dokumentai patvirtinantys (pagrindžiantys) (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos pilietybę ir 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kurie yra nurodyti Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, taip pat nėra dokumentų iš Lietuvos archyvų apie jos gimimą Lietuvoje, santuoką, jos vaikų gimimą.

Taip pat (duomenys neskelbtini) nuolatinis teisinis ryšys su Lietuva yra nutrūkęs, nes jos sūnus (duomenys neskelbtini) 1926 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, o kreipdamasis dėl Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės aiškiai deklaravo, kad atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės, be to, po 1920 m. (duomenys neskelbtini) (išduoto Lietuvos Respublikos vidaus paso) daugiau dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų iki 1940 m. birželio 15 d., gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijoje, nesikreipė.

Taip pat nėra duomenų (nepateikta), kad ir (duomenys neskelbtini), gyvendama JAV, būtų pasikreipusi dėl Lietuvos pilietybę patvirtinančio dokumento gavimo; todėl šių asmenų ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti vertinamas kaip tęstinis ir nepertraukiamas. Departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytu Pilietybės įstatymo normų aiškinimu. Pareiškėjo Pilietybės įstatymo normų vertinimas yra selektyvus: pareiškėjas teigia, kad „nei viena iš šių normų nedraudžia pretenduoti į (ir gauti) Lietuvos Respublikos pilietybės atstatymą pagal bet kurį iš šių protėvių“, tačiau ignoruoja Pilietybės įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra grindžiama Lietuvos Respublikos ir jos pilietybės tęstinumu.

Nutrūkus pareiškėjo senelio pilietybės tęstinumui, pareiškėjo prosenelių pilietybės tęstinumas taip pat yra nutrūkęs, todėl pareiškėjas negali pagrįstai tikėtis, kad Lietuvos Respublikos pilietybė jam gali būti atkurta pagal protėvius, kurių pilietybės tęstinumas yra nutrūkęs. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė pagrįstą objektyviomis aplinkybėmis ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. birželio 16 d. įsakymo Nr. 1V-534 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs 2020 m. gruodžio 11 d. pareiškėjo prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad nors jo senelis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) 1920 m. rugsėjo mėn. išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu (1920 m. (duomenys neskelbtini) jam išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas), tačiau nėra duomenų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) buvo Lietuvos Respublikos pilietis būtent iki 1940 m. birželio 15 d. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad (duomenys neskelbtini) 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

22. Pareiškėjo senelis (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1926 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, kreipdamasis dėl Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybės, deklaravo, kad atsisako Lietuvos Respublikos pilietybės, po 1920 m. (duomenys neskelbtini) (išduoto Lietuvos Respublikos vidaus paso) daugiau dėl Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų iki 1940 m. birželio 15 d., gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijoje, nesikreipė. Šio asmens ryšys su Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. negali būti vertinamas kaip tęstinis ir nepertraukiamas. (duomenys neskelbtini) įgijo 1926 m. (duomenys neskelbtini) Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę (natūralizacijos sertifikatas Nr. (duomenys neskelbtini)).

23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, teikia naujus įrodymus dėl pareiškėjo prosenelės (duomenys neskelbtini).

24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs, kad pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai); Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei; piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo 1940 m. birželio 15 d. fakto svarbą taikant Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą (Konstitucinio Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. sprendimas).

25. Be to, Konstitucinio Teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, jog Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus, 2013 m. kovo 13 d. sprendimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas inter alia Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, yra konstatavęs, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimus).

26. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vieną iš šių sąlygų: yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, išvykusio iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje – t. y. iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Patikslinta, jog ši sąvoka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžta Lietuvos Respublikos piliečio palikuonio sąvoka – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

27. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką, Pilietybės įstatymo formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę“, suponuoja išvadą, jog pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubos pilietybės nustatančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Pilietybės įstatymo 9 straipsnio formuluotė, nustatanti Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, suponuoja būtent ypatingo asmens ryšio su Lietuvos Respublika, kuris buvo nutrauktas dėl nuo asmens valios nepriklausiusių priežasčių, atstatymą, o ne išdėsto sąlygas, kada pilietybė, net kai asmuo pats jos atsisakė, gali būti pakartotinai suteikta (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 ir kt.).

28. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d. Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimą (10 straipsnis). Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iš esmės draudė dvigubą pilietybę, t. y. tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, išskyrus išimtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, būdavo prarandama Lietuvos pilietybė.

29. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), gim. (duomenys neskelbtini) (dokumentuose ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) negali būti laikomas asmeniu, turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birelio 15 d.. Tai reiškia, kad pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis), todėl neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi 1926 m. (duomenys neskelbtini) įgijo Jungtinių Amerikos Valstijų pilietybę, todėl pareiškėjas negali būti laikomas palikuoniu pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį.

30. JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybos ketinimo deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią 1922 m. (duomenys neskelbtini) pasirašė pareiškėjo senelis (duomenys neskelbtini) ir patvirtino JAV Masačiusetso apygardos teismas, nurodyta, kad 20 metų amžiaus, dirbantis batsiuviu (duomenys neskelbtini), visiškai atsisako visos ištikimybės bet kuriam užsienio princui, potentatui, valstybei ar suverenitetui, o ypač Sovietų socialistinių respublikų sąjungai, Lietuvos Respublikai, kurios subjektu esąs šiuo metu. Pareiškėjo senelis prisiekdamas pareiškė, kad jo ketinimas yra gera valia tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat čia gyventi. Iš esmės analogiškas (anksčiau minėtam) pasižadėjimas visam laikui atšaukti atsidavimą ir ištikimybę, ypatingai Lietuvos Respublikai ir prašymas būti pripažintam JAV piliečiu, pareiškėjo senelio nurodytas ir JAV peticijoje dėl natūralizacijos suteikimo Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pareiškėjo senelis 1926 m. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į JAV darbo departamento natūralizacijos tarnybą dėl JAV pilietybės suteikimo bei aiškiai išreiškė savo valią atsisakyti (netekti) Lietuvos Respublikos pilietybės.

31. Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje nenustatė ir apeliaciniame skunde nėra jokių objektyvių duomenų, kad oficialiuose dokumentuose (JAV ketinimų deklaracija, JAV peticija dėl pilietybės), pasirašytuose pareiškėjo senelio (duomenys neskelbtini) būtų užfiksuoti neteisingi duomenys dėl jo sprendimo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės ar sprendimas neatitiktų tikrosios jo valios, todėl pareiškėjo skundo argumentai, jog (duomenys neskelbtini), priimdamas JAV pilietybę, neatsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, laikytini nepagrįstais. Asmens kreipimasis dėl JAV pilietybės ir parašu patvirtinta valia atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, priešingai nei teigia pareiškėjas, negali būti laikomas tik formalumu.

32. Iš minėtų oficialių JAV institucijų dokumentų turinio aišku, kad pareiškėjo senelis savo valia nutraukė ryšį su Lietuvos Respublika bei atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės siekdamas gauti JAV pilietybę. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų byloje nėra. Darytina išvada, jog pareiškėjo nepertraukiamas ryšys su Lietuvos Respublika nutrūko jo seneliui (duomenys neskelbtini) įgijus JAV pilietybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai neįrodo, kad (duomenys neskelbtini), gyvendama JAV, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę bei tai patvirtinantį dokumentą, be to, ginčijamame sprendime buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo galimybės atkurti pilietybę, kai jo prašymas buvo grindžiamas senelio (duomenys neskelbtini) turėta pilietybe.

33. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. J. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė