2019-04-03 Nr. AB-8199-3-61-3-00279-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-335-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00219-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 19.3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aladora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aladora“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pirkliai“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Aladora“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. espr2-1 „Dėl mokestinės vertės“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Registrų centrą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 28 d. prašymą bei pateiktus dokumentus dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas) mokestinės žemės vertės nustatymo (b. l. 1–6).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. gegužės 28 d. kreipėsi į Registrų centrą dėl Sklypo mokestinės vertės nustatymo. Registrų centras 2016 m. birželio 16 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą, nes prašymas buvo pateiktas praleidus įstatyme numatytą 3 mėnesių terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8384-596/2016 panaikino šį Registrų centro sprendimą ir perdavė prašymo priėmimo klausimą Registrų centrui svarstyti iš naujo. Registrų centras skundžiamu Sprendimu pakartotinai atsisakė priimti ir nagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 28 d. prašymą, nes prašymas Registrų centrui buvo pateiktas po kasmet einančios kovo 31-os dienos datos, t. y. praleidus 3 mėnesių (nuo mokestinio termino pradžios) laikotarpį.

3. Nesutikdamas su Sprendimu pareiškėjas nurodė, kad Sklypą įgijo be varžytinių turto priėmimo-perdavimo akto pagrindu viešu būdu iš BUAB „Baltijos pirkliai“ už 37 752 Eur. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog Sklypo įregistravimo pagrindo įrašas galioja nuo 2016 m. vasario 25 d. ir, kad Sklypo vidutinė rinkos vertė nustatyta 2010 m. sausio 13 d. masinio vertinimo būdu sudaro 2 484 361 Eur. Šis išrašas pareiškėjui buvo įteiktas 2016 m. kovo 2 d. Pareiškėjo teigimu, būtent ši data yra termino pradžia dėl prašymo mokestinei vertei nustatyti padavimo.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad masinio vertinimo būdu nustatyta Sklypo vertė net 65 kartus viršijo kainą už kurią Sklypas buvo nupirktas. Pareiškėjas iš bankroto administratoriaus UAB „Resolution valuations“ gavo turto vertinimo išvadą, iš kurios sužinojo, kad Sklypo vertė, nustatyta 2015 m. birželio 5 d. sudaro 66 000 Eur. Pasak pareiškėjo, mokestinė prievolė už 2016 metus galėjo būti skaičiuojama nuo ne didesnės kaip 66 000 Eur sumos. Esant tokiai situacijai, pareiškėjas verčiamas mokėti neadekvatų nekilnojamojo turto mokestį nuo 2 484 361 Eur sumos. Pareiškėjo nuomone, Registrų centras, atsisakydamas priimti pareiškėjo prašymą, užkirto pareiškėjui galimybę realizuoti teisę į įgyto Sklypo mokestinės vertės nustatymą bei teisingo žemės mokesčio valstybei sumokėjimą.

5. Pareiškėjas nurodė, jog 2016 m. gegužės 28 d. pateikdamas prašymą 3 mėnesių laikotarpio nepraleido, todėl prašymas turėjo būti priimtas ir išnagrinėtas. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. sausio 1 d. jis dar nebuvo Sklypo savininkas, todėl prašymo pateikimo per terminą nuo mokestinio laikotarpio pradžios nuostata pareiškėjui netaikytina. Pareiškėjo manymu, tokie teisės aktuose nustatyti prašymo padavimo apribojimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintiems ūkinės veiklos bei sąžiningos konkurencijos laisvės principams ir dėl tos aplinkybės, kad Žemės mokesčio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas daug ilgesnis iki 5 metų veikiantis masinio žemės vertinimo žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti kriterijus. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Registrų centro reikalavimu, kad turėtų būti pateiktas Sklypo individualaus vertinimo ataskaitos originalas. Pareiškėjo teigimu, teisės aktai tokio įpareigojimo nenumato.

6. Esant pagrindui manyti, kad Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

7. Atsakovas Registrų centras atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 79–83).

8. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas skunde klaidingai interpretuoja Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ir yra neteisus teigdamas, kad prašymo dėl mokestinės vertės 3 mėnesių padavimo terminas pareiškėjui prasidėjo 2016 m. kovo 2 d., o baigėsi 2016 m. birželio 2 d. Registrų centras pažymėjo, kad įstatyme numatytas 3 mėnesių terminas skaičiuojamas nuo kalendorinių metų pradžios, t. y. nuo sausio 1 d. Įstatymų leidėjas 3 mėnesių terminą sieja su mokestiniu laikotarpiu, o ne mokesčio mokėtojo pasikeitimo faktu ar kitais veiksmais, todėl teiginiai, kad terminas skaičiuotinas nuo Nekilnojamojo turto registro išrašo įteikimo dienos ar nuosavybės teisių įgijimo momento yra neteisingas.

9. Registrų centras taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui nuosavybės teisė į Sklypą perėjo nuo 2016 m. sausio 26 d., o ne nuosavybės teisių įregistravimo registre dienos, todėl pareiškėjas turėjo laiko įgyvendinti savininko teises ir pateikti prašymą dėl mokestinės vertės nustatymo. Registrų centras nurodė, kad sklypų mokestinės vertės yra skelbiamos viešai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę sužinoti Sklypo mokestinę vertę. Įstatymas nenumato teisės atnaujinti terminą prašymui paduoti, todėl pasibaigus terminui, asmuo nebetenka teisės tokį prašymą teikti. Registrų centras nurodė, kad pareiškėjas taip pat nepateikė nei vertinimo ataskaitos originalo, nei patvirtinto ataskaitos nuorašo, kaip to reikalaujama įstatymu.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą spręsti teismo nuožiūra (b. l. 86–87).

11. VMI nurodė, kad mokesčių administratorius žemės vertinimo neatlieka bei žemės mokestinės vertės nenustato.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 113–116).

13. Teismas nurodė, kad žemės apmokestinimo žemės mokesčiu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymas. Masinio žemės vertinimo sąvoką reglamentuoja šio įstatymo 2 straipsnio 4 punktas, kuriame nustatyta, kad masinis žemės vertinimas – žemės vertinimas, kai, naudojantis Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenimis, per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir statistines duomenų analizės ir vertinimo technologijas, sudaromi žemės verčių zonų žemėlapiai ir žemės sklypų vidutinės rinkos vertės nustatymo modeliai, pagal kuriuos įvertinami žemės sklypai ir parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančių žemės sklypų vertinimo ataskaita. Mokestį moką žemės savininkas (Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnis). Mokesčio objektas yra fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausanti Lietuvos Respublikoje esanti privati žemė, išskyrus miško žemę ir žemės ūkio paskirties žemę, kurioje įveistas miškas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Žemės mokesčio įstatymo 4 straipsnis). Mokesčio bazė yra žemės mokestinė vertė (Žemės mokesčio įstatymo 5 straipsnis). Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojas skundą dėl turto vertinimo įmonės nustatytos žemės vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinėms žemės vertėms apskaičiuoti, gali pateikti turto vertinimo įmonei per 3 mėnesius nuo žemės mokestinės vertės nustatymo. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertinimo įmonei gali pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais (Žemės mokesčio įstatymo 7 straipsnis).

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Sklypą turto priėmimo-perdavimo akto pagrindu iš BUAB „Baltijos pirkliai“ įsigijo 2016 m. sausio 26 d. Į Registrų centrą su prašymu dėl Sklypo vertės nustatymo, kaip prašymo pagrindą pateikdamas 2015 m. birželio 5 d. turto vertinimo ataskaitos nuorašą, pareiškėjas kreipėsi 2016 m. gegužės 28 d. Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo, savarankiškai atlikęs masinio vertinimo būdu įvertinto nuosavybės teise priklausančio sklypo vertinimą, turi teisę vieną kartą per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, vertinimo įmonei pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Registrų centro direktoriaus 2013 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. v-115 patvirtintų Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės), 32 punkte, kuriame įtvirtinta, kad pareiškėjas prašymą Registrų centrui gali pateikti vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tokio pobūdžio prašymą asmuo turi teisę pateikti tik iki kovo 31 d. (per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios).

15. Teismas konstatavo, kad Žemės mokesčio įstatymas nenumato, jog 3 mėnesių terminas, tokio pobūdžio prašymui pateikti, galėtų būti skaičiuojamas nuo nekilnojamojo turto įgijimo, ar įregistravimo registre momento. Žemės mokesčio įstatymas iš esmės jokių kitų terminų, išskyrus numatytų šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje, nenumato. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neteisus teigdamas, jog prašymą dėl mokestinės vertės nustatymo pagal pateiktą individualaus vertinimo ataskaitą turėjo teisę teikti per 3 mėnesius nuo 2016 m. kovo 2 d. (nuosavybės į Sklypą įregistravimo registre data). Teismas atmetė šį pareiškėjo argumentą kaip prieštaraujantį Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatai. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad masiniu būdu įvertintų sklypų vertės yra skelbiamos viešai prieinamose registratoriaus duomenų bazėse, todėl ketinamo pirkti sklypo vertę pareiškėjas galėjo sužinoti dar prieš Sklypą įsigyjant. Be to, kaip nustatyta, Sklypą pareiškėjas įsigijo 2016 m. sausio 26 d. be varžytinių turto priėmimo-perdavimo akto pagrindu, todėl jau nuo šios datos pareiškėjas, kaip turto savininkas, turėjo visas galimybes pasidomėti įsigyto turto mokestine verte. Teismas darė išvadą, jog nustačius, kad prašymas dėl mokestinės vertės nustatymo pateiktas praleidus įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą, Registrų centras Taisyklių 42.3 punkto nuostatos prasme, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atsisakė nagrinėti.

16. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog įstatymai nenumato, kad su prašymu turėtų būti pateiktas Nekilnojamojo turto ataskaitos originalas. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Taisyklių 35 punkte aiškiai nurodyta, kad kartu su prašymu pareiškėjas turi pateikti ataskaitos originalą. Skundžiamą Registrų centro Sprendimą pripažinęs teisėtu, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Registrų centro įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gegužės 28 d. prašymą iš naujo.

17. Teismas konstatavo, kad Registrų centras turėjo teisinį pagrindą pareiškėjui pateikti Sprendimo nuorašą be komisijos narių parašų. Teismas nurodė, kad toks dokumentas atitinka originalaus dokumento nuorašo sąvoką.

18. Išnagrinėtų faktinių aplinkybių bei aptarto teisinio reglamentavimo kontekste teismui nekilo abejonė dėl Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių 32 punkto prieštaravimo Konstitucijos 46 straipsnio nuostatoms, todėl netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. 19. Pareiškėjas UAB „Aladora“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 119–126).

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui, pažymėdamas, kad 3 mėnesių terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kada jam buvo įteiktas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas ir turėjo baigtis tik 2016 m. birželio 2 d. Pasak pareiškėjo, Registrų centras pažeidė Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą ūkinės veiklos laisvę, nes užkirto pareiškėjai galimybes realizuoti į ką tik įgyto privataus Sklypo mokestinės vertės nustatymą bei teisingo žemės mokesčio valstybei sumokėjimą.

21. Pareiškėjo nuomone, Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „dėl prašymo pateikimo per terminą nuo mokestinio laikotarpio pradžios“ pareiškėjui negali būti taikoma, atsižvelgiant į teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus. Toks reguliavimas, pasak pareiškėjo, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui taip pat ir dėl to, kad Žemės mokesčio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas daug ilgesnis (iki 5 metų) veikiantis masinio žemės vertinimo žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti termino kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, pareiškėjo nuomone, tik formaliai aiškino nurodytų teisės normų taikymo problematiką.

22. Pareiškėjas pažymi, kad per tokį trumpą laikotarpį įvykdyti reikalaujamas procedūras nei praktiškai, nei teoriškai nėra įmanoma. Šiuo konkrečiu atveju asmuo įgavo teisinį veiksnumą tik vasario 25 d. – kovo 2 d. įregistravus jį turto savininku Nekilnojamojo turto registre. Jeigu 3 mėnesių terminas yra naikinamasis, kaip teigia Registrų centras, tai turtą įgijus mokestinio laikotarpio pradžioje yra tiesiog neįmanoma suspėti dar užsakyti, kad būtų atliktas individualus žemės vertinimas, nes pagal Taisyklių 43.2 punktą nekilnojamojo turto vertės nustatymo data turi būti ne ankstesnė kaip 3 mėnesiai iki jos pateikimo Registrų centrui dienos (palyginimui, masinis vertinimas mokestinei vertei nustatyti reglamentuojamas 5 metų terminui). Pareiškėjas pažymi, kad gali būti net tokia situacija, kai asmuo turto savininku tampa kovo 31 d.

23. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad įstatymuose nesant normos – teikti ataskaitos originalą, negalima pripažinti teisėta tokią Taisyklių 35 punkto nuostatą. Be to, pareiškėjas pastebi, kad ginčijamas Sprendimas 2017 m. sausio 5 d. nebuvo pasirašytas, taip buvo pažeista Taisyklių 20.5 punkto nuostata. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jo pateiktų skundo priedų, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

24. Atsakovas Registrų centras atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 143–148).

25. Registrų centro nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės ar procesinės teisės pažeidimų, galinčių turėti įtaką priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo prašymas pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 32 punktą turėjo būti paduotas iki kovo 31 d. Pareiškėjas prašymą pateikė 2016 m. gegužės 28 d., t. y. praleidęs 3 mėnesių terminą, todėl kitokį sprendimą priimti Registrų centras neturėjo teisės.

26. Registrų centras pakartoja atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, kad masinio vertinimo dokumentai yra viešai skelbiami Registrų centro interneto svetainėje, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes sužinoti Sklypo vertę dar prieš jį įsigydamas. Be to, prašymą pareiškėjas galėjo teikti jau nuo nuosavybės įsigijimo dienos (nuo 2016 m. sausio 26 d.).

27. Registrų centras pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti savo teises, privalo būti rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Pareiškėjas ne tik pateikė prašymą praleidęs prašymų padavimo terminą, bet kartu su prašymu pateikė teisės aktų reikalavimų neatitinkančius dokumentus.

28. Registrų centras taip pat nesutinka su pareiškėju, kad Sprendimas nebuvo pasirašytas. Registrų centras paaiškina, kad Sprendimas su parašais (Sprendimo originalas) paliko Registrų centre, o pareiškėjui buvo išsiųstas Sprendimo nuorašas, kuris pagal Dokumentų tvarkymo ir apskaitos taisykles, patvirtintas Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118, yra atgamintas dokumentas be dalies jame esančių rekvizitų ar jų dalių (pvz., be rezoliucijos, vizų, parašų). Nuorašas buvo patvirtintas antspaudu ir išsiųstas pareiškėjui su originaliu lydraščiu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Sprendimo, kuriuo Registrų centras atsisakė priimti ir nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Sklypo mokestinės vertės patikslinimo, teisėtumo.

30. Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2016 m. sausio 26 d. be varžytinių turto priėmimo-perdavimo akto pagrindu viešu būdu iš BUAB „Baltijos pirkliai“, už 37 752 Eur įsigijo žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 24, 25, 26–27). Pareiškėjui 2016 m. kovo 2 d. buvo išduotas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, iš kurio matyti, kad pareiškėjo nuosavybės teisė į Sklypą įregistruota nuo 2016 m. vasario 25 d. (b. l. 28).

31. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su 2016 m. gegužės 28 d. prašymu (b. l. 22–23) kreipėsi į Registrų centrą dėl Sklypo vertės nustatymo, pateikdamas 2015 m. birželio 5 d. turto vertinimo ataskaitos nuorašą, kuriame Sklypo vidutinė vertė nurodyta 66 000 Eur (b. l. 30–67). Registrų centras 2016 m. birželio 16 d. raštu Nr. (1.12.3.)s-3032 pareiškėjo prašymą atsisakė nagrinėti, nes prašymas pateiktas praleidus Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą nuo mokestinio laikotarpio pradžios (b. l. 20–21). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Registrų centro 2016 m. birželio 16 d. rašto teisėtumą, 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8384-596/2016 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas Registrų centro 2016 m. birželio 16 d. raštą pripažino neteisėtu ir perdavė pareiškėjo 2016 m. gegužės 28 d. prašymo priėmimo klausimą Registrų centrui svarstyti iš naujo. Teismas dėl atsisakymo priimti pareiškėjo skundą sprendime nepasisakė, panaikindamas sprendimą todėl, kad jis buvo priimtas ne komisijoje, o vienasmeniškai (prijungta administracinė byla Nr. I-8384-596/2016, b. l. 109).

32. Registrų centras įvykdė teismo įpareigojimą (iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymo priėmimo klausimą) ir priėmė pareiškėjo ginčijamą Sprendimą (b. l. 10–11). Šiuo sprendimu Registrų centras pareiškėjo 2016 m. gegužės 28 d. prašymą taip pat atsisakė nagrinėti, kaip pateiktą praleidus Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo mokestinio laikotarpio pradžios (t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, kreipėsi į teismą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės remdamasis tuo pačiu teisiniu reguliavimu, kurio pagrindu Registrų centras ginčijamu Sprendimu pareiškėjo prašymą atsisakė priimti. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismo sprendimas yra formalus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo skundo argumentų dėl taikytino teisinio reguliavimo ydingumo, prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

V. 33. Žemės mokesčio įstatymo (nauja redakcija nuo 2013 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad masinis žemės vertinimas – tai žemės vertinimas, kai, naudojantis Nekilnojamojo turto registro ir rinkos duomenimis, per nustatytą laiką, taikant bendrą metodologiją ir statistines duomenų analizės ir vertinimo technologijas, sudaromi žemės verčių zonų žemėlapiai ir žemės sklypų vidutinės rinkos vertės nustatymo modeliai, pagal kuriuos įvertinami žemės sklypai ir parengiama bendra tam tikroje teritorijoje esančių žemės sklypų vertinimo ataskaita.

34. Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertinimo įmonei gali pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais (Žemės mokesčio įstatymo 7 straipsnis). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Taisyklių 32 punkte, kuriame įtvirtinta, kad pareiškėjas prašymą Registrų centrui gali pateikti vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios. Taisyklių 42.3 punkte nustatyta, kad komisija priima sprendimą atsisakyti priimti ir nagrinėti prašymą, jeigu prašymas paduotas praleidus Taisyklėse numatytus terminus.

35. Mokesčio mokėtojo prašymas žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą, kartu su šios žemės individualaus vertinimo ataskaita pateikiamas turto vertinimo įmonei ir nagrinėjamas šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu prašymas tenkinamas, individualaus žemės vertinimo metu nustatyta žemės vertė šios žemės mokestine verte laikoma nuo to mokestinio laikotarpio, kurį pateiktas prašymas, pradžios tol, kol turto vertinimo įmonė šio įstatymo ir Vyriausybės nustatyta tvarka nustato (patvirtina) naują šios žemės mokestinę vertę (Žemės mokesčio įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Taisyklių 35 punkte nustatyta, kad kartu su prašymu pareiškėjas turi pateikti ataskaitos originalą.

36. Žemės mokesčio įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad masinis žemės vertinimas žemės mokestinėms vertėms apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka atliekamas ne rečiau kaip kas 5 metai.

VI. 37. Minėtas Žemės mokesčio įstatymo (nauja redakcija nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatytas reguliavimas patvirtina, kad žemės mokesčio bazė yra žemės mokestinė vertė, kuri paprastai nustatoma remiantis turto vertinimo įmonės atliktu masiniu žemės vertinimu, kuris atliekamas ne rečiau kaip 5 metai. Žemės mokesčio įstatymas suteikia teisę žemės mokesčio mokėtojui prašyti nesivadovauti masiniu žemės vertinimu nustatant žemės mokesčio bazę, t. y. suteikia teisę teikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Žemės mokesčio įstatymas, nustatydamas žemės mokesčių mokėtojui teisę teikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą, nustato taip pat šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygas: 1) prašymas turi būti pateiktas turto vertinimo įmonei; 2) prašymas turi būti pateiktas per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios (nuo sausio 1 d.); 3) prašymas gali būti pateiktas tik vieną kartą per mokestinį laikotarpį (kalendoriniai metai). Žemės mokesčio įstatymas nenumato galimybės turto vertinimo įmonei spręsti klausimo dėl minėto termino atnaujinimo. Taigi 3 mėnesių terminas, per kurį žemės mokesčių mokėtojas turi teisę teikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą, yra naikinamasis, šiam terminui pasibaigus, asmuo netenka teisės pateikti prašymą. Minėto termino eiga vienodai skaičiuojama visiems žemės mokesčio mokėtojams – nuo sausio 1 d.

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad žemės mokesčių mokėtojas teikdamas prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą, nesilaikė įstatyme nustatytų šios teisės tinkamo įgyvendinimo sąlygų, t. y. prašymą pateikė praleidęs įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą. Dėl to turto vertinimo įmonė – atsakovas, pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo prašymo. Turto vertinimo įmonė teisingai skaičiavo termino pradžią ir pagrįstai sprendė, kad terminas yra pasibaigęs.

39. Žemės mokesčio įstatymas, nustatydamas minėtas žemės mokesčio bazės skaičiavimo taisykles (paprastai remiantis turto vertinimo įmonės atliktu masiniu žemės vertinimu, kuris atliekamas ne rečiau kaip 5 metai), nustatė mokesčių mokėtojo teisę kiekvienu mokestiniu laikotarpiu, t. y. kiekvienais metais teikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Žemės mokesčio įstatymas nenustatė išimčių tais atvejais, kai per mokestinį laikotarpį (kalendoriniai metai) pasikeičia žemės mokesčio mokėtojas (žemės savininkas – fizinis asmuo ir juridinis asmuo). Todėl neturi teisinės reikšmės pareiškėjo motyvai dėl to, kad termino eigos pradžioje, t. y. mokestinio laikotarpio pradžioje (sausio 1 d.) pareiškėjas nebuvo mokesčio mokėtoju, todėl negalėjo realizuoti teisės teikti nustatytu terminu prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą.

40. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl žemės mokestinės vertės nustatymo, kuris buvo nustatytas remiantis turto vertinimo įmonės atliktu masiniu žemės vertinimu. Taigi nagrinėjamoje byloje nekyla klausimas dėl žemės mokesčio mokėjimo, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl vieno iš įstatyme nustatytų žemės mokestinės vertės nustatymo būdų, kuriuo remiantis nustatoma žemės mokesčio bazė. Žemės mokesčio tarifus teisės aktuose nustatytais terminais nustato savivaldybių tarybos, kurios turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti (Žemės įstatymo 8 str.). Žemės mokesčių deklaracijas mokesčių mokėtojams suformuoja teisės aktuose nustatytais terminais mokesčių administratorius. Pareiškėjo nurodomos faktinės aplinkybės gali turėti reikšmės ir ginčytini klausimai gali būti sprendžiami vėlesniuose etapuose – taikant mokesčių lengvatą, sprendžiant klausimus dėl mokesčio išieškojimo. Dėl nurodytų motyvų šie klausimai neturi reikšmės nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nagrinėjamoje byloje teismui nekyla abejonių dėl nustatyto reguliavimo konstitucingumo.

41. Atsakovas pagrįstai pareiškėjo reikalavo pateikti individualų žemės vertinimą patvirtinančio dokumento originalą. Remiantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi (2012 m. kovo 29 d. redakcija) dokumentas – Lietuvos Respublikoje ar užsienio valstybėje įsteigto juridinio asmens, kitos organizacijos ar jų padalinio ar fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepaisant jos pateikimo būdo, formos ir laikmenos. Remiantis pareiškėjo prašymo pateikimo ir nagrinėjimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo 8 straipsniu dokumentas galėjo būti pasirašytas saugiu elektroniniu parašu. Taigi dokumentas galėjo (gali būti) teikiamas rašytinis arba elektroninis, tiek vienu, tiek kitu atveju teikiamas dokumento originalas arba teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta kopija. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesilaikė minėtų reikalavimų ir nepateikė dokumento, kaip tai yra suprantama pagal įstatymų reikalavimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Aladora“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius