2018-02-13 Nr. BB-1051-1-06-1-00093-2010-3 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-18-719/2018

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-00093-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.6.2.1; 1.2.14.7.2.1; 2.1.7.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Rakauskienės (kolegijos pirmininkė), Vytauto Masioko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. Š. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutarties dalies, kuria jo apeliacinis skundas atmestas.

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžiu P. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 2 dalį dvejiems metams, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes iš dalies sudėjus, P. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, P. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį tęsti darbą ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau nei septynias paras be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Civiliniam ieškovui M. D. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi, ištaisius rašymo apsirikimo klaidą, patikslinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, nurodant, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, P. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartimi, ištaisius rašymo apsirikimo klaidą, patikslinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, nurodant, kad, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, P. Š. skirti 10 MGL (376,60 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutartimi nuteistojo P. Š. gynėjo advokato Gintaro Balčiūno ir civilinio ieškovo M. D. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. P. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. tyčia pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą uždarajai akcinei bendrovei „B“ (toliau – ir UAB „B“), esančiai Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priklausantį turtą – 162 750,30 Lt (47 135,74 Eur) ir, siekdamas nuslėpti šią savo nusikalstamą veiką, 2010 m. birželio 4 d. panaudojo žinomai netikrus dokumentus:

nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., būdamas UAB „B“ generalinis direktorius, kartu ir kasininkas, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą, t. y. disponuodamas bendrovės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija) 19 straipsnio 8 dalį privalėdamas veikti bendrovės naudai ir interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, 37 straipsnį – turėdamas teisę veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai sudaryti sandorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. kaip atskaitingas asmuo gavo iš viso 623 051,58 Lt (180 448,21 Eur), taip įgijo realią galimybę disponuoti šiuo jo žinioje esančiu svetimu, UAB „B“ turtu – piniginėmis lėšomis, iš kurių 459 301,28 Lt (133 022,85 Eur) panaudojo UAB „B“ veikloje, 2010 m. gegužės mėnesį 1000 Lt (289,62 Eur) grąžino, o likusių pinigų – 162 750,30 Lt (47 135,74 Eur) UAB „B“ veikloje nepanaudojo ir bendrovei negrąžino,

po to, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi iškėlus UAB „B“ bankroto bylą, jis, siekdamas pagrįsti tariamai teisėtą pinigų panaudojimą ir taip nuslėpti savo padarytą nusikalstamą veiką, UAB „B“ bankroto administratorei UAB „Bankroto administravimas“ 2010 m. birželio 4 d. pateikė žinomai netikrus dokumentus: 1) 2008 m. gruodžio 15 d. tiekimo sutartį Nr. 10, kuria UAB „B“, atstovaujama P. Š., iš RAB „L“, esančios Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), atstovaujamos A. P., tariamai įsigijo elektroninės prekybos įrangos už 67 740,61 Lt (19 619,03 Eur), 2008 m. gruodžio 17 d. sąskaitą faktūrą Nr. 196, išrašytą minėtai elektroninės prekybos įrangai bei 2008 m. gruodžio 30 d. kasos pajamų orderį Nr. 001088R, kuriuo UAB „B“ tariamai sumokėjo 13 819,08 latų sumą RAB „L“, nors realiai minėtų pinigų UAB „B“ bendrovei RAB „L“ nemokėjo, 2) 2008 m. gruodžio 15 d. įrenginių ir kitos techninės įrangos nuomos sutartį Nr. 230, kuria bendrovė „B“, atstovaujama P. Š., iš RAB „E“, esančios Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), atstovaujamos A. C., tariamai išsinuomojo techninę įrangą – apsaugos prietaisą (1 vnt.), terminius spausdintuvus TH2000 (3 vnt.), dolerių banknotų tikrinimo įrenginius JCM DBC-3 (2 vnt.), monetų skaičiavimo įrenginius „S. C. 302“ (3 vnt.), tarnybinio telefono punktą „Panasonic“ (1 vnt.), ieškiklius „Doors 100 series“ (7 vnt.), monetų nuskaitymo įrenginius „SC-2100“ (1 vnt.), banknotų skaičiavimo įrenginius „De La Rue-2500“ (6 vnt.), stalo skaitytuvus (9 vnt.), asmeninius kompiuterius (10 vnt.) už 10 000 Lt (2896,20 Eur), ir 2009 m. vasario 2 d. kasos išlaidų orderį Nr. 20, kuriuo bendrovei „E“ tariamai sumokėjo 816 latų už nuomą, nors realiai minėtų pinigų UAB „B“ bendrovei „E“ nemokėjo, 3) 2008 m. sausio 7 d. konsultacinę sutartį Nr. 692, sudarytą tarp UAB „B“, atstovaujamos P. Š., ir „S“, esančios Latvijos Respublikoje, Rygoje, (duomenys neskelbtini), atstovaujamos S. K., ir pagal šią sutartį išrašytą 2009 m. rugsėjo 25 d. 4803,92 Lt (1391,31 Eur) sumos sąskaitos kopiją Nr. 1095/09 už tariamai suteiktas paslaugas, nors realiai mokėjimų pagal šią sąskaitą neatliko.

2. P. Š. taip pat nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2007 m. gruodžio 21 d. iki 2010 m. balandžio 9 d., būdamas UAB „B“, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), generalinis direktorius, kartu ir kasininkas, einamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas šiai bendrovei priklausantį turtą, t. y. disponuodamas bendrovės piniginėmis lėšomis ir kitomis materialinėmis vertybėmis, pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija) 19 straipsnio 8 dalį privalėdamas veikti bendrovės naudai ir interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais, 37 straipsnį – turėdamas teisę veikti bendrovės vardu ir vienvaldiškai sudaryti sandorius, būdamas atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB „B“ turtą – 69 720,72 Eur:

tyčia, žinodamas, kad UAB „B“ ekonominė padėtis yra sunki, t. y. bendrovės UAB „B“ turėtos trumpalaikės skolos ir įsipareigojimai smarkiai viršija bendrovės realiai turėtą trumpalaikį turtą ir bendrovės sugebėjimas trumpalaikėmis mokėjimo priemonėmis likviduoti trumpalaikius įsipareigojimus tiek 2008 m. pabaigoje, tiek 2009 m. pabaigoje būtų nepakankamas, jo paties skola sudaro didelę dalį bendrovės turto, 2009 m. rugsėjo 14 d., atstovaudamas UAB „B“, su Panamoje registruota bendrove „I“, atstovaujama M. O., sudarė akcijų pardavimo sutartį (be numerio), pagal kurią UAB „B“ iš bendrovės „I“ turėjo įgyti RAB „D“, esančios Latvijos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), 200 vnt. paprastųjų vardinių akcijų už 70 000 latų, ir 2009 m. rugsėjo 14 d. pagal kasos čekį Nr. 2017 bendrovei „I“ sumokėjo 49 000 latų (69 720,72 Eur), tačiau likusios sumos – 21 000 latų iki sutartos datos – 2010 m. gegužės 31 d. – nesumokėjo ir visų akcijų neįgijo.

3. Kasaciniu skundu nuteistojo P. Š. gynėjas advokatas G. Balčiūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, ir jo ginamąjį dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį išteisinti.

3.1. Kasatorius nurodo, kad kaltinamasis aktas, nustatantis bylos nagrinėjimo teisme ribas ir apimtį, neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes abu kaltinimai, tiek pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tiek pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, yra vienas kitam prieštaraujantys, nekonkretūs, klaidinantys, nukreipiant į neesminių aplinkybių tyrimą, jame nenurodyti įrodymai, pagrindžiantys nuteistojo veiksmuose egzistuojant jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų sudėties požymius, nenurodyti nusikalstamų veikų padarymo būdai, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Tai, pasak kasatoriaus, lėmė, kad buvo visapusiškai neįvertintos faktinės aplinkybės, turinčios esminę reikšmę nuteistojo veiksmų kvalifikavimui, padarytos nepagrįstos išvados dėl nuteistojo kaltumo, suvaržė nuteistojo teisę į gynybą.

3.2. Pasak kasatoriaus, kaltinamojo akto ydingumas pasireiškia tuo, kad jame 69 720,72 Eur piniginių lėšų sumokėjimas pagal nuteistojo 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarytą Latvijoje registruotos bendrovės RAB „D“ akcijų įsigijimo sutartį ir jos pagrindu išrašytą kasos čekį Nr. 2017 yra išskirtas į atskirą nusikalstamą veiką, traktuojant avanso sumokėjimą kaip turto iššvaistymą (BK 184 straipsnio 2 dalis), t. y. izoliuotai nuo nuteistajam pareikštų kaltinimų pasisavinus bendrovei priklausančius 47 135,74 Eur. Nuteistojo dispozicijoje buvusių bendrovės 47 135,74 Eur panaudojimas pačios bendrovės veikloje yra pagrįstas 69 720,72 Eur sutartimi, kuri nenuginčyta, galiojanti, ir avansiniu lėšų pagal ją sumokėjimu pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. išrašytą kasos čekį Nr. 2017. Nuteistasis jokios asmeninės naudos iš RAB „D“ akcijų įsigijimo sutarties neturėjo –priešingai, naudą gavo bendrovė, kuri, jau sumokėjus avansą, pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo (ir tebėra įgijusi) nuosavybės teise 120 vnt. RAB „D“ akcijų, t. y. finansinį turtą, kuris paprasčiausiai nebuvo laiku apskaitytas bendrovės apskaitoje dėl nuo nuteistojo nepriklausiusių aplinkybių (pradžioje – bendrovės apskaitą tvarkiusiai bendrovei UAB „A“ dėl vėluojančio atsiskaitymo nepriėmus dokumentų, o vėliau – iškėlus bendrovės bankroto bylą pasibaigus nuteistojo, kaip direktoriaus, įgaliojimams).

3.3. Kasatoriaus nuomone, kaltinamasis aktas šiuo aspektu ne tik ydingas, bet ir prieštarauja logikai – reiškiant kaltinimą dėl 47 135,74 Eur pasisavinimo, nurodoma, kad bendrovės apskaitoje nėra duomenų, kur šios lėšos buvo panaudotos, o reiškiant kaltinimą dėl 69 720,72 Eur iššvaistymo, teigiama, kad lėšos iššvaistytos, nors pagal sutartį atlikto avanso sumokėjimas nebuvo apskaitytas bendrovės apskaitoje. Kasatorius pažymi, kad pagal sutartį nuteistojo sumokėta 69 720,72 Eur avanso suma yra 22 584,98 Eur didesnė nei tariamai nuteistojo pasisavinta bendrovės 47 135,74 Eur lėšų suma, ir daro išvadą, kad jei visas bendrovės lėšų panaudojimas būtų tinkamai buvęs atvaizduotas bendrovės apskaitoje, matematiškai sudėjus visas gautinas ir mokėtinas sumas, išeitų, jog pati bendrovė yra skolinga nuteistajam, o ne priešingai.

3.4. Kasatorius teigia ir tai, kad nebuvo nurodyti nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo būdai, t. y. kaip nuteistojo veiksmais pasireiškė bendrovės lėšų pavertimas asmeniniu jo turtu (BK 183 straipsnio 2 dalies aspektu) ir bendrovės lėšų už Latvijos bendrovės RAB „D“ akcijų įsigijimą perleidimo neteisėtumas ir neatlygintinumas (BK 184 straipsnio 2 dalies aspektu).

3.5. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai padarė BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą, nes apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nenurodytas nė vienas įrodymas, neginčijamai patvirtinantis nuteistojo veiksmuose buvus nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, požymius. Kasatorius cituoja šiuos BK straipsnius, teismų sprendimų turinį, nurodydamas, jog nuosprendyje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, kad nuteistasis pasisavino bendrovei priklausančius 47 135,74 Eur, juos paversdamas savo asmeniniu turtu (jį užvaldymas), ir jis veikė tyčia to norėdamas; kad jis 69 720,72 Eur mokėjimą atliko sudarydamas fiktyvų sandorį, t. y. bendrovės lėšas perleisdamas neatlygintinai pagal RAB „D“ akcijų įsigijimo sutartį. Priešingai, kasatorius teigia, kad teismai nenustatė, kokiems kitiems, nesusijusiems su bendrovės interesais ir veikla, tikslams šios lėšos buvo panaudotos. Be to, teismai nenustatė, kad bendrovės sudaryta sutartis ir pagal ją atliktas 69 720,72 Eur avansinis apmokėjimas buvo neteisėtas (ar fiktyvus) ir neatlygintinas sandoris, buvo konstatuota tik tai, kad sutartis buvo bendrovei ekonomiškai nenaudinga ir per daug rizikinga, nes bendrovė buvo sunkios finansinės būklės. Kasatorius teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą turi būti grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais; nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu.

3.6. Pasak kasatoriaus, tai, kad bendrovės lėšos nebuvo panaudotos nuteistojo asmeniniams tikslams ir pasisavintos, patvirtina 2009 m. rugsėjo 14 d. sudaryta Latvijos Respublikoje registruotos įmonės RAB „D“ akcijų įsigijimo sutartis. Pagal ją atlikto avansinio mokėjimo faktas patvirtina, kad visos bendrovės 47 135,74 Eur lėšos buvo panaudotos bendrovės veikloje ir jos naudai, nuteistasis jokios asmeninės naudos iš RAB „D“ akcijų įsigijimo sutarties neturėjo. Kasatorius pažymi ir tai, kad tiek kaltinimas, tiek teismas faktiškai pripažino, jog lėšos nebuvo pasisavintos, nes nuteistajam buvo inkriminuotas turto iššvaistymas. Nei prokurorė, nei bendrovės bankroto administratorė, nei teismai nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog bendrovės sudaryta sutartis ar pagal ją atliktas apmokėjimas buvo neteisėtas ar fiktyvus sandoris. Priešingai, bendrovės sudaryto RAB „D“ akcijų įsigijimo sandorio realumą ir teisėtumą patvirtina kitos bendrovės UAB „M“ sudarytas analogiškas RAB „D“ akcijų įsigijimo sandoris, minimas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, po kurio UAB „M“ buvo įregistruota RAB „D“ akcininke.

3.7. Kasatoriaus tvirtinimu, nėra ir kito nusikalstamos veikos elemento, t. y. bendrovės lėšų perleidimo neatlygintinumo. Net ir bankroto administratorei nesumokėjus likusios sutartyje numatytos kainos, bendrovė pagal sutarties 2 punkto sąlygas įgijo nuosavybės teises į 120 vnt. RAB „D“ akcijų, t. y. įgijo finansinį turtą, tačiau nuosavybės teisių įgijimas paprasčiausiai nebuvo įformintas ir apskaitytas bendrovės apskaitoje dėl nuo nuteistojo nepriklausančių aplinkybių. Faktas dėl finansinio turto įgijimo yra patvirtintas ir į bylą pateiktoje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. balandžio 14 d. atliktoje specialisto išvadoje Nr. 5-1/55. Kasatoriaus nuomone, tai, kad sutartis nebuvo įtraukta į bendrovės apskaitą ar kad bendrovė neįgijo visų pagal sutartį numatytų 200 vnt. RAB „D“ akcijų, esmės nekeičia, nedaro sutarties neatlygintina ir nepatvirtina turto iššvaistymo fakto.

3.8. Kasatorius nurodo, kad teismas nuteistojo poziciją, nepagrįstai suteikdamas jai menkesnę įrodomąją reikšmę nei kaltinamiesiems argumentams, įvertino kritiškai, subjektyviai ją atmetė, nesivadovaudamas jokiais kitais įrodymais, kurie būtų leidę teismui daryti priešingas išvadas. Teismui kilus abejonių dėl sutarties ir pagal ją atlikto mokėjimo teisėtumo, jos turėjo būti pašalinamos tik lygiaverčiais įrodymais, o jų nesant – visos abejonės ir neaiškumai turėjo būti aiškinami nuteistojo naudai.

3.9. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalies, 11 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pažeidė nullum crimen sine lege (nėra nusikaltimo be įstatymo) principą, tai lėmė nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio nuteistajam priėmimą. Kasatoriaus manymu, nuteistojo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais ir lemiančiais baudžiamosios atsakomybės atsiradimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išimtinai dėl to, jog jis tariamai pinigines lėšas panaudojo ne bendrovės reikmėms, tačiau baudžiamosios teisės prasme tokie nuteistojo veiksmai savaime dar nėra nusikalstami. Šiuo atveju esminę reikšmę turi ne tai, ar bendrovės 47 135,74 Eur buvo panaudoti jos veiklai, bet tai, ar nuteistais šias lėšas iš bendrovės pasisavino asmeniniais tikslais (užvaldė ir pavertė savo turtu) bei kryptingai to siekė. Teismai vertino šalutines, su šia nusikalstama veika nesusijusias aplinkybes ir atitinkamai apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė nesusijusiomis prielaidomis, kad byloje neva nėra pagrįsta, kaip bendrovės 47 135,74 Eur buvo panaudoti jos pačios veikloje.

3.10. Pasak kasatoriaus, nuteistojo veiksmai buvo pripažinti neteisėtais pagal BK 184 straipsnio 2 dalį dėl to, jog jis tuo metu, kai bendrovės ekonominė padėtis buvo sunki, 2009 m. rugsėjo 14 d. sudarė bendrovei tariamai finansiškai nenaudingą sutartį dėl Latvijoje registruotos bendrovės RAB „D“ akcijų įsigijimo, kurios pagrindu pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. išrašytą kasos čekį Nr. 2017 avansu už įsigyjamas akcijas buvo sumokėta 69 720,72 Eur. Tačiau, kasatoriaus nuomone, kaip ir pirmiau aptartos veikos atveju, buvo padaryta analogiška kvalifikavimo klaida, nes, kvalifikuojant nuteistojo veiką pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, esminę reikšmę turi tai, ar bendrovės lėšos už RAB „D“ akcijų įsigijimą buvo perduotos neteisėtai ir neatlygintinai. Pasak kasatoriaus, aplinkybė, jog sutartis sudaryta tuo metu, kai bendrovės finansinė padėtis buvo sunki, neturi lemiamos įtakos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tačiau teismai tuo pagrindu padarė išvadą, kad nuteistasis iššvaistė bendrovės lėšas, o esminę aplinkybę, kad sutartis nėra nuginčyta ar pripažinta negaliojančia, o bendrovė, net ir nesumokėjusi likusios sumos, vis tiek įgijo finansinį turtą – akcijas, kuris tiesiog nebuvo apskaitytas, ignoravo.

3.11. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. visiškai nepasisakė dėl apeliaciniame skunde iškeltų argumentų dėl pažeisto in dubio pro reo principo.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė L. Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo P. Š. gynėjo advokato G. Balčiūno kasacinį skundą atmesti.

4.1. Prokurorė pažymi, kad kasatoriaus prašymas panaikinti teismų sprendimus ir P. Š. išteisinti negalimas, nes BPK 382 straipsnyje nenumatyta tokia teismo, išnagrinėjusio kasacinę bylą, nutartis. Be to, kasaciniame skunde daug dėmesio skiriama įrodymų vertinimo klausimams, kurie nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas.

4.2. Prokurorė dėl kasatoriaus nurodomo kaltinamojo akto ir teisės į gynybą pažeidimo teigia, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius, – veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. (BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismai nenustatė, jog kaltinamasis aktas neatitinka įstatyme keliamų reikalavimų ir trukdo nagrinėti bylą. Kaltinamajame akte yra aiškiai nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, dėl kokių veikų padarymo yra kaltinamas asmuo, inkriminuojamos nusikalstamos veikos detaliai aprašytos ir veikos kvalifikuotos tiksliai, nurodant atitinkamą BK normą. Priešingai nei teigia kasatorius, nusikalstamų veikų padarymo mechanizmas, tyčios forma yra atskleistos.

4.3. Prokurorė dėl kasatoriaus nurodomų esminių BPK pažeidimų teigia, kad byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo P. Š. naudai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir vertindamas juos, būtų padaręs esminių klaidų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, o nuteistojo P. Š. nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį. Pasak prokurorės, nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis ir pripažinti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalies reikalavimus, nėra pagrindo. Prokurorė nurodo ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, išnagrinėjo nuteistojo P. Š. gynėjo advokato G. Balčiūno apeliacinį skundą. Kasatoriaus teiginiai apie teismų padarytus BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies, 2 straipsnio 4 dalies, šalių lygiateisiškumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų pažeidimus yra deklaratyvūs, jais iš esmės išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų vertinimu.

4.4. Atsiliepime dėl P. Š. veikos kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį teigiama, kad pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes nustatė, remdamasis byloje ištirtų duomenų visuma, kurie buvo tarpusavyje palyginti ir sugretinti, nustatęs, kurie iš jų yra patikimi ir pagrindžia vieni kitus: liudytojų parodymais, teisinės pagalbos prašymų, specialisto išvados ir rašytiniais bylos duomenimis. P. Š. einamų pareigų pagrindu buvo atsakingas už jo žinioje buvusį bendrovės turtą, tačiau nesilaikė įstatymų reikalavimų, neatsakingai ir neteisėtai elgėsi su bendrovės turtu. Priešingai nei teigia kasatorius, darant išvadą dėl bendrovės vadovo veiksmų atitikties BK 183 straipsnyje įtvirtintos turto pasisavinimo sudėties požymiams, turi būti tiriamos ir vertinamos bylos aplinkybės, patvirtinančios ar paneigiančios tokių lėšų panaudojimo įmonės reikmėms faktą. Teismų praktikoje esminėmis aplinkybėmis pripažįstama tai, kad bendrovės lėšos buvo naudojamos ne jos reikmėms ir kad dėl to bendrovei buvo padaryta žala. Abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad P. Š. jo žinioje esantį UAB „B“ turtą, t. y. pinigines lėšas, panaudojo ne įmonės reikmėms, šių pinigų panaudojimą patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl svetimą turtą (162 750,30 Lt (47 135,74 Eur), veikdamas tiesiogine tyčia, neteisėtai ir neatlygintinai pavertė savo turtu. Nors P. Š. buvo vienintelis UAB „B“ akcininkas, bet baudžiamosios atsakomybės tai nešalina. Uždarosios akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, todėl ir vienintelis akcininkas turi atsakyti už bendrovės, t. y. jam svetimo turto, pasisavinimą. Prokurorė, atsižvelgdama į tai, teigia, kad P. Š. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 183 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

4.5. Prokurorė dėl BK 184 straipsnio 2 dalies taikymo nurodo, kad P. Š., žinodamas apie jo vadovautos bendrovės turtinę padėtį ir suvokdamas sudaromo sandorio rizikingumą bei pavojingumą, nesidomėdamas, kokios įmonės akcijas siekia įgyti, kuo Latvijos įmonė „D“ verčiasi, koks, kokiu pagrindu ir kiek realus tariamas jo nurodytas daugiau nei 3 mln. latų reikalavimas turėjo būti Latvijos įmonei patenkintas, ir, nepaisant to, pasirašydamas minėtą akcijų pardavimo sutartį, sąmoningai leido byloje nustatytiems padariniams (UAB „B“ turto praradimui) kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Nuteistasis šio sandorio niekaip neatvaizdavo bendrovės buhalterinėje apskaitoje, per pusmetį iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo ir tris mėnesius po bankroto bylos iškėlimo nesiėmė jokių priemonių gauti informacijai apie sandorio turinį ir vykdymą, pats šio sandorio neįvykdė, taip pat per įstatyme ir pačioje akcijų pardavimo sutartyje nurodytą terminą nepateikė informacijos bankroto administratorei, tokiu būdu užkirsdamas kelią surasti UAB „B“ turtą – sumokėtus pinigus ar akcijas – ir jį atgauti. Prokurorė pažymi, kad teisės priimti rizikingus sprendimus ribas nustato įstatymuose, juridinio asmens steigimo dokumentuose bei kituose vidaus dokumentuose nurodytos pareigos. Šių pareigų privalu laikytis viso sprendimų priėmimo proceso metu. Šio proceso metu vadovas turi nustatyti galimas priimamo sprendimo rizikas, jas įvertinti, imtis visų protingų priemonių joms apriboti ir sumažinti, jas nuolat stebėti bei kontroliuoti. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Pasak prokurorės, P. Š. neteisėtai, likus vos keliems mėnesiams iki bendrovės bankroto, suvokdamas ir ignoruodamas sunkią bendrovės finansinę būklę, skolas valstybei, darbuotojams ir paslaugas teikusiems asmenims, neatlygintinai (kadangi nei sandorio metu, nei po jo jokio turto UAB „B“ realiai neįgijo) perdavė M. O. UAB „B“ pinigines lėšas ir taip iššvaistė UAB „B“ didelės vertės turtą. Prokurorė, atsižvelgdama į tai, teigia, kad P. Š. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 184 straipsnio 2 dalis – pritaikytas tinkamai.

5. Nuteistojo P. Š. gynėjo advokato G. Balčiūno kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių BPK pažeidimų

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Tik tada, kai pagal bylos faktines aplinkybes nustatyti tiek nusikalstamos veikos subjektyvieji, tiek objektyvieji požymiai, padaryta veika gali būti vertinama kaip nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

7. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes.

8. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurių vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

9. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

10. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis P. Š., būdamas UAB „B“ generalinis direktorius, nepasisavino bendrovei priklausančių 47 135,74 Eur, o juos panaudojo pačios bendrovės reikmėms, t. y. bendrovės vardu sudarė akcijų įgijimo (pirkimo) sutartį, pagal kurią akcijų pardavėjai kitai bendrovei jis sumokėjo 69 720,72 Eur (dėl kurių iššvaistymo jis yra nuteistas). Šie kasacinio skundo argumentai pagrįsti.

11. P. Š. pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už UAB „B“, kurios generalinis direktorius ir kasininkas jis buvo, didelės vertės turto – 47 135,74 Eur – pasisavinimą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 31 d. Teismai tokią išvadą padarė nustatę, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių apie nuteistojo iš bendrovės paimtų 47 135,74 Eur panaudojimą bendrovės reikmėms.

11.1. P. Š. taip pat pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už UAB „B“, kurios generalinis direktorius ir kasininkas jis buvo, didelės vertės turto – 69 720,72 Eur – iššvaistymą, nes jis, žinodamas bendrovės sunkią finansinę būklę, sudarė akcijų pirkimo sutartį, pagal kurią 2009 m. rugsėjo 14 d. neatlygintinai perdavė M. O., atstovaujančiam bendrovę „I“, 69 720,72 Eur; nei sandorio metu, nei po jo jokio turto UAB „B“ realiai neįgijo.

12. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju šioje situacijoje, t. y. kai P. Š. nuteistas ir už bendrovei priklausančių 47 135,74 Eur pasisavinimą, ir už 69 720,72 Eur iššvaistymą, būtina įvertinti kiekvienos ir visų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir jas pagrindžiančių įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo iššvaistyti 69 720,72 Eur priklausė UAB „B“, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. kad sandoris, pagal kurį šie pinigai buvo sumokėti kitai bendrovei už akcijų įsigijimą, UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje neatvaizduotas.

Taigi, neaišku, kokiu pagrindu buvo padaryta išvada, jog 69 720,72 Eur priklausė UAB „B“, jei šie pinigai UAB „B“ buhalterinėje apskaitoje neatvaizduoti. Taip pat šis teismas, darydamas išvadą, kad nuteistasis pasisavino UAB “B“ priklausančius 47 135,74 Eur, netyrė ir nesiaiškino, ar šios lėšos (o jei jų dalis, tai kokia) nebuvo panaudotos akcijų pirkimo sandoriui su „I“ vykdyti. Nors apeliacinės instancijos teismas ir atliko dalinį įrodymų tyrimą (apklausė nuteistąjį), bandė aiškintis šias aplinkybes, tačiau ne iki galo, neišsamiai, nesiėmė visų priemonių šioms aplinkybėms nustatyti ir argumentuotų išvadų nutartyje dėl šių aplinkybių nepadarė, tik formaliai nurodė, kad apeliaciniame skunde nurodomos lėšų panaudojimo aplinkybės prieštarauja paties nuteistojo parodymams pirmosios instancijos teisme.

Tačiau teismo pareiga – imtis visų priemonių, kad būtų išsiaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išsiaiškinus nurodytas aplinkybes, byloje turi būti įvertinti ne tik įrodymai dėl kiekvienos veikos atskirai, bet ir jų visuma, nes abi nuteistojo veikos tarpusavyje susijusios (dėl tos pačios bendrovės, veiksmai atlikti panašiu laikotarpiu, generalinio direktoriaus ir kartu kasininko pareigas einant tam pačiam asmeniui). Vienas svarbiausių baudžiamojo proceso įstatymo principų yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, nes tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes galima įrodymus įvertinti, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Neišsiaiškinus minėtų esminių aplinkybių, t. y. teisinę reikšmę turinčių faktų buvimo ar nebuvimo, ir jų nevertinant kaip visumos, negalima spręsti ir apie konkrečių veikų, numatytų baudžiamajame įstatyme, požymių buvimą P. Š. veiksmuose.

13. Taigi pirmosios instancijos teismas nenustatė visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas minėto BPK pažeidimo neištaisė. Kartu tai vertintina ir kaip esminis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimas, nes toks argumentas buvo nurodomas nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, į jį atsakė formaliai ir argumentuotų išvadų dėl bendrovei priklausančių 47 135,74 Eur panaudojimo akcijoms bendrovės vardu įsigyti nepadarė. Tai esminiai BPK nuostatų pažeidimai, sukliudę apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

14. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu civiliniam ieškovui M. D. buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinio ieškovo M. D. apeliacinis skundas atmestas, tačiau jo kasacinis skundas byloje nepaduotas. Šioje nutartyje nurodytų aplinkybių išsiaiškinimas (nustatymas) yra susijęs su nuteistojo baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimu, taigi, ir su civilinio ieškinio klausimo išsprendimu, todėl naikintina visa apeliacinės instancijos teismo nutartis ir visa byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo P. Š. gynėjo advokato G. Balčiūno kasacinio skundo argumentų, nes sprendimo dėl jų priėmimas šiuo atveju galimas tik tinkamai atlikus pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimą apeliacine tvarka. Minėta, kad nuteistojo veikos tarpusavyje susijusios, taigi visų P. Š. inkriminuotų nusikalstamų veikų apimties ir jų kvalifikavimo teisingumas priklauso nuo šioje nutartyje nurodytų aplinkybių išsamaus išsiaiškinimo (nustatymo) ir jų, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertinimo rezultatų. Be to, pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, nes tai pažeistų apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo nepriklausomumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Masiokas

Artūras Ridikas