2016-05-17 Nr. BB-2121-1-40-9-00325-2014-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-201-139/2016

Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00325-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.3.2;

1.2.29.1;

1.2.29.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Audronės Kartanienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Jovaišaitės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu S. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 304 straipsnio 1 dalį dvidešimčiai parų arešto, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį penkiasdešimt penkioms paroms arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – penkiasdešimt penkių parų areštas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: S. V. pagal BK 304 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimo, prokurorės, palaikiusios kasacinį skundą ir prašiusios panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

1. Pagal BK 304 straipsnį S. V. pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad pateikė melagingą informaciją siekdamas įgyti dokumentą, t. y.: žinodamas, jog Šiaulių apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 300 Lt bauda su specialiosios teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu vieneriems metams iki 2011 m. spalio 17 d., siekdamas įsigyti vairuotojo pažymėjimą su savo anketiniais duomenimis, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. IV-418 patvirtintų Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo III skyriaus reikalavimų, 2012 m. gegužės 16 d. 15.35 val. VĮ „Regitra“ Šiaulių filiale, esančiame Šiauliuose, Vilniaus g. 8, pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) išduoti vairuotojo pažymėjimą ir prašyme pateikė žinomai melagingą informaciją apie tai, kad dėl jo nepriimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemonę, ir vairuotojo pažymėjimas policijos nesulaikytas, šią informaciją patvirtino parašu, dėl to, remiantis jo pateiktais melagingais duomenimis, 2012 m. gegužės 21 d. VĮ „Regitra“ Šiaulių filiale jam buvo išduotas vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini).

Pagal BK 300 straipsnio 2 dalį S. V. pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad laikė ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y.: žinodamas, kad 2012 m. gegužės 16 d. VĮ „Regitra“ Šiaulių filiale, esančiame Šiauliuose, Vilniaus g. 8, yra pateikęs melagingą informaciją apie tai, kad dėl jo nepriimtas procesinis sprendimas, draudžiantis vairuoti transporto priemonę, ir vairuotojo pažymėjimas policijos nesulaikytas, taip 2012 m. gegužės 21 d. neteisėtai gavęs tikrą dokumentą – vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo užfiksuota tikrovės neatitinkanti informacija, šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. kovo 6 d. prie savęs ir 2014 m. kovo 6 d. panaudojo pateikdamas jį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) T. J..

2. Kasaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Aušra Jovaišaitė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį be pakeitimų.

2.1. Prokurorė nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 15 straipsnio 2 dalies) ir padarytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio pažeidimų.

2.2. Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 304 straipsnio 1 dalyje, subjektyvaus požymio – tyčios – nebuvimo S. V. veiksmuose. Teismo išvada, kad S. V. elgesį pasirašant prašyme išduoti vairuotojo pažymėjimą ir parašu patvirtinant iš anksto paruoštą specialios formos dalį negalima vertinti kaip tyčinį, apgalvotą, kryptingą melagingų duomenų pateikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, pasak prokurorės, yra grindžiama vien tik S. V. parodymais, tinkamai neįvertinus kitų byloje surinktų objektyvių įrodymų (nešališkų liudytojų L. D., M. O., G. Č., V. R., kurie buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, parodymų) visumos. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas subjektyviuosius padarytų nusikalstamų veikų sudėties požymius kruopščiai analizavo neatskirdamas jų nuo objektyviųjų, dėl to šio teismo išvados dėl S. V. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 304 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kasatorė nurodo, jog byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad S. V., pateikdamas melagingą informaciją apie tai, kad dėl jo nepriimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemonę, ir vairuotojo pažymėjimas policijos nesulaikytas, turėjo tikslą gauti dokumentą – vairuotojo pažymėjimą, o nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2014 m. kovo 6 d. laikė ir 2014 m. kovo 6 d. panaudojo šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą (vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini)) pateikdamas jį policijos pareigūnui T. J..

2.3. Kasatorė pažymi, kad tiek administracinio teisės pažeidimo, už kurį S. V. atimta specialioji teisė vairuoti transporto priemones, padarymo metu, tiek specialiosios teises atėmimo termino pabaigos metu (2011 m. spalio 17 d.) galiojo ATPK 330 straipsnio nuostatos, numatančios, kad vairuotojas, kuriam teisė vairuoti atimta ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, norėdamas susigrąžinti teisę vairuoti, privalo išlaikyti kvalifikacinius egzaminus. Tai numatyta ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje, šio įstatymo nuostatas, vadovaujantis Kelių eismo taisyklių 5 punktu, eismo dalyviai privalo išmanyti. Kasatorės nuomone, logiška, kad vairuotojas privalo išmanyti ne tik vairavimo egzamino laikymo metu galiojančias šių teisės aktų nuostatas, bet ir jų pakeitimus. Taigi, anot prokurorės, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad S. V. privalėjo žinoti, kad turi perlaikyti vairavimo egzaminą. Prokurorė pažymi, jog S. V. jo prašymą priėmusiam VĮ „Regitra“ specialistui net žodžiu nenurodė, kad jam buvo taikyta nuobauda – teisės vairuoti atėmimas, ir nesiteiravo, ar nėra kliūčių jam gauti naują vairuotojo pažymėjimą. Ši aplinkybė, anot prokurorės, patvirtina išvadą, kad S. V. sąmoningai nutylėjo apie jam taikytą nuobaudą ir, pateikęs melagingą informaciją, siekė gauti naują vairuotojo pažymėjimą, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju tai, kad VĮ „Regitra“ darbuotojas, pildęs S. V. prašymą, dėl duomenų bazės sutrikimo nenustatė duomenų apie teisės vairuoti transporto priemonę atėmimą S. V., neturi teisinės reikšmės vertinant jo kaltę (analogišką praktiką formuoja ir Kauno apygardos teismas nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-814-383/2012). Kasatorė teigia, kad apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-584/2012, nes joje aprašomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju, skirtingai nei nurodyta minėtoje nutartyje, S. V., kreipdamasis į VĮ „Regitra“ su prašymu išduoti vairuotojo pažymėjimą, nors ir praėjus nuobaudos vykdymo terminui, nebuvo įvykdęs visų įstatyme nustatytų sąlygų vairuotojo pažymėjimui atgauti (nebuvo išlaikęs kvalifikacinio egzamino).

2.4. Prokurorė taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė S. V. parodymus, kad atvykęs į VĮ „Regitra“ prašymo dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo pats nepildė, tik pasirašė, ten pasirašomų dokumentų neskaitė. Tai, kad melagingus duomenis VĮ „Regitra“ specialistui pateikė pats S. V., pasak prokurorės, patvirtino liudytojai G. Č. ir V. R.. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. Č. parodė, kad prieš pasirašydamas asmuo perskaito, o specialistas visada žiūri, kaip asmuo skaito, taip pat asmuo pasirašo, jog yra susipažinęs su tekstu.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad tai, ar asmuo prieš pasirašydamas atidžiai perskaitė prašymą, negali būti vertinama kaip aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Prokurorė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad prašymas dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo buvo nedideles apimties, nesudėtingos formos, jo turinį sudarė vos keli sakiniai, o tai taip pat neleidžia teigti, jog S. V., nors ir neturintis specialių teisinių žinių asmuo, galėjo nesuprasti prašymo turinio ar pasimesti dėl jame nurodytos informacijos.

Prokurorės įsitikinimu, S. V. apeliacinio skundo argumentas, kad jis pagal savo asmenines savybes (nėra baigęs vidurinės mokyklos, ūkininkauja kaime, neišmano teisės normų ir pan.) niekaip negalėjo žinoti, jog VĮ „Regitra“ informacinėje duomenų bazėje nėra jo duomenų apie vairavimo teisės atėmimą, kaip tik patvirtina jo tyčią, nes esmė yra ne duomenų bazėje esantys duomenys, o jo sąmoningas ir kryptingas elgesys – žinomai melagingos informacijos pateikimas apie tai, kad dėl jo nepriimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemonę, kad vairuotojo pažymėjimas policijos nesulaikytas, ir šios informacijos patvirtinimas savo parašu.

Prokurorė pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad S. V., žinodamas, kad jo vairuotojo pažymėjimas sulaikytas ir kad kreipdamasis į VĮ „Regitra“ su prašymu išduoti vairuotojo pažymėjimą nėra įvykdęs visų įstatyme nustatytų sąlygų vairuotojo pažymėjimui atgauti (nebuvo išlaikęs kvalifikacinių egzaminų), neturėjo jokio realaus pagrindo manyti, jog jis turi teisę atgauti prarastą teisę vairuoti. Ši aplinkybė, anot kasatorės, ypač svarbi vertinant kaltininko kaltės formą, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad S. V. veiksmuose nėra tyčios, netinkamai pritaikė BK 15 straipsnio 2 dalį.

Prokurorės teigimu, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog S. V. suvokė, kad pateikė melagingą informaciją siekdamas įgyti dokumentą – vairuotojo pažymėjimą, kad laikė ir panaudojo šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą, ir norėjo taip veikti, todėl jo veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamų veikų, numatytų BK 304 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai.

3. Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Aušros Jovaišaitės kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 304 straipsnio ir 300 straipsnio 2 dalies taikymo

4. BK 304 straipsnyje (melagingos informacijos pateikimas siekiant įgyti dokumentą) nustatyta, kad tas, kas siekdamas gauti dokumentą ar suklastoto dokumento tikrumo patvirtinimą pateikė įstaigai ar tarnautojui melagingą informaciją, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Esminiai šio baudžiamojo nusižengimo objektyvieji požymiai, lemiantys baudžiamąją atsakomybę, yra melagingos, t. y. neatitinkančios tikrovės, klaidinančios informacijos pateikimas tam tikrai įstaigai ar pareigūnui. Subjektyvieji požymiai yra tyčinė kaltė bei tikslas – siekimas gauti dokumentą ar suklastotą dokumentą. Tyčios turinys šiame baudžiamajame nusižengime yra toks: asmuo supranta, kad pateikia melagingą, t. y. neatitinkančią tikrovės informaciją įstaigai ar asmeniui, atsakingam už dokumento išdavimą, ir nori taip veikti.

4.1. Apeliacinės instancijos teismas S. V. išteisinimą argumentavo tuo, kad nenustatyta tyčinė jo kaltės forma. Pasak šio teismo, neatsargią kaltės formą nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad S. V. buvo nepakankamai rūpestingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas S. V. nerūpestingumą konstatavo ne spręsdamas apie jo kaltės formą, o pasisakydamas dėl jo aiškinimo, esą jis nežinojo, kad, norėdamas susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą, privalo išlaikyti kvalifikacinius egzaminus VĮ „Regitra“. Būtent šiame kontekste teismas konstatavo, jog S. V., būdamas pakankamai rūpestingas ir apdairus, privalėjo žinoti, kad privalo perlaikyti vairavimo egzaminą.

4.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas S. V. veikos kvalifikavimo klausimą, nuosprendyje nurodė, kad BK 304 straipsnyje numatyta veika padaroma tik tyčia. Šio teismo išvados dėl S. V. tyčios pateikti melagingą informaciją ir gauti vairuotojo pažymėjimą pagrįstos visų bylos duomenų analize ir vertinimu, yra aiškios ir logiškos. Teismas, remdamasis paties S. V. ir liudytojų L. D. bei M. O. parodymais nustatė, kad S. V. Kelių policijos padalinyje buvo išaiškinta, kokie dokumentai reikalingi norint susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą po to, kai už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam vieneriems metams buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, jam buvo įteikta atitinkama atmintinė. Kadangi pasibaigus šiam terminui S. V. ilgą laiką nesikreipė dėl vairuotojo pažymėjimo išdavimo, pagal nustatytą tvarką jo vairuotojo pažymėjimas išsiųstas į VĮ „Regitra“ sunaikinti. Tuomet S. V. kreipėsi į VĮ „Regitra“ padalinį dėl naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo. Iš liudytojo G. Č. parodymų ir bylos dokumentų teismas nustatė, kad kompiuterinėje sistemoje nebuvo duomenų apie teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, todėl buvo suformuotas prašymas išduoti vairuotojo pažymėjimą, nes ankstesnis vairuotojo pažymėjimas buvo prarastas. Šiame prašyme S. V. savo parašu patvirtino įrašus, kad nepriimtas procesinis sprendimas, draudžiantis jam vairuoti transporto priemones, ir kad jo vairuotojo pažymėjimas policijos nesulaikytas. Teismas, remdamasis liudytojo G. Č. parodymais, atmetė S. V. aiškinimą, esą jis pasirašė neskaitęs. Teismas pažymėjo ir tai, kad S. V. jo prašymą priėmusiam specialistui ir žodžiu nenurodė, kad iš jo buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, ir nesiteiravo, ar dėl to nėra kliūčių išduoti naują vairuotojo pažymėjimą.

4.3. Išanalizavęs visus bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad S. V. sąmoningai pateikė melagingą informaciją VĮ „Regitra“ specialistui. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tais pačiais bylos duomenimis, sprendė, kad S. V. veiksmų parašu patvirtinant iš anksto paruoštą specialios formos dalį negalima vertinti kaip tyčinio, apgalvoto, kryptingo melagingų duomenų pateikimo, užtraukiančio baudžiamąją atsakomybę. Be to, duomenų bazėje nebuvo įrašų apie atėmimą teisės vairuoti transporto priemones, kuriems esant prašymo iš viso nebūtų galima suformuoti. Tokie apeliacinės instancijos teismo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir, kaip teisingai pažymi kasatorė, prieštarauja BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

4.4. Minėta, kad tyčios turinys šiame baudžiamajame nusižengime pasireiškia kaltininko supratimu, kad jis pateikia melagingą, t. y. tikrovės neatitinkančią informaciją, ir nori taip veikti. Veikimo tikslas – siekis gauti dokumentą. Įstatymas baudžiamosios atsakomybės nesieja su tuo, kokiu būdu melaginga informacija buvo pateikta ir kaip ji suformuota. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad S. V. baudžiamosios atsakomybės nešalina ta aplinkybė, jog duomenų bazėje nebuvo informacijos apie teisės vairuoti transporto priemones atėmimą, yra teisinga. Svarbu nustatyti, kad melagingos informacijos pateikimas atitiktų kaltininko valią. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad S. V. melagingą informaciją pateikė sąmoningai, o apeliacinės instancijos teismas to nepaneigė, tyčios nebuvimą grįsdamas aplinkybėmis, kurios tokios išvados nepatvirtina. Šio teismo vartojamos „apgalvoto“, „kryptingo“ melagingų duomenų pateikimo sąvokos apibūdina tyčios turinį ir susiformavimo laiką, o ne paneigia pačią tyčią. Atsakomybė pagal BK 304 straipsnį kyla nepriklausomai nuo to, prieš kiek laiko iki melagingos informacijos pateikimo susiformavo kaltininko tyčia.

5. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė ir kasacinės instancijos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-584/2012, kurioje asmuo, įvykdęs visas vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo sąlygas, kreipėsi dėl naujo vairuotojo pažymėjimo išdavimo. Šią nutartį aptarė ir pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad ji negali būti precedentas nagrinėjamoje byloje, nes S. V. neturėjo teisės atgauti vairuotojo pažymėjimo – nebuvo išlaikęs kvalifikacinių egzaminų. Tokia šio teismo išvada atitinka Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio ir teismų praktikos nuostatas, pagal kurias teismai yra saistomi savo pačių ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų tik analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėjamoje byloje esminė aplinkybė skiriasi – S. V. nebuvo įvykdęs visų vairuotojo pažymėjimo susigrąžinimo sąlygų.

6. Apeliacinės instancijos teismo išvada, esą S. V. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad iš VĮ „Regitra“ gautas vairuotojo pažymėjimas išduotas neteisėtai, todėl nėra pagrindo pripažinti jį disponavus žinomai suklastotu vairuotojo pažymėjimu, išplaukia iš nepagrįsto jo tyčios pateikti melagingą informaciją, siekiant gauti vairuotojo pažymėjimą, paneigimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad S. V. veikoje yra ir BK 300 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvieji bei subjektyvieji požymiai.

7. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus ir nepalieka abejonių dėl S. V. kaltumo bei jo veiksmų kvalifikavimo teisingumo. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo įstatyminio pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, todėl šio teismo nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis