2022-01-19 Nr. AB-1507-3-61-3-03952-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-48-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03952-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Vilnelė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo sodininkų bendrijos „Vilnelė“ skundą atsakovui Valstybini teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas sodininkų bendrija „Vilnelė“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrija) padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2020 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 2D-15690 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Inspekciją išnagrinėti Bendrijos 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymą atsisakyti vykdyti griovimo darbus (registracijos Nr. 1D-11150); 3) priteisti Bendrijai proceso išlaidų ir išlaidų advokato pagalbai atlyginimą iš Inspekcijos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Sprendimu nenagrinėti Bendrijos prašymo. Nepaisant to, kad teismo sprendimu Inspekcijai suteiktas leidimas nugriauti statinius, tačiau Inspekcija privalo paisyti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 15 straipsnio 4 dalies, nustatančios privalomus reikalavimus statinio griovimo ar statinio dalies (dalių) išardymo darbų atlikimui pagal teismo sprendimą, ir spręsti pasinaudoti teismo leidimu ir statinius nugriauti (išardyti) ar atsisakyti statinius griauti (išardyti).

3. Inspekcijos atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą neatitinka nei vieno Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 11 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo. Inspekcija rėmėsi Inspekcijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 46.5 punktu, kuris nustato, kad prašymas nenagrinėjamas, jeigu teismas yra išnagrinėjęs arba nagrinėja skundą tuo pačiu klausimu. Inspekcija nurodė 2015 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 (toliau – ir 2015 m. spalio 8 d. nutartis), tačiau nurodytoje byloje teismas nenagrinėjo klausimo, ar faktiniai statinio griovimo darbai atitiks Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies privalomus reikalavimus. Pareiškėjas su skundu į teismą tuo pačiu pagrindu nėra kreipęsis, todėl teismas pareiškėjo skundo tuo pačiu klausimu nėra nagrinėjęs nei civilinėje, nei administracinėje bylose, tuo remiantis Inspekcijos atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą Taisyklių 46.5 punkto atveju yra nepagrįstas ir neteisėtas. Kadangi teismas nėra nagrinėjęs klausimo, ar faktiniai statinio griovimo darbai atitiks Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies privalomus reikalavimus, Inspekcija, gavusi teismo leidimą nugriauti ar išardyti statinius, privalo pati įvertinti, ar ketinami vykdyti griovimo darbai atitiks šio įstatymo reikalavimus, nustatytus darbų, vykdytinų turint teismo leidimą, procesui. Statinių griovimo pasekmės privalo būti įvertintos, nes Inspekcijos turimose specialisto išvadose vienareikšmiškai konstatuota, kad statinio griovimas sukels neigiamas pasekmes.

4. Priežiūros įstatymas nustato teritorijų planavimo valstybinės priežiūros ir statybos valstybinės priežiūros tvarką, priežiūrą atliekančias institucijas, jų kompetenciją, pareigas ir teises, todėl akivaizdu, kad Inspekcija privalo pati savarankiškai įvertinti, ar faktiniai statinio griovimo (išardymo) darbai atitiks Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies privalomus reikalavimus.

5. Inspekcijos atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą pažeidžia pareiškėjo teises ir interesus, todėl pareiškėjas prašo juos apginti, kadangi atsisakymas nagrinėti pareiškėjo prašymą sukėlė pavojų, kad statinio griovimo darbai sukels Bendrijai ir jos nariams žalą, eliminavo galimybę Inspekcijai ištirti ir nustatyti, ar institucijos ketinami vykdyti statinių griovimo (išardymo) darbai sudarys pagrindą išlaikyti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių pastovumą, ar atsiras pavojus (duomenys neskelbtini) gatvės konstrukcijai ir įtaka (duomenys neskelbtini) gatvės esminiams statinio reikalavimams, ar nuo vandens poveikio bus ardomi sankasų šlaitai, ar laikui bėgant bus suardyti, ar atsiras didesnių, negu leistina statinio deformacijų. Inspekcijai atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą, neliko galimybės įvertinti ir nustatyti, ar trijų šulinių ir lietaus surinkimo vamzdžio griovimas bus suderinamas su Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punkto reikalavimais.

6. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Inspekcija paaiškino, kad Taisyklių 46.5 papunktyje įtvirtinta, jog prašymai ir skundai nenagrinėjami, jeigu teismas išnagrinėjęs arba nagrinėja skundą tuo pačiu klausimu. Pareiškėjas skundu ginčija Inspekcijos Sprendimą atsisakyti nagrinėti pateiktą prašymą šiuo teisiniu pagrindu, nes Vilniaus miesto apylinkės teismas, priimdamas Inspekcijos rašte nurodytą 2015 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015, nenagrinėjo klausimo, ar galimi griovimo darbai pagal teismo sprendimą. Toks pareiškėjo motyvas negali būti pripažintas pagrįstu. Inspekcijai pateiktu prašymu pareiškėjas prašė Inspekcijos atsisakyti nugriauti nesudėtingus statinius. Anksčiau minėta, kad ginčas dėl pareiškėjo neteisėtai pastatytų statinių yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjas įpareigotas tuos statinius nugriauti. Taigi teismas jau priimdamas įsiteisėjusį teismo sprendimą pasisakė dėl statinių statybos neteisėtumo, pareigos šalinti savavališkos statybos padarinius buvimo ir Inspekcijos reikalavimo nugriauti statinius pagrįstumo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnio nuostatomis, įsiteisėjęs teismo sprendimas privalomas ir pareiškėjui, ir Inspekcijai, kuri turi pagrįstą pagrindą reikalauti tokį teismo sprendimą įvykdyti. Inspekcijos teisė, pareiškėjui teismo sprendimo nevykdant, statinius griauti pačiai pareiškėjo lėšomis pakartotinai patvirtinta įsiteisėjusia 2015 m. spalio 18 d. teismo nutartimi. Todėl skundžiamu raštu pagrįstai nurodyta, kad klausimas dėl statinių griovimo jau yra išspręstas teismo, dėl ko pareiškėjo prašymas nenagrinėtinas.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Bendrija Vilniaus miesto apylinkės teisme siekė inicijuoti civilinę bylą pagal prevencinį ieškinį dėl uždraudimo atlikti veiksmus Inspekcijai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį, grindžiamą tuo, kad inžinerinių tinklų nugriovimas sunaikins arba sugadins kitus bendrojo naudojimo objektus – dvi Bendrijos gatves, bus užtvindyti vandeniu bendrijos narių sklypai, o tai padarys žalos Bendrijai, jos nariams ir tokiais veiksmais bus pažeistos Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies nuostatos. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2020 m. liepos 16 d. nutartimi civilinėje byloje e2S-1136-432/2020, jį atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas, vertindamas Bendrijos argumentus, pabrėžė, kad ieškovui neįvykdžius minėtų teismo įpareigojimų, atsakovas turi teisę pati pašalinti savavališkos statybos padarinius; atsižvelgiant į tai, konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad, reikšdamas prevencinį ieškinį, ieškovas siekia uždrausti vykdyti įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-327-661/2014; šioje situacijoje atsakovas, vykdydamas įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimą, neatliks neteisėtų veiksmų.

9. Nors Vilniaus apygardos 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-37-661/2016 pareiškėjui buvo suteiktas papildomas 6 mėnesių terminas teismo sprendimui įvykdyti, jis nuo minėtoje nutartyje nurodyto termino pasibaigimo iki šios dienos yra nevykdomas daugiau kaip 4 metus. Pareiškėjas vietoje to, kad siektų įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir teismams, ir Inspekcijai reiškia analogiško turinio prašymus – Inspekcijoje 2020 m. vasario 3 d. gautą pareiškėjo prašymą sudaryti taikos sutartį vykdymo procese ir atsisakyti reikalavimo vykdyti įsiteisėjusį teismo Inspekcija 2020 m. vasario 28 d. raštu pateikė išsamų atsakymą. Taigi Inspekcijos pozicija dėl teismo sprendimo vykdymo buvo aiškiai dėstoma ne kartą ir visą laikotarpį liko nuosekli. Tačiau Bendrijos pakartotiniai kreipimaisi siekiant, kad būtų eliminuota pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, vertintini kaip nepagrįstas vilkinimas šį teismo sprendimą vykdyti, tuo pažeidžiant teismo sprendimo privalomumo principą ir piktnaudžiaujant savo teisėmis.

10. Nurodytos aplinkybės patvirtino, kad Inspekcijos skundžiamas Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame nurodyti aiškūs ir motyvuoti sprendimo priėmimo pagrindai, taip pat atitinka Priežiūros įstatyme įtvirtintą valstybinės priežiūros institucijos kompetenciją bei vykdomas funkcijas, yra pagrįstas ir priimtas kompetentingo administravimo subjekto, visapusiškai išnagrinėjus aplinkybes.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7969-779/2013 ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-327-661/2014, kuriuo pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimas, įpareigojo pareiškėją per 9 mėnesių terminą nuo teismo nutarties dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius ir Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus, o neįvykdžius šio reikalavimo per nurodytą terminą, savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius – nugriauti pastatytus nesudėtingus ginčo statinius, esančius valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtą 50 m ilgio ir 0,60 m skersmens lietaus vandens surinkimo vamzdį, taip pat šalia žemės sklypų (unikalus (duomenys neskelbtini) tris lietaus vandens surinkimo šulinius (toliau – ir Ginčo statiniai) bei sutvarkyti statybvietę. Teismas sprendimu taip pat nutarė pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, leisti Inspekcijai pačiai pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant patirtas išlaidas iš pareiškėjos.

12.2. Bendrija iki nurodyto termino teismo sprendimo neįvykdė, Inspekcija Vilniaus miesto apylinkės teismo išduotą 2015 m. kovo 17 d. vykdomąjį raštą Nr. 2-7969-779/2013 pateikė antstoliui, prašydama teismo sprendimą vykdyti priverstinai. Teismo sprendimo priverstinio vykdymo procese Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 tenkino antstolio prašymą ir taikė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendime, priimtame išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 2-7969-779/2013 nurodytas pasekmes – leido Inspekcijai pastatytus nesudėtingus Ginčo statinius, pačiai pašalinti, reikiamas išlaidas išieškant iš pareiškėjo.

12.3. Inspekcija, įgyvendindama 2015 m. spalio 8 d. teismo nutartimi suteiktą teisę, atlikusi viešųjų pirkimų procedūras, 2017 m. sausio 25 d. sudarė griovimo darbų rangos sutartį Nr. SU-24 su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Tvirta“, kurios objektas teismo sprendime nurodytų statinių griovimas ir statybvietės sutvarkymas. Griovimo darbų sutartį pateikus antstoliui, jis 2017 m. vasario 15 d. pranešimu Nr. S1-21818 informavo Bendriją ir rangovą UAB „Tvirta“ apie pradedamus griovimo darbus. Tačiau pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – ir Liteko) duomenis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-860-466/2017 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-12507-2016-3) taikius laikinąsias apsaugos priemones Inspekcijai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, uždrausta nugriauti pastatytus nesudėtingus ginčo statinius bei sutvarkyti statybvietę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-860-466/2017 laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Bendrijos ieškinį tenkino iš dalies – pripažino Bendrijos teisę atlikti statybos darbus pagal parengtą atraminės sienutės statybos projektą bei gauti statybą leidžiantį dokumentą. Teismas taip pat remdamasis Liteko duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-317-560/2018 dalį minėto Vilniaus apylinkės teismo sprendimo panaikino, sprendimą dalyje dėl atraminės sienutės patikslino ir pripažino Bendrijos teisę atlikti statybos darbus pagal parengtą lietaus nuotekų tinklų tarp (duomenys neskelbtini), bei atraminės sienutės (duomenys neskelbtini), statybos projektą, nesant gretimo sodo sklypo savininkės sutikimo.

12.4. Kadangi pareiškėjas nepateikė Inspekcijai duomenų apie teismų sprendimų įvykdymą, Inspekcija toliau organizavo ginčo statinių griovimo darbus, o įmonė, turėjusi vykdyti statinių griovimo darbus pagal 2017 m. sausio 25 d. griovimo darbų sutartį Nr. SU-24 bankrutavo, Inspekcijoje buvo organizuotas pakartotinis teismo sprendime nurodytų statinių griovimo ir statybvietės sutvarkymo paslaugų pirkimas. Inspekcija 2020 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. (2.34E)-2D-10661 Bendriją informavo, kad yra parengta lokalinė lietaus surinkimo vamzdžio ir lietaus vandens surinkimo šulinių pagal teismo sprendimą griovimo darbų sąmata ir Inspekcijos darbuotojams yra pavesta organizuoti viešųjų pirkimų procedūras dėl griovimo darbų pirkimo, taip pat rašte buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu ir toliau nebus vykdomas teismo sprendimas, teisės aktų tvarka bus vykdomi griovimo ir statybvietės sutvarkymo darbai, o išlaidos išieškomos iš Bendrijos.

12.5. Bendrija 2020 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą (reg. Nr. 1D-11150) atsisakyti nugriauti nesudėtingus statinius, esančius valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtą 50 m ilgio ir 0,60 m skersmens lietaus vandens surinkimo vamzdį, taip pat šalia žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtus tris lietaus vandens surinkimo šulinius. Pareiškėjas nurodė, kad Inspekcija užsakė ir UAB „Projektų ekspertizė“ atliko inžinerinių tinklų griovimo poveikio aplinkai tyrimą. 2016 m. vasario 22 d. specialisto išvadoje Nr. 132 nustatyta, kad lietaus vandens surinkimo vamzdis ir trys lietaus surinkimo šuliniai įrengti (duomenys neskelbtini) gatvėje tarnauja (duomenys neskelbtini) gatvės paviršinio lietaus nuotekų vandens surinkimui, todėl jie yra nurodytos gatvės konstrukcijos dalimis, tarnaujančiomis gatvės lietaus vandens surinkimui. Specialisto išvadoje taip pat buvo nurodyta, kad vandens surinkimo šulinių ir vamzdžio nugriovimas turės įtakos kelio esminiams reikalavimams, kadangi nugriovus vieną iš dviejų vandens surinkimo šulinių lietaus vanduo susikaupęs (duomenys neskelbtini) gatvės dauboje, žemės paviršiumi gali nubėgti į žemiau nei gatvės danga esančius žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini) gatvė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvė (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvė (duomenys neskelbtini). Tai sukels pavojų (duomenys neskelbtini) gatvės konstrukcijai ir turės įtakos (duomenys neskelbtini) gatvės esminiams statinio reikalavimams. Nuo vandens poveikio bus ardomi sankasų šlaitai ir laikui bėgant jie bus pilnai suardyti. UAB „Projektų ekspertizė“ 2016 m. vasario 22 d. specialisto išvadoje Nr. 132 pateikta vienareikšmiška rekomendacija – nurodyta, kad siekiant išvengti gretimų žemės sklypų savininkų būklės pabloginimo, rekomenduojama statinių negriauti.

12.6. Inspekcija 2020 m. spalio 29 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo pareiškėjos prašymą atsisakė nagrinėti.

13. Teismas pažymėjo, kad Inspekcija, būdama viešojo administravimo subjektu, asmenų prašymus ir skundus nagrinėja pagal jos teisės aktais nustatytą kompetenciją, vadovaudamasi VAĮ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. rugsėjo 1 d.), Priežiūros įstatymu (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 349 patvirtintais Inspekcijos nuostatais (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019 m. liepos 1 d.) ir Taisyklėmis (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2020 m. kovo 25 d.).

14. Teismas analizavo Priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, Taisyklių 5.2–5.4 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą ir pažymėjo, Ginčo statinių nugriovimo teisėtumo klausimas iš naujo yra nenagrinėtinas, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 leido Inspekcijai nugriauti Ginčo statinius, reikiamas išlaidas išieškant iš pareiškėjo, jeigu pareiškėjas per teismo nustatytą 9 mėnesių terminą nuo teismo nutarties dienos neparengs projektinės dokumentacijos ir negaus statybą leidžiančio dokumento.

15. Buvo nustatyta, kad Inspekcija, gavusi pareiškėjo prašymą, nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 taikė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-327-661/2014 nurodytas pasekmes, tai yra leido Inspekcijai nugriauti statinius, reikiamas išlaidas išieškant iš pareiškėjos, todėl Inspekcija prašymų ir skundų nenagrinėja, kadangi teismas yra išnagrinėjęs skundą tuo pačiu klausimu. Teismas pažymėjo, kad Taisyklių 46.5 papunktyje nurodyta, jog Inspekcija prašymų ir skundų nenagrinėja jeigu teismas yra išnagrinėjęs arba nagrinėja skundą tuo pačiu klausimu.

16. Akcentuodamas CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo imperatyvą, teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 turinį, pažymėjo, kad minėtoje byloje teismas sprendė klausimą dėl leidimo Inspekcijai pašalinti savavališkos statybos padarinius suteikimo – nugriauti pastatytus nesudėtingus ginčo statinius, esančius valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtą 50 m ilgio ir 0,60 m skersmens lietaus vandens surinkimo vamzdį, taip pat šalia žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) tris lietaus vandens surinkimo šulinius bei sutvarkyti statybvietę. Teismas sprendimu taip pat nutarė pareiškėjui neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu, leisti Inspekcijai pačiai pašalinti savavališkos statybos padarinius, išieškant patirtas išlaidas iš pareiškėjos. Iš Bendrijos 2020 m. rugpjūčio 13 d. prašymo turinio buvo matyti, jog pareiškėjas prašė atsisakyti nugriauti nesudėtingus statinius, esančius valstybinėje žemėje, (duomenys neskelbtini), šalia žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtą 50 m ilgio ir 0,60 m skersmens lietaus vandens surinkimo vamzdį, taip pat šalia žemės sklypų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įrengtus tris lietaus vandens surinkimo šulinius.

17. Taip pat teismas, remdamasis Liteko duomenimis nustatė, kad pareiškėjas su reikalavimu uždrausti Inspekcijai nugriauti (išardyti) Ginčo statinius kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuris 2020 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti. Vilniaus apygardos teismas minėtą pirmosios instancijos nutartį paliko nepakeistą, Bendrijos atskirąjį skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatuodamas, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimo dalis, kurioje ieškovas įpareigotas arba įteisinti statybas, arba nugriauti savavališkos statybos padarinius yra neįvykdyta. Ieškovui neįvykdžius minėtų teismo įpareigojimų, atsakovė turi teisę pati pašalinti savavališkos statybos padarinius.

18. Teismas, įvertinęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutarties ir Bendrijos 2020 m. rugpjūčio 13 d. prašymo turinį, konstatavo, kad klausimas, nagrinėjamas minėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje, ir klausimas, iškeltas 2020 m. rugpjūčio 13 d. prašyme, yra tapatus, t. y. yra tapatus prašymų dalykas bei pagrindas: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartyje buvo prašoma leisti Inspekcijai pašalinti savavališkus statybos padarinius – Ginčo statinius, o 2020 m. rugpjūčio 13 d. pareiškėjo prašyme prašoma atsisakyti nugriauti savavališkus statybos padarinius – Ginčo statinius. Teismo vertinimu, buvo pagrindas konstatuoti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartyje ir pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 13 d. prašyme nagrinėjamas tapatus klausimas dėl Ginčo statinių ir toks klausimas įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau yra išspręstas – Inspekcijai leista nugriauti Ginčo statinius.

19. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas darė išvadą, kad Inspekcija Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 13 d. prašymą pagal Taisyklių 46.5 papunktį kaip prašymą, kurį tuo pačiu klausimu jau yra išnagrinėjęs teismas. Teismas nenustatė pagrindo naikinti pareiškėjo ginčijamo Inspekcijos 2020 m. spalio 29 d. Sprendimo nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais. Kadangi ginčijamas Inspekcijos sprendimas laikytinas teisėtu, nenustatyta teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymą. Teismas pareiškėjo skundą atmetė.

20. Nurodęs, kad pareiškėjo skundas atmestas, teismas konstatavo, kad jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir prašymo atlyginti šias išlaidas netenkino.

III. 21. Pareiškėjas sodininkų bendrija „Vilnelė“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas pabrėžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartimi teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal antstolio I. G. prašymą dėl teismo leidimo taikyti sprendime nurodytas neįvykdymo pasekmes, išdavimo. Teismas atsižvelgė, kad Bendrija neįvykdė teismo sprendime nurodytų įsipareigojimų, kuriems atlikti terminas yra suėjęs, todėl yra pagrindas antstolio pareiškimą patenkinti. Teismas nutarė taikyti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartyje ir 2014 m. gegužės 29 d. sprendime, priimtuose išnagrinėjus civilines bylas Nr. 2-4827-155/2013 ir Nr. 2-7969-779/2013 nurodytas pasekmes – leisti Inspekcijai nugriauti nutartyje nurodytus statinius. Taigi, antstolio I. G. prašymo pagrindas yra aplinkybės, patvirtinančio teismo sprendime nurodytų Bendrijai įpareigojimų nevykdymą, o prašymo dalykas yra prašymas teismui taikyti teismo sprendime nurodytas pasekmes.

23. Tačiau pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymo pagrindu laikomos prašyme nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, kad statinių griovimo darbai yra nesuderinami su Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies imperatyviais reikalavimais – remiantis 2016 m. vasario 22 d. specialisto išvada Nr. 132, nustatyta, kad nugriovus statinius nebus išlaikytas (duomenys neskelbtini) gatvės ir (duomenys neskelbtini) gatvės pastovumas, atsiras pavojus (duomenys neskelbtini) gatvės konstrukcijai ir įtaka (duomenys neskelbtini) gatvės esminiams statinio reikalavimams, nuo vandens poveikio bus ardomi sankasų šlaitai ir laikui bėgant jie bus pilnai suardyti, taigi grius statinys ir atsiras didesnės negu leistina statinio deformacijos. Aptariamo prašymo dalykas yra prašymas atsisakyti nugriauti nesudėtingus statinius.

24. Tuo remiantis yra akivaizdu, kad civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 antstolio I. G. prašymo teismui pagrindas ir dalykas ir pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymo Inspekcijai pagrindas ir dalykas yra skirtingi, t. y. nėra tapatūs. Tai konstatavus matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad ginčo statinių griovimo klausimas iš naujo yra nenagrinėtinas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 išnagrinėtas klausimas ir nurodytas pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašyme atsakovei yra tapatus, t. y. tapatus prašymų dalykas ir pagrindas.

25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į 2015 m. spalio 8 d. nutarties rezoliucinės dalies esmę. Šia nutartimi teismas leido Inspekcijai nugriauti nutartyje nurodytus statinius. Teismo leidimas nugriauti statinius nėra tapatus įpareigojimui nugriauti statinius, nes leidimas nėra imperatyvaus pobūdžio ir nėra privalomai vykdomas. Net ir turėdamas teismo leidimą nugriauti Ginčo statinius, Inspekcija privalo vadovautis Priežiūros įstatymu. Pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymas Inspekcijai nėra prašymas a priori atsisakyti griauti pastatus, tačiau prašymo pagrindu yra nurodytos aplinkybės, kurios, pareiškėjo manymu, patvirtina, kad statinių griovimo darbai turint teismo leidimą yra nesuderinami su Inspekcijai tiesiogiai taikomo Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies imperatyviais reikalavimais, o gavusi pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymą Inspekcija privalėjo įvertinti, ar pastatų griovimo darbai, turint teismo leidimą, sukels Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nurodytas pasekmes, ar nurodytų pasekmių neatsiras, ir, priklausomai nuo įvertinimo rezultatų spręsti, ar griauti pastatus, ar atsisakyti griauti pastatus dėl statinių griovimo darbų nesuderinamumo su Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalies imperatyviais reikalavimais.

26. Pareiškėjas laikose pozicijos, kad Inspekcija privalėjo nagrinėti pareiškėjo prašymą, kadangi prašymas tuo pačiu klausimu nėra išnagrinėtas teismo ir negalėjo būti nagrinėjamas – ginčo šalys nereiškė teismui prašymo nustatyti, ar statinių griovimo darbai atitiks Priežiūros įstatymo 15 straipsnio 4 dalį. Tuo remiantis spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta išvada, jog Inspekcija teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymą, nepagrįsta.

27. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Inspekcija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjęs tarp šalių kilusį ginčą priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus, nepažeidžiantį procesinių ir materialinių teisės normų. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodomi jokie motyvai, sudarantys pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir jį naikinti.

29. Inspekcija iš esmės pakartoja atsiliepime, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytas aplinkybes ir teismų procesiniais sprendimais pareiškėjui nustatytas pareigas, susijusias su Ginčo statinių nugriovimu.

30. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs esamą situaciją skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad Inspekcijos veiksmai atsisakant nagrinėti tą patį statinių griovimo klausimą yra tinkami.

31. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad pareiškėjo prašyme keliami klausimai ir civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 antstolio I. G. pareikšto pareiškimo bei bylos dalykas yra skirtingi, Inspekcija pabrėžia, kad pareiškėjas ignoruoja aplinkybę, kad teismo sprendime numatytos pasekmės ir yra statinių griovimas, suteikiant tokią teisę Inspekcijai įgyvendinti pareiškėjo lėšomis. Tuo tarpu sakinio formuluotės, gramatinis jo dėliojimas apeliaciniame skunde vertinant tiek pareiškėjo prašymo turinį, tiek teisme nagrinėtą ginčą, nekeičia klausimo esmės.

32. Inspekcija pakartoja, kad pateiktu prašymu pareiškėjas prašė Inspekcijos atsisakyti nugriauti nesudėtingus statinius. Aukščiau minėta, kad ginčas dėl pareiškėjo neteisėtai pastatytų statinių yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjas įpareigotas tuos statinius nugriauti. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad klausimas dėl statinių griovimo jau yra išspręstas teismo, šiuo klausimu teisingas ir pagrįstas išvadas padarė ir pirmosios instancijos teismas.

33. Inspekcija pabrėžia, kad pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nesudaro ir pareiškėjo apeliavimas į Priežiūros įstatymo nuostatas. Pažymėtina, kad pareiškėjas iki šiol nėra įvykdęs teismo sprendimo, nors bendrosios kompetencijos teismas buvo suteikęs tam ir papildomą terminą. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pasisakymų metu, taip pat apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikia argumentuotos pozicijos, kodėl jis nėra įvykdęs teismo sprendimo, nėra pasinaudojęs teismo suteikta teise savavališkai pastatytiems statiniams gauti statybą leidžiantį dokumentą ir tokiu būdu pašalinti teisės pažeidimus. Nagrinėjant ankstesnius pareiškėjo kreipimusis, taip pat susipažinus su specialisto išvada, teisinio pagrindo, leidžiančio spręsti dėl reikalavimo vykdyti teismo sprendimą atsisakymo, nebuvo nustatyta. Nenustatyta, kad inžinerinių tinklų griovimo metu bus pažeistas šalia esančio statinio (jo dalių) pastovumas (bus sukelta statinio griūtis, sukeltos didesnės nei leistina deformacijos). Apeliaciniame skunde pareiškėjas šias aplinkybes nepagrįstai nutyli. Todėl pakartotinai nagrinėti pareiškėjos prašymą tuo pačiu klausimu, kai bendrosios kompetencijos teismo sprendimais jau yra išspręstas statinių griovimo klausimas ir Inspekcijai suteikta tokia teisė, nėra jokio pagrįsto pagrindo. Visų minėtų aplinkybių pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje pagal pareiškėjo skundą tiriama, be kita ko, ar Inspekcijos Sprendimas, kuriame buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymą, yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė.

35. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymas iš esmės negali būti nagrinėjamas, nes šiuo klausimu yra pasisakęs teismas. Pasak pareiškėjo, civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 antstolio prašymo teismui pagrindas ir dalykas ir pareiškėjo 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašymo Inspekcijai pagrindas ir dalykas yra skirtingi, t. y. nėra tapatūs, todėl pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog ginčo statinių griovimo klausimas iš naujo yra nenagrinėtinas, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 išnagrinėtas klausimas ir nurodytas pareiškėjos 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašyme atsakovui yra tapatus, t. y. tapatus prašymų dalykas ir pagrindas.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Paminėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 nutarė, be kita ko, leisti Inspekcijai nugriauti Ginčo statinius, reikiamas išlaidas išieškant iš Bendrijos, kad Ginčo statinius pareiškėjas buvo įpareigotas arba nugriauti, arba įteisinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-327-661/2014 per 9 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo, kad pareiškėjas per nustatytą terminą nei nugriovė Ginčo statinius, nei gavo dokumentus, leidžiančius įteisinti minėtus statinius. Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašyme Inspekcijai prašė jos atsisakyti nugriauti Ginčo statinius.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi, kad Ginčo statinius pareiškėjas buvo įpareigotas arba nugriauti, arba įteisinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-327-661/2014 per 9 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo, kad pareiškėjas per nustatytą terminą nei nugriovė Ginčo statinius, nei gavo dokumentus, leidžiančius įteisinti minėtus statinius (tai patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-317-560/2018, kurioje nebuvo spręsta dėl Bendrijos teisės gauti statybą leidžiantį dokumentą (žr. tos nutarties 28 p.), kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 nutarė, be kita ko, leisti Inspekcijai nugriauti Ginčo statinius, reikiamas išlaidas išieškant iš Bendrijos, daro išvadą, kad paminėtose civilinėse bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl savavališkos statybos padarinių (Ginčo statinių) griovimo arba įteisinimo, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 – būtent dėl griovimo. Vadinasi, tiek Inspekcija Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai įvertino, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-25517-592/2015 buvo išspręstas Ginčo statinių griovimo klausimas, o pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 12 d. prašyme Inspekcijai prašė jos atsisakyti nugriauti Ginčo statinius, kai jų griovimo klausimas jau buvo išspręstas teismo. Atitinkamai, Inspekcija, vadovaudamasi Taisyklių 46.5 papunkčiu, kuriame buvo nustatyta, kad Inspekcija prašymų ir skundų nenagrinėja, jeigu teismas yra išnagrinėjęs skundą tuo pačiu klausimu, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

40. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo sodininkų bendrijos „Vilnelė“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė