2020-10-07 Nr. AB-18661-3-61-3-02300-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1030-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02300-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad sirgo (duomenys neskelbtini) ir dėl to turėjo dažnai (duomenys neskelbtini). Paaiškino, jog dėl šios priežasties kreipėsi Lukiškių TI-K administraciją su prašymu pasivaikščiojimui skirtą laiką (90 min.) išskaidyti į 2 dalis po 45 min. Lukiškių TI-K šį pareiškėjo prašymą tenkino, tačiau nuo 2018 m. sausio 1 d. į jį atsižvelgiama nebuvo. Pažymėjo, kad nuo 2018 m. vasario 9 d. buvo perkeltas į drausminę grupę, todėl pasivaikščiojimui skirtas laikas buvo sumažintas iki 1 val., tačiau ir šis laikas jam buvo per ilgas. Paminėjo, jog nuo 2018 m. gegužės 23 d. pasivaikščiojimui skirtas 1 val. trukmės laikas buvo išskaidytas į 2 dalis po 30 min. Pareiškėjas teigė, jog 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 1 d. vykusių pasivaikščiojimų metu labai norėjo (duomenys neskelbtini), beldė į duris, Lukiškių TI-K pareigūnai durų neatidarė ir pareiškėjo iš pasivaikščiojimo kiemelio neišleido. Pareiškėjo nuomone, Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 18 d. atsakymas Nr. 2S-1629, 2018 m. gegužės 14 d. atsakymas Nr. 96-1906 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gegužės 18 d. atsakymas Nr. 2S-1629, 2018 m. birželio 27 d. atsakymas Nr. 2S-2010 į pareiškėjo teiktus skundus buvo netinkami ir nepagrįsti.

3. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 31 d. pateikė atsikirtimą į atsiliepimą, kuriame detalizavo skunde išdėstytus argumentus.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas laisvės atėmimo vietų įstaigose organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnio reikalavimais, Tardymo izoliatorių vidaus taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatoriaus taisyklės) ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Pataisos įstaigų taisyklės) nuostatomis.

6. Lukiškių TI-K pažymėjo, jog nuo 2018 m. vasario 9 d. pareiškėjas 6 mėn. buvo priskirtas drausmės grupei, todėl pagal BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, turėjo teisę pasivaikščioti 1 val. per dieną. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lukiškių TI-K rašte Nr. 96-1906, 2018 m. gegužės 15 d. rašte Nr. 96-1908 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore“ pareiškėjui buvo išaiškinta, jog išskaidyti pasivaikščiojimams skirtą laiką į 2 dalis nebuvo teisinio pagrindo, o pasivaikščiojimo teisė jam buvo suteikta. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, juose nebuvo konkretumo dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos. Siekiant gauti neturtinės žalos atlyginimą, buvo būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai turėjo tiesioginės įtakos besiskundžiančiam asmeniui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirtus nepatogumus atsakovo atstovas siejo su jo paties elgesiu, dėl kurio pateko į laisvės atėmimo vietą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nebuvo būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

7. Lukiškių TI-K 2018 m. rugsėjo 19 d. pateikė atsiliepimą į atsikirtimą, kuriame nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teigė, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. nebuvo išskaidytas pasivaikščiojimui skirtas laikas. Byloje vertintas būtent šis laikotarpis. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K 2017 m. gegužės 2 d. pareiškėjui išdavė pažymą, kurioje pateikė išvadą, jog jis serga (duomenys neskelbtini), kuris pareiškėjui buvo diagnozuotas 2008 metais.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. vasario 8 d. prašymu Nr. 29-403 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko išskaidymo dalimis. Lukiškių TI-K 2018 m. vasario 19 d. atsakyme Nr. 96-715 „Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore“ nurodė, jog Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo pasivaikščiojimo laiko išskaidyti į kelias dalis, tačiau esant pageidavimui, būtų galimybė pareiškėją iš pasivaikščiojimo kiemelio į kamerą grąžinti anksčiau. Lukiškių TI-K direktoriaus 2018 m. vasario 9 d. pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į drausmės grupę 6 mėn. laikotarpiui.

Pareiškėjas su 2018 m. kovo 12 d. skundu Nr. 29-748 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko išskaidymo dalimis. Lukiškių TI-K į šį pareiškėjo skundą 2018 m. balandžio 10 d. pateikė atsakymą Nr. 96-1532 „Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore“, jame nurodė, jog visi asmenys, kurie laikomi priežiūros posto Nr. 5 įrengtose kamerose, vedami pasivaikščioti vadovaujantis 2018 m. vasario 20 d. Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore grafiku Nr. 24-1593, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K neturėjo teisinio pagrindo išskaidyti į kelias dalis pasivaikščiojimo laiko, tačiau esant pageidavimui, būtų galimybė pareiškėją iš pasivaikščiojimo kiemelio į kamerą grąžinti anksčiau. Pareiškėjas su 2018 m. balandžio 13 d. skundu Nr. 259-1074 ir 2018 m. balandžio 17 d. skundu Nr. 29-1108 kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasivaikščiojimo laiko išskaidymo dalimis. Prašė išsaugoti filmuotą vaizdo medžiagą nuo 2018 m. balandžio 12 d. 13 val. iki 16 val. Pareiškėjas 2018 m. balandžio 18 d. su skundu kreipėsi į Departamentą dėl pasivaikščiojimo gryname ore tvarkos.

Lukiškių TI-K į pareiškėjo teiktus 2018 m. balandžio 13 d., 2018 m. balandžio 17 d. skundus pateikė 2018 m. gegužės 14 d. atsakymą Nr. 96-1906 „Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore“, kuriame išaiškino, jog nuo 2018 m. vasario 9 d. jis 6 mėn. buvo priskirtas drausmės grupei, todėl vadovaujantis BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo teisę pasivaikščioti 1 val. per dieną. Siekiant objektyviai išnagrinėti pareiškėjo skundą, buvo apklausti Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros pareigūnai, atlikę tarnybą Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 12 d. 7 val. 50 min. iki 2018 min. balandžio 13 d. 8 val. 20 min. ir 2018 m. balandžio 12 d. organizavę pareiškėjo pasivaikščiojimą gryname ore.

Atsižvelgiant į įrašus Nuteistųjų ir suimtųjų išvedimo pasivaikščioti apskaitos žurnale, buvo nustatyta, jog pareiškėjo pasivaikščiojimas gryname ore 2018 m. balandžio 12 d. prasidėjo apie 13 val. 38 min. ir truko iki 15 val. 23 min. Buvo pažymima, jog pareiškėjas su prašymais, pageidavimais ar skundais į pareigūnus nesikreipė. Kartu informavo, jog jo prašomas vaizdo įrašas buvo išsaugotas (ir turėjo būti saugomas vieną mėnesį nuo šio atsakymo parengimo dienos). Pareiškėjas 2018 m. gegužės 2 d. pakartotinai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu dėl pasivaikščiojimo laiko išskaidymo dalimis.

Pareiškėjas prašė išsaugoti 2018 m. gegužės 1 d. filmuotą vaizdo medžiagą. Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 15 d. pateikė atsakymą Nr. 96-1908 „Dėl teisės pasivaikščioti gryname ore“, kuriame išaiškino, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas laisvės atėmimo vietų įstaigose organizuojamas vadovaujantis BVK 103 straipsnio reikalavimais, Tardymo izoliatorių taisyklėmis, Pataisos įstaigų taisyklėmis, o vadovaujantis BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjas turėjo teisę pasivaikščioti 1 val. per dieną. Nurodyta, jog 2018 m. gegužės 1 d. pareiškėjas į pasivaikščiojimą buvo išvestas apie 13.49 val., o grąžintas 15 val. 24 min., todėl jo teisė buvo realizuota pilna apimtimi.

Kartu pareiškėją informavo, jog jo prašomas vaizdo įrašas buvo išsaugotas. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 7 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių (toliau – ir Seimo kontrolierius) dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų (neveikimo), maisto kokybės bei pasivaikščiojimo laiko išskaidymo dalimis. Seimo kontrolierius 2018 m. gegužės 16 d. atsakymu Nr. 4D-2018/1-586/3D-1360 pareiškėjo teiktą skundą tirti atsisakė. Departamentas pateikė 2018 m. gegužės 18 d. atsakymą Nr. 2S-1629 į pareiškėjo 2018 m. balandžio 18 d. skundą.

Juo išaiškino, jog BVK, Tardymo izoliatorių taisyklėse, Pataisos įstaigų taisyklėse nebuvo nustatyta, kad pasivaikščiojimo laiką gryname ore galima išskaidyti į kelias dalis. Kartu pažymėjo, jog iš Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 26 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-3119 buvo matyti, jog pareiškėjas nuo 2018 m. kovo 13 d. į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybą dėl teisės pasivaikščioti gryname ore nesikreipė.

11. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jis buvo vedamas pasivaikščioti. Ginčą iš esmės kėlė dėl to, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. jam nebuvo išskaidytas pasivaikščiojimo laikas. Teismas konstatavo, kad teisės aktai neįtvirtino galimybės išvesti konkretų suimtąjį ar nuteistąjį jam patogiu ir pageidaujamu metu.

12. Iš Lukiškių TI-K ir Departamento raštų turinio teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo išaiškinta, kad teisės aktai neįtvirtina galimybės išvesti pasivaikščioti konkretų suimtąjį ar nuteistąjį jam patogiu ir pageidaujamu metu, buvo nurodytas teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis pasivaikščiojimų tvarką. Pareiškėjui parengti atsakymai atitiko Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, pagrįsti objektyviais duomenimis, motyvuoti, nurodyta apskundimo tvarka, pasirašyti įgalioto asmens. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K ir Departamentas teiktuose atsakymuose pateikė teisingą informaciją, kad visi suimtieji (nuteistieji) pasivaikščioti vedami tuo pačiu metu, todėl teismas laikė, jog atsakymai yra teisėti ir pagrįsti.

13. Pareiškėjas skunde nurodė, kad serga (duomenys neskelbtini), tai patvirtino byloje esantys duomenys. Iš 2018 m. vasario 13 d. tarnybinio pranešimo Nr. 24-1478 buvo matyti, jog 2018 metais į Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl dažno ar sutrikusio (duomenys neskelbtini) nesikreipė. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

14. Teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kadangi pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekilo prievolė atlyginti neturtinę žalą.

III. 15. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo iš Lietuvos valstybės priteisti 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kankinimą, nes Lukiškių TI-K pareigūnai savavališkai pailgino pasivaikščiojimo laiką tiek 2018 m. balandžio 12 d., tiek 2018 m. gegužės 1 d., taip pažeidžiant BVK.

16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas remiasi melagingais Lukiškių TI-K raštais, kuriuose yra teigiama, kad pareiškėjo prašymo išskaidyti pasivaikščiojimo laiko į kelias dalis nėra teisinio pagrindo, tačiau pagrindas atsirado 2018 m. gegužės 28 d., kai pasivaikščiojimo laikas buvo padalintas į dvi dalis (pažyma Nr. 56-269), taip pat buvo teisinis pagrindas ir 2017 metais. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lukiškių TI-K raštą Nr. 96-715, kuriame administracija nors ir atsisako pasivaikščiojimo laiką padalinti į dvi dalis, tačiau nurodo, kad pareiškėjas bus grąžintas į kamerą anksčiau. Atsakovo atstovo pareigūnai to nepadarė nei 2018 m. balandžio 12 d., nei 2018 m. gegužės 1 d., nors pareiškėjas beldėsi į kiemelio duris. Taip pat pareigūnai pareiškėją, kuris nuo 2018 m. vasario 9 d. yra drausminėje grupėje, minėtomis datomis pasivaikščiojimo kiemelyje išlaikė ilgiau kaip 1 val., taip priversdami pareiškėją kentėti, nes norėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebūdavo pareigūno, kuris stebėtų suimtuosius ir nuteistuosius.

17. Pareiškėjas tvirtina, kad pagrindinė jo skundo esmė yra tai , kad jis 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 1 d. buvo priverstinai laikytas pusantros valandos pasivaikščiojimo kiemelyje, nors beldėsi į duris, nes norėjo (duomenys neskelbtini), niekas jo neišleido iš kiemelio, taip priverčiant kentėti, kas prilyginama kankinimui. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad pareiškėjas nesikreipė dėl pasivaikščiojimų minėtomis datomis, tačiau, tai paneigia byloje esantys Lukiškių TI-K atsakymai į pareiškėjo rašytus skundus Nr. 96-715 ir Nr. 96-1908. Pareiškėjo tvirtinimu, tai dar kartą parodo teismo vienašališkumą, nes jis dangsto atsakovo atstovo pažeidimus.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K nuomone, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas, daro išvadą, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikė naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. K. kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam galimybės pasivaikščiojimo kiemelyje laiką išskaidyti į kelis kartus ir jo prašymu nutraukti pasivaikščiojimą anksčiau laiko, atlyginimo.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo reikalavimus dėl nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. netenkintų pareiškėjo prašymų išskaidyti pasivaikščiojimui skirtą laiką, įvertino, kad teisės aktai neįtvirtina galimybės išvesti konkretų suimtąjį ar nuteistąjį jam patogiu ir pageidaujamu metu, todėl Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas teiktuose atsakymuose pateikė teisingą informaciją, jog visi suimtieji (nuteistieji) pasivaikščioti vedami tuo pačiu metu, ir laikė šiuos atsakymus teisėtais ir pagrįstais. Taigi, nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, teismas pareiškėjo skundą atmetė.

22. Pareiškėjas nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu pirmiausiai nurodo, kad prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tai, jog Lukiškių TI-K pareigūnai savavališkai pailgino pasivaikščiojimo laiką tiek 2018 m. balandžio 12 d., tiek 2018 m. gegužės 1 d., ir pareiškėjui beldžiant į kiemelio duris neišleido jo (duomenys neskelbtini), taip priversdami kentėti. Taip pat tvirtina, jo atsakovo atstovas nepagrįstai teigia, kad nebuvo teisinio pagrindo išskaidyti pasivaikščiojimo laiko į kelis kartus, kadangi pareiškėjui buvo suteikta galimybė į kelis kartus išskaidyti pasivaikščiojimus kiemelyje tiek 2017 metais, tiek ir nuo 2018 m. gegužės 28 d.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, tačiau įvertino ne visus pareiškėjo skundo reikalavimus ir ne dėl visų jų pasisakė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad atsakovo atstovas neturėjo imperatyvaus teisinio pagrindo išskaidyti pasivaikščiojimo kiemelyje laiko į atskiras dalis, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas ginčą iš esmės kėlė tik dėl to, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. jam nebuvo išskaidytas pasivaikščiojimo laikas, kadangi pareiškėjas skunde kaip neteisėtus Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmus nurodė ir tai, jog jie pailgino pasivaikščiojimo laiką 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 1 d., bei pareiškėjui prašant jo neišleido iš kiemelio (duomenys neskelbtini).

25. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su 2018 m. balandžio 13 d. skundu (b. l. 26–27) į atsakovo atstovą kreipėsi dėl 2018 m. balandžio 12 d. pasivaikščiojimo metu įvykusio incidento – pareiškėjas kiemelyje išbuvęs apie valandą, beldėsi į duris ir prašė pareigūnų jį išleisti, tačiau nebuvo išleistas ir buvo priverstas kentėti. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus Budinčios pamainos Nr. 1 specialistai 2018 m. balandžio 20 d. tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 29–30) nurodė, kad pareiškėjui minėtą dieną buvo suteiktas pasivaikščiojimas gryname ore nuo 13 val. 38 min. iki 15 val. 23 min. ir jis iš kiemelio išvestas pačiam prašant (b. l. 29). Atsakydamas į minėtą pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 96-1906 (b. l. 15) nurodė informaciją pateiktą pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose ir tai, kad pareigūnai nurodė, jog pareiškėjas į juos nesikreipė su prašymais, pageidavimais ar skundais, bei, kad 2018 m. gegužės 1 d. prašomas išsaugoti vaizdo stebėjimo kamerų įrašas išsaugotas ir bus saugomas 1 mėn. Dėl 2018 m. gegužės 1 d. pasivaikščiojimų kiemelyje įvykusio incidento pareiškėjas į atsakovo atstovą kreipėsi su 2018 m. gegužės 2 d. skundu, kuriame teigė, kad pasivaikščiojimų kiemelyje beldė į duris, nes norėjo (duomenys neskelbtini), bet niekas nepriėjo ir neatidarė, nors prieš einant į kiemelį pareigūną informavo, jog bus tik valandą. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. gegužės 1 d. kiemelyje buvo laikomas nuo 13 val. 45 min. iki 15 val. 25 min., taip verčiant jį kentėti. Atsakydamas į šį pareiškėjo skundą Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 15 d. rašte Nr. 96-1908 (b. l. 10–11) nurodė 2018 m. gegužės 1 d. pareiškėjo išvedimo pasivaikščioti laiką ir tai, kad minėtos dienos prašomas išsaugoti vaizdo stebėjimo kamerų įrašai išsaugoti ir bus saugomi 1 mėn. Pirmosios instancijos teismui 2018 m. liepos 10 d. pateiktame skunde (b. l. 1–2) pareiškėjas nurodė aplinkybes įvykusias 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 1 d. pasivaikščiojimų kiemelyje ir tai, kad prašo už šiuos 2 kartus, kai buvo kankinamas, nes negalėjo (duomenys neskelbtini) ir buvo priverstas kentėti, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas nustatyta, sprendžia, kad pareiškėjas į atsakovo atstovą ir į teismą kreipėsi ne tik dėl pasivaikščiojimų kiemelyje laiko išskaidymo, bet ir neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų neišleidžiant pareiškėjo iš pasivaikščiojimų kiemelio 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 1 d., tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino pastarojo pareiškėjo reikalavimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas sprendime turėjo aiškiai išdėstyti, ar konkretūs pareiškėjo nurodyti pažeidimai jo atžvilgiu nustatyti ar nenustatyti, ir tai pagrįsti aiškiu, išsamiu ir visapusišku nustatytų aplinkybių ir duomenų įvertinimu, bet to nepadarė.

27. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius jo nurodytus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus pasivaikščiojimų kiemelyje 2018 m. balandžio 12 d. ir 2018 m. gegužės 1 d., neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų

28. Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2646-662/2016). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, t. y. nustatyti, ar buvo padarytas pažeidimas ir ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgdama į tai, kad dėl tirtinų aplinkybių byla turi būti nagrinėjama naujais aspektais, kurie nebuvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

29. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo reikalavimų, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas