2019-02-28 Nr. AB-5453-3-61-3-02840-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-908-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02840-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja T. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) 2017 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (10.126)RŠ-29892 (toliau – ir VSDFV Utenos skyriaus sprendimas 2) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4895 (toliau – ir VSDFV Sprendimas) 3) įpareigoti VSDFV Utenos skyrių pareiškėjai išmokėti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (b. l. 1–10).

2. Pareiškėja teigė, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimas ir sumažinimas pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. yra neteisėtas.

3. Pareiškėja nesutiko su VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV priimtais sprendimais, kuriuose buvo konstatuota, kad pareiškėjai teisėtai ir pagrįstai buvo mokama sumažinta pensija. Pareiškėja teigė, kad jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo buvo neišmokėta pensijos dalis, kuri turėjo būti grąžinta. Ginčijamus VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus vertino kaip diskriminuojančius ir žeminančius pareiškėją. Atkreipė dėmesį į tai, kad apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir sumažinimo pratęsimą pareiškėjai nebuvo pranešta ir ji sužinojo tik 2012 m. vasario mėn. ir 2013 m. vasario mėn. pabaigoje, kai kasmet po pratęsimo sumažinta pensija jai buvo pervesta. Pareiškėja nesutiko, kad valstybėje yra sunki ekonominė padėtis ir manė, jog jai (pareiškėjai) turėjo būti grąžinta nesumokėta pensijos dalis.

4. Pažymėjo, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame abstrakčiai atsakyta į pareiškėjos skundą.

5. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 49–54).

6. Atsiliepime nurodė, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskirtų pensijų mokėjimo funkciją, pareiškėjos atžvilgiu nebetaikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų.

7. Pabrėžė, kad pareiškėjai pensija buvo perskaičiuota ir mokama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Minėta norma ir pensijų mokėjimo pratęsimas 2012 ir 2013 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažinti neprieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Akcentavo, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai dėl teisėtų lūkesčių pažeidimo. Nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjos reikalavimas įpareigoti išmokėti pareiškėjai 2010–2013 m. laikotarpiu Vidaus reikalų ministerijos taikytą pensijos ribojimą.

8. Pažymėjo, kad pareiškėjos skundas negali būti tenkintas, kadangi jai buvo pagrįstai ir teisėtai mokama sumažinta pensija. Pabrėžė, kad ginčijamas VSDFV Utenos skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–33).

10. Atsiliepime nurodė, kad VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, pritarė VSDFV Utenos skyriaus sprendimui, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos 2017 m. birželio 13 d. prašymą grąžinti 2010–2013 metais negautą pensijos dalį. Teigė, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje vertinama, ar teisėti ir pagrįsti VSDFV Utenos skyriaus bei VSDFV priimti sprendimai.

13. Teismas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ ir į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, nurodė, jog Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose konstatavo, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (nuo 2010 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas (2012 m. ir 2013 m.) neprieštaravo Konstitucijai. Teismas vertino, jog pareiškėjai 2010–2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai. Pareiškėjai, kaip ir kitiems asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, buvo mokama sumažinta pensija, o toks pensijos sumažinimas Konstitucinio Teismo buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas ir VSDFV padarė pagrįstas išvadas, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ribojimo ir jo pratęsimų pareiškėjai susidariusį pensijos skirtumą, todėl VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

III. 14. Pareiškėja T. K. apeliaciniame skunde (b. l. 103–106) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir priteisti jai 3 238,55 Eur arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, pažeidžia Konstituciją ir žmogaus teisę į nuosavybę.

16. Pažymi, jog vertinant teisinį reguliavimą (Laikinojo įstatymo nuostatas, Konstituciją Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) suponuojamas teisėtas lūkestis, jog valstybė, išgyvenusi sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus.

17. Akcentuoja, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs kreipimąsi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos termino klausimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis Nr. A444-2232/2013). Pareiškėjos nuomone, tai yra teisinė spraga, o teisinė spraga neturi būti jos (pareiškėjos) teisių pažeidimo priežastimi.

18. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir EŽTK) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 daliai, pagal kurią kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe ir konstitucinei doktrinai, pagal kurią asmuo įgydamas teisę į pensiją kartu įgyja ir teisę į nuosavybę.

19. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 125–130) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

20. Atsakovo nuomone, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ iš esmės konstatavo, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu (nuo 2010 m.) ir sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo pratęsimas 2012 m. ir 2013 m. neprieštaravo Konstitucijai. Atsakovas pažymi, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos veiksmai ginčui aktualiu laikotarpiu taikant pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimui šias įstatymo normas, laikytini teisėtais.

21. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuota po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 131–135) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

23. VSDFV savo atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo teisinių santykių.

25. Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti VSDFV Utenos skyriaus ir VSDFV sprendimus ir priteisti neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią už 2010–2013 metų laikotarpį.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota taikant Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes (pareiškėjai pensija 2010–2013 metų laikotarpiu buvo sumažinta tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas), vadovaudamasis Konstitucinio Teismo nutarimais (2012 m. vasario 6 d.; 2015 m. gegužės 14 d.), priėjo prie išvados, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti jai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį yra nepagrįstas.

28. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad jai pareigūno pensija neteisėtai buvo sumažinta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ginčijamas sprendimas nekompensuoti jai neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalies yra nepagrįstas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

30. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., taip pat neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

31. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime inter alia (be kita ko) pripažino, jog Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas.

32. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną tuo atveju, kai susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) valstybinė pensija yra mažinama nedideliu mastu (jos mažinimo mastas nėra didelis), įstatymų leidėjui neatsiranda pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą. Konstitucinis Teismas savo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nelaikytinas valstybinės pensijos sumažinimu dideliu mastu.

33. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015; 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pensiją buvo sumažinta mažiau nei 20 procentų (b. l. 16–17), todėl toks sumažinimas nėra didelio masto.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau – ir Kompensavimo įstatymas). Kompensavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo 4 straipsnio (2016 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-129 redakcija), kuris nustato valstybinių pensijų kompensavimo dydžius ir terminus, 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo, – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nusprendė kompensuoti tuos pensijų gavėjų praradimus, patirtus taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pirmiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

36. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, susiję su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo, teisėtų lūkesčių principų pažeidimu, atmetami, nes pareiškėja nepagrindė kodėl nustatytasis reguliavimas prieštarauja šiems pareiškėjos nurodytiems principams. Kartu atmetamas ir pareiškėjos teiginys, kad valstybinės pensijos sumažinimas pažeidžia žmogaus teisę į nuosavybę, nes valstybinę pensiją, pasak pareiškėjos, laiduoja Konstitucijos 52 straipsnis. Pirmiausia pažymėtina, kad valstybinė pensija pagal Konstituciją nėra nuosavybės teisės objektas. Be to, ir Konstitucijos 52 straipsnyje valstybinė pensija nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nurodyta. Valstybinė pensija, priešingai nei senatvės pensija, kaip minėta pirmiau, pagal Konstitucinio Teismo doktriną nėra ginama tokiu mastu kaip senatvės ar kitos pensijos, įvardintos Konstitucijos 52 straipsnyje.

37. Pareiškėjos teiginys, kad įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs kreipimąsi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos termino, atskirai neaptariamas, nes jis nėra nagrinėjamu atveju aktualus, kadangi pareiškėja teisę kreiptis į teismą įgyvendino.

38. Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pagal kuriuos aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010–2013 metų laikotarpiu, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jai negali būti priteista.

39. Dėl išdėstytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė