2022-06-27 Nr. BB-4399-1-03-6-00045-2017-9 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-3087/2022

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00045-2017-9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Šeškausko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Albino Antanaičio, rašytinio proceso tvarka spręsdama Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Laimono Petreikio kasacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 8 d. nutarties priėmimo išteisintųjų V. P. ir V. P. baudžiamojoje byloje klausimą,

n u s t a t ė :

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras L. Petreikis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytos pareigos įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Byloje nustatyta, kad išteisintieji P. pagal 2003 m. spalio 10 d. mainų sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniais P. įsigijo sklypą (duomenys neskelbtini). 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu sklypas padalytas į atskirus sklypus, pakeista paskirtis į gyvenamųjų namų statybos. 2008 m. vasario 1 d. P. ir P. sklypą atsidalijo ir pagal tą pačią sutartį P. savo dalį tarpusavyje pasidalijo asmeninės nuosavybės teise po tris sklypus ir vieną bendrosios nuosavybės teise komunikaciniams tinklams. 2009 m. sausio 21 d. P. vardu sklypams išduoti leidimai statyboms, kurie perrašyti pirkėjų liudytojų V. S., J. K., R. K., A. K., K. U. (buvusi K.), P. U. vardu po žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo. Namų projektai panašūs, tas pats projekto vadovas S. D. ir statybų prižiūrėtojas V. Č., kuris faktiškai statybų neprižiūrėjo. Statybos leidimų išėmimu, projektų derinimu rūpinosi V. P. 2009 metais visuose šešiuose sklypuose vyko gyvenamųjų namų statybos ir 2009 m. gegužės 1 d. juose stovėjo statiniai uždengtais stogais. 2010 m. spalio 21 d., 2011 m. balandžio 29 d. ir 2012 m. sausio 10 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartimis įformintas žemės sklypų pirkimas–pardavimas V. S., J. K., R. K., A. K., K. U. (buvusi – K.), P. U., nors visuose sklypuose buvo ir nebaigtos statybos gyvenamieji namai, kurie, teismo vertinimu, priklausė ne išteisintiesiems, o pirkėjams.

Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, tokią išvadą padarė, vadovaudamasis išimtinai išteisintųjų V. P. ir V. P., kurie yra suinteresuoti palankia bylos baigtimi, parodymais, kad jie pardavė tik žemės sklypus, o gyvenamuosius namus statė patys pirkėjai tarpusavyje pasirašytų preliminarių žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu, todėl ir buvo įforminti tik žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai. Kitų įrodymų, išskyrus liudytojų parodymus, teismas netyrė ir neatliko teisinio jų vertinimo.

Teismas sprendė, kad liudytojų V. S., J. K., R. K., A. K., K. U. (buvusi K.), P. U. parodymai yra nenuoseklūs, todėl nepatikimi. Teismas nepatikėjo liudytojų aiškinimu, kad jie melagingus paaiškinimus Kauno apskrities VMI teikė, atgalinėmis datomis V. P. parengtas preliminarias žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis pasirašė, paprašyti ir įtikinti V. P., ir konstatavo, kad minėti liudytojai apkalba išteisintuosius, siekdami išvengti atsakomybės dėl nepagrįsto praturtėjimo, tačiau nenurodė jokių įrodymų, kurie tokią išvadą pagrįstų (tokių duomenų byloje nėra). Teismas, atmesdamas liudytojų parodymus iš esmės tik todėl, kad jie paaiškinimuose ir dalis jų – pirmųjų apklausų metu nurodė kitas sandorių sudarymo aplinkybes, nepagrįstai prioritetą suteikė pastariesiems, kitų įrodymų nevertino, nors bendrosios įrodymų vertinimo taisyklės įpareigoja šių liudytojų parodymus vertinti ir pripažinti ar nepripažinti įrodymais neatsietai nuo visų byloje esančių įrodymų.

Teismas neišdėstė jokių teisinių argumentų dėl Kauno apskrities VMI 2017 m. birželio 28 d. V. ir V. P. mokestinio patikrinimo aktuose, 2017 m. spalio 4 d. sprendimuose dėl jų patvirtinimo, 2018 m. sausio 29 d. sprendimuose dėl V. ir V. P. skundų, 2018 m. gruodžio 20 d. specialisto išvadose Nr. AU22-27 ir AU22-28, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2018 m. gruodžio 30 d. specialisto išvadose dėl V. P. ir V. P. ūkinės finansinės veiklos, specialistės V. M. paaiškinimuose konstatuotų aplinkybių, kad sutuoktiniai P. pardavė tris žemės sklypus su nebaigtos statybos gyvenamaisiais namais V. S., J. K., R. ir A. K., P. ir K. U., tačiau nuslėpdami tikrąsias sandorių aplinkybes ir sumažindami parduodamų objektų skaičių (nenurodydami parduodamų nebaigtos statybos gyvenamųjų namų), išvengė ekonominės veiklos vykdymo požymių ir iš to atsiradusios mokestinės prievolės sumokėti 48 505,57 Eur PVM. Pirkėjams gi jokios mokestinės prievolės, nuslepiant tikrąsias sandorių aplinkybes, neatsirado. Jų paaiškinimai, kad namus statė patys, nepasitvirtino. Teismas netyrė ir nevertino šias išvadas pagrindžiančių įrodymų: Nacionalinės žemės tarnybos 2009 m. gegužės 1 d. datai pateikto ortofotografinio žemėlapio, kuriame užfiksuoti visuose sklypuose stovintys namai uždengtais stogais; atliktų tyrimų dėl pirkėjų finansinių galimybių statyti namus, iš kurių matyti, kad 2009 metais tokią galimybę turėjo K., kurių pajamos iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo tik didėjo, nors logiška, kad statant namą jos mažėtų, o kiti tokią galimybę įgijo tik gavę kredito paskolas po pagrindinių žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo. Be to, pirkėjai negalėjo pateikti jokių namų statybas patvirtinančių dokumentų.

Šie įrodymai yra tiesiogiai susiję ne tik su liudytojų, bet ir išteisintųjų parodymų patikimumo vertinimu, nes jais atskleidžiamas nusikaltimo padarymo motyvas – mokestinės prievolės išteisintiesiems atsiradimas (išvengimas); liudytojų finansinė padėtis ir įsipareigojimai, kurie visiškai logiškai nesuderinami su išteisintųjų išsakyta prielaida, kurią teismas nepagrįstai pripažino, jog liudytojai namus statė iš neoficialių pajamų, o kredito paskolomis siekė šį faktą nuslėpti ir sudaryti regimybę, kad namus statys iš skolintų piniginių lėšų.

Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė neginčytinai nustatytą aplinkybę, kad preliminarios sutarties tarp P. U. ir V. P. pasirašymo dieną, t. y. 2009 m. gegužės 1 d. U. vėliau įsigytame žemės sklype (pagrindinė sutartis sudaryta 2012 m. sausio 10 d.) jau stovėjo namas su stogu (Nacionalinės žemės tarnybos ortofotografinio žemėlapio duomenys), tai akivaizdžiai paneigia išteisintojo V. P. parodymus, kad pardavė tik žemės sklypus.

Be to, teismas nutartyje nevertino ir nepasisakė dėl liudytojų L. K., A. K., N. K., Z. S. parodymų, kad K. jiems aprodė ketinamą įsigyti žemės sklypą su nebaigtos statybos namu, kurį vėliau ir nusipirko, šiam turtui įsigyti 2011 metais padovanojo pinigų.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y., ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nesutikimas su teismų padarytomis išvadomis dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo netiria įrodymų bei nenustato faktinių bylos aplinkybių. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus, iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimu palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį V. P. ir V. P., kritikuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir išvadas dėl jų vertinimo. Kasaciniame skunde įvardytų BPK straipsnių pažeidimai grindžiami kasatoriaus nuomone dėl įrodymų bei aplinkybių vertinimo netinkamumo ir teismo išvadų neteisingumo, pateikiant savą byloje nustatytų aplinkybių vertinimą, o tokie teiginiai nelaikytini teisiniais argumentais, pagrindžiančiais esminius BPK pažeidimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 3, 4 punktais,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Laimono Petreikio kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Albinas Antanaitis