2021-02-03 Nr. AB-2383-3-61-3-01706-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-8-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01706-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 53.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: ištirti, ar 1) Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos (toliau – ir Taryba) 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir 2017 m. vasario 1 d. Sprendimas) patvirtintų „Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų“ (toliau – ir Nuostatai) (pakeisti 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu Nr. 1-358) 3 priede nustatytas patirtų faktinių sąnaudų išlyginimo dydis – 11,41 Eur/t, kuris bus taikomas 2020, 2021 ir 2022 metais, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų „Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) 8 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 4 punktuose įtvirtintus objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį; 2) ištirti, ar Tarybos 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu patvirtintų Nuostatų 2 priede nustatyti rinkliavų dydžiai, ta apimtimi, kuria į rinkliavos dydį įtrauktas Nuostatų 3 priede nustatytas faktinių sąnaudų išlyginimas (11,41 Eur/t), atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį; 3) nustačius, jog aukščiau minimos nuostatos neatitinka nurodytų teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems teisės aktams bei nustatyti, kad pripažintos neteisėtomis ginčijamos Nuostatų 2 bei 3 priedų nuostatos negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

2. Pareiškėjas nurodė, kad tiek 2017 m. vasario 1 d. Sprendimas, tiek 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimas Nr. 1-358 atitiko visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui: taikomi individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, juose suformuluotos daugkartinio naudojimo, bendro pobūdžio elgesio taisyklės. Minėti Savivaldybės Tarybos Sprendimai paskelbti Teisės aktų registre: TAR 2019 m. gruodžio 22 d., Nr. 21016 ir TAR 2017 m. vasario 9 d., Nr. 2367. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2019 m. gruodžio 18 d. priėmė Sprendimą Nr. 1-358, kuriuo, be kita ko, pakeitė Nuostatų, patvirtintų savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu, 2 ir 3 priedus. Nuostatų 2 priede nustatyti „Rinkliavos dydžiai pagal nekilnojamojo turto objektų kategorijas“, o 3 priedu patvirtintas „Būtinųjų sąnaudų detalizavimas, išskiriant pastoviąsias ir kintamąsias sąnaudas“. Nuostatų 3 priede yra nurodytas patirtų faktinių sąnaudų išlyginimas, kuris bus taikomas 3 metus (2020, 2021 ir 2022 metais) – 11,41 Eur/t.

3. Atsakovo paprašius pateikti informaciją, kokios buvo prognozuotos 2019 metų būtinosios sąnaudos ir kokios buvo 2019 metų faktinės sąnaudos, Vilniaus miesto savivaldybės meras 2019 m. spalio 11 d. raštu Nr. A51-96396/19(3.3.2.1E-AD24) bei 2020 m. kovo 13 d. raštu Nr. A51-37300/20(3.3.10.1E-AD24) pateikė papildomą informaciją. Atsakovas įvertinęs šiuose raštuose bei 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Aiškinamajame rašte pateiktus duomenis nustatė, kad nustatant iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų ir faktinių sąnaudų skirtumą, buvo pažeistos Taisyklių 6 bei 8 punkto nuostatos, nes nebuvo laikomasi minėtuose Taisyklių punktuose nustatytų reikalavimų (vertinant sąnaudų skirtumus buvo vadovaujamasi visai kitais duomenimis, nei nurodyta Taisyklių 8 punkte), ir dėl to buvo netinkamai nustatyti rinkliavos dydžiai.

Savivaldybės 2020 m. kovo 13 d. rašte nurodyta, kad 2019 metais surinktas atliekų kiekis – 153 119,29 t. 2019 metų faktinės būtinosios sąnaudos yra 18,92 mln. Eur (1 t komunalinių atliekų tvarkymo būtinosios sąnaudos – 123,55 Eur). Prognozuotos (iš anksto apskaičiuotos) sąnaudos buvo 18,339 mln. Eur (1 t komunalinių atliekų tvarkymo būtinosios sąnaudos – 116,89 Eur). Prognozuotas surinkti atliekų kiekis – 156 892 t. Skirtumas tarp iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų ir faktinių sąnaudų – 0,581 mln. Eur. 1 t komunalinių atliekų tvarkymo iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumas – 6,66 Eur/t (123,55 – 116,89 = 6,66).

Įvertinęs 2019 metais surinktų atliekų kiekį, pareiškėjas padarė išvadą, kad faktinės būtinosios sąnaudos buvo 1,02 mln. Eur didesnės, nei buvo prognozuota. Savivaldybės 2020 m. kovo 13 d. rašte nurodyta, kad skirtumas tarp faktinių sąnaudų ir priskaičiuotos rinkliavos sumos yra 2,55 mln. Eur. Tuo tarpu Savivaldybės Tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Aiškinamajame rašte nurodyta, kad 2019 metų faktinių ir iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų skirtumas yra net 5,436 mln. Eur, t. y. net keletą kartų didesnis, nei nurodyta Savivaldybės 2020 m. kovo 13 d. rašte.

Tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimo projekto Aiškinamajame rašte nebuvo detalizuota, kokiais faktiniais duomenimis vadovaujantis buvo nustatytas toks būtinųjų sąnaudų skirtumas. Buvo tik nurodyta, kad „faktinių sąnaudų išlyginimui bus atsižvelgiama tik į 2019 m. patirtas faktines sąnaudas (5,436 mln. Eur), todėl apskaičiuojamas kitoks faktinių sąnaudų išlyginimo dydis, išdėstant jį 3 (trims) metams: 5,436 mln. Eur / 158 819 t / 3 metai = 11,41 Eur/t“. Pagal Savivaldybės Aiškinamajame rašte pateiktą skaičiavimą 1 t komunalinių atliekų tvarkymo faktinės būtinosios sąnaudos net 34,23 Eur didesnės, nei buvo prognozuota.

Įvertinęs Savivaldybės 2019 m. spalio 11 d. rašte pateiktą informaciją pareiškėjas nustatė, kad apskaičiuojant iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumą buvo vadovaujamasi tokiais duomenimis: iš prognozuotų būtinųjų sąnaudų (20,224 mln.) atimta planuojama surinkti rinkliavos suma (14,788 mln.), tačiau tai neatitiko Taisyklių 8 punkto nuostatos, numatančios, kad turi būti vertinamas iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų ir faktinių sąnaudų skirtumas. Pareiškėjas teigė, kad priimant Tarybos 2019 m. gruodžio 18 d.

Sprendimą Nr. 1-358 ir nustatant faktinių ir iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų skirtumą, buvo ne tik nesilaikyta Taisyklių 8 punkte nustatytų būtinųjų sąnaudų skirtumo apskaičiavimo reikalavimų (t. y. buvo lyginami visai kiti duomenys, nei nustatyta Taisyklėse), bet ir vadovautasi duomenimis, kurie neatitiko realių faktinių aplinkybių. Todėl Nuostatuose nurodytas faktinių sąnaudų išlyginimas buvo nustatytas pažeidžiant tokio sprendimo priėmimui nustatytas esmines taisykles bei objektyvumo principą.

4. Pareiškėjas darė išvadą, kad Nuostatų (2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Nr. 1-358 redakcija) 3 priede patvirtintas patirtų faktinių sąnaudų išlyginimas, kuris bus taikomas 2020, 2021 ir 2022 metais – 11,41 Eur/t., prieštarauja Taisyklių 8 punkto nuostatoms, o tuo pačiu pažeidžia ir teisėtumo bei objektyvumo principus. Konstatavęs minėtos 3 priedo nuostatos neteisėtumą pareiškėjas taip pat konstatavo, kad dėl netinkamai apskaičiuoto faktinių sąnaudų išlyginimo, Nuostatų 2 priede nustatyti rinkliavos dydžiai (kadangi į juos įtrauktas faktinių sąnaudų išlyginimas) prieštarauja objektyvumo principui, nes nustatyti vadovaujantis tikrovės neatitinkančiais duomenimis.

5. Apie teisės aktų pažeidimus Vyriausybės atstovas 2020 m. balandžio 3 d. teikimu Nr. (5.1)TR1-11 informavo Tarybą, siūlydamas jai svarstyti 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu (2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Nr. 1-358 redakcija) patvirtintų Nuostatų 3 priedo pakeitimo klausimą, nustatant patirtų faktinių sąnaudų skirtumą pagal Taisyklių 8 punkte nustatytus reikalavimus bei realius faktinius duomenis ir Nuostatų 2 priedo pakeitimo klausimą, perskaičiuojant rinkliavos dydžius, atsižvelgiant į 3 priedo pakeitimus, susijusius su faktinių sąnaudų išlyginimu. Atsižvelgiant į Savivaldybės mero 2020 m. balandžio 15 d. prašymą Nr. A51-50509/20(3.3.10.1E-AD24), Vyriausybės atstovo 2020 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (5.12)S1-128 teikimo įvykdymo terminas buvo pratęstas iki artimiausio Tarybos posėdžio, kuris įvyko 2020 m. gegužės 6 d. Šiame posėdyje nebuvo svarstomas klausimas dėl Vyriausybės atstovo teikimo vykdymo, o 2020 m. gegužės 7 d. gautas Savivaldybės mero 2020 m. gegužės 6 d. raštas Nr. A51-60097/20(3.3.2.1E-AD24), kuriame nurodyta, jog nesutinkama su Vyriausybės atstovo išvada. Pareiškėjas pažymėjo, jog mero 2020 m. gegužės 6 d. rašte pateikti argumentai nepaneigė Vyriausybės atstovo keliamų abejonių tiek dėl netinkamų – akivaizdžiai tikrovės neatitinkančių sumų – duomenų naudojimo, tiek dėl netinkamų duomenų (faktinių sąnaudų bei surinktos rinkliavos sumos) lyginimo apskaičiuojant iš anksto prognozuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumą. Minėtame mero rašte pateikti duomenys tik įrodė, kad priimant 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimą buvo vadovaujamasi duomenimis, kurie neatitiko faktinių duomenų ir nepaneigė fakto, kad apskaičiuojant būtinųjų sąnaudų skirtumo išlyginimą, 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimo projekto Aiškinamajame rašte nurodytas būtinųjų sąnaudų skirtumas (5,436 mln. Eur) neatitiko objektyvių / realių duomenų. Be to, net ir lyginant mero 2020 m. gegužės 6 d. rašte nurodytus duomenis, būtinųjų sąnaudų skirtumas vis tiek buvo net kelis kartus mažesnis, nei buvo nurodytas tvirtinant būtinųjų sąnaudų skirtumą 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu.

6. Vyriausybės atstovas atkreipė dėmesį į Taisyklių 4, 6 ir 8 punktų nuostatas ir tai, kad mero 2020 m. gegužės 6 d. rašte pateikta nuomonė, jog Taisykles reikia aiškinti ne pažodžiui ir reikia lyginti faktines sąnaudas su surinkta rinkliavos suma (gautomis pajamomis), neatitiko ne tik Taisyklių 8 punkto nuostatų, bet ir pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, reiškiantį, kad „viešojo administravimo subjektams draudžiama <...> priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų“. Pažymėjo, jog būtinųjų sąnaudų skaičiavimas ir įmokos (rinkliavos) dydžio nustatymas, nors ir susiję, tačiau skirtingi dalykai. Todėl apskaičiuojant būtinąsias sąnaudas turėjo būti taikomos ne įmokos dydžio, o būtinųjų sąnaudų nustatymui skirtos Taisyklių nuostatos. Savivaldybės Taryba žinodama, kad 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais duomenimis, tačiau jo nekeisdama, piktnaudžiavo jai suteiktais įgaliojimais bei elgėsi nesąžiningai.

7. Pareiškėjas apibendrino, kad minėtos Nuostatų nuostatos prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams ir yra priimtos pažeidžiant esmines jų priėmimo taisykles. Atsižvelgdamas į tai, kad minėtas faktinių sąnaudų išlyginimas jau įtrauktas į 2020 metų rinkliavos dydžius, siekiant užtikrinti, kad tuo atveju, jei teismas konstatuotų ginčijamų nuostatų prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams, būtų realiai apginti atliekų turėtojų interesai ir būtų pagrindas perskaičiuoti jau sumokėtą (apskaičiuotą) kiekvienam atliekų turėtojui tenkančią rinkliavos dalį, bei atsižvelgdamas į principus, kad iš neteisės negali kilti teisė ir niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme numatyto pagrindo, pareiškėjas prašė teismo nustatyti, kad pripažintos neteisėtomis ginčijamos Nuostatų nuostatos negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

8. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą su juo nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, jog jo vertinimu Nuostatų 2 bei 3 priedų nuostatos ginčijama apimtimi atitiko Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje numatytus proporcingumo, „teršėjas moka“ principus bei Taisyklių 8 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 4 punktuose įtvirtintus objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškimo argumentus dėl Nuostatų 3 priede nurodyto būtinųjų sąnaudų išlyginimo tariamo neteisėtumo galima išskirstyti į dvi grupes: pirma, pareiškėjo manymu, būtinųjų sąnaudų išlyginimas buvo skaičiuojamas nesilaikant Taisyklių 8 punkto reikalavimų; antra, būtinosios sąnaudos apskaičiavimas neatitinka realių duomenų apie prognozuotas ir faktiškai patirtas būtinąsias sąnaudas 2019 metais. Pasisakydama dėl abiejų pareiškėjo argumentų Taryba paaiškino, jog pareiškėjo teiginiai, kad būtinųjų sąnaudų skaičiavimas yra grindžiamas tikrovės neatitinkančiais duomenimis ir neatitinka Taisyklių 6 ir 8 punktų reikalavimų yra nepagrįsti. Tarybos vertinimu, iš Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktų, 2 dalies, 4 dalies, Taisyklių 8, 21 punktų nuostatų, kurios aktualios rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą kainodarai ir rinkliavos dydžiui nustatyti, darytina išvada, jog rinkliavos dydis turi neviršyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemos patiriamų išlaidų, o už komunalinių atliekų surinkimo ir atliekų tvarkymo suteiktą paslaugą gautos pajamos padengtų būtinąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas. Vadinasi, surinkta rinkliava turi dengti būtinąsias komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudas. Tuo atveju, jei surinktos rinkliavos lėšų nepakanka minėtoms sąnaudoms padengti, nustatytas skirtumas išlyginamas apskaičiuojant kitų kalendorinių metų būtinąsias sąnaudas.

11. Taryba tvirtino, jog pagal Taisykles būtina lyginti sąnaudas su pajamomis (arba per pajamas), o ne sąnaudas su sąnaudomis, neatsižvelgiant į pajamas. Nurodė, kad skaičiuojant rinkliavos išlyginimo poreikį buvo atsižvelgiama į rinkliavos pajamas, kurios apibrėžė faktines sąnaudų ribas. Pažymėjo, kad nustatant kainodarą galioja sąnaudų susigrąžinimo principas ir atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kurie reikalauja realiai apskaičiuoti atliekų sistemos sąnaudas, kurios patiriamos finansuojant atliekų sistemos dalyvių veiklą. Taikant Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytus rinkliavos kainodaros principus, būtina lyginti sąnaudas su pajamomis. Todėl vertino, jog pareiškėjo aiškinimas galėjo būti teisingas tik tada, kai būtinosios prognozuojamos sąnaudos ir pajamos sutampa. Atsakovas manė, kad nagrinėjamu atveju, kai prognoziniai skaičiavimai išlaidoms už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą ženkliai prasilenkė su gautomis pajamomis, Taisyklių 8 punkto nuostatų pažodinis taikymas pažeistų Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą sąnaudų susigrąžinimo principą. Šis principas reikalauja, kad už suteiktą paslaugą gautos pajamos padengtų būtinąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas, reikalingas tai paslaugai teikti.

12. Atsakovas nurodė, kad 2019 m. spalio 11 d. rašte Nr. A51-96396/19 buvo nurodyta, jog apskaičiuojant iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumą 2019 m. iš prognozuotų būtinųjų sąnaudų (20,224 mln.) buvo atimta planuojama surinkti rinkliavos suma (14,788 mln.) (nei vienas, nei kitas dydis pareiškėjo nebuvo kvestionuojamas). Taip buvo gautas 5,436 mln. Eur būtinųjų sąnaudų skirtumas, kurį Nuostatų 3 priede numatyta išlyginti per 2020–2022 m. laikotarpį (1,81 mln. Eur per metus arba 11,41 Eur/t). Nuostatų 2019 m. gruodžio 18 d. redakcijos tvirtinimo metu, kitokiais duomenimis Taryba nedisponavo – Nuostatų 48 punktas numatė, kad ateinančio mokestinio laikotarpio rinkliavos būtinųjų sąnaudų dydžiai patvirtinami ir paskelbiami iki einamųjų metų pabaigos. Tad Nuostatų 2 ir 3 priedas buvo priimti vadovaujantis jų priėmimo metu turimais objektyviais duomenimis.

13. Taryba paaiškino, jog Taisyklių 9 punkte įtvirtinta, kad perskaičiuojant būtinąsias sąnaudas, turi būti atsižvelgiama į komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudų pokyčius per praėjusius kalendorinius metus ir regioniniuose ir (ar) savivaldybių atliekų tvarkymo planuose numatytas įgyvendinti naujas komunalinių atliekų tvarkymo priemones. Nors Nuostatuose pateikta informacija apie sąnaudų išlyginimo taikymą 2021 ir 2022 metais, tačiau šis tolesnis išlyginimo dydis turės būti perskaičiuotas tvirtinant rinkliavos dydžius 2021 ir 2022 m. (neturi įtakos 2020 m. rinkliavos dydžiui), t. y. priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertintos 2019 m. prognozuojamos sąnaudos, todėl Nuostatų 3 priede nurodytas dydis 11,41 Eur/t metų pabaigoje bus peržiūrėtas ir 2021–2022 m. buvo tik prognozinio pobūdžio. Tarybos vertinimu, Vyriausybės atstovo pareiškimas nebuvo pagrįstas, nes jis nuo pat 2019 m. spalio mėnesio žinojo, kokiais duomenimis vadovaujantis Taryba skaičiuoja būtinųjų sąnaudų išlyginimą. Šie duomenys pareiškėjo nebuvo kvestionuojami, nors deklaratyviai vadinami kaip tikrovės neatitinkantys, nepateikiant tai pagrindžiančių įrodymų.

14. Pareiškėjui Taryba teikė informacija, kad pagal Nuostatus už 2019 m. rinkliavos buvo priskaičiuota mažiau negu buvo patvirtinta sąnaudų (18,399 mln. Eur – 16,370 mln. Eur = 2,029 mln. Eur), už 2019 m. surinkta 14,91 mln. Eur rinkliavos (3,489 mln. Eur mažiau negu sąnaudų). Skaičiuojant rinkliavos išlyginimo poreikį buvo atsižvelgiama į rinkliavos pajamas, kurios apibrėžė faktines sąnaudų ribas (paprastai tariant nebuvo galima išleisti daugiau negu galima surinkti). Nustatant kainodarą galiojo sąnaudų susigrąžinimo principas ir vadovautasi atliekų tvarkymo srityje taikomu principu „teršėjas moka“, kurie reikalavo realiai apskaičiuoti atliekų sistemos sąnaudas, kurios patiriamos finansuojant atliekų sistemos dalyvių veiklą. Taryba nurodė, kad sprendimo dėl sąnaudų išlyginimo priėmimas buvo būtinas, kadangi trūko lėšų atsiskaitymams su atliekų vežėjais bei kitais sistemos dalyviais, todėl buvo iškilusi grėsmė paslaugų teikimo nepertraukiamumui užtikrinti. Į rinkliavos Nuostatus įtrauktas 2019 m sąnaudų išlyginimas yra 11,41 Eur/t., o tai sudarė 1,81 mln. Eur (11,41 Eur/t * 158 819 t), toks dydis įtrauktas pagrįstai ir tik tokia sąnaudų dalis turėjo įtakos rinkliavos dydžiui. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertintos 2019 m. prognozuojamos sąnaudos. Prognozuojant sąnaudas į priekį neišvengiama tam tikrų prielaidų ir paklaidų, ypač įvertinant, kad Vilniaus miesto savivaldybėje 2019 m. keitėsi mišrių komunalinių atliekų surinkimo sutartys 4 iš 5 aptarnavimo zonų, naujai įdiegta rinkliavos sistema ir pan.

15. Atsakovas nurodė, kad buvo imtasi papildomų priemonių, kurios leido patirti mažiau sąnaudų (griežta atliekų vežėjų kontrolė, surinktas mažesnis atliekų kiekis, patirtos mažesnės nei planuota UAB „VAATC“ sąnaudos). Taisyklių 9 punkte įtvirtinta, kad perskaičiuojant būtinąsias sąnaudas, turi būti atsižvelgiama į komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudų pokyčius per praėjusius kalendorinius metus ir regioniniuose ir (ar) savivaldybių atliekų tvarkymo planuose numatytas įgyvendinti naujas komunalinių atliekų tvarkymo priemones. Taigi skaičiuojant 2021 m. (atitinkamai – ar už vėlesnius metus) rinkliavą, turės būti įvertintos 2020 m. sąnaudos ir atitinkamai priimti sprendimai dėl rinkliavos dydžių.

16. Pareiškėjas neįvertino fakto, jog prognozuotos sąnaudos už 2019 m. nesutapo su paskaičiuota rinkliava (pagal išrašytų mokėjimo pranešimų duomenis) ir tuo labiau su faktiškai gautomis pajamomis už rinkliavą. Tik sutampant prognozuotinoms išlaidoms su gautomis pajamomis už rinkliavą būtų galima taikyti pažodinį Taisyklių 8 punkte įtvirtintą principą ir skirtumą dėl faktiškai patirtų sąnaudų ir gautų pajamų taikyti išlyginamojo metodo principu apskaičiuojant kitų kalendorinių metų būtinąsias sąnaudas. Šiuo atveju, kai prognoziniai skaičiavimai išlaidoms už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimą ženkliai prasilenkė su gautomis pajamomis, Taisyklių 8 punkto nuostatų pažodinis taikymas pažeistų Atliekų tvarkymo įstatyme reglamentuojamą sąnaudų susigrąžinimo principą, kuris reikalauja, kad už suteiktą paslaugą gautos pajamos padengtų būtinąsias su komunalinių atliekų tvarkymu susijusias sąnaudas, reikalingas tai paslaugai teikti. Taigi, išlyginamasis sąnaudų dydis buvo paskaičiuotas toks, kuris padengtų skirtumą dėl patirtų didesnių faktinių išlaidų ir gautų pajamų iš rinkliavos (Nuostatų 2 priedas). Atsižvelgiant į Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje savivaldybių vykdomosios institucijoms įtvirtintą pareigą užtikrinti komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimą ir jų funkcionavimą, teikiamos paslaugos kokybės priežiūrą ir kontrolę bei šios paslaugos nepertraukiamą teikimą, Tarybos sprendimo priėmimas buvo būtinas minėtoms pareigoms įgyvendinti ir nepažeidė pareiškėjo nurodomų sąžiningumo, teisingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų.

17. Vertindamas pareiškėjo prašymą jam palankaus teismo sprendimo atveju, kad pripažintos neteisėtomis ginčijamos Nuostatų 2 bei 3 priedų nuostatos negalės būti taikomos nuo jų priėmimo dienos, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 118 straipsnio 2 dalis numato, jog administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Šioje dalyje yra numatyta išimtis iš bendros taisyklės, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (ABTĮ 118 str. 1 d.). Taryba pažymėjo, kad ginčo nuostatos jau buvo taikytos apskaičiuojant rinkliavą už 2020 m. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kaip pripažinimas, kad ginčijamos nuostatos negali būti taikomos nuo priėmimo dienos sudarys pagrindą perskaičiuoti rinkliavą atliekų turėtojams – tokio reikalavimo pareiškėjas nebuvo pareiškęs. ABTĮ 118 straipsnio 2 dalyje yra kalbama apie neigiamų pasekmių tikimybę, o ne apie jau kilusias galimai neigiamas pasekmes. Tarybos vertinimu, pareiškėjas nenurodė mechanizmo, kaip turėtų būti vykdomas toks teismo sprendimas, kai faktiškai pritaikytos Nuostatų skundžiamos dalys negalėtų būti taikomos nuo jų priėmimo momento.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi nusprendė bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo pareiškimą ištirti, ar Tarybos 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu patvirtintų Nuostatų 3 priede nustatytas patirtų faktinių sąnaudų išlyginimo dydis – 11,41 Eur/t, kuris bus taikomas 2020, 2021 ir 2022 metais, atitinka Taisyklių 8 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 4 punktuose įtvirtintus objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį bei ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu patvirtintų Nuostatų 2 priede nustatyti rinkliavų dydžiai, ta apimtimi, kuria į rinkliavos dydį įtrauktas Nuostatų 3 priede nustatytas faktinių sąnaudų išlyginimas (11,41 Eur/t), atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, nutraukti. Pareiškėjui išaiškinta, jog bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

19. Teismas nurodė, kad pareiškėjo procesinis prašymas – nustačius, jog ginčijamos teisės nuostatos neatitinka aukštesnės galios teisės aktų nuostatų, pripažinti jas prieštaraujančiomis nurodytiems teisės aktams bei nustatyti, kad pripažintos neteisėtomis ginčijamos Nuostatų 2 bei 3 priedų nuostatos negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos – nelaikytinas savarankišku prašymu.

20. Teismas nustatė, kad ginčijamu Tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu pakeistos Nuostatų 2 ir 3 priedų nuostatos šiuo metu yra galiojančios, aktualios ir nepakeistos, o taip pat jos yra kvestionuojamos remiantis galiojančiomis ginčo teisiniams santykiams aktualiomis aukštesnės galios teisės aktų normomis (nepakitusiu teisiniu reglamentavimu), pirmiausia, Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų „Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių“ (suvestinė redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.) 8 punktu, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 4 punktuose, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje įtvirtintais principais.

21. Įvertinęs pareiškėjo pateiktame pareiškime nurodytus motyvus, teismas pirmiausia konstatavo, jog pareiškėjas iš esmės kvestionavo ginčo norminio administracinio akto nuostatų (Nuostatų 2 ir 3 priedų) teisėtumą tuo aspektu, kiek jose numatytas patirtų faktinių sąnaudų išlyginimo dydis – 11,41 Eur/t, kuris bus taikomas 2020, 2021 ir 2022 metais (Nuostatų 3 priedas), ir kiek šis numatytas faktinių sąnaudų išlyginimas (t. y. 11,41 Eur/t) yra įtrauktas į Tarybos nustatytus rinkliavos dydžius pagal nekilnojamojo turto objektų kategorijas (Nuostatų 2 priedas), neatitinka Taisyklių 8 punkto, numatančio, kad „jeigu apskaičiuojant einamųjų kalendorinių metų būtinąsias sąnaudas tų kalendorinių metų pabaigoje paaiškėja, kad iš anksto apskaičiuotos būtinosios sąnaudos skiriasi nuo faktinių tų kalendorinių metų sąnaudų (faktinės sąnaudos didesnės arba mažesnės už apskaičiuotas iš anksto sąnaudas), skirtumas išlyginamas apskaičiuojant kitų kalendorinių metų būtinąsias sąnaudas“ bei atitinkamų įstatyminiu lygmeniu įtvirtintų principų – objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia, teisėtumo.

22. Teismas įvertino, jog byloje ginčas keliamas dėl skaičių. Kitaip tariant, nagrinėjamos norminės bylos esmė (svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės) – konkrečių matematinių dydžių apskaičiavimo metodas, kuris neturi konkrečios norminės išraiškos formos (minėtų dydžių apskaičiavimo taisyklė nėra įtvirtinta ginčijamuose Nuostatų prieduose, nei dėl tos priežasties gali būti teisiškai kvestionuojama).

23. Teismas pabrėžė, kad rinkliavos apskaičiavimo metodika ir net konkrečios apskaičiavimo formulės gali būti norminės bylos dalyku (tiek, kiek jos numato ar nenumato konkrečių dedamųjų dydžius ar pan., pavyzdžiui, administracinių teismų praktikoje norminėse bylose ne kartą analizuoti klausimai, susiję su savivaldybių pasirinktu vietinės rinkliavos įmokos kintamosios dalies apskaičiavimo būdu, kai nėra įtvirtinta sąlygų ar papildomų kriterijų, leidžiančių vietinę rinkliavą apskaičiuoti kitu nei vien pagal nekilnojamojo turto objekto plotą, objektų skaičių, gyventojų skaičių bei atliekų surinkimo normą gyventojui būdu; vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymo dydžio apskaičiavimo pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį atliekų kiekį pagrįstumą ir t. t.), bet, tik tuo atveju, kai teisėtumo aspektu yra tiriamas konkretus, expressis verbis išraiškos formą turintis teisinis reguliavimas (teisės normos), įtvirtinantis apskaičiavimo metodą, o ne vien jo rezultatą – grynus matematinius dydžius. Tuo tarpu, nagrinėjamoje byloje apskaičiuotas 11,41 Eur/t faktinių sąnaudų išlyginimo dydis bei jo įtraukimo į rinkliavos dydžius apskaičiavimo būdas išsiaiškinamas vien tik iš šalių procesinių dokumentų ir jų priedų turinio, pirmiausia, iš Tarybos 2019 m/ lapkričio 25 d. Sprendimo projekto „Dėl Tarybos 2017-02-01 sprendimo Nr. 1-818 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ aiškinamojo rašto Nr. A121-/19 (2.1.19-ENE), tačiau, apskaičiavimo metodo aiškiai nėra Nuostatų 2 ir 3 prieduose. Be jokios abejonės, teismo nuomone, nei šis Aiškinamasis raštas, nei koks nors kitas aiškinamasis raštas dėl teisės akto projekto nėra ir negali būti norminės bylos tyrimo dalyku, jis tik atspindi teisės akto travaux préparatoires ir gali būti reikšmingu argumentuojant pareiškimo (skundo) pagrindą. Maža to, Vyriausybės atstovas taip pat rėmėsi tuo, jog Tarybai 2020 m. balandžio 3 d. teikė Teikimą dėl Tarybos 2017 m. vasario 1 d. Sprendimo Nr. 1-818 pakeitimo, į kurį Taryba galiausiai pageidaujamai nesureagavo.

24. Teismui atlikus Nuostatų ir jų 2 bei 3 priedų teisinę analizę santykyje su aktualiomis Taisyklių 8 punkto bei kitomis nuostatomis, Vietos savivaldos įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo, Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, padaryta išvada, jog, nėra pagrindo atlikti nustatyto 11,41 Eur/t faktinių sąnaudų išlyginimo dydžio bei jo įtraukimo į rinkliavos dydžius apskaičiavimo teisėtumo patikrą, nes pareiškėjas, teisiškai tinkamai neidentifikuodamas ginčo dalyko, apskritai nesudarė teismui teisinių prielaidų tokį tyrimą atlikti. Nagrinėjamoje iš abstraktaus pareiškimo kylančioje norminėje byloje teismas, nors ir nėra saistomas Vyriausybės atstovo pareiškime pateikiamų esminių aplinkybių, argumentacijos, kuria grindžiamas pareiškimas (pagrindo), tačiau negalėjo nukrypti nuo Vyriausybės atstovo suformuluoto pareiškimo dalyko, o, kaip minėta, Vyriausybės atstovas prašė ištirti ne konkrečios ginčijamos normos, aiškiai nurodyto straipsnio (jo dalies) ar punkto teisėtumą, bet atlikti Nuostatų 3 priede nurodyto patirtų faktinių sąnaudų išlyginimo, kuris bus taikomas 2020, 2021 ir 2022 metais – 11,41 Eur/t teisėtumo tyrimą ir Nuostatų 2 priede nustatytų rinkliavos dydžių, nurodytų skaičių išraiška pagal atskiras išvardintas nekilnojamojo turto objektų kategorijas, tiek, kiek minėtas 11,41 Eur/t dydžio faktinių sąnaudų išlyginimas yra įtrauktas į šiuos Tarybos nustatytus rinkliavos dydžius, teisėtumo tyrimą. Teismas padarė išvadą, kad Vyriausybės atstovas, nagrinėjamu atveju, prašė įvertinti minėtus Nuostatų prieduose numatytus dydžius jų atitikties aukštesnės teisinės galios aktams požiūriu pagal jų turinį (šiuo atveju – apskaičiavimo pagrįstumą), ir neprašė įvertinti pagal teisinio reguliavimo apimtį, formą ar nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką, bet ir šiam reiškiamam prašymui nesuteikia reikiamos teisinės išraiškos tinkamo pareiškimo dalyko suformulavimo prasme, t. y. norminių administracinių teisės aktų teisėtumo bylose ginčo objektas yra teisės norma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, aiškinant ir taikant norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimą reglamentuojančias teisenos taisykles, apibendrinimas Administracinė jurisprudencija. 2019, 36, p. 338).

25. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškimo (prašymo) dalyko (ribų) suformulavimas, teisinio pagrįstumo ir teisinio argumentavimo pakankamumas bei kokybė yra Vyriausybės atstovo pareiga ir teismo atliekamo vertinimo dalykas.

26. Nagrinėjamu atveju Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatos suponavo Tarybos pareigą priimant norminio pobūdžio aktus neviršyti įstatymų numatytų įgaliojimų ir tinkamai įgyvendinti Taisykles. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalies kylanti pareiga vietinę rinkliavą nustatyti įstatymo nustatytose ribose ir tvarka, reiškė, jog vietinė rinkliava turi atitikti vietinės rinkliavos kainodarai keliamus reikalavimus. Teismas, įvertinęs ginčijamų Nuostatų 2 ir 3 priedų turinį, konstatavo, jog neturėjo galimybių pagal pareiškėjo suformuluotas ginčo ribas įvertinti konkretaus dydžio faktinių sąnaudų išlyginimo įtraukimo į Tarybos nustatytus rinkliavos dydžius, teisėtumo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika norminėse administracinėse bylose, kuriose buvo tiriamas skirtingų savivaldybių įvairių vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumas (in primis, atitikties „teršėjas moka“, proporcingumo ir kitiems principams), yra pakankamai išplėtota, tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjui neginčijant konkrečios (konkrečių) su faktinių sąnaudų išlyginimo apskaičiavimu susijusios (susijusių) Nuostatų normos (normų), nebuvo teisinės galimybės (inter alia, pasiremiant administracine jurisprudencija) teisiškai (ne ekonominiu, politiniu ar kt. požiūriu) įvertinti minėto faktinių sąnaudų išlyginimo dydžio įtraukimo nustatant vietinę rinkliavą.

27. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Vyriausybės atstovas savo pareiškimą, tiek Taryba savo atsiliepimą argumentuoja iš esmės ekonominio (politinio) pobūdžio motyvais, pavyzdžiui, remiasi 2019 m. prognozuotų būtinųjų sąnaudų ir faktinių sąnaudų skaičiavimais ir (ar) politine valia jas nustatyti, faktinių ir iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų skirtumo skaičiavimais, faktinių duomenų jas nustatant analize, akivaizdžiai tikrovės neatitinkančių sumų – duomenų lyginimu ir pan., tačiau, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad šioje norminėje byloje nevertino, ar tokie skaičiavimai yra paremti patikimais, konkrečiais, aiškiais, objektyviais duomenimis. Pažymėjo, jog ABTĮ 3 straipsnis įtvirtina administracinio teismo kompetenciją tikrinti viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ginčijamo atsakovo sprendimo ekonominio pobūdžio aspektais, t. y. teismas neatlieka sprendimo ekonominio poveikio tyrimo ir vertinimo. Teismas sprendė, kad ekonominio ir politinio pobūdžio argumentų formulavimas, ekonominės politikos turinio, priemonių bei metodų vertinimas negalėjo būti laikomas tinkamu pareiškimo pagrindu.

28. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga buvo ta aplinkybė, jog Vyriausybės atstovas neginčijo jokių Sprendimų ir Nuostatų normų, niekaip nekvestionavo Nuostatų VI skyriaus „Rinkliavos apskaičiavimo principai“ nuostatų, kurios detaliai aptaria būtinųjų sąnaudų dedamųjų dydžių apskaičiavimo metodiką, būtinųjų sąnaudų nustatymo formulę bei principus. Taigi, nagrinėjamoje byloje nebuvo aišku, kokiu būdu, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujamasi ir apskritai kaip teismas galėtų nustatyti 11,41 Eur/t faktinių sąnaudų išlyginimo dydžio, kaip gryno matematinio dydžio bei jo įtraukimo į kitus skaičiais išreikštus rinkliavos dydžius apskaičiavimo teisėtumą ar neteisėtumą, teisinį pagrįstumą ar nepagrįstumą, konkrečiai – atitiktį ar neatitikimą Taisyklių 8 punkto, objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia, teisėtumo principų požiūriu, ir kodėl pareiškėjas šį tyrimą (apskaičiavimo funkciją) siekė perkelti teismo atsakomybei.

29. Teismas įvertino, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuoti reikalavimai administracinėse bylose pagal abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą yra ypatingai ir pirmiausia taikomi Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovui kaip teisinei institucijai, kurios kompetencijai priskirta savivaldybių administracinė priežiūra. Dėl to, kad tokio pobūdžio abstrakčiosios kontrolės norminės bylos kyla ne iš individualaus konkrečioje byloje atvejo, kai asmeniui gali nepakakti teisinių žinių ir kitų gebėjimų pagrįsti, kaip konkrečiai jo teisės bei teisėti interesai yra pažeidžiami konkrečiu individualiu administraciniu aktu. Tuo tarpu Vyriausybės atstovo viena iš esminių funkcijų yra teisinis savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų monitoringas ir tinkamam prašymo (pareiškimo) pagrindo ir dalyko suformulavimui Vyriausybės atstovas turi visus teisinius, materialinius, institucinius, struktūrinius, intelektinius instrumentus.

30. Teismo vertinimu, Vyriausybės atstovas, nagrinėjamu atveju akivaizdžiai ignoravo teisinius reikalavimus pareiškimo pagrindui ir ypač dalykui tinkamai suformuluoti. Nors, be jokios abejonės, teismas teisę žino (iura novit curia), tačiau ir pareiškėjo nevykdymas pareigos pateikti ginčijamo teisinio reguliavimo aiškinimą bei aukštesnės teisės, kuriai ginčijamas reguliavimas galimai prieštarauja, aiškinimą nepaisymas yra neleistinas. Tačiau pirmiausia, teismui neturi būti eliminuota galimybė apskirtai atlikti norminį teisėtumo tyrimą dėl pareiškėjo teisiškai korektiškai nesuformuluoto pareiškimo dalyko, nesuformuluoto pareiškimo pagrindo (ekonominiai argumentai negali atitikti tinkamo pareiškimo dalyko kriterijaus). Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 2 ir 3 priedų nuostatų pripažinimas abstrakčiai teisėtomis ar neteisėtomis procesiškai yra negalimas. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas nesuformulavo pareiškimo dalyko, netinkamai suformulavo pareiškimo pagrindą dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

31. Pirmosios instancijos teismas, priėmęs procesinį sprendimą bylą nutraukti kaip pradėtą proceso teisės normų reikalavimų neatitinkančio pareiškimo pagrindu, nevertino ir nepasisakė dėl ginčo esmės. Teismui nutraukiant bylą, buvo priimtas procesinis sprendimas, kuriuo yra užbaigiama byla, tačiau šis sprendimas priimtas dėl to, kad buvo konstatuojamos procesinio pobūdžio aplinkybės, nustatytos įstatyme, kurioms esant teismo procesas negalėjo būti pradėtas arba toliau negalėjo vykti. Teismui konstatavus procesinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių byla turėtų būti nutraukta, byla nebuvo nagrinėjama iš esmės.

III. 32. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaiga Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

33. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą nutartį. Teismas išsamiai ir gana plačiai apžvelgė teismų praktiką, susijusią su norminių teisės aktų teisėtumo ištyrimu, tačiau aiškiai ir nenurodė, kokius skundo pagrindo ir dalyko formulavimo reikalavimus pareiškėjas pažeidė. Nežinant aiškios teismo priimtos pozicijos nagrinėjamu klausimu, pareiškėjas negali tinkamai įvertinti bylos pagrindų ir dalyko netinkamo formulavimo aspektų.

34. Pareiškėjo nuomone teismas, aiškindamas, kad norminės bylos dalyku gali būti tik žodinę išraišką turinti teisės norma, o ne konkretus kainą ar tarifą nustatantis matematinis dydis, netinkamai aiškino ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatas ir taip padarė esminį materialinės teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimą. Šioje byloje ginčas keliamas dėl esminių procedūrų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo, o tokių ginčų nagrinėjimas, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

Tai, kad Nuostatuose nurodytas faktinių sąnaudų išlyginimas yra nustatytas pažeidžiant tokio sprendimo priėmimui nustatytas esmines taisykles bei objektyvumo principą, pareiškėjas aiškiai nurodė pareiškime ir savo argumentus grindė tiek Taisyklių 8 bei 6 punktuose nustatytu reglamentavimu, tiek Viešojo administravimo įstatymo nuostata, įpareigojančia vadovautis objektyvumo principu, tiek faktiniais duomenimis. Aplinkybė, kad Nuostatuose nėra expressis verbis įtvirtinta (aprašyta), kaip buvo nustatytas iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumas, pareiškėjo vertinimu, negali būti priežastimi teismui atsisakyti vertinti tokį dydį, jo apskaičiavimo teisėtumo sprendimo priėmimo procedūrinių pažeidimų aspektu.

Teisės aktai ir neįpareigoja savivaldybės tarybos teisės aktu nustatyti / užfiksuoti iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumo nustatymo procedūrų. Ar konkretus dydis buvo nustatytas laikantis esminių procedūrų, ar buvo vadovautasi objektyviais, faktiniais duomenimis, galima nustatyti ir įvertinus su sprendimo priėmimu susijusius dokumentus (sprendimo aiškinamąjį raštą, rašytinius paaiškinimus ir kitus dokumentus). Pareiškėjas aiškiai nurodė, kokias konkrečias ginčijamo sprendimo nuostatas ginčija; nurodė, kokias aukštesnės galios teisės aktų konkrečias nuostatas pažeidžia ginčijamo sprendimo konkretūs punktai ir kaip pasireiškia šis pažeidimas; atliko šių teisės aktų teisinę analizę; pažeidimus pagrindė faktinėmis aplinkybėmis.

Vyriausybės atstovas pateiktais „matematiniais“ skaičiavimais siekia parodyti, kad Taryba, nesilaikydama Taisyklių 8 punkte nustatytų iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų išlyginimo taisyklių / procedūrų, ir Nuostatų 3 priede nustatydama būtinųjų faktinių sąnaudų dydį, vadovaudamasi visai kitais nei numato Taisyklės ir akivaizdžiai tikrovės neatitinkančiais duomenimis, padarė esminį procedūrinį pažeidimą, ir kad šio pažeidimo pasekmės nėra mažareikšmės, nes dėl netinkamų duomenų naudojimo apskaičiuojant faktinių sąnaudų išlyginimą, Nuostatų 3 priede nustatytas faktinių sąnaudų išlyginimo dydis yra net kelis kartus didesnis už dydį, kuris būtų buvęs, jei būtų apskaičiuotas laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų ir būtų pagrįstas faktiniais duomenimis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjas daro išvadą, kad teismas netinkamai vertino pareiškimo turinį bei pažeidė pareigą motyvuoti savo priimamus sprendimus, kas nėra suderinama su ABTĮ reikalavimu priimti teisėtus ir pagrįstus baigiamuosius teismų aktus (ABTĮ 86 str. 1 bei 2 d.).

35. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo argumentais, kad byloje yra keliamas ekonominio pagrįstumo klausimas, kurio administraciniai teismai nenagrinėja. Iš pareiškėjo pareiškime išdėstytų argumentų matyti, kad Nuostatuose nustatyto faktinių sąnaudų išlyginimo dydžio neteisėtumas yra grindžiamas aukštesnės galios teisės aktuose nustatytų šio dydžio apskaičiavimo taisyklių pažeidimu. Taigi, šioje byloje yra keliamas teisės klausimas, t. y. prašoma ištirti, ar Taryba, patvirtindama faktinių sąnaudų išlyginimo dydį, nepažeidė teisės aktų, t. y. ar laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis. Siekiant įvertinti, ar ginčijamas faktinių sąnaudų išlyginimo dydis nustatytas laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų, kuriuose aiškiai nurodyta, kokie duomenys turi būti lyginami, teismas privalo vertinti, kokie duomenys buvo naudojami, ar sprendimas pagrįstas objektyviais (tikrovę atitinkančiais) duomenimis, kurie užfiksuoti oficialiuose savivaldybės raštuose ir pan. Visų šių aplinkybių vertinimas yra teisės klausimai, o ne ekonominio tikslingumo vertinimas. Tai yra esminiai argumentai sprendžiant, ar Nuostatuose nustatytas faktinių sąnaudų išlyginimo dydis apskaičiuotas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o konkrečiai – Taisyklių 6 bei 8 punktų nuostatų bei objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalių procesiniuose dokumentuose pateikti 2019 m. prognozuotų būtinųjų sąnaudų ir faktinių sąnaudų skaičiavimai, jų skirtumo skaičiavimai, faktinių duomenų nustatant sąnaudų skirtumą analizė, akivaizdžiai tikrovės neatitinkančių sumų – duomenų lyginimas yra ekonominio tikslingumo klausimai ir negali būti vertinami šioje byloje. Pareiškėjo įsitikinimu, priešingai nei teigia teismas, nurodytų aplinkybių vertinimas yra priskirtas administracinių teismų kompetencijai ir teismas turėjo jas įvertinti.

36. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, pareiškėjas savo pareiškime nekėlė klausimų dėl „esminių procedūrų ir taisyklių“, priimant atitinkamus Nuostatų priedus, teisėtumo ir iš esmės kvestionavo atsakovo nustatytą sąnaudų išlyginimo matematinį dydį, t. y. teigė, kad jis yra per didelis. Atsakovas pabrėžia, kad Taisyklėse nėra įtvirtinta (aprašyta, nurodant konkrečias metodikas, formules ir / ar procedūras), kaip yra nustatytinas iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumas ir nei Taisyklės, nei kiti teisės aktai neįpareigoja atsakovo tokias metodikas, formules ir / ar procedūras reglamentuoti Nuostatuose. Iš esmės Taisyklių 8 punktas numato tik principinę nuostatą, kad atliekų tvarkymo sąnaudos turi būti apmokamos laiku ir savivaldybės turi teisę į jų išlyginimą, jei iš anksto apskaičiuotos sąnaudos neatitinka pajamų faktinėms sąnaudoms apmokėti. Toks Taisyklių reguliavimas palieka diskrekcijos teisę pačioms savivaldybėms atlikti sąnaudų išlyginimą pagal sisteminį Taisyklių ir kitų susijusių teisės aktų aiškinimą – jeigu įstatymų leidėjas būtų turėjęs tikslą įpareigoti savivaldybes sąnaudų išlyginimą skaičiuoti pagal konkrečią tvarką, manytina, tas ir būtų buvę aiškiai padaryta įtvirtinant ir aprašant tokią tvarką Taisyklėse. Atsakovas, neturėdamas įpareigojimo sąnaudų išlyginimo dydį skaičiuoti pagal konkrečią metodiką / formules, tą atliko įvertinęs atliekų turėtojų pareigą padengti būtinąsias atliekų tvarkymo sąnaudas. Atsakovo vertinimu, pagal Taisykles būtina lyginti sąnaudas su pajamomis (arba per pajamas), o ne sąnaudas su sąnaudomis, neatsižvelgiant į pajamas ir sąnaudų išlyginimo apskaičiavimas yra paliekamas savivaldybių diskrecijai. Tuo tarpu vertinti, ar savivaldybių apskaičiuoti sąnaudų išlyginimo dydžiai yra ekonomiškai pagrįsti teismas teisės neturi pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ginčijamų Nuostatų ekonominio pobūdžio aspektais.

38. Atsakovo tvirtinimu, nors pareiškėjas savo atskirajame skunde vis akcentuoja, kad jis pareiškime nurodė konkrečias procedūrines taisykles, kurias pažeidė atsakovas, apskaičiuodamas sąnaudų išlyginimo dydį, tačiau, be subjektyvaus Taisyklių 8 punkto interpretavimo, pareiškėjas savo pareiškime nedetalizavo nei sąnaudų išlyginimo skaičiavimo metodikos, nei nurodė konkrečias formules ir procedūras, kaip toks dydis turėtų būti skaičiuojamas.

39. Atsakovas nesutikdamas su pareiškėjo teiginiu, jog byloje apskritai nebuvo keliamas ekonominio tikslingumo klausimas, nurodo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės rėmėsi ekonominiais argumentais, neva, apskaičiuotas sąnaudų išlyginimo dydis yra per didelis, t. y. ekonomiškai nepagrįstas, jokių Nuostatų teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo pareiškėjas savo pareiškimu neprašė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškimo faktinį pagrindą bei dalyką ir argumentuotai, remiantis aktualia teismų praktika bei teisiniu reglamentavimu, nusprendė bylą nutraukti, kadangi teismas negalėjo vertinti Nuostatų 2 ir 3 priedų ekonominio tikslingumo požiūriu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas nutraukė norminę administracinę bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punkto pagrindu.

41. ABTĮ 103 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui.

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu Nr. 1-818 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų „Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų“ 3 priede (pakeistas 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu) nustatytas patirtų faktinių sąnaudų išlyginimo dydis – 11,41 Eur/t, kuris bus taikomas 2020, 2021 ir 2022 metais, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintų „Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių“ 8 punktą, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 4 punktuose įtvirtintus objektyvumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, o taip pat ištirti, ar Tarybos 2017 m. vasario 1 d. Sprendimu patvirtintų Nuostatų 2 priede (pakeistas 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu) nustatyti rinkliavų dydžiai, ta apimtimi, kuria į rinkliavos dydį įtrauktas Nuostatų 3 priede nustatytas faktinių sąnaudų išlyginimas (11,41 Eur/t.), atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktą, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalį.

43. Pareiškėjo įsitikinimu, 11,41 Eur/t dydžio faktinių sąnaudų išlyginimas, kuris Savivaldybės teritorijoje bus taikomas 2020, 2021 ir 2022 metais, yra ydingai nustatytas apskaičiuojant iš anksto apskaičiuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumą. Minėtas skirtumas gautas vadovaujantis tokiais duomenimis: iš prognozuotų būtinųjų sąnaudų (20,224 mln.) atimant planuojamą surinkti rinkliavos sumą (14,788 mln.), o tai neatitinka Taisyklių 8 punkto nuostatos, numatančios, kad turi būti vertinamas iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų ir faktinių sąnaudų skirtumas.

Pareiškėjas mano, kad Tarybos 2019 m. gruodžio 18 d. Sprendimu nustatant faktinių ir iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų skirtumą, buvo ne tik nesilaikyta Taisyklių 8 punkte nustatytų būtinųjų sąnaudų skirtumo apskaičiavimo reikalavimų (t. y. buvo lyginami visai kiti duomenys, nei nustatyta Taisyklėse), bet ir vadovautasi duomenimis, kurie neatitinka realių faktinių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, Nuostatų 3 priede nustatydama 11,41 Eur/t dydžio faktinių sąnaudų išlyginimą, Taryba naudojo netinkamus – akivaizdžiai tikrovės neatitinkančių sumų – duomenis, lygino netinkamus duomenis (faktinių sąnaudų bei surinktos rinkliavos sumas) apskaičiuojant iš anksto prognozuotų ir faktinių būtinųjų sąnaudų skirtumą.

Todėl Nuostatuose nurodytas faktinių sąnaudų išlyginimas yra nustatytas pažeidžiant tokio sprendimo priėmimui nustatytas esmines taisykles bei objektyvumo principą, nepiktnaudžiavimo valdžia principą, teisėtumo principą. Pareiškėjas, be nurodytų įstatymuose įtvirtintų teisės principų, Nuostatų 2 ir 3 priedų nuostatų teisėtumą kvestionuoja iš esmės atitikties Taisyklių 8 punktui požiūriu. Pareiškėjo teigimu Taisyklių 6 punkte yra nustatytas baigtinis būtinųjų sąnaudų sąrašas ir jame nėra numatyta, jog į būtinąsias sąnaudas įtraukiama nesurinkta rinkliavos suma.

Pareiškėjo nuomone, aiškinimas, kad nustatant faktinių sąnaudų išlyginimą turi būti lyginamos faktinės sąnaudos ir surinkta rinkliavos suma, ne tik, kad pažeidžia Taisyklių 6 bei 8 punktų nuostatas, nustatančias būtinųjų sąnaudų apskaičiavimo ir skirtumo išlyginimo taisykles, bet ir prieštarauja „teršėjas moka“ principui, nes vertinant tik surinktą rinkliavos dalį, konkrečių asmenų nesumokėta (kuri vėliau tikėtina vienu ar kitu būdu sumokėta, išieškota ar pan.) rinkliavos suma įtraukiama į būtinųjų sąnaudų skirtumo išlyginimą ir padalinama visiems atliekų turėtojams, nustatant kitų kalendorinių metų rinkliavos dydį.

Todėl apskaičiuojant būtinąsias sąnaudas turi būti taikomos ne įmokos dydžio, o būtinųjų sąnaudų nustatymui skirtos Taisyklių nuostatos.

44. Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė nustatęs, kad pareiškėjas netinkamai suformulavo pareiškimo pagrindą bei dalyką ir byla negalėjo būti nagrinėjama iš esmės. Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės kėlė klausimą dėl atitinkamų Nuostatų (matematinio dydžio – 11,41 Eur/t), kaip konkrečios išraiškos neturinčių teisės normų atitikties aukštesnės galios teisės aktams, rėmėsi ekonominio, politinio pobūdžio argumentais, dėl ko nebuvo teisinės galimybės (inter alia, pasiremiant administracine jurisprudencija) teisiškai (ne ekonominiu, politiniu ar kt. požiūriu) įvertinti minėto faktinių sąnaudų išlyginimo dydžio įtraukimo nustatant vietinę rinkliavą.

45. Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškindamas teisinį reglamentavimą, nukrypdamas tuo teisminės praktikos, tiksliai nenurodė, kokius skundo pagrindo ir dalyko formulavimo reikalavimus pareiškėjas pažeidė – šioje byloje ginčas keliamas dėl esminių procedūrų, taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo, o tokių ginčų nagrinėjimas, vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, priskirtas administracinių teismų kompetencijai.

46. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad ABTĮ 2 skyriaus 1 skirsnis, nustatantis pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarką, suponuoja, kad norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas paprastai apibrėžia pareiškėjo pareiškime pateiktas prašymas, jo apimtis, taip pat šį prašymą pagrindžiantys teisiniai argumentai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017).

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluoti argumentams, kuriais grindžiamas abstraktus pareiškimas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, taikomi aiškumo ir pakankamumo standartai, be kita ko, apsprendžiantys tokio pareiškimo priimtinumą nagrinėti administraciniame teisme. Aiškindamas iš Administracinių bylų teisenos įstatymo (inter alia jo 112 str. 1 ir 2 d., 116 str. 1 d. įtvirtinto teisinio reguliavimo) kylančius reikalavimus abstraktaus pareiškimo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turiniui, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tokiame pareiškime pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai. Pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijamo norminio administracinio akto punktai (jų pastraipos ar punktų papunkčiai), kokia apimtimi prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui, ir savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Aptariamame prašyme neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

48. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokie abstraktaus, t. y. su individualia byla nesusijusio, prašymo (pareiškimo) ištirti norminio administracinio akto (jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės nutarimui argumentavimo (teisinių motyvų) trūkumai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti tokį pareiškėjo prašymą (pareiškimą), o tokį prašymą (pareiškimą) priėmus – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2-438/2015, 2016 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1391-756/2016, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-53-415/2018, 2018 m. birželio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1256-442/2018).

49. Teisėjų kolegija pareiškėjo pareiškimo teismui turinį įvertinusi šioje nutartyje paminėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kontekste, konstatuoja, kad, nors pareiškime paminimas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Taisyklių 8 punkte, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 bei 4 punktuose, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje, tačiau pareiškime išdėstyti argumentai neatitinka aukščiau nurodytų reikalavimų.

50. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka, jog administraciniai teismai negali nagrinėti kainų / tarifų dydžio ir jo apskaičiavimo atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei Taisyklių 8 punkte, nei kituose pareiškėjo nurodytuose teisės aktuose nėra nustatytas sąnaudų išlyginimo apskaičiavimo metodas bei sureglamentuotos konkrečios tokio dydžio apskaičiavimo taisyklės bei procedūros, kurių atžvilgiu, pareiškėjo tvirtinimu, turėjo būti vertinamas Nuostatų teisėtumas. Taisyklių 8 punkte nustatyta, jog „atsižvelgiant į tai, kad faktinės sąnaudos paaiškėja tik pasibaigus kalendoriniams metams, o pajamas faktinėms sąnaudoms apmokėti būtina užtikrinti veiklos pradžioje, ir siekiant užtikrinti, kad komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudos būtų apmokėtos laiku, būtinųjų sąnaudų dydis apskaičiuojamas iš anksto, iki kiekvienų kalendorinių metų pabaigos kitiems kalendoriniams metams: jeigu apskaičiuojant einamųjų kalendorinių metų būtinąsias sąnaudas tų kalendorinių metų pabaigoje paaiškėja, kad iš anksto apskaičiuotos būtinosios sąnaudos skiriasi nuo faktinių tų kalendorinių metų sąnaudų (faktinės sąnaudos didesnės arba mažesnės už apskaičiuotas iš anksto sąnaudas), skirtumas išlyginamas apskaičiuojant kitų kalendorinių metų būtinąsias sąnaudas“. Apskaičiavimo metodo aiškiai nėra ir Nuostatų 2 ir 3 prieduose, o nagrinėjamoje byloje apskaičiuotas 11,41 Eur/t faktinių sąnaudų išlyginimo dydis bei jo įtraukimo į rinkliavos dydžius apskaičiavimo būdas išsiaiškinamas vien tik iš šalių procesinių dokumentų ir jų priedų turinio.

52. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjui neginčijant konkrečios (konkrečių) su faktinių sąnaudų išlyginimo apskaičiavimu susijusios (susijusių) Nuostatų normos (normų), nėra teisinės galimybės (inter alia, pasiremiant administracine jurisprudencija) teisiškai (ne ekonominiu, politiniu ar kt. požiūriu) įvertinti minėto faktinių sąnaudų išlyginimo dydžio įtraukimo nustatant vietinę rinkliavą.

53. Pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad byloje apskritai nebuvo keliamas ekonominio pagrįstumo klausimas. Siekiant įvertinti, ar ginčijamas faktinių sąnaudų išlyginimo dydis nustatytas laikantis Taisyklėse nustatytų reikalavimų, teismas privalėjo vertinti, kokie duomenys buvo naudojami, ar sprendimas pagrįstas objektyviais (tikrovę atitinkančiais) duomenimis, o visų šių aplinkybių vertinimas yra teisės klausimai, o ne ekonominio tikslingumo vertinimas. Be to, ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendžiant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų nustatytų kainų pagrįstumo, yra vertinama ar viešojo administravimo subjektas, nustatydamas kainas, nepadarė aiškios klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar laikėsi atitinkamų procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiama kaina ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010; 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3778-629/2019).

54. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

55. Atsižvelgdama į minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose administracinėse bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikyta ir aiškinta ta pati (tos pačios įstatymo redakcijos) įstatymo norma. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju teisės norma yra taikoma konkrečių faktinių bylos aplinkybių ir iškeltų reikalavimų kontekste.

56. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo nurodomos administracinės bylos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010; 2019 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3778-629/2019) savo faktinėmis aplinkybėmis nėra panašios į nagrinėjamą bylą – abiejose pareiškėjo nurodytose bylose administraciniai teismai vertino nustatytų šilumos kainų pagrįstumą, kadangi šilumos kainų apskaičiavimą detaliai reglamentuoja Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos. Minėtoje metodikoje yra pateiktos konkrečios formulės ir procedūros, pagal kurias yra skaičiuojama šilumos kaina, todėl esant tokiam reglamentavimui teismai turi galimybes vertinti nustatytos kainos atitiktį konkrečioms procedūroms ir formulėms. Tačiau, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju, Taisyklėse nėra nustatytas patirtų faktinių sąnaudų išlyginimo dydis bei jo įtraukimo į rinkliavos dydžius apskaičiavimo būdas. Taigi, įvertinus ginčijamų Nuostatų 2 ir 3 priedų turinį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo galimybių pagal pareiškėjo suformuluotas ginčo ribas įvertinti konkretaus dydžio faktinių sąnaudų išlyginimo įtraukimo į Tarybos nustatytus rinkliavos dydžius, teisėtumo

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ekonominio pagrįstumo klausimo nagrinėjamos bylos kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tiek Vyriausybės atstovas savo pareiškimą, tiek Taryba savo atsiliepimą argumentuoja iš esmės ekonominio (politinio) pobūdžio motyvais, t. y. remiasi 2019 m. prognozuotų būtinųjų sąnaudų ir faktinių sąnaudų skaičiavimais ir (ar) politine valia jas nustatyti, faktinių ir iš anksto apskaičiuotų būtinųjų sąnaudų skirtumo skaičiavimais, faktinių duomenų jas nustatant analize, akivaizdžiai tikrovės neatitinkančių sumų – duomenų lyginimu ir pan. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas prašo įvertinti Nuostatų prieduose numatytus dydžius jų atitikties aukštesnės teisinės galios aktams požiūriu pagal jų turinį (šiuo atveju – apskaičiavimo pagrįstumą), ir neprašo įvertinti pagal teisinio reguliavimo apimtį, formą ar nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką, bei šiam reiškiamam prašymui nesuteikia reikiamos teisinės išraiškos tinkamo pareiškimo dalyko suformulavimo prasme. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas nesuformulavo pareiškimo dalyko, netinkamai suformulavo pareiškimo pagrindą dėl norminio administracinio akto ištyrimo.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje nutartyje aptarti pareiškėjo pareiškimo trūkumai sudarė pagrindą teismui atsisakyti priimti tokį pareiškimą (prašymą), o jeigu jis buvo priimtas – norminę administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p., 103 str. 1 p.). Pažymėtina, kad, teismui konstatavus procesinio pobūdžio aplinkybes, dėl kurių byla turi būti nutraukta, byla nėra nagrinėjama iš esmės, todėl pareiškėjo argumentai dėl ginčo esmės nevertinami.

58. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs nutartį norminę administracinę bylą nutraukti, tinkamai taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė