2025-08-13 Nr. AB-12572-3-61-3-02184-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2340-520/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02184-2025-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimo pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 24S241304 (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Sprendimu atsakovas pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus ir į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metams. Sprendimas priimtas, kadangi pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas).

2.2. Atsakovas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) įtvirtintas teisės normas.

2.3. Leidimai gyventi Lietuvoje užsieniečiams gali būti panaikinti įvairiais pagrindais, o Įstatymas atsakovui nenustato absoliučios pareigos uždrausti užsieniečiui atvykti visais atvejais, kai yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi. Šiuo atveju nebuvo nustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai (atsakovas taip pat nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai), kurie lemtų Sprendimo teisėtumą. Sprendimas neatitinka bendrųjų teisės principų, priimant Sprendimą nebuvo vadovautasi gero viešojo administravimo principu. Pareiškėjas nesiekė apeiti migracijos sistemos, pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė aktualią informaciją, todėl Sprendimas nėra pagrįstas ir proporcingas, o atsakovas peržengė diskrecijos ribas.

2.4. Atsakovas neturėjo teisės įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į SIS, kadangi nebuvo nustatyta grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas ir kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui. Taip pat šiuo aspektu atsakovas nepriėmė atskiro administracinio akto dėl pareiškėjo grėsmės, kuris yra būtinas, siekiant nustatyti ribojimą judėti Europos Sąjungos teritorijoje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. Sprendimas priimtas nustačius, kad pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu buvo panaikintas Leidimas, kadangi jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi; negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; ir su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjas sprendimo panaikinti Leidimą neskundė, tačiau ir neišvyko iš Lietuvos Respublikos, kaip tą numato Įstatymo nuostatos. Taip pat pareiškėjas nėra pateikęs duomenų, kad būtų kirtęs išorinę Šengeno erdvės sieną; negrąžino Leidimo.

4.2. Pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tai, pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punktą, sudaro pagrindą nustatyti 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį.

4.3. Kadangi pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti Leidimą; duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, atsakovas sprendė, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis. Siekiant užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

4.4. Aplinkybė, kad pareiškėjas bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę, yra pakankamas pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir, siekiant užkardyti galimą nelegalią migraciją, įtraukti perspėjimą į SIS, nes sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

4.5. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad šiuo atveju nebuvo nustatyti neteisėti pareiškėjo veiksmai – Sprendime remiamasi pareiškėjo migracijos procedūrų pažeidimu, o ne grėsme Lietuvai. Pareiškėjo teiginiai, kad jis nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, yra nepagrįsti įrodymais. Ginčo faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas neturėjo ketinimų dirbti Lietuvoje. Perspėjimo į SIS įtraukimas negali būti laikomas automatiniu, jis pagrįstas pareiškėjo neteisėtais veiksmais ir migracijos procedūrų pažeidimu.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė šias aplinkybes:

6.1. Migracijos departamentas 2024 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 24S172494 (toliau – ir 2024 m. liepos 23 d. sprendimas) panaikino pareiškėjui 2023 m. birželio 21 d. išduotą Leidimą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, nustatęs, kad, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; darbo laikotarpiu jam nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir bendrovės tarpininkavimo rašte, du mėnesius buvo mokėtas mažesnis nei minimali mėnesinė alga, o du mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokamas; jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir su juo buvo nutraukta darbo sutartis.

6.2. Byloje skundžiamu Sprendimu atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus bei įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metams. Sprendime, remiantis Migracijos departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimu, konstatuota, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, vertinta, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

7. Teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, vadovavosi Įstatymo (133 str. 1, 7–8 d.), Kriterijų vertinimo tvarkos (11, 14 p.), Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, (toliau – ir Taisyklės; 15 p.), SIS reglamento (24–25 str.) nuostatomis.

8. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei Sprendimo turinį, sutiko su atsakovo išvada, kad kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Teismas, remdamasis 2024 m. liepos 23 d. sprendime nurodytomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad gavęs Leidimą, pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje ir kurias buvo įsipareigojęs gauti prašydamas leidimo, taip pat buvo konstatuota, kad per visą darbo laikotarpį pareiškėjui nei karto nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, nurodytas jo prašyme išduoti leidimą. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas, įvertinęs pagrindą, dėl kurio pareiškėjo Leidimas buvo panaikintas, pagrįstai pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką.

9. Teismas vertino, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis ir apėjo Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje, nutraukęs su tarpininkavimo raštą teikusia bendrove darbo sutartį, pareiškėjas turėjo pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau duomenų apie pareiškėjo išvykimą atsakovas neturėjo, nebuvo grąžintas Leidimas.

10. Teismas pažymėjo, kad Leidimas pareiškėjui išduotas darbo Lietuvos bendrovėje pagrindu, tačiau darbo sutartis 2024 m. sausio 15 d. buvo nutraukta, o pareiškėjas kitose Lietuvos įmonėse neįdarbintas, nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nėra informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad šiuo atveju nenustatyti pareiškėjo neteisėti veiksmai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, nes neketino dirbti darbo ir tokiomis sąlygomis, dėl kurių jam buvo išduotas Leidimas, o jį panaikinus neįvykdė pareigos išvykti iš šalies. Leidimas buvo panaikintas dėl migracijos procedūrų pažeidimo, o tokie neteisėti veiksmai ir sudaro pagrindą uždrausti atvykti į Lietuvą.

12. Vertindamas perspėjimo įtraukimo į SIS pagrįstumą, teismas šiuo aspektu pacitavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2024 m. balandžio 17 d. nutartį byloje Nr. eA-1044-789/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį byloje Nr. eA-1909-662/2024) ir pažymėjo, kad SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto taikymo kontekste pareiškėjo atvejui esminę reikšmę turi Sprendime nustatytos aplinkybės, jog Migracijos departamentas teisėtai panaikino pareiškėjo Leidimą tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, bei nustačius, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas per trumpą darbo laiką negavo net minimalaus darbo užmokesčio, o vėliau iš viso nedirbo bei nutrauktus darbo sutartį iš šalies neišvyko. Todėl teismas sprendė, kad atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą spręsti, kad pareiškėjas, teikdamas duomenis dėl ketinamo gauti darbo užmokesčio ir dėl leidimo gyventi gavimo darbo pagrindu, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip apeidamas nacionalinės teisės reikalavimus imigracijos srityje. Pareiškėjas neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje po darbo sutarties nutraukimo, nes neišvyko ir negrąžino Leidimo. Teismas sprendė, kad atsakovas minėtų faktinių aplinkybių visumą Sprendime pagrįstai vertino kaip grėsmę, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kas sudaro pagrindą pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą, 2 dalies c punktą ir Taisyklių 15 punktą įvesti įspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad atsakovas neturėjo teisės įtraukti perspėjimo į SIS, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kad nebuvo priimtas administracinis aktas dėl jo grėsmės. Teismas nurodė, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas dėl nelegalios migracijos grėsmės, kuri kildinama iš to, kad pareiškėjas apėjo Europos Sąjungos ir nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvą ir neteisėtai buvo joje nutraukus darbo sutartį, o draudimo atvykti į Šengeno erdvę instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

III. 14. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą, priteisti jam iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Vien aplinkybė, kad pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas, negali sudaryti pagrindo Sprendimui priimti. Teismas nesigilino į bylos esmę, rėmėsi atsakovo sprendimu, kuriuo jis panaikino pareiškėjo Leidimą vien dėl to, kad pareiškėjas jo neskundė. Pareiškėjas minėto sprendimo neskundė, kadangi, pirmiausiai, jis nesupranta lietuvių kalbos, todėl net nesuprato jo turinio, taip pat nemanė, kad tai gali turėti įtakos neteisėtam sprendimui dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungos šalis priimti.

15.2. Teismas nepagrįstai nevertino sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas, turinio ir jo teisėtumo. Atsakovo priimami sprendimai neturi tokios teisinės galios, kaip teismo sprendimai, todėl juose nurodomi argumentai teismo gali būti vertinami bylą nagrinėjant teisme.

15.3. Teismo išvados paremtos prielaidomis (pvz., teismas nurodė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatankančius duomenis, tačiau kokie būtent duomenys neatitinka tikrovės ir kuo remiantis yra daromos tokios išvados, – nenurodyta). Argumentai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra nelogiški. Pildant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo nurodyta tuo metu aktuali informacija. Pareiškėjas net atvyko dirbti į Lietuvą. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Sprendimas galėtų likti galioti. Pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų. Priešingų įrodymų atsakovas nepateikė, todėl teismas padarė nepagrįstas išvadas, buvo pasyvus, nes nesiaiškino šiuo aspektu aktualių duomenų. Įstatymo 133 straipsnio nuostatos nustato atsakovui tik teisę įtraukti draudimą atvykti į Lietuvą, o ne absoliučią pareigą daryti tai visais atvejais.

15.4. Atsakovas neteisėtai įtraukė perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į SIS, kadangi nenustatė pareiškėjo grėsmės ir dėl to nepriėmė atskiro administracinio akto. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose yra išaiškinęs, kad asmeniui dėl panaikinto leidimo laikinai gyventi (nurodant, kad asmuo pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys vien dėl to, kad neįsidarbino ir pan.) negali būti taikomi pritaikyti judėjimo ribojimai. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

16. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Sprendimas yra pagrįstas, teisėtas ir proporcingas. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė aplinkybes, dėl kurių neskundė Migracijos departamento 2024 m. liepos 23 d. sprendimo panaikinti Leidimą, nes byloje nebuvo skundžiamas šis sprendimas, be to, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad 2024 m. liepos 23 d. sprendimas yra neteisėtas.

17.2. Pareiškėjo teiginiai, susiję su panaikintu Leidimu, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Nors pareiškėjas nurodo, kad jis atvyko į Lietuvą ir net dirbo, tačiau nepateikia įrodymų, kodėl darbo laikotarpiu tik nuo 2023 m. rugsėjo 19 d. iki 2023 m. spalio 31 d. jam buvo mokamas darbo užmokestis, kodėl šis darbo užmokestis sudarė atitinkamai tik 263,35 Eur ir 230 Eur, kodėl pareiškėjas nedirbo įvairiais laikotarpiais, o nuo 2023 m. spalio 16 d. iki 2024 m. sausio 15 d. nedraudžiamieji laikotarpiai jau apima visą galimą darbo laiką. Be to, pareiškėjas nesilaikė sąlygų, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, tokiais veiksmais buvo sistemingai pažeidžiamos Įstatymu nustatytos prievolės.

17.3. Pareiškėjas nedirbo Lietuvoje, nes pasinaudojo išduotu Leidimu tik kaip priemone teisėtai atvykti į Šengeno erdvę, todėl Leidimo negrąžino pareigūnams (kirsdamas išorinę Šengeno erdvės sieną). Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie savo išvykimą iš Šengeno zonos, o tai sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjas, nors nedirbo, tačiau iš Šengeno zonos neišvyko, ir toliau buvo Šengeno erdvėje neteisėtai.

17.4. Teigdamas, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatytos ir šiuo atveju pareiškėjui pritaikytos priemonės yra neteisingos ir nelogiškos, pareiškėjas nepagrįstai kvestionuoja įstatymų leidėjo valią. Būtent įstatymų leidėjas, o ne Migracijos departamentas nustatė vienodą draudimo atvykti terminą už konkrečius migracijos teisės pažeidimus. Be to, įstatymų leidėjas nustatė teisę uždrausti užsieniečiui atvykti ne tik pagal Įstatymo 133 straipsnio 4 dalį (kai yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir t. t.), bet ir panaikinus leidimą laikinai gyventi. Būtent Migracijos departamentas yra kompetentinga institucija priimti sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

17.5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės buvo pagrindas pareiškėjui uždrausti atvykti, įtraukiant perspėjimą dėl draudimo atvykti į SIS. Šis draudimas yra teisėtas ir pagrįstas. Individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės ir pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Šengeno erdvę neturi būti vertinami kaip svarbesni už viešąjį interesą užtikrinti Šengeno erdvės saugumą nuo nelegalios migracijos. Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad pareiškėjo atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS.

17.6. Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių, o pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių atvykti į Lietuvos ar kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritoriją. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2024 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 24S241304, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metus bei įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje nuo sprendimo priėmimo dienos 3 metams, pagrįstumas ir teisėtumas.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui išduotas Leidimas darbo Lietuvoje pagrindu atsakovo 2024 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. 24S172494 buvo panaikintas. Šis sprendimas priimtas konstatavus, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs Leidimą darbo pagrindu, nutraukė darbo sutartį su įmone, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, per visą įdarbinimo laikotarpį jam buvo mokėtas mažesnis darbo užmokestis, nei nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei įmonės pateiktame tarpininkavimo rašte arba mokėtas mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas); pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis. Pareiškėjo skundžiamas Sprendimas priimtas būtent dėl to, kad pareiškėjo Leidimas panaikintas, taip pat nenustačius pareiškėjo ryšių su Lietuvos Respublika bei konstatavus, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šiuo vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir prieštarauja aktualioms teisės aktų nuostatoms, paremtas prielaidomis, o vien tik aplinkybė, jog buvo panaikintas Leidimas, negali nulemti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą ir kitas Šengeno erdvės valstybes. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.

21. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau ši diskrecija yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1813-492/2025; kt.).

23. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienus metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

24. Kaip minėta, Sprendimas grindžiamas tuo, kad atsakovo 2024 m. liepos 23 d. sprendimu panaikintas pareiškėjo Leidimas, kuris buvo išduotas darbo Lietuvoje pagrindu. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, konstatavus, kad darbo bendrovėje laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, nurodytas asmens prašyme ir bendrovės tarpininkavimo rašte, 2 mėnesius buvo mokėtas mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas darbo užmokestis, o 2 mėnesius darbo užmokestis iš viso nebuvo mokamas, todėl pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; taip pat nustačius, kad darbo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir Lietuvos bendrovės, tarpininkavusios dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, buvo nutraukta; konstatavus, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis).

25. Vertindama Sprendimo dalies dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvą, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; kt.).

Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas, sudaręs darbo sutartį su jį kvietusiu darbdaviu, negavo darbo užmokesčio iš šio darbdavio (gavo mažiau darbo užmokesčio nei buvo sutarta), o vėliau darbo sutartis buvo nutraukta, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo nagrinėjamu klausimu (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2043-502/2025; 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1707-1188/2025; kt.).

Šių išvadų nepaneigia atsakovo argumentai, kad pareiškėjas privalėjo, tačiau neišvyko iš Lietuvos Respublikos, be to, šie argumentai nebuvo nurodyti Sprendime, byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo sudaręs darbo sutartį su bendrove, tarpininkavusia dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir pagal šią darbo sutartį gavo darbo užmokestį (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2043-502/2025). Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius metus iki sprendimo panaikinti Leidimą priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Taip pat darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, todėl Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką naikintina.

27. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, taip pat Taisyklių 15 punktu.

28. Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

29. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą. Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie priimtą administracinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, sprendžia, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė išsamių ir pagrįstų motyvų dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys imperatyvo administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.). Pažymėtina, kad atsakovo nurodyta teismų praktika yra suformuota bylose, kurių ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, be to, kiekvienas atvejis ginčui aktualiais klausimais vertinamas individualiai. Dėl to Sprendimo dalis dėl perspėjimo įtraukimo į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

32. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 15 str. 1 d.), todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Sprendimą panaikinti.

33. Pareiškėjas prašo atlyginti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas.

34. Kadangi galutinis procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, konstatuotina, kad jis įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

35. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį. Sprendžiant klausimą dėl priteistinų advokato atstovavimo išlaidų dydžio, pažymėtina, kad šių išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).

36. CPK 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos). Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

37. Pareiškėjas už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (advokato padėjėjos parengtą skundą dėl Sprendimo panaikinimo) prašė atlyginti 260 Eur bylinėjimosi išlaidų. Išlaidų realumą patvirtina 2025 m. balandžio 1 d. sąskaita už teisines paslaugas Serija LT Nr. 427 ir kartu pateiktas 2025 m. balandžio 1 d. advokatės padėjėjos išrašas iš banko sąskaitos. Taip pat byloje esantys duomenys (išrašas iš banko sąskaitos) patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

38. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma už atstovavimą pirmosios instancijos teisme (260 Eur už skundo parengimą) yra pagrįsta įrodymais ir neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių (2, 5, 8.2 p.), teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. 282,5 Eur (260 Eur už skundo parengimą ir 22,50 Eur žyminis mokestis).

39. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Kitų įrodymais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pareiškėjas nenurodė, todėl pareiškėjui priteisiama minėta žyminio mokesčio suma.

40. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui iš atsakovo iš viso priteisiama 293,75 Eur (282,5 Eur + 11,25 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio A. K. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 24S241304.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 293,75 Eur (du šimtus devyniasdešimt tris eurus ir 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė